LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiai baltarusių žurnalistei Nataljai Radinai Vilniaus Gedimino prospekte vaikinukas, labiau primenantis kokios andergraundo grupės gitaristą nei valstybės tarnautoją, draugiškai šūktelėjo “aš jus pažinau” ir parodė pergalės ženklą. Ironizuojant galima sakyti, kad valdininkas gal nė nebūtų pažinęs, nes juk jam pagal instrukciją tai nepriklauso. Po to, kai mūsų valdininkai autoritariniam Minsko režimui praktiškai įdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” vadovą Alesį Beliackį, valstybei būtina išsiaiškinti: ar tai pavienis apsirikimas, ar Lietuvos politika?

Pasitarnavome režimui

Lietuvos politikams ir valdininkams besižodžiaujant, kas kaltesnis (tiksliau, kas nekaltesnis), regis, primirštama, kokia padarytos klaidos kaina. “Režimas bando komplikuoti visuomeninės organizacijos veiklą, nes A.Beliackio vardu atidarytoje sąskaitoje buvo aukotojų pinigai, kurie būdavo skiriami žmogaus teisėms Baltarusijoje ginti, represijų aukoms remti. Aukotojai žinojo, kad asmeninė banko sąskaita – tai techninis instrumentas perduoti pinigus aukoms. Tokia praktika taikyta daugelyje giežto režimo šalių. Tačiau šių lėšų negalima prilyginti fizinio asmens pajamoms ir jų apmokestinti, juo labiau žmogų įkišti į kalėjimą ir kaltinti mokesčių nemokėjimu stambiu mastu”, – “Veidui” savo poziciją išdėstė garsus teisininkas, Baltarusijos Helsinkio komiteto teisės komisijos pirmininkas Hary Pahaniayla.
Beje, oficialiai remti Baltarusijos pilietinių organizacijų neįmanoma, kaip ir neįmanoma joms Baltarusijoje oficialiai veikti.
Kitas kovotojas dėl žmogaus teisių Valentinas Stefanovičius, kurio duomenis Minskui taip pat perdavė Lietuva, atsipirks pagal Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, nes banke Lietuvoje suma šiek tiek nesiekė tos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė (ji taikoma nuo 1000 bazinių dydžių, kas yra 35 mln. Baltarusijos rublių – vos 17 tūkst. Lt).
H.Pahaniayla santūriai vertina kolegų Lietuvoje – advokatų iniciatyvą siūlyti savo teisines paslaugas A.Beliackiui: “Profesionalių advokatų yra ir Baltarusijoje. Problema kita – čia neveikia įstatymai, nėra nepriklausomų teismų. Į ką “šeimininkas” parodys pirštu, tas ir bus nuteistas.” O A.Beliackiui gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

Versijos: nuo klerkų žioplumo iki Rusijos sąmokslo

Tokia situacija Baltarusijoje. O Lietuvoje kuriamos vis naujos skandalo versijos. Versija Nr. 1: teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, tai buvo rutininis atsakymas, o valstybės tarnautojas galėjo ir nežinoti baltarusių opozicionierių pavardžių. Tačiau Teisingumo ministerijos (TM) Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios parašu palaimintos į Minską iškeliavo pažymos, turbūt išsilavinusi ir patyrusi, jei užima tokias pareigas. Daugiau apie valstybės tarnautoją žinoti nevalia, nes ji atostogauja, o, kaip pareiškė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė, “be jos asmeninio sutikimo negalime perduoti jums jos gyvenimo aprašymo”. Kai kuriuos duomenis TM, pasirodo, saugo labai skrupulingai.
“Galėjo bent “pagūglinti”, – baisėjosi mūsų valdininkų neišprusimu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Tačiau net jei valstybės tarnautoja nebuvo girdėjusi A.Beliackio pavardės, ji negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje valdoma diktatoriaus. Be to, A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus pavardės nebuvo kokiame ilgame sąraše – abu paklausimai pateikti tą pačią dieną, o per šiuos metus TM iš Baltarusijos gavo vos aštuonis prašymus suteikti finansinius asmenų duomenis (ne tik dėl finansinių duomenų per metus gaunama apie 500 paklausimų).
Kad tai jokia rutininė klaida, įrodo ir atkaklumas “išsimušinėjant” informaciją: SEB bankas, priešingai nei DnB NORD, dar bandė ginti savo kliento V.Stefanovičiaus duomenis, o DnB NORD A.Beliackio iš karto perdavė, taip suduodamas smūgį pasitikėjimui visa Lietuvos bankine sistema. Dėl nepaklusnaus banko TM kreipėsi į  teismą, beje, šiemet trečiąkart. Šešiolikos metų teisėjos patirtį turinti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nesuabejojo, kad baltarusiams reikia talkinti. SEB teismui duomenis atidavė.
Taigi versija, kad tai buvo rutininis TM veiksmas, kelia abejonių, bet dar mažiau įtikinamos kitos versijos. “Kad nuo kovo pabaigos iki dabar šita situacija buvo tyli, siūlo daugybę versijų, kam gali būti naudingas įvykių eskalavimas dabar. Tai, ko gero, naudinga Rusijai, buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo byloje Lietuvos poziciją tai tikrai silpnina, o ne stiprina”, – spėja R.Šimašius.
Tačiau juk ne Rusija privertė A.Bernotienę įduoti baltarusių opozicionierius. Antra vertus, Lietuva iš tiesų vainojo austrus, paleidusius sulaikytą 1991 m. sausio 13-osios žudynių įtariamąjį, jau žinodama, kad pati įdavė baltarusių opozicinionierius.
Dar viena sąmokslo versija, kurios autorystė priklauso prof. Vytautui Landsbergiui, – triukšmas sukeltas bandant nuversti R.Šimašių. Nelabai padoru lyginti vieno ministro portfeliuką su režimo kalėjiman pasiųstu kovotoju dėl žmogaus teisių. Nors tikrai keista, kad ir teisingumo, ir užsienio reikalų ministrai nė nesvarsto atsistatydinti. Gal atostogaujantis premjeras liepė šiukštu nejudinti Vyriausybės pamatų, nes tokiu atveju jau būtų prarasti šeši ministrai?

D.Grybauskaitės baimė ir politikos krypties stygius

Vis dėlto skandalas išryškino daugiau nei tik valdininkų trumparegiškumą ir  ministerijų nesusišnekėjimą. Kas pirmas iš užsienio valstybių aplankė mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurios pagrindinė konstitucinė pareiga – formuoti užsienio politiką? A.Lukašenka, kurio neįsileido nė viena kita ES valstybė. Prezidentė brėžė liniją nepalikti Baltarusijos izoliuotos, motyvuodama, kad tai daroma dėl Baltarusijos žmonių, o ne dėl diktatoriaus. Tačiau įtakos jo politikai – jokios.
O poelgis A.Beliackio atžvilgiu prezidentei atrodo vertas tik nuobaudos klerkui. Beje, R.Šimašius net to nedaro, nes, neoficialių šaltinių teigimu, TM valdininkai bandė atkreipti savo vadovų dėmesį į Baltarusijos paklausimus, tačiau šie primindavo prezidentės priesaką bendradarbiauti su kaimynais. Ką jau kalbėti apie užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį: jis nieko nedaro pirma nemetęs akių į prezidentės portretą, apsidrausdamas, kad jo neištiktų pirmtako dalia.
Tikrai naivu būtų klerkų klaidą prirašyti prezidentei. Tačiau jei ji reikalauja absoliutaus paklusimo užsienio politikos srityje, jai tenka ir absoliuti atsakomybė už brėžiamą liniją.

Ką duos komisijos ir interpeliacijos

Taigi kas toliau? Premjeras pavedė sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, Seime – dvi komisijos. Jei jos ieškos iešmininko, tai jis aiškus. Akivaizdu, kad Užsienio reikalų ministerija nesusiprato pateikti Lietuvos globojamų asmenų sąrašo, Teisingumo ministerija parodė savo analfabetiškumą, o ką veikia Valstybės saugumo departamentas – nežinia. Vis dėlto jei Lietuva remia Baltarusijos opozicijos atstovus, čia veikia jų pilietinės organizacijos, oficialiai įregistruota nepriklausoma žiniasklaida, gal turėtume garantuoti jiems bent jau apsaugą nuo mūsų pačių valdininkų, politikų, bankininkų? Vargu ar logiška ir, užuot atsakingai teikus teisinę pagalbą, ją visai nutraukti. Tai gali pakenkti baudžiamųjų bylų tyrimui abiejose valstybėse.
Ko gero, tokios skausmingos klaidos nebūtų buvę, jei būtų aiškiau, už ką mūsų valstybė ir prieš ką. “Didžiausia atsakomybė už teisinės pagalbos sutarties naudojimą politiniams tikslams tenka Baltarusijos valdžiai. Galiu ranką atiduoti, kad mūsų valdininkai nežinojo, kieno duomenis perdavė. Nors tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet faktas, kad tai sisteminės problemos pasekmė – neturime kryptingos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu”, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Didžiausia Lietuvos pagalba baltarusių kovotojams prieš režimą būtų susivokti, kad su diktatoriumi kelti šampano taurės už demokratiją ir jo įkalintų politinių kalinių laisvę – neįmanoma.

Vilnius uoliai talkino Minskui
Vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informaciją apie A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 m.
Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus DnB NORD ir SEB bankams. DnB NORD atsiuntė informaciją ir ji kovo 28 d. persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti. TM kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą. Šio reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso. Birželio 6 d. informacija persiųsta Minskui.
Birželio 21 d. Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymų iš Baltarusijos. Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV. Su A.Beliackiu susitiko Lietuvos diplomatai ir pasiūlė prašytis politinio prieglobsčio, tačiau jis pasirinko ginti žmogaus teises Baltarusijoje ir grįžo į Minską.
Rugpjūčio 4 d. Minske A.Beliackis sulaikytas. Pretekstas – vengimas mokėti mokesčius nuo pinigų, laikomų banke Lietuvoje.

"Veido" archyvas

Siekdama mažinti kontrabandą, Lietuva griebėsi drąsios šalies metodų ir mėgins spausti Baltarusiją ir Rusiją didinti tabako, alkoholio bei degalų akcizus.

Lietuva su kontrabanda užsimojo kovoti iš esmės ir gana neįprastais būdais: šalies turgavietėse prekiaujantys prekybininkai jau privalo turėti kasos aparatus, pradėta įgyvendinti nauja pasieniečių ir muitininkų rotacijos postuose tvarka, ketinama premijuoti sąžiningai dirbančius pareigūnus.

Be to, Muitinės departamentas siūlo numatyti baudžiamąją atsakomybę – įkalinimą už didelio masto kontrabandą, nes šiuo metu teismas turi galimybę pasirinkti – skirti arba baudą, arba įkalinimą.

Prabilta ir apie daug griežtesnę tvarką tikrinant Lietuvos ir Baltarusijos bei Lietuvos ir Rusijos sieną kertančius gyventojus.

Pavyzdžiui, degalų kontrabanda dažnai vežama nestandartiniuose bakuose. Tad netrukus planuojama įdiegti technines priemones, leidžiančias pareigūnams nustatyti, ar bakas yra standartinis, o jei ne – įvežami degalai bus apmokestinti.

Be to, Muitinės departamentas planuoja pradėti taikyti ypač griežtas sienų su Baltarusija ir Rusija kirtimo taisykles – dažnai pirmyn ir atgal iš Lietuvos į Baltarusiją ar Rusiją prisipilti pigesnių degalų ar nusipirkti baltarusiškos degtinės važinėjantiems tautiečiams teks susimokėti mokesčius. Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Juozas Rimkevičius teigia, kad ketinama leisti nemokamai degalus lengvojo automobilio bake įsivežti penkis kartus per mėnesį, o nuo šešto karto tektų mokėti akcizą, muitą ir pridėtinės vertės mokestį.

Maža to, siūloma leisti mokesčių lengvatomis, įsivežant akcizines prekes, pasinaudoti tik kartą per dieną, o konfiskuotus degalus atiduoti policijai.

Keisis akcizai

Tačiau dar svarbiau kovoje su kontrabanda, matyt, yra ne sugalvoti naujų kovos priemonių, o pašalinti priežastis. Šiuo atveju tai neabejotinai akcizai, kurie šalyse kaimynėse kur kas mažesni nei Lietuvoje, dėl to mūsų tautiečiai tūkstančiais reguliariai traukia į Rytus, o paskui – atgal namo, tik jau gerokai prisipildę kišenes, bakus ir automobilių bagažines.

Skirtingi šaltiniai patvirtina, kad šiuo metu kontrabandos mastas Lietuvoje auga kaip niekada sparčiai. Pareigūnų teigimu, kontrabanda dabar gabenama mažesniais kiekiais, tačiau jos srautai, palyginti su kitomis šalimis kaimynėmis, tokiomis kaip Lenkija, mūsų šalyje labai dideli.

Taigi Lietuvos tikslas – kad akcizai būtų kuo vienodesni tiek Lietuvoje, tiek gretimose šalyse. Paprasčiau tariant, Lietuva, pasitelkusi dar ir Europos Sąjungos pareigūnus, bandys spausti Rusiją ir Baltarusiją, kad ir šios pas save padidintų degalų, cigarečių ir alkoholio akcizo mokesčius. Bet ar apie tai realu net svajoti?

Ekonomistai iš tokių planų atvirai tyčiojasi ir vadina fix idėjomis, o šio plano sumanytojai ginasi, esą per kažkiek metų šis projektas vis dėlto gali būti įgyvendintas, nes prie jo rankas žada prikišti Europos Komisija, kuri dar šią vasarą turėtų patvirtinti Kovos su kontrabanda Rytų Europoje veiksmų planą. Mat yra apskaičiuota, kad dėl kontrabandos per išorinę Rytų sieną kiekvienais metais ES prarandama apie 10 mlrd. eurų.

“Šiuo metu kaip tik rengiame kovos su sukčiavimu veiksmų planą”, – tikina už muitus atsakingas Europos Komisijos komisaras Algirdas Šemeta, kuris kaip tik ir mano, kad svarbiausia – suvienodinti akcizus Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijoje.

Tačiau šiandien nepanašu, kad Rusija ar Baltarusija ketintų paisyti Lietuvos ar Europos Komisijos norų. Tiesa, abi šalys akcizus didins, bet neatrodo, kad atsižvelgdamos į Lietuvoje ar kitur Europos Sąjungoje egzistuojančius mokesčius, mėgindamos juos suvienodinti.

Tarkime, Rusijos vicepremjeras, finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad Rusijoje artimiausiais metais alkoholio ir tabako akcizai bus padidinti 25–30 proc. Spirito akcizas nuo kitų metų sausio 1 d. turi būti padidintas 20 proc., iki 277,2 rublio (23,46 Lt) už litrą, dar po pusmečio – iki 462 rublių, nuo 2013 m. – iki 693 rublių, o nuo 2014 m. – iki 900,9 rublio.

Kalbant apie tabaką, akcizai 2012 m. turi augti 60 proc., iki 448 rublių už tūkstantį bet kokių cigarečių, nuo 2013 m. – iki 672 rublių, nuo 2014 m. – iki 873,6 rublio. Taigi akcizai didės, bet tik dešimtimis procentų, o norint, kad jie suvienodėtų su ES, Rusija ir Baltarusija, akcizus turėtų didinti kartais.

Tarkime, Baltarusijoje net iki minimalaus akcizų didinimo dar apskritai labai toli, nes apie tai būta tik keletas užuominų. Prezidentas Aleksandras Lukašenka anksčiau yra tik užsiminęs apie tai, kad krizės akivaizdoje biudžetą papildytų šiek tiek didesnės rinkliavos už alkoholį ir tabaką. Apie realius skaičius dar net nešnekėta, o iki sprendimų dar labai toli.

Juolab dabar, kai Baltarusija gelbstisi nuo visai kitokių problemų, atsirandančių dėl nacionalinės valiutos devalvacijos. Dėl jos tiek degalai, tiek tabakas, tiek alkoholis pabrango 50–60 proc., bet tik baltarusiams. Tuo tarpu lietuviams, galintiems atsiskaityti doleriais ar eurais, šios prekės dar ir atpigo. Taigi kontrabandos srautai ir toliau didės.

Box

BFL

Lietuvos netenkina Baltarusijos atsakymai dėl planuojamos statyti atominės elektrinės, antradienį pareiškė Užsienio reikalų ministerija.

Ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vadovas Mindaugas Lašas BNS sakė, kad šiuo metu Lietuvos ekspertai analizuoja išsakytą poziciją, bet akivaizdu, kad atsakymų į rūpimus klausimus Minskas nepateikė.

“Jau dabar galima sakyti, kad atsakymo negauta į svarbiausius ir didžiausią rūpestį keliamus klausimus. Vienas iš jų – AE aikštelės parinkimo kriterijai”, – sakė M. Lašas.

“Apgailestaujame, kad Baltarusija eilinį kartą nesilaiko tarptautinių normų, dialogą siekia vesti per žiniasklaidą, vengdama profesionalaus dialogo. Tai liudija ir pateiktų atsakymų kokybė”, – pabrėžė diplomatas.

Pasak jo, visuomenė taip pat klaidinama dėl atominės elektrinės aikštelės suderinimo su Tarptautine atomines energijos agentūra (TATENA), nes to iki šiol nėra padaryta.

Baltarusijos Gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministerijos parengtame viešame laiške tikinama, kad Lietuva neturėtų jausti jokio nerimo dėl Baltarusijos atominės elektrinės statybos 30 kilometrų nuo Lietuvos.

Baltarusijos pareigūnai tikina, kad nepagrįsti Lietuvos priekaištai, jog atominėse elektrinėse Baltarusijoje ir Karaliaučiuje planuojami naudoti reaktoriai yra eksperimentiniai. Minskas taip pat tvirtina tinkamai parengęs poveikio aplinkai vertinimą.

Lietuvos valdžia laikosi pozicijos, kad rengiant Baltarusijos ir Karaliaučiaus atominių elektrinių projektus yra pažeidžiamos tarptautinių sutarčių nuostatos. Lietuvos pareigūnai sako, kad ketinami naudoti reaktoriai dar nėra realiai išbandyti, Lietuva nėra gavusi atsakymų dėl poveikio aplinkai vertinimo, visų pirma dėl parinktų aikštelių greta Lietuvos sienos, neparengti planai avarijos atveju. Lietuva taip pat laikosi pozicijos, kad viešieji svarstymai įvyko netinkamai ir perspėja, kad galima šiluminė tarša į Neries upę.

Scanpix

Lietuva nepalaiko ekonominių sankcijų Baltarusijai, pirmadienį pareiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak šalies vadovės, sankcijos gali būti taikomos kai kurioms asmenų grupėms, bet sunkios ekonominės būklės šaliai – tai neleistina.

“Nuo pat pradžių, kai įvyko rinkimai, mano pozicija buvo visą laiką sistemiškai vienoda – tai yra už žmogaus teisių pažeidimus, už tuos, kurie įvyko po rinkimų, kai išvaiko demonstraciją, Lietuva ir aš pritariame tiesioginėms sankcijoms atskiriems asmenims, tai yra politiniam sąrašui. Esu kategoriškai prieš bet kokias ekonomines sankcijas valstybei. Prieš asmenis ir grupę žmonių, kurie tame sąraše, yra visai kitas klausimas, bet prieš valstybę nukreiptas sankcijas, ypač kai valstybėje ekonominė situacija sudėtinga, – smūgiuoti žemiau juostos neleistina niekam”, – pirmadienį po darbo pietų su Vyriausybe sakė D. Grybauskaitė.

“Tai mūsų kaimynas – patinka mums jos vadovas ar ne. Pirmiausia ekonominės sankcijos palies kiekvieną Baltarusijos pilietį, o tai reiškia ir mūsų kaimyną. Dar kartą labai aiškiai kartoju: politinės sankcijos turi būti prieš žmones, kurie dalyvavo ar buvo tiesiogiai įtraukti į susidorojimą su porinkiminėmis demonstracijomis, netgi ir ekonominės sankcijos prieš tą sąrašą. Bet esu kategoriškai prieš sankcijas pačiai valstybei ar įmonėms, kurios tiesiogiai daro įtaką Baltarusijos valstybės biudžeto surinkimui”, – pridūrė Prezidentė.

Kaip jau ELTA skelbė, pirmadienį ES Taryba, kurios posėdyje dalyvauja užsienio reikalų ministrai, paskelbė naujas sankcijas Baltarusijai. Tai žurnalistams pranešė šaltinis ministrų susitikimo kuluaruose.

“Sprendimą sugriežtinti sankcijas nulėmė žmogaus teisių padėties blogėjimas Baltarusijoje ir nesibaigiančios represijos prieš opozicijos atstovus”, – pareiškė jis.

ES Taryba įtraukė į “juodąjį sąrašą” 13 naujų pavardžių – tai daugiausia Baltarusijos teismo institucijų atstovai. Tad dabar šiame sąraše beveik 190 šalies pareigūnų.

Jiems visiems draudžiama įvažiuoti į ES teritoriją, o jų sąskaitos Europos bankuose turi būti įšaldytos, jei tik jas pavyks rasti. Naujos sankcijos turi įsigalioti antradienį, kai bus paskelbtos oficialiame ES biuletenyje.

Praėjusią savaitę susisiekimo ministras Eligijus Masiulis taip pat pareiškė, kad ES rengiamos ekonominės sankcijos Baltarusijai neatitinka Lietuvos siekių palaikyti kuo glaudesnius ekonominius ryšius su kaimyninėmis šalimis.

Ministras atkreipė dėmesį, kad, be politinių klausimų, tarpvalstybinį bendradarbiavimą sudaro ir daugybė kitų įvairių sričių – kultūra, švietimas, humanitariniai klausimai, ekonomika ir kt.

E. Masiulio įsitikinimu, siekiant gerų kaimyninių santykių, būtina palaikyti bendradarbiavimą visose šiose srityse ir taikyti tik politines sankcijas. Taip pat iš nusivylimo nereikėtų kaimynėms užtrenkti durų ir reikėtų išsaugoti galimybę Baltarusijai integruotis į Europos bendruomenę.

Premjeras Andrius Kubilius irgi yra pareiškęs, kad gegužę, kai Europos Vadovų Taryboje bus svarstomos sankcijos Baltarusijai, Lietuva, būdama Baltarusijos kaimynė, laikysis nuosaikesnės pozicijos.

Pirmąsias sankcijas Baltarusijai ES šalys paskelbė vasarį po šalyje vykusių prezidento rinkimų, primena ELTA.

Pagal jas, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka ir kiti valdžios atstovai negali keliauti į ES. Reaguodami į besitęsiantį baltarusių opozicijos engimą, tokį sprendimą Briuselyje priėmė Bendrijos užsienio reikalų ministrai. Be to, buvo nuspręsta įšaldyti iš viso 117 Baltarusijos vadovybės narių sąskaitas. 41 valdžios atstovui taip pat galios anksčiau taikytos sankcijos.

ES rengiasi skirti Baltarusijai naujas sankcijas, reaguodama į teismo sprendimą įkalinti tris opozicijos veikėjus.

Trys Baltarusijos opozicijos aktyvistai – Aleksandras Atrošenkovas, Aleksandras Molčanovas ir Dmitrijus Novikas – buvo nuteisti kalėti iki ketverių metų už dalyvavimą masiniuose protestuose, vykusiuose paskelbus prezidento rinkimų rezultatus.

Sankcijų bus imtasi siekiant paveikti Baltarusijos valstybės biudžetą ir privačias pajamas, tačiau kartu bus siekiama išvengti sukrėtimo Baltarusijos ekonomikai ir nepakenkti su Baltarusija bendradarbiaujančioms ES šalių – Lietuvos, Latvijos, Nyderlandų ir Lenkijos – kompanijoms.

Sankcijų projektą parengė ES narių ambasados Minske.

Tuo tarpu kovą Baltarusija ėmėsi atsakomųjų sankcijų ES ir JAV atžvilgiu ir sudarė daugiau kaip 150 ES ir JAV pareigūnų, kuriems gali būti uždrausta atvykti į šalį, sąrašą.

BFL

Europos Sąjungos (ES) rengiamos ekonominės sankcijos Baltarusijai išgąsdino Lietuvos verslininkus – į Briuselio taikiklį pateko kaimynų trąšų gamybos gigantas “Belaruskalij”, nuo kurio priklauso Klaipėdos uosto ir geležinkelininkų pajamos.

Briuselis dėl į kalėjimus susodintų Baltarusijos opozicijos atstovų gali uždrausti ES teritorijoje gabenti ir pardavinėti baltarusiškas trąšas, trečiadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas teigė, kad ekonominės sankcijos baltarusiškų trąšų gamintojams visiems pridarytų tik žalos. Dalis baltarusiškų trąšų per Klaipėdos uostą gabenama į Olandiją ir Vokietiją.

“Labai didelių nuostolių gal nepatirtume, nes dauguma trąšų per uostą gabenama į Kiniją, Indiją, o ne į ES valstybes”, – pabrėžė uosto vadovas.

Tuo tarpu bendrovės “Lietuvos geležinkeliai” Krovinių vežimo direkcijos Komercijos departamento vadovas Tomas Keršis nerimauja labiau.

“Jei Briuselis visiškai uždraus įvežti į ES teritoriją baltarusiškas trąšas, milžiniškas pajamas prarasime ne tik mes, bet ir uostas. Sankcijos kirstų visiems”, – tvirtino T. Keršis.

Šiuo metu Klaipėda tapo pagrindiniu uostu Baltarusijos prekių siuntėjams bei gavėjams ir šiuo atžvilgiu pralenkė ne tiktai Latvijos, bet ir Rusijos uostus. Pernai klaipėdiečiai pakrovė į laivus 5,5 mln. tonų “Belaruskalij” produkcijos, šiemet skaičiai gali būti dar įspūdingesni, nes vien sausį krauta daugiau nei 1 mln. tonų trąšų.

"Veido" archyvas

Kol politikai kuria planus, kad masiškai emigruojančius lietuvius pakeis baltarusiai ar ukrainiečiai, atsitiko atvirkščiai: Baltarusijoje dabar dirba keliolika tūkstančių lietuvių, o Lietuvoje baltarusių – mažiau nei tūkstantis.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 270 tūkst. bedarbių, arba 12,5 proc. darbingų šalies gyventojų. Nepaisant to, bendrovės “Martono taksi”, turinčios apie šimtą taksi automobilių, vadovas Valdimantas Rudys teigia turintis darbo, bet negalintis rasti vairuotojų. Pasak direktoriaus, į darbo siūlymus atsiliepia labai mažai gyventojų – dažnai net nebūna iš ko rinktis, ir nors “Martono taksi” šiandien galėtų priimti daugiau vairuotojų, tokie planai atidedami.

V.Rudys neneigia, kad jų bendrovėje dirbti gali ne bet kas: reikalaujama gerai orientuotis mieste, palaikyti švarą bei tvarką automobilyje, mandagiai bendrauti. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys ir į užsienio kalbos žinias, nes tarp jų klientų – daug užsieniečių, bet dabar, kai susidomėjimas siūlomu darbu mažas, šito reikalavimo atsisakyta.

Su panašia problema susiduria ir nekilnojamojo turto projektų plėtojimo įmonės “Hanner” vadovas Arvydas Avulis: jis teigia nerandantis įmonei reikalingų aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kuriems yra pasirengęs mokėti gerą atlyginimą.

Pavyzdžiui, “Hanner” jau senokai negali rasti nekilnojamojo turto priežiūros vadovo – specialisto, kuris ne tik mokėtų bendrauti su klientais, bet ir gerai išmanytų inžinerines sistemas. A.Avulis neneigia: šiai pareigybei iškelti nemenki reikalavimai, bet šito reikalauja pati darbo rinka.

“Jei mums reikėtų atlikti tik kokią nors vieną siaurą funkciją, tarkime, nušluoti gatvę, tada, be abejo, tokių žmonių yra, bet už šį darbą ir tegali tikėtis minimalaus atlyginimo. Darbo rinkai kuo toliau, tuo labiau reikia universalių žmonių, turinčių įvairių gebėjimų ir galinčių kurti didelę pridėtinę vertę, o tūkstančiai darbos biržos bedarbių šiomis savybėmis nepasižymi. Tai atskleidžia pirmiausia mūsų švietimo ir studijų kokybės spragas – rengiami ne tokie specialistai, kokių reikia”, – kritikuoja verslininkas.

Bet tai tik viena iš daugybės priežasčių, kodėl “Hanner” šiandien neranda nekilnojamojo turto priežiūros vadovo, “Martono taksi” – taksistų, o daugybė kitų įmonių – kitokių reikalingų darbuotojų. Priežasčių yra daug: masinė gyventojų, ypač jaunų specialistų, emigracija, didžiulė nekvalifikuotų bedarbių armija, per maži atlyginimai, kurie neskatina bedarbių “atsikelti nuo sofutės”, nes tiesiog labiau apsimoka gyventi iš pašalpų arba uždarbiauti šešėlyje.

Pastarosios priežastys bene labiausiai ir lemia, kad šiandien jau pusę visų įregistruotų bedarbių sudaro ilgalaikiai bedarbiai, t.y. gyventojai, nerandantys darbo metus ir ilgiau. Nedirbančių daugiau kaip metus lietuvių, darbo biržos duomenimis, jau yra apie 140 tūkst. Lygiai prieš dvejus metus jų tebuvo vos per 3 proc.

Migracijos politika apaugo dulkėmis

Vis dėlto tai tik maža įžanga į tikruosius iššūkius, kurie laukia Lietuvos darbo rinkos jau netolimoje ateityje. “Šių metų pirmąjį ketvirtį iš Lietuvos išvyko beveik 14 tūkst. žmonių, o metų gale bus emigravę 60–65 tūkst. lietuvių – tai beveik visas Alytaus miestas, – prognozuoja migracijos ekspertas Dainius Paukštė. – Pagal “Eurostato” skaičiavimus, metinė išvykstančiųjų norma turėtų būti apie 17 tūkst. gyventojų (tada 2060-aisiais Lietuvoje beliktų 2,5 mln. gyventojų), bet mes ją viršijame net dvigubai.”

Tai reiškia, kad Lietuva darbo jėgos gali pritrūkti daug anksčiau, nei iki šiol prognozuota. Apverktini gimstamumo ir emigracijos rodikliai stumia darbo rinką į akligatvį.

Ką daryti? Iš politikų girdime, kad išeitis seniai rasta: lietuvius pakeis darbo jėga iš trečiųjų šalių. Tačiau nei premjeras, nei kiti aukšti šalies vadovai bei politikai šiandien nesiima jokių realių veiksmų migracijos iššūkiams spręsti. Du svarbiausi šios srities strateginiai dokumentai – Ekonominė migracijos reguliavimo strategija ir Lietuvos imigracijos politikos gairės dulka stalčiuose nuo tada, kai buvo patvirtinti, t.y. nuo 2007–2008 m. Kaip pastebi D.Paukštė, nuo tada nepakeista nė viena šių strategijų raidė: padėtis kardinaliai pasikeitė, o mes tebegyvename ir savo ateitį planuojame tarsi prieškriziniais laikais.

Na, o baltarusiai ir ukrainiečiai gal ir norėtų atvažiuoti į Lietuvą: pasak Darbo ir socialinių tyrimo instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Arūno Pociaus, pernai jo su kolegomis atliktas trečiųjų šalių piliečių integracijos į darbo rinką tyrimas bei Lietuvoje dirbančių užsieniečių apklausa parodė, kad 87 proc. jų norėtų likti Lietuvoje ilgesniam laikui. Bet ne tokioje Lietuvoje, kokia ji yra dabar.

Kad ir apie ką svajotų politikai, kol kas matome priešingą vaizdą: daugiau lietuvių išvyksta uždarbiauti į Baltarusiją, nei baltarusių atvyksta į Lietuvą. Pagal išduotų leidimų dirbti duomenis, šiuo metu Lietuvoje legaliai dirba mažiau nei tūkstantis baltarusių ir per pusę tūkstančio ukrainiečių (kitų trečiųjų šalių piliečių – dar mažiau), o darbo vizų lietuviams Baltarusijos ambasada Lietuvoje pernai išdavė daugiau nei 15 tūkst. Ir neatrodo, kad padėtis artimiausiu metu pasikeistų.

Ar išgyvens baltarusė siuvėja

Dirbti į Baltarusiją pernai ypač masiškai traukė statybininkai: viena vertus, atlyginimai statybų sektoriuje Lietuvoje ir Baltarusijoje susilygino, antra vertus, ten statybų daug daugiau nei Lietuvoje. Dėl šios priežasties baltarusiai iki šiol buvo visai nesuinteresuoti važiuoti dirbti į Lietuvą, nebent atlyginimai padidėtų vieną du kartus. Tą patį galima pasakyti ir apie ukrainiečius: jie, kaip ir baltarusiai, prieš krizę noriai važiavo dirbti į Lietuvą už dukart didesnius atlyginimus, o dabar mieliau valgo duoną iš šešėlio.

“Manau, po 5–7 metų visos statybų kompanijos ims stokoti gerų specialistų, jei nebus sugalvota mechanizmo, kaip susigrąžinti Lietuvą palikusius specialistus, – prognozuoja Baltarusijoje dirbančios Lietuvos statybų bendrovės “Alvora” generalinis direktorius Nikolajus Kolesnikas. – Štai ir statant Lietuvos elektrinę Elektrėnuose mums į pagalbą montuoti dujų turbinų buvo pakviesta per 40 aukštos kvalifikacijos baltarusių specialistų, nes šios srities profesionalų Lietuvoje yra labai mažai. Bet kad mums ateityje pavyktų pasiūlyti patrauklias sąlygas kvalifikuotiems Baltarusijos darbininkams ir taip papildyti darbo jėgos išteklius, aš nemanau.”

Tiesa, nemažai Baltarusijoje dirbančių lietuvių dabar namo veikiausiai pargins dėl Baltarusijos rublio devalvacijos kilusi sumaištis. Daugiau lietuvių gali sugrįžti ir dėl to, kad statybos po truputį atsigauna ir Lietuvoje. Bet kad baltarusiai dėl to masiškai imtų veržtis į Lietuvą, abejotina.

“Prisiminkime, kad prekybos centrą “Ozas” Vilniuje pastatė turkai, o Visagine kelnes siuvo siuvėjos iš Vietnamo. Ir tai tik todėl, kad buvo pasiūlyti geresni atlyginimai, – sako Seimo narys Algirdas Sysas. – Dabar mes lyg ir vėl grįžtame prie to paties, nors visai kitu būdu. Man susidaro įspūdis, kad baltarusių, ukrainiečių ir moldavų mūsų verslininkai prašo daugiausia tam, kad galėtų juos išnaudoti mokėdami mažesnes algas, ypač daug tokių pavyzdžių matau transporto srityje.”

Ekonomistė Aušra Maldeikienė priduria apskritai neįsivaizduojanti, iš ko gyvens, tarkime, baltarusė siuvėja, jeigu jai bus mokami tie patys 500 litų, kaip ir lietuviams dabartinėse siuvimo įmonėse. “Lietuviai dar išgyvena, nes gauna socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą ir panašiai, – dabar iš biudžeto yra palaikomi nerealiai maži atlyginimai.

Bet ką daryti imigrantams, kurie tos paramos gauti negalės? – svarsto A.Maldeikienė. – Na, o jei verslas algas padidins, tada koks tikslas kviestis užsieniečius – geriau mokėkime saviems.”

Iš tiesų Lietuvoje išlaikyti jau esamus darbuotojus būtų ir pigiausia, ir socialiniu požiūriu priimtiniausia. A.Sysas įsitikinęs, kad galimybių didinti atlyginimus verslininkai turi, nes pernai darbo užmokesčio fondas šalyje sumažėjo apie 2 mlrd. Lt, o pelnas padidėjo apie 4 mlrd. Lt. 2 proc. šoktelėjo ir darbo našumas.

Verslininkai savo ruožtu tvirtina priešingai: kad jie užspeisti į kampą mokesčių ir atlyginimų didinti neturi iš ko.
Ko gero, išsikapstyti iš šios aklavietės nebus taip paprasta, kaip atrodo kai kuriems apie pigią darbo jėgą iš trečiųjų šalių įsisvajojusiems politikams.

BFL

Seimas imasi ratifikuoti Lietuvos ir Baltarusijos susitarimą dėl palengvinto judėjimo pasienio gyventojams – parlamentarai ketvirtadienį po pateikimo pritarė atitinkamo įstatymo projektui.

Užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio teigimu, ratifikuodama sutartį Lietuva siunčia tam tikrą signalą Baltarusijos gyventojams ir mano, kad susitarimas prisidės prie Baltarusijos “europizavimo” ir demokratizavimo: ”Jie yra laukiami Lietuvoje. Susitarimas svarbus įrankis tam tikram mūšyje  dėl Baltarusijos žmonių širdžių ir protų”.

Pasak A. Ažubalio, pasienio teritorijos gyventojų kelionių supaprastinimas nereiškia žmonių ir prekių judėjimo per sieną kontrolės panaikinimo.

“Ir toliau išliks patikra pasienio kontrolės postuose, muitinės kontrolė, leidimai galios tik ribotojoje pasienio teritorijoje, buvimo laikas taip pat bus ribotas”, – sakė A. Ažubalis.

Susitarimas leis gyventojams, kurie gyvena pasienio teritorijoje ne trumpiau kaip vienerius metus, kirsti sieną be vizų ir su specialiais leidimais būti 50 kilometrų pločio Baltarusijos pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusmetį. Leidimai nesuteiks teisės dirbti kaimyninėje valstybėje.

Nuo vienerių iki penkerių metų galiosiantys eidimai būtų išduodami nuolatiniams pasienio gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis Baltarusijos pasienio teritorijoje. Numatomas leidimo išdavimo mokestis – 20 eurų (apie 70 litų).

Pasak užsienio reiklų ministro, į tokius leidimus teoriškai pretenduoti gali net 800 tūkst. Lietuvos gyventojų ir 600 tūkst. baltarusių.

“Į sutartas teritorijas Lietuvos pusėje patenka Vilnius, Ignalina Varėna, Druskininkai, Baltarusijos – Gardinas, Lyda, Ašmena”, – sakė A. Ažubalis.

Jis pabrėžė, kad kitose valstybėse, kur galioja analogiškas susitarimas, kasmet lengvesne sienos kirtimo tvarka pasinaudoja apie 30-50 tūkst. kiekvienos pusės gyventojų.

Lietuva ir Baltarusija pernai spalį pasirašė susitarimą, kuris leistų paprasčiau kirsti sieną pasienio gyventojams, tačiau nė viena pusė jo dar neratifikavo.

Europos Sąjungai (ES) grasinant griežtomis sankcijomis Baltarusijos vadovui Aleksandrui Lukašenkai ir jo artimiausiems bendražygiams, Vilniuje prieš kelias dienas lankėsi šios šalies prezidento administracijos vadovas Vladzimiras Makejus.

Vienas artimiausių A.Lukašenkos bendražygių kalbėjosi ir su prezidente Dalia Grybauskaite, nors jos darbotvarkėje toks vizitas nebuvo skelbtas.

Tačiau Prezidentūros atstovai tikino, jog A.Lukašenkos pasiuntinys buvo susitikęs tik su prezidentės vyriausiuoju patarėju užsienio politikos klausimais Dariumi Semaška.

Pasiteiravus, apie ką buvo kalbama su V.Makejumi ir kas jį pakvietė į Prezidentūrą, šalies vadovės atstovas spaudai Linas Balsys perdavė, kad “susitikimas buvo vienas iš serijos diplomatinių žingsnių, kurių ėmėsi Lietuva kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujanti šalis siekdama apginti žmogaus teises ir žodžio laisvę Baltarusijoje”.

Tuo metu gerai informuoti diplomatai teigė, jog V.Makejus prašė D.Grybauskaitės, kad Lietuva laikytųsi neutralios pozicijos dėl galimų ES sankcijų Baltarusijai ir Minske uždarytos ESBO misijos.

V.Makejus yra antras po A.Lukašenkos sąraše asmenų, kurių savo teritorijoje nepageidauja daugelis ES valstybių.

– Kaip manote, ar Lietuvos visuomenė ir politikai pakankamai informuoti apie tai, kas vyksta Baltarusijoje?

– Lietuvoje yra žmonių, kurie nuolat seka padėtį Baltarusijoje, skaito šios šalies spaudą, žiūri televiziją, daro analizes. Yra kas ir disertacijas ta tema apsigynė.

Kitas klausimas – ar ta informacija pasiekia tiek plačiąją visuomenę, tiek tuos, kurie priima sprendimus užsienio politikos srityje. Mano patyrimu, patikima informacija sukasi labai siaurame Baltarusijos žinovų rate, o į viešumą kažkodėl patenka visiškai kitokia, neretai vienpusiškai angažuota pas mūsų kaimynus vykstančių procesų versija.
Ką Lietuvoje žinome, pavyzdžiui, apie Baltarusijos užsienio politikos kryptis ir tikslus? Geriausiu atveju esame girdėję, kad A.Lukašenka draugauja su Hugo Chavezu Venesueloje ar Šiaurės Korėjos vadovais. Bet juk tai toli gražu ne viskas! Ką mes žinome, kokie procesai vyksta Baltarusijos ekonomikoje? Ar mes suprantame, ką reiškia vienokie ar kitokie kadrų perstatymai aukščiausiuose Baltarusijos valdžios sluoksniuose?

– Bet juk yra net keli tyrimų centrai, užsiimantys Lietuvos Rytų kaimynėmis, įskaitant Baltarusiją.

– Gerai, kad turime tokių centrų, bet blogai, kad jie visi finansuojami ar iš Užsienio reikalų ministerijos, ar iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto. Tarkime, buvo URM pastogėje įsikūręs toks Egidijaus Motiekos vadovautas tyrimų centras, su kuriuo man yra tekę bendradarbiauti. Bet kad tų centrų atliekamų tyrimų esmė – pateisinti protingą valdžios elgesį! O kaipgi gali būti kitaip, jei jie, vaizdžiai sakant, gyvena iš valdžios kišenės?

Normaliai tokie tyrimų centrai turėtų būti nedidelės akademinių tyrimų institucijos, kurios nebijodamos prarasti finansavimą galėtų pasakyti, kad ar ministerija, ar Seimas, ar Prezidentūra daro klaidingus sprendimus užsienio politikos srityje, ir pagrįsti savo nuomonę. Svarbiausia, kad jie būtų nepriklausomi nuo valdžios ir kad būtų nuomonių įvairovė.

"Veido" archyvas

Nors visiškai skirtingi V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės požiūriai į užsienio politiką buvo seniai žinomi, bet labiausiai tai pasimatė santykiuose su A.Lukašenka

Rinkimai Baltarusijoje, kuriuos, kaip ir tikėtasi, laimėjo pusantro dešimtmečio šią šalį valdantis Aleksandras Lukašenka, sukėlė tiesioginę kaktomušą tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus.

Santykiai su Baltarusija nebe pirmą kartą tampa svarbiu Lietuvos vidaus politikos veiksniu. Dėl Baltarusijos įsiskolinimo už elektros energiją yra lėkusios ministrų ir “Lietuvos energijos” vadovų galvos, “valstybininkų” grupuotės tarpininkavimas teikiant Amerikos finansinę paramą Baltarusijos opozicijai tapo viena iš Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo ir, numanoma, CŽV kalėjimų skandalo, po kurio išvaikyta visa VSD vadovybė, priežastimi. Šiandien santykiai su A.Lukašenka tapo pretekstu pralaimėjusiai grupuotei revizuoti pastarųjų pusantrų metų Lietuvos užsienio politiką.

Du požiūriai į “katastrofą”

“Prezidentė nekomentuoja spaudoje pasakytų atskirų politikos veikėjų komentarų ar nuomonių. Prezidentė mano, kad katastrofa ir klaida buvo dešimt metų trukusi Baltarusijos izoliacija”, – praėjusią savaitę sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys, atsikirsdamas į tą pačią dieną pasirodžiusią V.Adamkaus kritiką D.Grybauskaitės adresu.

Kadenciją baigęs prezidentas, kurio vykdytą Rytų politiką D.Grybauskaitė kadaise buvo pavadinusi “draugyste su ubagais”, po skandalo, sukelto Baltarusijos riaušių policijai išvaikius A.Lukašenkos pergale nepatenkintos opozicijos mitingą, pagaliau pasijuto galįs atsirevanšuoti. Taigi jam nebūdingu tonu pareiškė, kad Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu “ištiko katastrofa”.

Pusantrų metų visiškame D.Grybauskaitės šešėlyje išbuvusio V.Adamkaus lūpomis kalbėjo ne tik jo įžeista savimeilė, bet ir visa po Prezidentūros šeimininkų pasikeitimo nuo realios užsienio politikos darymo nušalinta ir postus praradusi Albino Januškos “valstybininkų” grupuotė, Europoje kilus nepasitenkinimui represijomis Baltarusijos opozicijos atžvilgiu, įžvelgusi revanšo galimybę. Tiek politinio, tiek – labai svarbu – finansinio, nes kaip vienas pagrindinių dabar vykstančio galimos ES reakcijos į A.Lukašenkos pergalę aptarimo leitmotyvų skamba didesnė finansinė parama “Baltarusijos pilietinės visuomenės plėtrai”.

Tam 40 mln. zlotų jau pažadėjo skirti Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kartu su Vokietijos kolega Guido Westerwelle labai skausmingai išgyvenantis savos misijos Minske nesėkmę, kai A.Lukašenka demonstratyviai paniekinamai atsisakė priimti iš jų 3 mlrd. eurų mainais į ES politinių reikalavimų vykdymą. Šie politikai kartu su kolegomis iš Čekijos Karelu Schwarzenbergu ir Švedijos – Carlu Bildtu dabar yra griežtosios linijos ES viduje, raginančios grįžti prie ekonominių ir politinių sankcijų A.Lukašenkai ir Baltarusijai, karščiausi šalininkai.

Bet šalia griežtosios linijos yra ir nuosaikioji, kurios atstovai motyvuoja, kad ligšiolinė dešimtmetį trukusi Baltarusijos politinė ir ekonominė izoliacija nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tik darė šią šalį vis labiau priklausomą nuo Rusijos.

Savo ruožtu Kremliaus vadovai jau prieš gerą penkmetį išrašė A.Lukašenkai “politinės mirties” nuosprendį, kurį įgyvendinti jiems trukdydavo tai didelis Baltarusijos lyderio populiarumas Rusijoje, tai rusiškos naftos ir dujų tranzito į Vakarus vamzdynų fizinė kontrolė, tai pastaruoju metu aktyvus flirtas su Europos Sąjunga ir JAV. Galiausiai – vis didėjantis ekonominis atotrūkis. Tarkim, 1995-aisiais, kai A.Lukašenka atėjo į valdžią, 45 proc. Baltarusijos eksporto ėjo į Rusiją, o į valstybes, esančias už Nepriklausomos Valstybių Sandraugos ribų – tik 37 proc. Šiandien situacija priešinga – Rusijai tenka tik 31 proc. Baltarusijos eksporto, o už NVS ribų eksportuojama 56 proc.

Prie nuosaikiosios linijos šalių priklauso ir Lietuva, kurios užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis po susitikimo su D.Grybauskaite teigė, jog mūsų šalis “neuždaro durų ir konsultuojasi su baltarusiais, taip pat naudoja visas prieinamas diplomatines priemones, kad Baltarusija neužsidarytų, kad neitų link saviizoliacijos” nuo Europos.

Ar tvirta A.Lukašenkos kėdė

Pagrindinis kietosios linijos Baltarusijos atžvilgiu argumentas – A.Lukašenka suklastojo jo pergalę lėmusių rinkimų rezultatus ir šiurkščiai išvaikė antrojo rinkimų turo reikalavusios opozicijos mitingą, daugumą kitų kandidatų į prezidentus pasodindamas kalėjiman.

Iš tiesų, Baltarusijos rinkimų komisijos duomenimis, už A.Lukašenką balsavo apie 79 proc. rinkėjų. Tai yra beveik tiek, kiek gerokai prieš rinkimus susitikusi su Vakarų valstybių diplomatais jam prognozavo D.Grybauskaitė, sakydama, pasak “Reuters”, jog “A.Lukašenka galėtų laimėti 99 proc., bet laimės tik 75 proc., kad įtiktų ES”. Tai pakankamai rimta prielaida manyti, kad balsai buvo skaičiuojami nesąžiningai.

Kita vertus, Rytų Europos studijų centro (RESC) ataskaitoje nurodoma, kad ir opozicija lygiai tuo pat metu pareiškė: “Jei nebus antrojo rinkimų turo, bus daroma prielaida, kad rinkimai buvo suklastoti, ir žmonės bus kviečiami apginti savo balsus gatvėje.” Tai irgi pakankama prielaida manyti, kad opozicija savo šalininkus į gatvę būtų kvietusi nepaisydama rinkimų rezultatų, nes tuo metu sociologinės apklausos rodė, jog visa opozicija kartu paėmus tegali pretenduoti į 22 proc. balsų, – tiek žmonių Baltarusijoje šiandien vienareikšmiškai nepatenkinti A.Lukašenkos režimu. Tai daug, bet tai tikrai ne kritinė masė, galinti sukelti revoliuciją.

Dar įdomesnis dalykas – vadinamosios nepriklausomos sociologinės balsavusių rinkėjų apklausos, atliktos rinkimų dieną ir neva parodžiusios, kad A.Lukašenka surinko ne 79 proc., o tik 38–42 proc. balsų. Apklausos atliktos neegzistuojančių kompanijų. Viena jų, esą Lietuvoje veikianti SOCIUM, mūsų šalyje tikrai neegzistuoja – tai “Veidui” patvirtino “Vilmorus” diektorius Vladas Gaidys, prieš tai pasikonsultavęs su kitais kolegomis sociologais. Ir apskritai sociologų iš Lietuvos šiemet Baltarusijoje nebuvo. Užtai daugybę nuorodų į SOCIUM galima rasti liūdnai pagarsėjusiame, Kremliaus sukurtame propagandiniame portale Regnum.ru.

Tad vadinti rinkimų rezultatus suklastotais gal ir galima (ypač atsižvelgiant į ankstesniųjų ypatumus), bet sakyti, esą A.Lukašenka surinko mažiau nei 50 proc. balsų, irgi nėra pagrindo. Nereikėtų nustebti, jei kada nors paaiškės, kad rezultatus – tiek galutinius, tiek “nepriklausomų apklausų” – klastojo abi pusės.

Nedaryti skubotų išvadų

Iš esmės Baltarusija – pernelyg svarbi ir artima Lietuvos kaimynė, kad Vilnius galėtų savo santykius su ja kurti remdamasis emocijomis (tegu ir kilniomis) ar “bendrąja Europos nuomone”, kurią formuoja kartais labai toli nuo vietos realijų esantys politikai. Kurie, beje, iš karto pamiršta visas europines demokratines vertybes, kai kalba pasisuka apie bendradarbiavimą su Rusija, kurią šiandien valdo tikrai daug žiauresnis ir kruvinesnis režimas nei Baltarusijoje.

Tiesą saknt, vargu ar kas iš tų, netgi šiandien garsiai raudančių dėl “guminėmis lazdomis sumuštos demokratijos”, tikėjosi, kad po rinkimų A.Lukašenka nebebus Baltarusijos prezidentas. Vargu ar kas manė, kad A.Lukašenka besąlygiškai kris į Europos glėbį. Vargu ar kas tiki, kad dabar jis sugrįš po Rusijos sparnu, nors prieš rinkimus ir pasirašė paliaubas, – Minsko ir Maskvos konfliktas nuėjęs pernelyg toli. Tad iš esmės niekas nepasikeitė. Tuo Lietuvai ir reikėtų vadovautis, pirmiausia žiūrint savų interesų, o tik paskiau – bendrųjų europinių.

Drauge su Aleksandru Lukašenka Baltarusijos prezidento rinkimuose pirmą kartą varžysis dar 9 pretendentai, kuriuos visus kartu remia rekordinis skaičius šalies gyventojų – net 60 proc.

Ar įmanoma, kad Baltarusijos prezidento rikimus gruodžio 19 d. laimės ne Aleksandras Lukašenka, o kuris nors kitas iš 9 jo konkurentų? Toks klausimas keliamas pirmą kartą per pastaruosius 20 metų, mat iki šiol niekam nebuvo kilę net menkiausios abejonės, kad kitu Baltarusijos prezidentu jau ketvirtą kadenciją iš eilės vėl bus išrinktas Aleksandras Lukašenka.

Dabar abejonių, kad ir nedidelių, vis dėlto kilo.

Anksčiau opozicijos atstovus palaikydavo tik apie 20 proc. Baltarusijos gyventojų, o dabar jis jau išaugęs iki 60 proc., mat sociologinės apklausos liudija, kad vietoj ankstesnių 80 proc. (kaip būdavo prieš keletą metų), dabar A.Lukašenką palaiko tik apie 40 proc. baltarusių. Vadinasi, iš esmės 60 proc. baltarusių A.Lukašenkos jau nenori matyti savo prezidentu.

Be to, pirmiau A.Lukašenka prezidento rinkimuose iš esmės neturėjo nė vieno realaus konkurento, – dabar jų yra visas devynetas – būtent tiek politikų iki praėjusio penktadienio pavyko surinkti reikiamą parašų kiekį ir būti įregistruotiems kandidatais į prezidento postą Vyriausiojoje rinkimų komisijoje (VRK). Ir jiems nebuvo jokių kliūčių – VRK juos visus įregistravo.

Negana to, pirmą kartą toji pati VRK leido jiems visiems surengti viešus debatus tiesioginiame eteryje ir apginti savo rinkimines programas.

Tad gruodžio 4-ąją, jei niekas nepasikeis, visi 10 kandidatų galės lygiomis teisėmis diskutuoti vieni su kitais nacionalinės televizijos eteryje, o kitą dieną – per nacionalinį radiją. To Baltarusijos gyventojai iki šiol savo šalyje nėra nei matę, nei girdėję.

Farsas ar demokratėjimas?

Vis dėlto kodėl paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A.Lukašenka leidžia, kad jam būtų sudaroma tokia konkurencija, o rinkimus akylai stebėtų užsienio ekspertai?

Viena vertus, jis siekia, kad rinkimus pripažintų Europos Sąjunga. Pastaroji pažadėjo neva milijardus JAV dolerių, jei tik rinkimai Baltarusijoje bus skaidrūs ir juose rungsis ne simboliniai oponentai, bet realūs konkurentai, o rinkėjų balsai nebus klastojami.

Kita vertus, dėl konfliktų su Rusija ir dėl nestabilios ekonominės situacijos bei nesibaigiančių represijų prieš opoziciją, A.Lukašenkos populiarumas iš tiesų labai sumenko, tad 9 konkurentai A.Lukašenkai yra netgi naudingi, – jis suinteresuotas, kad jo nepalaikančiųjų balsai būtų išskaidyti. Pageidautina – į kokias 9 dalis.

Beje, esama nuogąstavimų, kad kai kuriuos opozicijos kandidatus slapta finansuoja pats A.Lukašenka, taip susimokėdamas už įspūdį, jog šalies gyventojai iš tiesų galės laisvai išsirinkti už ką balsuoti.

Ir vienas pagrindinių A.Lukašenkos konkurentų – Vladimiras Niakliajevas sako, kad rinkimų skaidrumas – tik akių dūmimas. “Jeigu Europos Sąjunga šią rinkimų imitaciją priims kaip natūralią ir savaime suprantamą, tai ji lygiai taip pat ateityje pro pirštus gali pažiūrėti ir į demokratinius procesus, kuriuos imituoti A.Lukašenkai puikiai sekasi”, – aiškina politikas. Jis primena, kad A.Lukašenka, kuris dabar garsiai dalija pažadus gerbti visų nuomones ir užtikrinti nuomonių laisvę, vos prieš kelis mėnesius pareiškė esą “krikščionys, lenkai ir nepriklausomi interneto portalai kelia didžiausią grėsmę jo vienvaldystei”.

Tokios kalbos leidžia spėti, kad vis dėlto A.Lukašenka nelinkęs užleisti  “sosto” jokiam kitam kandidatui ir, jei prireiks, numos ranka tiek į ES nuomonę, tiek į pinigus, tiek į reputaciją ir padarys viską, kad išsipildytų jo paties žodžiai – “nėra nė mažiausios abejonės, kad rinkimuose, dar pirmame ture, aš laimėsiu 70 proc. rinkėjų balsų ir toliau būsiu visų jūsų prezidentas”.