Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininkas Gintautas Babravičius prieš gegužę planuojamus naujo partijos vadovo rinkimus sako, kad juose turėtų būti išrinktas kuris nors iš Seimo nario mandatą turinčių partiečių.

G.Babravičiaus teigimu, Seimo narys partijos pirmininko poste prieš artėjančius parlamento rinkimus galėtų būti naudingesnis partijai jei jis, greitai neteksiantis mandato Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.

“Jeigu kalbi apie duobėtas gatves mieste arba neišvalytas šiukšles, tai sudėtinga kitu sakiniu pradėti diskusiją apie energetikos arba mokesčių reformos būtinumą”, – žurnalistams aiškino LiCS vadovas.

G.Babravičius dabar eina Vilniaus vicemero pareigas, tačiau LiCS naujoje sostinės taryboje mandatų neturės – vasarį vykusiuose rinkimuose partija jų nepelnė nė vieno.

“Dabar sudėtinga būtų kalbėti, kas būtų realiausias kandidatas. Jūsų paminėtas Algis Čaplikas (…), manau, nusipelno partijos narių pagarbos, bet savo ruožtu nenorėčiau uzurpuoti dabar kieno nors iš partijos delegatų, kurių 600 ar 700 dalyvaus suvažiavime, nuomonę arba nuostatas”, – žurnalistams šeštadienį sakė G.Babravičius.

LiCS tarybos posėdyje Vilniuje šeštadienį aptarti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai, politinės aktualijos, taip pat paskelbta, kad partijos suvažiavimas, kuriame bus renkamas pirmininkas, vyks gegužės 28-ąją.

“Mano apsisprendimas bus naudingas LiCS strateginiams interesams, o ne asmeninėms ambicijoms”, – apie savo galimybes kandidatuoti į partijos pirmininkus kalbėjo G.Babravičius.

A.Čaplikas sutiko, kad partijai šiuo metu turėtų vadovauti Seimo narys.

“Tai yra tiesa, kuria partija turės vadovautis, rinkdama partijos pirmininką”, – žurnalistams sakė A.Čaplikas, atsisakęs vertinti asmenines galimybės laimėti partijos pirmininko rinkimus ir raginęs palaukti gegužės.

Kalbėdamas apie praėjusių savivaldos rinkimų rezultatus G.Babravičius pabrėžė būtinybę vienytis su Liberalų sąjūdžiu (LS).

“Aš manau, kad reikia daryti išvadas ne tik mums, bet taip pat ir Liberalų sąjūdžiui (…). Rinkimų rezultatai Vilniuje akivaizdžiai rodo, kokios grėsmės yra ir LiCS, ir LS būsimuose Seimo rinkimuose”, – dėstė jis.

LiCS vadovas skaičiavo, kad sudėjus LiCS bei LS balsus Vilniaus mieste “gausime labai solidų septynių procentų skaičių, o jei dar įvertintume galimą jungtinių veiksmų sinergiją, liberalios jėgos turi pakankamai didelį palaikymą”.

“Tai jeigu tas šūkis “Sveiko proto dešinieji” turi pagrindo, aš manau, kad ir jie peržiūrės savo strategijas. Mes tas strategijas esame išreiškę jau 2009 metų tarybos sprendimu apie liberalių jėgų vienijimą. Kažko naujo šita tema mums sakyti ir nebereikia”, – teigė jis.

Per vasario 27 dieną vykusius savivaldos rinkimus LiCS liko šešta partija pagal gautų mandatų skaičių. Iš viso partija gavo 126 mandatus miestų ir rajono tarybose.

"Veido" archyvas

Liberalios pakraipos partijos ir visuomeniniai judėjimai kausis ne tik dėl to paties elektorato, bet ir panašiomis priemonėmis – populistiniais pažadais.

Tarp pirmųjų šešiolikos partijų, kurių pažadus prieš savivaldybių rinkimus jau įvertino “Veido” ekspertai, Liberalų sąjūdis (LS) pelnė kol kas aukščiausią balą – aštuntuką. Vis dėlto ir ši partija neišvengė populistinių šūkių, nors liberaliosioms partijoms tai turėtų būti mažiau būdinga. Tačiau populizmu liberalsąjūdininkus nepavejamai pralenkė Liberalų ir centro sąjunga (LCS). O Tautos prisikėlimo partija, kaip ir į liberalų elektoratą pretenduojantys nepartiniai kandidatai, atstovaujantys Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijai “Taip Vilniaus atgimimui” bei “Vieningo Kauno” judėjimui, visai neskelbia savo programų.

Tad kiek liberalizmo principų yra liberaliomis prisistatančių partijų pažaduose prieš savivaldybių rinkimus?

Didžiausia nuodėmė – populizmas

“Mes už geresnę gyvenimo kokybę”, – savo programoje rašo liberalcentristai. “O kas prieš? – juokiasi Vilniaus universiteto doc. dr. Vidmantas Daugirdas. Regionų, politinės geografijos ekspertas sako: – Programos neturi savo veido. Tokios jos tiktų ir kitoms partijoms, kitiems rinkimams, Lenkijos ar Latvijos savivaldybių rinkimams. Galima sakyti, kad programose nėra teiginių, kuriems reikėtų nepritarti. Tačiau tai tik šūkiai.”

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentas Vobolevičius atkreipia dėmesį, kad LCS programa mirga frazėmis “būtina padidinti”, “būtina itin ryžtingai spręsti”, “dėsime visas pastangas” ir pan., nesivarginant nurodyti nė menkiausio mechanizmo, kaip tuos didinimus ir sprendimus paversti realybe. Liberalsąjūdininkai irgi žada: jei savivaldybė nepajėgs finansuoti garažų daugiabučių kiemuose statybos, automobilių aikšteles statys privačios įmonės. Lydekai paliepus?

V.Daugirdas pripažįsta – programose daug teisingų siūlymų, kaip keisti padėtį. Tačiau darosi neramu: tai kodėl tiek metų mūsų savivaldybės ir kitos valdžios institucijos nieko nedarė ir vis dar nebedaro?

“Esama tokių siekių, kurie jau pasiekti. Sunku įsivaizduoti, kur dar Lietuvoje yra miestų ir miestelių be atliekų surinkimo, išvežimo “priemonių”. Arba štai Liberalų sąjūdis įsipareigoja vykdyti viešosios rimties trikdymo, jaunimo susibūrimų, gyvūnų auginimo, gatvių švaros ir t.t. kontrolę. Tai ji iki šiol nevyko?

Yra ir dalykų, kurių savivaldybės gali siekti, bet negali pasiekti. Žadama – “sieksime pigesnių šildymo paslaugų”. Ai, kaip malonu rinkėjo ausiai! O nepinga tas šildymas, bjaurybė, nepaisant didžiulių ne tik savivaldybių, bet ir Vyriausybės, net prezidentės pastangų”, – vardija V.Daugirdas.

Ideologija ir programa ne visur susieina

O kaip dėl kitų liberalų deklaruojamų vertybių – asmens laisvės, nuosavybės apsaugos, konkurencijos, kuo mažesnės valstybės kontrolės verslui ir individui? Ekonominę programų dalį vertinęs ekonomistas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Jonas Čičinskas teigia, kad Liberalų sąjūdis laikosi kai kurių liberalizmo ideologijai būdingų principų: teigia skatinsiantis viešojo ir privataus sektoriaus įmonių konkuravimą atliekant tas pačias paslaugas gyventojams, plėsiantis konkurenciją ten, kur jos nėra (“skatinsime naujų būstą administruojančių įmonių steigimąsi…”), didinsiantis miesto finansų viešumą, procedūrų miesto administracijoje skaidrumą. Tačiau, užuot parodę, kad mato ir žino nesprendžiamus gyventojams svarbius klausimus, jie teikia pirmenybę bendriems pasvarstymams.

Kad liberalai nesiorientuoja gyventojų kasdieniuose reikaluose, matyti iš to, kad jie nereaguoja į katastrofišką šaligatvių priežiūrą žiemą. “Ta partija, kuri išdės į šuns dienas Vilniaus miesto valdžią dėl visiškai nevalomų šaligatvių, rinkimuose surinks tūkstančius papildomų balsų, o gal ir laimės rinkimus. Juk bendrovės, laimėjusios šaligatvių priežiūros konkursus, gauna kažkokius pinigus. Šių paslaugų privatizavimas sudavė triuškinamą smūgį privataus verslo idėjai, glorifikuoja Brežnevo laikų kiemsargius ir siutina gyventojus. Liberalams ypač turėtų rūpėti toks privataus verslo sukompromitavimas miestelėnų akyse”, – pabrėžia J.Čičinskas.

Ekonomistas svarsto – klaida ar sąmoningas rinkėjų mulkinimas yra pažadas neleisti tai pačiai (ar susijusiai) įmonei vienose rankose sutelkti tiek šilumos tiekimo, tiek šilumos ūkio priežiūros, tačiau nieko nesakoma apie horizontalią monopoliją, kai mieste ar rajone yra vienintelė šildymo, valymo bei kitas paslaugas teikianti įmonė, turinti teisę ilgai mėgautis monopoline padėtimi ir būti nepakaltinama, jei paslaugų kokybė menkėja arba nepagrįstai brangsta.

Lengvabūdiškumu ar mulkinimu, J.Čičinsko manymu, dvelkia ir šis pažadas: “Viešai skelbsime informaciją apie visas savivaldybės išlaidas.” Tačiau valdžios ir privataus verslo privatizavimo sandoriai, atsiskaitymai su miesto paslaugoms teikti samdytomis privačiomis bendrovėmis ir t.t. yra dengiami didelės “šventenybės” – komercinės paslapties. Po ja slepiasi daug piktnaudžiavimo, todėl pažadas rodyti visus sandorius yra tuščias garsas, jei nekalbama apie įžūlų piktnaudžiavimą komercine paslaptimi ten, kur jos negali būti.

Daugeliui jų pasiūlymų (dėl dviračių infrastruktūros, žaidimų aikštelių, garažų, žvyrkelių asfaltavimo etc.) įgyvendinti prireiks rimtų papildomų išlaidų. “Liberalsąjūdininkai didins kokias rinkliavas ar mažins kurias nors išlaidas? LS programos autoriai mano, kad rinkėjai – kvaileliai, tikintys pasakomis apie iš dangaus krintančias gėrybes. Jiems kažkas turėtų patarti labiau gerbti savo rinkėjus, jei jie nori jų turėti”, – pabrėžia J.Čičinskas.

Liberalų ir centro sąjungos programoje ekonomikos ekspertas liberalizmo nuostatų taip pat atrado: siūloma “padidinti finansinį ekonominį savivaldybių savarankiškumą, suteikiant daugiau savarankiškumo savivaldybių biudžetų formavime, numatant platesnę vietos rinkliavų įvairovę, įstatymiškai įteisinant gilesnę viešojo ir privataus sektorių parterystės plėtrą” ir kt. Tačiau LCS pažengė ypač toli, surašydama, kur ir ką ji gerintų bei tobulintų, ir nė vienu žodeliu neparodydama, jog supranta, kad bet koks “gerinimas” tomis kryptimis reikalauja papildomų lėšų. Kol apie tai nekalbama, partinė programa yra beprasmis tekstas.

Politinės geografijos ekspertą V.Daugirdą stebina, kad liberalių partijų programose yra teiginių, kurių liberalai lyg ir neturėtų kelti. Pavyzdžiui, “pigesnę paslaugą tiekėjas galės teikti nevaržomai”, – nuo kada liberalams atrodo, kad pigiau yra geriau? “Priversim… savininkus…” – nuo kada liberalai priverčia savininkus? “Mes už krašto tradicijų puoselėjimą” – tai gal liberalai jau konservatoriai? “Liberalizmo siekiai paaukojami pataikaujant rinkėjams. Vadinasi, valdžia svarbiau”, – daro išvadą V.Daugirdas.

Liberalų ir centro sąjungos programa, jo nuomone, tėra šūkiai, abstrakcijos, savigyra. “Kam tas konkretumas – jis įpareigoja, o šūkiai patraukia lengviau. Partijos ideologija ir identitetas ne toks ir svarbus. Svarbiau patikti atskiroms rinkėjų grupėms, kurioms atsiranda specialių punktų (kaimui, pensininkams, bendruomenėms ir kt.). O juk kai kurioms visuomenės grupėms liberalai tradiciškai nepataikauja”, – primena ekspertas. Beje, jam susidarė įspūdis, kad abejų liberalų programose turimas omenyje tik Vilnius.

Ar partijos skaito įstatymus?

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto lektorius Vaidas Jurkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną esminį dalyką: prieš teikdamos konkrečius pasiūlymus, partijos turėtų detaliai išanalizuoti galiojančią teisinę bazę ir įvertinti, kaip nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo galima įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia net 42 savarankiškas ir 35 valstybės perduotas savivaldybėms funkcijas (kiti įstatymai gali numatyti ir kitų). “Politinės partijos, regis, neįvertina tokios plačios savivaldybių institucijų kompetencijos. Nesuprantama, kodėl, užuot pateikus aiškias savivaldybių kompetencijos įgyvendinimo gaires, formuluojami siūlymai, labiau susiję su valstybės valdžios institucijų funkcijų vykdymu”, – stebisi teisininkas.

Štai Liberalų ir centro sąjunga deklaruoja tiesioginių merų rinkimų siekį, vietos savivaldos funkcijų plėtrą, būtinumą savivaldybėms perduoti disponavimą valstybine žeme. Liberalų sąjūdis žada savivaldybių tarnautojų atlyginimus nustatyti atsižvelgiant į veiklos rezultatus ar supaprastinti teritorijų planavimo procedūras. Tai gali būti įgyvendinta tik valstybės valdžios institucijų.

Kai kurie liberalcentristų siūlymai perša išvadą, kad tai ne politinės partijos, o tam tikros nevyriausybinės organizacijos veiklos gairės. “LCS visiškai neįvertina savo, kaip politinės partijos, teisinio statuso ypatumų ir atrodo, kad nesuvokia, kokiais būdais galima atstovauti gyventojų interesams savivaldos lygmeniu”, – tvirtina V.Jurkevičius.

Beje, jo vertinimu, LCS Seimo rinkimų programa savo turiniu buvo net labiau detalesnė ir orientuota į savivaldos funkcijų įgyvendinimą nei dabartinė. Be to, dalis 2011 m. programos nuostatų iš esmės dubliuojasi su ankstesnių, 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų programos teiginiais.

Teisės eksperto manymu, Liberalų sąjūdžio programa kur kas konkretesnė nei LCS. Vis dėlto ir joje pasigendama teisinių priemonių nurodytiems tikslams įgyvendinti. Pavyzdžiui, programoje kelis kartus pabrėžiama, kad kiekvienas gyventojas galės reikalauti tiesioginės politikų atsakomybės už nepatenkinamą darbą. Realios tokio siekio įgyvendinimo galimybės abejotinos: visų pirma savivaldybių tarybų įgaliojimai įgyvendinami kolegialiai, be to, savivaldybių tarybų nariai veikia remdamiesi laisvo mandato principu, todėl vienintelė rinkėjo konkrečiam politikui galimai taikytina poveikio priemonė – nebalsavimas už jį per kitus rinkimus.

Kam savivaldybių rinkimams reikalingos programos

“Žinoma, asfaltuojant kelius, skirtumas tarp socialdemokrato ir konservatoriaus daug menkesnis, nei nustatant pridėtinės vertės mokesčius. Kadangi pagrindiniai savivaldos darbai nėra ideologinio pobūdžio, dažnai matome koalicijas tarp labai skirtingų partijų, o tai sumenkina galimybę vienai iš valdančiųjų partijų įgyvendinti tik jai ir jos rinkėjams ideologiškai priimtinus sprendimus. Tad partijų programos per savivaldos rinkimus labiau reikalingos partijos reputacijai, įvaizdžiui kurti ir kaip tam tikras strateginis derybų įrankis po rinkimų sudarant koalicijas”, – mano V.Vobolevičius.

Politologas pastebi, kad abiejų liberalų partijų programos tiksliai atitinka teorines rinkimų strategijų prognozes pagal partijos tipą. Štai Liberalų sąjūdis, artimas programinės partijos modeliui, siūlo daugiau konkrečių sprendimų ir ypač aktualių šią politinę jėgą palaikančiai pasiturinčių, išsilavinusių, mieste gyvenančių rinkėjų grupei.

Liberalų ir centro sąjunga – labiau populistinė politinė jėga, tą liudija ir jos pavadinime esanti nuoroda į centrą, o ne į Europos liberalams būdingą dešinįjį politinio spektro kraštą. Programos temos būdingos liberaliosioms partijoms, tačiau vengiama konkrečių įsipareigojimų, o tarp jų ne tiek daug tokių, kurie būtų naudingi specifinei rinkėjų grupei.

Negana to, minimi kaimiškųjų vietovių gyventojams aktualūs klausimai, kviečiama mažinti socialinę atskirtį – tai turi nemažai socialdemokratinių atspalvių. Taip pat raginama puoselėti tradicines kultūros vertybes, organizuoti daugiau bendruomenės renginių, o tai jau tarsi gaidos iš krikdemų giesmyno. LCS kuria visų galų meistrės, kiekvienai rinkėjų grupei galinčios pasiūlyti kažką naudinga, įvaizdį.

Tautos prisikėlimo partija taip pat, be abejonės, populistinio pobūdžio. “Ji programos neskelbia, nes jos lyderiams naudingiausia prieš mirtį pasimėgauti valdžios teikiamais malonumais ir galbūt pabandyti prisikelti visai nauju pavidalu per 2012 m. Seimo rinkimus”, – mano politologas V.Vobolevičius.

Nepartiniai pretenduoja į liberalų elektoratą

Liberalų partijoms šiuose rinkimuose dėl rinkėjų balsų teks varžytis ne tik su centristinėmis ar dešiniosiomis partijomis, bet ir su nepartiniais kandidatais. Rimčiausi konkurentai – koalicijos “Taip Vilniaus atgimimui!” ir “Vieningo Kauno” atstovai. Tenka pripažinti, kad rinkėjas, balsuodamas už ne partijos kandidatą, turi dar mažiau garantijų, nei balsuodamas už partiją. Žinoma, ir partijos skyla, jungiasi, tačiau tolesni nepartinių kandidatų politiniai viražai dar mažiau prognozuojami. Neskelbia jie ir programų.

“Buvusio liberalcentristo, Vilniaus eksmero A.Zuoko vadovaujamas nepartinių susivienijimas yra akivaizdus vieno asmens politinis judėjimas. Tokios partijos ar judėjimai akcentuoja ne konkrečius pasiūlymus ir net ne gebėjimą spręsti įvairių socialinių grupių problemas, o savo lyderio žmogiškąjį žavesį, jo nuopelnus, diegti rinkėjams asmeninio prisirišimo prie lyderio jausmus, tad nenuostabu, kad judėjimas neskelbia savo programos. “Taip” savo interneto puslapyje kviečia rinkėjus palikti siūlymų, ko turėtų imtis A.Zuoko komanda. Tai optimaliausia strategija – sukurti patrauklų ir interaktyvų interneto puslapį, keliantį lankytojų susižavėjimą ir pagarbą judėjimo centriniam asmeniui”, – aiškina politologas V.Vobolevičius.

Jei prisiminsime, kad partijomis pasitiki vos pora procentų piliečių, nauja “pakuotė” A.Zuokui gali pelnyti balsų. Tačiau klausimas, kaip buvęs partijos lyderis, nesugebėjęs įtikinti savo idėjų teisingumu net partijos kolegų, tai padarys dabar ir ar ilgam.

O “Vieningo Kauno” lyderis “Vičiūnų” įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis programos problematiką aiškina taip: “Programas turi rašyti partijos, nes jos dirba ir Seime, kur leidžiami įstatymai, o savivaldybės tik juos įgyvendina. Bet mes turime viziją, sudarėme darbo grupeles ir iki rinkimų parengsime sąrašą konkrečių darbų, kaip gerinti kauniečių gyvenimo kokybę.” Jis teigia, kad miestą turi valdyti ne politikai, bet profesionalai. Tačiau juk ir nepartiniai, tapę savivaldybių tarybų nariais, taps politikais, lygiai kaip ir partiniai tarybų nariai juk turi profesiją ir dirba savo tiesioginį darbą.

Vis dėlto daugelyje demokratinių šalių nepartiniai turi teisę kandidatuoti visuose rinkimuose. Tai skatina konkurenciją, partijoms neleidžia apkerpėti, tapti tokioms uždaroms kaip Lietuvoje. Tačiau ir tokių visuomeninių judėjimų, kaip kad kitur, Lietuvoje dar nėra.

Apibendrinant galima teigti, kad jau šiandien akivaizdus faktas: tose savivaldybėse, kuriose stiprios partijos su populiariais lyderiais, ne partijų kandidatai į valdžią nė nesiveržia.

Liberalų sąjūdis po kitų metų savivaldos rinkimų pats norės vienytis su Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), sako pastarosios partijos vadovas Gintautas Babravičius.

“Partijų vienijimosi vėliavnešiai pasidarys po šitų rinkimų Liberalų sąjūdis”, – šeštadienį žurnalistams po liberalcentristų tarybos posėdžio sakė G.Babravičius, pabrėždamas, kad Liberalų sąjūdis žymiai pralaimės savivaldos rinkimus LiCS-ui.

Partijos lyderis tvirtino, kad liberalcentristų partijos siekis yra “liberalių jėgų vienybė”, ir galimas vienijimasis yra siejamas ne tik su Liberalų Sąjūdžiu, tačiau su visomis liberalias pažiūras turinčiomis politinėmis jėgomis.

“Tam tikras išsiskaidymas, kuris turėjo formalias priežastis, turi pasikeisti procesu, kuris vadinasi vienijimusi, bet visose partijose yra gyvi žmonės, jie turi ambicijų ir mūsų būsimieji partneriai, jeigu kalbame apie kažkokią perspektyvą, paprasčiausiai yra nesubrendę ir dar galbūt iš jaunatviško entuziazmo turi iliuzijų, kad jie sugebės vieni dominuoti šitoje rinkoje”, – apie Liberalų sąjūdį kalbėjo G.Babravičius.

Šeštadienį LiCS Tarybos posėdyje patvirtino partijos 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų programą ir kandidatų sąrašus 54-iose savivaldybėse.

“Maksimalūs tikslai yra pasirodyti ne prasčiau nei pasirodėme 2007-aisiais metais, o tuomet pagal mandatų skaičių mes buvome treti, o pagal balsavusių, pasitikėjusių žmonių skaičių buvome ketvirti. Neiškirsti iš ketvirtuko būtų maksimalus uždavinys”, – kalbėjo G.Babravičius.

Pranešime spaudai teigiama, kad LiCS veiklos prioritetai bus palankių sąlygų sudarymas vietos smulkiajam ir vidutiniam verslui, verslo skatinimas ir plėtra, sukuriant naujas darbo vietas, biurokratinės naštos mažinimas, aktyvių piliečių, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą, komunalinių mokesčių sistemos peržiūrėjimas, siekiant kad mokesčiai būtų mažesni ir skaidresni.

Partiją į rinkimus Vilniuje ves LiCS vadovas Gintautas Babravičius, Kaune – jau Kaunui vadovavęs Arvydas Garbaravičius, Klaipėdoje – dabartinis uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius, Šiauliuose – šiuo metu miestui vadovaujantis Genadijus Mikšys, Panevėžyje – partijos skyriaus vadovas Romualdas Kiseliūnas.

Taip pat Tarybos posėdyje patvirtinta sveikatos apsaugos viceministrės Noros Ribokienės kandidatūra pakartotiniuose Seimo rinkimuose Marijampolės apygardoje.

Šeštadienį vykusiame Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) tarybos posėdyje partijos vadovas Gintautas Babravičius teigė, kad buvęs ilgametis partijos lyderis Artūras Zuokas juos išdavė.

“Negaliu nepaminėti dar vieno apmaudaus, o gal net ir tuo pačiu džiaugsmingo, kaip paradoksaliai tai neskambėtų, aspekto – mūsų ilgamečio partijos lyderio A.Zuoko išdavystės, kai ilgametis lyderis palieka mus su didele kupra skolų ir tęsia politinį kelią su švariu lapu, t.y. sakykime, pabando tęsti politinę karjerą nuo balto, švaraus lapo” – kalbėjo G.Babravičius.

Pasak liberalcentristų vadovo, nuo pernai metų rugsėjo iki šių metų liepos buvo daugybė laiko paaukota vidiniams partijos nesutarimams spręsti, ir nuostolį dėl to partija patyrė didelį.

“Tai, kad mes nebeidentifikuojami, gal dar ne pakankamu laipsniu, bet jau nebeidentifikuojami su ta praeitimi, kuri buvo siejama ir su daugybe negatyvių aspektų, susijusių su buvusio lyderio veiksmais, yra neabejotinai pozityvus rezultatas”, – tvirtino G.Babravičius.

A.Zuokas pavasarį pasitraukė iš LiCS ir įkūrė visuomeninį judėjimą TAIP (Tėvynės atgimimas ir perspektyva). Praėjusių metų pabaigoje jis atsisakė Seimo nario mandato.

Jis yra tvirtinęs ketinantis varžytis dėl Vilniaus mero posto kitais metais vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.

Iš valdančiosios Liberalų ir centro sąjungos vicepirmininko pareigų pasitraukė partijos atskalūnu vadinamas parlamentaras Žilvinas Šilgalis. Politikas taip pat nutarė atsistatydinti iš partijos valdybos.

Savo partijos ir Seimo frakcijos veiklą pastaruoju metu itin kritikuojantis Ž.Šilgalis nusprendė atsisakyti postų, kai nebuvo pakviestas į praėjusią savaitę rengtus bendrus liberalcentristų vadovybės ir šiai partijai priklausančių parlamentarų pasitarimus, praneša “Lietuvos rytas”.

Vienas tokių renginių, kuriame tartasi, kaip frakcijai elgtis per balsavimą dėl interpeliacijos susisiekimo ministrui liberalui Eligijui Masiuliui, vyko Trakų rajone neformalioje aplinkoje.

Apie šią išvyką Ž.Šilgaliui nebuvo pranešta galbūt ir todėl, kad ten galėjo būti sprendžiama ir tai, ką daryti su pačiu partijos atskalūnu.

Liberalcentristai norėtų šį politiką šalinti iš partijos, bet tokiu atveju iškiltų grėsmė Seime likti be frakcijos, kurioje šiuo metu yra minimalus narių skaičius.

Todėl svarstoma galimybė sujungti liberalcentristų ir Arūno Valinsko “prisikėlėlių” pajėgas.

Tam nepritariantis Ž.Šilgalis galimas frakcijų jungtuves nurodė kaip vieną pasitraukimo iš partijos vadovybės motyvų.

Parlamentaras taip pat tvirtino, kad pastaruoju metu išsiskyrė jo ir partijos vadovybės bei frakcijos požiūris į daugelį politinių procesų: “Nebegaliu būti pavaduotoju žmogaus (Gintauto Babravičiaus), kuriuo nebetikiu ir nebepasitikiu. Dauguma partijos vadovų mano kitaip, ir aš nenoriu trukdyti, o užmerkti akis, į nieką nereaguoti ir tik kažkuo būti nematau prasmės.”

Neoficialiai užsimenama, kad partijos vicepirmininko pasitraukimas – buvusio liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko plano dalis. Esą buvęs meras kuria visuomeninį judėjimą, į kurį bandys persivilioti dalį liberalcentristų.