Trys klausimai Liberalų sąjūdžio valdybos narei Julijai Mackevič.

– Esate viena iš tų, kurie liberalų vedlius ragino praskaidrėti. Ar dar tikite, kad ši partija gali laimėti rinkimus?

– Visuomenėje išlikęs liberalios partijos poreikis, todėl netikiu, kad jos nebeliks. Neabejoju, kad po visų skandalų jau pa­siekėme lubas. Kristi nebėra kur, todėl dabar reitingai vėl augs, jei tik komanda veiks tiksliai kaip laikrodis, pasirinks teisingą strategiją ir bus orientuota į tradicinių pažiūrų liberalų rinkėją.

Liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida.

Po šį savaitgalį vykusio suvažiavimo galima sakyti, kad liberalai atsinaujino, sakau, kad „restartą“ pradėjo. Daug palaikymo ir iniciatyvos jaučiame iš mūsų skyriaus narių. Bet, kaip ir minėjau per partijos suvažiavimą, žmonės jaučia, kad tai nėra vien liberalų lyderių klaida. Vadinčiau tai partinės sistemos klaida. Esu įsitikinusi, kad nėra Lietuvoje partijos, kuri nebūtų susijusi su šiomis problemomis. Žinoma, liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida. Vyksta partijos atsinaujinimas, turime naują valdybą. Joje daugiau lyderių iš regionų skyrių ir, kiek aš girdžiu, yra tikrai labai gerų idėjų. Žmonės nusiteikę veikti, priimti reikiamus sprendimus, už juos atsakyti. Manau, šie pokyčiai sukels gerą permainų gūsį, padės pasiekti norimų rezultatų. Lietuvai reikia liberalų – tai faktas.

– Viešojoje erdvėje nuskambėjo ne vienas raginimas uždaryti liberalams savo partijų skyrius ir bent jau per šiuos rinkimus nieko nebesitikėti. Ar nesvarstėte į juos įsiklausyti?

–  Mūsų partijoje 8 tūkst. žmonių, kurie vis dar dega liberalizmo idėja. Norime visuomenei pasakyti, kad mūsų žmonės, nepaisant užgriuvusių skandalų, ir toliau vieningai dirbs. Jei nusikaltimas ir buvo padarytas tam tikrų partijos lyderių, mes neturime kentėti už juos: esame pasiruošę dirbti dėl šios idėjos, žadame eiti į rinkimus ir įrodyti rinkėjams, kad galime susigrąžinti jų pasitikėjimą. Liberalų sąjūdis – didelis visuomeninis padalinys, nereikėtų visų jo narių tapatinti su buvusiais partijos lyderiais.

– Tačiau žmonės nusivylę: jūsų partijos nariai deklaruoja viena, o daro visai ką kita. Kodėl rinkėjai turėtų rizikuoti dar kartą ir jumis patikėti?

– Jaunesnioji karta, kuriai ir aš atstovauju, yra pasiruošusi aktyviai dirbti. Mes patikėjome, kad galėsime prikelti Vilnijos kraštą naujam gyvenimui būtent su šios partijos pagalba. Turime nemažai idėjinių žmonių, kuriems svarbiausia partija. Mes ja tikime ir neįsivaizduojame savęs kitur. Nesiejame savęs su buvusiais šios partijos lyderiais ir nesivaikome jokių postų.

Reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau.

Žinoma, praeityje reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau, nelaukiant birželio 11 dienos, taip pat – išreikšti visos partijos poziciją. Buvo komunikacijos spragų, artimiausiu metu bus liberalų sąskrydis, kuriame ir taryba dalyvaus, ir valdybos posėdžiai vyks. Tikiu, kad naujai į Liberalų sąjūdį įsilieję žmonės mokės kovoti už savo idėjas argumentuotai ir pelnys žmonių pasitikėjimą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

„Akivaizdu, kad XXI amžiaus ritmas reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Pokalbis su juo – apie liberalią 2016 metų viziją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kokie yra liberalų lūkesčiai dėl 2016-ųjų Seimo rinkimų, kokios bus pagrindinės jūsų programos gairės?

– Liberalai į šiuos rinkimus eina su aiškia didesnės Lietuvos vizija, kurią įsivaizduojame trimis pjūviais. Nežinau, kokio reikia sukrėtimo, kad suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl turi atsirasti politinė jėga, kuri pasakytų, kaip mes sustabdysime Lietuvos mažėjimą. Didesnė Lietuva reiškia daugiau Lietuvos piliečių visame pasaulyje. Į tai bus orientuoti mūsų siūlymai: dvigubos pilietybės ir internetinio balsavimo įteisinimas. Šiandien matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, ir tai yra tiltas, kurį privaloma nutiesti.

Didesnė Lietuva yra ir didesnės čia gyvenančių žmonių pajamos. Šiandien matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp partijų, kas pasiūlys di­desnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nė viena pasaulio valstybė vien dėl to netapo turtingesnė. Tu­rime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų gerokai didesnės nei dabar. Šiandien valstybėje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkyti savo gyvenimą, pragyventi, užsidirbti duoną ir mokėti mo­­kesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.

Kalbėdami apie didesnę Lietuvą turime galvoje ir didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame šiek tiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų ma­žėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų už­tektų toms paslaugoms teikti.

– Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, biurokratų Lietuvoje nemažėja. Kaip galima šį procesą suvaldyti?

– Per ketverius šios Vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet politikus labai greitai pagauna tas išlaidų sūkurys, ir jos auga.

2016 m. jos auga nepadoriai, ypač matant, kad prognozuojamos pajamos į biudžetą nebėra tokios optimistinės. Sprendimas paprastas – reikalingas aiškus įsipareigojimas ir politinė valia bei gebėjimas at­silaikyti prieš sistemą. Dirbdami krizinėje Vy­riau­sy­bėje ne kartą turėjome panašias situacijas ir ne­­ma­žai sumažinome valdymo išlaidas.

Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant, piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.

– 2016-ųjų biudžetą dėl per didelio išlaidavimo kritikuoja net Europos Komisija. Kaip vertinate šią situaciją?

– Deja, nėra išnaudotos mūsų ekonomikos augimo galimybės. Gaila, kad valdžia pasidavė artėjančių rinkimų nuotaikoms ir stengėsi pabarstyti papildomai surinktų pinigų visiems, užuot pradėjusi gyventi pagal kišenę. O ekonomikos augimą visada galima išnaudoti sėkmingiausiai, kai sugebi priimti sprendimus, lemiančius, kad pinigų žmonės turėtų daugiau.

Vyriausybės sprendimas padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) yra nepakankamas. Jei būtume sugebėję išlaikyti šių metų išlaidų dydį, galėtume padidinti NPD iki minimalios algos, o tai reikštų, kad du vaikus auginanti šeima papildomai galėtų uždirbti iki 900 eurų, atskaičius mokesčius. El­gia­masi gana lengvabūdiškai – atsirado daugiau pinigų, tai ir padalykime juos perskirstydami biudžetą. Tai klaidingas kelias.

– Žodžiai „liberalas“ ir „liberalizmas“ kai kuriuose diskursuose pastaruoju metu įgijo tam tikrą neigiamą aspektą, esą tai griauna valstybės pamatus, vertybes ir pan. Kaip tai vertinate?

– Liberalioji demokratija yra tas kelias, dėl kurio Europa tapo labiausiai klestinčiu kraštu visame pasaulyje. Jei Europa būtų pasirinkusi nacionalizmo arba uždaros ekonomikos kelią, šiandien turėtume kraujuojantį pasaulio regioną, kuris būtų ne donoras, o paramos gavėjas. Girdžiu tą diskursą ypač po lapkričio 13-osios Paryžiaus įvykių, esą Europos liberalios demokratijos kelias yra „perdėtas“ ir reikia grįžti prie nacionalizmo, kai kuriose valstybėse matome jį atgimstantį.

Europos stiprybė ir vienovė yra jos įvairovėje. Jei būtume pasidavę nacionalistinėms emocijoms, pradėję kurti barjerus, užsidarinėti sienas, kurti 28 atskiras gynybines strategijas ir užsienio politikas, tai ISIS ir Vladimiras Putinas būtų pasiekę savo tikslą – su­griauti stiprią Europą, kuri savo sėkmę grindė liberalios demokratijos vertybėmis.

BFL

Pastarieji savivaldos rinkimai buvo itin sėkmingi Liberalų sąjūdžiui – partija iškovojo Vilniaus ir Klaipėdos merų postus, o turimą savivaldybių tarybų mandatų skaičių daugiau nei padvigubino. Jei nesustos sėkmės kelyje, labai realu, kad kitąmet liberalai dalyvaus formuojant Vyriausybę ar net pelnys premjero postą. Galbūt jų  laukia pergalė 2019-ųjų prezidento rinkimuose? Apie liberalią politikos kryptį „Veidas“ kalbasi su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

VEIDAS: Kokius regite svarbiausius Lietuvos iššūkius, su kuriais artimiausiu metu reikės susidurti?

E.M.: Numeris vienas, be jokios abejonės, yra mūsų demografija. Per pastarąjį dešimtmetį, įvertinus mūsų didelius emigracijos srautus ir sulėtėjusį gimstamumą, akivaizdžiai einame į senstančių valstybių gretas. Ilgainiui tai labai atsilieps šalies raidai ir ekonomikai. Jau dabar kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose Lietuvos regionuose turime absoliučiai kritinę situaciją dėl santykio tarp dirbančiųjų ir tų, kurie gauna išmokas iš valstybės. Visos politinės partijos yra pasirašiusios susitarimus dėl nacionalinio saugumo, dėl gynybos, taigi jos turi rasti ir politinės valios susitarti dėl esminio tikslo – kaip mums per penkerius, dešimt ar penkiolika metų pasiekti, kad gyventojų mažėjimas sustotų, o ilgainiui jų pradėtų daugėti.

Turime užprogramuotą problemą, kurią vis po truputį stumiame į priekį, naudodamiesi ir naryste Europos Sąjungoje, – gauname papildomų investicijų, bet  2020-aisiais šis dalykas baigsis. Jei „neperlaušime“ tokios situacijos, laukia labai niūrios prognozės – valstybė tiesiog nebebus pajėgi surinkti tiek pinigų, kiek reikia jos įsipareigojimams vykdyti, o skolinimosi padėtį mes taip pat puikiai žinome.

Santykinai mūsų skola ES kontekste nėra labai išsiskirianti, bet jei skolinsimės, nebus tvaraus ir stabilaus ekonomikos vystymosi. Todėl tikslas labai aiškus – gimstamumo didėjimas, tam tikrų imigracijos įstatymų tobulinimas, kas leistų į šalies darbo rinką įsilieti daugiau užsienio piliečių ir pritraukti atgal į Lietuvą dalį emigrantų, sukuriant jiems čia orias ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Jei nebebus žmonių – nebebus nei ko saugoti, nei kam valstybę vesti į priekį.

VEIDAS: Tarp rinkėjų, balsavusių per pastaruosius savivaldos rinkimus, 49 proc. buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, o vos 17 proc. – jaunesni nei 35-erių. Lietuvos ministrų amžiaus vidurkis yra 55 metai, o, pavyzdžiui, Estijos ministrų – 41 metai. Jūsų manymu, kodėl Lietuvos politikoje iki šiol dominuoja vyresniųjų karta, o jaunesnieji lieka antrame plane?

E.M.: Priežastys įvairios – psichologinės, kultūrinės, gal net religinės. Esame labiau hierarchinė visuomenė, paremta autoritetu. Tai kartais persismelkia į pačias įvairiausias mūsų visuomeninio gyvenimo sritis. Antra priežastis – ir mūsų politinės partijos: jos neturi sukūrusios aiškių procedūrų, kaip pritraukti jaunų žmonių. Nėra sisteminio požiūrio, viskas daroma taip – išėjau į gatvę ir pradėjau ieškoti jauno žmogaus, nes dabar reikia atsinaujinti, atsijauninti, kaip madinga sakyti pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje. Taip diskredituojama pati politinė idėja.

Trečia, tai iš dalies užkoduota ir pačioje visuomenės pasąmonėje, kai rinkimuose aktyviau dalyvauja vyresni žmonės, labiau jausdami pareigą, o iš dalies ir patys labiau priklausydami nuo valstybės politikos. Dažnai atsitinka taip, kad jiems pritrūksta pasitikėjimo jaunesniais politikais. Jie yra labiau linkę rinkti savos kartos politikus, nes labiau juos mentališkai atpažįsta ir susisiekia tais pačiais kodais. Tam tikra tendencija, kad vis daugiau jaunesnių, jau nepriklausomybės metais subrendusių žmonių ateina į rinkimus, yra, bet tas skaičius didėja labai lėtai. Negaliu piešti visko blogomis spalvomis, matau pozityvo, spręsdamas pagal pastaruosius savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.

VEIDAS: Europoje, ypač Europos Sąjungoje, dažnai kalbama apie politinės lyderystės krizę: trūksta asmenybių, kurios galėtų prisiimti atsakomybę, įgyvendinti reformas, imtis ryžtingų sprendimų. Taip aiškinama vangi reakcija į karą Ukrainoje, užsitęsusi ekonominė krizė. Kaip vertinate politinę lyderystę Lietuvoje?

E.M.: Sakyčiau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sėkmingas ir geras lyderystės pavyzdys, įvertintas ne tik aukštu reitingu, bet ir ES politinio elito nuomone. Taigi turime sektiną pavyzdį. Bet akivaizdu, kad vien Prezidentės neužtenka, akys krypsta į Vyriausybę ir ministrus. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet ypač po to, kai iš jos pasitraukė Valentinas Mazuronis ir Vytenis Andriukaitis, ji atrodo kaip pati blankiausia Vyriausybė iš visų šešiolikos buvusių, stokojanti ryškių asmenybių, lyderių, žmonių, gebančių įtikinti savo idėja, „užkurti“ ja kitus žmones, burti komandą jai įgyvendinti, pagaliau bent turinčių tą idėją. Vykdomojoje valdžioje neturime ryškių asmenybių, kurios galėtų vienoje ar kitoje srityje daryti didelius darbus, skatinti proveržį, formuluoti ambicijas.

VEIDAS: Ar daugiau tokių žmonių matote opozicinėse partijos?

E.M. Lyderius reikia auginti, jų nerasi Bernardinų parke ar tiesiog išėjęs į gatvę. Kultūroje, žurnalistikoje, versle yra žmonių, kurie šiandien nenori tapatintis su politika ir savo stiprias savybes naudoja tik profesinėje veikloje. Partijų ir politikų užduotis yra prieiti prie šių žmonių, įkvėpti juos, kad jie kartu eitų į Vyriausybes, dalyvautų rinkimuose. Nekalbu apie kažkokius vienkartinius legionierius, kurie pasisamdomi ir sąraše „praveda“ daugiau žmonių, nors su ideologija neturi nieko bendro. Kalbu apie įvairių sričių autoritetus, kurie šiandien dėl įvairiausių priežasčių nedalyvauja politikoje, suvokdami ją kaip tam tikrą blogį ir nenorėdami susiteršti savo autoriteto. Jei prieš 10 ar 15 metų regione kalbindavai vietinį gydytoją ar mokytoją dalyvauti politikoje, būdavo nepalyginti lengviau nei dabar. Tai yra tam tikra problema.

VEIDAS: Liberalizmas ir liberalios partijos Europoje beveik niekur nedominuoja, dažniausiai užimdamos tam tikrą nišinę vietą. Jeigu žiūrėsime į pokomunistines valstybes, su Estijos išimtini, čia jos taip pat beveik niekur nėra populiarios. Ar tikite, kad Lietuvoje liberalizmas gali tapti dominuojančia ideologija ir sėkmės receptu?

E.M.: Turime įvertinti, kad XXI amžiuje ideologijos niveliuojasi ir tai nėra XIX a. tradicinių ideologijų politinis diskursas. Vien buvimas ES mus jau tam tikra prasme rėmina, nes yra bendros vertybės, priimtinos ir liberalui, ir socialistui, ir konservatoriui. Nepaisant to, manau, kad kultūrinis ir politinis liberalizmas turi savo vietą tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Liberalų šansai artimiausiems keliems dešimtmečiams įsitvirtinti Lietuvos politinėje sistemoje – visai neblogi: keičiasi kartos, nueina sovietiniu laikotarpiu užaugusi karta. Ateina žmonės, kurie turi inovatyvesnį, modernesnį matymą, kitą tolerancijos laipsnį, kitas vertybes.

Be to, jei žiūrime į pokomunistines šalis, nereikėtų užmiršti Lenkijos, kurioje stiprių kairiųjų neliko, o su tam tikromis priemaišomis Donaldo Tusko partija yra ant liberalių nuostatų sukurta politinė jėga. Tad ir Lietuvoje liberalams yra galimybių ne tik įsitvirtinti, bet ir tam tikram laikotarpiui prisiimti atsakomybę už valstybės raidą.

Po Sąjūdžio Lietuvos visuomenė buvo labai poliarizuota, tai iš esmės nuvedė prie dvipartinio modelio formavimosi. Tik nuo 2000-ųjų atsirado naujų politikos idėjų, pradėjo formuotis nuosaikaus pliuralizmo sistema su penkiomis šešiomis partijomis. Tokį ir matau Lietuvos kelią. Jei dar sugebėtume priimti tokius paprastus sprendimus, kaip internetinis balsavimas, sutvarkytume dvigubos pilietybės reikalus, liberalams atsirastų dar didesnė niša.

VEIDAS: Lietuvos politikoje susidariusi situacija, kai dešinieji sudaro koalicijas su dešiniaisiais, o kairieji – kone su visais likusiais. Taip nutinka, kad kairiesiems daugumą sudaryti tampa daug lengviau. Kaip ši situacija gali pasikeisti?

E.M.: Centro dešinės flangas turi tam tikrą struktūrinę problemą – yra tik dvi stiprios jėgos, todėl per rinkimus jos turi pasirodyti itin gerai, kad įgytų teisę formuoti Vyriausybę. Svarbu, kad TS-LKD pirmininko rinkimai sustiprintų partiją. Su ja turime glaudų ryšį, kai kalbame apie ekonominę politiką, ir ne tokį glaudų, kada kalbame apie toleranciją, žmogaus teises ir pasaulėžiūrą. Manau, kad per 2016 m. Seimo rinkimus silpnės populistinių partijų rezultatai. Matau galimybę, kad liberalams ir konservatoriams nereikėtų peštis dėl panašių rinkėjų, kurių tiesiog nėra tiek daug, bet galbūt vertėtų pabandyti patraukti žmones regionuose, išplėsti savo elektorato bazę – nebūtinai atiduoti juos kažkokioms vienkartinėms partijoms ar judėjimams. Galimybė yra ir stiprėjančios žaliųjų ir valstiečių politinės jėgos, kurios būtų puikus partneris centro dešinėje.

VEIDAS: Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gana vieningai sutarta dėl valstybės prioritetų ir krypčių: kaip galima spartesnė integraciją į ES ir NATO. Antrasis dešimtmetis stokojo tokios bendros vizijos, o dėl strateginių projektų įgyvendinimo buvo daugiau nesutarimų nei aiškumo. Kokią tokio pobūdžio viziją matytumėte ateinančiam dešimtmečiui ir kaip galima labiau sutarti dėl strateginių dalykų?

E.M.: Jei vertinsime pastaruosius penkerius metus, svarbiausias buvo energetinės nepriklausomybės įtvirtinimas. Tai iššūkis, kuris savo politine ambicija gal ir negali prilygti stojimui į NATO bei ES, bet vis tiek buvo ir tebėra labai svarbus. Kai ką šioje srityje pavyko padaryti, kai ko, ypač kalbant apie atominę elektrinę, ne. Laikmetis taip pat diktuoja savo iššūkius. Geopolitinė situacija aplink mus ir karas Ukrainoje verčia keisti prioritetus ir perskirstyti valstybės resursus. Iš to atsiranda ilgalaikiai susitarimai dėl nacionalinio saugumo politikos, ir jie nėra kažkur stalčiuje, o pradeda veikti, skiriant daugiau lėšų mūsų gynybai. Tai yra ne politikų ar visuomenės sukurtas, o iš išorės primestas tikslas.

Jei kalbame apie ateitį, manau, jog anksčiau labai rūpinomės valstybe kaip organizacija – kad ji įsilietų ir būtų visuotinai pripažinta ES bei NATO, bet spręsdami šiuos tikslus sumažinome dėmesį ar kai kur ir visai ignoravome žmogaus savijautą bei gyvenimo kokybę. Atsirado vadinamosios dvi Lietuvos, socialinė atskirtis, dideli emigracijos skaičiai, visuomenėje pastebime daug neapykantos ir agresijos. Užduotis iki 2030-ųjų, šalia minėtų demografinių iššūkių, yra vakarietiškos pilietinės bendruomenės, paremtos laisvu savikritišku ir kritiškai gebančiu mąstyti žmogumi su oria gyvenimo kokybe, galimybe reikštis, mažesnio valstybės reguliavimo atmosfera, kūrimasis. Tai didelis iššūkis. Valstybė kaip struktūra ir organizacija šiandien yra nuėjusi teisingu keliu ir atsidūrusi teisingoje vietoje – dabar reikia, kad žmonės toje valstybėje irgi jaustųsi taip pat gerai.

VEIDAS: Jeigu reikėtų įvardyti pagrindinius Lietuvos progreso ir sėkmės stabdžius, kokie jie būtų?

E.M.: Baimė, stereotipai, nepasitikėjimas savimi, ambicijų nebuvimas, lyderystės stoka. Bet visa tai eina iš mūsų šiek tiek sužeisto mentaliteto.

VEIDAS: Kalbate apie individą, o jeigu kalbėtume apie valstybę, kaip funkcionuojančią sistemą?

E.M: Atsakymas banalus: tolesnis valstybės gyvenimas yra patikėtas žmonėms, kurie turi per mažai ryžto ir yra per daug pilki. Turime tam tikrą disonansą: versle matome pakankamai spartų ėjimą į priekį – žmonių, mentaliteto, žinių, kompetencijos požiūriu, o valstybės politikos ir administravimo resursai šiandien yra rankose žmonių, kurių protas nėra visiškai laisvas, kurie gyvena baimėse ir tam tikruose stereotipuose. Esminis dalykas yra daug metų besitęsiantis nepasitikėjimas žmogumi. Kitaip tariant, valdžia visada geriau žino, tiki, kad ji padarys geriau. Taip atsiranda aibės taisyklių, įstatymų, reglamentų, kurie gana giliai veržiasi į žmonių tarpusavio santykius, tam tikra prasme juos gniuždo ir taip didina atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

Dovaidas Pabiržis

"Veido" archyvas

Pamažu artėjant Seimo rinkimams, matyti vis daugiau ženklų, kad šyla po skirtingus kampus dabar pabirusių liberalių Lietuvos politinių jėgų santykiai. Visiems išorėje – politologams, rinkėjams, kitoms partijoms – visiškai akivaizdu, kad vėl susibūrę vienon kompanijon liberalai padarytų gerą darbą tiek sau, tiek savo elektoratui, tačiau taip įvyks tik tada, jei liberaliųjų idėjų sklaida pasirodys svarbesnė nei asmeninės ambicijos.

“Veidas” sukluso, kai pasklido žinia, kad praėjusios savaitės pradžioje draugiškai pietavo Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Liberalų sąjūdžiui (LS) vadovaujantis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, – juk pastarasis prieš šešerius metus ir inicijavo atskiros “antizuokinės” liberaliosios partijos įkūrimą. Koks politinis meniu šį kartą buvo pateiktas ant dviejų oponentų stalo?

“Susitikome dėl darbo – Vilniaus susisiekimo problemų”, – tvirtina A.Zuokas. Jam antrina ir E.Masiulis. Tačiau abu politikai prisipažįsta, kad būta ir partinių kalbų. Tačiau A.Zuokas tikina, kad jo kol kas nedomina bendradarbiavimas su kitais liberalais, esą jis apskritai yra pasipiktinęs dešiniojo sparno politika. E.Masiulis kalba kiek švelniau: “Pamąstymų apie liberalų jėgų sujungimą yra. Tačiau jos dar net ne derybų stadijos, tad sunku ką nors prognozuoti.”

Prieš kurį laiką pasigirdo kalbų, esą savivaldybių rinkimuose gerai pasirodžiusį A.Zuoką sugrįžti vilioja ir anksčiau jo vadovauta Liberalų ir centro sąjunga (LiCS).

Politologė Jūratė Novagrockienė sako, kad jėgų suvienjimas yra neišvengiamas žingsnis liberalams, jei jie nori neišnykti iš politinio žemėlapio. Tačiau koją jiems kiša stiprių asmenybių ambicijos – be paties A.Zuoko, tokių netrūksta nei LS, nei LiCS.

Šeštadienį Panevėžio rajone posėdžiavusi Liberalų sąjūdžio taryba patvirtino partijos kandidatų sąrašus 56 savivaldybėse, jose – 1520 pavardžių.

“Tvirtinti likusius keturis kandidatų sąrašus suteikti įgaliojimai valdybai, nes dar yra keletas žmonių, kuriuos kalbiname dalyvauti rinkimuose”, – šeštadienį BNS sakė Liberalų sąjūdžio centrinio rinkimų štabo vadovas Šarūnas Gustainis.

Jis neatmetė galimybės, kad iš viso partija per savivaldos rinkimus kels iki 1700 kandidatų.

Anot Š.Gustainio, iškeltas uždavinys per rinkimus surinkti 100 tūkst. rinkėjų balsų, iškovoti 145 mandatus, 20 savivaldybių, tarp jų – ir didžiųjų miestų, dalyvauti formuojant valdančiąsias koalicijas.

Keliose savivaldybėse prieš rinkimus liberalai planuoja sudaryti koalicijas su Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), Tautos prisikėlimo partija bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais.

Š.Gustainio duomenimis, bendri kandidatų sąrašai turėtų būti Neringoje, Vilkaviškyje, Vilniaus rajone ir Pagėgiuose.

Liberalai savivaldos rinkimuose planuoja dalyvauti su šūkiu “Liberalai. Sveiko proto dešinieji”.

“Pagrindinės temos, kurias akcentuosime per rinkimus – saugumas, kelių infrastruktūra, švietimas ir biurokratijos mažinimas”, – sakė štabo vadovas.

Numatoma, kad Vilniuje Liberalų sąjūdžio kandidatų sąrašo lyderiu bus susisiekimo viceministras Arūnas Štaras, Kaune – dabartinis miesto vicemeras Rimantas Mikaitis, Klaipėdoje – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas, Panevėžyje – aktorius Laimutis Sėdžius, Šiauliuose – švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Savivaldybių tarybų rinkimuose partijos sąrašuose ketina dalyvauti ir du parlamentarai: Vytautas Grubliauskas – Klaipėdoje ir Audrius Endzinas – Šilutėje.

Šiuo metu Liberalų sąjūdis savivaldybių tarybose turi 52 mandatus, 3 merus.

Valdančiajai koalicijai priklausančiam Liberalų sąjūdžiui Seime atstovauja 13 parlamentarų.

Savivaldybių tarybų rinkimai vyks vasario 27 dieną.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija pasisako prieš visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą sunkmečiu ir net diskusijas šiuo klausimu. Pasak frakcijos narių, toks mokestis taptų dar viena finansine našta gyventojams, o valstybės biudžetą, bent jau pirmaisiais metais, padidintų nežymiai, nes kartu turėtų būti sukurta ir mokesčio administravimo sistema. Be to, diskusijos apie naujo mokesčio įvedimą kelia bereikalingą nerimą visuomenėje.