BFL nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš penkerius metus, neapsikentę staigaus Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo, apie 120 Lietuvos istorikų, politologų, kultūros, visuomenės veikėjų įsteigė Jerzy Giedroyco vardu pavadintą dialogo ir bendradarbiavimo forumą ir ėmėsi aktyviai reanimuoti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Viena šio forumo idėjų – jau trečius metus gyvuojanti tradicija kasmet įteikti Jerzy Giedroyco vardo premijas Lietuvos ir Lenkijos santykius puoselėjantiems kultūros, politikos, o šiemet – ir verslo atstovams.

Premijų už nuopelnus Lenkijos ir Lietuvos draugystės puoselėjimui laureatais šiemet tapo pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Janas Widackis, ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgorzata Kasner. Apdovanotas ir verslo įmonės vadovas Maciejus Radziwillas, labiausiai prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos komercinių ryšių stiprinimo ir istorinių-kultūrinių projektų rėmimo.

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykių pakilimus bei nuosmukius ir galimybes įžiebti daugiau šilumos tarp dviejų šalių „Veidas“ kalbasi su istoriku, Jerzy Giedroyco forumo kūrėju ir valdybos pirmininku prof. habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu.

– Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Kur link jie juda?

– Kai kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, aš dažnai naudoju kalnelių metaforą: arba mes esame aukštikalnėje ir labai artimi draugai, arba kažkur kalno papėdėje. Kalbant apie dabartinius santykius galima pacituoti Andžejaus Pukšto pateiktą šių santykių charakteristiką: verslas, mokslas, kultūriniai ry­­šiai ir toliau yra labai puikūs, bet mes matome vi­sišką politinių santykių atšalimą. Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Visada geriau turėti kai­myną, kuris yra gerai nusiteikęs, su kuriuo draugaujama, su kuriuo galima susėsti ir neformaliai ap­tarti egzistuojančias problemas. Juo labiau kad bendrų problemų, kurias reikia spręsti, be galo daug. Užsienio politikos srityje – mus siejantys Ukrainos ir bendrai Rytų partnerystės klausimai, vidaus politikos srityje – visi infrastruktūriniai projektai.

Anksčiau mes dažnai kalbėdavome apie simbolinę prasmę, kad Lietuvai kelias į Europą eina per Lenkiją. Dabar ta simbolinė prasmė virsta realia, nes geležinkelių susisiekimas, susisiekimas sausuma su Vakarų Europa mus jungia būtent per Lenkiją. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip elektros jungtys, įvairios papildomos energetinio saugumo alternatyvos. Ir nors kažkuria prasme mes esame tarsi pasmerkti dirbti kartu, kažkodėl to aiškiai nesuprantame abiejose pusėse, ypač politikos pasaulyje.

– Tokia draugystė, matyt, naudingesnė Lietuvai?

– Žinote, kai reikia pakelti sunkų akmenį, kartais net ir didelis bei stiprus žmogus vienas to nesugeba padaryti – neretai jam reikia mažesniojo pagalbos. Ypač turint omenyje, kad esame tose pačiose svarbiose mums sąjungose – ES, NATO. Šitose struktūrose mažesniųjų balsas galbūt lemia šiek tiek mažiau, bet jis vis tiek turi tam tikrą svorį. Dėl mūsų geografinės, geopolitinės padėties mums reikia Lenkijos, bet nenusipiginkime ir pasakykime, kad kai Lietuva ir Lenkija veikia kartu, tai naudinga ir Lenkijai. Užtenka prisiminti prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio ar prezidentų V.Adamkaus ir Lecho Kaczynskio laikus: tuo metu šios dvi valstybės buvo jėga, kuri turėjo ką pasakyti ir kurios buvo klausomasi.

– Dabar nebėra ne tik prezidentų draugystės, bet ir sutarimo dėl ES ateities. Lietuva tarsi pasuko Vokietijos link. Lenkija, priešingai, su šia šalimi gana aštriai nesutaria, ypač pabėgėlių klausimu.

– Anksčiau buvo deklaruojama, kad mes „nesidairom į ubagus“ ir kreipiame dėmesį į Skandinavijos šalis. Dabar yra noro – ir visada jo buvo – artimiau bendradarbiauti su Vokietija. Bet neužmirškime, kad bendradarbiavimas visada yra dvipusis. Lie­tu­viai gali labai norėti bendradarbiauti su skandinavais, vokiečiais, britais, bet reikia, kad ir antra pusė to norėtų. Ir čia prieiname prie labai svarbaus as­pekto užsienio politikoje – emocijų.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Daugelis lenkų, ypač jų intelektualinis elitas, junta, kad virš jų kabo ne tik Jogailos prakeiksmas, kaip kažkada suformulavo Rimvydas Valatka, bet ir Ado­mo Mickevičiaus prakeiksmas. Jo pasakymas „Litwo! Ojczyzno moja!“ lietuvius lenkų mentaliniame žemėlapyje daro išskirtinesnius. Jame irgi yra emocinis ryšys su Lietuva. Dėl to emocinio ryšio Lietuva Lenkijai nėra tik eilinė kaimynė.

Pažiūrėkime ir į įvairias Lenkijoje ilgą laiką populiarias ir iš dalies dabar dar veikiančias geopolitines koncepcijas. Viena jų, bene pati populiariausia, suformuluota, beje, Jerzy Giedroyco dar prieš prasidedant „Solidarumui“, vėliau sulaukusi paramos iš „Solidarumo“ veikėjų, o maždaug nuo 1995–1996 m. tapusi ir viena svarbiausių valstybės koncepcijų, yra vadinamoji ULB: Ukraina, Lie­tu­va, Baltarusija. Tai idėja, kad be laisvos Uk­rainos, Lietuvos ir Baltarusijos negali būti ir laisvos, demokratinės Lenkijos.

O mūsų forumas šūkį, kurį J.Giedroycas taikė Lenkijai, perinterpretavo kitaip: be laisvų Len­ki­jos, Ukrainos ir Baltarusijos sunku įsivaizduoti, kad galėtų išlikti Lietuva, kad ji galėtų vystytis kaip ne­priklausoma valstybė. Tai mūsų išlikimo pagrindas. Geopolitinės koncepcijos Lenkiją daro natūralia mūsų sąjungininke.

Emocijos emocijomis, bet yra ir praktinių dalykų, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Mums reikia būti kartu. Žinoma, yra ir kita alternatyva – likti auk­­sine Europos Sąjungos provincija. Tai kelias, ku­rį iš dalies pasirinko Estija. Bet mes matome didžiulius ES vykstančius pokyčius ir turime dalyvauti ES transformacijoje, jeigu iš viso norime tokį darinį kaip ES ar ta pati NATO išsaugoti. Mes turime bandyti ES reformuoti, o vieni to nesame pajėgūs daryti – mes turime ieškoti sąjungininkų. O tokiais atvejais paprasčiausia atsiremti į natūralius sąjungininkus.

– Lenkai mus irgi dažnai vertina per emocijas, o jos, kaip sakėte, yra tai viršukalnėje, tai papėdėje. Į papėdę traukos jėga mus nutraukia greitai, į kalną lipame lėtai. Kiek šiems procesams įtakos turi tuo metu aktyvūs politikai, visuomenės, kultūros veikėjai?

– Kai mes atsigręžiame į netolimą praeitį, į auksinį V.Adamkaus laikotarpį, kada santykiai buvo nuostabūs, matome ir keletą klaidelių. Akademiniai ryšiai su lenkų kolegomis nuo pat 1990 m. kolstėsi labai normaliai, bet tuo auksiniu laikotarpiu, pa­vyzdžiui, tarp intelektualų, nepadoraus tono ženklu laikytos kalbos apie dvišalius santykius. Viskas atrodė taip puiku, kad nieko blogo įvykti negali, tad ir kalbėti apie tai nereikia.

Per mažai investavome į ryšius tarp atskirų vi­suo­menės dalių, tarp atskirų žmonių ir dabar už tai mokame. Politikai nebeturi tiesioginių ryšių. Gal­vodami, kad vėl judėsime kalno viršūnės link, tu­rime galvoti apie tai, kaip šitame kelyje turėti kuo daugiau pagalbininkų, kuo daugiau draugų. Ir turėtume kovoti su viešajame gyvenime vyraujančiomis tendencijomis: mes labai greitai pastebime, kas yra blogo, ir nekreipiame dėmesio į gerus pa­darytus darbus.

Forumas, ieškodamas kontaktų su įvairiais vi­suomenės sluoksniais, su įvairiais žmonėmis Len­kijoje, kartu nori iškelti tuos gerus darbus. Žmones, kurie siekia, kad santykiai būtų kuo ge­resni. Tai, ką mes darome, – lietaus lašas vandenyne, bet geriau pradėti nuo mažų dalykų, parodyti, kad yra žmonių, kuriems geri santykiai tarp abiejų valstybių yra tapę jų gyvenimo būdu.

– Toks žmogus, be abejonės, yra šiemet premija apdovanota Lenkijos instituto vadovė Malgorzata Kasner. Koks jos indėlis į Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimą?

– Viskas labai priklauso nuo asmenybių. M.Kasner ne tik vykdė instituto politiką, bet ir visada atsižvelgdavo į tai, kas konkrečiai svarbu Lietuvai, Lietuvos kultūros žmonėms. Jos asmenybė man simbolizuoja labai gražų, prasmingą, lygiavertį įvairių partnerių bendradarbiavimą. O žmonių, sugebančių įsiklausyti į savo partnerius, tiek mokslo, tiek kultūros srityje, patikėkite, nėra daug net tarp geriausių, iškiliausių vadovų. Labai iškalbingas faktas, kad M.Kasner sugebėjo apie Lenkijos institutą suburti didžiąją dalį Lietuvos kultūros bendruomenės.

– Ar tokiai misijai nebuvo kaišiojami pagaliai į ratus?

– Buvo, visą laiką. Neužmirškime, kad Lenkijos institutas yra Lenkijos ambasados dalis, tad jo veikla vienaip ar kitaip susijusi su politika. Bet idealaus vadovo talentas tuo ir pasireiškia, kad jis sugeba iš­laviruoti tarp „sunkių“ politinių srovių. Ir nors santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų atšalo, bent aš nepastebėjau jokio ryškesnio pokyčio M.Kasner vadovaujamo Lenkijos instituto veikloje. Linijos kryptingumas, nepaisant nepalankių vėjų, kalba apie žmogaus stuburą, įsitikinimus. Tai yra išskirtinės asmenybės požymis.

– O kaip įvertintumėte Jano Widackio, pirmojo Lenkijos ambasadoriaus, indėlį?

– Šis diplomatas – ne visai tradicinis, nes jis aklai nevykdė politinių nurodymų, rodė savo iniciatyvą, o labai sunkiose situacijose veikė ir tebeveikia labai subtiliai. Tuo galėjome įsitikinti ir visai neseniai. Kruvinų puslapių Antrojo pasaulinio karo metais tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo tiek daug, bet žinome apie Armijos Krajovos išžudytus lietuvius Dubingiuose ir lietuvių policininkų išžudytus lenkus Glintiškėse. Šioms aukoms buvo pastatytas paminklas, ir J.Widackis jį pristatė labai subtiliai. Jis pabrėžė, kaip svarbu pagerbti nužudytų žmonių atminimą, bet neakcentavo, kas buvo žudikai. Jis siekė, kad atminimo vieta nekurstytų neapykantos. Tai tik vienas pavyzdys.

Kokie žmonės yra diplomatai, atsiskleidžia, kai jų nebesaisto tarnybiniai ryšiai. J.Widackis pasirodė kaip labai geras Lietuvos draugas. Kai maždaug nuo 2008 m. pradėjo blogėti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, J.Widackis nepaprastai aršiai gynė lietuvių poziciją, atkakliai aiškino, kodėl lietuviai elgiasi vienaip, o ne kitaip. Tai, už ką mes suteikiame jam apdovanojimą, tiesiogiai susiję su J.Giedroyco vardu. Tai įvertinimas už J.Giedroyco idėjų puoselėjimą lietuvių ir lenkų santykių srityje. J.Widackis visada kovojo prieš Lenkijos istorinį nacionalizmą. Bandė, operuodamas konkrečiais pavyzdžiais, rasti argumentų, kad lenkai galėtų sprasti ir kitą pusę, kad savo mąstymu nebūtų toki seklūs ir uždari, viską vertinami tik iš grynai lenkiškos perspektyvos.

– Kaip šis lenkų istorinis nacionalizmas atrodo šiandien, ar sodrios jo spalvos?

– Tai ne tik Lenkijos pavyzdys – visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad nacionalizmas grįžta, tad Lenkija nėra išimtis. Kalbėjau apie Dubingių žudynes, apie Glintiškes, o šiemet Lenkijoje buvo labai iškilmingai perlaidotas majoras Zygmuntas Šendzielažas, žinomas kaip Lupaška. Jis vadovavo būtent tam būriui, kuris žudė lietuvius Dubin­giuose, keršydamas už Glintiškes. Vienas Lupaškos būrio karių yra pagarsėjęs ir baltarusių žudynėmis – ant to būrio žmonių rankų daug kraujo.

Armija Krajova Lenkijoje yra net svarbesnė figūra nei Lietuvoje – partizanai. Tai vienas svarbiau­sių lenkiškos tapatybės ramsčių.

Ir anksčiau buvo bandymų pagerbti Vilniaus krašte veikusius Armijos Krajovos žmones, karius, bet šiuo atveju tai buvo daroma labai nekritiškai. Viena vertus, aš lenkus labai gerai suprantu: jie nori stiprinti savo patriotizmą, ir tai visiškai suprantama Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje. Bet tai daroma visiškai neatsižvelgiant į kitų šalių požiūrį. Nenorėjimas suprasti kitų man yra ne kas kita, kaip grįžtantis lenkų istorinis nacionalizmas, prieš kurį nuolat kovojo J.Widackis.

BFL nuotr.

– J.Widackį jūs vadinate lenku Lietuvos draugu. Ar Lietuvoje yra daug Lenkijos draugų lietuvių?

– Taip, yra. Tai R.Valatka, neseniai išleidęs knygą „Jogailos akmuo Lenkija“, taip pat prof. Alfredas Bumblauskas, kuris visuomet bando ir taip kompli­kuotus dalykus dar labiau sukomplikuoti, kad žmo­­nių galvose viskas susijauktų ir jie pradėtų mąstyti. Jei kalbėtume apie istorikus, filosofus, galėtume vardyti daugybę pavardžių.

Lietuvoje esama labai daug diskutuotinų temų, apie kurias diskutuojama interneto puslapiuose, tarpusavio pokalbiuose, bet tarp istorikų nebėra klausimų, dėl kurių būtų kardinaliai priešingos pozicijos nacionaliniu požiūriu. Tad štai Lietuvos istorikai ginčijasi su Lietuvos istorikais, Lenkijos – su Lenkijos. Šie žmonės pakankamai gerai suvokia, kad vertinant praeitį visada yra kelios perspektyvos. Geras filosofas, žurnalistas, istorikas, pristatydamas vieną perspektyvą, visuomet bando atsižvelg­ti ir į kitas. Daugiaperspektyviškumo matymas leidžia geriau suprasti istorinius procesus ir daugelį kontroversiškų dalykų vertinti pozityviai, nors ir nenutylint negatyviosios pusės.

– Kaip manote, ar istorikai po 50 metų, kalbėdami apie dabartinį laikotarpį, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įžvelgs daug pozityvumo?

– Istorikams tokius vertinimus daryti nėra sudėtinga. Jeigu vertins šiuos santykius, jų 25-metį XXI a. perspektyvoje, istorikai sakys, kad lietuviai ir lenkai pagaliau pradėjo bendrauti kaip kaimynai. Kaip kaimynai, kurių santykiuose esama visko. Ir tai yra didelis gėris, palyginti su tuo, kas buvo didžiąją XX a. dalį, nuo XIX a. pabaigos.

Bet štai tas ateities istorikas meta žvilgsnį dar to­liau ir tada konstatuoja, kad vis dėlto ir XXI a. pradžioje nebuvo pasiekta tokio santykio, tokio lygio savitarpio supratimo, koks dominavo XIX a. viduryje. Ką jau kalbėti apie įvairių unijų laikotarpį, kai lietuviai ir lenkai vieni kitus puikiai suprato. Ir suprato, kad yra artimi sąjungininkai, bet kartu skirtingi.

Taigi istorikas paminės, kas XXI a. pradžioje buvo gero, bet neužmirš pasakyti, kad galėjo būti dar geriau. Labai aiškaus atsakymo iš istoriko neišgirsite. Jis pasakys kažką labai panašaus į tai, ką dabar pasakiau aš.

– Ar yra laikas, per kurį įmanoma sugrįžti prie XIX a. supratimo?

– Prie tokio supratimo mes niekados nesugrįšime. Dabar mūsų tikslas – sugrįžti bent prie to auskinio V.Adamkaus dešimtmečio ištakų. Tuometis politinis bendradarbiavimas, kuriam padėjo ir emociniai dalykai, ir įvairios geopolitinės doktrinos, vis dėlto rėmėsi tų dienų poreikiais, realijomis. Tada buvo svarbu, kad abi šalys atsidurtų ES ir NATO, kad Rusija nedominuotų kaimyninėse šalyse, kad būtų sudarytos galimybės kaimyninėms valstybėms pa­čioms apsispręsti, kuria linkme jos nori judėti.

Dabar svarbu vėl prisiminti tai, kas svarbu šiandien, kas bus svarbu rytoj. Užmirškime istoriją, nors ji to nenorės leisti mums padaryti, ir galvokime apie ateitį. Žinokime, kad kaimynų niekados nepavyksta pakeisti, todėl stenkimės ieškoti ryšio su kaimynais tokiais, kokie jie yra. Ypač su tais kaimynais, su kuriais užkoduotas bendras vertybių supratimas.  n

BFL nuotr.

A.Nikžentaitis apie J.Giedroyco forumą

Forumas įkurtas prieš penkerius metus, o jo susikūrimas buvo išprovokuotas staigiai pasikeitusių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Mes negalėjome suprasti, kodėl šie santykiai taip greitai keičiasi, todėl nusprendėme veikti. Supratome, kad turime išnaudoti gerus ryšius, pažintis tarp Lietuvos ir Lenkijos, įtraukiant vis naujus žmones, bandyti šią situaciją kaip nors keisti.

Kitas dalykas – mums rūpi, kas bus su Lietuvos lenkais. Labai dažnai nuo jų esame nusisukę, nežinome jų lūkesčių, norų, kuo jie gyvena. Forumo tikslas buvo kartu bandyti kurti tiltus tarp lenkiškos ir lietuviškos bendruomenės Lietuvoje, siųsti lenkų bendruomenei ženklus, kad visi esame Lietuvos piliečiai, todėl kartu turime spręsti problemas.

Dar buvo ir trečias dalykas, lėmęs J.Giedroyco pavadinimo pasirinkimą. Jis mirė Paryžiuje, o po mirties liko trys jo kaukės. Viena yra Paryžiuje, kita Videniškėse, o trečia – Varniuose. Ir jis pats interviu ne kartą yra sakęs, kad iki galo nežino, kas jis yra – ar lietuvis, ar lenkas, nes jo širdis priklauso abiem tautoms. Bet kai reikėjo pasirinkti, kur bus jo pomirtinės kaukės, jis pasirinko Lietuvą.

Mes dažnai ginčijamės, kas pirmas numatė Sovietų Sąjungos subyrėjimą. O J.Giedroycas jau šeštajame XX a. dešimtmetyje ne tik buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga subyrės, bet jau kūrė planus, kaip turi atrodyti santykiai regione po to, kai valstybės taps demokratinės.

Viena Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo priežasčių – kad J.Giedroyco koncepcijos nustumiamos į antrą planą. Nuo jų buvo atsiribojęs Radoslawas Sikorskis, tad J.Giedroyco vardo pasirinkimas mūsų forumo pavadinimui buvo priminimas lenkų bičiuliams, kokiomis vertybėmis mes norime grįsti savo santykius ateityje.

Tai idėjinis forumo veiklos pagrindas. O pati veikla – įvairios mokinių pasikeitimo programos, įvairios konferencijos, daug dirbame su Ukraina. Galima vardyti daug pavienių projektų.

Nariais laikomi visi, pasirašę forumo steigimą inicijavusį laišką ir kreipimąsi į lenkų kolegas. Tokių žmonių yra per 120, daugelis jų – gerai žinomi Lietuvoje. Vadyboje aktyviai veikia 16 narių, tarp jų Vygaudas Ušackas, Vytautas Plečkaitis, Alvydas Jokubaitis, Rimvydas Valatka, Vidmantas Valiušaitis, Herkus Kunčius. Turime ir lenkų bendruomenės atstovų – tai Renata Vidtmann iš „Znad Wilii“, Zbignevas Semenovičius, Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius. Visų tikrai neišvardijau, bet, kaip matote, net pagal pažiūras tai labai skirtingi žmonės. Tačiau mes visi sutariame vienu klausimu: mus vienija supratimas, kad Lenkija Lietuvai yra reikalinga.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Dešimt Lietuvoje išrinktų europarlamentarų ketvirtadienį kreipėsi į Vilnių porai valandų atvykstantį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslavą Sikorskį (Radoslaw Sikorski) padėti suaktyvinti visavertį dialogą ir dvišalius politinius ryšius su Lietuva.

Lietuvoje žadėjusio nesilankyti tol, kol vietos lenkams nebus leista rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis, kaimyninės šalies ministro prašoma dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime.

Daug aistrų tebekeliančio Švietimo įstatymo priėmimą R. Sikorskis buvo pavadinęs “lakmuso popierėliu”, parodysiančiu Lietuvos pasiryžimą apsaugoti mažumų teises. Jis prašė Seimą įgyvendinti Lietuvos lenkų reikalavimus, teigdamas, kad jie lojalūs piliečiai, turintys teisę išlaikyti savo tapatybę, nuosavybę ir kultūrą.

“Nors daugelis Jūsų nepasitenkinimą sukėlusių klausimų niekaip nesisieja su mūsų užsienio politika, o yra Lietuvos vidaus reikalas, jau ne kartą buvo patvirtinta, kad esame atviri diskusijai ir dalijimuisi informacija bet kuriuo Jus dominančiu klausimu”, – rašoma laiške R. Sikorskiui.

Europarlamentarai ragina ministrą atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu.

“Ši veikla pirmiausia kenkia eiliniams piliečiams. Lietuvoje šimtmečiais vieni šalia kitų gyvena ir sugyvena daugelio tautybių žmonės. Norintys šią sutarimo situaciją pakeisti turėtų nesulaukti pritarimo. Solidžia informacija pagrįstas aukštesnio politinio lygio dialogas yra geriausias būdas užkirsti kelią bandymams provokuoti nesutarimus tiek tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių, tiek tarp mūsų šalių. Jūsų asmeninis indėlis stabdant šias tendencijas yra neabejotinai reikalingas ir svarbus”, – pabrėžiama laiške.

Europarlamentarai viliasi, kad ministro buvimas Vilniuje atnaujins gerų tarpusavio kontaktų pagrindus. Tikimasi, kad ministras turės puikią progą surasti atsakymus į visus kylančius klausimus ir susipažinti su realia situacija, kadangi jam iki šiol buvo pateikiama šališka informacija.

“Tikime, kad Jums pavyks atverti duris naujam Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių etapui, kuriame abi šalys veiksmingai bendradarbiaus. To iš mūsų laukia abiejų šalių piliečiai. Toks turėtų būti mūsų bendras tikslas. Jūsų apsilankymas Lietuvoje yra puiki proga jo siekti”, – rašo europarlamentarai.

Laišką pasirašė Laima Liucija Andrikienė, Zigmantas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė, Leonidas Donskis, Juozas Imbrasas, Vytautas Landsbergis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rolandas Paksas, Justas Vincas Paleckis ir Algirdas Saudargas.

Ketvirtadienio pavakarę Lietuvoje viešėsiantis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis turėtų susitikti su Lietuvos lenkų bendruomenės atstovais. Oficialiame Lenkijos URM puslapyje, kur nurodomos šios dienos aktualijos, R. Sikorskio vizitas į Lietuvą nenumatomas, minimas tik susitikimas su Baltarusijos opozicijos atstovais ir trumpa spaudos konferencija, kurioje dalyvaus R. Sikorskis.

Scanpix

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas teigia, kad vienintelis būdas palaikyti gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius yra tarpusavio supratimas ir kantrybė.

“Lenkija yra didelė šalis ir jau truputį išmoko, kaip turi būti kuriami santykiai su kaimynais, kurie būna istoriškai komplikuoti ir kaip juos kurti su skirtingo potencialo valstybėmis. Manau, kad pirmaeilis Lenkijos uždavinys su kaimynais, o ypač Lietuva, yra parodyti, jog vienintelis būdas geriems santykiams palaikyti yra tarpusavio supratimas” – D.Tuską po penktadienį Briuselyje vykusios spaudos konferencijos citavo naujienų agentūra PAP.

Lenkijos vyriausybės vadovas vylėsi, kad šalys santykiuose pasitelks strateginį ir ilgalaikį mąstymą, kurio pagrindu bus kantrybė.

D.Tuskas sakė, jog paprašė savo ministrų parodyti, jog sugeba nesustojant gerinti Lenkijos lietuvių situaciją ir stengtis, kad nebūtų jokių nepagrįstų sprendimų arba labai aštrios reakcijos, kadangi Lietuvos atžvilgiu Lenkija privalo būti supratinga.

“Žinoma, viskas turi savo ribas, nes kai pažeidžiami Lenkijos interesai, kai apsunkinamas, o ne palengvinamas naftos perdirbimo įmonės Mažeikiuose darbas, klausimą kėlėme labai tvirtai”, – priminė Lenkijos premjeras.

D.Tusko nuomone, siekiant gerinti dvišalius santykius ir norint ateityje išvengti nemalonių incidentų verta surengti keletą abiejų šalių prezidentų, premjerų, ministrų susitikimų. Lenkijos premjeras pareiškė, jog mato Lietuvos prezidentės Dalio Grybauskaiyės ir premjero Andriaus Kubiliaus gerą valią, tačiau pripažino, kad Lietuvos vadovai ne visada sugeba susitvarkyti su radikalių Lietuvos grupuočių emocijomis.

Pasak Lenkijos premjero, Lietuvai turėtų rūpėti, kad nepasikartotų situacija, kokia įvyko LNK realybės šou laidoje parodžius kaip Eišiškėse nukabinama neteisėta gatvės pavadinimo lentelė su lenkišku užrašu.

BFL

Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra tokie tragiški, kaip rašo spauda, o bendradarbiavimas energetikoje, gynyboje, žemės ūkyje vyksta sėkmingai, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė.

“Nėra tie santykiai tokie tragiški, kaip juos bando parodyti, nepykit, bet spauda. Tiek Lenkijos pusėje, tiek čia”, – trečiadienį žurnalistams Seime sakė diplomatė.

Ji dalyvavo Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje, kuriame svarstyta Lietuvos ir Lenkijų santykių raida.

“Sakyčiau yra problemų, yra neišspręstų klausimų, kurie neišspręsti jau daug metų. Nebūna taip, kad neišspręstas klausimas dingsta. Jis lieka. Geriau anksčiau jį išspręsti, kad turėtume mažiau problemų. Bet kad tragiški santykiai – tikrai sutirštintos spalvos”, – tvirtino ambasadorė.

Jos teigimu, įtampa labiau juntama Varšuvoje, o nuvažiavus į regionus bendraujama nuoširdžiai ir draugiškai.

“Sakyčiau – Varšuva-Vilnius – čia atsiranda neišspręstų klausimų, užsilikusių problemų. Jeigu paimtume Lenkijos regionus, šneki su regionų valdžia – nuoširdūs žmonės, nuoširdus požiūris į Lietuvą, noras bendradarbiauti, kažką daryti”, – kalbėjo L.Zakarevičienė.

“Energetinėje srityje – puikus bendradarbiavimas, gynybinėje srityje – puikus bendradarbiavimas, žemės ūkio ministrai susitinka, bendrauja. Nėra taip, kaip bandoma parodyti, gal kam nors norisi parodyti, kad lenkai su lietuviais barasi”, – tvirtino ambasadorė.

Ji svarstė, kad neišspręsti klausimai darbotvarkėje vėl atsirado, nes Lenkijoje artėja rinkimai, spalį bus renkamas parlamentas, o neišspręsti klausimai – labai patogus įrankis kovoti už rinkėjų balsus.

Kita vertus, L.Zakaravičienės teigimu, lietuviai turėtų būti sąžiningi ir patys prisiminti, kiek kokių pažadų kaimynams nėra ištesėję.

“Paimkime 1994 metų (Lietuvos ir Lenkijos – BNS) sutartį, pereikime per visus punktus, ką esame pasižadėję padaryti ir ką mes padarėme, tuomet nekils klausimas (…) Būkime “biedni”, bet teisingi – pradėkime nuo savęs, būkime sąžiningi, ką mes padarėme, ko nepadarėme”, – sakė ji.

1994 metų balandį Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavo sutartį, kurioje abi valstybės sutarė jų šalyse gyvenantiems tautinių mažumų atstovams leisti “laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime”, “mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos”, “vartoti  savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį”, nustatyti tautinių mažumų  kalbų vartojimą savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti amenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią”.

Tačiau kai kurios šios sutarties nuostatos Vilniuje ir Varšuvoje vertinamos skirtingai. Lenkija priekaištauja Lietuvai dėl to, kad nėra leidžiama lenkams rašyti pavardes pagal lenkų kalbos taisykles, naudoti dvikalbius gatvių, miestelių pavadinimus, pastaruoju metu naujų diskusijų sukėlė naujasis Švietimo įstatymas, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir vienodinamas lietuvių kalbos egzaminas.

Lietuvos pareigūnai kritiką atmeta, teigdami, kad lenkų tautinė mažuma niekur pasaulyje neturi tokių gerų sąlygų švietimo srityje kaip Lietuvoje, taip pat priekaištauja Lenkijai dėl dalijamos Lenko kortos, reiškiamas susirūpinimas dėl vadovėlių trūkumo Lenkijoje besimokantiems lietuviams moksleiviams, piktinamasi prieštaringa Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikla Rytų Lietuvoje.

"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismo sprendimas, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia Europos Sąjungos sutarties reikalavimų, gali tapti pastaruoju metu gerokai kaitusių Vilniaus ir Varšuvos santykių lūžio tašku.

Teisingumo Teismo sprendimas buvo paskelbtas gegužės 12-ąją, o kitą dieną Varšuvoje lenkęsis Lietuvos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas susidūrė su tikrai draugiška savo kolegų – lenkų diplomatų laikysena. Pasak jo, tai neturėtų stebinti, nes Europos Teisingumo Teismas labai aiškiai pasakė, kad Lietuva nepažeidžia savo lenkų kilmės piliečių žmogaus teisių. Savo ruožtu tai reiškia, kad išnyko kelerius metus Vilniaus ir Varšuvos santykius temdę politikų kaltinimai, esą Lietuva pažeidinėja lenkų tautinės mažumos teises.

Europa Wardyn nepadėjo

Po Teisingumo Teismo sprendimo Wardyn/Vardyn byloje Varšuvos diplomatija iš karto pakeitė toną. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis nurodė, kad ši byla apskritai nesusijusi su tautinių mažumų, taigi ir lenkų mažumos Lietuvoje, teisėmis Europos Sąjungoje, nes ES teisė tokių dalykų nenagrinėja. M.Bosackis pabrėžė, kad ES teisės pagrindu negalima kelti klausimo, kokiu būdu valstybės narės reguliuoja savo piliečių pavardžių rašymą.

"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia ES sutarties reikalavimų

Pareiškimas, atsižvelgiant į visą ligšiolinį Vilniaus ir Varšuvos santykių kontekstą, kone revoliucinis. Pavardžių rašybos klausimas penkiolika metų neišnykdavo iš Lietuvos ir Lenkijos politikų bei diplomatų darbotvarkės. Nuo 2008-ųjų, užsienio reikalų ministru tapus Radoslawui Sikorskiui, kuris 1998–2001 m. būdamas viceministru kuravo užsienyje gyvenančių lenkų klausimus ir taip pat prisiklausė lietuvių pažadų “tuoj tuoj, gal dar šiemet”, lenkiškų pavardžių rašyba tapo esmine Lietuvos ir Lenkijos santykių problema, į kurią atsiremdavo visų kitų reikalų sprendimas. Maždaug tuo pat metu Varšuvos politikų galvose užgimė įsitikinimas, kad Lietuvoje gyvenančių jų tautiečių pavardžių rašybos problemą galima išspręsti apskundus Lietuvą kuriam nors tarptautiniam teismui – arba Europos Teisingumo Teismui Liuksemburge, arba Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre.

Lenkų politikų įsitikinimas, kad Lietuva pažeidinėja lenkų mažumos teises, tad Europos teismas neabejotinai išspręs bylą jų naudai, buvo absoliutus. Tuo teko įsitikinti savo akimis 2009 m. gruodį Druskininkuose vykstant Lietuvos ir Lenkijos politikų, diplomatų bei intelektualų apskritojo stalo diskusijai. Kai į kolegų lenkų grasinimus, kad Lietuvai bus didelė gėda, jeigu Europos teismas pripažins ją pažeidinėjant žmogaus teises, Vilniaus politikai atsakė, jog viskas gali būti atvirkščiai, nes europinė teisė – Lietuvos pusėje, o tai gali reikšti pavardžių rašybos klausimo nukėlimą į neapibrėžtą ateitį, kilo tikra audra. Matyt, kokie nevykę ar nesąžiningi teisininkai Varšuvoje buvo tiek įtikinę Lenkijos parlamentarus, kad šie kitokių argumentų tiesiog nebegirdėjo.

Dėl pavardžių rašymo spręs Lietuva

Galima daryti prielaidą, kad vienas tų teisininkų buvo šiuo metu Europos Komisijoje dirbantis tarptautinės ir europinės teisės daktaras Lukaszas Pawelas Wardynas, anksčiau Vilniuje veikiančiame Balstogės universiteto filiale dėstęs europinę tautinių mažumų apsaugos teisę ir tyrinėjęs pavardžių rašybą reguliuojančias normas Europos Teisingumo Teismo sprendimų praktikoje. Vedęs iš Lietuvos kilusią Malgožatą Runevič, kurios santuokinė pavardė M.Runevič-Vardyn lietuviškuose dokumentuose buvo įrašyta pagal skambesį, o jo paties – be diakritinių ženklų, L.P.Wardynas 2009 m. vasarą apskundė Lietuvą teismui Liuksemburge. Jo kreipimąsi parėmė ir Varšuva. Sprendžiant iš to, ką Lenkijos ir lenkakalbei Lietuvos spaudai pastaruosius dvejus metus kalbėjo L.P.Wardynas, jis buvo įsitikinęs, kad ne tik laimės bylą, bet kartu privers Lietuvą ir Konstituciją pakeisti.

Nors įžanginių pranešimų, kad Europos Teisingumo Teismo sprendimas bus palankus Lietuvai, pasirodė dar pernai, galutinis, itin griežtas sprendimas lenkų politikus gerokai pribloškė. Teismas nurodė, kad vienintelė instancija, galinti kaip nors pakeisti pavardžių rašymo tvarką Lietuvoje, gali būti tik Lietuvos teismas, ir tik įrodžius, kad atsisakymas pakeisti pavardės rašybą į originalią gali sukelti “rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų”.

Tuo Lietuvos piliečių pavardžių rašymo reikalų sprendimas buvo iš esmės galutinai perkeltas iš Vilniaus ir Varšuvos tarpvalstybinių santykių klausimų į Lietuvos vidaus reikalus. Apie tai, beje, Lietuvos diplomatai jau kuris laikas kalbėjo savo kolegoms Lenkijoje. Apie tai vis garsiau kalba ir Lietuvos lenkų intelektualai, nepatenkinti, kad Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija monopolizavo ne tik valdžią Vilnijoje, bet ir teisę kalbėti visos lenkų tautinės bendrijos vardu.

Galima teigti, kad lietuvių ir lenkų santykių lūžis Lietuvoje įvyko netgi anksčiau, nei Liuksemburgo teismas priėmė sprendimą Wardyn/Vardyn byloje. Po balandžio pradžios skandalo, kilusio V.Tomaševskiui pasiūlius lietuviams integruotis Vilniaus rajone, apie poreikį iš esmės gerinti santykius prabilo Lietuvos intelektualai, buvo sukurtas abiejų tautų forumas, ketinantis be politikų kišimosi spręsti, kaip gerinti lietuvių ir lenkų santykius. Panašus, nors šiek tiek mažiau formalus, judėjimas prasidėjo ir Lenkijoje. Lietuvos premjero potvarkiu balandžio mėnesį buvo sukurta Tarpžinybinė grupė Rytų Lietuvos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui pagerinti. Į ją įeina Švietimo, Kultūros, Ūkio ministerijų ir kitų susijusių valstybinių institucijų atstovai.

Aistras kaitina rinkimai

Atrodo, kad ir Varšuvoje normalizuoti santykius su Vilniumi nusiteikta anksčiau, nei buvo paskelbtas Liuksemburgo teismo sprendimas. “Veidas” vasario mėnesį rašė, kad Lenkijos diplomatijos vadovas R.Sikorskis net keturis mėnesius demonstratyviai nerado laiko priimti naujai paskirtos Lietuvos ambasadorės Varšuvoje Loretos Zakarevičienės. Pasak Lietuvos diplomatų, priėmimas įvyko kovo pabaigoje ir praėjo stebėtinai normaliai, nors R.Sikorskis, be abejonės, išdėstė savą požiūrį į lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje.

Tokiam santykių atšilimui, be abejonės, įtakos turėjo ir tai, kad Lietuva gan sparčiai baiginėja savo “namų darbus”, vienaip ar kitaip paveikusius santykius su Lenkija. Varšuvos, nuolat priekaištavusios dėl žemės grąžinimo Vilnijoje vilkinimo, atstovams perduoti Lietuvos ministerijų ir žinybų pasitvirtinti grafikai, kaip ir kada bus baigtas šis procesas.

Daug aistrų kėlęs Švietimo įstatymas priimtas, ir kadangi jis savo esme niekuo nesiskiria nuo analogiško Lenkijos įstatymo, Varšuvos politikai nelabai turi prie ko kibti. Jeigu jis ir bus taisomas, tai apie tai bus diskutuojama su Lietuvos lenkais, o ne su Varšuva. Sprendimas Wardyn/Vardyn byloje atsakė į klausimą ir dėl pavardžių rašybos.

Priežastis, kodėl Varšuva nusiteikusi normalizuoti santykius, gali būti susijusi su spalio mėnesį vyksiančiais Seimo rinkimais. “Skriaudžiamų lenkų gynimo” vėliavą iškėlė opozicinė Teisės ir teisingumo partija, kaltinanti Donaldo Tusko vyriausybę ir asmeniškai užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį atvedus santykius su Lietuva į “visišką katastrofą”, dirbtinai sukėlus įtampą ir taip tik pabloginus lenkų padėtį Lietuvoje. Savaime suprantama, kad Lenkijos vyriausybė stengiasi šiuos opozicijos kaltinimus paneigti.

Su prasidedančia rinkimų agitacija neabejotinai susijęs ir Lenkijos Seimo “Geros Rytų kaimynystės” grupės noras išsikviesti “ant kilimėlio” Lietuvos ambasadorę L.Zakarevičienę ir surengti jai pirtį dėl “lenkiškų mokyklų uždarymo ir Lenkų rinkimų akcijos vadovo W.Tomaševskio teisinio persekiojimo”. Ambasadorė iš pradžių buvo nusiteikusi susitikti su šia Teisės ir teisingumo partijos parlamentarų grupe, vadovaujama Seimo narių Arturo Gorskio ir Jano Dziedziczako, bet po to, kai jie dienraštyje “Nasz Dziennik” agresyviai pareiškė ketiną reikalauti pasiaiškinimo dėl lenkų teisių pažeidinėjimo, atsisakė. Lietuvos diplomatija nutarė, kad ambasadorei nedera vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauti kitos valstybės rinkimų kampanijoje, be to, išankstiniai Seimo narių pareiškimai rodė akivaizdžią nepagarbą Lietuvai.

Verta pabrėžti, kad J.Dziedziczakas buvo vienas tų Lenkijos politikų, kurie per minėtą apskritojo stalo diskusiją Druskininkuose bene garsiausiai šaukė ir grasino Lietuvai Europos teismu dėl pavardžių rašybos.

Kadangi tokiems lenkų politikų priešrinkiminiams išpuoliams Lietuvos diplomatija buvo iš anksto pasirengusi, didelės reikšmės Vilnius jiems neteikia. “Geri santykiai su Lenkija mums labai svarbūs geopolitiniu požiūriu, ypač bendradarbiaujant energetikos srityje, – “Veidui” sakė Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui artimas šaltinis. – Smulkūs nesusipratimai kultūros, švietimo ar transporto srityje atitinkamų ministerijų bus išspręsti darbo tvarka. Atskirų ministrų charakterių nesutapimai negali veikti ir lemti dviejų valstybių santykių būklės, nes Lietuvos ir Lenkijos santykiai daug glaudesni. Žaidimai “lenkiška korta” vidaus politikoje ateina ir praeina, o geri tarpvalstybiniai santykiai išlieka.”

BFL

Lenkijos mokslininkai atviru laišku kreipėsi į valdžios institucijas, ragindami pradėti efektyvų dialogą su Lietuva.

Naujienų agentūrai PAP atsiųstame atvirame laiške daugiau kaip dešimties Lenkijos universitetų mokslininkai reiškia apgailestavimą dėl pastaraisiais metais blogėjančių Lenkijos ir Lietuvos santykių.

“Vienintelė galimybė sustabdyti didžiausią regresą diplomatiniuose santykiuose nuo 1989 metų yra pradėti atvirą dialogą, kuris leistų įveikti abipusį nepasitikėjimą”, – rašoma naujienų agentūros PAP paskelbtame laiške, kuris adresuojamas Lenkijos valdžios institucijoms ir ypač – Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslawui Sikorskiui (Radoslavui Sikorskiui).

Laiško autoriai pabrėžia, kad visi žingsniai siekiant pagerinti dabartinę situaciją turėtų būti paremti abiejų tautų, ne vienerius metus turėjusių vieną istoriją, pasiekimais.

PAP pranešimu, laišką pasirašė per 20 žinomų mokslininkų.

Prastėjančius Lenkijos ir Lietuvos santykius pastaruoju metu paaštrino Lietuvos švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba ir nuo 2013 metų vienodinamos valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotys lietuviams ir tautinių mažumų atstovams.

Lenkų taip pat netenkina, jog Lietuva netesi ankstesnių vadovų duoto pažado išspręsti lenkiškų pavardžių rašybos klausimą. Varšuva siekia, kad Lietuvos lenkai turėtų galimybę savo pavardes lietuviškuose asmens dokumentuose rašyti lenkų kalboje vartojamais rašmenimis.

Tuo metu kai kurie Lietuvos politikai piktinasi Lenko kortos dalijimu tautinių mažumų atstovams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų vykdoma politika Vilnijos krašte.

BFL

Dėl nepagrįstų viešai išsakytų kaltinimų Lietuvai Varšuvoje reziduojanti ambasadorė Loreta Zakarevičienė trečiadienį pranešė atsisakiusi dalyvauti diskusijoje su Lenkijos parlamentarais apie tautines mažumas Lietuvoje.

Diplomatė sako, kad kai buvo pakviesta susitikti su Lenkijos Seimo narių grupe pasikalbėti apie tautines mažumas Lietuvoje, tikėjosi nuoširdžios, dalykinės diskusijos bei atviro dialogo, tačiau spaudoje paskelbtas rašinys ją nemaloniai nustebino.

“Nustebino tai, kad ketinama pakviesti suverenios valstybės ambasadorę aiškintis dėl nebūtų dalykų. Nustebino tai, kad mano atstovaujamai valstybei viešoje erdvėje metami kaltinimai visiškai neatitinkantys tikrovės. Tai nėra teigiamas fonas diskusijai ir norui susikalbėti”, – pareiškė ambasadorė laiške vienam iš diskusijos organizatorių Arturui Gorskiui.

“Gerbiamas pone Gorski, atsiimdama savo sutikimą dalyvauti diskusijoje, aš pasisakau už atvirą ir sąžiningą dialogą”, – sakoma laiške, kurio kopiją gavo BNS.

“Ir baigdama, noriu dar kartą pabrėžti, jog Lietuva niekur ir niekuomet nepažeidė tarptautinės teisės. Lietuva gerbė ir gerbs savo piliečių, priklausančių įvairioms nacionalinėms mažumoms, teises”, – rašo ambasadorė.

Ultradešiniųjų pažiūrų ir katalikiškumą deklaruojantis laikraštis “Nasz Dziennik” trečiadienį pranešė, kad kitą savaitę Lenkijos Seimo Geros kaimynystės su Rytų šalimis parlamentinės grupės nariai kviečiasi Lietuvos ambasadorę Lenkijoje L.Zakarevičienę su prašymu paaiškinti, kodėl Lietuvoje esą nuolat blogėja lenkų tautinės mažumos padėtis.

Laikraštis rašė, esą Lietuvoje likviduojamos lenkiškos mokyklos, o Lietuvos prokurorų veikla nukreipta prieš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininką Valdemarą Tomaševskį. Jau skelbta, kad dėl jo žodžių, galimai kurstančių tautinę nesantaiką, prokurorai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą, bet vėliau jį nutraukė.

Kai kurie Lenkijos politikai pastaruoju metu kritikavo naująjį Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba lenkiškose mokyklose ir ketinama suvienodinti valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotis lietuviams bei tautinėms mažumoms. Lietuvos pareigūnai sako, kad šios pataisos padės lenkams geriau išmokti lietuvių kalbą ir pabrėžia, jog lenkams sudaromos sąlygos nebus blogesnės negu lietuviams Lenkijoje.

Tačiau susitikimą su ambasadore inicijavęs ekspremjero Jaroslawo Kaczynskio (Jaroslavo Kačynskio) “Įstatymo ir teisingumo” partijos frakcijos narys A.Gorskis dienraščiui kalbėjo, kad lietuviai perėmė baltarusių patyrimą ir diskriminuoja lenkų mažumą. Kaip pavyzdį jis nurodė Lenko kortą, kurios savininkus lietuviai laiko nelojaliais Lietuvai ir siekia, kad šį nelojalumą įrodytų teismai.

Jo nuomone, dabartinė Lenkijos premjero Donaldo Tusko vyriausybė de facto nieko nedaro lenkų situacijai Lietuvoje gerinti.

Lietuvos pareigūnai atmeta Lenkijos priekaištus dėl prastos lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje.

“Niekas iki šiol nepaneigė fakto, kad lenkai Lietuvoje turi geriausias sąlygas pasaulyje, žinoma, išskyrus Lenkiją, mokytis gimtąja kalba”, – šį mėnesį sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Lenkijoje šiemet vyks parlamento rinkimai, ir nemažai apžvalgininkų pareiškimus apie tariamą lenkų diskriminaciją sieja su politikų noru pasirodyti prieš rinkėjus.

BFL

Lenkija yra pasiruošusi kalbėtis su Lietuva abiejų tautinių mažumų klausimu, nes abi šalys yra Europos Sąjungos (ES) ir Europos Tarybos narės, kurioms galioja tie patys standartai, Lenkijos užsienio reikalų viceministro Jano Borkowskio (Jano Borkovskio) žodžius cituoja dienraštis “Nasz Dziennik”.

Kalbėdamas Lenkijos Seimo ryšių su tautiečiais užsienyje ir tautinių bei etninių mažumų komisijų posėdyje, politikas pabrėžė, kad abi šalys savo tautinių mažumų padėtį turi vertinti atskirų tokiomis pačiomis kategorijomis ir, jeigu reikia, kalbėtis tarptautiniuose forumuose.

Kaip rašo “Nasz Dziennik”, Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių mažumoms abiejose šalyse sudarytos labai skirtingos sąlygos.

“Kai Lietuvoje priimami įstatymai, gresiantys lenkiškų mokyklų uždarymu, Lenkijos lietuvių vaikams tik gulbės pieno tetrūksta, o pati lietuvių mažuma naudojasi visomis pilietinėmis laisvėmis, – pabrėžė dienraštis.

“Nasz Dziennik” taip pat citavo Seimo komisijų posėdyje kalbėjusį Lenkijos vidaus reikalų viceministrą Zbigniewą Sosnowskį (Zbignevą Sosnovskį), kuris teigia, jog Lenkija, laikydamasi ilgamečių tradicijų ir galiojančių įstatymų, vykdo politiką, kuria siekiama išsaugoti ir vystyti tautinių ir etninių mažumų tapatumą, o Lenkijos lietuvių padėtis yra vienas iš tokios politikos pavyzdžių.

Pasak viceministro, “lietuvių mažuma geriausiai naudojasi teise mokyti savo vaikus gimtąja kalba iš visų Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų”.

BFL

Lietuvos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas Varšuvoje penktadienį sakė esąs už tai, kad Lietuvos ir Lenkijos dialogas būtų nuoširdesnis.

“Turime geriau vieni kitus suprasti, kad šių visų problemų nebūtų. Mūsų dialogas turi būti nuoširdesnis ir atviresnis, nes galbūt per pastaruosius 20 metų iš mūsų pusės jis nebuvo geriausios kokybės. Tačiau kalbėdami nuoširdžiai ir atvirai apie sunkias problemas galime jį pataisyti”, – sakė diplomatas, kurį cituoja PAP agentūra.

Viceministras pabrėžė, kad kalbos apie antilenkiškumą Lietuvoje yra neteisingos. Jo nuomone, kai kurių lenkiškų organizacijų Lietuvoje lyderiai pasirinko netinkamą dialogo formą su Lietuvos pareigūnais.

“Jie pasirinko tezę, kad lietuviai nusiteikę antilenkiškai, tačiau galiu užtikrinti, kad Lietuvoje jokios antilenkiškos isterijos nėra”, – sakė E. Meilūnas Lenkijos žurnalistams.

Spaudos konferencijoje jis kalbėjo, kad didžiausia dvišalių santykių problema yra ne teisiniai aktai, bet “abipusis nusiteikimas” ir egzistuojantys stereotipai.

E. Meilūnas pabrėžė, kad ketvirtadienio Europos Sąjungos Teisingumo teismo Liuksemburge sprendimas dėl pavardžių rašybos aiškiai parodė, jog Lietuva nelaužo ES garantuojamų teisių ir pridūrė, kad tai galėtų būti kelio pradžia, gerinant dialogą tarp Lietuvos ir Lenkijos.

BFL

Nepaisant kalbų, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu pablogėjo, Lietuvos prezidentės vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška teigia, jog dvišaliai ryšiai yra geri ir intensyvūs.

Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir buvęs ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas praėjusią savaitę pareiškė, kad pastaraisiais mėnesiais oficialiosios Varšuvos spaudimas Vilniui peržengė diplomatinio bendravimo ribas. Tuo metu, pasak D. Semaškos, nors E. Meilūno žodžiai skamba “dramatiškai”, dvišalių santykių atžvilgiu “jokios dramos nėra”.

“Šie komentarai ar ištraukos, matyt, išimtos iš tam tikro konteksto ir skamba gerai, dramatiškai. Iš tikrųjų reikia pabrėžti, kad dramos nėra, turime normalius intensyvius gerus dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuose yra visko – strateginio bendradarbiavimo, strateginių projektų, kuriuose yra normalios kasdienės rutinos, kuriuose yra daug abipusio verslo bendradarbiavimo, verslo ryšių plėtros”, – interviu Žinių radijui antradienį sakė šalies vadovės patarėjas.

Jis minėjo tokius bendradarbiavimo pavyzdžius kaip elektros tiltas, abiejų šalių kompanijų derybos dėl naujos atominės elektrinės statybų Lietuvoje, didėjančios Lietuvos kompanijų investicijos Lenkijoje ir Lenkijos kompanijų investicijos Lietuvoje.

“Yra ir tam tikrų nuomonių išsiskyrimų, bet vis dėlto dominuoja bendradarbiavimas ir dominuoja rimti dvišaliai projektai”, – tvirtino D. Semaška.

Jis taip pat pabrėžė abiejų šalių vadovų susitikimus įvairiomis progomis.

“Norėčiau pažymėti ir dvišalių susitikimų dinamiką, kuri yra labai gera – prezidentai intensyviai bendrauja, kartu švenčia svarbiausias šventes, (…) Netrukus, gegužės 27 dieną, prezidentė Lenkijos prezidento kvietimu vyks į Lenkiją, į Vidurio Europos prezidentų susitikimą”, – sakė D. Grybauskaitės patarėjas.

Pastaruoju metu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo jaučiama didesnė įtampa, kai Lenkijos politikai kritikavo naująjį Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose.

"Veido" archyvas

A.Kubilius, D.Grybauskaitė ir B.Komorovskis turi spręsti tarpvalstybinius reikalus, o dėl Vilnijos problemų lietuviai turėtų tartis su pačiais vietos lenkais

Rasti civilizuotą bendrabūvį su mūsų bendrapiliečiais lenkais nebus lengva, tačiau pradėti jo paieškas reikia nuo skubaus užvilkintų namų darbų atlikimo.

Faktinio Lietuvos ir Lenkijos santykių nutrūkimo, Vilniaus ir Varšuvos pokalbiams apsiribojant vien tautinių mažumų reikalais, kaip ir spaudimo Lietuvai didėjimo galimybės “Veidas” neatmetė dar 2008-aisiais, prognozavo 2009-aisiais, skelbė aliarmą 2010-aisiais. Dabar, po visų skandalų su Radoslawu Sikorskiu ir Valdemaru Tomaševskiu, belieka konstatuoti – Kasandros niekas negirdėjo, o jos pranašystės išsipildė su kaupu. Telieka viską pradėti iš naujo.

Kai tiek lietuviai, tiek lenkai viešai konstatuoja, jog abiejų tautų ir valstybių santykiai smuko taip, kad žemiau nebūna, galima su palengvėjimu atsikvėpti: vadinasi, pagaliau pasiekėme dugną, nuo kurio galėsime atsispirti ir pradėti iš naujo kurti tarpusavio bendrabūvį.

Pabrėžtina, kad tas dugnas, nuo kurio galime atsispirti, ne toks jau gilus ir pakankamai kietas – tą rodo daugybė pastarojo meto viešų pasisakymų (tiesa, daugiau Lietuvoje nei Lenkijoje, tačiau ten irgi jaučiami postūmiai), raginančių vienaip ar kitaip “perkrauti” lietuvių ir lenkų santykius. Tai liudija, kad du dešimtmečiai santykių atkūrimo ir strateginės partnerystės kūrimo nenuėjo veltui. Nepaisant pastarųjų kelerių metų politikų pastangų pasukti Varšuvą veidu į Berlyną ir Maskvą, o Vilnių – veidu į Skandinaviją ir Baltarusiją, niekur nedingo abiejose valstybėse pakankamai įtakingas visuomenės, kultūros veikėjų, istorikų, verslininkų, politikų sluoksnis, nenorintis lengva ranka nubraukti to, kas buvo sukurta.

Kitas reikalas, kad Varšuvoje ir Vilniuje pasikeitus politikų kartai ir nuo romantizmo perėjus prie “realiosios politikos” dviejų dešimtmečių įdirbis pasirodė esąs menkesnis, nei anksčiau atrodė.

“Mane labiausiai jaudina santykiai su Lenkija, – prieš porą mėnesių sakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. – Per pastaruosius dešimt metų mes sukūrėme aukso amžių tarp šių valstybių ir aš didžiuojuosi tai sakydamas, nes dalyvavau kiekviename tų santykių kūrimo etape. Dabar kažkas nutiko, ir manau, kad visa tai kyla iš užsienio politikos perspektyvos. Bet kas nutiko? Tiesiog staiga, per naktį?”

Regis, prezidentas, kuriam vadovaujant Vilniaus ir Varšuvos santykiai priminė nesibaigiantį tarpusavio vizitų bei bučinių maratoną, nesuvokia, kad tvirti tarpvalstybiniai santykiai, kaip ir tvirtas statinys, per naktį sugriūti negali. Jei taip nutinka su pastatu, tai galimos tik trys priežastys: arba projektas blogas, arba statybininkai atgrubnagiai, arba skiedinį išvogė. Tarpvalstybinių santykių statybai galioja tos pačios taisyklės.

Sutartyje užprogramuotas konfliktas

Lietuvos ir Lenkijos politikai ir diplomatai iki šiol su pasididžiavimu kalba apie Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurią prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė 1994-ųjų balandį. Vieni džiaugėsi, kad sutartyje įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius, kiti – kad pavyko lietuvius atkalbėti nuo konkrečių nemalonių tarpukario istorijos įvykių minėjimo. Ir abi pusės – sutarties 13 ir 14 straipsniuose detaliai aprašytomis tautinių mažumų teisėmis bei valstybių įsipareigojimais joms.

Tuo metu niekas nesuprato, o ir dabar daugelis dar nesuvokė, kad šitiedu straipsniai tapo uždelsto veikimo mina, kuri anksčiau ar vėliau turėjo suveikti. Tiek pusiau sovietinio tipo rezervatas, Lenkų rinkimų akcijos sukurtas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, tiek politinė bei diplomatinė įtampa tarp Vilniaus ir Varšuvos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo bei dvikalbių užrašų lenkų gyvenamose vietovėse šaknimis eina į šiuos sutarties straipsnius.

Mat 1994-ųjų sutartimi vienos valstybės skirtingų tautybių piliečių tarpusavio santykiai buvo paverstidviejų, tegu kaimyninių, valstybių tarptautiniais santykiais. Skirtumas tarsi menkas, bet esminis. Skiriasi visų sudėtingų klausimų bei nesutarimų sprendimo būdas: to, ką gali atleisti ar nusileisti savam, tik kita kalba šnekančiam bendrapiliečiui, negali atleisti ar nuleisti negirdomis kitai valstybei, kad ir kokia draugiška ji būtų. Be to, tarpvalstybiniuose santykiuose praktiškai nėra tokio dalyko, kaip altruizmas, – už tai, ką nedvejodamas dykai duotum savam, tarptautiniuose santykiuose priimta prašyti analogiško atlyginimo. Antraip prašytojų neatsimuštum.

Svarbiausia – į Vilniaus (kaip valstybinės Lietuvos valdžios simbolio) santykius su Vilnija (kaip lenkų tautinės mažumos simbolio) kaip trečioji visavertė pusė buvo priimta Varšuva, kartais atliekanti arbitro, kartais – Vilnijos sąjungininko ir globėjo vaidmenį. Ir nepamirštanti iš šio vaidmens gauti sau naudos. Žinoma, Vilnius irgi gavo analogiškas teises lietuvių mažumos Suvalkų krašte atžvilgiu, bet dydžiai, kaip sakoma, nesulyginami.

Vaizdžiai tariant, dabar Vilniaus ir Vilnijos santykiai primena vyro ir žmonos santykius, į kuriuos nuolatos kišasi dukrą mylinti uošvė – Varšuva. Kuo tokie šeimyniniai nesutarimai baigiasi, daugelis patyrė nuosavu kailiu. Išeitys, kaip žinome, tėra dvi – arba skyrybos (kurios Vilniaus ir Vilnijos atveju neįmanomos), arba perėjimas prie visiškai savarankiško šeimyninių santykių sprendimo, mandagiai, bet ryžtingai atsisakant uošvės globos.

Ką tai turėtų reikšti praktiškai? Sutarties 14-ojo straipsnio 7-as punktas, skelbiantis, kad mažumos turi teisę “vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį; detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje”, Lietuvoje turi tapti vidaus, o ne tarptautinių santykių dalyku. Atėjo laikas išaiškinti tautiečiams, kad Vilnijos (beje, ne vien jos) lenkai turi teisę atgauti sovietų valdžios pavogtas ir pagal rusiškas normas transkribuotas savo pavardes ne todėl, kad to reikalauja Varšuva, o todėl, kad laisvoje Lietuvoje jos piliečiams taip priklauso.

Ir ne vien lenkų tautybės piliečiams (šiuo požiūriu 1994-ųjų sutartis yra atvirai diskriminacinė kitų Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu, tad keista, kad niekas iki šiol jos už tai neapskundė tarptautiniam teismui), bet ir baltarusiams, ir ukrainiečiams, ir rusams, ir žydams.

Tie didžius tautininkus šiandien vaizduojantys veikėjai, mielai atsiimantys tarpukariu turėtą nuosavybę, įskaitant ir pavardžių rašybą (daugelis jau nebežino, kad sovietmečiu lietuvio, latvio ar esto pavardė užsienio pase būdavo iškraipoma pagal rusišką tarimą), nebežino, kad tautininkų valdomoje “smetoniškoje” Lietuvoje lenkų pavardės buvo rašomos ir su w, ir su cz. Nes tokia yra europinė norma, o Lietuva – europinės, ne rusiškosios/sovietinės civilizacijos valstybė.

Darykim saviems, ne svetimiems

Jeigu Lietuva ir lietuviai į w raidės problemą savo bendrapiliečių pasuose pažvelgs ne kaip į tarpvalstybinių, o kaip į vidaus santykių reikalą, nebebus problema žengti ir kitą žingsnį – leisti saviems, “tuteišiams” lenkams pasikabinti greta lietuviško miestelio pavadinimo ir tokį, kaip jis skamba vietos tarme. Saviems juk negaila – tai, ko Varšuvai neduotum vien iš plikbajoriško honoro ar valstietiško užsispyrimo, Vilnijai galima duoti vien dėl sveiko proto ir paprasčiausio padorumo.

Šitaip, greta prasto lietuvių ir lenkų santykių projekto,būtų išspręstos ir atgrubnagių statybininkų pridirbtos bėdos. Lenkijos politikai visiškai teisėtai mygia Lietuvą tesėti jau minėtą sutarties normą dėl pavardžių rašymo. Mūsiškiai, pusantro dešimtmečio atvirai muilinę šią problemą, šiandien dangstosi Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat tuo, kad, viena, pačiame sutarties tekste tokio tiesioginio įsipareigojimo kaip ir nėra, antra, tie, kurie dalijo pažadus, neturėjo tam įgaliojimų.

Apie tai yra užsiminęs profesorius Vytautas Landsbergis, o praėjusią savaitę konkretizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, sakydamas, kad Lietuvos atstovai vedžiojo lenkų politikus už nosies, žadėdami dalykus, kurių įgyvendinti negali: “Buvo pasakyta, liudiju, kad ne vienas valstybės vadovas buvo prisiekęs kažką padaryti. Aš nežinau, kas tie vadovai, ką jie prisiekė, bet galima įtarti, kad lenkų politikai, matyt, buvo vedžiojami už nosies. Dėl to aš suprantu lenkų politikų įsižeidimą ir dabar nenorą atvažiuoti į Lietuvą.”

Tačiau reikalas tas, kad bet kuris tarptautinės teisės žinovas išaiškins – valstybės vadovų įsipareigojimai, ypač padaryti priėmus tarpvalstybines sutartis, turi galią. Nes tai valstybės vadovų žodis. Juoba kad sutvarkyti pavardžių rašybą buvo žadama ne tik prezidentų, bet ir premjerų, Seimo narių, prie visų valdžių – LDDP, konservatorių, socialdemokratų, vėl konservatorių. Tie pažadai ir įsipareigojimai fiksuoti daugybėje protokolų ir kitokių oficialių tarpvalstybinių dokumentų. Tad oficialus Vilniaus įsipareigojimas Varšuvai yra faktas ir bet koks bandymas jį neigti yra beprasmis. Bet jeigu jau nenorima jo vykdyti, nes tai būtų “veido praradimas” ir “nuolaidžiavimas Lenkijai”, tai įvykdykime savanorišką įsipareigojimą saviems piliečiams.

Išsikalbėkime atvirai

Štai tuomet, kai namų darbai bus padaryti, kai į Vilnijos lenkus žiūrėsime kaip į saviškius (tegu kartais savanaudiškus), bus galima pereiti prie antrosios lietuvių ir lenkų santykių “perkrovimo” dalies – atviro išsikalbėjimo tarp Vilniaus ir Varšuvos. “Veidas” ne kartą buvo liudininkas, kad įvairaus lygio Lietuvos ir Lenkijos politikų, visuomenės veikėjų susitikimuose abi pusės (nors, regis, Lietuva dažniau, bet tai gali būti labai subjektyvus požiūris) neišsikalbėdavo iki galo.

Įvairios nuojautos, nuoskaudos, įtarimai, kuriais tarp savų dalijamasigana gausiai, partneriams nebūdavo išsakomi viešai ar atvirai. O jeigu kartais ir būdavo, tai taip ne laiku, ne vietoje ir ne tokia forma, kad, užuot priartinus problemos sprendimą, ji tik būdavo užaštrinama. Pavyzdžiui, viename susitikimų viešai išdėstytas pakankamai protingas pastebėjimas, jog didėjantis Varšuvos spaudimas pavardžių rašybos klausimais tik trukdo įtikinti Lietuvos visuomenę ir politikus, kad šį reikalą reikia spręsti civilizuotai. O jeigu viskas baigsis tarptautiniame teisme, kaip aktyviai grasino kolegos lenkai, tai veikiausiai viskas tuo ir baigsis, nes tikimybė laimėti tokią bylą Lenkijai palankia linkme labai nedidelė.

Tačiau šis pareiškimas buvo padarytas tokia forma, kad tik sukėlė Lenkijos Seimo narių isteriją ir iš esmės liko neišgirstas. O po metų vienos lenkų tautybės Lietuvos pilietės pavardės bylos eiga Strasbūro tribunole šiuos lietuvių perspėjimus lenkų kolegoms patvirtino.

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos, susitvarkius savo piliečių pavardžių rašybos ir vietovardžių reikalus, Vilnius galėtų ir turėtų pasakyti Varšuvai. Pavyzdžiui, kad jam kelia rimtų įtarimų, ar Lenkijos ambasada Vilniuje visada teisingai informuoja Varšuvą apie Lietuvoje vykstančius procesus. O šiuos įtarimus sustiprina tai, kad ilgametis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Januszas Skolimowskis yra Maskvos diplomatinės akademijos auklėtinis ir buvo tarp tų bendradarbiavimu su Rusija įtariamų ambasadorių, kuriuos reikalavo atšaukti a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis. Ir kurie savo postus išsaugojo tik dėl ministro R.Sikorskio nenoro vykdyti prezidento valią. Beje, patį R.Sikorskį L.Kaczynskis taip pat įtarinėjo esant Rusijos agentu, apie ką ne kartą Lietuvos politikai ir diplomatai girdėjo iš savo kolegų Lenkijos prezidentūroje.

Galima būtų pasikalbėti apie tai, kad valstybių tarpusavio pasitikėjimo negerina akivaizdūs faktai, kad tiek priešrinkiminės, tiek porinkiminės koalicijos Lietuvos savivaldybėse derinamos ir dėliojamos dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos diplomatams. Kad Lietuva gali padaryti ir duoti labai daug savo lenkiškai, gudiškai ar vietos tarme šnekantiems bendrapiliečiams, bet padarys viską, kad šių kuriamos organizacijos netaptų kaimyninės, tegu ir labai draugiškos, valstybės įtakos instrumentu.

Daug apie ką galėtų išsikalbėti lietuviai su lenkais, o šis išsikalbėjimas, ypač jeigu vyktų ne viešai, ne televizijos kameroms ir rinkėjams, tikrai prisidėtų prie abiejų tautų tarpusavio supratimo ir bendrabūvio. Tam tereikia trijų dalykų: lietuviams pakeisti požiūrį į savo bendrapiliečius lenkus, Vilnijos lenkams – suvokti, kad jų problemų sprendimo raktas yra Vilniuje, bet ne Varšuvoje, o Varšuvai – susitaikyti su mintimi, kad Vilnijos lenkai yra Lietuvos, ne Lenkijos lenkai.