"Scanpix" nuotr.

Monika MIDVERYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Libano

Ko arabai pabėgėliai veržiasi į Europą, užuot ieškoję prieglobsčio sau kultūriškai artimesnėse šalyse? Ar praktikuojantys musulmonai gali sėkmingai integruotis į pasaulietinę Europos visuomenę, nemėgindami jos pakeisti ir neprarasdami savo tapatybės?

Tai aštrūs klausimai, sulaukiantys įvairiausių atsakymų. Su kolega Kostu Kajėnu nu­vykę į Libaną, mažytę valstybėlę Vi­dur­žemio jūros pakrantėje ir Sirijos pasienyje, kurioje glaudžiasi net apie 1,7 mln. pabėgėlių, ne tik lankėme pabėgėlių stovyklas, bet ir susitikome su skirtingų religinių bendruomenių atstovais, kad išgirstume, kaip pabėgėlių krizė ir musulmonų integracija į Europą atrodo jų pačių akimis. Libanas šiuo požiūriu yra ideali vieta kalbėti apie tarpreliginį dialogą. Ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Negana to, prieš tris dešimtmečius šalis išgyveno pilietinį karą, kuriam dalis žmonių lipdo religinę etiketę.

Europa traukia, nes čia gerbiamos žmogaus teisės

„Arabų šalyse nėra įgyvendinamos žmogaus teisės, – atsakydamas į klausimą, ko pabėgėliai veržiasi į Europą, sakė Tripolyje gyvenantis ir Taikos vardu pavadintai mečetei vadovaujantis šeichas Bilalas al-Baroudy. – Noriu pasakyti dar šį tą svarbesnio. Kai tik atsirado islamas, kai patys arabai vargindavo kitus arabus musulmonus, kai kurie musulmonai pasirinko prisiglausti ne pas kitus musulmonus, o pas krikščionį Etiopijos karalių, kurio šalyje vyravo teisingumas. Pats mūsų pranašas Mohametas savo žmonėms pasakė: važiuokite pas Etio­pi­jos karalių, kuris yra krikščionis, bet teisingas žmogus ir neskriaus jūsų. Žmonės vyksta į Eu­ropą todėl, kad čia gerbiamos žmogaus teisės, o arabų kraštuose niekas nekreipia dėmesio į žmogų ir teisingumą.“

Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi

Būtent žmogiškumą akcentavo ir tame pačiame Tripolyje gyvenantis Katalikų bažnyčios kunigas karmelitas Raymondas Abdo. „Pa­vyzdžiui, palestiniečių krikščionių pabėgėlių stovykloje daugybė žmonių serga vėžiu. Nei Libano valdžia, nei piliečiai šiems žmonėms ne­padeda. Šie žmonės kenčia, neturėdami galimybės gydytis ligoninėje. O atvykęs į Europą sirgdamas pirmiausia būčiau nugabentas į ligoninę. Net jeigu būčiau nelegalus atvykėlis, patekčiau į ligoninę ir gaučiau visą reikiamą pagalbą. Tai reiškia, kad su manimi būtų elgiamasi žmogiškai. Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi. Visi žmonės pirmiausia trokšta žmogiškumo ir būti pripažinti kaip žmonės. Tačiau nemanau, kad žmonės vyksta į Europą ieškodami prabangos. Ne, ne“, – įsitikinęs vienuolis karmelitas.

Arabų šalys įsileisti nenori

Centrinio Libano pabėgėlių stovyklose sa­va­noriaujanti nevyriausybinės organizacijos „Libano motinos“ vadovė Kholoud Kassem sa­kė, kad kitos Arabų pusiasalio šalys nenori įsileisti pabėgėlių. „Žinome, kad daugelis arabų šalių dabar kenčia nuo karų. Kam jiems bėgti nuo karo į kitą karą, pavyzdžiui, į Libiją, Iraką, Jemeną. Tame pačiame Libane neaišku, kuo pasibaigs susiklosčiusi situacija. Jei kalbame apie šalis, kuriose nėra karo, pavyzdžiui, Jung­ti­nius Arabų Emyratus, tai jos neleidžia sirams į jas atvykti. Jos tik skiria šiek tiek paramos pabėgėlių stovykloms kitose šalyse. Daugelis šalių neįsileidžia pabėgėlių, – aiškino libanietė K.Kassem. – Tie, kurie bėga iš Sirijos, Irako ar bet kurios kitos šalies, siekia prieglobsčio Europoje, nes tiki, kad ten kreipiamas dėmesys į žmogaus teises. Net jeigu žmogus yra svetimšalis ir pabėgėlis, bus gerbiama jo egzistencija. Čia, mūsų šalyse, nors kai kurios šalys ir dedasi esančios demokratiškos, žodžio laisvė, deja, neskatina jokių teigiamų pokyčių.“

Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis

Paklausiau sunitų šeicho B.al-Baroudy, kodėl tokiose religingose valstybėse, kaip Sau­do Arabija, negerbiamos žmogaus teisės. „Mes neturime nė vienos valstybės, kuri būtų pritaikiu­si islamo nuostatus. Yra tokių, kurios tik dek­­laruoja islamiškumą, – sakė Taikos mečetės Tripolyje vadovas. – Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis, tačiau nekreipia dėmesio į jo nuostatus. Tai tik deklaracijos. Svarbiausias dalykas islame yra teisingumas.“

Tikri musulmonai gerbia valstybės įstatymus

Šiitas šeichas Yassaras Farhatas patikino, kad musulmonai gerbia valstybės, kurioje gyvena, įstatymus: „Mūsų religija gerbia kiekvieną šio pasaulio įstatymą. Kai buvau jaunas ir vykau studijuoti į Londoną, kalbėjausi su savo tėvu, kuris taip pat buvo šiitų dvasininkas. Paklausiau, kaip man gyventi, jeigu jų įstatymai būtų priešingi musulmoniškai tvarkai. Puikiai prisimenu, kaip jis atsakė: „Kad ir kur keliautum, tos valstybės įstatymas yra ir tavo įstatymas.“ Taigi, kad ir kur keliautum, turi gerbti įstatymus. Klausiau jo: ar tai yra islamo mokymas? Jis atsakė, kad taip, nes islamas skirtas asmeniškai žmogui. Jis apibrėžia maitinimąsi, švarą, pamaldumą, santykius su kitais žmonėmis. O visuomeniniai įstatymai yra tai, dėl ko susitaria dauguma piliečių. Tuo metu gerai to nesupratau, nes buvau tik aštuoniolikos. Dabar suprantu, kad įstatymas yra tai, dėl ko konkreti visuomenė susitaria. Jeigu visuomenė, kurioje gyvenu, sudaryta iš milijonų žmonių, susitaria dėl įstatymo, aš, kaip atskiras individas, turiu paklausti daugumai. Žmonės tiesiog nori gyventi, ir jeigu jūs užtikrinsite jiems gerą gyvenimą, manau, jie nekels jokių problemų, gerbs jūsų valstybę ir jos įstatymus.“

Baltijos šalys pabėgėliams nėra Europa

Paklausiau, ką šeichas turi omenyje kalbėdamas apie gerą gyvenimą. Daugelis imigrantų atvykę į Europos valstybes nusivilia, nes turi nepagrįstų lūkesčių, kad šalys suteiks jiems gerus namus ir nerūpestingą gyvenimą. „Man geras gyvenimas reiškia turėti saviraiškos laisvę, galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Ma­nau, kad savo namuose turiu teisę daryti vis­ką, ką noriu, – sakė Y.Farhatas. – Kal­bė­da­mas apie sirus nesiūlau suteikti jiems prabangos. Manau, kad jie pasitenkintų tokiomis sąlygomis, kokias turi mažiausiai Europoje uždirbančios šeimos. Jie nėra godūs.“

„Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos”

Paklaustas, kodėl tada dauguma pabėgėlių nenori persikelti į Baltijos šalis, siekdami žūtbūt patekti į Vokietiją arba Švediją, jis atsakė: „Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos. Vakarai mums yra tik tokios šalys, kaip Vakarų Vokietija, Prancūzija ar Švedija. Štai kas mums yra Vakarai. Jūs esate nauji Europos ekonominėje bendrijoje. Taigi, pagal čia gyvenančių žmonių mentalitetą, Vakarai yra Europos senbuvės, o jūs esate panašūs į mus.“

„Libano motinų“ lyderė K.Kasem tvirtino, kad į Europą vykstantys pabėgėliai nori ir gali dirbti. „Tie, kurie bėga į Europą, yra daugiausia iš Sirijos kaimo vietovių aplink Damaską arba iš nuniokoto Alepo. Jiems tikrai nerūpi, į kurią pateks. Ir jie pasiryžę dirbti. Žmonės iš šio regiono yra darbštūs. Daugelis Sirijos žmonių yra pramonės darbuotojai. Alepas – didelis miestas, pagal gyventojų skaičių gal tris kartus didesnis už Libaną, o jo gyventojai dirba skirtingose pramonės šakose. Dabar miestas visiškai suniokotas, o visi iš ten pabėgę žmonės nori dirbti“, – tikino moteris.

Prašymas nesuteikti pabėgėliams ilgalaikio statuso

Musulmonų druzų (Libane esanti savita musulmonų grupė, sudaranti apie 8 proc. šalies gyventojų) šeichas Kamalas al-Arydy davė patarimą Europos Sąjungos valstybėms ir Lietuvai: „Norėtume padėkoti Lietuvai už tai, kad priima pabėgėlius, ir prašome nesuteikti jiems ilgalaikio statuso, kad grįžtų į savo šalį. Daugelis jų ir patys to nori.“

Jis taip pat išsakė keletą minčių apie musulmonų integraciją Europoje. „Norime paprašyti į Vakarų pasaulį vykstančių musulmonų padėkoti už svetingumą ir gyventi pagal tos šalies teisę. Jeigu jie nori atlikti savo religinius ritualus, tegul tai daro taip, kad nekeltų provokacijų, – sakė K.al-Arydy. – Kai pabėgėliai važiuoja į Europos šalis, gali pasistatyti mečetę be minareto, kad netrikdytų kaimynų ir prie to nepratusių gyventojų. Kiekvienas musulmonas gali melstis ir be didelių mečečių, be kvietimo į maldą. Savo šalyse mes džiaugiamės girdėdami muedzino kvietimą į maldą, bet kitose šalyse to nėra.“ O štai sunitų šeichas iš Tripolio mano, kad Europa turėtų aiškiai pasakyti, jeigu apsigalvojo ir nebenori vadovautis savo deklaruojamais žmogaus teisių principais. „Europos šalys visada deklaruodavo, kad gina žmogaus teises, bet nežinau, ar šiuo metu jos nepakeitė savo nuomonės. Jeigu pakeitė ir taip jau nebedaro, te­gul aiškiai šitai pasako, tada žmonės ten ne­be­važiuotų“, – sakė sunitų dvasininkas B.al-Ba­rou­dy.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Libanas – vaizdingos gamtos, puikių paplūdimių, senovinių miestų šalis, tačiau, nepaisant visų pranašumų, atostogauti čia ryžtasi nedaug turistų.

Daiva Urbienė

Libanas – Artimųjų Rytų šalis šalia Viduržemio jūros. Prieš keturiasdešimt metų čia poilsiauti traukdavo daugybė žmonių, o ir šiandien čia būtų ką veikti net išrankiausiems keliautojams: tiek svajojantiems tingiai padrybsoti paplūdimyje, tiek nerimstantiems be aktyvaus poilsio kalnuose, tiek mėgstantiems istoriją ir per atostogas neiškišantiems nosies iš muziejų, senųjų civilizacijų miestų ar šventyklų griuvėsių, tiek gurmanams, nepraleidžiantiems progos patyrinėti rytietiškos virtuvės kvapų bei skonių. Ką veikti būtų ir pirkinių maniakams, kurie pasijustų tarsi patekę į rojų – parduotuvių gatvėje viliote vilioja garsiausių ženklų prekės.

Libanas – nedidelė šalis, todėl patogu keliauti savarankiškai, tereikia kelių valandų automobiliu, ir jau gali grožėtis vaizdingu slėniu, fortu, pilimi ar antikiniais griuvėsiais. Libane per šimtmečius glaudžiai susipynė krikščionių ir musulmonų kultūros, todėl šalyje gausu netikėtų kontrastų, kai vienur gali pasijusti kaip Rytų šalyje, o šiek tiek paėjęs jau matai Europos didmiesčiui būdingus vaizdus. Dar keli žingsniai, ir jau stebiesi taikiai šimtmečius šalia viena kitos stūksančiomis mečete ir krikščionių bažnyčia.

Nepaisant visų pranašumų, Libanas tebelieka potencialiai įdomių keliautojams šalių sąraše, į kurias keliauti ryžtasi vienetai. Mat, kad ir kaip taikiai atrodytų šalia viena kitos mečetė ir bažnyčia, realybė, deja, visai kitokia. 1975 m šalyje dėl religinių grupių plykstelėjo pilietinis karas, kurį šiaip ne taip pavyko numalšinti tik 1990 m. Vos valstybė ėmė atsigauti po suirutės, kai 2006 m. paaštrėjus santykiams su Izraeliu šis bombardavo kaimynę, ir šiandien Beiruto musulmoniškoje dalyje vis dar matomi Izraelio bombų sugriauti namai. O kur dar šiuo metu Sirijoje, kad ir už kalnų grandinės, per kurią nuolat traukia pabėgėlių voros, nerimstantis karas ir galvą kelianti kruvinoji „Islamo valstybė“. Taigi Libanas dar niekaip negali būti išbrauktas iš neramių ir nesaugių šalių sąrašo.

Tie, kurie ryžtasi į šią šalį kelti koją, turėtų atidžiai sekti žinias ir politinę situaciją, kad jai pasikeitus būtų galima sėkmingai išnešti sveiką kailį, domėtis, ar nepaaštrėjo įtampa su kaimynais, ir atidžiai išsinagrinėjus žemėlapį potencialiai pavojingas vietas išbraukti iš maršruto. Lietuvos užsienio reikalų ministerija įspėja susilaikyti nuo nebūtinų kelionių, o jau ryžusis keliauti pataria geriau nekišti nosies į neramią pietinę Beiruto dalį, nevažiuoti į Tripolio ir Sidono miestus, nelįsti į šiaurinę ir pietinę Bekaa slėnio dalis, geriau nevykti į palestiniečių pabėgėlių stovyklas.

Šiukštu aplenkti Libano ir Sirijos bei Libano ir Izraelio pasienius, ypač esančius į pietus nuo Litani upės pusės. Verta žinoti, kad šalyje išlieka teroristinių išpuolių grėsmė užsienio turistų lankomose vietose. Skamba labai grėsmingai, ir vien tokie perspėjimai apmalšina keliautojų susidomėjimą šia įdomios istorijos ir dviejų kultūrų šalimi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.