Inga NECELIENĖ
Nuo šiandien Prancūzija bandys suvaldyti tris stichijas – prie iš krantų išsiliejusios Senos ir streikuotojų prisidės futbolo aistruolių minia, kurią šiemet sudarys nebe 16, o 24 nacionalinių rinktinių sirgalių palydos. Tarp jų – ir tokio rango futbolo pirmenybių debiutantų islandų gerbėjai. Dešimtkart mažesnės už Lietuvą šalies rinktinė įrodė, kad dalyvavimas futbolo čempionatuose – ne vien didžiųjų valstybių privilegija. Kodėl jie pateko, o mes – tradiciškai ne?
Lietuva ir futbolas – tai kelios tiesiogiai viena iš kitos kylančios mums skausmingos temos. Pirmoji – būtinosios saviplakos. Dėl neturimo nė vieno normalaus stadiono, prastos šalies valdžios, menko futbolo lygio ir pan. Antroji – įsivarytų kompleksų. Juk latviai Europos čempionate kartą jau žaidė, o šiomis dienomis debiutuos ir islandai – vos 330 tūkst. gyventojų turinti 103 kv. km sala, kurioje išsitenka dešimtys futbolo stadionų bei dengtų maniežų. 65 300 kv. km Lietuvos plotas per mažas bent vienam normaliam.
Pakako dešimtmečio
Nuo šiol Islandiją galėsime linksniuoti ne tik kaip šalį, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kaip gerąjį pavyzdį, iš kurio galime pasimokyti laikytis numatytos strategijos. Į šią salą dar prieš čempionatą dėmesį atkreipė Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį islandai žengė tvirtą žingsnį pirmyn ne tik statydami sporto infrastruktūrą, bet ir rengdami jaunuosius žaidėjus. Stokodami aukštos kvalifikacijos futbolo specialistų, talentingus jaunuolius pagal sudarytas sutartis jie siuntė į pirmąją ir antrąją Anglijos lygą ir ten augino talentus.
Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą.
„Prieš dešimt metų islandai nusprendė investuoti į sporto objektus. Dabar infrastruktūros jie turi daug, nes visą dešimtmetį tą darė kryptingai, statė dengtus maniežus, įrenginėjo aikštes ir siekė eliminuoti gamtos įtaką treniruočių procesams, nes jų šalyje lauke žaisti tinkamas sezonas trumpas. Kita kryptis buvo į trenerių kvalifikaciją. Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą“, – šiai šaliai pagyrų negaili Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edvinas Eimontas, matęs ne tik islandų, bet ir kito Europos čempionato debiutanto, apie 3 mln. gyventojų turinčio Velso kryptingą darbą.
Mažų šalių pavyzdžiai mums tampa postūmiu. Bet svarbiausia – ne laukti, o veikti. Ir veikti kryptingai, nes futbolininkų rengimo procesas – labai dinamiškas, greitai čia nebūna.
Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo.
„Airiai priėmė sprendimus dėl talentingų jaunuolių ugdymo šalies mastu, panašią programą pasitvirtino ir austrai. Viskas vyksta realiuoju laiku, neišnaudojai savo šanso – pradedi iš naujo, nuo nulio. Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo“, – sako E.Eimontas.
Komercija ar šansas silpnesniems?
Naujoviška 24 nacionalinių rinktinių čempionato tvarka – tik komercija ar šansas mažesniems, gal ne tokiems stipriems patekti ir suvokti, ką reiškia priklausyti Europos futbolo elitui?
„Įžvelgčiau ir komercinį, ir futbolo populiarinimo elementą. Viena vertus, konkurencija didžiulė, tarp Europos komandų lygio skirtumas nėra didelis. Kita vertus, šiemet į pirmenybes nepateko olandai, kurie yra 2014 m. pasaulio čempionato bronzos medalių laimėtojai. Taigi net geriausioms komandoms niekas nieko negarantuoja“, – sako futbolo komentatorius Nerijus Kesminas.
Sėkminga komercine naujoviško čempionato rengimo sistema abejoti nereikėtų, tokį įspūdį sustiprina ir nuo kitų pirmenybių besikeičianti tendencija – Europos čempionatas bus organizuojamas nebe vienoje, o trylikoje šalių.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti.
Daugiau komandų, daugiau patenkančių nacionalinių rinktinių, daugiau rungtynių ir sirgalių, daugiau ir pinigų. Šansai kada nors ir mums ten patekti didėja, bet ar dėl to niekas nenukentės? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti iki klubinio sezono pradžios.
„Manau, matysime tokių rungtynių, kurios akiai nebus labai įdomios, rezultatas bus aiškus iš anksto, nes kai kurių komandų lygis akivaizdžiai skiriasi“, – spėja buvęs šalies futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
Bus ir netikėtumų, kurių A.Liubinskas tikėtųsi jau per pirmąjį tarp turnyro šeimininkės Prancūzijos ir Rumunijos futbolininkų vyksiantį mačą.
Galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia.
„Futbolą žiūriu šiek tiek kitaip. Man įdomiau stebėti patį žaidimą, įdomesnės pavardės ant nugaros nei emblema ant priekinės marškinėlių pusės. Būna išankstinių nuostatų, bet jos keičiasi – galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia“, – įvairių staigmenų tikisi ir N.Kesminas.
Nacionaliniai žaidimo ir sirgimo ypatumai
Sakoma, kad futbolas vienodėja, įvairių šalių treneriai migruoja iš vieno klubo į kitą, futbolininkai mato daug žaidybinio stiliaus mokyklų, todėl beprasmiška kalbėti apie individualų nacionalinių rinktinių žaidimo braižą. Ar tikrai globaliu reiškiniu tapęs futbolas ištrynė visas skirtybes?
N.Kesminas sutinka, kad skirtumų mažėja, bet futbolas nėra vienodas. Taip nebūna, kad jeigu žaidžia anglai, jie būtinai siunčia aukštą kamuolį į baudos aikštelę, kad kitas žaidėjas galėtų jį mušti galva, – tai iš stereotipų serijos. Bet kiekviena komanda turi savo veidą, kuris kuriamas nuo piramidės apačios.
Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas.
„Tai, ką matome per čempionatus, yra ledkalnio viršūnė. Kiekvienoje šalyje stengiamasi, kad tiek vaikai, tiek paaugliai žaistų tuo braižu, kuris būdingas šalies nacionalinei rinktinei. Praktiškai visos nacionalinės komandos turi savo veidą. Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas“, – sako N.Kesminas.
A.Liubinsko tikinimu, skirtumai pamažu išsitrina, visų šalių žaidimas niveliuojasi, labai ryškių atotrūkių nėra, bet nacionalinių elementų išlikę. „Prancūzai vis tiek bus techniško žaidimo šalininkai, nes jų komandose žaidžia daug techniškumu pasižyminčių juodaodžių. Nors anglai jau nežaidžia tik vadinamajame antrame aukšte, bet ir taip žaisti jie moka“, – lygina A.Liubinskas.
LFF prezidentas E.Eimontas atkreipia dėmesį, kad yra istoriškai susiformavusių dalykų: „Yra šalių, kurios turi centralizuotą talentingo jaunimo rengimo strategiją, ir esama valstybių, kurios tokios sistemos neturi. Apskritai kalbama, kad kažkada ateityje nebus klubų, o bus žvaigždės, apie kurias bursis komandos.“
Jeigu išnyktų visi nacionaliniai žaidimo skirtumai, ar būtų svarbu, už kurią komandą sirgti tiems, kurių rinktinės nežaidžia? Dabar nemažai lietuvių iš Europos šalių komandų kažkodėl palaiko anglus, kiti simpatizuoja vokiečiams, treti ispanams ar italams. Lietuvoje nemenkas gerbėjų gretas turi subūrę ir oranžiniai – į šį čempionatą nepatekę olandai. Ką palaikys jiems prijaučiantieji?
„Už ką pasirenkama sirgti, dažniausiai lemia šeimos tradicija, kuri lyg palikimas perduodama iš kartos į kartą. Būna ir taip, kad potencialūs laimėtojai racionaliai išmąstomi. Aš šį čempionatą taip pat būsiu racionalus sirgalius – palaikysiu anglus ir islandus. Anglus dėl to, kad jie buvo ir bus mūsų atrankos grupėje, – rinkodaros požiūriu turėti čempionus savo grupėje smagu. O islandai mums geras pavyzdys, – sako E.Eimontas, prisipažįstantis, kad dažniausiai palaiko ne favoritus. – Gal tai nacionalinis bruožas palaikyti tuos, kurie galėtų įkąsti favoritams?“
Esame verti to, ką turime?
Nuo šių metų Europos futbolo čempionato atranką galime vertinti beveik kaip „Euroviziją“, į kurios didžiuosius finalus pastaruoju metu pavyksta patekti ir netgi nelikti tarp autsaiderių. Nors nacionalinių futbolo federacijų, taigi ir rinktinių, Europoje šiek tiek daugiau nei 50 valstybių, principas panašus kaip ir geriausių Europos dainų konkurse: atrankoje nugalėk didesnę pusę ir būsi pakviestas tarp 24 Europos futbolo išrinktųjų.
„Vien futbolo rinktinės patekimas į čempionatą Lietuvai būtų svaresnė reklama, nei iškovoti penki Europos krepšinio čempionų titulai, nes futbole visai kiti masteliai. Bet kol kas mes nenusipelnome ten patekti. Kai pateksime pirmą kartą – tikiu, kad tokio įvykio sulauksiu, – patys suvoksime ir pamatysime tai, ką esame girdėję iš kitų šalių žaidėjų, trenerių, žiniasklaidos“, – viliasi N.Kesminas.
Futbolo komentatorius pateikia tokį kaimynų latvių papasakotą pavyzdį. Po to, kai jie 2004 m. pateko į Europos futbolo čempionatą, atsidarė daug durų. Nebereikėjo derėtis dėl kainos su aprangų gamintojais, nes sportinius komplektus gavo nemokamai ir dar sulaukė finansinio pasiūlymo, kad tik jų, o ne konkurentų firmos aprangą vilktųsi.
„Futbolas atidaro daug durų. Turtingiausi pasaulio žmonės jį remia dėl to, kad tai kita kasta, leidžianti patekti pas karalius, prezidentus, valdovus. Anksčiau mūsų futbolą žemyn tempė visokie prisiplakę veikėjai. Norėtųsi tikėtis, kad bus kitaip. O dabar esame ten, kur nusipelnėme būti. Tauta verta tokių vadovų, kokius turi. Vadinasi, esame avinų tauta“, – apgailestauja A.Liubinskas.
Prie Lietuvos netekčių, patiriamų dėl nesugebėjimo patekti į didžiąsias futbolo šventes, tokias kaip šiandien prasidedančios Paryžiaus „Stade de France“ stadione, A.Liubinskas priskiria ne tik pinigus, bet ir prarandamą patirtį, nekylantį žaidėjų meistriškumą, gerų varžybų stoką, menką šalies žinomumą ir pripažinimą.
Loading ...