„Veidas“: Kada realiai pradės veikti naujoji Lietuvos ir Baltarusijos paprastesnio sienos kirtimo tvarka? Žiūrint iš Lietuvos vidaus ekonomikos perspektyvų, ši naujovė vertinama ne vien palankiai – esą ji gali padidinti akcizinių prekių kontrabandos srautus.

A.A.: Tam, kad praėjusią savaitę pasirašytas susitarimas įsigaliotų, Lietuva ir Baltarusija dar turi jį ratifikuoti.
Pernai buvo atlikta sociologinė apklausa – net 86 proc. apklaustųjų pareiškė, kad supaprastinta pasienio teritorijų gyventojų kelionių į Baltarusiją ir Kaliningrado sritį tvarka bus naudinga Lietuvai. Susitarimas sudarys palankesnes sąlygas žmonėms kirsti sieną, lankyti kitapus jos esančius giminaičius, kapus ar maldos namus.

Susitarimo tekstas buvo suderintas su visoms Lietuvos institucijomis, taip pat su Europos Komisija. Premjero kanceliarija yra pavedusi institucijoms pateikti pasiūlymus dėl priemonių, kurios sumažintų galimas neigiamas šios naujovės pasekmes.

„Veidas“: Ar pastaraisiais mėnesiais viešumoje demonstruojamos Rusijos vadovų simpatijos iš tiesų yra gerėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių ženklas? Gal priešingai, jomis maskuojama nauja, nepalankesnė Lietuvai politikos strategija?

A.A.: Spręstinų klausimų su Rusija yra daug, todėl ir ryšiai pastaruoju metu gana intensyvūs. Vilties teikia tiek didėjantis abiejų šalių visuomenių atvirumas ir noras kalbėtis, tiek besikeičiantis Rusijos požiūris į stalinizmo nusikaltimus. Labai svarbi ir tarptautinė santykių su Rusija ašis – Rusijos narystės PPO klausimas, derybos dėl naujojo ES ir Rusijos susitarimo bei konvencinės ginkluotės Europoje. Pažanga šiais klausimais ir parodys, kiek rimti yra Rusijos ketinimai bendradarbiauti ir kokia iš tiesų yra jos strategija. Kol kas galiu užtikrintai pasakyti, kad tikrai yra abipusis noras kalbėtis.

„Veidas“: Nuo Naujųjų metų Lietuva pirmininkaus ESBO. Kuo mums svarbi ši pozicija? Kiek papildomų išlaidų pirmininkavimas atseis biudžetui?

A.A.: ESBO yra pirmoji tarptautinė organizacija, į kurią Lietuva buvo priimta 1991 m. Neturėtume pamiršti, kad ESBO priimti dokumentai tapo realiu postūmiu išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Pirmininkavimas ESBO Lietuvai teikia galimybę turėti įtakos saugumo aplinkai regione, apginti savo užsienio politikos interesus ir sukaupti pirmininkavimo patirties, kurios mus dar prireiks 2013 m. pirmininkaujant ES.

Narystė ESBO Lietuvai kasmet atsieina apie 380 tūkst. Lt. Pirmininkavimui, žinoma, bus skirta didesnė suma – apie 10 mln. Lt, bet dalis jų liks Lietuvoje – čia vyks tarptautiniai renginiai, kurie pridės pajamų mūsų šalies turizmo verslui.

Bendradarbiavimas su tarptautine bendruomene stiprina mūsų pačių saugumą, o įgyta patirtis, žinios, svarbūs dalykiniai kontaktai – visą valstybę ir jos diplomatiją. Vien tik aritmetiniais skaičiavimais pirmininkavimo nauda neįvertinama.

Lietuvai ir Baltarusijai trečiadienį pasirašius susitarimą dėl paprastesnio sienos kirtimo pasienio gyventojams, ekonomistas Raimondas Kuodis perspėja, kad valstybės biudžetas gali surinkti mažiau degalų, tabako ir alkoholio akcizų.

“Pasienio zona apima ir Vilnių, kuris yra apie 30 kilometrų nuo sienos. Nuvažiuoti užsipilti degalų, nusipirkti tabako, alkoholio, turint tokį visiškai lengvą sienos kritimo režimą, daugeliui žmonių tikrai apsimokės. Daug žmonių ir dabar tą daro. Klausimas, kas bus su mūsų akcizų surinkimu, kai mes turėsime tokį pokytį. Čia kalba neina apie kontrabandą, kalba eina apie visiškai legalų sienos kirtimą ir atsivežimą, sakykime, pilną baką degalų. Per vieną reisą galima sutaupyti apie 100 litų vien dėl to”, – ketvirtadienį Lietuvos radijui sakė R.Kuodis.

Jis įsitikinęs, kad valstybė surinks gerokai mažiau akcizų, todėl valstybė turės didinti kitus mokesčius, kad galėtų mokėti, pavyzdžiui, pensijas.

Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis radijo laidoje teigė, kad atsakingos valstybės institucijos turi pasiruošti, kad įsigaliojus naujajai tvarkai gyventojai nepiktnaudžiautų.

“Yra Lenkijos ir Ukrainos pavyzdys, ir lenkai nepatyrė jokio spaudimo jų akcizinėms prekėms ir pajamoms iš akcizo. Užsienio reikalų ministerija laiške Vyriausybei nurodė, kad iki to laiko, kol bus įgyvendintas šis režimas, tai yra, kol Seimas ratifikuos, visos institucijos, kurios susijusios, – pasienis, muitinė, mokesčių inspekcija – turi priimti atitinkamus sprendimus, kad šiuo palengvintu pasienio režimu nebūtų piktnaudžiaujama”, – teigė A.Ažubalis.

“Pavyzdžiui, vokiečiai pasienio gyventojams neleidžia įsivežti alkoholio nė butelio”, – kalbėjo ministras.

Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrai trečiadienį Minske pasirašė susitarimą, kuris leis paprasčiau kirsti sieną pasienio gyventojams.

Susitarimas numato, kad kai kurie pasienio gyventojai galės kirsti valstybės sieną be vizų, su specialiais vietinio eismo leidimais ir iki 90 dienų per pusę metų būti kitos valstybės 50 kilometrų pasienio teritorijoje.

Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai būtų išduodami nuolatiniams pasienio gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienyje. Šie leidimai nesuteiks teisės dirbti.

Susitarimas dar turės būti ratifikuotas.

Tai, kad Baltarusijos diktatorius prezidentas Aleksandras Lukašenka buvo pakviestas į Vilnių ir susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite, yra normalūs kaimyniniai santykiai ir parodo naująją Lietuvos užsienio politikos tikrovę. Su kaimynais turime bendrauti, net jeigu jie nėra demokratijos gerbėjai. Nebendradarbiaudami su Baltarusija prie jos demokratėjimo tikrai neprisidėsime. Priešingai, tik dar labiau pastūmėsime Kremliaus ar tokių egzotiškų režimų, kaip venesueliečio Hugo Chavezo, link. Beje, tokia yra ir naujoji JAV užsienio politikos doktrina – ieškoti naujos santykių kokybės su valstybėmis, kurios nėra prisiekusios demokratijos vertybėms. Pripažinta, kad bendradarbiaujant galima pasiekti daugiau nei izoliuojant.

Bet koks bendradarbiavimas yra pateisinamas ir sveikintinas? Viena – kaimynus priimti tokius, kokie jie yra, bet visai kas kita perimti jų veiklos metodus. Viena yra kartu su Baltarusija spręsti Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos klausimą, bet visai kas kita naudotis Baltarusijos KGB pagalba vaduojant aukštą Lietuvos pareigūną.

Akivaizdu, kad Vilniaus raitosios policijos vadas Laimonas Bankauskas, sulaikytas Baltarusijoje dėl neva gabenamų narkotikų, buvo ištrauktas pasinaudojus telefonine teise. Misija tikrai humaniška. Juolab kad yra rimto pagrindo manyti, jog narkotikai galėjo atsidurti policijos vado automobilyje dalyvaujant Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Bet to dar nežinome, nes yra ir kitų abejonių.

Komisaro laipsniui gauti reikalingą teisininko diplomą L.Bankauskui įteikė garsusis Maskvos naujasis teisės institutas, kurį studijų kokybės vertinimo centras pripažino nelegaliai Lietuvoje veikiančia mokymo įstaiga. Ko taip dažnai su daugkartine viza komisaras važinėja į Baltarusiją, taip pat niekam ne paslaptis. Dažnai Baltarusijoje prisipilant pilną baką degalų galima ne tik nemažai sutaupyti, bet ir gerai uždirbti. Ir prisidurti prie 4000 Lt siekiančios komisaro algos.

Gelbėjant komisarą iš Baltarusijos KGB nagų niekam nekilo klausimas, ar tokia komisaro praeitis ir tokia jo dabartis dera su pareigūno etika. Prezidentės D.Grybauskaitės raginimas stabdyti kontrabandą komisaro nepasiekė. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, septyni iš dešimties lietuvių tvirtai įsitikinę, kad kontrabanda yra gėris. Jeigu gali sutaupyti arba uždirbti, tai savo valstybę gali apgaudinėti kaip tik sugebi.

Ar po šio, švelniai tariant, prasilenkiančio su demokratijos principais, mūsų džiūgavimo dėl greito komisaro išlaisvinimo patys neperėmėme Baltarusijos režimo veiklos metodų? Kai Lietuvos pasienyje su narkotikais įklius koks nors Baltarusijos prezidento apsaugos darbuotojas, ar mes irgi turėsime jį paleisti? Kuo tada mes skirsimės nuo Baltarusijos ir kuo mūsų prezidentė skirsis nuo šios kaimynės vadovo? Taigi bendradarbiaujant su kaimynais ne tik galima juos išmokyti demokratijos, bet ir patiems kyla pavojus vėl pasinerti į sovietinio gyvenimo, kuriame valstybės vadovai gali išspręsti visas problemas, liūną.

"Veido" archyvas

Klaipėdos uostas, kurio vienas iš bendrasavininkų yra B.Lubys, geriau už visus politikus jungia Lietuvą su Baltarusija

Šiandien Klaipėdos uoste švartuojasi tanklaivis “Minerva Helen”, atplukdęs iš Venesuelos 80 tūkst. tonų naftos Baltarusijos Navapolacko naftos perdirbimo gamyklai. “Klaipėdos naftoje” perkrauta į cisternas, nafta Baltarusiją pasieks Lietuvos geležinkeliais. Taip Lietuvos verslas užsidirbs iš Venesuelos naftos tranzito, o Baltarusijos energetika taps mažiau priklausoma nuo Rusijos naftos, kurios kranelį baltarusiams Kremlius vis dažniau grasina užsukti.

Sieja uostas ir geležinkelis

Žinia, ši per Klaipėdą perpumpuota Baltarusijai skirtos naftos siunta kol kas tėra bandomoji partija, turinti patikrinti technines uosto ir “Klaipėdos naftos” galimybes. Tačiau ateityje baltarusiai norėtų įsivežti per Klaipėdą apie 2 mln. tonų naftos per metus, o tai jau rimtos apimtys.

Tiesa, kol kas Lietuvos uostininkai į visą šį projektą žiūri atsargiai – sklandžiam naftos iš Venesuelos transportavimui reikalingos kelių milijonų litų investicijos, kurios apsimokėtų tik tuo atveju, jei baltarusiai taptų ilgalaikiais partneriais. Šie kol kas jokio aiškaus atsakymo neduoda, nes tyrinėja naftos importo galimybes ir per Latvijos bei Estijos uostus. Tačiau objektyviai žiūrint, Klaipėda dėl atstumo iki Navapolacko ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklų baltarusiams būtų pats naudingiausias variantas. O naftos importas iš užjūrio pastaruoju metu darosi gyvybiškai svarbus Minskui: po pastarojo konflikto su Maskva dėl naftos tranzito mokesčių per pirmąjį šių metų pusmetį Baltarusija sumažino rusiškos naftos importą praktiškai per pusę – 49,8 proc., iki 6,5 mln. tonų. Tad 2 mln. tonų importo per Klaipėdos uostą gali pasirodyti tik minimalus variantas.

Beje, Baltarusija Klaipėdos uostą mato ne tik kaip apsirūpinimo alternatyvia nafta laidą, bet ir kaip vieną svarbiausių po Kaliningrado eksporto langų. Klaipėdiečiai atvirai šneka, kad per pastaruosius dvejus krizės metus baltarusiški kroviniai – ypač biriosios trąšos – tapo tikru uosto išsigelbėjimu. Per 2009–2010 m. pirmąjį pusmetį “Belaruskalij” per Bronislovo Lubio valdomą KLASCO terminalą eksportuojamos produkcijos kiekis padidėjo dvigubai ir iki metų pabaigos turėtų pasiekti 4 mln. tonų. Apskritai baltarusiški kroviniai siekė apie ketvirtadalį visų Klaipėdos uosto krovos apimčių ir sudarė didžiąją tranzitinių krovinių dalį.

Šalia to tie Baltarusijos kroviniai, kurie eksportuojami ne per Klaipėdos, bet per Kaliningrado uostą, į jį vis tiek gabenami “Lietuvos geležinkeliais” ir, ko gera, geležinkelininkams yra netgi svarbesni už tuos, kuriuos šie veža į Klaipėdą. Mat, pavyzdžiui, 2008-aisiais į Kaliningradą “Lietuvos geležinkeliai” pervežė net tris kartus daugiau krovinių nei į Klaipėdą – atitinkamai 18 ir 6,6 mln. tonų.

Matant tokią glaudžią Klaipėdos uoste dirbančių Lietuvos verslininkų ir Baltarusijos eksporto ir importo sąsają, nereikia stebėtis, kad “Achemos” grupės savininkas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys buvo vadinamas vienu iš dviejų pagrindinių per pastaruosius pusantrų metų įvykusio Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimo variklių. Antrasis variklis yra Ūkio banko investicinės grupės vadovas Vladimiras Romanovas, Minske statantis 250 mln. eurų vertės sporto ir laisvalaikio centrą. Šalia šių dviejų verslininkų į pernai įsteigtą Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Baltarusija asociaciją dar įėjo tokie Lietuvos verslo lyderiai, kaip “Linavos” prezidentas Algimantas Kondrusevičius, “Senukų” prezidentas Augustinas Rakauskas, KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža, “Vakarų medienos” grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas ir kt.

Europa persigalvojo, Lietuva pasinaudojo

Nors Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai niekada nebuvo nutrūkę ir pamažėl plėtoti visus tuos du dešimtmečius, vis dėlto 2008–2009 m. reikėtų vadinti revoliucinio lūžio metais. To priežastys buvo trys.

Pirmiausia Europos Sąjunga galutinai įsitikino, kad dešimtmetį trukusi Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos ir jo autoritarinio režimo izoliavimo politika nedavė vaisių. Netgi priešingai – vienu metu Jungtinėse Valstijose ir Europoje (taip pat ir Lietuvoje) paplitusi koncepcija, esą kelias į galimą Minsko demokratizaciją eina per Maskvą, tik per plauką nepavertė Baltarusijos viena Rusijos gubernijų. Mat Briuselyje ir Vašingtone pakako “geranorių idiotų”, nuoširdžiai maniusių, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, siekdamas įsiteikti demokratiniams Vakarams, padės nuversti A.Lukašenką ir pastūmės Baltarusiją į Europos demokratijos glėbį. Laimei, paskutiniu momentu susivokta, kad jeigu Maskva ir pakeis autoritarinį A.Lukašenkos režimą, tai tik tam, kad vietoje jo įvestų dar didesniu autoritarizmu pasižymintį V.Putino režimą.

O A.Lukašenka suprato, kad norint apsisaugoti nuo “motinos Rusijos” glėbio jam nepakanka kas kelerius metus išvalyti Baltarusijos KGB, nuosekliai keičiant iš pradžių rusus baltarusiais, o paskui Maskvoje mokslus baigusius baltarusius į Minsko KGB mokyklą baigusius baltarusius. Be ekonominio suartėjmo su Europa vien į Rusijos rinką orientuotai Baltarusijos ekonomikai nelemta išgyventi, o ekonominis suartėjimas neįmanomas be tam tikros politinės režimo modernizacijos.

Antra, būtent 2008–2009 m. Lietuvoje iš valdžios institucijų galutinai pasitraukė žmonės, organizavę A.Lukašenkos nušalinimą Baltarusijos demokratinės opozicijos rankomis. Naujoji konservatorių Vyriausybė ir naujoji šalies vadovė Dalia Grybauskaitė galėjo laisvai, neslegiami praeities priešiškumų, bendrauti su A.Lukašenka. Kartu Lietuva, turinti senus tiek istorinius, tiek palaikanti gana gerus verslo ryšius su Baltarusija, tapo tuo langu, per kurį pasirodė labai patogu bendrauti ir pačiam A.Lukašenkai, ir Europos Komisijai.

Trečia, kaip tik tuo metu (o gal ir dėl minėtų priežasčių) galutinai pašlijo Rusijos santykiai su Baltarusija. Tai lėmė tiek Kremliaus pasipiktinimas Minsko nenoru atiduoti pagrindinių ekonomikos šakų į Rusijos verslininkų rankas taip, kaip šie buvo įpratę – beveik už dyką, tiek noras krizės sąlygomis išspausti maksimalų pelną iš naftos ir dujų eksporto.

Tad daugybę metų kaimynėms Rusijos taikyta naftos ir dujų kainos formulė – lengvatos mainais į politinę draugystę – nustojo galioti ir Minskui. Pastarųjų mėnesių Kremliaus politika A.Lukašenkos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės politikos Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio ar buvusio Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos adresu. Šitaip A.Lukašenka tiesiog buvo pastūmėtas į draugystę su Europos Sąjunga ir kartu su Lietuva.