Lietuva kitoms valstybėms davė ne vieną iškilų politinį lyderį, tad netiesiogiai prisidėjo ir prie jų pažangos. Tiesa, kai kurie jų nuo lietuviškų šaknų nutolę jau per kelias kartas, nemažai tarp iš Lietuvos kilusių žymių politikų – ne etniniai lietuviai, o litvakai ar jų palikuoniai.

Aušra LĖKA

Tenka pripažinti, kad aukštojoje pasaulio politikoje lietuviškų pavardžių ar su Lietuva susijusių politikų kur kas mažiau nei tarp pasaulinių meno, sporto ar pramogų įžymybių.

Bet giliai ieškant galima rasti net Anglijos karalienės Elizabeth II lietuviškų šaknų! Pasirodo, Elizabeth II – kunigaikščio Gedimino 20-tos kartos palikuonė, arba Kazimiero Jogailaičio, kurio duktė Sofija nutekėjo į Hohencolernų dinastiją, 17-tos kartos palikuonė. Tai išsiaiškino net ne mūsų, o britų istorikas Stephenas Christopheris Rowellas, analizavęs šešis XIV a. pradžioje Gedimino rašytus laiškus Hanzos miestams.

Ką tik antrąją kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama taip pat turi su Lietuva saitą, tiesa, ne kraujo. Jo tėvas turėjo keturias žmonas, viena jų – Ruth Ndesandjo-Baker gimė iš Lietuvos tarpukariu į Ameriką emigravusioje žydų šeimoje. Tad B.Obamos įbrolio mamos šak nys – Lietuvoje.

Popiežius, senatorius,  kongresmenas, ministras, merai

Turbūt aukščiausias lietuviško kraujo turintis kitos valstybės ir net daugiau vadovas – Vatikano galva buvęs popiežius Jonas Paulius II. Jo mama buvo lietuvė Emilija Kačerauskytė.

Lietuviško kraujo turi ir įtakingas JAV politikas Richardas Durbinas, vyresnysis pagal rangą JAV senatorius iš Ilinojaus valstijos, vienas iš Demokratų partijos lyderių. Tai bene aukščiausia politinė pozicija, kurią yra užėmęs lietuvių kilmės asmuo JAV. 2006 m. „Time“ žurnalas jį pripažino vienu iš dešimties geriausių Kongreso senatorių. Jo mama Ona Kutkaitė – iš Jurbarko. Beje, prieš porą savaičių jis viešėjo Lietuvoje, ir ne pirmą kartą.

Kitas aukštas JAV politikas – JAV kongresmenas, Respublikonų partijos atstovas Johnas Shimkus taip pat neužmiršta savo senelių gimtinės.

Du įtakingiausi lietuvių kilmės JAV politikai – tikri Lietuvos užtarėjai JAV valdžioje.

Vilniuje gimęs, bet jau daugiau kaip porą dešimtmečių Ukrainoje gyvenantis Aivaras Abromavičius 2014 m. sutiko būti šios valstybės ūkio ministru. Nors atsistatydino šiame poste išbuvęs vos metus su trupučiu, jo indėlis sukant Ukrainos ūkį vakarietiškėjimo ir skaidrėjimo link buvo pastebėtas ir kitose valstybėse.

Vienas garsiausių lietuvių kilmės politikų – Antanas Mockus. Filosofas, pacifistas, matematikas dukart yra buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru, dukart varžėsi ir dėl šalies prezidento posto, deja, abukart nesėkmingai.

A.Mockus garsėjo ekscentriškais poelgiais. Jis susituokė cirko palapinėje sėdėdamas ant dramblio, o būdamas Bogotos nacionalinio universiteto rektoriumi nusimovė kelnes ir parodė užpakalį triukšmingų studentų pilnai auditorijai, kad patrauktų jų dėmesį, – ir jam pavyko. Jau būdamas Bogotos meru ragino turtinti miesto kultūrinį gyvenimą: išgalvojo į komiksų herojų panašų personažą Superpilietį ir mielai pozuodavo fotografams vilkėdamas glaudžiai aptemptą šio personažo kostiumą. Bet A.Mockus garsėjo ir kaip nepaperkamas politikas, pakeitęs Bogotos gyvenimą. Jis originaliai ir efektyviai mažino skurdą, smurtą, korupciją. Kai kurios jo Kolumbijos sostinėje įvestos priemonės, mažinančios nelaimingų atsitikimų, smurto atvejus, buvo sėkmingai pritaikytos ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Jo pastangomis Bogotoje smarkiai sumažėjo žmogžudysčių.

Lietuviškų pavardžių pasitaiko ir tarp kitų šalių merų. Argentinos politikas Ricardo Leonardo Ivoskus nuo 1999 m. triskart buvo perrinktas San Martino meru, taip tapdamas daugiausiai kartų perrinktu šio miesto vadovu. Jis yra buvęs ir Buenos Airių provincijos senatoriumi.

O Pranas Rimeikis aštuonerius metus buvo JAV Virdžinijos valstijos Kalpeperio miesto meras. Jis gimęs Vokietijoje nuo sovietų represijų iš Lietuvos pabėgusių lietuvių šeimoje.

Lietuvį merą turėjo ir kaimynai latviai: Vilniuje gimęs Romualdas Ražukas vadovavo Jūrmalai. Lietuvis prisidėjo ir prie latvių atgimimo judėjimo – Tautos fronto, 1990–1992 m. net buvo jo pirmininkas. R.Ražukas – Latvijos parlamento narys, buvo jo pirmininko pavaduotojas.

Lietuviai ar su Lietuva susiję asmenys – ir pasižymėję kariai. Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J.Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peteris Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 m. apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu „Navy Cross“.

Prieštaringai vertinamas Lenkijos maršalas Juozas Pilsudskis – taip pat gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje Zalave Švenčionių rajone.

Litvakai kūrė žydų valstybę,   formavo SSRS užsienio politiką

Vadovaujantis šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio patarimu kiek plačiau suvokti, kas yra Lietuvos žmonės, galime didžiuotis, kad svariai prisidėjome netgi kuriant valstybę: litvakai (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilę žydai) suvaidino istorinį vaid-menį kuriant Izraelį. Trys pirmi prezidentai, keturi premjerai – litvakai. Net ir dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų – litvakai ir jų palikuoniai. Tiesa, kaip pastebi istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, tarp jų daugiau tokių, kurių tėvai ar seneliai – iš dabartinės Baltarusijos, Latgalos ar Lenkijos, nei Kauno ar Šiaulių, nors yra ir tokių.

Štai Dovas Šilanskis iš Šiaulių buvo Kneseto pirmininkas. Buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako tėvas – iš Lietuvos. Mirijam Ben-Porat iš Kauno buvo pirmoji moteris Aukščiausiojo teismo narė, vėliau – pirmininko pavaduotoja, ji taip pat buvo valstybės kontrolierė. Mozė Arensas iš Kauno du kartus ėjo gynybos, taip pat užsienio reikalų ministro pareigas.

Vis dėlto kaip didžiausią įtaką politikai padariusį litvaką istorikas A.Kasparavičius išskiria Balstogėje gimusį Meirą Valachą Filkenšteiną, vėliau pasivadinusį Maksimu Litvinovu. 1929–1939 m. būdamas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaru jis dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų sustabdytas smarkiai ryškėjantis karas Europoje. Iš šio posto jis Stalino patrauktas pačiose Ribbentropo-Molotovo akto pasirašymo išvakarėse. „Gal paradoksaliai skamba, bet būtent jis iškėlė kolektyvinio saugumo doktriną, kurią vėliau transformavo ir perėmė NATO. Jis bandė tai įdiegti Europoje, bet dėl viso komp-lekto priežasčių to padaryti nepavyko“, – pasakoja A.Kasparavičius. M.Litvinovas 1945 m. nominuotas Nobelio taikos premijai.

Tarp litvakų buvo ne tik Izraelio, bet ir kitų šalių premjerų. 1957–1963 m. paskutinis dabar jau nebeegzistuojančios valstybės Rodezijos ir Njasalendo Federacijos (dabar – Zambija, Malavis) premjeras buvo Rolandas Roy Welensky, kurio tėvas buvo kilęs nuo Vilniaus. Afrikos dekolonizacijos prieaušriu jis buvo laikomas to regiono „baltųjų žmonių vadu“.

Kaune gimęs litvakas Joe Slovo vadovavo Pietų Afrikos Respublikos kompartijai, buvo Afrikos nacionalinio kongreso narys. 1994 m. jis buvo pagrindinis tarpininkas per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams.

O Žagarėje gimęs Sidney Hillmanas buvo žymus JAV profsąjungų veikėjas, net 33 metus vadovavęs JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai. S.Hilmanas buvo Amerikos darbo partijos pirmininkas, Pasaulinės profsąjungų federacijos viceprezidentas.

Litvako, tiesa, iš dabartinės Baltarusijos, anūkas generolas Wesley Clarkas 1997 m. paskirtas į vienas aukščiausių JAV karinių pareigų – NATO suvienytųjų pajėgų vyriausiuosius vadus. Baigęs karinę karjerą jis pasuko į politiką – 2004 m. buvo vienas iš Demokratų partijos kandidatų į prezidentus. Beje, būdamas NATO pajėgų vadu W.Clarkas lankėsi ir Lietuvoje.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus, „Brexit“ rėmėjo Boriso Johnsono genealoginio medžio šaknys taip pat Lietuvoje. Jo proprosenelis iš motinos pusės buvo Žemaičių Kalvarijoje gimęs litvakas, garsus amerikiečių paleografas Eliasas Avery Loewas.

LRKM-logo1

atkurtailietuvai100_rgb

Arūnas BRAZAUSKAS
Lietuvos Respublikos Konstitucija iškart nukreipia į amžių glūdumą. Apie lietuvių tautą sakoma: „…šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius…“ Į neatmenamus laikus nusidriekusi istorija – nepaisant tęstinumo – vis tiek dalijama į amžius, dešimtmečius, metus. Padalos yra būtinos.

Politiniu požiūriu šiuo metu esame tarsi galutinėje stotelėje. Konstitucijoje parašyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Stotelė formaliai pasiekta 1922 m., kada priimtas pirmasis nuolatinis Respublikos pagrindinis įstatymas. Bet iki tol būta bent trijų laikinųjų konstitucijų, parengtas konstitucinės monarchijos projektas. Nuolatinių konstitucijų iki 1940-ųjų buvo trys.

Yra paprotys pagal konstitucijas įvardyti valstybės raidos etapą. Antai sakoma, kad Prancūzija dabar yra Penktoji respublika – skaičiuojant, regis, nuo 1792 m. Bandydami nurodyti Lietuvos santvarkos numerį pagal nuolatines konstitucijas, veikiausiai rašytume Nr. 4. Tokia būtų formali nuoroda į realiai veikusius nuolatinius pagrindinius įstatymus. Nepriklausomybės tarpsnis po 1918-ųjų iš esmės skyla į du laikotarpius: daugmaž demokratinę parlamentinę santvarką iki 1926 m. gruodžio 17-osios ir autoritarinį režimą, kurį kai kas vadina autoritetiniu. 1940-aisiais nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo sunaikinta. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992-ųjų spalio 25 d. referendumu patvirtinta dabartinė Konstitucija.

XX a. Lietuvos santvarkų numeracija pagal nuolatines, laikinąsias konstitucijas nepamirštant ir sovietinės okupacijos metų būtų tokia paini, kad niekas rimtai tuo ir neužsiėmė (pagrindinių įstatymų, įskaitant ir visiškai formalius, realiai neveikusius sovietinius, susidarytų dešimtis). Matyt, todėl prigijo populiarus skirstymas į Pirmąją (iki 1940-ųjų) ir Antrąją (po 1992-ųjų) Respublikas.

Pirmoji Respublika, atsiradusi 1922 m. po karų su bolševikais, lenkais, bermontininkais, teįvykdė vieną rimtą karinę operaciją – Klaipėdos prijungimą 1923-iaisiais, tačiau šalies viduje dvidešimtmetį tvarkėsi kaip kariaujanti valstybė. Ypatingoji padėtis atšaukta gal pusmečiui 1926-aisiais ir su išlygomis 1938-ųjų lapkritį.

Kaip besisuktume, ta Pirmoji Respublika buvo dvispalvė. Nors būta demokratinio etapo, Pirmosios Respublikos „prekės ženklas“, brendas (angl. „brand“) dabar yra autoritarinis prezidentas Antanas Smetona.

„Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“, – rašė prezidentas Kazys Grinius, išrinktas 1926 m. birželio 7 d. ir nuverstas tų pat metų A.Smetonos brendas nebuvo populiarus tarp Lietuvos partizanų. Jų vadų pasirašytoje 1949 m. vasario 16-osios deklaracijoje teigiama, kad iš sovietinės okupacijos išsivadavusi Lietuva kursis ant 1922-ųjų Konstitucijos pamatų. Deklaracija įstatymiškai pripažinta Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu aktu – sakytume, kad tai tiltas tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų. Ją pasirašiusiems partizanams suteiktas signatarų statusas.

Vis dėlto realiu juridiniu tiltu tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų tapo 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija, kurios galiojimas 1990-ųjų kovo 11 d. buvo maždaug pusvalandžiui atkurtas. Po to įsigaliojo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Supaprastinus Respublikų skaičiuotę iki dviejų, dabarties lietuvių mentalitetas netampa paprastesnis. Pirmosios nepriklausomybės brendas yra A.Smetona, jis savaip garbinamas ir Antrojoje Respublikoje (kodėl gi ne – juk nebuvo despotas kaip Vytautas Didysis). O ta Antroji Respublika tiek de jure, tiek de facto tvarkoma pagal K.Griniaus idealus, nors jis vis dar primirštas herojus.

Žvelgiantiems į ateitį galima priminti 2012-ųjų liepos 24 d. „Veide“ išspausdinto straipsnio pavadinimą: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“. Tenka konstatuoti, kad dabar tarptautiniu mastu su degtukais žaidžia ne vaikai, ir tai ne vien Lietuva. O emigracijai pasirengusių lietuvių su lagaminais nemažėja. Ar šie išorės ir vidaus veiksniai galėtų pagausinti respublikų ir pratęsti populiarią jų skaičiuotę: Trečioji, Ketvirtoji ir t.t.? Gal ir galėtų, bet pageidautina viena sąlyga – taikus tęstinumas.

Lietuva vis dar yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal savižudybių skaičių ir padėtis nuo 2013 m., kai šis rodiklis daugiau kaip tris kartus viršijo Europos Sąjungos vidurkį, nedaug pasikeitė: pas mus iki šiol trūksta gerai organizuotos pagalbos sunkumus patiriantiems žmonėms, o mirčių dėl savižudybių mažėja labai nežymiai.

Valstybės kontrolės, vertinusios savižudybių prevenciją ir pagalbą rizikos grupės asmenims, ataskaitoje rašoma, kad 2015 metais šalyje nusižudė 896 asmenys – tik 31 žmogumi mažiau nei 2012 m.. 2015 m. 100-ui tūkst. gyventojų teko 30,41 nusižudžiusių žmonių (Eurostat standartas). Vaikų iki 17 metų mirtingumas dėl savižudybių nuo 2012 iki 2015 m. išaugo 5,5 proc.

Lietuvos sveikatos strategijoje numa-tyta per trejus ateinančius metus mirtingumo dėl savižudybių rodiklį sumažinti daugiau negu trečdaliu – iki 19,5 asmenų 100-ui tūkst. gyventojų, o 2025 metais – iki 12 asmenų, bet anot Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktoriaus Laimono Čiako, tam reikia, kas išvien dirbtų sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų, nevyriausybinės organizacijos ir Vyriausybė. Tačiau auditas atskleidė, kad Lietuva „neturi ne tik savižudybių prevencijos strategijos ir institucijos, kuri koordinuotų savižudybių prevenciją šalyje“, bet ir sistemos, kuri užtikrintų ilgalaikę pagalbą bandžiusiems žudytis. Be to, ne visi asmenys, kurie su jais susiduria pirmieji, išmokyti atpažinti savižudybės riziką ir žino, kaip ir kokią pagalbą pasiūlyti.

BFL

Prognozės: po 2020 m. ES dėka Kaunas sparčiai vystysis, tačiau Šiaurės Lietuvą gali ištikti dar didesnis nuosmukis. Bet reikia rengtis ir scenarijui su visai kuklia europine parama.

Aušra LĖKA

Šalčininkuose gerovė – dešimtadaliu didesnė nei vidutinio statistinio europiečio?! Kas galėtų patikėti, bet prie tokių šią savivaldybę, kuriai pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam jos gyventojui tenka 16 eurų, t.y. 16 713 eurų mažiau nei Vilniuje, ankstesnės kadencijos Lietuvos Vyriausybė priskyrė prie labiausiai išsivysčiusio šalies regiono, kuriam po 2020 m. jau teks tik ribota ES fondų parama.

„Nesijaučiu, kad būtume tarp labiausiai probleminių savivaldybių. Ūkio subjektų skaičius didėja, žemės ūkis – geriausias Vilniaus apskrityje, pagal nedarbą esame 25 vietoje iš apačios tarp 60 savivaldybių, o juk buvome treti. Darželiai, mokyklos renovuoti, tvarkomos viešosios erdvės“, – pažangos ženklus vardija Šalčininkų meras Zdzislavas Palevičius, bet pripažįsta, kad be ES pinigų tokio žingsnio į priekį nebūtų padaryta.

Tad kas bus, jei, kaip jau išsivysčiusiam regionui, jų po kelerių metų sumažės maždaug perpus? Z.Palevičiaus, žinoma, tai nedžiugina. Bet meras priduria, kad dėl ilgų įvairių derinimo procedūrų ir šio, 2014–2020 m. finansinio laikotarpio pinigai dar neatėję, nors septynerių metų ciklas tuoj bus įpusėjęs.

Gal dėl šios priežasties atrodo dar labai toli tai, kas bus po 2020 m. Bet derybos dėl ES paramos 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Labiausiai išsivysčiusiame regione – ir problemiškiausios savivaldybės

Metafora apie dvi Lietuvas oficialiai pripažįstamu faktu tapo prieš metus. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė Lietuvą padalijo į du statistinius regionus – Vilniaus ir likusią, antrąją Lietuvą. Tai padaryta, kad ateinančiu ES finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 m., Lietuva gautų kiek įmanoma daugiau ES paramos.

Mat sostinė susiurbė tiek ES paramos ir kitų investicijų, kad net skaičiuojant su kitomis Vilniaus apskrities savivaldybėmis, tarp kurių – toli gražu neklestintys Šalčininkai ar Širvintos, sugebėjo pagal gerovės rodikliu laikomą BVP gyventojui dešimtadaliu peržengti ES vidurkį. Maža to, sostinės gerovė taip išaugo, kad visos valstybės vidurkį pakėlė iki 75 proc. ES vidutinės statistinės gerovės lygio. Tiesa, toks rodiklio šuolis – ir dėl statistinio efekto skaičiuojant BVP gyventojui, nes jų Lietuvoje sparčiai mažėja.

Nors toji gerovės statistika toli gražu nesitransformavo į realią gerovę visoje Lietuvoje, ES šalys, pasiekusios 75 proc. ES BVP, jau patenka į pereinamojo laikotarpio gerovės šalių kategoriją ir gauna kur kas kuklesnę – apie 60 proc. praėjusio laikotarpio ES paramą.

Elementari aritmetika būtų tokia: apie 830 tūkst. Vilniaus regiono gyventojų skiriama suma turėtų siekti 60 proc. ligšiolinės paramos, likusiems apie 2 mln. turėtų būti skiriama panašiai tiek, kiek gaudavo Lietuva lig šiol. Vadinasi, bendra suma sumažėtų kur kas mažiau, nei kad valstybės nepadalijus į statistinius regionus.

Beje, tai įprasta ES procedūra: sostinės paprastai būna labiau išsivysčiusios nei kiti miestai. Tad šalys suskirstomos į statistinius regionus, taip sudarant galimybę gauti didesnę ES paramą ir šansą priartėti prie sostinės ir labiau atsilikusiems.

Kitaip nei teritorinis administracinis, statistinis regionas neturi savo administracijos (lygiai kaip Lietuva suskirstyta į dešimt apskričių, bet po reformos jos taip pat tik statistinės ir administracijos neturi). Tokioje teritorijoje turi gyventi ne mažiau kaip 800 tūkst. gyventojų, į jas atskiriami funkciniai miestų regionai, kurie nebūtinai ribojasi ties teritorinio administracinio suskirstymo miesto riba. Mat, pasak Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kitose šalyse apskritai labiau paisoma funkcinio, o ne administracinio suskirstymo, nes žmogus gali vienur gyventi, kitur dirbti, tik pas mus savivaldybių ribos – šventas dalykas.

Europos statistikos biuras yra suskaičiavęs, kad tokia Vilniaus funkcinė zona – apie 700 tūkst. gyventojų ir apima Vilniaus miestą ir rajoną, nemažą dalį Trakų rajono. Bet to neužtenka atskiram regionui EK registruoti. Tad praėjusios kadencijos Lietuvos Vyriausybė nutarė pripliusuoti visą statistinę apskritį, t.y. Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Elektrėnų rajonus.

Svarstyta ir kita alternatyva: sostinės regionui priskirti apkarpytą Vilniaus apskritį (Vilniaus miestą ir rajoną, Trakų, Elektrėnų savivaldybes), o Šalčininkų rajoną priskirti Alytaus apskričiai, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonus – Utenos. Bet, kaip rašoma VRM pažymose, pastaroji alternatyva sulaukė institucinio pasipriešinimo iš savivaldybių.

Tai nestebina: dalies institucijų ir įstaigų veiklos teritorija teisės aktais susieta su apskričių ribomis, todėl jos turėtų būti pertvarkomos. Trumpai tariant, valdininkai išsigando dėl savo krėslų. Gyventojų nuomonės niekas nė neklausė, valdininkai patys padarė prielaidą, kad ir jie nenorėtų keisti savivaldybės ribų, nes daliai jų padidėtų atstumas iki apskrities centro, be to, atsirastų psichologinis veiksnys, kad jie gyvena atsilikusiame regione.

Nieko sau argumentai: kad žmones išgąsdins atstumas iki statistinio centro, į kurį važiuoti beveik nėra būtinybės, ir kad geriau būti neturtingais klestinčios sostinės priklausiniais, nei gauti daugiau paramos ir mažinti atotrūkį.

Taip be didesnių visuomenės diskusijų nutarta daryti kaip paprasčiau valdininkams, tačiau vien todėl, kad yra netoli Vilniaus, dalies ES paramos neteks ir Šalčininkai ar Širvintos, kur ekonominė ir socialinė situacija – viena blogiausių Lietuvoje.

Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė mato tokią išeitį – šioms savivaldybėms daugiau lėšų skirti šiuo finansiniu laikotarpiu, jei tik jose parengta tinkamų projektų. Tačiau Šalčininkų rajono meras sako nepajutęs, kad jiems būtų teikiamos kokios prioritetinės galimybės.

Kaunas suklestės. O Šiaurės Lietuva pasmerkta agonijai?

Statistiniu Lietuvos perskyrimu gali būti užprogramuota dar viena problema – dalies regionų agonija, nors ES paramos filosofija priešinga – mažinti skirtumus. Kad Lietuvą naudinga dalyti į statistinius regionus – akivaizdu. Kitas klausimas – į kiek ir kaip. 2004 m., kai stojome į ES, Lietuva pagal gyventojų skaičių galėjo turėti net keturis, bet tuometis euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas sako neprisimenantis, kad tai būtų buvę svarstoma, nes tuomet neatrodė, jog greitai pasieksime tą 75 proc. ribą.

M.Bileišis prisimena iš to meto valstybės įstaigų darbuotojų girdėjęs, kad šiuo klausimu buvo kiek padiskutuota, bet susipešė Šiauliai ir Panevėžys, kam būti centru, tad svarstymai į platesnes diskusijas taip ir neišsivystė.

Tačiau Lietuvos gyventojų taip sparčiai mažėja, kad dabar jau maksimaliai galime turėti tris regionus.

Finansų viceministrės L.Maskaliovienės vertinimu, nebuvo prasmės skirti trijų regionų: skaičiuotos alternatyvos, bet prieita prie išvados, kad geriausios perspektyvos – tikėtis išlaikyti panašų finansavimą Lietuvos mastu ir patogiausia derybinė pozicija Lietuvą perskyrus į du statistinius regionus – Vilniaus apskritį ir likusią Lietuvos dalį. Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionų išsivystymo rodikliai labai panašūs, be to, taip lieka galimybė esant reikalui nukreipti daugiau lėšų į vieną ar kitą teritoriją.

Tačiau, M.Bileišio prognozėmis, nedalijant Lietuvos į atskirus Vidurio ir Šiaurės statistinius regionus galima užprogramuoti vieniems didžiulį spurtą, kitiems – vegetaciją: „Moksliškai įrodytas faktas, kad statistinio regiono cent-ras suklesti. Tai matyti ir Vilniaus atveju: per pastaruosius dvylika metų palikome Lietuvą vieno miesto šalimi, nors galėjome turėti sveiką valstybę, nes manoma, kad valstybei sveika turėti kelis didmiesčius. Dabar Vilniaus miestas šviesmečiais atitolęs nuo kitos Lietuvos. Sostinės efektą dar sustiprino, kad didžioji dalis struktūrinių lėšų nusėdo būtent čia. Kur pinigų skirstytojai – ten arčiau ir pinigai.“

Tad M.Bileišis prognozuoja, kad po 2020 m. Kaunas suklestės, tačiau tai reiškia beveik mirties nuosprendį Šiaurės Lietuvai. ES pinigus administruojančioms agentūroms būtų logiška kraustytis į statistinio regiono centrą, o čia didžiausias miestas – Kaunas, į kurį pažadėta perkelti ir dvi ministerijas. Tad Kaunas tikrai turi perspektyvų smarkiai plėtotis. Bet ką daryti, kad, kaip ligšioliniais ES finansiniais laikotarpiais, pinigai nesusikoncentruotų vien čia, paliekant kitą šiam regionui priskirtą Lietuvos dalį vegetuoti?

„Jei centrinės valdžios įstaigos griežčiau kontroliuos Kaune įsikursiančias ES pinigų skirstymo įstaigas (jau vien todėl, kad Vilnius pats nebepretenduos į tuos pinigus), gal per griežtesnę kontrolę pavyktų to išvengti. Bet esu skeptiškas, nes tai reikalauja didelės kompetencijos. Dabar ES pinigai duodami už tai, kad atsiskaitai, kur juos padedi. Jei pažadi, kad išmesi pro langą iš kairės – gauni, jei išmeti iš dešinės – pažeidi projektą ir negauni. Sukontroliuoti projekto turinio dar negebame, nes nėra nei tikrintojų motyvacijos, nei kriterijų, pagal kuriuos galėtume tikrinti efektyvumą ir kokybę. O patys regionai neras jėgų ir kompetencijų kovoti už savo teises“, – mano M.Bileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

BFL / K.Vanago nuotr.

Europos Komisijos ekonomikos iššūkių analizėje Lietuvai skirta pora komplimentų, ilgas sąrašas metai po metų kartojamų siūlymų ir bene pirmą kartą taip pabrėžtos didžiausios ilgesnio laikot­ar­pio grėsmės – dėl lėtai didėjančio darbo našumo, nepakankamos kokybės švietimo ir demo­grafinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

35 proc.

Tiek – daugiausia visoje ES – darbingo amžiaus gyventojų Lietuva praras iki 2030 m.

5,1 proc.

Tiek pernai padidėjo darbo užmokestis, tačiau darbo našumas nedidėjo visai.

2 kartus

Tiek valdžios sektoriaus skola, skaičiuojant proc. BVP, didesnė nei prieš finansų krizę. Prognozuojama, kad 2026 m. ji bus 51 proc. BVP, o vėliau gali viršyti ir 60 proc.

0

Lietuvoje nėra asmeninių lengvųjų automobilių mokesčių. Čia maži ekonomikos augimui nekenkiantys aplinkosaugos, turto mokesčiai, bet didelis gaunančių mažas pajamas apmokestinimas.

37,7 proc.

Toks atotrūkis tarp galimo surinkti ir realiai surenkamo PVM. ES vidurkis – 15,2 proc.

27,3 proc.

Tokiai daliai gyventojų dabar gresia skurdas ar socialinė atskirtis. Socialinė nelygybė Lietuvoje viena didžiausių ES.

5 proc.

Tik tokia dalis Lietuvos suaugusiųjų įtraukti į neformalųjį suaugusiųjų švietimą. ES vidurkis – 10,7 proc.

24

Tokią vietą tarp 28 ES šalių užima Lietuva pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

Hipotezės. Ar Kazys Pakštas, ieškojęs atsarginės Dausuvos ir įtikinėjęs valdžią ten perkelti Lietuvą, buvo toks ne pirmas? Ar negalėjo ypatingi Romos imperijos sąjungininkai LAETI – už atlygį ir privilegijas tarnavusios bendruomenės – atsikelti į Lietuvą, kada imperija ėmė byrėti? Juolab kad LAETI gali būti susiję su žemėmis prie Leitos-Litavos, Dunojaus intako.

Prieš hunų antplūdį V a. vadinamuosiuose Dvynių legionuose Aukštutinėje Panonijoje tarnavo didelė dalis Leitos-Litavos baseino vyrų, o apylinkėse gyveno daug veteranų ir jų palikuonių su šeimomis. Visi jie turėjo ilgametę karinę patirti, strategijos, taktikos supratimą, žinojo apie blogėjančią gynybinę padėtį ir suirutę Romoje. Tikėtina, kad jie buvo vadovaujami ne mažiau išmintingų vyrų. Ar galėjo jie sudėję rankas laukti, kol priešas nušluos jų bendruomenę, kai centrinė valdžia bus žlugusi?

Vienos miesto istorija tik lakoniškai byloja, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. Kur pasitraukė žmonės?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarnautojas 2014

Savaitraščio „Veidas“ redakcija Valstybės dienos išvakarėse vienuoliktą kartą paskelbs geriausią valstybės karjeros tarnautoją ir geriausią valstybės instituciją. Tai dar vienas savaitraščio „Veidas“ projektas, skirtas visuomenės ir valstybės suartinimui.

Šio projekto tikslas atkreipti dėmesį į valstybės tarnautojų sektorių, išskirti valdininkų kvalifikacines ir moralines savybes, nuo kurių ne maža dalimi priklauso sėkmingas valstybės darbas.

„Metų valstybės tarnautojo“ projektas skirtas Valstybės dienos, liepos 6 d. minėjimui. Projekto kulminacija – iškilminga apdovanojimo ceremonija vyks Valdovų rūmuose, liepos 2 d. „Metų valstybės tarnautoją“  sveikins LR Premjeras Algirdas Butkevičius. Projektui talkina LR Konstitucinis Teismas.
Projektui skirti du „Veido“ numeriai: valstybinių institucijų reitingai, „Metų valstybės tarnautojas“  – tai numeris išeinantis iki apdovanojimo ceremonijos ir sekantis numeris su  reportažu ir vaizdine medžiaga iš apdovanojimo ceremonijos Valdovų rūmuose.

Nominacijos:

- Metų valstybės karjeros tarnautojas,

- Metų politinio pasitikėjimo tarnautojas,

- Metų valstybės institucija.

Kaip ir kasmet, geriausiuosius balsuodami renka ministerijų, savivaldybių, valstybės institucijų vadovaujantys asmenys, taip pat verslo asociacijos. Šiemet pirmąkart rinksime ir geriausią politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

Balsuojant nurodomi trys asmenys ir trys valstybės institucijos, o balai skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai du, trečiai vieną balą. Balsavimas anoniminis, taip pat negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas

2014 m. Metų valstybės tarnautoju išrinktas Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, 2013 m. laureatas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, 2012 m. Metų valstybės tarnautojo vardą pelnė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

shutterstock nuotr.

Savaitraštis „Veidas“ jau 15 metų organizuoja Metų vadovo apdovanojimus, taip pat eilę metų apdovanoja metų valstybės tarnautoją, metų merą, teikia Mini Nobelio nominaciją. Šiais metais prie visų šių projektų prisidės ir Metų ūkininko rinkimai bei apdovanojimų ceremonija.

Savaitraščio „Veidas“ inicijuojami „Metų ūkininko“ rinkimai – naujas projektas, skirtas atkreipti dėmesį į Lietuvos žemės ūkio sektorių, kelti jo prestižą, skatinti ūkininkų dalyvavimą visuomeninėje veikloje, padėti ūkininkams tapti aktyvios pilietinės visuomenės dalimi.

Sieksime, kad ši nauja iniciatyva taptų ilgalaike kasmetine savaitraščio „Veidas“ tradicija. Pavasarį startavome su straipsnių apie žemės ūkį ciklu. Kiekvieną mėnesį „Veidas“ rašys straipsnius žemės ūkio temomis, bus pristatomi „Metų ūkininko“ nominantų profiliai.

„Metų ūkininką“ išrinks vertinimo komisija, o apdovanojimai vyks Žemės ūkio rūmuose, ceremonija numatoma 2015 m. rugpjūčio 27 d. „Metų ūkininką“ apdovanos LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Mūsų partneris – Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai.

Nominacijos

Pagrindinė nominacija – Metų ūkininkas 2015

Kitos nominacijos: Metų ekologiškas ūkis;

Apdovanojimas už aktyvią visuomeninę veiklą

Metų ūkininko konkurso vertinimo kriterijai:

• Aktyvus dalyvavimas savivaldos organizacijos veikloje (NVO), atstovavimas interesams savo profesinėje organizacijoje;
• Didelės pridėtinės vertės ir naujų darbo vietų kūrimas;
• Ūkio šakų įvairiapusiškumas;
• Sveikos ir ekologiškos produkcijos gamyba;
• Produktų eksportas;
• Inovacijų diegimas ūkyje, ,,Žaliojo diplomo“ turėjimas;
• Aktyvus ūkininko dalyvavimas kvalifikacijos kėlimui skirtuose mokymuose ir seminaruose.
• Ūkininko skiriamos investicijos darbuotojų kvalifikacijai keti;
• Ūkininko skiriamos investicijos ir dėmesys dalijantis patirtimi bei žiniomis su jaunąja karta (pvz. : praktikos, seminarų, mokymų organizavimas);
• Reikšmingi visuomeniniai projektai (parama mokslui, visuomeniniams judėjimams, sportui).

Vertinimo komisija

Dr. Algimantas Šindeikis, savaitraščio metu ,,Veidas“ leidėjas

LR žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė

LR žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas

LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas prof. Zenonas Dabkevičius

Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. Antanas Maziliauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos kancleris prof. Henrikas

Žilinskas

Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto dekanas Giedrius Pilkis

Kauno kolegijos direktorius dr. Mindaugas Misiūnas

Verslo susijusio su žemės ūkio sektoriumi atstovas

2060 m. Lietuvoje gyvens mažiau kaip 2 mln. žmonių, teigiama Europos Komisijos (EK) ataskaitoje, kurią Briuselis paskelbė antradienį. Prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas – nuo 2,9 mln. dabar iki mažiau nei 2 mln. 2060 m. yra niūriausia prognozė iš visų ES narių.

Latvijoje ir Estijoje per šį laikotarpį gyventojų turėtų sumažėti atitinkamai nuo 2 mln. iki 1,4 mln. ir nuo 1,3 iki 1,1 mln. Didžiausias gyventojų skaičiaus augimas prognozuojamas Liuksemburgui, Belgijai, Švedijai, Kiprui, Jungtinei karalystei.

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas patikina, kad tokia prognozė nėra neišvengiamas scenarijus, greičiau – šaltas dušas Lietuvai, parodantis perspektyvą, kas gali nutikti, jei nebus imtasi struktūrinių reformų mokesčių, socialinio draudimo srityse. Juolab, niūri tikimybė apskaičiuojama remiantis ne tik natūraliu gyventojų skaičiaus mažėjimu, bet ir natūralios gyventojų kaitos paveikslą iškreipiančia emigracija.

„Šis scenarijus išsipildytų, jei situacija liks tokia, kokia yra dabar. Kitaip tariant, jei nebus pasitelkiamos priemonės ją pagerinti. Juk gyventojų gimstamumo rodikliai nėra tokie blogi, tarkime, Žemaitijoje šis rodiklis auga, vadinasi, Vakarų Lietuvoje gyventojų skaičius turėtų stabilizuotis. Tačiau problema yra emigracija, o būtent EK projektuojamame scenarijuje, prognozuojama, ji ir toliau tęsis. Juk emigracija priklauso nuo ekonominės padėties, to ekonominio pyrago padalijimo. Jei žmonės jaučiasi socialiai nesaugūs, dalis jų pasirenka palikti šalį“, – komentuoja Ž.Mauricas.

Ekonomisto teigimu, pagrindinės priemonės – talentų pritraukimas ir išlaikymas, mokesčių naštos mažinimas dirbantiesiems, kad įmokos būtų susietos su išmokomis.„Viena iš EK rekomendacijų pernai buvo pokyčiai socialinio draudimo, ypač pensijų srityje, kad sistema nebūtų deficitinė. Bet reikia atsisakyti nominalaus požiūrio didinti pensinį amžių, didinti minimalų atlyginimą ir pan. Net jei pensija bus vėliau, bet tie vyresnio amžiaus žmonės nesimokys visą gyvenimą, nebus konkurencingi rinkoje ir nedirbs, mokesčių daugiau nesurinksime“, – apibendrina jis.

Lietuva praėjusią savaitę buvo oficialiai pakviesta pradėti derybas dėl narystės pasaulio ekonomikų elitiniu klubu vadinamoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Nors mūsų šalies stojimas į EBPO, pasak užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, užtruks dvejus – trejus metus, naudą Lietuva gali pajusti jau derybų dėl narystės metu. Analitikų vertinimu, priklausyti EBPO yra ne tik prestižas, bet ir didžiulis pripažinimas valstybei, jos vystymosi raidai. Be to, narystė EBPO neabejotinai pritrauks į Lietuvą daugiau užsienio investicijų, taip pat gali pakilti Lietuvos skolinimosi reitingai.

Derybų dėl narystės procesą koordinuos vasario pabaigoje sudaryta Lietuvos narystės EBPO koordinavimo komisija, kuriai pirmininkauja Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Į ją taip pat įeina viceministrai, Lietuvos banko, Konkurencijos tarybos, Statistikos departamento bei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovai.

Tiesa, Lietuva – paskutinė iš Baltijos šalių, pakviesta derėtis dėl narystės Paryžiuje įsikūrusio gerai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių klube. Latvija tokio kvietimo sulaukė 2013 metais, o Estija, kuri deryboms dėl narystės šioje organizacijoje buvo pakviesta 2007-aisiais, po trejų metų tapo visateise EBPO nare.

Šiuo metu EBPO priklauso 34 valstybės. Dėl narystės organizacijoje, be Latvijos, derasi Kolumbija ir Rusija, o nuo šių metų derybas pradės ne tik Lietuva, bet ir, manoma, Kosta Rika. Turtingųjų klubu vadinama EBPO – tai forumas, kuriame valstybių narių ekspertai diskutuoja, dalijasi patirtimi bei plėtoja naujas ekonominės bei socialinės politikos gaires, kurios vėliau perkeliamos į praktinį gyvenimą. Be to, EBPO tikisi tapti viena iš pagrindinių globalizacijos procesus veikiančių organizacijų.

Nepriklausomai Lietuvai 25. Esame nepalyginti turtingesni ir laisvesni nei 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tačiau kodėl ne taip toli pažengę, nei pavyko kitoms šalims per ketvirtį amžiaus?

1990 m. kovo 11-ąją Lietuva praleido prilipusi prie televizorių. Pagaliau – TAI įvyko!

„Džiaugsmą temdė įtampa ir nerimas – o kas „po to“? Prisimenu, buvau skeptikas, girdėdamas tuometinių ekonomikos autoritetų aiškinimus, kad atkūrus nepriklausomybę netrukus gyvensime kaip švedai. Bet kad po metų kitų bus toks gilus ūkio nuosmukis ir sunki kova už būvį – nelaukiau, neįsivaizdavau“, – ano meto nuotaikomis dalijasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius dr. Zenonas Norkus, kurio lyginamosios istorinės sociologijos veikalai sulaukė tarptautinio susidomėjimo.

Šiandien mūsų gyvenimas, kad ir kurią sritį paimtum – laisvę reikšti savo įsitikinimus, galimybę keliauti po pasaulį ar parduotuvių lentynų turinį, nepalyginamas su tuo, koks buvo prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau lygintis norisi ne su savimi prieš 25 metus, o su kitomis valstybėmis. Galime džiaugtis, kad šiandien esame kur kas demokratiškesnė valstybė nei Vengrija, nors dar neseniai ji galėjo būti mums pavyzdžiu, bent jau ekonominiu aspektu. O valstybės finansų valdymo srityje tarptautinėje arenoje mes laikomi kur kas patikimesniais nei kokie graikai, su kuriais  – kas galėjo prognozuoti – susilyginome pagal BVP vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamąją galią). Arba, anot sociologo dr. Vlado Gaidžio, ar kada manėme, kad jausimės net laimingesni už dainuojančius ir šokančius pietiečius, nors laimės lygį matuojančiose apklausose dar neseniai garsėjome kaip nelaimingiausia tauta.

Deja, pagal daugelį parametrų vis dar tebesame tarp ES autsaiderių (dažnai paskutiniame ES trejetuke ketvertuke), o buvę likimo broliai estai nemažoje dalyje tarptautinių reitingų ar indeksų jau toli nuo mūsų, beveik senųjų vakariečių kompanijoje.

Ketvirčio amžiaus mums buvo mažai nutraukti bambagyslei su tuo, nuo ko vadavomės net žmonių gyvybės kaina. Sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose moteriškės tebečiauška rusiškai. Natūralu: geležinkelio vėžė Vakarų link, kaip ir prieš 25 metus, vis dar baigiasi ties Lietuvos siena. Jau galėjome riedėti „Rail Baltica“, bet užtruko, kol politikai diskutavo, per kurio tėvoniją tiesti vėžę. Tik likus keliems mėnesiams iki nepriklausomos valstybės 25-mečio į Lietuvą atplaukė suskystintų dujų terminalo laivas simbolišku pavadinimu – „Independence“ , nutraukęs šimtaprocentinės priklausomybės nuo rusiškų dujų erą. O elektros jungtys ne į buvusią SSRS teritoriją – dar ateitis.

Maža to, naujausi politologijos mokslininkų tyrimai rodo, kad didelės dalies visuomenės sąmonėje sovietmetis atrodo labiau savas ir teisingas nei dabartinė Lietuva. O sovietmečiu tarpusias korupcijos, nepotizmo, valdininkijos savanaudiškumo tradicijas labai sėkmingai perima sovietmečiu nė negyvenusi jaunoji karta.

Kodėl sovietmečio bambagyslė tebetraukia Lietuvą atgal, lėtindama jos šiandienos spurtą? Ar kitų šalių istorijoje ketvirtis amžiaus buvo skalsesnis pažangos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-09-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pagal asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentą esame tarp ES pirmūnų, tačiau pagal dirbančiųjų gebėjimus – prie autsaiderių. Kodėl atsiliekame nuo tų, už kuriuos esame labiau išsilavinę?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Lietuviškosios „Šviesos konversijos“ daugiaspalviai ultraspartieji lazeriai – geriausi pasaulyje. Jaunų mokslininkų brolių Augustino, Kristijono ir Dominyko Vizbarų įsteigtos aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ produkciją perka daugiau nei 160 kompanijų visame pasaulyje. Brolių Aido ir Sauliaus Dailidžių įsteigta ir valdoma įmonė „Pixelmator“ šiais metais vėl paskelbta geriausia „Apple“ parduotuvės programa „iPad“ planšetėms. Mūsiškis Ilja Laursas pelno prestižinius žmogaus, keičiančio pasaulį, tarptautinius apdovanojimus, personaliai kviečiamas pasidalyti savo įžvalgomis pasaulio politikos ir verslo elito forume Davose.

Žymiausiose pasaulio finansų institucijose, mokslo įstaigose – lietuviškos pavardės, ką jau kalbėti apie meno, kultūros atstovus garsinančius ne tik save, bet ir visą Lietuvą.

Tikrai esame talentingi, o išsilavinę netgi labiausiai visoje ES – Eurostatui skaičiuojant pagal asmenų, įgijusių aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, procentą. Kodėl tuomet matuojant gyventojų gebėjimų lygį esame tarp autsaiderių? Kodėl tokių išsilavinusių žmonių valstybė yra vidutiniokė pagal konkurencingumą? Vien teisintis, kad esame maža ekonomika, neleidžia Estija: mat už mus dar mažesni kaimynai, nepriklausomą valstybę ir jos ekonomiką kūrę iš panašių startinių pozicijų, Pasaulio ekonomikos forumo Konkurencingumo indekse yra 29-i, o mes – tik 41-i.

Ir svarbiausias klausimas – ar mus tenkina tokios žirklės tarp gero išsilavinimo ir menkų gebėjimų? Ką daryti, kad padėtis keistųsi į gera?

Kuo mūsų universitetai skiriasi nuo pasaulio geriausiųjų

Pirmas kylantis klausimas: gal mūsų aukštojo mokslo sistema nepataiko į taktą?

Volstrite ir Sityje, pasaulio finansų centruose, sėkmingą karjerą padaręs, dabar – Londono „JP Morgan“ banko valdantysis direktorius Darius Daubaras pirmiausia retoriškai paklausia: „O ar nors vienas Lietuvos universitetas yra pasaulio geriausiųjų šimtuke? Neturime spindinčių universitetų, kurie gerai kotiruotųsi ne tik pasaulio ar Europos, bet net regiono mastu. Kai kalbama apie bendrąjį lavinimą, yra kelios iškilios gimnazijos, bet net Lietuvos mastu tai tik keliasdešimtoji dalis.“

D.Daubaras neabejoja, kad duris į autoritetingus bankus Niujorke ar Londone jam atvėrė, be viso kito, ir geras išsilavinimas, įgytas prestižiniuose JAV universitetuose. Baigęs dabartinę Vilniaus Žirmūnų gimnaziją, jis įstojo studijuoti ekonomikos į Vilniaus universitetą, bet čia mokėsi tik metus. Nors tuomet dar nebuvo studentų pasikeitimo programų, nebuvo ir interneto, tad sužinoti apie galimybę studijuoti svetur buvo sudėtingiau nei dabar, ambicingas ir atkaklus jaunuolis sugebėjo išvažiuoti į JAV, įstoti ir aukščiausiais balais baigti Denverio universiteto bakalauro, vėliau – Pensilvanijos universiteto magistro finansų ir verslo vadybos srities studijas. O šių privačių „brendinių“ (t.y. aukščiausio lygio) universitetų diplomai, juolab ~Cum Laude~ (atitinka „su pagyrimu“), atveria labai daug durų JAV ar Azijoje, nes darbdaviams svarbu, kad studentas parodė atsidavimą savo darbui – kokybiškai mokėsi. O konkurencija norint dirbti prestižinėse pasaulinėse bendrovėse tikrai didelė ir darbdavių reikalavimų kartelė labai aukšta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.