Kieno įtakai pasiduos žlugusia valstybe vadinama Libija: paramą žadantiems Vakarams ar ginklus tiekiančiai ir naftą perkančiai Rusijai?
Rima JANUŽYTĖ
Libija dabar yra viena nesaugiausių ir didžiausią chaosą patiriančių pasaulio šalių. Šioje žlugusia vadinamoje valstybėje siautėja smurtas, skurdas, didžioji dalis gyventojų vis dar neturi elektros, jiems trūksta vandens, maisto, drabužių. Ir kaip šiandien sako tripoliečiai, viskas tik tam, vieną nuverstą diktatorių pakeistų tūkstančiai kitų „lyderiais“ save vadinančių veikėjų, laukinėmis priemonėmis kovojančių dėl valdžios, įtakos, pinigų ir naftos.

Šalyje nėra aiškios įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, o savo tvarką mėgina įvesti net trys vyriausybės. Vieną jų remia Vakarai, bet ji nesugeba įtvirtinti savo valdžios ne tik visoje šalyje, bet ir sostinėje Tripolyje.

Vadinamoji „Nacionalinė armija“, vadovaujama Fayezo al Sarrajo, priversta kovoti su alternatyvia šalies administracija Libijos rytuose – pastarajai vadovauja prieštaringai vertinamas maršalas Khalifa Haftaras. Jis buvo ilgametinis Muammaro Gaddafi oponentas, ne kartą mėginęs organizuoti valdžios perversmą, paskui gavęs prieglobstį Virdžinijos valstijoje JAV, o pasitaikius progai vėl grįžęs į Libiją ir mėginantis tapti visos šalies lyderiu.

Jungtinėms Tautoms iš pradžių jis atrodė kaip visai tinkamas lyderis, su kuriuo galima turėti civilizuotų reikalų, tačiau paskutinę akimirką jis pats persigalvojo ir vietoj Vakarų palaikymo pasirinko galimybę užimti keturias naftos gavybos platformas.

Taigi oficialioji valdžia nekontroliuoja didžiosios dalies naftos gavybos, bet sudarinėja sutartis su Vakarų šalimis „politikos klausimais“. O Kh.Haftaras valdo Libijos naftą ir pasirašinėja susitarimus su Rusijos naftos milžine „Rosneft“.

Beje, būtent Kh.Haftarą remia Libijos kaimynai ir artimiausi partneriai – Egiptas bei Jungtiniai Arabų Emyratai, o kai kurie analitikai spėja, kad Kh.Haftaras turi galimybių tapti net ir Vakarų favoritu. Ir visa tai – nepaisant fakto, kad šis žmogus yra saistomas ryšių su islamistais.

„Pasirinkimas, su kuo Libijoje kalbėtis – labai ribotas, tad nenuostabu, kad kalbamasi net su labai abejotinos reputacijos lyderiais“, – teigia Tunise veikiančio Libijos studijų centro analitikai.

Beje, problemų Libijoje kelia ne tik Kremliaus remiamas Kh.Haftaras, bet ir tokie karo vadai, kaip Khalifa Ghwellis, bandęs sukelti perversmą Tripolyje ir nuversti dabartinę valdžią.

Galiausiai šalyje nėra ne tik normalios valdžios, bet ir reguliariosios armijos, kuri saugotų naftos turtingos šalies sienas. Teigiama, kad Libijos sienos liko tik žemėlapiuose, – realybėje jos baigia išnykti, nes prekeiviai ginklais, džihadistai, nelegalūs imigrantai be didesnio vargo patenka į Libiją ir iš jos per visas šios šalies sienas.

Dar viena bėda – „Islamo valstybė“ (ISIS), užėmusi Libijoje svarbiausią bastioną po Irako ir Sirijos. Tiesa, gruodį ISIS buvo išvaryta iš Sirtos miesto, tačiau islamistai Libijos be kovos palikti neketina.

„Jau šešerius metus tarptautinė bendruomenė mėgina Libijoje kurti demokratinę, vieningą valdžią, tačiau nėra jokių pamatų, ant kurių ji galėtų laikytis, – sako Vašingtone esančio Brukingo instituto analitikė Federica Saini Fasanotti. – Libijos gyventojai turi apsispręsti, ar jų šalis taps dar vienu Somaliu, ar pasuks kita kryptimi“, – priduria analitikė, atkreipdama dėmesį, kad net sąvoka „Libijos gyventojai“ šiandien yra gana reliatyvi, nes šalyje stebimas didžiulis priešiškumas tarp atskirų genčių ir ideologijų.

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos 
 šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

 

 

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

 

 

 

Rasti dokumentai nekelia abejonių, kad JAV žvalgyba palaikė glaudžius abipusius ryšius su Libijos specialiosiomis tarnybomis.

Taip pat teigiama, kad su Libijos valdžia palaikė ryšius ir D. Britanijos žvalgyba, rašo rt.com.

Dokumentuose, datuojamuose nuo 2002 iki 2007 m., atsispindi Libijos žvalgybos vadovo M. Kuossa bendradarbiavimas su aukštais JAV žvalgybos pareigūnais, taip pat ir su St. Kappes, kuris užėmė aukštas pareigas CŽV.

Teigiama, kad buvo bendradarbiaujama ekstremizmo prevencijos srityse. Manoma, kad Libijoje galėjo būti kalinami ar apklausiami įtariami terorizmu asmenys. Tarp rastų dokumentų yra instrukcijų, kaip tardyti tariamus ekstremistinių organizacijų atstovus, nepažeidžiant žmogaus teisių.

Dokumentuose rašoma, kad G.W. Busho valdymo metu buvo nutarta, kad CŽV Libijoje turės nuolatinius atstovus.

Manoma, kad St. Kappes buvo pagrindinis JAV atstovas derybose, kuriomis buvo pasiekta, jog Libija neplėtos branduolinės programos.

Rasti dokumentai atskleidžia, kad Libijos agentai bendradarbiavo ir su D. Britanija. Skelbiama, kad D. Britanijos saugumas suteikė galimybę M. Kuossa klausytis kai kurių pokalbių.

Slapti dokumentai buvo Libijos užsienio žvalgybos jurisdikcijoje. Juos aptiko „Human Rights Watch“ organizacijos atstovas P. Bouckaertas, kuris juos nufotografavo ir perdavė žiniasklaidai.

Libijos sukilėliai skelbiasi kontroliuojantys jau beveik visą šalies sostinę Tripolį ir neabejoja galutine savo pergale prieš M.Gaddafi režimą. Tačiau kokią išvysime Libiją be šio diktatoriaus?

Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi dar nesurastas, tačiau beveik pusmetį jį nuversti bandę sukilėliai pirmą kartą prabilo apie pergalę. Regis, jau neabejojama, kad jiems pavyks visiškai užimti sostinę Tripolį, o tada šiame pasipriešinimo režimui kare ir bus padėtas galutinis taškas.
Tačiau kas tuomet laukia Libijos? Kas ją valdys, kokie bus šios šalies santykiai su kaimyninėmis valstybėmis ir Vakarais, ar naujieji lyderiai bus pakankamai išmintingi, kad sugebėtų sukurti šalyje tiek gerovę, kurią skelbė pagrindiniu savo kovos prieš režimą tikslu, tiek galbūt ir demokratiją?
Pasaulyje esama ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kas nutinka nuvertus diktatorišką režimą. Tačiau kai kurie faktai verčia baimintis, kad Libijoje labiau tikėtinas pesimistinis, o ne optimistinis scenarijus.

Gresia nesibaigiantis pilietinis karas

Prisiminkime, kas nuvertus režimą įvyko, tarkime, Irake. Na, ir kas, kad sąjungininkai nuvertė autoritarinį Irako lyderį Saddamą Husseiną, – koalicijos pajėgos vis tiek nesugebėjo įtvirtinti taikos, o šalyje prasidėjo visiška anarchija ir pilietinis karas tarp Irako islamo religinių grupuočių sunitų ir šiitų.
Labai panašiai viskas gali rutuliotis ir Libijoje. Prisiminkime, kad diktatoriaus M.Gaddafi pajėgos yra pakankamai didelės – tokios didelės, kad nuo kovo mėnesio niekaip nepasiduoda ne tik sukilėlių puolimui, bet ir NATO atakoms. O juk šie M.Gaddafi palaikantys žmonės niekur nedings – jie liks gyventi toje pačioje Libijoje, tik jau šeimininkaujant kitiems lyderiams.
Tad neramumų, o gal net nesibaigiančio pilietinio karo, ko gero, nepavyks išvengti. Tiesa, JAV praneša jau rengiančios taikos ir tvarkos įtvirtinimo planą, kuris esą garantuotų, kad Tripolio neištiks Bagdado likimas.
Tą patį žada ir sukilėliai. Jie esą yra pasirengę užtikrinti tvarką ir saugumą tiek sostinėje, tiek kituose miestuose, o Jungtinėms Tautoms yra nusiuntę raštišką įsipareigojimą per aštuonis mėnesius nuo režimo žlugimo surengti demokratiškus rinkimus.
Galbūt taip ir nutiks. Tačiau viskas priklauso ir nuo to, kas bus naujieji Libijos lyderiai: ar tikrai tie patys žmonės, kurie JT dalija skambius pažadus. Pasakyti, kad vadovaus sukilėliai, nepakanka. Viena vertus, sukilėliai yra gana išdrikę, dažnai prieš M.Gaddafi kovoja visiškai skirtingų pažiūrų ir net religijų atstovai.
Tarkime, pagrindinė sukilėlių atstovaujamoji institucija yra Nacionalinė laikinoji taryba, kuriai vadovauja buvęs Libijos teisingumo ministras Mustafa Abdul Jalilas. Formaliai būtent jis dabar Vakarų yra pripažįstamas kaip aukščiausias Libijos atstovas.
Tačiau Nacionalinė laikinoji taryba, ilgą laiką įsikūrusi Bengazio mieste, nekontroliuoja visų sukilėlių grupuočių, kurios formavosi gana stichiškai įvairiuose Libijos miestuose. Pavyzdžiui, Misratos miesto sukilėliai, nors ir gaudami paramą iš Bengazio, karinius veiksmus planavo savarankiškai ir nesijautė turintys paklusti Bengazio vadams.
Kita vertus, teisus ir M.Gaddafi, ne kartą teigęs, kad tarp sukilėlių yra daugybė paprasčiausių plėšikaujančių banditų, kuriems mažai rūpi demokratinės vertybės ar kitų tautiečių gerovė.

Pavojingai daug ginklų

Kitas svarbus klausimas – kur ir kaip bus panaudoti po karo Libijoje likę ginklai: ir tie, kurie priklausė sukilėliams (jų ginkluotės yra palyginti nedaug), ir M.Gaddafi pajėgų karinis arsenalas. O šis – išties įspūdingas. Juk M.Gaddafi metų metais už naftą gautus pinigus dosniai leisdavo naujai karinei technikai įsigyti.
Tai kelia nemažai nerimo artimiausioms Libijos kaimynėms, kurių nė kiek nežavi šalia tiksinti bomba. Tad apsidrausdamos jos jau iš anksto skelbia palaikančios kovotojus prieš M.Gaddafi režimą ir tikisi, kad naujoji šalies valdžia tai prisimins ir nejaus kaimynėms priešiškumo. Gal net taps labai gerai ginkluota sąjungininke kovojant, pavyzdžiui, su “Al Qaeda”.
Vis dėlto Afrikos ir Artimųjų Rytų spauda nuolat primena, kad Libijoje esama ginklų, vertų milijardų JAV dolerių, ir net neverta abejoti, kad, nepaisant Libijos valdžios nuostatų, dalis tų ginklų vis tiek atsidurs juodojoje rinkoje. O tai – nemažas galvos skausmas kaimyninių šalių, irgi besibaiminančių tiek sukilimų, tiek galimų pilietinių karų, tiek teroristų veiklos suaktyvėjimo, lyderiams.
Be to, visiškai neaišku, kokią poziciją naujoji šios šalies valdžia užims Vakarų atžvilgiu. Jei sukilėliai tesės savo pažadus ir bandys įtvirtinti vakarietišką demokratiją, aplink esantiems autoritariniams režimams tai gali tapti tikru kliuviniu. Taip pat Libijos sukilėliai bus laikomi savotiškais NATO sąjungininkais, nes bent jau kurį laiką jie galbūt jausis skolingi NATO ir nepamirš to, kad be Vakarų pagalbos M.Gaddafi režimo tikrai nebūtų įveikę.

BBC korespondentas pranešė matęs sugriautą trijų aukštų namą, į kurį, teigiama, buvo nukreiptas NATO antskrydis, miesto Suk al Juma gyvenamajame rajone. Tripolio ligoninėje žurnalistui vėliau buvo parodyti trys kūnai – moters, vyro ir kūdikio. Incidento vietoje jis teigia matęs iš griuvėsių traukiamus dar vieno vyro ir kūdikio kūnus.

NATO teigia, kad naktį sunaikino priešlėktuvinių raketų sandėlį Tripolyje ir pradėjo tyrimą dėl Libijos pareiškimų. Aljansas yra pripažinęs, kad ankstesni antskrydžiai per klaidą buvo nukreipti į civilių gyvenamuosius rajonus.

NATO eskadrilės vadas Maikas Brakenas (Mike Bracken) teigė BBC nežinąs tikslios sugriauto pastato vietos.

“NATO apgailestauja dėl civilių aukų per Libijos operaciją ir labai apgailestautų, jei incidento tyrimas parodytų, kad tai buvo NATO operacijos pasekmė”, – teigė M. Brakenas.

“Mūsų pilotai ir oro pajėgos labai stengiasi sumažinti civilių aukų riziką iki minimumo, bet karinėje kampanijoje rizikos išvengti neįmanoma. Paaiškėjo, kad anksčiau Muamaro Kadafio (Muammar Gaddafi) režimo gyvenamosiomis pristatytos vietovės yra naudojamos kaip vadovavimo ir kontrolės centrai”, – tvirtino NATO pareigūnas.

.

Pagrindinis Baltųjų rūmų argumentas – Jungtinės Valstijos tik remia NATO pajėgas ir nedalyvauja karo veiksmuose.

Anot laikraščio, kuris remiasi gerai informuotais pareigūnais, ir Pentagono, ir Teisingumo departamento teisininkai tvirtino, kad JAV lėktuvų atliekamas bombardavimas Libijoje, vadovaujant NATO, yra “karo veiksmai”.

Tokiu atveju B.Obama turėjo įsakyti nutraukti karinius skrydžius po gegužės 20 dienos, nes tam neturėjo Kongreso pritarimo, kaip reikalaujama 1973 metais priimtame Karo įgaliojimų įstatyme, apibrėžiančiame JAV prezidento įgaliojimus karo veiksmų atveju.

“The New York Times” nurodo, kad B.Obama nutarė laikytis teisės patarimų, kuriuos davė Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento specialistai, tvirtinę, jog veiksmus Libijoje galima tęsti ir be Kongreso pritarimo.

Libijos genčių kovotojai, nepritariantiys Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimui, su jo pajėgomis susirėmė oazėje įsikūrusiame Sabchos mieste, pranešė sukilėliai.

Režimo pajėgos pastaruoju metu pradėjo puolimus svarbiuose konflikto taškuose. Nauja mūšių banga kilo Turkijai pranešus, kad Ankara pasiūlė M. Kadhafi garantijas dėl išvykimo iš Libijos ir Rusijos pasiuntiniui Michailui Margelovui paskelbus, kad jis netrukus vyks į Tripolį bandyti ieškoti konflikto sprendimo.

Awlado Suleimano (Aulado Suleimano) genties, kuri konkuruoja su kazafiais, kovotojai “išvadavo kelias gatves” Sabchoje, paramos M.Kadhafi bastione, esančiame 800 km į pietus nuo Tripolio, šeštadienį paskelbė sukilėlių Nacionalinė pereinamoji taryba (NPT).

M. Kadhafi pajėgos pradėjo šaudyti ir nukovė vieną vyrą, sakoma NPT pareiškime.

Sabchos, kurioje gyvena maždaug 100 tūkst. žmonių ir kur yra įsikūrusi svarbi karinė bazė, neramumai, apėmę didelę šalies dalį, kol kas nelietė.

Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) sakė, kad jo vyriausybė pasiūlė keturis dešimtmečius autoritariškai Libiją valdžiusiam M. Kadhafi, kurį sukilėliai bando nušalinti nuo vasario, išvykimo “garantiją”.

M. Kadhafi “neturi kitos išeities – tik išvykti iš Libijos, su jam suteikiama garantija”, televizijai NTV sakė R. T. Erdoganas.

“Mes suteikėme jam šią garantiją. Mes jam pasakėme, kad padėsime jam būti išsiųstam bet kur, kur tik jis nori vykti. Kol kas atsakymo negavome”, – pridūrė R. T. Erdoganas, kuris nieko plačiau nekomentavo.

BFL

NATO šeštadienį paskelbė pirmąkart panaudojusi Libijoje atakos sraigtasparnius, kurie smogė šios šalies lyderio Muamaro Kadafio pajėgų karinėms mašinoms, karinei įrangai ir gyvajai jėgai.

“NATO vadovaujami atakos sraigtasparniai 2011 metų birželio 4 dieną pirmąkart buvo panaudoti karinėse operacijose Libijoje, vykdant operaciją “Suvienytas gynėjas” (Unified Protector)”, – sakoma Aljanso pranešime.

“Tarp atakuotų taikinių buvo karinių mašinų, karinės įrangos ir kovos lauke esančių (M.Kadhafi režimo) pajėgų”, – pridūrė NATO, neįvardydama, kuriose vietovėse vyko šie antskrydžiai.

Šiose atakose dalyvavo Didžiosios Britanijos sraigtasparniai “Apache”, pranešė Gynybos ministerija Londone. Šį faktą patvirtino viena ministerijos atstovė, tačiau išsamesnių detalių nepateikė.

Britanija, kuri tarptautinės koalicijos operacijose Libijoje dalyvauja nuo kovo 19 dienos, praeito mėnesio pabaigoje paskelbė pasiųsianti keturis savo atakos sraigtasparnius, kurie bus dislokuoti karo laive “HMS Ocean”, plaukiojančiame prie Afrikos šiaurinių krantų.

NATO misijos Libijoje vyriausiasis vadas Kanados generolas leitenantas Šarlis Bušaras sakė, jog “ši sėkmė demonstruoja unikalias galimybes, kurias suteikia” atakos sraigtasparnių naudojimas.

“Atakos sraigtasparnių naudojimas suteikia NATO operacijai papildomo lankstumo sekti ir pulti Kadhafi palaikančias pajėgas, kurios tikslingai atakuoja civilius gyventojus ir mėgina slapstytis gyvenamosiose vietovėse”, – sakoma Aljanso pranešime.

Jame taip pat cituojamas Ch.Bouchardo pasisakymas: “Toliau naudosime šias priemones kada ir kur prireiks, taip pat tiksliai, kaip ir visose mūsų misijose.”

NATO pajėgos “nuolat peržiūri savo operacijas ir naudoja prieinamas priemones, įskaitant atakos sraigtasparnius, kad geriausiai išnaudotų galimybes ir padidintų spaudimą Kadhafi palaikančioms pajėgoms”, pridūrė generolas.

Šiame pranešime primenama, jog NATO misija vykdoma pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1973-ąją direktyvą, kuri nesuteikia teisės siųsti į Libiją okupacinių pajėgų, tačiau “ragina nedelsiant baigti visas atakas prieš civilius gyventojus ir leidžia naudoti visas būtinas priemones apsaugoti civilius gyventojus ir civilines gyvenamąsias vietoves, kurioms gresia atakų pavojus Libijoje”.

Ch.Bouchardas gegužės pabaigoje sakė, kad Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos atakos sraigtasparniai suteiks galimybę NATO vykdyti “veiksmingą ir agresyvią” misiją prieš M.Kadhafi pajėgas, keliančias pavojų civiliams gyventojams.

“Tai suteikia papildomą galimybę tiksliai aptikti (karines) mašinas, kurias daug sunkiai pamatyti ir dideliame aukštyje skrendančių lėktuvų”, – generolas sakė savo štabe Italijos mieste Neapolyje.

Prancūzijos ir Britanijos smogiamųjų sraigtasparnių dislokavimas Libijoje dar nepatvirtintas, pareiškė Britanijos Gynybos ministras, paneigdamas Prancūzijos pareiškimą, kad sraigtasparniai bus dislokuoti kaip įmanoma greičiau.

Britanijos Ginkluotųjų pajėgų ministras Nick Harwey, kuris buvo paprašytas pasiaiškinti Britanijos parlamento nariams, kaip Britanijos Gynybos ministerija sužinojo apie Paryžiaus sprendimą dislokuoti sraigtasparnius Libijoje, tvirtino: “Mes nepriėmėme šio sprendimo ir mes nesiūlėme Prancūzijai priimti šį sprendimą (dislokuoti Libijoje karinius sraigtasparnius).”

Prancūzijos gynybos ministro Gerard Longuet pasisakymai susilaukė daug kritikos po to, kai jis pasakė kad Libijoje galėtų būti panaudoti kariniai smogiamieji sraigtasparniai sunkiai pasiekiamose vietovėse ir kad jis ir Britanijos kariuomenės atstovai buvo “tos pačios nuomonės.”

Britanijos gynybos ministras Harvey tik pasakė, kad sraigtasparniai galėtų būti panaudoti ir paneigė, kad tai gali paaiškinti NATO misiją “sustabdyti Muammar Gaddafio režimą pulti civilius gyventojus sukilėlių užimtose teritorijose”.

Ministras Harvey tik pasiūlė, kad tai galėtų būti taktinis sprendimas “vietoj naikintuvų naudoti sraigtasparnius“, pridurdamas: “Bombarduojami objektai galėtų likti tokie patys, taikiniai liktų tie patys, bet mes turėtume savo dispozicijoje didelio tikslumo ginklą galinti geriau smogti taikiniams ir judantiems taikiniams, kurie sukeltų mažesnius šalutinius nuostolius.”

Ramūnas Alaunis

NATO pajėgų atakos Libijoje kol kas apčiuopiamų rezultatų nedavė: nors karinė misija prasidėjo kovo mėnesį, o per tą laiką ir aukų, ir sugriautų objektų skaičius labai išaugo, tačiau atomazgos vis dar nematyti

NATO pajėgos atakas prieš Libijos diktatoriaus pajėgas vykdo jau trečią mėnesį iš eilės ir ši niekuo nesibaigianti misija vis labiau primena liūdnai pagarsėjusius Afganistano bei Irako karus.

Praėjusią savaitę NATO pajėgos surengė didžiausią ataką Libijoje nuo pat misijos pradžios kovo 19 dieną. Antradienį kariniai Aljanso lėktuvai atakavo daugiau nei 20 taikinių Libijos sostinėje Tripolyje. Visi antskrydžiai buvo surengti žaibiškai, vos per vieną pusvalandį, ir nukreipti į taikinius, esančius visai šalia diktatoriaus Muammaro Gaddafi rezidencijos.

NATO teigimu, atakuoti buvo garažai, kuriuose laikomas transportas, gabenantis pagalbą diktatoriaus pusėje besikaunantiems “lojalistams”. Tačiau kai kurie Libijoje dirbantys korespondentai tikina, kad atakos buvo nukreiptos į statiniuose besiglaudžiančius Libijos armijos savanorius – diktatoriaus šalininkus.

NATO aiškinimu, žuvo trys žmonės, o sužeista apie dvylika. Kitų šaltinių teigimu, žūti per atakas galėjo keletas dešimčių žmonių, o sužeistųjų gali būti dar daugiau.

Tiesą sakant, šios karinės kampanijos metu NATO, kaip jau įprasta, žaidžia propagandinius žaidimus ir savo pranešimais kartais priartėja prie absurdo ribos. Tarkime, NATO atstovai aiškina, kad nuo pat kovo pabaigos Libijoje žuvo vos 11 civilių. Tačiau kai kurie reporteriai Libijoje praneša kasdien matantys dešimtis laidojamų aukų, iš kurių nemaža dalis gali būti civiliai, įskaitant moteris ir vaikus.

Taigi, kaip ir dėl Afganistano bei Irako karo, NATO versija gerokai skiriasi nuo kitų šaltinių ir nuo realybės. Beje, skirtinga informacija – ne vienintelis bruožas, dėl kurio NATO misiją Libijoje galima lyginti su liūdnai pagarsėjusiais karais Afganistane ir Irake.

Neturi strategijos

Visų pirma NATO bando pabrėžti misijos sėkmę: kaip ir per Afganistano bei Irako karus, giriamasi laimėjimais. Tarkime, praėjusią savaitę aukščiausio lygio JAV diplomatas Artimuosiuose Rytuose Jeffrey Feltmanas atvyko į sukilėlių, protestuojančių prieš diktatoriaus režimą, kontroliuojamą Bengazio miestą, kad pademonstruotų jiems savo paramą.

Be to, Prancūzija ir Italija jau yra pripažinusios sukilėlių vyriausybę, o JAV, Didžioji Britanija ir kai kurios kitos NATO narės Bengazyje atidarė diplomatines atstovybes.

Savo ruožtu Didžiosios Britanijos gynybos pajėgų vadas Davidas Richardsas ragina leisti bombarduoti jau ir infrastruktūros objektus, juolab kad agresyvėjančios NATO atakos esą duoda itin gerų rezultatų, o NATO misija Libijoje esanti itin sėkminga.

Tačiau, kad ir kaip iškilmingai tai skambėtų, iš tiesų NATO bombardavimai ir diplomatinių korpusų perkėlimas į Bengazio miestą nė kiek neprisideda prie tikros pergalės prieš M.Gaddafi režimą: jo pajėgos vis dar tebeturi tvirtas pozicijas Tripolio mieste bei kituose regionuose ir neatrodo, kad ketintų jas užleisti.

Analitikai vis dažniau primena, kad NATO veiksmai Libijoje jau gerokai užsitęsė, nors neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, ir ima kaltinti Aljansą strategijos neturėjimu. Tik vieni palaiko idėją karinius veiksmus didinti, kiti – jų atsisakyti.

Štai buvęs Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno admirolas Chrisas Parry tikina, kad NATO, vykdydama “visiškai nelogiškai parengtą” misiją Libijoje, tik veda šalį į anarchiją. Jo manymu, atakų skaičių reikia didinti, o M.Gaddafi pajėgas visiškai palaužti įtraukiant į misiją ir karinį laivyną, kuris šiuo metu dalyvauja mokymuose prie Kipro krantų.

Be to, jis ragina Jungtines Tautas peržiūrėti rezoliuciją, kuri leido NATO pajėgoms ginti civilių Libijos gyventojų saugumą, nes ši rezoliucija atvedė prie visiškai priešingo rezultato – chaotiško pilietinio karo. Ch.Perry nuomone, JT turėtų įteisinti sukilėlių karinius veiksmus ir suteikti jiems pagalbą bei paramą.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi JT žmogaus teisių gynėjai. Jie irgi sutinka, kad JAV ir NATO vadovybė neturi tinkamos strategijos, o dabartiniai veiksmai veda prie humanitarinės katastrofos. Tik jie šiuos argumentus dėsto dėl visai kitų priežasčių nei palaikantieji agresyvesnę karinę operaciją. Štai JT atstovas Panas Moumtzis įsitikinęs, kad Libijoje reikia kuo greičiau nutraukti karinius susirėmimus ar bent padaryti trumpą humanitarinę pauzę, mat kai kurie Libijos gyventojai jau yra patekę į kritinę padėtį – be vandens, be maisto ir be medicininės pagalbos.

Pavyzdžiui, šalyje sutrikus benzino tiekimui, degalinėse automobilių degalų tenka laukti po kelias paras, o jais gabenamo maisto ar vandens gyventojai laukia po kelias savaites. Ypač tai pasakytina apie vakarinę šalies dalį, kurioje gyvena 80 proc. visų Libijos gyventojų. “Jų saugumui NATO misija, kuri teisinama JT rezoliucija, kelia vis didesnį pavojų. Jie nebegauna medicinos pagalbos, maisto, vandens, jiems net savigynai netiekiami ginklai, kuriuos draudžia šalies ginklų embargas”, – padėtį apibūdina analitikas.

Teigiama, kad šiuo metu ypač kritiška Misratos miesto gyventojų padėtis. Ne ką geriausekasi ir besislapstantiems Vakarų Nafusos kalnuose ar esantiems Tripolyje, kur M.Gaddafi pajėgos taiko “žiaurias sankcijas” daugumai miesto gyventojų.

Kodėl Libija, o ne Sirija?

Beje, situaciją Libijoje verta aptarti ne vien vertinant karinę strategiją ar humanitarinę padėtį. Juk šiais atvejais jau akivaizdu, kad misija yra nevykusi ir neapgalvota, neturint strategijos ir jokios aiškios krypties bei baigties.

Tačiau juk ji buvo pradėta tikintis visai kitokio rezultato, ir svarbu suprasti, kokie buvo JAV išskaičiavimai kovą, kai tik ši misija buvo sumanyta ir patvirtinta Jungtinių Tautų.

Tarptautinės “Carnegie” ekonomikos programos dalyvis Moisesas Naimas bando paaiškinti, kodėl ši misija iš viso buvo pradėta būtent Libijoje, o ne, tarkime, Sirijoje. “Argi ne keista, kad JAV Tripolį atakuoja bombomis, o Sirijos sostinę Damaską – tik žodžiais?” – klausia analitikas.

Juk jei vertintume Libijos ir Sirijos diktatorius, pastarasis savo gyventojams yra ne mažiau, o gal ir labiau žiaurus. Jei prisimintume, kokia humanitarinė padėtis Libijoje ir Sirijoje buvo kovo viduryje, kai misija Libijoje dar nebuvo prasidėjusi, tai JT rezoliucija dėl civilių gyventojų saugumo turėjo būti pasirašyta leidžiant veiksmus vėlgi Sirijoje, o ne Libijoje. “Assado šeima Sirijoje vykdo kone genocidą. Tad sirams pagalba būtų kur kas reikalingesnė”, – apibendrina analitikas.

Taigi kodėl karas vyksta būtent Libijoje? M.Naimas tikina, kad nafta čia niekuo dėta. Tiesa, Sirija naftos turi kur kas mažiau nei Libija, tačiau norint gauti priėjimą prie Libijos naftos klodų JAV M.Gaddafi režimas buvo kur kas parankesnis nei dabar vykstantis karas. Juk Vakarų naftos kompanijos Libijoje veikė be jokių didesnių nesklandumų, ir net jų interesų požiūriu Libijoje nereikėjo tokio radikalaus perversmo.

Analitiko vertinimu, pagrindinis motyvas – bandymas pademonstruoti JAV įtaką regione. Tačiau JAV privalėjo nuspręsti, kurioje protestuotojų kovų apimtoje regiono šalyje pradėti karinę misiją. Ir pasirinko mažiausiai rizikingą. Analitiko nuomone, dėl penkių priežasčių.

Pirmiausia, planuodamos imtis karinės misijos, JAV siekė rinktis šalį pagal jos karines pajėgas, su kuriomis teks kovoti, – kad šios nebūtų pernelyg stiprios. O Sirijos kariuomenė yra itin gerai organizuota ir puikiai ginkluota – viena stipriausių visuose Artimuosiuose Rytuose.

Be to, vertinta, kad Libija bus kur kas mažiau pasiryžusi įsitraukti į ilgą karą su JAV nei Sirija. Tam yra ne tik karinių priežasčių: skiriasi Libijos ir Sirijos diktatorių mentalitetas, mat M.Gaddafi nebuvo linkęs pyktis su Vakarais, o štai Sirijos diktatorius su Vakarais būtų stojęs į kovą pats ir dar pasitelkęs kitas musulmoniškas šalis.

Būtent kaimyninės valstybės yra trečia priežastis, kodėl pasirinkta Libija, o ne Sirija. Juk Libijos kaimynai – palyginti ramūs Egiptas ir Tunisas. O Siriją supa visas ratas pačių agresyviausių valstybių: Libanas, Izraelis, Irakas, Jordanija, Turkija.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad M.Gaddafi neturi draugų: net jo vaikai siekė sumažinti jo įtaką šalyje. Priminsime, kad ir Arabų lygos šalys niekada į Libijos diktatorių nežiūrėjo kaip į partnerį, o tik nuolat siekė apriboti jo įtaką. Tuo tarpu Sirijos diktatorius Basharas al Assadas – neginčijamas autoritetas Irane (taip pat gerbiamas ir grupuočių “Hezbollah” bei “Hamas”), be to, neaišku, ar netgi Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu būtų patikę, jei JAV Sirijoje būtų ėmusios vykdyti perversmą.

Galiausiai misija Libijoje buvo pasirinkta todėl, kad JAV buvo svarbu ir tai, kieno interesus jos gins. Juk jei būtų stojusios į Sirijos protestuotojų pusę, tai būtų reiškę paramą radikalioms ir prieš Vakarus nukreiptoms jėgoms, kurių pergalė būtų buvusi dar blogesnė atomazga nei dabartiniai režimai.

Libijos premjeras al Bagdadis al Mahmudis (Al-Baghdadi al-Mahmoudi) laiške užsienio vyriausybėms pasiūlė sudaryti paliaubas.

Laiške ministras pirmininkas teigia, kad Libija pasirengusi, prižiūrint Jungtinėms Tautoms  ir Afrikos Sąjungai, nedelsiant nutraukti karinius veiksmus, pradėti besąlygines derybas su sukilėlių vyriausybe Bengazyje, suteikti amnestiją abiejų pusių kovotojams ir aptarti naujos Konstitucijos klausimą.

Laiške nekalbama apie būsimą dabartinio šalies lyderio Muamaro Kadafio (Muamar Gaddafi) vaidmenį.

Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas trečiadienį vyksta į Briuselį dalyvauti Rusijos ir NATO tarybos posėdyje, kad išsiaiškintų, ar planuojama antžeminė operacija Libijoje, ir dar kartą pareikalautų lygiateisių Maskvos dalyvavimo priešraketinės gynybos (PRG) sistemoje principų, praneša Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

“Mes turime informacijos apie planuojamą antžeminę operaciją (Libijoje) ir ketiname šią informaciją dar kartą patikrinti, tiesioginiai oficialiai paklausę NATO, ar ji iš tikrųjų rengiama”, – sakė D. Rogozinas interviu televizijos kanalui “Rossija-24″.

Anksčiau šią savaitę Prancūzija pranešė, kad kartu su Didžiąja Britanija nusiųs į Libiją kovos sraigtasparnių dalyvauti kampanijoje prieš Muanaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimą. Rusijos nuolatinio atstovo prie NATO nuomone, tai gali būti susiję su pasirengimu antžeminei operacijai.

“Manau, kad mūsų partneriai imsis tam tikro žaidimo, mums pasakys, kad NATO nieko nesirengia daryti, o atskiros šalys visiškai gali planuoti karines priemones”, – sakė D. Rogozinas, komentuodamas Prancūzijos ir Britanijos planus pasiųsti į Libiją kovinius sraigtasparnius.

Balandį Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Maskva žino apie planus dėl galimos antžeminės operacijos Libijoje, bet pabrėžė, kad tai turi būti apsvarstyta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Dabar sukilėliai kontroliuoja Libijos rytus aplink Bengazio miestą, o M. Kadhafi šalininkai tebeturi valdžią sostinėje ir beveik visuose miestuose šalies Vakaruose.

Teisių gynėjų duomenimis, ginkluoto konflikto Libijoje  aukomis jau tapo daugiau nei tūkstantis žmonių.

Rusijos atstovas prie NATO Briuselyje taip pat ketina iškelti Maskvai svarbų klausimą dėl Amerikos PRG sistemos dislokavimo Europos teritorijoje.

“Klausimas, kiek šalys pasirengusios sutikti patvirtinti politinius Rusijos ir NATO lygiateisio dalyvavimo kuriamoje sistemoje principus. Mes primygtinai reikalaujame apsvarstyti šią temą. Kol kas pažangos dėl dokumento, pavadinto “Politiniai bendradarbiavimo Europos PRG principai”, mes neturime”, – sakė D. Rogozinasinterviu agentūrai “Interfax”.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas penktadienį pareiškė, jog jeigu Maskvai ir Vašingtonui nepavyks pašalinti nesutarimų dėl PRG Europoje, pasaulis sugrįš į Šaltojo karo laikus. Rusijos generalinis štabas, savo ruožtu, įspėjo apie naujų ginklavimosi varžybų pavojų.

Anksčiau Rusija pagrasino pasitraukti iš Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties, jeigu JAV plėtos priešraketinės gynybos sistemą Europoje, neatsižvelgdama į Maskvos poziciją.