BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tik ką atšventėme Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, nors reikia pripažinti, kad tradicijos, kaip švęsti šią dieną, iki šiol neturime ir daugelis lietuvių tiesiog džiaugiasi papildomu laisvadieniu vidurvasarį.

1989-aisiais šią dieną švęsti pasiūlė istorikas Edvardas Gu­da­vičius, nustatęs ją pagal kelis rašytinius dokumentus – visų pirma Min­daugo Žemaitijos dovanojimo aktą (jame nu­rodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną). Po­piežius Ino­centas IV šį aktą patvirtino rugpjūčio antroje pu­sėje, todėl apskaičiavus tikėtiną kelionės iš Lie­tuvos į Romą trukmę ir įvertinus faktą, kad karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį, nustatyta, kad tai galėjo būti liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją. Kaip šventinė diena pasirinkta pirmoji.

Politikai dažnai diskutuoja dėl to, kad Lie­tuva yra tarp pirmaujančių valstybių pagal laisvadienių, kurių kiekvienas kainuoja šalies biudžetui, skaičių Europoje. Paprastai pirmiausia siūloma iš šio sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją, taip pat ir Jo­nine­s. Kita vertus, pridėjus daugelyje Ben­dri­jos valstybių egzistuojančias regionines šventes, Lietuva, turinti 12 nedarbo die­nų (jei kuri nors iš jų nesutampa su sekmadieniu) nebėra pirmūnė.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Tarpukariu nedarbo dienų buvo kur kas daugiau. Norint tiksliai suprasti, kas tuo metu buvo švenčiama, pravartu pasikartoti ir Šventąjį Raštą. Pagal 1930 m. švenčių ir poilsio įstatymą Lie­tu­voje prie tradicinių, šiandien egzistuojančių ne­dar­bo dienų prisidėjo Trys Karaliai, Šv. Ka­zi­mie­ro diena, Didysis penktadienis,  Šeštinės, Sek­mi­nių antroji diena, Devintinės, Šv. apaš­talų Petro ir Pauliaus, Švč. Mergelės Ma­rijos gimimo ir Švč. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Nuo 1930-ųjų Lietuvoje švęsta rugsėjo 8-oji, susieta su numanyta, bet taip ir neįvykusia Vytauto Didžiojo karūnacija. Ši šventė buvo įrašyta į 1938-ųjų Kons­tituciją. O iki 1926-ųjų perversmo buvo švenčiama ir Gegužės 1-oji bei Kons­titu­cijos priėmimo diena, tačiau vėliau iš švenčių są­rašo jos buvo išbrauktos.

Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad švenčia net tris istorines valstybės šventes: Mindaugo karūnavimo, Valstybės atkūrimo ir Ne­priklausomybės atkūrimo dienas. Rytų ir Vi­­durio Europoje įprasta turėti dvi panašias šven­tes. Pavyzdžiui,  Latvijoje atitinkamai minimos lapk­­ričio 18-oji ir gegužės 4-oji, Es­tijoje – rugpjūčio 20-oji ir birželio 23-ioji. Tie­sa, estai mini ne tarpukario nepriklausomybės akto paskelbimą, bet nepriklausomybę įtvirtinusią pergalę Cėsio mūšyje prieš vokiečių dalinius.

Lenkijoje, kaip Lietuvoje tarpukariu, į darbą ir šiandien nereikia eiti per Tris Karalius ir De­vintines (9-asis ketvirtadienis po Velykų), o Žolinė sutampa su Varšuvos mūšio (1920 m. pergalės prieš sovietus) diena. Kaimyninėje šalyje taip pat švenčiama ir mums aktuali Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena bei Nepriklausomybės diena lapkričio 11-ąją.

O štai čekai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą (gegužės 8 d.), Švento Kirilo ir Me­to­dijaus dieną (liepos 5 d.), kai 863 m. į Didžiąją Moraviją atvyko slavų abėcėlės autoriai, bei reformatoriaus Jano Huso sudeginimo dieną (liepos 6 d.). Tarp čekų švenčių – dar tris istorines datas pagerbiančios dienos: čekų globėjo Šv. Vaclovo diena, 1918 m. paskelbtos Čekoslovakijos nepriklausomybės diena bei Kovos dėl nepriklausomybės ir demokratijos diena, mininti studentų protestus prieš nacių okupaciją bei Aksominės revoliucijos pradžią.

Iki 1993-iųjų bendroje valstybėje su čekais gyvenę slovakai daugeliu švenčių dalijasi, bet prideda Slovakų sukilimo prieš nacius (1944 m.) dieną, Slovakijos konstitucijos ir slovakų globėjos Sopulingosios Dievo Motinos dieną.

O vengrai mini 1848-ųjų revoliuciją, pirmojo vengrų karaliaus Šv. Stepono dieną bei Na­cio­nalinę dieną, kuri pažymi tiek 1956-ųjų revoliuciją prieš komunizmą, tiek Trečiosios Vengrijos Respublikos 1989-aisiais įkūrimą.

Vakaruose suprasti šventinių dienų reikšmę kur kas lengviau – paprastai tai yra tipiškos krikščioniškos ir įprastos tarptautinės šventės. Di­džiojoje Britanijoje ir Airijoje prie jų prisideda vadinamieji banko laisvadieniai, per kuriuos nedirbama. Vokietijoje šventinės dienos skiriasi priklausomai nuo regiono ir joje vyraujančios re­ligijos, o vienintelė grynai nacionalinė yra Vo­kietijos vienybės diena, mininti Berlyno sienos griūtį. Prancūzijoje nedirbama per Bastilijos paėmimo dieną, Italijoje – per išsivadavimą nuo nacizmo (1945 m.) ir respublikos atsiradimą (1946 m.) mininčias dienas.

Išsivysčiusios valstybės statistiškai turi mažiau šventinių dienų nei besivystančios: vidutinis laisvų dienų skaičius pasaulyje yra 13, o Europoje – 11. Daugiausiai laisvų šventinių dienų tarp G-20 grupei priklausančių šalių turi Argentina –  net 18, o mažiausiai Didžioji Britanija – vos 8. Se­najame žemyne daugiausiai šventinių dienų turi suomiai – 15.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad tradicinio priėmimo Prezidentūroje liepos 6-ąją nebus dėl ekonominės situacijos.

“Tradicijos kuriamos, ir jos labai priklauso nuo konkrečių situacijų. Atsakyti galėčiau šiokiu tokiu kalambūru – jei mes ir Vyriausybė mano, ir politikai, kad pensijas galime kompensuoti tik nuo 2014-ų, tai gal ir pasvajokime apie balius tik nuo keturioliktų”, – penktadienį žurnalistams sakė šalies vadovė.

Vyriausybė prognozuoja, kad ne anksčiau nei 2014-aisiais kompensuos sumažintas pensijas.

Prezidentūroje liepos 6-ąją tradiciškai būdavo rengiami iškilmingi priėmimai aukštuomenės atstovams – politikams, visuomenės veikėjams ir kitiems.

Pernai baigdamas savo kadenciją, priėmimą surengė prezidentas Valdas Adamkus. Anot žiniasklaidos, tai mokesčių mokėtojams kainavo apie 250 tūkstančių litų.

Šiemet liepos 6-ąją, kada minima Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, prezidentė įteiks valstybinius apdovanojimus, dalyvaus vėliavos pakėlimo ceremonijoje, šiuose renginiuose sakys kalbas, taip pat ketina vykti į šv.Mišias ir teatralizuotą Vytauto Didžiojo išlydėjimą į Žalgirio mūšį.