Tokių asmenybių, kaip ilgametis Vilniaus universiteto rektorius J.Kubilius, Lietuvoje būta nedaug. Koks jo testamentas mums?

Profesorius Jonas Kubilius pasitraukė anapilin neseniai perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį. Nuveikęs tiek, kad keliems žmonėms per akis užtektų.
Pasaulinio garso mokslininkas. Trisdešimt trejus metus vadovavo Vilniaus universitetui. Sulaukęs septyniasdešimties, 1991 m. pasitraukė iš rektoriaus pareigų – prieš tai pasistengė, kad būtų priimtas naujas statutas, užkirtęs kelią madingiems tuo metu populizmo vėjams. Toliau dirbo universitete, iki pat aštuoniasdešimt aštuonerių skaitė paskaitas studentams. Rašė mokslinius darbus, taip pat atsiminimus – asmeninius, su konkrečiomis pavardėmis ir vertinimais, bet jie liksią istorijai, nes tų žmonių vaikams, artimiesiems būtų skaudu. Toks klasikinio inteligento požiūris, dažnam šiandien sunkiai suprantamas…
Darbas nuo ankstaus ryto iki nakties, neišskiriant savaitgalių ir švenčių. Rodos, išvardyk profesoriaus nuopelnus, nulenk galvą ir palinkėk ilsėtis ramybėje.
Bet yra kai kurie jo darbai – galima net pavadinti priesakais, – kurie šiandien vėl tampa itin aktualūs.

Mokslas

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi, J.Kubilius sakėsi išsikėlęs tris tikslus. Pirmiausia – išlaikyti universitetą lietuvišką. Antra – atkovoti universiteto istoriją. Trečia – universitetą paversti mokslo universitetu.
Pradėkime nuo trečio tikslo – mokslo. Didžioji J.Kubiliaus veikla ir prasidėjo tada, kai jis labai jaunas tapo žymiu mokslininku. 1958 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją (trečias Lietuvoje, tada jam buvo 36 metai) ir tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto rektoriumi. Po metų rusų kalba išėjo jo monografija „Tikimybinė skaičių teorija“, vėliau papildytas antras leidimas; 1964 m. išverstas į anglų kalbą veikalas pasirodo JAV ir vis kartojamas, penkta laida išėjo 1997 m. Vien to užtektų, kad žmogus visam laikui įeitų į pasaulio mokslo istoriją.
Rektorius ne kartą yra sakęs, jog naujųjų pareigų visai netroško, nes puikiai suprato, kad jos stipriai trukdys atsidėti mėgstamai mokslininko veiklai, kur jautėsi daug galįs nuveikti. Bet suprato: reikia, tad visą savo mokslininko autoritetą panaudojo didžiam tikslui – Lietuvos mokslo plėtrai.
Mokslo padėtis šalyje tada buvo apverktina. Ir taip negausi profesūra išblaškyta – dalis emigravo, dalis ištremta, dalis nustumta į šalį, nepatvirtinus senųjų laipsnių. Tik vienas kitas užsiliko. Reikėjo auginti naują mokslininkų kartą, o tai be galo ilgas, sunkus ir didelio nuoseklumo reikalaujantis darbas.
Šito buvo siekiama visose srityse, visiems fakultetams tai buvo pagrindinis reikalavimas. Dirbdamas universitete mačiau, su kokia atida ir pasididžiavimu rektorius stebi, vertina, kiekviena proga iškelia reikšmingesnius universiteto mokslininkų darbus. Netgi universiteto telefonų knygoje fakultetai buvo rikiuojami ne pagal abėcėlę, o pagal jų mokslinį svorį. Ta tvarka laikui bėgant šiek tiek kisdavo, nes, žiūrėk, kokioje katedroje įsižiebia naujas mokslo branduolys, ir rektorius džiaugiasi. Žmonių darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas jam buvo nelygstamos vertybės. Jį nuvilti buvo galima tiktai kartą.
Mokslininko darbai J.Kubiliui buvo svarbiausia. Tikruoju elitu jis laikė aukščiausio lygio mokslininkus; ir ne tik mokslininkus, o visų sričių aukščiausio lygio profesionalus. Visą laiką buvo justi jo akademinis išdidumas, kuris nemažai ką nervindavo, ypač prasidėjus atgimimui, kai žmogų staiga į viršūnes galėjo iškelti ne ilgas atkaklus darbas, o laiku pasakytas aštrus žodis. Iš čia jo garsioji frazė „agresyvieji pilkieji docentai“ – žmonės, vos sukrapštę mokslų kandidato disertaciją ir daugiau nieko reikšmingo nenuveikę. Sovietiniais metais tokius užkulisinių intrigų mėgėjus universitete jis stipriai buvo suėmęs į kumštį, bet laisvės sąlygomis neretai į paviršių pirmiausia išplaukdavo putos.
Iš čia ir jo nemenkas nusivylimas begalinėmis aukštojo mokslo reformomis. Jo įsivaizdavimu, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą.
Ir šiandien, nors aukštojo mokslo reforma nebaigta, aišku viena: akademinis atsinaujinimas reikalingas, konkurencija būtina, bet aukštosios mokyklos ateitį pirmiausia lems ne įvairūs vadybiniai gudravimai, o tai, koks joje bus sutelktas mokslinis potencialas. Besiformuojančiai asmenybei ypač svarbu jos dėstytojo mokslinis svoris – nors maištinga jaunystė gal ir nenorės to pripažinti.
Atrodo, po tam tikro blaškymosi vėl imama tai suprasti.

Istorija

Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 m., buvo aukšto lygio mokslo centras, Rusijos caro uždarytas 1832 m. Tad naujoji jo istorija turėjo prasidėti nuo 1919 m. Vinco Kapsuko dekreto, kuriuo atseit įkurtas Vilniaus universitetas. Tai ne šiaip formalumas, o didžiulė ideologija, toli gražu nesibaigianti faktu, kad 1964 m. dar nebuvo leista minėti universiteto 385 metų jubiliejaus.
Ideologija buvo paprasta, bet veiksminga: daryti viską, kad vienintelis Lietuvos universitetas būtų eilinė provincijos mokyklėlė, rengianti vien specialistus liaudies ūkiui. Mokslo centrai yra Maskvoje, Leningrade. Juose anais laikais studijavę žmonės gali papasakoti, kaip skyrėsi studijų sąlygos, mokslinė bazė, profesūra, galiausiai mokslinės minties laisvė tenai ir Vilniuje. Kai jaunas italų kalbininkas Guido Michelini panoro išmokti jo indoeuropeistikos studijoms būtinos lietuvių kalbos, jam atkakliai buvo peršama važiuoti į Maskvą, Leningradą – ten esą stiprūs lituanistikos centrai, Vilnius tik užkampis.
Artėjant universiteto 400 metų jubiliejui, reikėjo be galo daug dirbti, kad jis būtų ne tik pripažintas, bet ir deramai paminėtas. Ir rektorius pasiekė savo, sukakties minėjimas toli prašoko universiteto sienas. Tai buvo visos Lietuvos savigarbos pareiškimas, pasididžiavimo akimirka, kokių apskritai ne taip dažna, o šiandien itin trūksta. Jubiliejaus švente rektorius labai didžiavosi, laikė vienu svarbiausių savo darbų.
Jubiliejus ne tik grąžino Vilniaus universitetą į garbingiausių Europos universitetų gretas – mūsų mokslininkams jis suteikė dvasinį užnugarį. Jie nebebuvo amžina „pirmoji karta nuo žagrės“, už jų rikiavosi universiteto sienose įamžinti visoje Europoje garsių profesorių vardai.
Kaip tai vėl svarbu! Uždaroje sistemoje sugebėję išlikti pakelta galva, atvirame pasaulyje dažnai jaučiamės sutrikę, menki, dažnai patys įtvirtiname carų taip kruopščiai puoselėtą mentalitetą, kad esame gūdi provincija. Trūksta tokių telkiančių asmenybių kaip J.Kubilius.

Lietuvybė

„Aš esu Lietuvos partijos žmogus. O kas eina po Lietuvos – antraeiliai dalykai“, – yra sakęs J.Kubilius. Panašiai kalbėdavo poetas Justinas Marcinkevičius ir daugiau tos kartos didžiųjų. J.Kubilius anksti, dar 1947 m., įstojo į komunistų partiją – jo įsitikinimu, įsitvirtinus okupacijai pasipriešinti rusinimui galima tik legaliomis formomis. Po karo visi postai buvo užimti rusų, išskyrus pačią viršūnę. Posėdžiai universitete vykdavo rusų kalba, J.Kubiliui teko gerokai pakovoti, kad partijos sekretorius vaikščiotų pas rektorių, o ne atvirkščiai. „Buvo kiti laikai, kitos žaidimo taisyklės, – yra sakęs J.Kubilius. – Žmonėms, negyvenusiems tais laikais, nesuprantama.“
Iki šiol tas komunistų partijos „lietuvinimo“ klausimas kelia daug aistrų – jau vien dėl to, kad buvo nemažai tokių, kurie nesiryžo peržengti šio barjero, nors puikiai suvokė, jog šitaip apriboja savo galimybes.
Priešinimasis nutautinimui visada gresia kitu kraštutinumu – uždarumu, o tai jau tikrasis provincializmas, tas didysis okupantų siekis. Reikia pripažinti, kad šioje srityje okupantai daug pasiekė: į nepriklausomybę Lietuva atėjo uždara, ksenofobiška, tarsi tiesiai iš XX amžiaus pirmos pusės.
J.Kubilius visomis išgalėmis kovojo ne tik su nutautinimu, bet ir su provincialumu. Daugelis jo svarbiausių mokslo darbų pirmiausia paskelbti rusiškai. Ir kitus skatino tai daryti – jei yra tik toks langas į pasaulį, reikia juo naudotis. Bet neapsiriboti. Pats puikiai mokėdamas svarbiausias Europos kalbas, savo mokinius vertė, o kitus skatino jų mokytis – kartu kurti ir lietuvišką mokslo terminiją, kad lietuvių kalba būtų visavertė, ne vien buitinė.
O ką reiškė jo nuostata, kad Vilniaus universitetas remiasi ne į brukamą rusišką, kaip atseit tarptautinę, ne į ankstesnę lenkišką, bet į senąją lotynišką tradiciją! Mirusios lotynų kalbos neapkaltinsi nacionalizmu. Dar nuo gimnazijos laikų ją neblogai mokėdamas (didžiuodamasis yra pasakojęs, kad jos užteko Lenkijoje su kunigu pasišnekučiuoti), iškilmingomis progomis būtinai kreipdavosi į svečius lotyniškai.
Šiandien mes laisvi, darom ką norim, važiuojam kur norim ir galvojam: kai būsim turtingi kaip švedai, laimingi kaip danai, tai ir dėl lietuvybės viskas bus aišku. Nebus. Lietuvybę reikia kurti. Naujomis sąlygomis. Globaliame pasaulyje.
Toks, manau, ir būtų svarbiausias J.Kubiliaus priesakas Lietuvai.

Liudvikas Gadeikis

"Veido" archyvas

Ar pagal nuostatas ir nuotaikas artėjame prie Vakarų europiečių? Ar įmanoma, kad 2030-aisiais būtume tarp žemyno laimingiausiųjų, kaip žada premjeras? O gal jis, be vizijų, jau dabar galėtų ką padaryti, kad piliečiai, kaip yra Vakarų demokratijos valstybėse, labiau pasitikėtų valdžia? Apie tai kalbamės su UAB Rinkos tyrimų centro direktoriumi sociologu dr. Mindaugu Degučiu, nuo 2004 m. rengiančiu Eurobarometro tyrimo Lietuvoje ataskaitas.

VEIDAS: Kuo skiriasi dabartinė ir 2004-ųjų Lietuva?

M.D.: Tai visiškai skirtingų nuotaikų šalys. 2004-ieji buvo įsibėgėjančio spartaus ekonomikos kilimo (kad ir koks efemeriškas, tai vis dėlto buvo kilimas), naujų perspektyvų įstojus į ES, kylančio optimizmo dėl ateities metai.

Dabartinė Lietuva truputį primena į šulinį sukritusių gyvūnų kompaniją: kažkas mato šviesą šulinio viršuje, kai kas prasikasė per sienas, kiti jau sėkmingai iš jo pabėgo, bet dauguma dar kapanojasi viduj. Optimizmo mažiau, perspektyvos nelabai aiškios, net ir išlipus iš duobės prisiminimai apie ją ilgai neapleis. Net jei tą duobę ir visiškai užpilsime, ten liks palaidota nemažai mūsų iliuzijų ir vilčių.

VEIDAS: Kuriose srityse per šiuos septynerius metus prestižiniame ES klube pavyko priartėti prie standartinio Vakarų europiečio, o kuriose vis dar ne? Kaip manote, kodėl?

M.D.: Pradėsiu nuo to, kuo mes panašūs su visomis ES valstybėmis, nes, mano galva, tai labai svarbu savivokai ir savęs vertinimui. O panašūs problemų suvokimu. Kad ir kokia būtų šalis – turtinga ar ne, kad ir koks būtų laikotarpis – geras ar sunkus, nedarbas, infliacija, ekonomikos būklė, mokesčiai, pensijos – šis penketukas keičiasi vietomis, bet visose šalyse lieka tarp labiausiai rūpimų dalykų.

Tiesa, nemažai dalykų mus ir skiria. Esame nepatenkinti dabartiniu savo gyvenimu, bet už daugelį europiečių optimistiškiau žiūrime į ateitį. Itin nemėgstame savo valstybės institucijų ir gerokai mažiau pasitikime teisėsaugos sistema. Nepasitikime ja tiek, kad kartais galima pradėti abejoti valdžios teisėtumu. Kartais atrodo, kad tetrūksta vieno žingsnio iki nepaklusimo teismo sprendimui ar policijos reikalavimams. Mūsų kaimynai latviai, beje, kaip ir dauguma naujųjų ES narių, nepasitikėjimu vyriausybe ir parlamentu, nepasitenkinimu gyvenimu labai panašūs į mus. Iš šio konteksto gal labiausiai išsiskiria Estija, kurioje vyriausybė vertinama santykinai palankiai, pasitenkinimas savo padėtimi taip pat gerokai didesnis.

Ką turi jie, ko neturime mes? Šiaurietiško protestantiško racionalumo ir kaimynus suomius. Pažiūrėkite, kokios šalys šiuo metu susiduria su didžiausiais ekonominiais sunkumais visoje ES: Pietų katalikiškos (išskyrus Graikiją) visuomenės. Tad jei jau lyginamės su estais, juk esame tikras pietietiško temperamento ir charakterio įsikūnijimas Baltijos šalyse. Galbūt daugelis mūsų ir estų nesame praktikuojantys katalikai ar protestantai, bet neabejotina, kad mūsų visuomenių pasaulėžiūrą ir vertybes daugiausia formavo būtent religija.

Be abejo, Estija daug laimėjo ir tebelaimi dėl to, kad turi labai artimų ryšių su kaimynine Suomija. Tai ir verslo investicijos, ir darbo vietos, ir įplaukos iš turizmo. Estams nereikia išvažiuoti kur nors toli iš savo šalies, jie kiekvieną rytą gali “emigruoti” į Suomiją dirbti, o vakare vėl “imigruoti” į Estiją.

VEIDAS: Tai ką mūsų valdžia turėtų daryti, kad didėtų pasitikėjimas ja?

M.D.: Patarinėti, ypač kai už tai niekas negresia, turbūt pats lengviausias darbas. Žiūriu į Vyriausybės veiksmus per visuomenės nuotaikų prizmę, o šiuo požiūriu situacija per pastaruosius dvejus metus beveik niekuo nepasikeitė.

Vyriausybė gesino laužus, bet kol kas nedaug padarė, kad nebeliktų jų židinių. Jei nebus imtasi rimtų reformų daugelyje sričių, ši Vyriausybė ir bus prisimenama tik tuo, kad po savęs paliko smilkstantį lauką. Bėda ta, kad vėl artėja Seimo rinkimai ir rimtiems darbams gali nebelikti laiko. Tik dar kartą pasitvirtina taisyklė, kad ko nepadarai per pirmus metus, to per likusius trejus jau nebepadarysi.

Manau, valstybės tarnyba yra viena tų sričių, kuriose reformos būtinos. Nepaisant skambių Saulėtekio komisijos pažadų, šioje srityje nieko iš esmės nenuveikta. Paprastiems žmonėms, kurie neteko darbo privačiame sektoriuje ir kurių atlyginimai mažėjo po keliasdešimt procentų, 10–15 proc. tarnautojų atlyginimų sumažinimas neatrodo labai rimtas taupumo argumentas. Suprantu, kad tai lengviau pasakyti, nei įgyvendinti, bet valstybės tarnautojų skaičius galėtų ir turėtų mažėti bent trečdaliu. Tai neabejotinai padidintų pasitikėjimą valstybe ir išspręstų ne tik darbuotojų kiekio, bet ir jų kokybės klausimus. Galbūt tada nebeliktų pagrindo susisiekimo ministro žodžiams, kad tokiomis sąlygomis čia dirba tik kvailiai arba vagys.

Svarbi ir viešųjų pirkimų skaidrumo problema. Viešųjų pirkimų tarnyba pateikia vis įdomesnių faktų. Kadangi analizuojant Eurobarometro tyrimo rezultatus tenka nemažai susidurti su ES įvaizdžio reikalais, vienas tų faktų man ypač įdomus. Pasak VPT, pinigai ES projektams viešinti, įtariama, buvo skirti neskaidriai parenkant viešųjų ryšių agentūras. Kitaip tariant, veiksmas, kurio tikslas buvo užtikrinti skaidrumą ir informacijos prieinamumą, pats buvo padarytas neskaidriai. Tokia informacija, spėčiau, padarė daugiau žalos visam ES ir jos teikiamos paramos įvaizdžiui, nei davė naudos visos kartu iki tol buvusios viešinimo kampanijos. Tad tie teisingi žingsniai šioje srityje turi būti tęsiami nepaisant to, kas bus valdžioje.

VEIDAS: Premjeras žada, kad 2030-aisiais būsime pasiekę maksimalų laimės indeksą. Ar tai realu? Kokį mūsų šalies visuomenės vaizdą 2030-aisiais prognozuotumėte Jūs?

M.D.: Tikiuosi, kad premjeras tai pasakė juokais, nes nesinorėtų gyventi tokioje visuomenėje, kuri jau nebegali žengti į priekį. Eurobarometro tyrimai rodo, kad turtingesnių šalių gyventojai yra labiau patenkinti savo gyvenimu, o didėjant šalies gerovei auga ir jos gyventojų laimės kiekis. Tiesa, negalima teigti, kad laimė priklauso tik nuo materialinės gerovės. Bet būtų neteisinga atmesti šį komponentą ir sakyti, kad, pasiekus tam tikrą lygį, tai darosi nebesvarbu.

O 2030 metai yra per tolimas laikotarpis daryti prognozes. Galėčiau palinkėti mums visiems tik vieno dalyko: kad mūsų laimės kiekis kuo mažiau priklausytų nuo to, kas yra Vyriausybės premjeras ir ką jis žada artimiausią dvidešimtmetį. O kaip rodo laimingų visuomenių patirtis, tai yra įmanoma.

VEIDAS: Tačiau po pirmojo visuomenės pilietinės galios tyrimo paaiškėjo, kad Lietuvoje patys piliečiai visuomeniškai gana pasyvūs.

M.D.: Ko gero, būtų galima rasti daugybę to priežasčių: pradedant “alergija” sovietmečio visuomeninei veiklai, kuri daugiausia buvo valstybės, komunistų partijos primesta, priverstinė, ir baigiant prasta didelės visuomenės dalies finansine padėtimi, kuri nepalieka laiko ir jėgų užsiimti kuo nors daugiau, nei bandymu išgyventi. Kita vertus, pilietinis aktyvumas glaudžiai susijęs su tokios veiklos pasiūla. Dauguma gyventojų neturi nei įgūdžių, nei laiko patys inicijuoti pilietines akcijas ar veiklas. Bet atsiradus galimybei mielai prie to prisideda. Atsirado talkų akcija “Darom”, dalyvaujančiųjų jose padaugėjo nuo kelių iki keliasdešimties nuošimčių. Televizinės labdaros akcijos įtraukia daugybę žmonių, kurie, jei tokios galimybės nebūtų, labdara neužsiimtų iš viso.

Tai reiškia vieną paprastą dalyką: norint pilietinio aktyvumo, reikia stiprinti nevyriausybines organizacijas. Anksčiau jos dažnai tebuvo priedanga pelno siekiančiai veiklai. Dabar džiugina, kad jos visuomenės akyse įgauna tikrąjį savo veidą ir savo veikla siekia tų tikslų, kurių ir turėtų siekti nevyriausybinės įstaigos.

Lietuvių pasyvumas pastaruoju metu dažnai buvo siejamas ir su mažėjančiu dalyvavimu rinkimuose. Jau anksčiau sakiau, kad tikroji to priežastis gali būti netikslūs, išpūsti rinkėjų sąrašai. Ką tik pasibaigęs gyventojų surašymas šią hipotezę, atrodo, patvirtina. Lietuvoje gyventojų yra gerokai mažiau nei oficialiai deklaravusiųjų čia gyvenamąją vietą. Tai reiškia, kad potencialių rinkėjų skaičius yra gerokai padidintas ir realiai dalyvaujančiųjų rinkimuose dalis turėtų būti didesnė, nei skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Taigi šnekos, kad Lietuvoje rinkėjai tampa vis pasyvesni, pagrįstos tik iš dalies.

VEIDAS: Kokie tyrimų duomenys Jus yra labiausiai nustebinę?

M.D.: Gerąja prasme mane bene labiausiai nustebino ir nudžiugino, kad net per ekonomikos sunkmetį daugėjo Lietuvos gyventojų, aukojančių pinigus labdarai. Džiugu, kad žmonių socialinis solidarumas susidūrus su problemomis tik didėjo. Tai brandžios visuomenės požymis. Ne tiek netikėta, kiek juokinga buvo stebėti, kaip po 2004 m. gegužės sparčiai pradėjo gerėti Lietuvos ūkininkų ir kaimo gyventojų požiūris į ES. Anksčiau buvę vieni didžiausių ES skeptikų ir priešų, tapo viena labiausiai ją remiančių visuomenės grupių.

VEIDAS: Jeigu pats dalyvautumėte Eurobarometro apklausoje, ar daug Jūsų atsakymų sutaptų su Lietuvos piliečių vidurkiu?

M.D.: Gal labai nuo daugumos lietuvių ir nesiskirčiau: šiek tiek nepatenkintas dabartimi ir retkarčiais paburnojantis prieš valstybę, bet vis dar tikintis, kad ateityje bus geriau, ir vis dar neemigravęs.

BFL

Septyneri metai – ne viena diena

Netruko prabėgti pirmieji septyneri Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metai. Atrodo, dar visai neseniai skubėjome į referendumą dėl mūsų valstybės narystės ES. Tos atmintinos dienos pabaigoje maksimos ir medios piliečiams pasiūlė alaus ir skalbimo miltelių, o paskui kelis mėnesius lietuviai svarstė, koks būtų buvęs referendumo rezultatas, jei ne toji „Vilniaus prekybos” akcija… Svarstė aktyviau ir su didesniu įkarščiu, nei Lietuvos narystės ES pliusus ir minusus.

Septyneri metai – ne viena diena. Praėjo pakankamai laiko susivokti, kur esame, ką narystė ES reiškia mums visiems. Ir kokie patys esame, kaip atrodome šalia kitų ES valstybių narių? Ar sugebėjome adaptuotis, pasijusti visaverčiais Vakarų visuomenės nariais? Ar pasinaudodami solidarumo, subsidiarumo ir kitais principais, sugebame išnaudoti visas ES teikiamas galimybes?

Iš ES – idėjos, technologijos, pinigai

Septyneri metai – tai riba, nuo kurios galima vertinti, ką pasiekėme. Lietuvoje vieni vainoja ES, kiti dejuoja, bet visi, kas tik gali, tyliai ima ES pinigėlius… O juk Europos Sąjunga mums siūlo daug ką, pradedant idėjomis ir baigiant pinigais. Mums siūlomos pačios naujausios europinės mados svarbiausiose gyvenimo srityse – ekonomikoje, energetikoje, moksle, kultūroje. Deja, mes neturime pakankamai gebėjimų, kompetencijų net suprasti, kas mums yra siūloma.

Ir kadangi kompetencijų stokojame, tai vietoje to, kad perprastume ES siūlomas idėjas ir įgyvendintume jas, panaudodami tos pačios ES pinigus, mes ugdome ir plėtojame išlaikytinių visuomenę ir mentalitetą, kurio esmė – semti ES pinigus, kuo ilgiau ir kuo daugiau. Arba tiesiog laukiame, „kada pas mus bus kaip pas juos”. Laukiama Briuselio valios, kaip anksčiau būdavo laukiama įsakymų iš Maskvos.

Nors jau septynerius metus esame ES, vis dar neišmokome skaityti ES dokumentų, perprasti ES paramos reikalavimų, rašyti paraiškų ir ataskaitų. Gal jos labai sudėtingos, tikros biurokratinės džiunglės, kuriose lengva pasiklysti? Neneigiu – jos nėra paprastos, reikia žinių ir patyrimo jas suprasti ir tinkamai užpildyti, tačiau ar septyneri metai ES – per trumpas laikas jas perprasti? Kodėl estams ar slovėnams užtenka sumanumo ir patyrimo jas suprasti, o mums, lietuviams, ne? Gal estų ir slovėnų galvos geriau veikia?

Kokie esame

Kalbant apie daugelio Lietuvos piliečių mąstymą akivaizdu, kad dar neatsikratėme praeityje vyravusio mentaliteto, kuomet viską turėjo duoti ir daryti valstybė, valdžia, pradedant nemokamu gydymu (už kurį mes visi „primokėdavome“) ir baigiant gyvenamuoju plotu, sanatorijų kelialapiais ir kitomis gėrybėmis. Didelės mūsų visuomenės dalies mąstymas pakito tik tiek, kad vietoje ar šalia savos valdžios atsirado dar viena „Velykų bobutė“ – Europos Sąjunga. Ji dabar turi viską duoti, ir dar kuo daugiau, kuo mažiau iš mūsų reikalaudama. Valdžia bloga, nes neduoda, siūlo patiems imtis atsakomybės. O valdžia, kuri duoda, yra gera. Asmeninė iniciatyva ir atsakomybė vis dar tik reikalui prispyrus, nes valdžia yra tam, kad duotų. Todėl Seimo pirmininkė maloniai šypsodamasi gali pasakyti savivaldybės vadovui: ir štai, mere, jums į akis žiūrėdama ir visiems susirinkusiems girdint sakau, kad šiai mokyklai niekada nieko netrūktų, nes tai yra mokykla, kurią aš baigiau… Mūsų geroji, malonioji Seimo pirmininkė.

Pastebiu, kad dar nespėję integruotis į Europą, perimti jos manierų, jau praradome turėtą imunitetą, kuris mus gelbėjo okupacijos laikais. Netekome atsparumo rusiškai pop kultūrai, kuri buvo mano kartos jaunimo savimonės dalis. Todėl ir dabar pugačiovos, kobzonai, leontjevai ir kiti Lietuvoje surenka pilnas sales, o mūsų profesionalusis menas yra atstumtojo, nemylimo vietoje. Girdime, kad Lietuvos teatrui, kinui, orkestrams išlaikyti neturime pinigų, tai mums esąs per brangus malonumas. Kultūra mums vis dar tik antstatas, o bazė – ekonomika. Todėl ir mūsų vertinimo kriterijai, požiūris į ES, lūkesčiai atitinkami, kurie labiau būdingi erdvei, iš kurios politine prasme išsiveržėme, bet mentaliteto požiūriu jai tebepriklausome.

Nekultūringa, neišprususi visuomenė nepajėgi sukurti modernios ekonomikos

Stebėtina, kaip negebame perimti Europos demokratijos patyrimo, pasinaudoti kultūros ir švietimo pasiekimais, modernių darbo vietų kūrimo strategijomis ir kitais gerais dalykais.

Juk akivaizdu, kad šiandieniniame, o tuo labiau ateities inovacijų, aukštųjų technologijų pasaulyje žmogaus protas, žinios, technologijos, o ne gamtiniai resursai lemia visuomenės pažangą, ūkio plėtrą, augimą ir t.t.

Negaliu pamiršti Izraelio prezidento Shimon’o Peres’o žodžių, prieš keletą mėnesių pasakytų mums, Izraelyje viešėjusiems Europos politikams. Prezidentas minėjo pavyzdį, kad pas jį atvykę Etiopijos valdžios pasiuntiniai stebėjosi, jog šimtas tūkstančių karvių Izraelyje duoda daugiau pieno nei keli milijonai karvių Etiopijoje. „Jie manęs klausė – gal Izraelyje karvės kokios ypatingos veislės? O aš jiems atsakiau, kad ir karvės, ir arkliai tokie patys, ir žmonės panašūs, bet kas iš tiesų skiriasi – tai technologijos” , pasakojo Izraelio prezidentas.

Europa demokratiją pastatė ant tvirtų kojų. Bet mes net šito patyrimo nesugebame perimti. Nes tam būtina kurti pilietinę visuomenę – tikrą, ne paradinę. Būtina kurti žinių ir kūrybos visuomenę, nes, kaip man išaiškino mano pačios sūnus Šarūnas, ne kultūra yra ekonomikos antstatas, o atvirkščiai – kultūra yra ūkio, ekonomikos pagrindas. O kultūra savo ruožtu remiasi į valstybingumo pamatą. Nekultūringa, neišprususi visuomenė nepajėgi sukurti modernios ekonomikos! Galime investuoti savus ir skolintus milijonus į kelius, pastatus, žemės ūkį, bet tai neduos geidžiamo rezultato, aukštesnės gyvenimo kokybės.

7-oji bendroji programa ir Lietuva

Štai kad ir 2007 m. startavusi Septintoji bendroji programa – mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programa, pagrindinė ES mokslinių tyrimų finansavimo priemonė, kurios biudžetas 2007-2013 m. – 53,27 mlrd. eurų.

7-oji bendroji programa – tai pačios naujausios europinės mokslinės mados. ES mokslo visuomenė, politikai apie jas ne vienerius metus kalbėjo, diskutavo, galiausiai sutarė dėl jų reikalingumo ir paleido gyveniman, o aš prie to prisidėjau, balsuodama už šią programą Europos Parlamente.

Jei įsiskaitytumėte į programos turinį, tai įsitikintumėte, kad jos prioritetai sutampa su mūsų valstybės skauduliais ir jautriausiomis problemomis. Joje kviečiama, raginama spręsti tokias problemas, kaip ekonomikos augimas, konkurencingumas ir užimtumas žinių visuomenėje, švietimas ir mokymąsis visą gyvenimą, inovacijų, ekonominė ir socialinė sanglauda, aplinkosaugos politika, bendrosios žemės ūkio politikos reformos įtaka kaimo ekonomikai. Jau nekalbu apie tokias temas, kaip demografinė kaita, šeimos ir darbo suderinimas, sveikata ir gyvenimo kokybė, jaunimo politika, socialinė atskirtis ir diskriminacija. Dešimtys aktualiausių temų!
Ar tai ne mūsų darbotvarkė? Ar kas gali paneigti, kad tai svarbu Lietuvai? Mes Lietuvoje irgi ieškome būdų, kaip šias problemas išspręsti. Pavyzdžiui, kaip pakeisti Lietuvos demografinę situaciją, kaip suvaldyti migracijos procesus, kaip sumažinti skurdą. Juk dvidešimt antraisiais nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metais ir septintaisiais mūsų narystės ES metais  apie 20 proc. Lietuvos žmonių gyvena skurde, arti 30 proc. Lietuvos pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos!

Taigi, tik dirbkite, tirkite, teikite pasiūlymus, ponai mokslininkai, mūsų visų labui, o sąskaitas mes apmokėsime!

Kam atiteks 100 milijonų „lietuviškų” eurų?

Iš Lietuvos biudžeto kasmet į ES biudžetą pervedame tam tikrą sumą pinigų, pavyzdžiui, 2009 metais – apie 300 milijonų eurų (iš ES biudžeto gavome 1,8 milijardo eurų). Per septynerius metus (2007-2013 m.) tam, kad mūsų mokslininkai galėtų dalyvauti 7-ojoje bendrojoje programoje, jos biudžetui iš Lietuvos pervedamų lėšų teks 130 milijonų eurų. Natūralu būtų tikėtis, kad Lietuvos mokslo institucijos, mokslininkai iš dalyvavimo 7-ojoje bendrojoje programoje turės gerokai didesnės naudos, kurios piniginė išraiška viršys minėtus 130 milijonų eurų. Deja, iki programos pabaigos belikus 2,5 metų matome, kad mūsų mokslininkai sugebėjo uždirbti („paimti”) vos… 22,4 mln. eurų! Štai jums ir mūsų kompetencija. Kiek paėmėme, tiek ir esame verti.

Lietuvos mokslininkų laimėtų (finansuotinais iki šiol pripažinti 179 projektai) ir bendro pateiktų paraiškų skaičiaus santykis artimas ES vidurkiui (20 proc.), Lietuvos „sėkmės procentas” – 20,3 procento. Tačiau jau dabar aišku, kad didesnė dalis mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, teksiančių 7-ajai bendrajai programai, t.y. apie 100 milijonų eurų atiteks… kitų valstybių mokslininkams, jų projektams. Būtų tikras europietiškas solidarumas, tik šiuo atveju neturtingieji finansiškai parems turtinguosius.

Guodžiame save, kad ne mes vieni nesugebėjome pasinaudoti šios programos galimybėmis, tačiau jau dabar aišku, kad tokios šalys kaip D. Britanija, Nyderlandai, Švedija, Belgija, Austrija gaus daugiau, nei bus įmokėję į šios programos biudžetą. Tarp naujųjų ES valstybių narių geriausiai atrodo Estija ir Slovėnija. Koks „netikėtumas”, ar ne?

Amžinasis klausimas – ką daryti?

Atsakymas į šį tradicinį klausimą – straipsnyje. Mus, Lietuvą ištempti – ne tik į priekį, bet ir į viršų – gali inovacijos, aukštosios technologijos, modernios darbo vietos, mokslas ir kultūra. Turime rasti būdus ir kelius, kad mūsų vaikai turėtų galimybes save realizuoti Lietuvoje. Antraip turėsime Vaižganto mykoliukų Lietuvą, kurioje gyvens nuolankūs, kuklūs, geri žmonės, bet artojai. Su iš europinio sukirpimo frako kyšančiomis plūgo rankenomis. Nors gali būti ir dar blogiau.
Jei kas tikisi, kad ES ir NATO išspręs visas mūsų problemas, klysta. Taip nebus.

"Veido" archyvas

BVP vienam gyventojui Lietuvoje sudaro vos 55 proc. ES vidurkio

Per septynerius metus Europos Sąjungoje senbuvių neprisivijome nei pagal socialinius, nei pagal ekonominius rodiklius, tačiau smarkiai pasistūmėjome į priekį pagal informacinių technologijų plėtrą.

Jei reikėtų, remiantis statistiniais duomenimis, nupiešti Lietuvos paveikslą Europos Sąjungoje, jis atrodytų taip, kaip XIX amžiaus mūsų šviesuolis: skurstantis, bet išsilavinęs ir turintis daug potencialo.

Taip, Lietuva – skurdi šalis, BVP vienam gyventojui čia sudaro vos 55 proc. ES vidurkio, piliečiai dirba už vieną mažiausių minimalių atlyginimų ES, pusė gyventojų glaudžiasi perpildytuose butuose, o net penktadalis gyvena namuose su prakiurusiu stogu ar langais. Kita vertus, Lietuvoje beveik trečdalis visuomenės turi aukštąjį išsilavinimą, 90 proc. lietuvių kalba bent viena užsienio kalba, o informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūra bene pažangiausia Europoje: pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skvarbą Europoje, o šimtui lietuvių tenka 151 mobiliojo ryšio abonentas.

IT infrastruktūrą kūrėme tuščioje vietoje

Per septynerius metus pagal socialinius ar ekonominius rodiklius prisivyti Europą, socialinę gerovę kūrusią daugelį dešimtmečių, buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tačiau tose srityse, kuriose mūsų startinės pozicijos su kitomis ES šalimis buvo panašios, šiuo metu neturime ko gėdytis. Per septynerius metus, praleistus ES gretose, labiausiai pasistūmėjome informacinių technologijų ir interneto srityje, nes ten, kur neturėjome jokios infrastruktūros, panaudodami ES paramą, diegėme pažangiausias technologijas.

“Šalys, kurios turėjo skaitmenines telefono linijas, jas išnaudojo. O mes neturėjome išplėtoto skaitmeninių linijų tinklo, todėl mums parankiau buvo kloti šviesolaidinį kabelį, nes šios investicijos ilgalaikės”, – pabrėžia asociacijos “Infobalt” inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

Vis dėlto ekspertas įsitikinęs, kad nereikėtų labai didžiuotis ir siekti būtų lyderiais pagal šviesolaidinio interneto greitį ar skvarbą. “Norėtųsi būti pirmiems pagal gyventojų, verslo, Vyriausybės gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis. Infrastruktūra – tik kelias, kuriuo kažkas turi važiuoti”, – atkreipia dėmesį A.Plečkaitis.

Postūmis interneto naudojimo atžvilgiu taip pat didžiulis, nors ES pagal šį rodiklį esame tik aštunti nuo galo.

A.Plečkaitis primena: šiandien 58 proc. gyventojų reguliariai naudojasi internetu, per 78 proc. elektroninių valdžios paslaugų perkelta į internetą. 2004 m. pradžioje skaičiai buvo visai kitokie: internetu reguliariai naudojosi tik 22 proc. Lietuvos gyventojų, o pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę aplinką lygis Lietuvoje siekė 50 proc.

“Manyčiau, kad pasiekėme kur kas daugiau, nei būtume galėję pasiekti nebūdami ES, nes atsirado aiškus kelias, kuriuo turime judėti, atsirado struktūrinė parama ne tik el. valdžios, bet ir el. verslo projektams, tad įmonės galėjo palengvinti IT įsigijimo naštą ir sparčiai modernizavosi. Dabar 97 proc. įmonių Lietuvoje naudojasi internetu”, – apibendrina A.Plečkaitis.

ES eina socialinės gerovės, mes – liberalizmo keliu

Nesmagiausia su kitomis ES šalimis lygintis pagal socialinius ir ekonominius rodiklius, nes šiose srityse atrodome išties apgailėtinai, o pasididžiuoti galime tik prieš Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Prieš kelerius metus buvę mūsų lygos žaidėjai lenkai ir estai jau gerokai išsiveržę į priekį. Koją Lietuvai dar pakišo ekonominė krizė. Ekonomikos plėtrą iliustruojantis rodiklis – BVP vienam gyventojui – per krizę smuktelėjo žemyn: 2008 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pasiekė 61 proc. ES vidurkio, o po metų jau nukrito iki 55 proc. Nedarbas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, o darbo našumas – tik 55 proc. ES vidurkio.

Taigi nenuostabu, kad, “Eurostato” tyrimo duomenimis, patenkame tarp devynių skurdžiausių ES šalių, kur namų ūkių pajamos vienam nariui penkis kartus mažesnės negu valstybėse, kurių gyventojai gauna didžiausias pajamas.

Vis dėlto verslo konsultantas Edmundas Piesarskas mano, kad keliame sau pernelyg didelius lūkesčius, nes per septynerius metus ir negalėjome pasivyti Europos. “Kad per tiek laiko pasivytume ES senbuves, turėjome augti fantastiniais tempais, o jos turėjo ristis žemyn. Kitas dalykas – mentaliteto klausimas. Mūsų startinė pozicija buvo visai kitokia – neturime tikrojo elito, smulkiojo šeimos verslo tradicijų, o visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kažkas mumis turi pasirūpinti”, – dėsto E.Piesarskas.

Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas profesorius Arūnas Poviliūnas atkreipia dėmesį ir į skirtingas senosios Europos ir naujųjų narių raidos trajektorijas. “Stiprioji Europa orientuota į gerovės idealus, daug dėmesio skiria kovai su skurdu, socialinei lygybei. O mūsų trajektorija, kuri susiformavo iki mums įstojant į ES, labiau projektuota remiantis Pasaulio banku, kuris orientuojasi į liberalią ideologiją. Didžioji dalis naujųjų ES narių atstovauja socialiniams Europos idealams prieštaraujančiai grupei”, – kodėl ne itin pasistūmėta socialinės apsaugos srityje, aiškina profesorius.

Pasak A.Poviliūno, Lietuva socialinei apsaugai skiria tik 13–15 proc. BVP, Skandinavijos šalys – per 30 proc. “Tai dideli skirtumai. Ar galėtų Lietuva skirti 30 proc.? Negalėtų. Tai ne tik politinės valios, bet ir institucinės valstybės sąrangos dalykai. Mes esame įpratę taip gyventi ir vargu ar galime radikaliai keisti žaidimo taisykles”, – mano sociologas.

Tuo tarpu įmonės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas neabejoja, jog įstojus į ES gyvenimas pagerėjo absoliučiai visose srityse, tik problema, kad dalyje sričių išryškėjo didelė diferenciacija: tie, kurie gyveno gerai, gyvena vis geriau, o dalis žmonių neprisitaikė prie laisvosios rinkos ir prie pokyčių. Tai patvirtina ir “Eurostato” duomenys, rodantys, kad didžiausi gyventojų pajamų skirtumai užfiksuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje.

“Infrastruktūros ūkis per septynerius metus pakankamai daug pasistūmėjo – tiek mūsų keliai, tiek gatvės, tiek valymo įrenginiai. Sutvarkėme regioninius atliekų sąvartynus, tačiau dėl vidinio triukšmo sunkiai susišnekame dėl atliekų rūšiavimo, perdirbimo, energijos gavybos iš jų. Vis dėlto visi tie klausimai sprendžiami gerokai sparčiau, nei pajėgtume spręsti savo jėgomis – jei neperimtume iš ES patirties ir negautume tam pinigų”, – įsitikinęs G.Umbrasas.

Iš tiesų, nuo 2002–2003 m. padėtis smarkiai pasitaisiusi daugelyje sričių. Sparčiai keitėsi Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, ir nors tualeto namuose neturinčių gyventojų skaičiais vis dar šiurpiname civilizuotą Europą, progresas akivaizdus: gyvenančiųjų namuose su prakiurusiu stogu sumažėjo nuo 32 iki 21 proc., neturinčiųjų nei vonios, nei dušo dalis susitraukė nuo 23 iki 16 proc., o neįsirengusiųjų tualeto viduje – nuo 25 iki 17 proc.

Gyvenant ES draugijoje apmažėjo ir didžiausi visuomenės skauduliai. 2003 m. buvome pirmi Europoje pagal mirčių keliuose skaičių, tačiau iš ES lėšų tvarkomi keliai ir taikomos saugaus eismo priemonės prisidėjo prie to, kad avarijų nusinešamų gyvybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 23,8 iki 12,8. Gerėjant gyvenimui bei prisidėjus emigracijai, Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas: nors Baltijos šalys vis dar pirmauja ES pagal žmogžudysčių skaičių, 2003 m. Lietuvoje buvo užregistruota 9,4 žmogužudystės 100 tūkst. gyventojų, o 2009 m. – 5,6.

Svarbu ne tik parama, bet ir patirtis

Daugelis ekspertų, kalbėdami apie Lietuvos narystės ES naudą, pabrėžia struktūrinių fondų poveikį, kuris, įvairiais skaičiavimais, 1–2 proc. paskatino Lietuvos ekonomikos augimą. “Danske Bank” vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė tvirtina, kad net ir statybų bumo laikotarpiu tie investiciniai projektai, kurie buvo susiję su ES parama, buvo kryptingesni – nukreipti į gamtosaugos projektus bei infrastruktūros plėtrą ir ilguoju laikotarpiu didins šalies konkurencingumą. Be to, svarbu ir kitas narystės aspektas – gerosios patirties perėmimas iš ES senbuvių.

“Mano galva, svarbiausia laisvas prekių judėjimas ir tai, kad mūsų verslas ypač po Rusijos krizės pakankamai greitai ir sėkmingai integravosi į Vakarų rinkas. Kitas dalykas – laisvas asmenų judėjimas, tai, kad žmonės gali semtis patirties, perimti geriausią patirtį”, – svarsto E.Piesarskas.

“Jei nebūtume įstoję į ES, gal mūsų ekonomika būtų ne taip sparčiai augusi ir ne taip smarkiai kritusi. Tikėtina, būtume stabilesni, bet ne tiek pajudėję į priekį”, – apibendrina E.Piesarskas.

Praktiškai visose senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse euroskeptikų daugiau nei optimistų, o pokomunistinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, atvirkščiai, vyrauja eurooptimistai.

Prieš vienuolika metų, 2000-ųjų balandį, Visuomenės nuomonės tyrimų centras “Vilmorus” atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą, kurioje buvo pateiktas šiek tiek neįprastas klausimas: “Pabandykime įsivaizduoti, kad Europos Sąjunga yra žmogus, asmenybė. Kokiomis savybėmis jį charakterizuotumėte, kaip šis žmogus atrodytų?” (atviras klausimas be parengtų alternatyvų). Apklausos metu buvo paminėtos 1337 teigiamos ir 255 neigiamos savybės. Iš teigiamų savybių dažniausiai buvo minimas sąžiningumas ir teisingumas – 29 proc., protingumas ir išsilavinimas – 16 proc., tvirtumas ir ryžtingumas – 12 proc. Pagrindinė neigiama savybė – “savanaudis, išnaudotojas”, bet ją paminėjo tik 13 proc.

Sunku pasakyti, kokios konkrečios savybės būtų minimos dabar, tačiau nėra abejonės, kad vyrautų teigiamos.

Dauguma – 61 proc. Lietuvos gyventojų šiuo metu pasitiki Europos Sąjunga ir jos institucijomis (čia ir toliau naudojami 2010 m. rudens Eurobarometro duomenys), 72 proc. mano, kad narystė ES, atsižvelgiant į visas aplinkybes, Lietuvai yra naudinga. Dažniausiai nurodoma, kad narystė atvėrė galimybes dirbti, mokytis užsienyje, laisvai keliauti.

Reikia turėti omenyje, kad toli gražu ne visų šalių gyventojai mato narystės ES naudą. Daugiau skeptikų negu optimistų yra Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Kipre. Kiekvienoje šalyje euroskepticizmo pagrindas turi savo specifiką. Latvijoje su ES siejamos nepopuliarios priemonės krizei įveikti. Austrijoje gyventojai nepatenkinti dėl neefektyvios ES išorinių sienų kontrolės, imigracijos, nusikalstamumo, ES biurokratizmo ir neefektyvaus išlaidavimo.

Dar daugiau yra manančiųjų, kad apskritai procesai Europos Sąjungoje krypsta į blogąją pusę. Praktiškai visose senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse yra daugiau skeptikų negu optimistų (iki krizės pesimistų buvo mažuma).

Pokomunistinėse šalyse, atvirkščiai, vyrauja optimistai. Ne išimtis ir Lietuva: 51 proc. apklaustųjų teigia, kad procesai krypsta į gerąją pusę (tai yra ketvirta vieta po Bulgarijos, Lenkijos ir Slovakijos), o 19 proc. – kad į blogąją.

Kas vis dėlto nepatinka Lietuvos gyventojams Europos Sąjungoje? Pažvelkime, ko iki narystės ES Lietuvos gyventojai bijojo labiausiai. 2003 m. kovą, prieš pat referendumą dėl Lietuvos stojimo į ES, buvo apklausta 10 tūkst. gyventojų (“Vilmorus”), anketoje tarp daugelio klausimų buvo pateiktas ir atviras klausimas (be pateiktų atsakymų) apie tai, kokių esama abejonių dėl narystės. Dauguma abejonių neturėjo arba negalėjo jų suformuluoti, o pagrindinė dvejonė buvo dėl žemės ūkio – nerimauta, ar žemės ūkis nesužlugs neatlaikęs konkurencijos su kitomis ES šalimis. Atrodytų, kad ši baimė nepasitvirtino: būtent žemės ūkis gavo didžiausią paramą iš ES.

Šiuo metu Europos Sąjunga neretai kritikuojama dėl biurokratizmo, neefektyvumo, išlaidavimo, centralizacijos ir pan. 2010 m. rudens Eurobarometro anketoje buvo pateiktas klausimas, su kuo respondentui asocijuojasi Europos Sąjunga.

Buvo galima pasirinkti neribotą skaičių tiek teigiamų, tiek neigiamų apibūdinimų. Taigi Lietuvoje ES asocijuojasi su biurokratizmu 11 proc. gyventojų (Suomijoje – 45 proc.), su išlaidavimu – 13 proc. (Austrijoje – 56 proc.), su silpna išorės sienų kontrole – 3 proc. (Danijoje – 42 proc.), su didėjančiu nusikalstamumu – 5 proc. (Austrijoje – 56 proc.), su kultūrinio identiteto praradimu – 10 proc. (Austrijoje – 25 proc.). Taigi Lietuvoje negatyvių asociacijų nėra daug.
Neseniai atsikūrusioje valstybėje turėtų būti jautriai reaguojama į bet kokių funkcijų ar sprendimų perdavimą už nacionalinio suvereniteto ribų. Šiuo atveju taip nėra, dauguma Lietuvos gyventojų yra už bendrą gynybos politiką – 86 proc., už bendrą užsienio politiką – 75 proc., už bendros valiutos įvedimą – 51 proc. (tiesa, daugelis mano, kad Lietuvoje įsivesti eurą dar ne laikas, kad dar nesame tam pasirengę).

Dauguma Lietuvos gyventojų yra už tolesnę Europos Sąjungos plėtrą, tačiau vienos šalys yra labiau pageidaujamos, o kitos – mažiau. Ypač pageidaujama, kad į ES įstotų Šveicarija (85 proc.), Norvegija (84 proc.), Islandija (78 proc.), Ukraina (67 proc.), Kroatija (62 proc.). Abejojama dėl Turkijos (41 proc. už ir 40 proc. prieš), skeptiškai žiūrima į Albanijos ir Kosovo priėmimą.

Eurobarometre nėra vengiama pateikti klausimų apie Europos Sąjungą egzaminavimo forma: pateikiamas teiginys ir reikia atsakyti, ar jis teisingas. Pvz., “Šiuo metu ES sudaro 27 šalys”, “Šveicarija yra ES narė”. Šiuo požiūriu Lietuvos gyventojų atsakymų vidurkis (60 proc. teisingų ir 17 proc. klaidingų) artimas ES vidurkiui.

Kažkada lietuviai Europoje išsiskyrė savo depresyviomis nuotaikomis, ypač tai atskleidė vertybių tyrimo, atlikto Europoje 1999 m., duomenys, kai daugumoje diagramų Lietuvos rezultatas būdavo apačioje, nepaisant to, ar klausiama apie laimę, ar apie pasitikėjimą parlamentu. Ir dabar Lietuva pagal pasitikėjimą parlamentu (Seimu) yra 27-ta iš 27 Europos Sąjungos šalių, pagal pasitikėjimą Vyriausybe – 25-ta, teisine sistema – 25-ta. 27 vietoje ir pagal dalį (procentą) sutinkančiųjų su teiginiu, kad “Lietuvoje atsižvelgiama į mano nuomonę”, – 15 proc. Beje, Europos Sąjungoje manančiųjų, kad yra atsižvelgiama į respondento nuomonę, daugiau – 23 proc.

Tačiau pakanka ir optimistinių rodiklių. Šiuo metu patenkintųjų savo gyvenimu yra 56 proc. (Danijoje – 97 proc., Švedijoje – 96 proc.), tai daugiau negu Vengrijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje. Prieš 10 metų (2001 m.) tokių buvo kur kas mažiau – 40 proc. Šalies ekonominę padėtį gerai vertina tik 7 proc. gyventojų (Airijoje – 1 proc., Graikijoje – 2 proc., Ispanijoje – 3 proc.), tačiau savo šeimos materialinę padėtį gerai įvertino net 50 proc. respondentų.

Daug optimistų esama Europos Sąjungos ekonomikos atžvilgiu: 53 proc. teigiamų ir 37 proc. neigiamų įverčių (Jungtinėje Karalystėje atitinkami skaičiai 14 ir 71 proc.).

Taigi Lietuva tebėra narystę Europos Sąjungoje pozityviai vertinanti šalis, o gyventojų nuotaikos Europos kontekste gerėja.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) paskutinį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su 2009 metų atitinkamu ketvirčiu, paaugo vidutiniškai 3 proc., mano “Bloomberg” prognozes pateikę penkių bankų ekspertai, rašo “Verslo žinios”.

Optimistiškiausiai nusiteikęs SEB bankas, anot jo, ketvirčio BVP šuolis bus 5 proc., o pesimistiškiausiai – “Swedbank”, prognozuojantis 2 proc. ūgtelėjimą.

“Danske” banko specialistų nuomone, BVP augimas praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį turėtų siekti 3,2 proc. “Finasta” ir “Nordea” prognozuoja 3 proc. BVP kilimą.

Sunkmečiu Lietuvos svoris ES dar labiau sumenko, o lygiaverčių konkurenčių dar labiau sumažėjo – beviltiškai atsilikome nuo Estijos ir Lenkijos, tad dabar galime pasididžiuoti tik prieš Latviją ir amžinas ES autsaideres – Bulgariją ir Rumuniją.

“Jei toliau būtume augę tokiu tempu, kaip 2000–2008 m., ir nebūtų ištikusi 2009 m. krizė, Europos Sąjungos (ES) vidurkį pagal BVP vienam gyventojui (rodiklį, iliustruojantį ekonominę plėtrą) būtume pasiekę 2021–2022 metais”, – skaičiuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas.

Tačiau dabar, kai tapome viena didžiausių krizės aukų visoje ES, lieti prakaitą šiame maratone teks gerokai ilgiau.

Banko “Finasta” makroekonomistė Rūta Medaiskytė tvirtina, esą jeigu darytume prielaidą, kad tiek Lietuvos, tiek ir ES šalių ekonomika kasmet augs vidutiniu pastarųjų dešimties metų tempu – Lietuvos 4 proc., o ES – 1,7 proc., su ES susilyginsime po kiek daugiau nei 25 metų.

“Kurį laiką į mus buvo žiūrima kaip į smarkiai kylančią perspektyvią valstybę, o dabar atsidūrėme atsilikėlių vaidmenyje”, – kaip pasikeitė Lietuvos vaidmuo Europoje vertina ekonomistas Povilas Gylys.

Tokios pačios nuomonės laikosi ir ekonomistas, soc. m. dr. Tomas Ramanauskas, manantis, kad krizė akivaizdžiai įstūmė Lietuvą į ES ekonominių autsaiderių gretas.

“Juk “Eurostato” duomenimis, pagal realųjį BVP vienam gyventojui, lenkiame tik tris ES šalis, o per krizę šis rodiklis labiau nukrito tik Latvijoje. Pagal nedarbo lygį irgi “pirmaujame” – 18 proc. nedarbas Lietuvoje yra ketvirtas pagal dydį ES ir beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį. Baltijos šalyse buvo bene didžiausi finansiniai ir nekilnojamojo turto burbulai, tad ir ekonomikos perkaitimas labiausiai išreikštas, o socialiniai padariniai skaudžiausi”, – komentuoja ekonomistas.

Iš tiesų, kelerius metus fiksuotas sparčiausias ES ekonomikos augimas leido mums spėriai vytis Europą pagal ekonominius rodiklius. V.Žukauskas primena, kad 2000 m. BVP vienam gyventojui siekė 40 proc. ES vidurkio, o 2008-aisiais pasiekė 62 proc. Tuomet atėjo nelemtieji 2009 m. ir šis rodiklis nukrito iki 53 proc. – tokio, koks buvo 2005 m.”

Recesija dar labiau padidino atotrūkį nuo ES vidurkio ir pagal kitus rodiklius. “Eurostat” prognozuoja, kad per 2010 m. Lietuvos BVP susitrauks 0,6 proc. (tiesa, Finansų ministerijos ir kai kurių bankų prognozės optimistiškesnės ir žada 1–1,6 proc. augimą). Tokios prognozės Europos mastu atrodo nekaip, nes 2010 m. ES prognozuojamas 1 proc. BVP augimas, Estijos BVP turėtų didėti 0,9 proc., o Lenkijos – išaugti 2,7 proc. Tik Latvija atrodo prasčiau, nes pagal “Eurostat” prognozes, jos BVP susitrauks 3,5 procento.

Sunkmečiu taip pat pagilėjo praraja tarp vidutinio minimalaus atlyginimo Lietuvoje ir kitose ES narėse, nors mūsų šalyje šis rodiklis ir taip penkis kartus mažesnis negu Vakarų Europoje, o mažesnį minimalų atlyginimą gauna tik bulgarai ir rumunai. Nuo 2007 m. Lietuvoje minimalus atlyginimas nesikeitė, tuo tarpu net per krizę jis didėjo Čekijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir dar keliose šalyse.

“Lietuva pradėjo labai atsilikti pagal inovatyvumo, našumo rodiklius ir praranda konkurencingumą. Kita vertus, matyti, kad šalyje yra didelis kūrybinis potencialas, bet jam prasiveržti neleidžia neefektyvus valdymas, daugiapakopė biurokratinė sistema”, – į dar vieną sritį atkreipia dėmesį ekonomistė, soc. mokslų dr. Margarita Starkevičiūtė.

Iš tiesų nežibame nei pagal darbo našumą (55 proc. ES vidurkio), nei pagal užsienio investicijų skaičių (0,6 proc. BVP). “Šioje srityje mes patys kaišome pagalius sau į ratus per sudėtingą mokestinę sistemą, korupciją ir biurokratiją”, – pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Atsilikome nuo estų ir lenkų

Krizė pagal ekonominius rodiklius atitolino mus ne tik nuo ES senbuvių – ryti dulkes užnugaryje mus paliko ir amžinos mūsų konkurentės Estija ir Lenkija. Tad rungtyniavę su penkiomis šalimis, dabar likome varžytis tik su trimis – Latvija, Rumunija ir Bulgarija.

“Regione atrodome pusėtinai, bet lenkai ir estai jau nepavejami, vienintelė šalis, prieš kurią galime pasipuikuoti, yra Latvija”, – komentuoja S.Besagirskas.

Estija, kaip žinoma, sugebėjo puikiai tvarkytis su krize, nes gerais laikais iš perteklinių biudžetų buvo sukaupusi nemažą rezervą ir laiku ėmėsi būtinų reformų.

Vertindami Lietuvos lipimą iš recesijos ekonomistai vis dėlto randa ir kuo pagirti Lietuvą. R.Medaiskytė primena, kad trijų euro zonos šalių – Graikijos, Airijos ir Ispanijos – viešieji finansai daug blogesnės padėties nei Lietuvos. “Nenoriu mūsų visiškai sumenkinti. Pagal pragyvenimo lygį Lietuvos pozicija ES suprastėjo, bet ištikus krizei išlaikėme fiksuotą valiutos kursą, nors spaudimas jam buvo milžiniškas. Lietuvos Vyriausybė padarė tai, ką reikėjo, nors ir buvo socialiai skaudu – karpė viešojo sektoriaus išlaidas. Šiuo atveju mūsų atsilaikymas netgi gali būti pavyzdys Graikijai, kuriai gana sunkiai sekėsi priimti nepopuliarius sprendimus”, – komentuoja ekspertė.

Kita vertus, S.Besagirskas nemano, kad dėl to derėtų labai pūstis. “Jei lenktyniauja Žiguliai ir Mersedesas, tai nemanau, kad Žigulių vairuotojas turi kuo džiaugtis, jei Mersedesas sustoja pailsėti ir Žiguliai jį aplenkia, – vaizdžiai iliustruoja S.Besagirskas. – Mes tikrai nesame tokie pajėgūs, kad manytume, jog pralenksime airius ar ispanus. Šios šalys turi daug atsargų – investuoto kapitalo, įmonių. Nepalyginamas ir mūsų ekonominis išsivystymas. Taip, šių šalių ekonomikos plėtra sumažėjo, bet greitai jos vėl šoks į priekį”.

Europoje vis dar gerai atrodome ir pagal valstybės skolos rodiklį. Šiemet Lietuvoje valstybės skola siekia 34,8 proc. BVP, o Vokietijoje – beveik 75 proc., Prancūzijoje – 83 proc., Italijoje – 119 proc. Tačiau nerimo ženklų matome ir čia – ES šalys senbuvės tokią skolų kuprą užsiaugino per daugelį metų, o Lietuva vien nuo krizės pradžios sugebėjo šį rodiklį padvigubinti. O štai Estijos valstybės skola ir šiandien siekia tik 6,9 proc.

S.Besagirsko vertinimu, maža valstybės skola estams leis dar labiau atsiplėšti nuo Lietuvos ir Latvijos, mat estai kitais metais planuoja viešąją skolą didinti iki 12,4 proc. – greičiausiai jie stimuliuos savo ekonomiką, skatindami vidaus vartojimą. “Manau, kad atotrūkis tarp mūsų ir estų tik didės, nes viskas, ką jie padaro, pavyksta racionaliau. Jie ir šalį reklamuoja efektyviau nei mes”, – priduria S.Besagirskas.

Išeitis – eksportas ir smulkiojo verslo skatinimas

Iš ekonominės krizės lipsime lėtai ir vangiai, kaip ir visa Europa, o vėl grįžti į lenktynių trasą ir stengtis pavyti ES šalis senbuves galėsime tik protingai tvarkydamiesi su viešaisiais finansais, pasinaudodami sėkmingais ES sprendimais ir išnaudodami savo pranašumus.

“Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad po krizės Lietuvos ekonomika šaus kaip suspausta spyruoklė”, – tvirtina T.Ramanauskas. Anot jo, nedarbo išaugimas Lietuvoje yra nulemtas gilių struktūrinių veiksnių – sunyko ištisos veiklos sritys, daug į vidaus rinką nukreiptų veiklos sričių vegetuoja, nes neturi perspektyvų esant šiam paklausos lygiui. Turi įvykti struktūrinis ūkio persitvarkymas, o tai negali vykti staigiai.

Išeitį, kaip spręsti milžinišką nedarbą, nurodo ekonomistė M.Starkevičiūtė, pasigendanti Lietuvoje dėmesio smulkiajam ir vidutiniam verslui. “Nepasimokome iš Europos patirties. Pavyzdžiui, dabar siūloma iki 5 proc. sumažinti individualioms įmonėms gyventojų pajamų mokestį, tačiau kitose šalyse sunkmečiu už smulkiuosius verslininkus valstybė moka ir “Sodros” mokestį – tokią sistemą įsivedusios turi Vokietija, Olandija, Austrija. Valstybei tai papildomai nekainuotų, nes kai žmogus bedarbis, šiaip ar taip, jam mokama pašalpa”, – mokytis iš teigiamų ES pavyzdžių ragina M.Starkevičiūtė.

Kita Lietuvos ekonomikos atsitiesimo viltis – eksportas. R.Medaiskytė mano, kad atsitiestume greičiau, reikia kelių veiksnių – gyvesnės pasaulio ekonomikos, gaminti tai, ko reikia eksporto rinkoms, ir atsigaunančio kreditavimo.
“Tik viską reikia daryti protingai, akylai prižiūrėti viešuosius finansus, nes jei vėl pradėsime švaistyti ir prisiskolinsime, perspektyva bus liūdna”, – įspėja makroekonomistė.

Nesuklysime teigdami, kad didelė dalis Lietuvos užsienio politikos darbotvarkės, pradedant nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., buvo kuriama Vašingtone. Tai pasakytina ir kalbant apie Iraką, ir apie Afganistaną, ir apie NATO, ir apie Lietuvos vaidmenį posovietinėse šalyse, ir apie jos santykius su Vakarų Europos šalimis.

Kritikai Lietuvoje pabrėžia, kad Lietuvos karinių pajėgų siuntimas į Afganistaną gal dar ir buvo pateisinamas, tačiau savų kariškių siuntimas į Iraką esą buvusi didžiulė klaida. Lygiai taip pat pašaipiai nemažai lietuvių žvelgia ir į Lietuvos valdžių įsipareigojimus plėsti demokratiją buvusioje Sovietų Sąjungoje, kai pati Lietuva savų problemų turi iki kaklo. Be to, juk jau esą seniai išsiaiškinta, kad demokratija negali būti eksportuojama, – ji turi išsivystyti iš šalies istorijos, kultūros ir šiuolaikinės politikos matricos.

Visiems šiems skeptikams, kritikuojantiems Lietuvą už Amerikos politikos palaikymą Rytų ir Centrinės Europos atžvilgiu, galima atsikirsti paprastai: kaip Lietuva galėtų nepaisyti pagalbos prašymo iš valstybės, kuri daugiau nei kuri kita padėjo pasiekti Lietuvai prioritetinius užsienio politikos tikslus, – juk JAV padėjo Lietuvai įstoti į NATO bei skatino Briuselį priimti ją dar ir į Europos Sąjungą. Be to, kaip ji galėtų atmesti bet kokį JAV prašymą, jeigu JAV yra vienintelė valstybė, turinti karines pajėgas, galinčias apginti Lietuvą nuo agresijos iš Rytų?

Tačiau dabar, kai žmonės, atsakingi už invaziją į Iraką, neteko valdžios, o neokonservatyvizmo šalininkai, rėmę neišmintingą vienašališką Amerikos politiką, buvo diskredituoti, Lietuvai, regis, atėjo laikas formuoti savo politiką, kuri nebūtų kuriama Vašingtone. Ne dėl to, kad prezidento Baracko Obamos administracija mažiau remia Lietuvą nei buvusi administracija. Prezidentas kategoriškai pareiškė liekąs ištikimas įsipareigojimams dėl visų NATO narių saugumo. O JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton Taline patvirtino, kad JAV šiuo metu neketina iš Europos atšaukti savo branduolinių ginklų.

Be to, didesnio savarankiškumo nuo JAV Lietuvai reikia ir dėl to, kad toji globa padeda išspręsti tik tai, kas nuo JAV priklauso, o kitų problemų išspręsti nepadeda ir netgi trukdo. Konkretus pavyzdys – Lietuvos ir Rusijos nesutarimai. Jokios importinės strategijos nepadės, čia, matyt, vertėtų remtis į Europos Sąjungą ir sveiką nuovoką. Būdama didelė ir politiškai bei ekonomiškai galinga, ES galėtų padėti Lietuvai išspręsti kai kurias tarptautines problemas. Bet čia kyla klausimas, ar ES veikia kaip išties vieninga sąjunga. Šiuo metu atsakymas yra kategoriškas NE.

Iš tiesų esama nerimą keliančių požymių, kad didesnė ES narių dalis eina keliu, vedančiu prie dvišalės, o ne daugiašalės politikos. Turint omenyje tiek santykius su Rusija, tiek Iraką, tiek kitas tarptautines problemas. Ir šį toną diktuoja galingosios Prancūzija bei Vokietija.

Tuomet svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas, regis, turėtų būti užtikrinti glaudžius ir harmoningus santykius su tomis kaimyninėmis valstybėmis, kurios supranta, kodėl Baltijos šalys nerimauja dėl Maskvos politikos ir žaidimų.
Į šią kategoriją patenka Lenkija ir Šiaurės šalys. Taigi su šiomis valstybėmis Lietuvos santykiai turėtų būti puikūs. Deja, nėra. Ir medaus statinėje šaukštu deguto dažniausiai tampa ne patys reikšmingiausi dalykai – tarkime, lenkų pavardžių rašymo Lietuvoje problema.

Įveikusi šiuos nedidelius nesutarimus, Lietuva išloštų ir ekonominėje, ir politinėje, ir tarptautinėje plotmėje. Ji galėtų remtis į Lenkiją Briuselyje. Ir ne tik ten. Juk Lenkijai pavyko pagerinti santykius su Vokietija, atrodo, kad ir su Rusija. Ši permaina ir Lietuvos bičiulystė su Lenkija galėtų šiek tiek atšildyti atvėsusius Lietuvos ir Rusijos bei Lietuvos ir Vokietijos santykius.

O kalbant apie Lietuvos santykius su Šiaurės šalimis tenka pasakyti, kad juos kartina tai, kas lietuviams atrodo ne itin svarbūs dalykai, – įstatymas dėl mažamečių apsaugos ir pastarasis skandalas dėl homoseksualų parado. Po šių istorijų Skandinavijos šalyse padaugėjo žmonių, Lietuvą vertinančių kaip homofobų tautą.

Čia derėtų priminti, kad siekdama tapti ES ir NATO nare, Lietuva įsipareigojo priimti demokratines abiejų organizacijų vertybes. Kreipdama dėmesį į visus rimtus nuogąstavimus dėl savo kalbos ir vertybių išsaugojimo, tokia maža valstybė kaip Lietuva, be abejo, privalo laikytis ir šių įsipareigojimų. Vis dėlto teisybė yra ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje negali būti dramatiško nesuderinamumo tarp veiksmų šalies viduje ir jos tarptautinių įsipareigojimų.

D.Krickus yra Mary Washington universiteto garbės profesorius, vadovavęs JAV jūrų pėstininkų universiteto H.L.Oppenheimerio karo strategijos katedrai, ir nuolatinis www.lithuniatribune.com bendradarbis.

Bent kasmet minint Europos dieną verta panagrinėti, kas mes esame Europoje, ir apskritai kokia yra Europos Sąjunga. Juk metai bėga, keičiasi žmonės ir mes kažkur judame, tačiau ar suprantame kur? Ar “senoji” Europa mus palaiko, ar greičiau laiko tiesiog provincija “ištiesta ranka”?

Nors šešeri metai nėra ilgas laikas, tačiau kelti klausimus apie mūsų tikslus ES ir šios Sąjungos prasmę yra būtina, antraip nepajusime, kaip ateis garbingi narystės jubiliejai, o mes vis dar skųsimės esantys izoliuoti, nuskriausti, nepakankamai išsivystę.

Tai, kad mes šiandien pradėjome aktyviai kelti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetinės ir transporto izoliacijos klausimus, manau, yra vienas didžiausių laimėjimų per visus šešerius narystės metus. Nors laimėjimu reikėtų laikyti šių problemų išsprendimą – prisijungimą prie konkrečių infrastruktūrinių tinklų, tačiau iki šiol šie vieni esminių mūsų integracijos į ES de facto klausimų buvo likę tarsi nuošaly.

Paprastai kiekviena valstybė, interesų grupė ar korporacija deda milžiniškas pastangas, kad jų interesas neliktų nuošaly. Tačiau jei pažvelgtume, kaip šioje vietoje elgiasi Lietuva, pamatytume, kad dažniausiai mes būname per mažai aktyvūs, galbūt manydami, jog mūsų problemos yra tokios akivaizdžios ir aktualios visos ES mastu, kad bus sprendžiamos bet kokiu atveju.

Deja, taip nėra. ES klausimų žemėlapis labai margas ir didelių problemų tikrai turime ne mes vieni. Dunojaus regiono vystymasis, tolimesnė ES plėtra į Balkanus, Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių skolos, ekonomikos recesijos nulemtas nedarbas, emigrantų integracija, nusikalstamumo didėjimas… Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Nesunku suprasti, kaip Lietuva atrodo šiame kontekste. Mes esame tik vieni iš daugelio su savo panašiomis į visų kitų problemomis. Ir nors startavę iš skirtingų pozicijų, šiandien tam tikrose srityse esame gerokai atsilikę, dėl to netampame ypač svarbūs, reikalaujantys ypatingo dėmesio ir finansavimo.

Iš tiesų dideliais finansiniais resursais mes niekada negalėjome pasigirti, o narystė ES tam tikrų galimybių investicijoms ar tiesiog pagalbai atvėrė. Tačiau šiandien matyti, kad toli gražu ne visada mokame ir suprantame, kaip tuos pinigus pasiimti. Žinoma, kad atrodome keistai vis prašydami “dar ir dar”, kada ne visos jau duotos galimybės yra išnaudotos.

Taigi esame mažytis lopinėlis žemėlapyje ir toks, natūralu, būsime ateityje, tad ką gi mums daryti, kad būtume girdimi ir tokie svarbūs, kokie norime būti? Atsakymas, mano įsitikinimu, yra bendradarbiavimas plačiąja prasme. Turime elgtis ir gyventi kolektyviškai, mąstyti ir veikti regioniškai. Ieškoti dialogo ir kompromiso, o ne bandyti nustumti į šalį kitus. Manau, mums būtų į naudą atsisakyti dalies savo egocentriškumo ir imti suvokti save kaip Baltijos jūros regiono dalį.

Ir tai nėra siūlymas kurti “bloką bloke”, tai greičiau prisitaikymas prie ES sistemos ir žaidimas pagal Sąjungos taisykles. Bendrijoje yra įprastas regioninis klausimų sprendimas, regioninių strategijų kūrimas ir infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas. Ir čia mums nereikia būti lyderiais, kad galėtume kryptingai spręsti savo problemas ir progresuoti. Būkime bent informuoti, aktyvūs ir dalyvaujantys.

Tačiau grįžkime prie klausimo, kurį iškėlėme komentaro pradžioje: o kur link eina pati Europos Sąjunga? Atrodo, kad Europos Sąjunga pasirinko supervalstybės kelią, deklaravusi tikslą tapti aktyvia tarptautinės arenos žaidėja. Strategija “ES 2020″ nubrėžė tvaraus ir atsakingo vystymosi rėmus, Europa aktyviai ėmėsi moralinės lyderystės vaidmens pasaulyje, siekdama apsaugoti aplinką nuo šalutinių ekonominės raidos padarinių.

Ar šie pokyčiai keičia mūsų vaidmenį ES, kokius klausimus tai mums kelia? Pagrindinis jų, manau, yra toks: ar mes ketiname aktyviai dalyvauti kuriant naująją ES, ar renkamės pasyvaus stebėtojo vaidmenį? Mano nuomone, atsakymas turėtų būti vienareikšmis – mes turime būti aktyvūs.

Kaip tai pasiekti? Integruoti savo šalies specialistus į ES institucijas ir tarnybas. Nelikti nuošalyje kuriant naująją užsienio reikalų tarnybą. Ūkio lygmeniu, remdamiesi “ES 2020″ strategija ir atsižvelgdami į savo stipriąsias puses, turime modeliuoti savo švietimo sektorių taip, kad mūsų mokslininkai ir specialistai rastų sau vietą Europos ekonomikos sistemoje.

Parengta kartu su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės Lietuvos delegacija.