BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, jog tikisi, kad iš pareigų pasitraukusio ambasadoriaus Rygoje Antano Valionio žodžiai nepakenkė dvišaliams santykiams su Latvija.

“Labai tikiuosi, kad ne, nes perdaviau Latvijos prezidentui atsiprašymą, oficialų”, – trečiadienį žurnalistams sakė Utenoje viešinti šalies vadovė.

“Manau, kad mes labai greitai sureagavome ir labai tikiuosi, kad tai bus pavyzdys ir taisyklė kiekvienam Lietuvos ambasadoriui, primenanti, kad diplomatinis atstovas atstovauja valstybei, turi kalbėti tik tai, kas yra oficialiai sutarta ir kištis į vidaus politiką jokiu būdu negalima ir neleistina. Kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už tokius veiksmus”, – tvirtino D. Grybauskiatė.

Prezidentė antradienį skubiai iškvietė ambasadorių pasiaiškinti dėl jo komentarų apie situaciją Latvijoje po to, kai šios šalies prezidentas Valdis Zatleras inicijavo parlamento paleidimo procedūrą. A. Valionis po susitikimo pranešė atsistatydinantis iš ambasados Latvijoje vadovo pareigų.

A. Valionis komentuodamas V. Zatlero šeštadienį paskelbtą sprendimą siekti parlamento paleidimo sakė, kad Latvijos prezidento “intencijos kvepia nelabai gražiai”, siūlymą paleisti Saeimą jis vadino kerštu ir perversmu. Latvijos užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra paprašė A. Valionį pasiaiškinti dėl šio pareiškimo.

Pasak V. Zatlero, paskutinis lašas, perpildęs jo kantrybės taurę, buvo įstatymų leidėjų sprendimas neatšaukti parlamentinio imuniteto opozicijos atstovui Ainarui Šleseriui, kuris yra laikomas vienu iš trijų Latvijos oligarchų. Latvijos kovos su korupcija biuras siekia ištirti, ar A. Šleseris, kuris yra centro dešinės pakraipos susivienijimo “Už geresnę Latviją” lyderis, nėra įsivėlęs į neva nešvarius jam priklausančios bendrovės sandėrius.

Nauji rinkimai Latvijoje vyks, jei tam referendumu pritars šalies piliečiai. Referendumas dėl 10-ojo šaukimo Seimo paleidimo bus surengtas liepos 23 dieną.

"Veido" archyvas

Kad ir kaip latviai stengėsi, Palanga vis dėlto buvo palikta Lietuvai

Prieš 90 metų, 1921 m. gegužę, dalyvaujant tarptautiniam arbitrui Edinburgo universiteto profesoriui Jamesui Simpsonui, buvo pasirašyta Konvencija sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos nustatyti.

Naujai, besikuriančiai valstybei visada kyla daugybė painių problemų, tarp kurių dažnai pati sunkiausia – nustatyti ir įteisinti savo sienas su kaimynais. Sunkiausia todėl, kad paprastai visada atsiranda ginčijamų teritorijų – ar dėl istorinių aplinkybių, ar dėl to, kad ten gyvena susimaišę kelių tautų žmonės. Tada ginčus spręsti tenka įvairiais būdais: derybomis, atsiklausiant gyventojų norų – kokiai valstybei jie norėtų priklausyti, kviečiantis į pagalbą nešališkus užsienio arbitrus, o neretai ir imantis ginklų. Taip mūsų kaimynai estai ir latviai kariavo tarpusavy dėl vieno pasienio miesto ir galų gale jį padalijo per pusę: latviai savąją vadina Valka, o estai – Valga.

Lietuvai nubrėžti savo sienas buvo ypač sunku, nepalyginti sunkiau nei kaimynėms, labiausiai dėl lenkų pretenzijų į visą mūsų teritoriją. Bet ir su latviais pasidalyti žemes buvo labai nelengva.

O gal sienos ir nereikia?

Rusijos pavergtoms tautoms siekiant išsivadavimo, dar gana ilgai buvo neaišku, kaip joms reikėtų gyventi atsikračius carizmo jungo. Buvo svarstomos net įvairių federacijų idėjos. Tarp jų nemažai šalininkų sulaukė bendros lietuvių ir latvių valstybės idėja – juk abi tautos etniškai artimos, jų kalbos panašios, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. Pirmą kartą apie tai viešai prabilta 1905 m. gruodį Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame buvo perskaityti Odesos lietuvių ir latvių nutarimai. Ten gyvenantys mūsų tautiečiai būtinai reikalavo vienytis su latviais, o latviai ragino kurti lietuvių ir latvių autonomiją.

Tada šią idėją palaikė tik viena mūsų politinė jėga – vos įsikūrusi Tautiška lietuvių demokratų partija su Jonu Basanavičiumi priešakyje. Ji savo steigiamajame susirinkime net išrinko “pasiuntinius į Latvių tautą susišnekėti dėlei bendros kovos už laisvę ir autonomiją”: J.Basanavičių, Petrą Vileišį ir kitus.

Tokiai iniciatyvai karštai pritarė tautiečiai, gyvenantys užjūryje: Amerikos lietuvių suvažiavimas, posėdžiavęs Filadelfijoje 1906 m. vasarį, savo rezoliucijoje paskelbė, kad “lietuviai ir latviai, kaipo broliškos tautos, nors laike keleto šimtmečių buvo atskirtos viena nuo kitos, dabar nori susijungti po viena autonomiška savivalda”.

Nemažai brolybės ir bendros valstybės šalininkų atsirado ir tarp abiejų tautų intelektualų, meno žmonių. Nenuorama Vaižgantas šiai temai paskyrė ne vieną straipsnį, lietuvių ir latvių tautas pavadindamas dviem medžio kamienais, augančiais iš vieno kelmo, ir pranašaudamas, kad jos “broliaudamosi drauge pirmyn žengs į laimę”. Panašiai nusiteikę buvo ir Stasys Šalkauskis, Oskaras Milašius, P.Vileišis, bet aktyviausias dviejų tautų vienybės šalininkas buvo Jonas Šliūpas, kuriam ši idėja kilo dar besimokant Mintaujos gimnazijoje ir Maskvos universitete, bendraujant su latviais.

Apie tai jis daug rašė, aiškino, kad bendra lietuvių ir latvių respublika apimtų beveik 117 tūkst. km2 plotą ir turėtų apie 10 mln. gyventojų.

Broliautis nesiseka

Vis dėlto šie gražūs norai ir planai neatlaikė realybės išbandymų. Prasidėjus praktiniams valstybių kūrimo darbams, abiejų tautų politikai ir diplomatai jų įgyvendinti net nebandė. Tam sutrukdė ir objektyvios priežastys, ir tuščios ambicijos. Nepaisant etninio bendrumo, mūsų tautų istorija per kelis šimtmečius klostėsi skirtingai, latviai nepatyrė tokios žiaurios caro valdžios priespaudos kaip mūsų protėviai. Todėl buvo gerokai mus pralenkę ir kultūros, ir ekonomikos srityse, ir religijos buvo skirtingos. Dėl šių priežasčių jie laikė lietuvius mažiau civilizuotais, o su tokiais jiems esą ne pakeliui.

Savo ruožtu ambicingasis mūsų premjeras ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, 1919 m. pradžioje Paryžiuje nesėkmingai bandydamas patekti į Versalio konferenciją, skirtą Pirmojo pasaulinio karo rezultatams, sąmoningai vengė bendravimo su latviais. Mat jis tikėjosi, kad Lietuva, praeityje buvusi galinga valstybė, Vakarų šalių bus lengvai pripažinta, o štai Latvijos Rusija nenorės paleisti dėl jos uostų, todėl sąjunga su ja galinti mums tik pakenkti. Deja, išėjo kitaip: labiausiai dėl Lenkijos intrigų tarptautinį pripažinimą gauti Lietuvai buvo kur kas sunkiau nei Latvijai.

Bendradarbiauti labai trukdė ir ginčai dėl teritorijos, nekuklios abiejų šalių pretenzijos į kaimynų žemes. Tarkime, mūsų politikai pareiškė norus įtraukti į Lietuvos valstybę Daugpilį su dalimi Latgalos ir Liepoją. O latviai pabandė įsikurti mūsų Mažeikiuose. Šis miestas jiems buvo reikalingas kaip geležinkelių mazgas, per kurį iš Rygos ir Mintaujos buvo galima pasiekti Liepoją. Mažeikiai ir jų apylinkės buvo grynai lietuviškos, bet latviams neatrodė, kad tai bus neįveikiama kliūtis.

Todėl mūsų kariuomenės kapitonas Jonas Petruitis, savo vadovybės įsakymu 1919 m. gruodį atvykęs su savo batalionu į Mažeikius, rado čia šeimininkaujančią latvių komendantūrą. Negana to, veikė jų agitatoriai, kviečiantys gyventojus jungtis prie Latvijos – plebiscito būdu. Tiesa, toks plebiscitas neįvyko: J.Petruitis buvo smarkus karininkas ir nebeleido latvių kariniams traukiniams važinėti pro Mažeikius, o jų komendantui liepė tučtuojau išsikraustyti. Taip ir įvyko, bet Mažeikių likimas tuo dar nebuvo galutinai išspręstas.

Užtat užimti Palangos latviams niekas nesutrukdė. Tą jie padarė tokiu pretekstu, kad caro laikais ji priklausiusi Kuršo gubernijai, o mūsų kariuomenė tada visa buvo lenkų fronte ir apginti to nedidelio mums likusio jūros ruoželio nebuvo kam… Priminsime, kad tuo metu Palangos valsčiuje gyveno 574 latviai, bet lietuvių būta kur kas daugiau – 1724. Latviai, atrodo, tikėjosi išmainyti Palangą į Mažeikius. Beje, buvo latvių politikų, įrodinėjusių, kad ir Klaipėdą derėtų prijungti prie Latvijos: esą jei Šveicarija gerai gyvena be jūros, tai kodėl Lietuvai jos būtinai reikia?..

Sieną brėžė profesorius J.Simpsonas

Lietuvos ir Latvijos sienos klausimas ne kartą svarstytas abiejų valstybių derybose, bet greitai tapo aišku, kad rasti abi puses tenkinančio sprendimo neįmanoma. O tai ne tik neleido palaikyti normalių šių valstybių santykių, bet ir trukdė joms gauti pripažinimą de jure. Mat kol neišspręstas sienos klausimas, valstybės negali tikėtis būti pripažintos. Maža to, 1920 m. antroje pusėje Alūkstos apskrityje tarp mūsų ir latvių karių įvyko susišaudymas, vienas mūsiškis žuvo, du buvo sužeisti. Pagaliau būta pavojaus, kad mūsų ir latvių tarpusavio ginču pasinaudos lenkai, prancūzų remiami, – tai galėjo pridaryti Lietuvai naujų bėdų.

Todėl 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje abi valstybės pasirašė sutartį, kad sienos klausimą turi spręsti Tarptautinė arbitražo komisija, kurioje būtų po du narius iš tų valstybių ir pirmininkas – Anglijos atstovas. Anglijos vyriausybė juo paskyrė prof. J.Simpsoną, Lietuvos delegacijos nariai buvo Antanas Smetona (pirmininkas), Martynas Yčas, jiems padėjo Pijus Bielskus, prof. Kazys Būga ir kiti. Latvių delegacijos pirmininkas buvo pramonės ir prekybos ministras A.Berzinis. Prieš prasidedant deryboms Rygoje, 1920 m. gruodžio 29 d. abi delegacijossutiko, kad joms nesutarus galutinis žodis priklauso J.Simpsonui – superarbitrui.

Derybos truko beveik tris mėnesius ir buvo labai sunkios. Latviai kategoriškai reikalavo Mažeikių, beveik visos Alūkstos apskrities – nepaisydami to, kad tai buvusios Kauno gubernijos teritorija, be to, jokiu būdu nesutiko grąžinti Palangos. O Lietuvai, vis dar esant neaiškiam Klaipėdos likimui, ypač rūpėjo išsikovoti nors nedidelį priėjimą prie jūros, todėl ji pretendavo į 35–40 km pajūrio ruožą iki Papės ežero Latvijoje, tikėdamasi jame įsirengti uostą. Panašiai kaip latviams Mažeikiai, mums buvo svarbūs Kalkūnai kairiajame Dauguvos krante, mat per juos ėjo geležinkelis iš Vilniaus į Panevėžį, be to, tai būtų priėjimas prie Dauguvos upės. Žinoma, ir Alūkstos atiduoti latviams nebuvo jokio noro: ji mūsų karių atkovota sunkiose kovose su bolševikais, ten gyveno nemažai mūsų tautiečių, tiesa, tarp jų buvo ir aplenkėjusių, o tai dar labiau komplikavo klausimo sprendimą.

Taigi pozicijos buvo nesutaikomos, profesorius atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, bet stengėsi likti nešališkas, žinoma, nepamiršdamas ir savo šalies interesų. Iš dalies jais vadovaudamasis, jis ne tik pripažino mums Palangą, bet ir atrėžė 4,5 km latviško pajūrio – dešiniąją Šventosios upės pakrantę, kad Lietuva galėtų atgaivinti dar XVI a. ten anglų prekybininkų įkurtą uostą.

O Mažeikius A.Smetonai vis dėlto pavyko apginti, nors tas sukėlė didelį latvių įniršį. Nepaisant to, Lietuva laimėjo gerokai mažiau nei Latvija: J.Simpsono valia mūsų valstybei buvo priskirta 183 km2 teritorijos iš Kuršo gubernijos, o latviams – 290 km2 iš Kauno gubernijos.

Svarbu tai, kad pasirašius sprendimą dėl sausumos sienos daugiau ginčų dėl jos niekada nekilo, tik jūros siena su kaimynais iki šiol tebėra ginčo objektas…

Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras pabrėžia, kad jo šalies prioritetas – bendradarbiauti su kitomis Šaurės šalimis, o ne su Rusija. Esą būtent tai ir padės Latvijai greičiau atsigauti po krizės.
Apie sunkmetį, dabartines Latvijos gyventojų nuotaikas ir pagaliau – apie rusiškus pinigus kalbamės su Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte dabartines Latvijos gyventojų nuotaikas? Ar pastebite daugiau optimizmo, o gal nuotaikos vis dar tokios pat niūros kaip per krizę?

V.Z.: Krizė priverčia žmones perkainoti vertybes, pakeičia požiūrį į gyvenimą. Žinoma, krizė – bet kuriuo atveju sudėtingas laikotarpis, tačiau dabar tikrai matome pagerėjimą. Pirmiausia tai finansinių rodiklių gerėjimas. Pavyzdžiui, jau fiksuojamas nemenkas bendrojo vidaus produkto augimas: jei lyginsime pirmąjį šių metų ketvirtį su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, jis siekia 3,7 proc. Tokie skaičiai yra daug žadantys, o tai skatina gerėti ir gyventojų nuotaikas.

Pirmiausia tai pasakytina apie didėjantį gyventojų pasitikėjimą ekonomikos augimu – apklausos rodo, kad dabar jis daug didesnis nei pernai sausį.

Visi požymiai byloja ir apie tai, kad žmonės krizę įveikė ir kasdieniame savo gyvenime. Tai rodo pasikeitęs požiūris tiek į asmeninį gyvenimą, tiek į darbą, tiek į šalies ateitį, ir tas požiūris vis optimistiškesnis. Optimizmo daugėja ir tarp verslininkų, ir Latvijos vyriausybėje.

VEIDAS: Gal tai, kad Latvijoje pernai rudenį buvo perrinktas premjeras Valdis Dombrovskis, irgi rodo žmonių optimizmą?

V.Z.: Manau, kad balsuojama buvo už stabilumą ir nuspėjamumą. Didžiavausi savo tauta, kuri šiuo balsavimu pasakė, jog yra pasirengusi įveikti sunkumus ir nori, kad vyriausybė sakytų tiesą, sakytų, ką ir kaip daryti.

VEIDAS: O kiek nurodymų Latvijai duoda Tarptautinis valiutos fondas, iš kurio per krizę skolinotės nemažas sumas pinigų? Kaip žmonės vertina tai, kad šis fondas įsakinėja, ką ir kaip daryti?

V.Z.: TVF įtaka pirmaisiais mėnesiais ar pirmąjį krizės pusmetį buvo labai reikšminga. Ir labai gerai, kad ji tokia buvo, nes tai padėjo išvengti blaškymosi galvojant, ką dabar daryti. TVF padėjo priimti geriausius sprendimus.

Dabar, o ir praėjusiais metais, tai jau buvo ne nurodymai, o dialogas tarp vyriausybės ir TVF. Ir dialogas vyko ne apie tai, ką daryti, bet kaip daryti. Konkrečiai – kaip konsoliduoti biudžetą. TVF padėjo įvertinti, kokių pasekmių kiekvienas sprendimas turės ateityje. Šiuo atveju buvo labai pravartu išgirsti nuomonę iš šalies.

VEIDAS: Kaip apskritai vertinate Latvijos apsisprendimą skolintis iš TVF? Lietuva nusprendė to nedaryti. Kaip manote, kuri iš dviejų valstybių tuomet priėmė geresnį sprendimą?

V.Z.: Tai nesulyginami dalykai. Latvijos ir Lietuvos padėtis buvo visiškai kitokia, tai dvi skirtingos valstybės, net jei yra artimiausios kaimynės. Sprendimas priimtas daugiau nei prieš dvejus metus, kai padėtis buvo labai sudėtinga ir pasiskolinti apskritai nebuvo iš ko – rinkoje net nebuvo skolinamų pinigų. Reikia pabrėžti, kad sprendimas skolintis iš TVF buvo labai skubus – užtrukome vos du mėnesius, kol galutinai apsisprendėme skolintis. Tuo metu situacija labai greitai keitėsi. Jau po trijų keturių mėnesių ji buvo visiškai kitokia. Taigi Latvija pasielgė taip, kaip jai buvo būtina elgtis 2008 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais.

Vertinti galima nebent rezultatus, o ne patį sprendimą. O rezultatai yra geri, juo labiau kad pasinaudojome tik puse mums suteiktos paskolos.

VEIDAS: Kokia šiuo metu yra Latvijos pozicija dėl dalyvavimo statant naują atominę elektrinę Lietuvoje? Ar nusigręšite nuo mūsų, ar vis dėlto remsite šį projektą?

V.Z.: Latvija yra labai patikima ir sąžininga partnerė. Ir jei prieš penkerius metus Trakuose mes pasakėme, kad remsime šį Visagino elektrinės projektą, vadinasi, mes jį remiame ir šiandien, remsime ir ateityje. Mes pasirengę jame dalyvauti, jei projektas taps realybe. Tačiau čia jau labai daug kas priklauso nuo Lietuvos.

VEIDAS: Ko Lietuva nepadaro arba ką galėtų padaryti geriau, kad Jums nekiltų abejonių dėl to, jog projektas vis dėlto bus įgyvendintas?

V.Z.: Tiesiog nepasiduoti. Tuo viskas pasakyta.

VEIDAS: O kokia yra Latvijos pozicija dėl Trečiosios dujų paketo direktyvos, numatančios infrastruktūros atskyrimą nuo žaliavų tiekėjų? Regis, Jūsų šalis į tai žiūri gana atsargiai?

V.Z.: Tai vėlgi klausimas apie patikimumą. Šiuo atveju – apie pasitikėjimo vertą narystę ES. Jei esame šalys narės, privalome įgyvendinti ES direktyvas. Jei kalbame apie “Latvijos dujų” privatizaciją, mes irgi vadovausimės ES nuostatomis, nes, kaip ir jūs, esame Bendrijos narė.

VEIDAS: Dar vienas kiekvienam lietuviui šiuo metu rūpintis klausimas – dujų kaina. Teigiama, kad Latvija ir Estija Rusijos “Gazpromui” už rusiškas dujas moka 15 proc. mažiau nei Lietuva. Kokie yra tikrieji skaičiai ir ar galutinis Latvijos vartotojas išties moka mažiau nei vartotojas Lietuvoje?

V.Z.: Pirmiausia reikia pripažinti, kad tai verslas. Taigi tai verslo sutartys, ir pagal jose numatytas kainas kompanijos perka dujas. Kitas dalykas – vartotojai, kuriems kainas nustato valstybiniai reguliuotojai. Ir čia kiekvienoje Baltijos šalyje esama skirtumų. Be to, kainos svyravimas dar priklauso ir nuo naftos kainų pokyčio.

Jei vis dėlto norite tiesaus atsakymo, tai kaina, kuri mokama privačiai dujas tiekiančiai bendrovei, Latvijoje šiemet iš tiesų sumažėjo 15 proc.

VEIDAS: Domina dar užsienio investicijos Latvijoje. Lietuvoje nusistovėjusi nuomonė, kad Latvijoje didžiąją užsienio investicijų dalį sudaro rusiški pinigai. Kokią dalį jie iš tiesų sudaro?

V.Z.: Tai mitas. Pagrindinė Latvijos eksporto partnerė yra Lietuva. Pagrindinė importo partnerė – irgi Lietuva. Tuo tarpu Lietuvai tiek importo, tiek eksporto požiūriu svarbiausia yra kaip tik Rusija. Tai savotiškas paradoksas.

Jei žiūrėtume į tiesiogines užsienio investicijas, mums svarbiausios šalys yra Estija, Švedija, Norvegija, Danija ir Vokietija. Rusijos šiame penketuke net nėra.

Visame mūsų regione prekyba su Rusija sudaro 9–11 proc. Visa kita – prekybiniai santykiai su ES šalimis.

VEIDAS: O kaipgi nekilnojamojo turto burbulas? Argi Latvijoje jį pūtė ne rusiškas kapitalas?

V.Z.: Priešingai, tai buvo iš Šiaurės šalių mus pasiekusios lėšos, nes tuo metu būtent šios šalys siūlė pigių kreditų linijas. Taigi kartais ne skaičiuojame, o darome emocijomis pagrįstas išvadas.

VEIDAS: O ar dairotės partnerių tolėliau, tarkime, sparčiai augančiose šalyse, tokiose kaip Kinija ar Indija?

V.Z.: Mes dairomės visomis kryptimis, tačiau noriu pabrėžti, kad santykiai su Lietuva ir kitomis Šiaurės šalimis mums prioritetas. Šis bendradarbiavimas mums labiausiai pasitarnaus kuriant ir tobulinant naujus produktus.

VEIDAS: Įdomu, ar vis dar galime Lietuvą ir Latviją vadinti sesėmis, kaip ir prieš 20 metų?

V.Z.: Manau, kad tuomet buvo kita situacija. Dabar esame artimiausios kaimynės, ir tai niekuomet nepasikeis. Tiesiog pasikeitė aplinkybės. Bet jei mus staiga ištiktų kokia nelaimė, visi įsitikintume, kokie esame vieningi ir kaip vieni už kitus stojame mūru.

VEIDAS: Ar matote kokių nors pokyčių šios Jūsų sesės – Lietuvos užsienio politikoje? Kaip vertinate prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į Baltarusiją?

V.Z.: Nesiimsiu vertinti kitos šalies užsienio politikos.

VEIDAS: Tuomet paklausime kitaip. Kokia, Jūsų manymu, tinkamiausia Lietuvos ir Latvijos pozicija Baltarusijos atžvilgiu?

V.Z.: Po rinkimų padėtis toje šalyje yra nepatenkinama, labai nuvilianti. Manau, kad svarbiausia – laikytis tokios pačios pozicijos, kokia yra bendra visai ES. Tik taip mes galime tikėtis efekto.