Š.Mažeikos nuotr.

Gytis KAPSEVIČIUS

Per pastaruosius metus bent keli garsūs užsienio vardai pasirinko kitas šalis gamybai ir verslui plėtoti. Tai gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“, susijungę „Nordea“ ir DNB bankai, norvegų bendrovei „Orkla Foods“ priklausanti „Suslavičius-Felix“ grupė bei „Estrella Baltics“. Šių įmonių planai visuomenėje sukėlė rezonansą ir paskatino kalbas, kad padus pustyti iš Lietuvos pradėjo ir užsienio kapitalas.

Kas įvyko?

Iš Dzūkijos sostinėje esančios uždaromos „Coca-Cola“ gamyklos atleistiems apie 80 darbuotojų teks ieškotis naujo darbo. Kitais metais dar bent 24 darbuotojus atleis ir buvusi „Suslavičius-Felix“ įmonė (dabar „Orkla Foods Lietuva“), nutraukianti padažų gamybą ir perkelianti ją į Austriją, Švediją bei Latviją. „Estrella Baltics“ ir jos užsakymu bulvių traškučius gaminusi įmonė „Mondelez Lietuva Production“ anksčiau portalui „Delfi“ teigė, kad darbuotojų neatleis, vis dėlto gali nukentėti bulves bendrovei tiekę ūkininkai. Susijungus bankams, buvo prognozuojamas šio sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas, tačiau dar nelinksmesne naujiena tapo tai, kad naujai sujungtas bankas savo būstine pasirinko Estiją.

Tiesa, būtina pridurti, kad bendrovės nenutraukia savo veiklos Lietuvoje – „Coca-Cola“ turi logistikos centrą Kaune, veiklą planuoja tęsti ir naujasis „superbankas“. Kita vertus, naujieji bendrovių planai padidins bedarbių gretas ir atsilieps ekonomikai.

Panašiu metu paskelbus apie „Coca-Cola“ gėrimų ir „Estrella“ traškučių gamybos perkėlimą (nuo 1995 m. veikusios „Suslavičiaus-Felix“ padažų gamyklos atvejis sukėlė mažiau šurmulio) viešojoje erdvėje pradėta gausiai spekuliuoti Darbo kodeksu, politika ir demografine šalies padėtimi, tačiau kai kuriais atvejais gamintojus vedė ne pirminis motyvas pasprukti iš Lietuvos, o globalesnės priežastys.

Nuo 1994 m. Alytuje veikusios „Coca-Cola“ gamyklos uždarymas galėjo būti inicijuotas bendrovės pertvarkos. Pastaruoju metu krintantis pasaulinis produkcijos pardavimas skatino paskelbti naują reorganizavimo planą regionams, o vadovybė pasidalijo planais pertvarkius bendrovę sumažinti jos darbuotojų apie tris kartus (nuo 120 tūkst. iki 40 tūkst.). Dėl pasikeitusių planų anksčiau buvo laimėjusi ir ta pati lietuviškoji „Coca-Cola“ gamykla: prieš šešerius metus uždarius gamyklą Estijoje, padidėjo bendrovės Alytuje darbuotojų skaičius.

Norvegijos milžinas „Orkla Foods Group“ taip pat išgyvena reorganizacijos laikotarpį – uždaro gamyklas ir perkelia gamybą. Maisto pramonę apžvelgiantis portalas just-food.com skelbia, kad prieš porą metų „Orkla Foods“ žadėjo uždaryti 19 gamyklų ir iki šiol uždarė jau 11.

Tiesa, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės manymu, esamos sąlygos, kaštai ir darbo santykiai galėjo prisidėti prie sprendimo, kodėl pertvarkos figūromis pasirinktos būtent Lietuvoje, o ne kitur esančios gamyklos. „Pagalvokime: jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Netgi įvertinus produkcijos transportavimą į tą pačią Lenkiją ir ES“, – svarsto R.Skyrienė.

Finansų sektoriaus darbuotojų skaičių greičiausiai sumažinsiantis DNB ir „Nordea“ bankų susijungimas taip pat buvo nulemtas išorinių veiksnių, tačiau galimybę pritraukti kompanijos būstinę į Vilnių praleido pati Lietuva. Tą pripažino ir minėtų bankų atstovai, pabrėždami, kad Estijoje palankesnė ne tik mokestinė aplinka, į kurią jau kuris laikas pirštu rodo ekspertai, bet ir administracinė bei teisinė aplinka.

Ar tai pabaigos pradžia?

Keturi dideli prarasti šansai tapo visuomenėje gausiai apkalbamais įvykiais dar ir dėl to, kad išeina senbuviai: trys gamybos įmonės pradėjo čia dirbti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tačiau, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovo Žilvino Šilėno nuomone, būtina suprasti, kad nesvarbu, kiek įmonė dirbo Lietuvoje, – jei sąlygos jos netenkins, verslas gali pasitraukti.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur.

„Apskritai kalbant, grėsmė egzistuoja. Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur. Dideli valstybėje investavę vardai kažkiek veikia kaip investicijų trauka, bet jų išėjimas prideda neigiamo viešumo“, – teigia Ž.Šilėnas.

Nepaisant garsių vardų praradimo, per šiuos metus Lietuva sulaukė pranešimų ir apie naujus investicinius užsienio kapitalo projektus (bene stambiausias iš jų yra būtent gamybinis – „Dovista Group“ su 100 mln. eurų plyno lauko investicija Marijampolėje), naujų paslaugų centrų

atidarymą (Suomijos plieno bendrovė „Outokumpu“, „Turkish Airlines“) ir plėtrą („Swedbank“). Papildomų darbo vietų sukūrė ir šiais metais veiklą Lietuvoje pradėjęs prekybos tinklas „Lidl“.

Kita vertus, jei nekreiptume dėmesio į garsius vardus, o pažvelgtume į skaičius, praėję metai buvo ypač dosnūs užsienio investicijų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas buvo 775,47 mln. eurų ir sudarė 2,1 proc. BVP, t.y. fiksuotas rekordinis augimas.

Tiesa, šie metai prasidėjo mažiau optimistiškai: Lietuvos banko duomenimis, TUI srautas Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo gerokai sumažėjęs (2016 m. I ketvirtis – 405,54 mln., 2016 II ketvirtis +33,85 mln. eurų.)

Vis dėlto bendrame Baltijos šalių kontekste likome praktiškai ten, kur buvome: nors padėtis šiek tiek geresnė, vis dar atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių. Lietuvos banko ir Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. kovo 31 d. sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 12,9 mlrd. eurų. Vienam šalies gyventojui jų teko vidutiniškai 4477 eurai.

Latvija jau 2015 m. galėjo pasidžiaugti 13,4 mlrd. eurų sukauptosiomis investicijomis. Estijos sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos 2015-ųjų pabaigoje siekė 17,373 mlrd. eurų. Skaičius būtų dar įspūdingesnis, jei palygintume su Lietuvos TUI vienam gyventojui: Estijoje vienam gyventojui tenka beveik tris kartus daugiau TUI nei Lietuvoje – 13 262 eurai.

Ko mums trūksta?

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame naujausiame tarptautiniame konkurencingumo indekse Lietuva užima 35 vietą iš 138 pasaulio valstybių. Mus aplenkė Estija, užėmusi 30 vietą, Lenkija ir Latvija atsiliko, užėmusios atitinkamai 36 ir 49 vietas.

Lietuva šiame reitinge įvertinta geriausiais pažymiais mokymų ir aukštojo mokslo bei technologinio pasirengimo srityse, tačiau prasčiau už kaimynus atrodome pagrindinėse darbo rinkos veiksmingumo – 59 vieta (Estija – 15, Latvija –34, Lenkija – 79), finansų rinkos išsivystymo – 60 vieta (Estija – 22, Latvija – 52, Lenkija – 46), institucijų kategorijose – 51 vieta (Estija – 23, Latvija – 64, Lenkija – 65). Galima prisiminti ir minėtą Darbo kodeksą. Pavyzdžiui, pagal samdymo ir atleidimo santykius užimame tik 116 vietą (Estija – 17, Latvija – 67, Lenkija – 89).

R.Skyrienė pabrėžia, kad Lenkija turi didelį pranašumą prieš kitas Baltijos regiono šalis – didelę, beveik 40 mln. gyventojų vidinę rinką, todėl ir mažesnė vieta tokiame ar panašiuose reitinguose vis tiek pernelyg nesutrukdytų pritraukti investicijų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka sekti bendrovių „Coca-Cola“ ir „Estrella“ pėdomis – gamyba perkelta būtent į Lenkiją.

Lyginant Lietuvą su pirmaujančiais estais, dažniausiai bedama pirštu į mokestinę aplinką, ypač į jos taikomą 0 proc. tarifą reinvesticijoms. Tiek Lietuva, tiek Latvija taiko 15 proc. mokestį. Tiesa, įmonėms, besikuriančioms Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose, pirmuosius šešerius metus taikomas nulinis tarifas.

Ž.Šilėnas mano, kad naujoji Lietuvos valdžia, kad ir kaip susiklostytų derybos dėl koalicijos, gali priimti sprendimą tokį tarifą taikyti visoje šalyje. „Iš visų mokestinių pasiūlymų neapmokestinimas reinvestuojamas pelnas yra būtent tai, kam pritaria daugiausiai partijų. Tai logiška: pripažįstama, kad laisvoji ekonominė zona pritraukia

verslą, ten kuriasi įmonės, mokami atlyginimai. Jei pagalba užsienio investuotojams – mokesčių sumažinimas – duoda gerų rezultatų, kodėl netaikyti tokių mokesčių ir kitoms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje?“ – svarsto Ž.Šilėnas.

Be apčiuopiamų ir apskaičiuojamų rodiklių, kartais, R.Skyrienės nuomone, trūksta ir paprasčiausios iniciatyvos: „Dabar ir Alytuje, ir kituose regionuose atsilaisvina darbo vietos, jas reikia užimti. Čia nebūtinai turi ateiti užsienio investuotojai, Lietuvos gamintojai irgi ieško, kur galėtų plėstis, todėl regionams tiesiog reikėtų dirbti ir domėtis. Bet regionuose ne visada matomas tas noras ir entuziazmas pritraukti investicijų. Kartais valdininkai neturi tinkamų gebėjimų, kartais nėra suinteresuotumo – regionuose valdžia ir verslas glaudžiai susiję, todėl vietos verslininkas gali ir nenorėti atsivesti sau konkurentų.“

V.Skaraičio nuotr.

Neretai minima ir dar viena problema: investuotojai garsiai ar tyliai skundžiasi nestabilumu ir nenuspėjamumu. Vienas naujausių pavyzdžių, kai neseniai į Lietuvos prekybos rinką įsiliejęs „Lidl“ skundėsi dėl Vilniuje įsigyto buvusio kelių policijos pastato statuso likimo. Pirkusi pastatą tam, kad nugriautų, vokiečių kapitalo įmonė to padaryti negalėjo netikėtai kilus keblumų dėl objekto architektūrinės apsaugos.

Ž.Šilėnas sutinka, kad tai problema: „Jei pavyks susitvarkyti – nuostolių nebus, tačiau jei tai išaugs į bylą dėl nuostolių atlyginimo, didesnė žala bus ne tiek dėl atlyginamos sumos, kiek dėl neigiamo viešumo. Reguliacinė rizika atbaido – verslas nebepasitiki valstybe arba pradedi bijoti, kad ji, pasikeitus politiniams vėjams, gali priimti neracionalius sprendimus. Visus ateinančius verslus reikia vertinti, nesvarbu, ar ateina vietinis, ar išorinis investuotojas, bet tuo pačiu metu reikėtų pripažinti, kad ne kiekviena bendruomenės ar susirūpinusių žmonių pretenzija yra pagrįsta.“

Ar nepradės investuotojai bėgti ateityje?

Lietuva investuotojams tradiciškai patikdavo dėl pakankamai gero darbuotojų parengimo (jau minėtame konkurencingumo reitinge jis įvertintas gana gerai), tačiau taip pat ir dėl mažų atlyginimų bei mažesnių įmonės išlaikymo sąnaudų.

„Turime investuotojų pasitikėjimo indeksą – maži kaštai yra svarbi priežastis, dėl kurios jie ateina. Tačiau su darbo jėgos kaštais nieko nebus – atlyginimai auga sparčiai ir augs dar sparčiau. Kitas dalykas, dėl ko investuotojai ateina, – jie mato konkurencingą darbo jėgą, tai motyvuoti, gabūs ir išsilavinę specialistai, tačiau visi pabrėžia, kad tokių darbuotojų nepakanka“, – teigia R.Skyrienė.

Kylant atlyginimams ir paslaugų kainoms ilgainiui Lietuva šį savo pranašumą gali prarasti. Ž.Šilėnas pastebi, kad jau dabar samdyti daugiau uždirbančius darbuotojus dėl mokesčių nėra pigu net užsienio įmonėms. „Jei kalbame apie mažesnius atlyginimus uždirbančius darbuotojus – taip, kol kas esame pigesnė šalis, bet mes visi norime, kad lietuviai daugiau uždirbtų, ir pigios darbo jėgos šalimi niekas ilgai būti nenori. Ir jei viskas bus gerai, atlyginimai kils, tačiau yra svarbesnis dalykas – kiek našiai mes galime dirbti“, – sako pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad ūkiui norint būti konkurencingesniam reikia gaminti arba greičiau nei kiti, arba našiau. „Lietuvoje gaminti greičiau nei kitose šalyse nėra palanki įstatymų bazė. Lieka dirbti našiau. Kad didėtų našumas, reikia investicijų – modernesnių fabrikų, įrenginių ir taip toliau. Šioje vietoje skaičiuojant, su kiek investicijų dirba vienas darbuotojas, mes nuo visų tragiškai atsiliekame. Jeigu kyla darbo užmokestis, bet nedidėja našumas, ilgainiui tokioje šalyje apskritai nebeapsimoka investuoti. Todėl Lietuvai reikia kilti šitais našumo laipteliais, o tam reikia gerų įstatymų, kurie skatintų įmones čia investuoti. Tai galėtų padėti spręsti neapmokestinamas pelnas, tačiau kol kas apie tai visi kalbėjo, bet niekas nieko nedarė“, – teigia mano Ž.Šilėnas.

Statistikos departamento duomenimis, bendras šalies darbo našumas 2015 m. šiek tiek sumažėjo – 1,1 proc.

Ką darys lietuviškas verslas?

Pastarasis užsienio kapitalo verslo pabėgimas buvo greitai sugretintas su gyventojų emigracija, prisimintas prieš keletą metų statybų magnato Arvydo Avulio į Estiją perkeltas „Hanner“ valdymas arba jau keletą metų aptarinėjamos „VP grupės“ įmonių sąsajos su Nyderlandais ar Kipru. Naujausias šokas – milijonines investicijas pritraukiančio startuolio „Vinted“ sprendimas atleisti penktadalį darbuotojų ir dalį verslo perkelti į Berlyną.

Bendrovių sprendimai gali būti kompleksiniai ir padiktuoti naujų tikslų, tačiau, kaip ir užsienio investuotojai, lietuviškas verslas gali trauktis paprasčiausiai neturėdamas palankių sąlygų savo tikslams įgyvendinti. Daugelyje verslo problemas Lietuvoje nagrinėjančių tyrimų trys didžiausios problemos nesikeičia: tai apmokestinimas, biurokratinis verslo reguliavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Tad galima numatyti, kad daug ką lems naujos Vyriausybės darbas: tai, koks likimas lauks naujojo Darbo kodekso, bei galimi mokesčių politikos pokyčiai.

Kitas, nauju kampu dėmesį į problemą atkreipęs reiškinys – pinigai prarandami dėl pačių verslininkų emigracijos. Įprastinė gyventojų emigracija ieškant darbo – išsamiai aptarta problema, tačiau šiais metais daugiau girdėjome apie žymius verslininkus, tampančius kitų šalių mokesčių rezidentais: verslininkas Gediminas Žiemelis jau moka mokesčius Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius persikraustė į Jungtinę Karalystę. Tačiau tai tik du ryškiausi pavyzdžiai – teigiama, kad kai kurie specialistai, ypač tie, kurių darbas nėra pririštas prie fizinės vietos, taip pat naudojasi galimybėmis gyventi ir dirbti užsienyje dėl palankesnio mokesčių santykio.

Šių metų pradžioje „Veidui“ aiškindamas savo sprendimą G.Žiemelis teigė, kad Lietuvai ir pačiai būtų naudinga panašiu pagrindu kviestis turtingų rezidentų iš rytinių šalių, tačiau tam reikėtų kur kas palankesnių taisyklių. Nesenai priimtos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos palengvino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką ir sąlygas. Tiesa, pastebima, kad ji palankesnė informacinių technologijų srityje dirbantiems asmenims.

Ž.Šilėnas pabrėžia, kad Lietuvos patrauklumui svarbios ne tik sąlygos, bet ir reputacija. „Kol kas nematau, kodėl verslininkai turėtų mokėti mokesčius šalyje, kuri tarifų požiūriu mažiau pritaikyta mokesčiams. Žmonės ar įmonės renkasi patikimas šalis, kuriose senos demokratinės tradicijos, kurios tavo verslo nenusavins. Lietuvai šitą reputaciją dar reikia užsitarnauti, o begalinės politikų kalbos, kaip jie apmokestins turtinguosius ir panašiai, reputacijai nepadeda. ES žmonės ir kapitalas gali judėti laisvai, ir galima rinktis Estiją, Kiprą arba tą pačią Olandiją, ką tokiu atveju ir daro lietuviškas verslas“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

LIDL pastatas, BFL nuotr.

Bendrovė „Lidl Lietuva“, toliau investuodama Lietuvoje, susidūrė su kliūtimis. Turto banko aukcione įsigijusi 2 ha teritoriją Vilniuje, Giraitės gatvėje, su buvusiu Vilniaus kelių policijos pastatu, bendrovė nutarė nugriauti „vaiduoklį“ ir jo vietoje pastatyti naują biurų pastatą, sutvarkyti aplink esančią teritoriją, Neries pakrantę.

„Lidl Lietuva“ atstovų teigimu, į šį objektą planuota investuoti 45 mln. eurų. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė neišdavė leidimo nugriauti pastatą, o Lietuvos architektų sąjunga pareiškė, kad raudonų plytų pastatas turi būti saugomas kaip kultūros paveldas. Rugsėjį Kultūros paveldo departamentas gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės raštą, kuriame nurodyta, kad, Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuomone, buvusio policijos pastato „reikšmingumo lygmuo yra aukštesnis negu vietinis“. Tada šis klausimas perduotas svarstyti Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri susirinko pirmadienį, tačiau nutarė šio klausimo svarstymą atidėti, kol jo medžiaga bus parengta tinkamai.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Legendomis apipintas prekybos tinklas „Lidl“ pagaliau pasirodė Lietuvoje. Pirkėjams, iškankintiems kelionių po Lenkijos bazes ir žiedinių kopūstų kainų lyginimo, pasiūlyta mėsos faršo už eurą, bananų už 60 centų bei kitų produktų neregėtomis kainomis. Kitaip, nei nuolaidomis, Lietuvos pirkėjus vargiai sugundysi. Dėl pigesnių prekių jie pirkinių vežimėliais taranuoja duris, nakvoja prie parduotuvių. Žadama, kad jau netrukus išvysime kūrybiškesnių būdų, kuriais prekybininkai sieks pirkėjų širdžių ir piniginių.

Kai konservatorė Irena Degutienė nusistebėjo, kaip lietuviai Kovo 11-ąją traukia pigiau apsipirkti į Lenkijos parduotuves, netrukus turėjo tikslinti savo mintį, nes sulaukė priekaištų dėl to, kad bruka nuomonę, kaip demokratijos sąlygomis leisti laisvadienį. O kai dalis pirkėjų, daugiausia pensinio amžiaus ir smulkiųjų verslininkų, išsirikiavo į pusdienio trukmės eiles, kad pigiau apsipirktų jau Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse, jie sulaukė pasidygėjimo ir patyčių: „stovi kaip sovietmečiu prie duonos“, „bananų nevalgę“ ir t.t.

Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida.

Panašių vaizdų, kai pirkėjai gaivališkai medžiojo nuolaidas, eilėse trypdami kitus akcijų medžiotojus, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, per vieną pirmųjų didžiųjų išpardavimų, 2009 m. „Juodojo apsipirkimo naktį“, sostinės „Akropolio“ įėjimus šturmavo vežimėliais ginkluoti ir dėl grūsties viduje už durų likę pirkėjai, nes tąnakt „Maximoje“ visoms pramoninėms prekėms buvo taikoma 40 proc. nuolaida. Tada, jau prasidėjus sunkmečiui, naktibaldos per naktį išleido apie 1,5 mln. litų.

„Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse taip pat yra didžiulis apsipirkimo bumas. Pirkėjų antplūdžio sulaukia vadinamieji juodieji penktadieniai ir kitos akcijos, į kurias atėjęs be džinsų gali įsigyti kelnes pigiau, ir panašiai. Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida“, – nesistebėti pirkėjų budėjimu dėl nuolaidų ragina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė.

Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Kad lyginti prekių kainas Lietuvoje (bent jau iki tam tikros ribos) yra normalu, patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė. Lietuviai labai jautrūs nuolaidoms – 40 proc. pirkėjų yra nuolaidų medžiotojai. Be to, nors sulig kiekvienais nepriklausomybės metais džiaugiamasi, kad pajamų dalis maistui ar būtinosioms išlaidoms mažėja, išlaidos maistui vis dar sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį lietuvio pirkėjo pajamų. Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Nuolaidų ar pirkinių vergai?

Vis dėlto vargu ar pirmiesiems „Lidl“ pirkėjams, apimtiems euforijos pagaliau patekus į vokišką parduotuvę, prie kurios pasitinkama nemokamomis spurgomis, pavyko smarkiai sutaupyti.

Ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.

„Ėjimas į parduotuvę iš smalsumo nėra nemokamas. Nuėjęs tik apsidairyti pirkėjas vis tiek ką nors išsineš maišelyje, ir nežinia, ar tai bus labai reikalinga. Racionalus pirkimas nėra didžiausia mūsų stiprybė, nes spontaniški pirkiniai sudaro apie 30 proc. pirkinių krepšelio, – sako O.Bložienė. – Be to, „Lidl“ orientuojasi į didelius pirkinius, parduotuvėse nėra krepšelių, produktų pakuotės didelės. Tačiau ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.“

J.Stankevičienė tvirtina, kad svarbiausias Lietuvos vartotojų motyvas pirkti tebėra nuolaidos: dauguma renkasi prekes pagal geriausią kainos bei kokybės santykį ir stengiasi išsirinkti tą produktą, kuriam bus taikoma akcija, o atsiskaitydami dar pasiteirauja, ar nebus papildomos nuolaidos su lojalumo kortele. Pasak profesorės, nemaža dalis pirkėjų planuoja pirkinius tada, kai tai prekių grupei bus taikoma nuolaida. Pavyzdžiui, tikėtina, kad prireikus palapinės žmogus palauks vasaros sezono, kol bus taikoma nuolaida iškylos prekėms.

„Vakarų Europoje nuolaidų motyvas nėra toks svarbus, o Lietuvoje jis itin reikšmingas. Lietuvoje lojalumas tam tikram prekės ženklui ar prekybos tinklui nėra svarbus, nes pirkėjai turi visas įmanomas nuolaidų korteles“, – paaiškina J.Stankevičienė.

Pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Ji pritaria, kad pirkėjų prielankumą nuolaidoms lemia ir mažesnė nei Europoje perkamoji galia bei suvokimas, kad nuo kainų kilimo jie niekur nedings, todėl bandoma išsisukti ieškant prekių su akcijomis.

Juolab kad patys prekybininkai pripratino pirkėjus prie vienokių ar kitokių nuolaidų. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Pirkimo psichozės nėra unikalios

„Lidl“ parduotuvių atidarymas Lietuvoje buvo prilygintas cirkui, nes sulaukė nesuvokiamo žmonių antplūdžio, tačiau tai nebuvo pirmas toks galvos pametimas dėl prekės ženklo ar pigesnių produktų. Nemaža psichozė kilo 2013 m., kai Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje „H&M“ drabužių parduotuvė. „Akropolis“ buvo užtvindytas pirkėjų gerokai iki ją atidarant, nes pirmieji, kurie atsistojo į eilę iki atidarymo likus 29 valandoms (taip, likus daugiau kaip parai), gavo 350 litų dovanų kuponą. Tokių entuziastų atsirado pusantro tūkstančio. O štai 2012 m. į „Oze“ esančią „House“ parduotuvę pirkėjai bėgo pusnuogiai – pirmieji 20 pirkėjų buvo aprengti nuo galvos iki kojų, kiti gavo 50 proc. nuolaidą.

Viena vertus, masinis pirkimas ir nuolaidų vaikymasis lietuvius apima ne iš gero gyvenimo, kita vertus, juos veda ir smalsumas, būdingas viso pasaulio pirkėjams, kai pasirodo naujas ar pigus produktas. Pavyzdžiui, kai 2005-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta tuo metu didžiausia „Ikea“ parduotuvė, jos durys aistringiems pirkėjams užsivėrė jau po 40 minučių, o 20 iš jų dėl sužeidimų buvo išvežti į ligoninę.

Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų.

„Apsipirkimo psichozės Lietuvoje nėra kuo nors išskirtinės. Manau, kad toks elgesys būdingas mažesnes pajamas ir galimybes turintiems vartotojams, tiems, kurių dienotvarkė nėra visiškai užpildyta, – sako O.Bložienė. – Nematau, kodėl būtų galima smerkti eilėse stovėjusius žmones, juk kiekvienas pasirenka – kažkam galbūt smagu toje eilėje su kaimynu aptarti aktualijas. Be to, Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų. Aišku, antplūdis ėmė virsti cirku, kai pirkėjai stumdėsi dėl vežimėlių, bet tokių pavyzdžių yra visame pasaulyje.“

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė pastebi, jog daugelis akcijų, kurios dar prieš kelerius metus sulaukdavo pirkėjų antplūdžio, šiandien jau išsikvėpė vien todėl, kad nuolaidų dienos tapo įprasta prekybininkų rutina ir nebėra vienintelė proga apsipirkti gerokai pigiau.

Be to, net ir apimti nuolaidų svaigulio naudą skaičiuoja ir patys vartotojai. Pasak J.Stan­kevičienės, pirkėjai suvokia, kad net per didžiausią išpardavimą prekių dykai negauna, todėl įvertina, kiek įsigytų dalykų pajėgs suvartoti, ar iki tol, kol reikės papildyti savo atsargas, nepasitaikys kitų nuolaidų.

„Gali nusipirkti dešimt porų batų, bet sudėvėsi dvi, o kitos aštuonios morališkai pasens. Taip pat ir dešimties televizorių, kad ir kokie pigūs jie būtų, ant sienos nesukabinsi, – lygina profesorė. – Žmonės supranta, kad prekės jiems neatiduodamos nemokamai, nuolaidos irgi turi ribą, todėl jie skaičiuoja. Be to, gali grįžti į parduotuvę ir vėl pirkti su nuolaida. Nebūtina per didžiąją akciją nusipirkti 20 indelių grietinės, nes po savaitės tai gali būti savaitės prekė, kuriai taikoma 40 proc. nuolaida.“

„Lidl“ atėjimas anaiptol ne genialus

Pirkėjų eiles, kurios netrumpėjo tris dienas, išsirikiavusias prie „Lidl“ parduotuvių, specialistai aiškina paprastai – nugalėjo žmonių smalsumas, noras sutaupyti ir tai, kad „Lidl“ pasirodė laiku ir vietoje. Rinkodaros ekspertas Mindaugas Lapinskas sako, kad prieš pat pasirodant „Lidl“ Lietuvoje jau buvo kilę daug klausimų dėl maisto produktų kainų, pirkėjai masiškai vyko apsipirkti į Lenkiją, todėl situacija pasirodyti mažmeninės prekybos tinklui, kuris geriausiai žinomas dėl mažų kainų, buvo palanki. O kai ir produktas geras, ir dar jo kaina maža, sėkmė ateina dar lengviau.

„Žinoma, kažkam gali atrodyti, kad komunikuoti nekomunikuojant yra ypač didelės išminties požymis, nors akivaizdu, jog neplepėti apie tai, ką darys, buvo „Lidl“ strategijos dalis. Sakyčiau, ta strategija buvo gana šabloniška ir standartinė, reklamos kampanija gana paprasta ir nuspėjama, – komentuoja M.Lapinskas. – Teoriškai galima pasvarstyti, kad jei „Lidl“ savo rinkodaros dalimi būtų pasirinkęs kalafiorą, šį atvejį po 10 metų dar studijuotų universitetų studentai. Tačiau reklamos kampanijos „Taip gyventi verta“ su Arvydu Saboniu universitetuose tikrai neatsimins, ji vienkartinė – atsirado ir dingo.“

Iš tiesų, apie „Lidl“ pasirodymą bent dvejus metus kalbėjo kiti – būsimi konkurentai, žiniasklaida, kai kurie pirkėjai, tačiau pats Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas apie save nesakė nieko, nors pirmuosius sklypus Lietuvoje įsigijo prieš dešimtmetį.

Pirkėjo rinkodaros srityje dirbančios įmonės „Sorbum“ vadovas Giedrius Oliškevičius sako, kad tokia pozicija – nieko nekomentuoti, o ramiai statyti parduotuves, nėra labai įspūdinga, bet vis dėlto kitokia. „Nors „Lidl“ nieko nesakė, manau, rezultatą pasiekė visu šimtu procentų, o gal net dviem šimtais. Šio tinklo pasirodymą Lietuvoje galima palyginti su „Prisma“ atėjimu į rinką: vienas atidarė didžiulius prekybos centrus, kitas – 15 mažų parduotuvėlių, bet pasiekė visai skirtingą efektą“, – aiškina G.Oliškevičius.

Tik kvailiai moka brangiau

Specialistai svarsto, kad pirkėjai į „Lidl“ parduotuves, vos tik jos atsidarė, plūdo iš smalsumo, dėl konkrečių gerokai pigesnių produktų, net internautų pirkinių kasos čekių iš Lenkijos nuotraukų, kuriose buvo būtent „Lidl“ logotipas.

Tačiau nuolaidų įaudrintiems lietuviams dar būdingas ir psichologinis bruožas – nusipirkti pigiau ir pasirodyti geriau nei kaimynas, kuris sumokėjo brangiau, todėl jam nepasisekė.

Rinkodaros konsultantas M.Lapinskas siekį bet kokia kaina gauti gerokai pigiau ir per išpardavimą nusiaubti parduotuvę prilygina emocijoms, dėl kurių jau ne vienas gyventojas solidžias santaupas patikėjo telefoniniams sukčiams: „Esama įsivaizdavimo, kad visi kvaili, o aš protingas: vieni moka pinigus telefonu, kad „išsuktų“ anūką, nes tik kvailiai moka baudas, o kiti mano, kad tik kvailiai perka brangiai. Savotiškai bandoma nukirsti kampą: visi elgiasi pagal taisykles, o aš pasielgsiu gudriau. Tačiau toks mąstymas kartais atima protą net racionaliems žmonėms, nes jie negali paaiškinti, kodėl per „Jamam“ nusipirko dulkių siurblį.“

Nepaisant akcijų išprovokuoto neracionalumo ir spontaniškų pirkinių, M.Lapinskas kategoriškas: smerkti iš tyčiotis iš pirmųjų „Lidl“ pirkėjų yra absurdas: „Tai rodo, kaip kai kurie veikėjai nesupranta konteksto. Beje, tie patys fotografavo save eilėse per Muziejų naktį, kai įėjimas vietoj bilieto už du eurus buvo nemokamas.“

Pirkėjų kvietimas keisis

Kažkada norėdami būti geresni už konkurentus prekybininkai ėmėsi įvairiausių nuolaidų, tada kiti, norėdami būti dar aktyvesni ir geresni, ėmė taikyti vis didesnes akcijas, kol įsisuko užburtas ratas ir patys pardavėjai užsinėrė sau kilpą, nes pripratino pirkėjus prie nesibaigiančių akcijų.

Nors akcijos – efektyvi priemonė paskatinti pirkti, „Sorbum“ vadovas G.Oliškevičius primena, kad lazda turi du galus. Atsitiko taip, kad 80 proc. ir daugiau kai kurių kategorijų prekių lietuviai perka tik su nuolaida. „Pavyzdžiui, skalbimo miltelių kategorija visiškai sužlugdyta. Jei atliktume apklausą, ko gero, aštuoni iš dešimties pirkėjų pasakytų, kad perka ne konkrečios rūšies ar prekės ženklo skalbimo miltelius, bet tuos, kuriems taikoma nuolaida“, – sako G.Oliškevičius.

Jis paaiškina, kad išpardavimai padidina prekybininkų apyvartą, tačiau mažina pelningumą. „Lengviausia perkelti nuolaidas ant tiekėjų pečių, dalytis akcijas su jais, tačiau taip automatiškai mažėja pelningumas. Patys mažmenininkai nepatenkinti nuolatinėmis nuolaidomis, tačiau bent kol kas mažmeninės prekybos rinkoje trūksta kūrybiškumo, nedrąsu imtis kitų, naujų idėjų, kurios padėtų pasiekti pirkėją, – aiškina „Sorbum“ vadovas. – Tačiau reikia naujai pasiekti pirkėją, atsirado net nauja rinkodaros šaka, vadinama pirkėjo rinkodara, kuri kalba apie tai, kad vartotojas perka ne tik kainą, bet ir emociją, pojūčius, kitus dalykus. Juos sujungus jis taip pat paveikiamas išleisti daugiau pinigų. Tad naujų kelių pasiekti vartotoją yra: tie, kurie juos pasirenka, išlošia, o tie, kurie ne – verkia, kad nieko neuždirba.“

G.Oliškevičius svarsto, kad netruks praeiti metai, dveji ir nuolaidas pakeis kūrybiškesni sprendimai, kaip labiau pažinti vartotoją, jiems mažmenininkai jau ruošiasi. Vienas tokių svetur jau taikomų būdų pavyzdžių – mobilioji programėlė, per kurią draugai atsiunčia, tarkim, gabalėlį šokolado, o kai surenki pakankamai virtualių plytelių, gali eiti į tam tikrą parduotuvę ir nusipirkti šokolado su didele nuolaida. Arba telefonu nuskenavus „McDonald’s“ lauko reklamos QR kodą telefono ekrane pradeda tirpti ledai – jei suspėsi nubėgti į artimiausią greitojo maisto restoraną, gausi ledų su didele nuolaida.

„Įdomiausia, kad eidamas gatve neužsinorėtum nusipirkti tų ledų ar šokolado“, – apibendrina G.Oliškevičius.

Vartotojai išloštų, jei gerokai pavėlavęs Vokietijos prekybos milžinas rastų savo vietą Lietuvoje ir pirkėjams pasiūlytų daug mažesnes kainas.

Aušra Pocienė

Šiemet, kaip ir kasmet, „Veidas“, sudarydamas prekybos tinklų reitingą, apsilankė ir „apsipirko“ septynių šalies prekybos tinklų parduotuvėse. Į pirkinių krepšelį krovėme tas pačias 25 prekes, kurių kainos skirtingose parduotuvėse skyrėsi nuo kelių centų iki kelių litų, o viso pirkinių krepšelio kaina – nuo pusantro iki penkiolikos litų.

Beje, šiemet pirkinių krepšelis palengvėjo, nes parduotuvėse nebeliko 400 g skalbimo miltelių „Ariel Moutain Spring“ pakuotės, kuri pernai skirtinguose prekybos tinkluose kainavo nuo 5,49 iki 6,09 Lt. Į krepšelį teko krauti mažesnę, tačiau akivaizdžiai brangesnę 280 g šių skalbimo miltelių pakuotę, kainuojančią 5,49–5,99 Lt.

Dar vienas nemalonus atradimas šiemet laukė visų, išskyrus „Rimi“, tinklų parduotuvių saldumynų skyriuje, pastebėjus, kad juodojo šokolado „Karūna“ svoris nuo 100 g yra sumenkęs iki 90 g, o kaina išaugusi nuo 2,99 pernai (100 g) iki 3,29 Lt šiemet (90 g).

Akivaizdu, kad maisto prekių kainos kyla: iš 25 krepšelio prekių tik šešių (miltų, pieno, viščiukų blauzdelių, aliejaus, apelsinų, druskos) kainos liko tame pačiame lygyje kaip ir pernai, o cukraus (nuo 4,19 iki 3,19 Lt) ir arbatos (nuo 4,99 iki 4,49 Lt) sumažėjo. Pirkinių krepšeliai pabrango visų vertintų tinklų parduotuvėse, tik vienur mažiau, pavyzdžiui, „Prisma“ (2,11 Lt), „Norfa“ (4,86 Lt), „Iki“ (5,93 Lt), „Rimi“ (6,77 Lt), „Maxima“ (6,83 Lt) tinkluose, kitur – daugiau, kaip

tinkluose „Aibė“ (12,93 Lt), „Fresh Market“ (8,06 Lt).

Negalima nepastebėti, kad konkuruodami tarpusavyje „Maxima“, „Iki“ ir „Rimi“ tinklai žaidžia „taškas į tašką“, daugeliui prekių nustatydami visiškai tas pačias kainas ir pirkėjus viliodami akcijomis, kurios kaip bangos užlieja tinklus vieną po kito. „Norfos“, kuri nusitaikiusi į vidutinių ir mažesnių pajamų pirkėjus, parduotuvėse nemažos dalies prekių kainos yra pastebimai mažesnės, tačiau kai kuriais atvejais jų ir kokybė prastesnė. Pavyzdžiui, tyrimo metu fiksuojant kainas vienoje iš tinklo parduotuvių į krepšelį teko krauti nekaip atrodančius antros klasės pomidorus, paprikas, apelsinus, nes pasirinkimo nebuvo.

Į panašų pirkėjų segmentą orientuotų „Fresh Market“ ir „Aibės“ tinklų parduotuves sunku lyginti su kitų penkių rinkos dalyvių parduotuvėmis tiek dydžiu, tiek asortimentu, tiek tvarka. Kai kurių krepšelio prekių šiose parduotuvėse iš viso nebuvo. Todėl skaičiuojant teko kainą prilyginti tos pačios prekės kituose prekybos tinkluose kainų vidurkiui. Tačiau „Fresh Market“ parduotuvėje, kaip ir pernai, pirkinių krepšelis kainavo pigiausiai, o štai „Aibė“ nustebino kai kurių krepšelio prekių kainomis, kurios buvo gana didelės, palyginti su kitų vertinamų tinklų parduotuvėmis, ir lėmė bendrą didžiausią pirkinių krepšelio kainą.

Rinkos lyderis – vėl pirmas

Šiemet prekybos tinklai buvo vertinami pagal devynis skirtingus parametrus, daugiau ar mažiau lemiančius pirkėjų pasitenkinimą vienu arba kitu prekybos tinklu. Kaip ir pernai, „Maxima“, šiuo metu Lietuvoje valdanti 231 parduotuvę, surinko daugiausiai balų pagal daugumą šių parametrų ir jau kelinti metai iš eilės atsidūrė pirmoje reitingo vietoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas “Lidl”, prieš keletą metų sustabdęs planus kurtis Lietuvoje, vėl prabilo apie būsimą plėtrą.

“Verslo žinios” rašo, kad bendrovė jau pradėjo darbuotojų paieškas. Apie atgaivinamą plėtrą Lietuvoje vėl prabilusios “Lidl” planuose – tinklo parduotuvės visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Bendrovės atstovai neatskleidžia, kada gali būti atidarytos pirmosios “Lidl” parduotuvės. Svarstoma, kad tai gali būti tik po kelerių metų.

“Plėtra pasireikš tada, kai priimsime žmonių dirbti, apmokysime juos ir jie galės aktyviai užsiimti tinklo parduotuvių sklypų paieška, statybos leidimų gavimu, parduotuvių statyba”, – sakė “Lidl” plėtros vadovas Marius Kybartas.

“Lidl” paskelbė ieškanti darbuotojų IT, nekilnojamojo turto ir prekybos srityse.

Tinklo parduotuves Lietuvoje ketinama statyti, o ne kurtis nuomotose plotuose, tad veiklos pradžia esą gali užtrukti ir dėl formalumų.

“Kuo daugiau dalyvių, tuo tos šakos verslui yra sunkiau. Vartotojai, logiškai mąstant, turėtų išlošti, bet kitąsyk būna ir atvirkščiai. Kai rinka per daug persipildo, jei prekybos vietų, palyginti su gyventojų skaičiumi yra per daug, tada visi automatiškai priversti prekiauti nustatydami didesnį antkainį”, – sakė “Norfos mažmenos” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

Plėtrą į Baltijos šalis “Lidl” pradėjo 2003 metais, pradėjusi aktyviai supirkinėti sklypus ir pastatus, tinkamus parduotuvėms įrengti. Tačiau 2006 m. bendrovė priėmė strateginį sprendimą sustabdyti veiklą Baltijos šalyse, Bulgarijoje ir Rumunijoje.

Tinklui priklausančios Lietuvos įmonės “Lidl Holding” ir “Lidl Investicijos” likviduotos, o įsigytiems sklypams parduoti palikta “Lidl”.