Libijos sukilėliams, kurie jau beveik du mėnesius kovoja, mėgindami nuversti šalies lyderį Muamarą Kadhafi (Muamarą Kadafį), stinga charizmatiško politinio arba karinio lyderio, kuris aiškiai suformuluotų jų tikslus ir taptų kelrodžiu savo žmonėms.

Revoliucinis judėjimas įkūrė Laikinąją Nacionalinę Tarybą (LNT), kuriai vadovauja Mustafa Abdul Jaleelas (Mustafa Abdul Džalilas), taip pat “nepaprastąją krizės” darbo grupę, kurio vadovas – Mahmoudas Jibreelas (Mahmudas Džibrilas).

Tačiau jie ir kiti aukšti opozicijos pareigūnai nedažnai rodosi viešumoje, retai kalbasi su žiniasklaida, o juo labiau neišeina į gatves įkvėpti žmonių, kurie kasdien reikalauja M.Kadhafi atsistatydinimo.

Tarp Libijos sukilėlių nėra lyderio, panašaus į Fidelį Castro (Fidelį Kastrą), vadovavusį Kubos revoliucijai, ar netgi Filipinuose 1986 metais įvykusio liaudies sukilimo vadovę Corazon Aquino (Korason Akino), kuriai labai stigo politinės patirties.

Kelias savaites labiausiai žiniasklaidos pastebimas Libijos sukilėlių veikėjas buvo žmogus, daugelį metų palaikęs glaudžius ryšius su M.Kadhafi režimu – buvęs vidaus reikalų ministras Abdel Fatahas Yunisas (Abdul Fatahas Junisas) .

Jis perėjo į sukilėlių pusę ir šiuo metu vadovauja jų armijai. A.F.Yunisas antradienį vykusioje spaudos konferencijoje pasmerkė NATO už esą nepakankamas pastangas bombarduoti M.Kadhafi pajėgas, nors be tarptautinės koalicijos pagalbos, kuri buvo iki šiol suteikta, sukilėliai beveik neabejotinai jau būtų sutriuškinti.

A.F.Yunisas nepateikė jokio konkretaus karinės padėties įvertinimo, taip pat nepaaiškino, kiek tikroviški yra opozicijos planai užimti Tripolį.

Tuo tarpu krizės sprendimo grupės vadovas M.Jibreelas iš pažiūros atrodo esantis kuklaus būdo žmogus, kurio vardą retai kas mini.

Kai kurie eiliniai opozicijos kovotojai sako, jog tokia padėtis nesudaro jokių kliūčių ir pabrėžia faktą, kad šis sukilimas yra visos liaudies reikalas.

“Mums niekas nevadovauja. Šiai revoliucijai vadovauja liaudis. Ji liaudies rankose”, – sakė 19-metis studentas Halinas al Enesi (Halinas Enesis), atėjęs į vieną mitingą Bengazyje, kuris yra šios revoliucijos lopšys.

Paklaustas, kas, jo nuomone, vadovauja šiam judėjimui, H.al Enesi atsakė: “Manau, Mustafa Abdul Jaleelas. Tai reikalinga ryšiams su išoriniu pasauliu”.

26 metų inžinierius Mohamadas Messmari (Mohamedas Mesmaris) taip pat sakė, kad Libijos žmonės patys vadovauja sukilimui.

“Mustafa nėra mūsų lyderis. Tačiau mums reikalingas lyderis, kuris organizuotų mūsų armiją fronte”, – aiškino vyras.

Opozicijos lyderiai persikėlė iš pajūryje esančio nutriušusio Bengazio teismo pastato, apjuosto transparantais ir apklijuoto M.Kadhafi režimą smerkiančiais plakatais, į prabangesnį ir nuošalesnėje vietoje įsikūrusį viešbutį “al Fadeel”.

Ten jie priima pasiuntinius iš Europos, JAV ir kitų šalių, norinčių išsiaiškinti, kokie yra konkretūs sukilėlių ketinimai. JAV pasiuntinys Chrisas Stevensas (Krisas Stivensas) su Laikinosios Nacionalinės Tarybos nariais buvo susitikęs trečiadienį.

“Jie nori daugiau sužinoti apie mus, o mes siekiame užsitikrinti pripažinimą. Buvo diskutuojama apie Tarybos narius ir jų asmenybes”, – spaudos konferencijoje sakė aukštas LNT narys Abdel Hafizas Ghoga (Abdel Hafizas Goga).

Abu aukščiausieji opozicijos vadai yra buvę M.Kadhafi režimo pareigūnai.

Mustafa Abdel Jalilas buvo M.Kadhafi teisingumo ministras, tačiau atsistatydino vasarį dėl perdėto smurto prieš protestuotojus Bengazyje šio sukilimo pradžioje.

Jis kai kada pasisakydavo už derybas su Tripoliu, tačiau šį sumanymą atmesdavo kiti pareigūnai.

Tuo tarpu Mahmoudas Jibreelas anksčiau daugiausiai dirbo užsienyje – jis vadovavo Libijos valstybiniam ekonomikos analizių centrui, tačiau atsistatydino, kai M.Kadhafi atmetė jo pasiūlymus liberalizuoti šalies ūkį.

Dabar M.Jibreelas vadovauja sukilėlių diplomatiniams ryšiams.

JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) atmetė Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) asmeninį laišką Jungtinių Valstijų prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamui), sakydama, kad Libijos lyderis turi nutraukti ugnį, atitraukti savo pajėgas ir pats išvykti iš šalies.

Baltieji rūmai patvirtino, kad M.Kadhafi parašė laišką B.Obamai, tačiau nieko neminėjo apie jo turinį. Tuo tarpu naujienų agentūra “The Associated Press” pranešė, jog šiame padrikame trijų puslapių laiške prašoma, kad B.Obama nutrauktų ugnį.

“Kalbant apie jūsų minėtą laišką, manau, kad ponas Kadhafi žino, ką jis privalo padaryti”, – H.Clinton sakė per spaudos konferenciją su Italijos užsienio reikalų ministru Franco Frattini (Franku Fratiniu).

“Turi būti nutraukta ugnis, jo pajėgos turi būti atitrauktos iš miestų, kurie buvo užimti su dideliu smurtu ir kainavo daug gyvybių. Turi būti padarytas sprendimas dėl jo pasitraukimo ir valdžios ir… jo išvykimo iš Libijos”, -JAV diplomatijos vadovė sakė žurnalistams.

“Nemanau, kad yra kokia nors paslaptis, ko mes šiuo metu tikimės iš pono Kadhafi, – pridūrė ji. – Juo greičiau tai įvyks ir baigsis kraujo liejimas, juo geriau bus kiekvienam”.

H.Clinton taip pat teisino NATO pajėgų karinę misiją, užtikrinant neskraidymo zoną Libijoje ir ginant civilius gyventojus pilietiniame kare tarp ilgamečio lyderio ir opozicijos pajėgų.

Didžioji Britanija trečiadienį pranešė, kad perkelia keturis karo lėktuvus “Typhoon”, patruliavusius neskraidymo zonoje virš Libijos, į pajėgas, atakuojančias taikinius sausumoje.

Taip reaguota į sukilėlių kritiką, jog NATO pajėgos nesugeba apsaugoti Misratos miesto.

“Pagal susitarimą su NATO, Jungtinė Karalystė šiandien sutiko perkelti keturis Karališkųjų oro pajėgų lėktuvus “Typhoon” iš neskraidymo zonos patruliavimo misijos į pajėgas, atakuojančias objektus sausumoje”, – sakoma Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos pranešime.

Šiuo žingsniu siekiama “toliau didinti NATO atakų sausumoje pajėgumą”, nurodoma jame.

Iki šiol pietinėje Italijos dalyje dislokuoti lėktuvai “Typhoons” patruliavo neskraidymo zonoje, o išpuolius prieš Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) sausumos pajėgas rengė Karališkųjų oro pajėgų (KOP) lėktuvai “Tornado”.

Libijos sukilėlių pajėgų vadas Abdelfatahas Yunis (Abdelfatahas Junis) apkaltino NATO vadovaujamas aviacijos pajėgas, kad jos nesiima veiksmų, nors M.Kadhafi ištikimų pajėgų artilerija apšaudo Misratą, esančią už maždaug 200 km į rytus nuo Tripolio.

NATO “kas dieną leidžia mirti Misratos žmonėms”, – sakė A.Yunis antradienį žurnalistams sukilėlių tvirtove laikomame Bengazyje.

Atsakydama į šią kritiką NATO pajėgų atstovo spaudai pavaduotoja Carmen Romero (Karmen Romero) pareiškė, kad “Misrata yra mūsų pirmasis prioritetas”.

Pirmadienį lankydamasis aviacijos bazėje “Gioia del Colle” Italijoje britų premjeras Davidas Cameronas pažadėjo operacijoms Libijoje atsiųsti dar keturis lėktuvus “Tornado”.

Šio metu pagal JT rezoliuciją, kuria siekiama apginti civilius gyventojus Libijoje, veikia 20 britų KOP naikintuvų.

"Veido" archyvas

Taikos neva siekiančios NATO šalys prabilo apie Libijos sukilėlių apginklavimą, o strategai braižo naujas Libijos objektų atakas

Vakarai dedasi Libijos sukilėlių draugais, tačiau ketina juos aprūpinti ginklais. Tuo tarpu nemenka dalis pasaulio lyderių demonstruoja palankumą M.Gaddafi.

Kovo pabaigoje NATO sąjungininkės susitarė panaudoti oro ir jūrų pajėgas, kad užtikrintų ginklų embargą Libijai. Pagal Jungtinių Tautų 1970-ąją rezoliuciją, embargas taikomas visai šaliai, be jokių išlygų.

Tačiau praėjusią savaitę JAV ir Didžioji Britanija prabilo apie tai, neva vargšai sukilėliai, kovojantys su puikiai ginkluotomis Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi pajėgomis, neturi jokio pranašumo ir esą jiems reikia padėti.

Padėti juos apginkluojant. Kitaip tariant, šalys, kurios vadovauja ginklų embargo užtikrinimui, ketina pačios šį embargą pažeisti.

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas praėjusią savaitę paaiškino, kad jokio pažeidimo čia nesą. Juk kita, 1973-ioji, JT rezoliucija numato, kad būtina pasirūpinti civilių Libijos gyventojų saugumu. Tad jei tam reikalingi ginklai, kodėl gi ne? Beje, Didžiosios Britanijos opozicija spaudžia premjerą sutikti ir su tuo, kad kovotojams Libijoje būtų skirta pinigų ir leista naudotis šalies gaunamu pelnu iš prekybos nafta – vėlgi tam, kad šie galėtų nusipirkti ginklų, jei nepakaks tų, kuriuos gaus kaip labdarą.

Tą patį kalba ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. “Tai, kad Jungtinių Tautų rezoliucija dėl ginklų embargo neleidžia ginklų tiekti absoliučiai niekam Libijoje – tik mūsų pačių interpretacija. Nieko nelegalaus tame nėra”, – aiškina H.Clinton, nepaisydama analitikų perspėjimų, kad apginklavus sukilėlius, jokia taika Libijoje nepakvips, o M.Gaddafi pajėgos nuo to nė kiek nesusilpnės, tik gali imti dar stipriau priešintis.

Tačiau viskas, ką viešai kalba tokie politikai kaip JAV valstybės sekretorė ar Didžiosios Britanijos premjeras – tik gražbyliavimai. Iš tiesų sprendimas jau priimtas, tik šiuo atveju apie jį garsiai nekalbama. Praėjusią savaitę pasklido žinia, esą JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė slaptą “potvarkį”. Tai specialus dokumentas, prezidento direktyva, kuria suteikiami tam tikri įgaliojimai veikti Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Kaip įprasta tokiais atvejais, Baltieji rūmai to nepatvirtino, tačiau analitikai neabejoja, kad šiuo potvarkiu B.Obama išsiuntė slaptuosius agentus į Libiją.
Kokia jų užduotis? Analitikų nuomone, jiems gali būti pavesta finansiškai arba ginklais remti sukilėlius, juos apmokyti karinių veiksmų, o gal net imtis jiems vadovauti kovojant su M.Gaddafi pajėgomis.

Tinklalapio “Amerikos balsas” analitikas Gary Thomas tikina, kad tokia direktyva gali būti numatyti net ir tokie veiksmai kaip propagandos skleidimas, manipuliavimas rinkėjais ar net perversmo organizavimas.

Beje, panašių potvarkių jau būta. 2009-aisiais B.Obama CŽV agentams suteikė veiklos laisvę kovojant su teroristais Jemene. Kaip ir reikėjo tikėtis, Baltrieji rūmai šio fakto taip pat nepatvirtino.

Kas nuvers M.Gaddafi?

Taigi panašu, kad su M.Gaddafi kovoja jau ne tik sukilėliai, bet ir Vakarų pajėgos, nors jau ne sykį pabrėžta, kad pastarųjų tikslas – Libijos civilių suagumas. Akivaizdu, kad ne tik.

Štai Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini patvirtino, kad Roma rūpinasi galimybe rasti M.Gaddafi prieglobstį, kad šis, jei tik nuspręstų kapituliuoti, turėtų kur sprukti. To Vakarai labai norėtų: visiškai be jokio vargo būtų išspręstos visos problemos ir sutaupyti milijardai. Nors M.Gaddafi, viena vertus, per kelis mėnesius tapo “persona non grata”, kita vertus, Vakarų šalys tik ir laukia, kol jis nuspręs dingti iš Libijos.

D.Cameronas irgi mėgina užsiminti, kad Libijos diktatorius mielai laukiamas Didžiojoje Britanijoje. Jis pabrėžia, kad nors atsakingi už Libijos civilių mirtį asmenys privalo stoti prieš tarptautinį teismą, tai nereiškia, kad jiems neturi būti suteiktas prieglobstis.

Apie tai, kad Libijos diktatoriui būtų leista atvykti, yra užsiminusios ir JAV, ir Prancūzija, – jos ragina diktatorių pasielgti “drąsiai ir paklusti savo tautos valiai palikti šalį be tolesnio kraujo praliejimo”.

Libijos draugių – vis daugiau

Vis dėlto tikimybė, kad M.Gaddafi sugalvotų sprukti (jei iš viso tai sugalvotų) į kurią nors NATO šalį – beveik nulinė. Juk jam draugiškų šalių apstu visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, Nikaragvos lyderis Danielis Ortega, Bolivijos vadovas Evo Moralesas ir net buvęs Kubos prezidentas Fidelis Castro išreiškė priešiškumą Vakarų operacijoms Libijoje ir vieningai galvoja, kad Vakarai siekia tik prieiti kuo arčiau prie Libijos naftos. Tai nereiškia, kad šios šalys palaiko M.Gaddafi režimą, bet nereiškia ir to, kad jį smerkia.

Apie tylią paramą Libijos diktatoriui galima spręsti ir iš to, kad balsuojant dėl neskraidymo zonos Libijoje, susilaikė Rusijos ir Kinijos lyderiai.

Kalbant apie Artimuosius Rytus, nėra visiškai aišku, kurios šalys yra draugiškiausios M.Gaddafi. Ir nors Arabų lyga, kuriai priklauso 22 valstybės (viena jų – pati Libija, tačiau nuo vasario jos narystė organizacijoje suspenduota), prašė Vakarų užtikrinti neskraidymo zoną Libijoje, tačiau Vakarų atakas griežtai pasmerkė. O ir neskraidymo zonos užtikrinimui pritarė ne absoliučiai visos Arabų lygos šalys. Tarkime, bet kokiems Vakarų veiksmams Libijoje nepritarė Sirija ir Alžyras.

Ypač nepalankus Vakarų šalių operacijų atžvilgiu yra ir Egiptas, net jei čia neseniai irgi įvyko revoliucija. Įdomi yra Irano šiitų ir Libano organizacijos “Hezbollah” pozicija. Jie, be jokios abejonės, yra priešiški Vakarams, o štai M.Gaddafi nepalaiko tik dėl vienos vienintelės priežasties. Žinoma, ne dėl to, kad jis diktatorius. Iraną ir organizaciją “Hezbollah” jis suerzino savo neapdairia taktika (t.y. žmonių skerdynėmis), nes tuo esą atrišo Vakarams rankas įsiveržti ten, “kur jiems nedera kelti kojos”.

“M.Gaddafi kaltas dėl to, kad grįžome į kolonizavimo laikus ir vakariečiai arabų pasaulyje pasijuto tarsi namie”, – aiškina Irano religiniai lyderiai.

Vis dėlto jų priekaištai gana švelnūs, o iš arabų šalių turbūt tik vienintelis Kataras, regis, nedvejodamas stotų į Vakarų pusę: šalies premjeras Hamadas bin Jasim al-Thani patikino, kad šalis net prisidėtų prie Vakarų operacijų.

Beje, mažai kalbama apie tai, kokia yra organizacijos “Al-Qaeda” reakcija į įvykius Libijoje. Juk ši teroristinė organizacija dažnai siejama su šiemet arabų šalyse vienas po kito vykstančiais perversmais, o Vakarai baiminasi, kad nuvertus diktatorius prie šalių vairo gali stoti būtent teroristų remiami politikai.

Įdomu tai, kad “Al-Qaeda” perversmų beveik nekomentuoja. Tačiau apie tai, kad jos įtaka šiuose procesuose yra nemenka, galima spręsti iš nuverstų lyderių keiksmų “Al-Qaedos” atžvilgiu.

Libijos sukilėliai sukritikavo NATO vadovaujamą oro patruliavimo misiją, sakydami, jog ji neįgyvendina Jungtinių Tautų (JT) suteikto mandato ginti civilius gyventojus Tripolio režimo pajėgų apsiaustame trečiajame didžiausiame Misratos mieste.

Šie kaltinimai nuskambėjo antradienį, kai sukilėliai pirmąkart per pastarąją savaitę buvo priversti atsitraukti iš didesnės teritorijos, spaudžiami šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgų. Opozicijos kovotojai buvo pastebėti atsitraukiantys iš strategiškai svarbaus Marsa al Buraikos (Bregos) miesto per didelį režimo pajėgų puolimą.

Tačiau sukilėlių ryžtą sustiprino Tobruke prisišvartavęs milijonų barelių talpos tanklaivis, pasiruošęs pasikrauti pirmąją jų eksportuojamos naftos siuntą, kuri gali kainuoti daugiau nei 100 mln. dolerių (243 mln. litų).

Tuo tarpu sukilėlių pajėgų vyriausiasis vadas Abdelfatah Yunisas (Abdelfata Junisas) pareiškė, kad NATO vadovaujamos misijos karo lėktuvai nedaro nieko, kad nutrauktų jau 40 dienų trunkantį režimo pajėgų bombardavimą, keliantį pavojų civiliams gyventojams Misratoje.

NATO “leidžia Misratoje kasdien žūti žmonėms, – A.Yunisas sakė žurnalistams sukilėlių pagrindinėje tvirtovėje Bengazyje. – Jeigu NATO lauks dar savaitę, Misratoje nieko nebebus likę.”

“Jeigu NATO norėtų nutraukti šio miesto blokadą, jie būtų tai padarę prieš kelias dienas… Misratoje kasdien žūva civiliai gyventojai – senyvi žmonės ir vaikai. NATO nepadarė nieko, tik šen ar ten bombardavo”, – pridūrė jis.

Gydytojai praeitą savaitę pranešė, kad nuo sukilimo Libijoje pradžios vasario 17 dieną Misratoje žuvo apie 200 žmonių, o per kelias pastarąsias dienas aukų tikriausiai padaugėjo.

NATO jungtinių operacijų vadas brigados generolas Markas van Uhmas (Markas van Umas) sakė, kad Aljansas daro viską, ką gali, kad apsaugotų civilius gyventojus šiame mieste.

“Misrata yra svarbiausias prioritetas dėl ten susiklosčiusios padėties, – pabrėžė jis. – Gavome patvirtinimų, kad Misratoje tankai išsklaidomi, slepiami, o žmonės naudojami kaip gyvieji skydai, siekiant sutrukdyti atpažinti taikinius per NATO reidus”.

M.Kadhafi pajėgos išstūmė sukilėlius iš Viduržemio jūros uostamiesčio Marsa al Buraikos, kuriame veikia svarbi naftos perdirbimo įmonė, nors NATO aviacija atakavo režimo šalininkus, kurių artilerija intensyviai apšaudė sprunkančius priešus.

Antradienį paryčiais Marsa al Buraikos apylinkėse įsiplieskė smarkus mūšis – sukilėliai į režimo pajėgų artilerijos užtveriamąją ugnį atsakė raketinės artilerijos salvėmis.

Tačiau popietę šimtai sukilėlių jau traukėsi, važiuodami savo automobiliais link strategiškai svarbioje kelių sankirtoje esančio Adždabijos miesto. Pastarasis yra už maždaug 80 kilometrų nuo Bengazio.

Sukilėliai nesureikšmino pastarojo teritorijos praradimo, sakydami, jog ši jų nesėkmė vargu ar bus paskutinė, prieš nuverčiant M.Kadhafi režimą.

NATO vadovaujamų pajėgų aviacija sunaikino maždaug 30 proc. Libijos armijos pajėgumų, sakė Aljanso jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje atstovas, brigados generolas Markas van Uhmas (Markas van Umas), pranešama BBC tinklalapyje.

Pasak generolo, per praėjusias paras NATO aviacija surengė 14 oro atakų, per kurias buvo sunaikinti radarai, karinės amunicijos sandėliai, kovos mašinos ir raketų leidimo sistemos.

Nuo tada, kai vadovavimą operacijoms praėjusią savaitę perėmė NATO, karinės oro pajėgos surengė 851 skrydį, pranešė M.van Uhmas.

NATO būstinėje surengtoje spaudos konferencijoje generolas papasakojo, kad operacijos intensyvumą lėmė pasikeitusi Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafi) pajėgų taktika, taip pat oro sąlygos. Pasak generolo, M.Kadhafi armija naudoja sunkvežimius ir kitas lengvas transporto priemones, o sunkiąją techniką palieka gyvenamosiose vietose, tarp taikių gyventojų.

Dėl šios priežasties, taip pat dėl prasto oro, NATO lėktuvai daugeliu atveju, net ir matydami taikinius, neatidengdavo ugnies ir grįždavo į bazę su neišnaudotomis šaudmenų atsargomis.

Pasak generolo, prie Libijos krantų patruliuoja 18 NATO laivų, keli lėktuvai ir sraigtasparniai. Kovo 31 dieną jie patikrino 76 civilinius laivus, tačiau embargo pažeidimų pastebėta nebuvo.

Libijos vyriausybė antradienį pareiškė esanti pasiruošusi derėtis dėl reformų, tačiau kategoriškai atmetė galimybę tartis dėl šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) atsistatydinimo.

“Kitas reikalas – kaip Libija valdoma? Kokia politinė sistema bus diegiama šalyje? Dėl to galima derėtis; mes galime apie tai kalbėtis, – vyriausybės atstovas Mussa Ibrahimas (Musa Ibrahimas) sakė žurnalistams. – Gali vykti bet kas – rinkimai, referendumai.”

Tačiau jis pabrėžė, jog dėl M.Kadhafi ateities jokių derybų nebus.

Šie komentarai nuskambėjo praėjus kelioms valandoms po to, kai opozicija griežtai atmetė esą planuojamą taikos susitarimą, pagal kurį vienas iš M.Kadhafi sūnų galėtų perimti karo nuniokotos šalies vairą.

M.Kadhafi yra šalies genčių ir žmonių “saugumo vožtuvas”, sakė M.Ibrahimas.

“Manome, jog jis yra labai svarbus vadovaujant bet kokiai pereigai prie demokratinio ir skaidraus modelio”, – pridūrė vyriausybės atstovas.

Tuo tarpu vienas M.Kadhafi pasiuntinys dalyvavo derybose Turkijoje ir Maltoje dėl galimų “kelio gairių”, o JAV žiniasklaida praneša, jog du iš Libijos lyderio sūnų siūlosi prižiūrėti perėjimo prie demokratijos procesą, kurio metu M.Kadhafi pasitrauktų iš valdžios.

Tačiau Italija, buvusi Libijos dominija, pareiškė, jog tokios diplomatinės uvertiūros nepatikimos, nes įnirtingos kovos tęsiasi, o sukilėlių pajėgos iš naujo mėgina užimti Marsa al Buraikos miestą, kuriame veikia svarbi naftos perdirbimo įmonė.

Sukilėliai, siekiantis nuversti keturis dešimtmečius trukusį M.Kadhafi režimą, puolė Marsa al Buraikos priemiesčius, tačiau buvo atremti stiprios artilerijos ugnies.

Italija sako, kad M.Kadhafi ir jo šeima turi pasitraukti iš valdžios ir kad tarptautinė bendruomenė turi vieningai atmesti režimo diplomatiją.

“Kadhafi ir jo šeima turi pasitraukti”, – Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini (Frankas Fratinis) sakė naujienų televizijai SkyTG24.

Libijos vyriausybė antradienį pareiškė esanti pasiruošusi derėtis dėl reformų, tačiau kategoriškai atmetė galimybę tartis dėl šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) atsistatydinimo.

“Kitas reikalas – kaip Libija valdoma? Kokia politinė sistema bus diegiama šalyje? Dėl to galima derėtis; mes galime apie tai kalbėtis, – vyriausybės atstovas Mussa Ibrahimas (Musa Ibrahimas) sakė žurnalistams. – Gali vykti bet kas – rinkimai, referendumai.”

Tačiau jis pabrėžė, jog dėl M.Kadhafi ateities jokių derybų nebus, nes “bet kurių pakeitimus turi daryti mūsų lyderis”.

“Niekas negali ateiti pas Libano žmones ir pasakyti jiems: “Jums teks prarasti savo lyderį, arba savo sistemą, arba savo režimą”. Kas jūs tokie, kad galite mums tai sakyti?”, – pareiškė M.Ibrahimas.

Šie komentarai nuskambėjo netrukus po to, kai opozicija griežtai atmetė esą planuojamą taikos susitarimą, pagal kurį vienas iš M.Kadhafi sūnų galėtų perimti karo nuniokotos šalies vairą.

M.Kadhafi yra šalies genčių ir žmonių “saugumo vožtuvas”, sakė M.Ibrahimas.

“Manome, jog jis yra labai svarbus vadovaujant bet kokiai pereigai prie demokratinio ir skaidraus modelio”, – pridūrė vyriausybės atstovas.

Tuo tarpu vienas M.Kadhafi pasiuntinys dalyvavo derybose Turkijoje ir Maltoje dėl galimų “kelio gairių”, o JAV žiniasklaida praneša, jog du iš Libijos lyderio sūnų siūlosi prižiūrėti perėjimo prie demokratijos procesą, kurio metu M.Kadhafi pasitrauktų iš valdžios.

Tačiau Italija, buvusi Libijos dominija, pareiškė, jog tokios diplomatinės uvertiūros nepatikimos, nes įnirtingos kovos tęsiasi, o sukilėlių pajėgos iš naujo mėgina užimti Marsa al Buraikos miestą, kuriame veikia svarbi naftos perdirbimo įmonė.

Sukilėliai, siekiantis nuversti keturis dešimtmečius trukusį M.Kadhafi režimą, puolė Marsa al Buraikos priemiesčius, tačiau buvo atremti stiprios artilerijos ugnies.

Italija sako, kad M.Kadhafi ir jo šeima turi pasitraukti iš valdžios ir kad tarptautinė bendruomenė turi vieningai atmesti režimo diplomatiją.

“Kadhafi ir jo šeima turi pasitraukti”, – Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini (Frankas Fratinis) sakė naujienų televizijai SkyTG24.

Vis dėlto nesikeičiantis pastarosiomis dienomis M.Kadhafi kariuomenės ir sukilėlių pozicijų išsidėstymas šalies rytuose, kai kurių Libijos lyderio bendražygių pabėgimas iš šalies ir varginga taikių gyventojų padėtis verčia suaktyvinti pastangas išspręsti konfliktą diplomatiniu lygiu.

Kritiška gyventojų padėtis tebėra Misratoje, mieste Libijos vakaruose, kurį, nepaisydama Jungtinių Tautų sankcionuotų tarptautinės koalicijos oro smūgių į Libijos teritoriją, tebepuola vyriausybės kariuomenė.

Evakuoti iš Misratos, paskutinio stambaus maištininkų bastiono vakaruose, gyventojai sako, kad miestas virto “pragaru”.

Pasak jų, M.Kadhafi kareiviai surengė “skerdynes”, miesto gatvėse daugybė lavonų, o ligoninės perpildytos sužeistųjų.

Tuo tarpu aukštas šaltinis kaimyninio Alžyro saugumo pajėgose sakė “Reuters”, pageidaudamas neskelbti savo pavardės, kad “al Qaeda” naudojasi konfliktu, siekdama gauti ginklų, tarp jų “žemė-oras” klasės raketų.

Pasak jo, Islamiškojo Magribo “al Qaeda” (AQIM), Šiaurės Afrikoje veikiantis “al Qaeda” sparnas, gauna ginklų Libijos rytuose ir persiunčia juos į kitas Afrikos šalis.

JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) ketvirtadienį, jog margai Libijos sukilėlių armijai labiausiai reikalingi ne ginklai, o apmokymas kautis su šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgomis, tačiau šią užduotį turėtų atlikti kitos šalys.

JAV įstatymų leidėjams reiškiant susirūpinimą, kad ginkluota intervencija Libijoje gali atvesti į aklavietę, R.Gatesas ir aukšto rango Pentagono pareigūnas Mike’as Mullenas (Maikas Malenas) sakė, kad NATO vadovaujamų pajėgų antskrydžiai sudavė skaudų smūgį M.Kadhafi pajėgoms, tačiau dar jų nepalaužė.

R.Gatesas pabrėžė, kad šios karinės misijos tikslas nėra nuversti M.Kadhafi, tačiau prognozavo, kad ekonominis ir politinis spaudimas, taip pat Libijos žmonės, o ne antskrydžiai, galiausiai privers lyderį atsisakyti valdžios.

Prasčiau ginkluotoms sukilėlių pajėgoms traukiantis nuo M.Kadhafi pajėgų puolimo, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės dabar svarsto, ar būtų galima paremti kovotojus ginklais arba suteikti kitokią pagalbą, sakė R.Gatesas.

Pentagono vadovas aiškino, kad sukilėlių pajėgas yra “padrikos” ir improvizuotos, kurios gauna ginklų iš užimtų režimo armijos karinių sandėlių, tačiau jiems labai stinga kariškių vadovavimo.

“Iš tikrųjų jiems reikalingi mokymai, vadovavimas, kontrolė ir tam tikra nuosekli organizacija”, – R.Gatesas sakė JAV Atstovų Rūmų ginkluotųjų tarnybų komitetui.

Jis pridūrė, kad siekiant apmokyti sukilėlius “turi būti siunčiami instruktoriai, taip pat sudėtingesni ginklai, siekiant juos apmokyti naudotis šiais ginklais”.

Tačiau R.Gatesas pabrėžė, kad JAV vaidmuo šioje kampanijoje yra ribotas ir kad kitos šalys galėtų bei turėtų imtis sukilėlių mokymų bei teikti jiems pagalbą, užuot patikėjus šią užduoti perkrautai JAV kariuomenei.

“Tiesą sakant, juos mokyti ir teikti pagalbą gali daugelis šalių”, – aiškino Pentagono vadovas.

R.Gatesas kampaniją Libijoje visą laiką vertino atsargiai, tačiau neaišku, ar jo komentarai atspindi Baltųjų rūmų poziciją. Pastarieji nurodė tebesvarstantys, ar galima apginkluoti sukilėlius.

M.Mullenas sakė, kad Libijos opoziciją galėtų apmokyti ir apginkluoti arabų šalys.

Tikslių žinių apie sukilėlių pajėgų struktūrą iki šiol sunku gauti, o JAV vyriausybė yra gavusi informacijos tik apie kai kuriuos Libijos rytinę dalį kontroliuojančių kovotojų lyderius, nurodė R.Gatesas.

“Iš tiesų nedaug apie žinome apie šią, mano nuomone, labai padriką, neorganizuotą opoziciją prieš Kadhafi”, – pridūrė jis.

Pentagono vadovas nesureikšmino galimo tarptautinio teroristų tinklo “al Qaeda” poveikio sukilėlių vadams, sakydamas, jog mažai tikėtina, kad ekstremistai “užgrobs” Libijos opoziciją.

R.Gatesas anksčiau buvo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius ir praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje vadovavo pastangoms apginkluoti Afganistano kovotojus, kurie priešinosi įsiveržusioms Sovietų Sąjungos pajėgoms. Tačiau gynybos sekretorius atsisakė komentuoti CŽV veiklą Libijoje.

JAV Ginkluotųjų pajėgų štabų vadų tarybos pirmininkas M.Mullenas tame pačiame posėdyje sakė, kad per tartpautinės koalicijos bombardavimus buvo likviduota 20-25 proc. M.Kadhafi pajėgų, tačiau “tai nereiškia, kad jis netrukus bus palaužtas kariniu atžvilgiu”.

M.Kadhafi armija, kuri turi tankų ir kitų sunkiųjų ginklų, tebėra gerokai pranašesnė už sukilėlius, nurodė M.Mullenas, pabrėžęs, kad jėgų santykis yra “dešimt prieš vieną” režimo naudai.

Skeptiškai nusiteikę įstatymų leidėjai sakė esantys susirūpinę dėl galimos neaiškios šio karo pabaigos. Jie skundėsi, kad Baltieji rūmai nepasitarė su jais prieš pradėdami šią kampaniją, taip pat reiškė nerimą, jog Libijos lyderis gali likti valdžioje, kai padėtis aprims.

“Aš tiesiog neįžvelgiu, kuo visa tai baigsis”, – sakė senatorė Susan Collins (Siuzan Kolins).

R.Gatesas pažadėjo, kad NATO perėmus vadovavimą šiai kampanijai, JAV kariškių indėlis artimiausiomis dienomis “reikšmingai sumažės”, taip pat sakė, kad “amerikiečių (karių) batų sausumoje nebus”.

"Veido" archyvas

Sukilėliai yra kur kas prasčiau ginkluoti nei M.Gaddafi pajėgos, ir be Vakarų operacijų sausumoje vargiai patys nuverstų režimą

Pilietinio karo apimta ir Vakarų įsikišimo sulaukusi Libija per mėnesį tapo svarbiausia ašimi, apie kurią ėmė suktis viso pasaulio geopolitika.

Praėjusį ketvirtadienį pasirodė neoficialių pranešimų, esą NATO narės priėmė “politinį susitarimą” vadovauti ne tik neskraidymo zonos palaikymui Libijoje, bet ir visoms kitoms operacijoms. O tai reikštų visiškai naują posūkį kalbant apie Vakarų veiksmus Libijoje. Mat tariamas susitarimas vadovauti bet kokioms operacijoms prieštarauja anksčiau NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno ne kartą išsakytai pozicijai, kad susitarimas apima tik neskraidymo zonos palaikymo misiją.

Priminsime, kad prieš savaitę Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV pajėgos pradėjo karines operacijas Libijoje pagal Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos 1973-iąją rezoliuciją, leidžiančią panaudoti “visas būtinas priemones”, siekiant apsaugoti Libijos gyventojus nuo šalies lyderio Muammaro Gaddafi pajėgų.

Tačiau Vašingtonas, iki šiol vis dar nebaigęs karo Irake ir Afganistane, šioje misijoje siekė riboto vaidmens ir pageidavo, kad tarptautinė koalicija vadovavimo ir kontrolės funkcijas perduotų NATO. Tuomet A.F.Rasmussenas pabrėžė, kad NATO sutinka tapti atsakinga tik už dalį misijos, tiksliau, palaikyti neskraidymo zoną Libijoje.

Vis dėlto svarbiausia – ne kas vadovaus, bet kokia bus pati misija ir kiek Vakarai įsitrauks į konfliktą Libijoje.

Akivaizdu, kad dideliu entuziazmu aktyviai dalyvauti misijoje Libijoje dega vos trys NATO narės – Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV. Tačiau net jos tarpusavyje nesutaria, kiek toli galima eiti ir kokių veiksmų imtis, o šių šalių gyventojai išėjo į gatves protestuodami prieš misiją ir reikalaudami nesivelti į karą.

NATO suskilo

Stebinti NATO šalių ginčus tampa aišku, kad nesutarimų Libijos klausimu daugėja. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas nesusikalba su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy, o Turkijos, į kurios palaikymą buvo dėta nemažai vilčių, lyderiai apskritai atsuko nugarą ir pareiškė palaikantys daugų daugiausiai idėją išlaikyti virš Libijos neskraidymo zoną, nesiimant jokių kitų veiksmų. Labiausiai Vakarų įsikišimui į Libijos konfliktą priešinasi Vokietija.

Šalis netgi paskelbė, kad atsiriboja nuo NATO veiksmų, Aljansui netgi nebepatiki savo laivyno ir jo kontrolę perima pati į savo rankas.

Kodėl nuomonės tokios skirtingos? Vokietijos poziciją nesunkiai galima paaiškinti visuomenės spaudimu: po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai yra itin nepakantūs bet kokiems agresyviems šalies veiksmams užsienyje ir daro didelį spaudimą valdžiai nesiimti jokių karinių misijų. Taip yra ir dabar: tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tiek Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle bemat prarastų gyventojų pasitikėjimą, jei bent kiek pritaryų agresyvesniems NATO veiksmams Libijoje.

JAV irgi ne stačia galva puolė į šią misiją. Viena vertus, tokia operacija yra gana brangi. Be to, po dviejų nekokių precedentų – karo Irake ir Afganistane – šalis nebenori rizikuoti įsivelti į naują karą. Politologo Tomo Janeliūno nuomone, iš esmės JAV ryžosi kištis į šį konfliktą tik todėl, kad, priešingu atveju, M.Gaddafi būtų įveikęs sukilėlius, o tuomet ir jis, ir visas arabų pasaulis, ir pagaliau Vakarų šalys būtų badžiusios pirštais bei kaltinusios JAV ir NATO neįgalumu.

Kita vertus, JAV ir taip yra kaltinama delsimu. Esą sprendimas įsitraukti į konfliktą buvo priimtas pavėluotai, kai lūžio taškas Libijoje buvo jau praeityje, o sukilėliai ėmė išsikvėpti ir stokoti entuziazmo nuversti režimą.

Tačiau JAV šiuo atveju turi pasiteisinimą: misija skirta ne nuversti Libijos diktatorių (tai esąs gyventojų vidaus reikalas), o apsaugoti gyventojus nuo teroro.

Lygiai tokia pat pozicija išdėstyta ir JT rezoliucijoje, kuria dabar remiasi NATO aljansas: trumpai tariant, Vakarų tikslas yra ne M.Gaddafi galva, o Libijos gyventojų saugumas.

Būtent todėl kalbama apie tai, kad Aljansas apsiribos oro misija ir į sausumą nesikels. Priešingu atveju, takoskyra tarp misijos dėl saugumo ir karo išnyks. Juo labiau kad veiksmai sausumoje reiškia ir kur kas didesnes išlaidas (jos susijusios su logistika), ir daug didesnę riziką karių gyvybėmis.

Tiesa, tiek prancūzai, tiek britai jau dabar gana plačiai interpretuoja tai, kas vis dėlto yra tas gyventojų saugojimas nuo teroro: jų nuomone, bet koks judėjimas “priešo” pusėje gali būti traktuojamas kaip pavojus, todėl nėra priežasčių nelikviduoti karinės mašinos ar tanko.

“Kryžiaus žygis” ar kova už saugumą?

Vis dėlto kokia tikroji paskata Vakarams įsikišti į tai, kas vyksta Libijoje? Nuomonių yra pačių įvairiausių. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas vakarų veiksmus pavadino “kryžiaus žygiu”. Be to, jis pareiškė, kad sprendimai naudoti jėgą tarptautiniuose reikaluose šiandien priimami pernelyg lengvai.

“Man kelia susirūpinimą net ne pats ginkluoto įsikišimo faktas, bet kaip lengvai priimami sprendimai panaudoti jėgą tarptautiniuose reikaluose šiandien”, – pareiškė V.Putinas. Jis priminė, kad Billo Clintono laikais buvo bombarduojama Jugoslavija ir Belgradas, G.W.Bushas įvedė kariuomenę į Afganistaną, po to esą visiškai melaginga dingstimi buvo įvesta kariuomenė į Iraką. “Dabar Libijos eilė. Dingstimi ginti taikius gyventojus, bet smogiant bombų smūgius į teritoriją žūsta taikūs gyventojai, kur gi logika ir sąžinė – nėra nei vieno, nei kito”, – pabrėžė Rusijos premjeras, primindamas, kad jau yra taikių gyventojų aukų, kurių labui “neva smogiami šie smūgiai”.

Tiesa, Maskvos “Carnegie” centro analitiko Andrejaus Riabovo nuomone, tokia pozicija – gana veidmainiška, nes iš esmės Rusija nė nemėgino sukliudyti JT rezoliucijai. “Rusija ir Kinija kartu su kitomis nuolatinėmis Saugumo Tarybos narėmis nesutrukdė rezoliucijai dėl Libijos ir nenorėjo kurti neįveikiamų kliūčių Vakarų koalicijai Libijoje”, – Rusijos dviveidiškumą įvertino analitikas.

Juolab kad V.Putinas netrukus po savo žodžių sulaukė griežtų prezidento Dmitrijaus Medvedevo priekaištų, esą tokiais epitetais kaip “kryžiaus žygis” žarstytis nevalia, net jei tai asmeninė premjero nuomonė, nes tai tik skatina civilizacijų susidūrimus ir gali grėsti dar rimtesniais įvykiais, nei dabar matome Libijoje.

Jis išreiškė viltį, kad “tarptautinei bendruomenei suderinus savo veiksmus Libijos žemėje įsivyraus taika ir bus imtasi visų priemonių, kad konfliktas neišplistų Afrikos ir kitų valstybių teritorijoje”.

Vis dėlto V.Putinas – ne vienintelis Vakarų veiksmų kritikas ir taikos užtikrinimo misijos skeptikas. Štai JAV politologas Michaelas Hoffmanas kategoriškai atmeta argumentą, esą Vakarų įsikišimas į Libijos konfliktą turi ką nors bendro su siekiu apginti žmones. Jo vertinimu, pagrindinė priežastis – paprasčiausias imperializmas.

“Mano nuomone, veiksmai Libijoje – dar viena imperializmo apraiška. Apie kokį žmonių gynimą kalbame? Ar buvo žmonės ginami Bahreine? Kur neskraidymo zona Gazoje? Yra daugybė vietų, kur tokiomis pat kaip Libijoje aplinkybėmis JAV, NATO, Jungtinės Tautos galėtų įsikišti, bet to nedaro”, – primena politologas.

Kita vertus, Vakarų šalių lyderiai turi ir asmeninių išskaičiavimų. Taip, kaip A.Merkel dėl gyventojų palankumo nepalaiko misijos Libijoje, taip Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy itin aktyvia, kartais net pernelyg nerafinuota pozicija dėl Libijos siekia užsidirbti politinių dividendų, nelyginant stiprus ir ryžtingas lyderis, tiek tarptautinėje erdvėje, tiek ir Prancūzijoje, kur 2012-aisiais vyks prezidento rinkimai.

Žinoma, nuolat šmėžuoja ir nuomonių, kad Vakarų misijos, kaip visuomet, susijusios su nafta. Analitikas Joe Riley sako, kad ir karas, ir nafta – abu yra bjaurūs penkių raidžių žodžiai, kurie per dažnai atsiduria šalia vienas kito. Jo nuomone, akivaizdu, kad Libija vakarų šalims yra įdomi tikrai ne diktatoriumi M.Gaddafi, kuris Vakarams visiškai nekliuvo ir netgi buvo parankus keturis dešimtmečius, ir kad vis dėlto svarbiausias motyvas – sustiprinti įtaką ar bent neatiduoti jos Vakarams priešiškoms jėgoms šalyje, kurios nafta tenkina 10 proc. Europos ir tiek pat – JAV poreikių.

Be sausumos veiksmų režimas nebus nuverstas

Didžiausio Danijos dienraščio “Berlingske” žurnalistas, korespondentas Artimuosiuose Rytuose Uffe Andersenas, Libijoje praleidęs jau 4 savaites, “Veidui” pasakoja apie Vakarų misiją ir Libijos gyventojų nuotaikas.

“Neskraidymo zonos paskelbimas buvo tarsi priverstinis spyris sukilėliams į minkštą vietą, nes jų entuziazmas blėso ir prieš pat Vakarų įsikišimą, kai M.Gaddafi pajėgos įsiveržė į Benghazi miestą, kuriame dabar gyvenu, atrodė, kad sukilėliai pasiduos. Vakar buvau nuvykęs netoli Ajdabios miesto ir susidariau vaizdą, kad sukilėliai įsivaizduoja, jog vakariečių pajėgos už juos dabar nudirbs visą darbą.

Kai tik atvykau į Libiją, sukilėliai buvo pasirengę kovoti iki paskutinio kraujo lašo ir nedvejodami aukoti gyvybes, nepaisant, kad jų pergalė jiems patiems atrodė sunkiai įtikima. Dabar, priešingai, sukilėliai yra tikri, kad laimės, bet dėl to nėra pasirengę stengtis ir jau priekaištauja Vakarams už civilių aukas.

Vis dėlto man pačiam galima jų pergalė atrodo abejotina. Jei Vakarų pajėgos nesiims sausumos veiksmų, patys vieni sukilėliai vargiai nuvers režimą, nes yra neorganizuoti, neturi lyderių, strategijos ir jokio karinio pranašumo prieš puikiai ginkluotas M.Gaddafi pajėgas.

Kita vertus, tai, kad įvedama neskraidymo zona, leidžia manyti, kad ir M.Gaddafi pajėgos neturės galimybių įgyti pranašumo. Tad sukilėliams gali pavykti sustiprinti pozicijas svarbiuose naftos miestuose Bregoje ir Ras Lanufe. Apibendrinant, jei nebus sausumos veiksmų, Libijoje gali įsivyrauti ilgalaikė dviejų kovojančių zonų situacija, kai nė viena neįgyja pranašumo.

Libijos miestų gatvėse – karo nuotaikos

Kalbant apie atmosferą gatvėse, Benghazyje ji labai įtempta. Praėjusį savaitgalį M.Gaddafi pajėgos čia surengė kelis žiaurius reidus ir žmonės puolė masiškai bėgti iš miesto. Dabar situacija kiek aprimo, tad dalis jų vėl grįžta namo.

Tačiau padėtis čia labai primena karą: sukilėlių įsteigta Nacionalinė Taryba po visą miestą ieško M.Gaddafi rėmėjų, kas keli žingsniai įrengti ginkluoto patikrinimo postai, po miestą vaikštinėja gausybė ginkluotų karių.

Naktimis nuolat girdėti šūviai ir retsykiais – bombų sprogimai, nors sunku nustatyti, iš kurios pusės jie atsklinda. Užsieniečiams – žurnalistams – patariama naktimis likti viduje.

Sukilėlių kontroliuojamuose miestuose žurnalistai iš užsienio šalių, palaikančių neskraidymo zoną, sutinkami su didžiuliu džiaugsmu. Tuo tarpu mano kolega iš Brazilijos (ši šalis nepalaiko misijos) teigia pastebėjęs, kad pirmą kartą nuo atvykimo į Libiją nebemato šypsenų, kai prisipažįsta, iš kokios jis šalies.

Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija pasiuntė į Libiją slaptuosius žvalgybos agentus, kuriems pavesta užmegzti ryšius su sukilėliais ir surinkti duomenų, pagal kuriuos tarptautinė koalicija galėtų nukreipti savo aviacijos smūgius, trečiadienį pranešė žiniasklaida.

Baltieji rūmai atsisakė komentuoti šį pranešimą apie esą jų vykdomą šešėlinį karą Libijoje, taip pat nesutiko pareikšti nuomonės dėl kito pranešimo, jog JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pasirašė slaptą įsakymą, leidžiantį Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) operacijas šioje šalyje.

Dienraštis “The New York Times” rašo, kad CŽV pasiuntė į Libiją savo slaptuosius agentus, kurie renka duomenis planuojamiems koalicijos antskrydžiams, Jie taip pat siekia užmegzti ryšius su sukilėliais, kurie trečiadienį vėl atsitraukė iš daugelio užimtų teritorijų, neatlaikę Libijos lyderiui Muamarui Kadhafi (Muamarui Kadafiui) ištikimų pajėgų puolimo.

B.Obama tvirtino, kad JAV sausumos pajėgos nebus siunčiamos į Libiją, vykdant misiją, kurios tikslas – apsaugoti šios šalies civilius gyventojus. Tačiau “The New York Times” nurodė, kad nedidelės amerikiečių slaptųjų agentų grupės jau kelias savaites atlieka misijas Libijoje.

Dienraštis taip pat citavo dabartinius ir buvusius Britanijos pareigūnus, kurie sakė, jog dešimtys britų specialiųjų pajėgų ir slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 agentų Libijoje taip pat renka duomenis apie Tripolio režimo šalininkų pajėgas ir ginklus.

Tuo tarpu televizija “ABC News” pranešė, kad B.Obamos dekrete arba “išvadoje” suteikiama teisė rengti slaptas CŽV operacijas, siekiant “pagelbėti pastangoms” Libijoje.

Tokie prezidento dekretai sukuria teisinį pagrindą vykdyti slaptas operacijas, o tokios misijos be šalies vadovo sprendimo paprastai nevykdomos.

Lietuviai, kaip ir kitų NATO šalių kariai, pagal NATO nurodymus turi vykti į Libiją kariauti su tenykščia oficialia valdžia. Vietoje jos turi būti pastatyta marionetinė vyriausybė. Ir NATO kariai ilgai neišeis, gesindami Libijos tautos pasipriešinimą. Kaip neišėjo iš Irako, Kosovo, Afganistano… O juk žinome, kad šios okupacijos pagimdė korupcines marionetines vyriausybes, nesumažino terorizmo ir tautų pasipriešinimo, o aukų skaičius išaugo šimteriopai. Mes prisimename, kaip sovietiniai “išvaduotojai” ilgai neišėjo iš Lietuvos, pastatę marionetinę vyriausybę ir kiek galvų sudėjo lietuviai, kovodami už laisvę. O dabar patys tampame tais “išvaduotojais”.

Šiandienines okupacijas pateisinantys įvairių “saugumo tarybų” sprendimai yra figos lapelis. Pamatinis Jungtinių Tautų organizacijos teisės principas yra tautų suverenumo teisė, teigia teisininkas Kęstutis Čilinskas. Žinoma, ne visų valstybių lyderiai patinka Vakarams ir NATO. Gal tie lyderiai labai blogi. Bet tik pačios tautos savo viduje turi išsispręsti, kas vadovaus šaliai. Net jei tai įvyks vidaus karinio konflikto būdu, aukų bus šimteriopai mažiau, nei įsijungus okupacinėms “išvaduotojų” pajėgoms.

Juk Lietuva ir mūsų kareivėliai – žaisliukai stambiame žaidime. Karinių konfliktų provokavimas, gausi ginklų, dažnai parduodamų abejoms pusėms, gamyba, karinių intervencijų varomoji jėga yra karinio kapitalo pelnas. Ir kuo daugiau intervencijų ir karo, tuo daugiau pelno. Ir man gėda, kad Lietuva tarnauja tai godumo supervalstybei, dalyvaudama intervencijose, kai dar nelabai seniai pati kentėjo nuo „gelbėtojų“, sako K.Čilinskas.