"Veido" archyvas

Teigiama, kad du jauni, užsispyrę, savo teisumu įsitikinę užsienio reikalų ministrai A.Ažubalis ir R.Sikorskis tiesiog nekenčia vienas kito

Lietuvos politikai ir diplomatai prognozuoja, kad antroje šių metų pusėje santykiai su Lenkija gerokai paaštrės, nes liepą Varšuva perima pirmininkavimą Europos Sąjungoje, o rudenį pas mūsų kaimynus – parlamento rinkimai.

Neabejojama, kad pirmininkavimą ES įtakingasis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis išnaudos iki galo tiek savo paties, tiek savo partijos reklamai, o “skriaudžiamos” Lietuvos lenkų mažumos korta bus lošiama Seimo rinkimuose. Be politinės naudos, tai R.Sikorskiui gali teikti ir asmeninę satisfakciją, mat Lietuvos šis skandalingas ir charizmatiškas Lenkijos politikas nekenčia asmeniškai, ir to neslepia.

Ambasadorę laiko už durų

“Kol kas po prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Varšuvoje santykiai tarp mūsų šalių gerokai atlėgo, o ir R.Sikorskis kažkoks pritilęs, – pasakojo “Veidui” šaltiniai Užsienio reikalų ministerijoje, gerai išmanantys Lietuvos ir Lenkijos santykius. – Bet ši tyla – ne prieš gera. Jaučiame, kad rudeniop, kai Lenkijoje įsisiūbuos Seimo rinkimų kampanija, bus visko. Nuo R.Sikorskio dar prisikentėsime. Galiausiai, nors R.Sikorskis dabar užsiėmęs Baltarusija ir kariauja su Aleksandru Lukašenka, bet savo nemeilės Lietuvai nepamiršo. Štai mūsų naujoji ambasadorė iki šiol negavo jo audiencijos.”

Pernai Lietuvos ambasadore į Lenkiją paskirta Loreta Zakarevičienė, kaip pridera kiekvienam naujai į šalį atvykusiam diplomatui, pagal protokolą turi prisistatyti valstybės vadovybei – prezidentui, parlamento vadovams, svarbiausiems ministrams. Gan rutininė procedūra šį kartą Lietuvos atstovui Varšuvoje tęsiasi neįprastai ilgai. Prezidentas Bronislawas Komorowskis beveik tris mėnesius delsė priimti L.Zakarevičienę ir, kaip “Veidui” pasakojo Lenkijos žurnalistai, tai padarė tik sužinojęs, kad Lietuva delsimą vertina kaip Lenkijos demaršą.

“Gerai žinau, kas tuo metu vyko prezidentūroje, tad galiu jums garantuoti, kad tai nebuvo sąmoningas delsimas, – sakė “Veidui” žinoma politikos apžvalgininkė. – Kai tik perdaviau ten žinią, kad ponia Loreta delsimą laiko sąmoningu, prezidentas ją priėmė kone kitą dieną. Na, o štai Radekas (taip Lenkijoje vadinamas R.Sikorskis), neabejoju, sąmoningai laiko ją už durų.”

Kitaip nei pasityčiojimu iš Lietuvos ambasadoriaus (taigi ir iš jį delegavusios valstybės), negalima pavadinti R.Sikorskio kanceliarijos pasiūlymo L.Zakarevičienei atvykti į susitikimą su ministru vasario 17-ąją – dieną, kai ši pagal protokolą lydės į Vasario 16-osios iškilmes Vilniuje atvyksiantį Lenkijos prezidentą B.Komorowskį. Šį akibrokštą R.Sikorskio kanceliarija paaiškino tuo, kad esą ministras pamiršęs, jog tądien Lietuvos ambasadorė turės į Vilnių lydėti Lenkijos prezidentą. Na, suprantama, didelės valstybės užsienio reikalų ministras – užsiėmęs žmogus, bet sunku patikėti, kad jis nežino, kur ir kada su vizitu vyksta jo valstybės vadovas. Ypač kai vizitas į kaimyninę valstybę, kuriai R.Sikorskis neabejingas.

“Na, tik jūs Lietuvoje nepamanykite, kad R.Sikorskis nemėgsta vien tik jūsų šalies ir jūsų diplomatų, – sakė “Veidui” šaltiniai, artimi Varšuvos diplomatiniams sluoksniams. – Štai kai kurių Balkanų valstybių ambasadorių jis jau antrus metus neranda laiko priimti – vis užsiėmęs ir užsiėmęs. Apskritai daug lengviau būtų išvardyti, ką Radekas mėgsta, nei ko jis nemėgsta. Nes mėgsta jis tik save patį ir savo karjerą. Na, dar pinigus ir privilegijas. O visa kita jis arba niekina, arba nekenčia, arba tiesiog nepastebi. Ir būkite geri: kai rašysite, neminėkite pavardžių – mums su juo dar nemažai bendrauti teks.”

R.Sikorskis – kerštingas

Žodžius “tik neminėkite mano pavardės” išgirdome iš visų be išimties žmonių tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje, kuriuos teko kalbinti bandant išsiaiškinti priežastis, kodėl R.Sikorskis akivaizdžiai asmeniškai nekenčia Lietuvos.

“Jis kerštingas, ir jei jau užsisės ant ko nors, tai keršys iki galo, nežiūrėdamas, ar tai dera asmeniui, užimančiam postą, kuriame visi asmeniškumai turėtų būti aukojami valstybės labui”, – nenorą atskleisti savo pavardės paaiškino vienas iš kalbintų politikų.

Kaip pavyzdį jis nurodė, kad prieš porą metų, viešėdamas Afganistane, R.Sikorskis viešai nusikaltėliu išvadino vieną iš įtakingų lyderių – Gulbuddiną Hekmatjarą. Esą tai jo žmonės kadaise, kai R.Sikorskis buvo britų laikraščių korespondentas Afganistane, nužudę jo draugą. Iš karto po šio akibrokšto G.Hekmatjaro organizacija “Hezb-i-Islami” pažadėjo surengti išpuolius prieš Afganistane esantį lenkų kontingentą. Taigi toks viešas nesivaldymas, sutikite, daug pasako apie R.Sikorskį, kaip apie žmogų ir politiką.

Keisčiausia, kad lenkai atleidžia R.Sikorskiui visus jo išsišokimus, už kuriuos jie seniai būtų prakeikę bet kurį kitą politiką. R.Sikorskio šykštumas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, chamiški išpuoliai prieš savus ir užsienio politikus jau seniai Varšuvoje tapę neatsiejama saloninių pasakojimų dalimi.

Tarkim, pasakojama, kaip 1992-aisiais, dar nė 30-ies neturintis, tik iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje grįžęs R.Sikorskis paskiriamas gynybos viceministru ir iš karto pareikalauja, kad ministerijos reprezentaciniai rūmai Varšuvos priemiestyje taptų jo asmenine rezidencija. Arba kad R.Sikorskis liepdavo ministerijos vairuotojui savaitgaliais jį vežti į asmeninį dvarą Chobeline, o paskui grįžti į Varšuvą traukiniu. Arba kad už 100 tūkst. eurų nupirko baldus į savo poilsio kambarį ministerijoje. Arba kad netgi už kavą moka reprezentacine (t.y. ministerijos) kredito kortele, o dar geriau – papietauja svetima sąskaita, nors yra vienas turtingiausių dabartinės Lenkijos vyriausybės politikų. Arba kad Barackui Obamai tapus prezidentu viešai pajuokavo, esą šis turįs lenkiškų šaknų, mat jo seneliai Afrikoje suvalgė lenkų misionierių.

“Tiesiog R.Sikorskis daro tai, ką daugelis lenkų patys norėtų daryti, bet nedrįsta ar neturi tam galimybės, – aiškino “Veido” pašnekovai. – Už tą drąsą jį ir mylį. R.Sikorskis yra charizmatiškas, aktyvus, netgi agresyvus, visados turintis tikslą ir siekiantis jo, nesiskaitydamas su priemonėmis. Tai žmogus, sukeliantis jausmą, kad padarys, ką yra pažadėjęs. Vaizdžiai tariant, “ant tokio politiko galima statyti”. Ant jo ir stato, ypač jauni politikai, tikintys, kad su R.Sikorskiu toli nueis.”

Kita vertus, seni politikos vilkai jo atvirai nemėgsta. Kai pernai Piliečių platformos partija rinkosi savo kandidatą į prezidentus (tuomet niekas neabejojo, kad šis rudenį nesunkiai taps valstybės vadovu), R.Sikorskis triuškinamu skirtumu – 1,5 proc. prieš 68,5 proc. – pralaimėjo B.Komorowskiui, vėliau iš tikrųjų tapusiam Lenkijos prezidentu.

Galimas dalykas, šis vieno populiariausių Lenkijos politikų pralaimėjimas pilkam partijos kolegai gali paaiškinti, kodėl dabar R.Sikorskis “pamiršta”, į kurias valstybes su vizitu važiuoja B.Komorowskis.

Tarp ministrų skraido žiežirbos

Bet kuo jam užkliuvo Lietuva? Pirmą kartą apie neadekvatų R.Sikorskio požiūrį į Lietuvą sužinojome 2008-ųjų vasarą, kai ministras sulygino lenkų mažumos padėtį Lietuvoje su lenkų mažumos padėtimi Baltarusijoje. Tai tuo metu, kai Aleksandras Lukašenka atvirai persekiojo, baudė ir į areštinę sodino Baltarusijos nepripažįstamos “provaršuvietiškos” Lenkų sąjungos aktyvistus. O Lietuvos lenkų sąjungos vadovai posėdžiavo Seime, Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto savivaldybėse!

“Nemanau, kad tuomet tai buvo sąmoningas R.Sikorskio veiksmas siekiant pakenkti Lietuvai, – sakė “Veidui” Varšuvos politikos apžvalgininkė. – Veikiau jis, tuomet aršiai konkuravęs su a.a. prezidentu Lechu Kaczynskiu, kurio tiesiog nekentė, norėjo irgi pasirodyti ginantis lenkų mažumas Rytuose – tai buvo prezidento “arkliukas”. Tikrai asmeniškai įžeistas Lietuvos jis pasijuto 2009-ųjų pavasarį, kai Vilnius į NATO generalinio sekretoriaus postą parėmė Anderso Fogho Rasmusseno, o ne R.Sikorskio kandidatūrą.”

Tenka pripažinti, tuomet, renkant NATO generalinį sekretorių, Lietuvos politikai pasirodė tikrai negražiai. 2009-ųjų sausį NATO nustebino viešas lietuvių pareiškimas, kad jeigu R.Sikorskis kandidatuos į NATO vadovo postą, jis gali tikėtis visiškos Lietuvos paramos. Tai laikraščiui “Gazeta Wyborcza” pareiškė ne bet kas, o Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Emanuelis Zingeris. Jam paantrino ir komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis, pareikšdamas, kad “Lietuvos strateginės partnerės Lenkijos atstovo išrinkimas NATO generaliniu sekretoriumi būtų teigiamas dalykas. Lenkai turi gerą istorinę atmintį ir puikiai suvokia savo vietą ir reikšmę regione”.

Ši iš Vilniaus atskriejusi žinia sukėlė nemenką sumaištį NATO būstinėje Briuselyje, nes tuo metu jau buvo neformaliai apsitarta, kad Aljanso vadovu bus renkamas A.F.Rasmussenas. Lietuva tą žinojo ir neprieštaravo, o neslepiamos R.Sikorskio ambicijos daugeliui kėlė tik šypseną. Ir staiga su savo pareiškimu išsišoka E.Zingeris su A.Ažubaliu. “Kodėl jie tai padarė, patys negalime suprasti, o ministro juk dabar nepaklausi”, – sakė “Veidui” Lietuvos diplomatai. Po poros mėnesių Vilnius oficialiai parėmė A.F.Rasmusseną, o R.Sikorskis šitai įsidėmėjo.

“Antruoju Lietuvos jam kirstu antausiu R.Sikorskis laiko pernai balandį, Vilniuje lankantis a.a. prezidentui L.Kaczynskiui, priimtą Seimo sprendimą atmesti Vyriausybės siūlymą dėl lenkiškų pavardžių rašymo originalo kalba, – aiškino “Veidui” Varšuvos žurnalistai. – Nors L.Kaczynskio jis ir nemėgo, bet čia suveikė principas – “saviškius muša”, ir dar viešai bei nepagarbiai.”

Trečias įvardijamas veiksnys – asmeninė nesantaika ir nesusikalbėjimas tarp ministrų R.Sikorskio ir A.Ažubalio. “Įsivaizduokit, susiremia kaktomis du jauni, ambicingi politikai, abu nepratę nusileisti, abu nacionalistai, abu absoliučiai įsitikinę savo teisumu, abu neabejojantys, kad menkiausia jo nuolaida kitos pusės bus įvertinta kaip gėdinga kapituliacija, – pasakojo “Veidui” A.Ažubalio ir R.Sikorskio susidūrimus matę asmenys. – Tarp jų arba žiežirbos lekia, arba jie net nežiūri vienas į kitą.”

Deja, visi tie asmeniškumai dar gerokai atsirugs valstybių tarpusavio santykiams.

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės dalyvavimas Lenkijos nepriklausomybės dienos šventėje Varšuvoje ir jos pasveikinimas lenkiškai byloja, jog lietuvių ir lenkų santykiai nėra “patys blogiausi ES”, kaip rašo kai kuri spauda, teigia įtakingas Lenkijos savaitraštis “Politika”.

Leidinio komentare teigiama, kad geresniam dialogui gali pasitarnauti ir lietuviškų šaknų Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) – jis parašė magistro darbą apie 1920 metus, geriau supranta konflikto esmę ir vaisingiau sugebės susikalbėti su Vilniumi.

“Pokalbiai yra subtilūs ir sunkūs, o mes vis dar esame stipresnio ir didesnio pozicijoje. Gal verta nors nedaug to didumo atiduoti lietuviams? Tai įpareigoja buvimas ES”, – rašo lenkų savaitraštis.

Išvardindamas tradicines lenkų pretenzijas – pavardžių rašymą, dvigubus gatvių ir vietovardžių pavadinimus, žemės gražinimą, savaitraštis pastebi, kad ir Lietuva turi pretenzijų lenkams – bendros valstybės laikotarpiu Lenkija iš lietuvių iščiulpė visą kas geriausia ir vertingiausia – politikus, mokslininkus, rašytojus, menininkus, nes lenkų kultūra, būdama stipresnė ir modernesnė, įtraukė lietuvių kūrėjus, dominavo lenkų kalba.

“Politika” primena, kad lietuviai negali užmiršti ir to, kad iš jų buvo atimtas Vilnius ir įkurta Vidurio Lietuva. Savaitraštis pristato kai kurių Lietuvos politikų argumentus, kad dabar lenkai mokosi lenkiškose mokyklose, studijuoja lenkų universitete, tačiau retai padaro karjerą, nes silpnai moka lietuviškai, ir todėl dalis jaunimo patraukia į Lenkiją, o Lietuva praranda darbo jėgą.

– Pasiūlėte sušaukti neeilinę asamblėją, kurioje būtų galima ramiai aptarti pastaruoju metu tarp Lenkijos ir Lietuvos kylančią įtampą. Ar Lenkijoje pasiūlymas priimtas?

– Dar nežinau. Laišką savo kolegei iš Lenkijos pusės Ewai Kierzkowskai nusiunčiau visai neseniai, tikiuosi artimiausiomis dienomis gauti atsakymą. Tikrai reikėtų susitikti jei ne visai Asamblėjai, tai bent jau jos prezidiumui ir atvirai pasikalbėti, nes pastarojo meto įtampa ir akivaizdžiai kaistanti retorika kenkia Lietuvos ir Lenkijos santykiams.

Tiesą sakant, Asamblėją reikėtų šaukti bet kuriuo atveju, nes jau beveik dvejus metus posėdžiai nevyko. Pastarasis susitikimas buvo pernai Vilniuje, planuota, kad kitas posėdis bus šiemet pavasarį ar vasarą Varšuvoje, bet, kaip žinome, įvyko Katynės tragedija, paskui Lenkijoje vyko prezidento rinkimai, tad vis nebūdavo kaip susirinkti.

Nors neslėpsiu – dar iki tol jautėme tam tikrą vilkinimą iš Lenkijos pusės. Tai, kad nesirinkdavo parlamentarai, dar nereiškia, jog turėjo nutrūkti visas Asamblėjos darbas. Juk yra darbo grupės, jos turėjo dirbti ir švietimo, ir žemės grąžinimo klausimais. Logiška būtų, kad Lenkijos pusė, turinti daugiau pretenzijų, darbo grupėse rodytų daugiau iniciatyvos. Tačiau atvirkščiai – Asamblėjos darbe tvyrojo tyla. Gal tam turėjo įtakos bendra pastarojo meto Lenkijos politikos tendencija? Juk politikui labai sunku išlikti nuosaikiam, kai aplinkui visi audringai kalba, žurnalistai uždavinėja provokuojančius klausimus.

– Pastarųjų dienų iš pradžių Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio, o paskui ir premjero Donaldo Tusko pasisakymai Lietuvos atžvilgiu, tegu ir išlaikant piktą toną, tarsi liudytų, kad Varšuva irgi norėtų grįžti prie bendravimo su Vilniumi.

– Prisipažinsiu, kaip liberalas, buvau labai apstulbintas kolegos liberalo D.Tusko kalbos tono. Jis akivaizdžiai dubliavo mums gerai pažįstamą, tad nebestebinančią, R.Sikorskio kalbos manierą. per visus susitikimus D.Tuskas visados kalbėdavo ramiai, vardydavo problemas ir vengdavo tokių žodžių, kaip “reikalavimas”. Na, o pasakymas “nenaudosime brutalaus spaudimo” – tiesiog neskanus. Tarsi norima pasakyti – ką jau darysi, teks su tais lietuviais bendrauti, nors jie ir nėra lygiaverčiai partneriai.

Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas per pastaruosius 20 metų buvo gana paviršutiniškas, teigia Lenkijos tarptautinių santykių instituto vadovas Marcinas Zaborowskis (Marcinas Zaborovskis).

Jo komentarą paskelbusi naujienų agentūra AFP rašo, jog Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį atvyks į Lenkiją ir pradės aukščiausio lygio vizitą kaimyninėje šalyje nuo pastaruoju metu kilusio Vilniaus ir Varšuvos “žodžių karo” pradžios.

“Lietuvos nacionalizmo šaknyse esama antilenkiško elemento. Na, o Lenkijos pusėje gali būti paternalizmo elemento”, – AFP sakė M.Zaborowskis, pastebėjęs, jog ši problema jam primena Airijos ir Anglijos ryšius.

Valstybių sienoms pasikeitus po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje liko didelė etninių lenkų bendruomenė. Kaip rodo oficiali statistika, Lietuvoje gyvena 202 tūkst. lenkų, kurie sudaro apie 6 proc. gyventojų.

Lietuva lėtai atsigauna po vienos iš didžiausių pasaulyje recesijų, pritaikiusi griežtas taupymo priemones. Tuo tarpu Lenkija didžiuojasi tapusi vienintele Europos Sąjungoje šalimi, kurios ekonomika augo, kai kitos valstybės patyrė ūkio nuosmukį.

“Kai vyrauja ekonomikos nuosmukio, diržų veržimo nuotaikos, ekonominis nacionalizmas stiprėja. Kartu su ekonomikos nacionalizmu didėja ir kitoks nacionalizmas”, – mano M.Zaborowskis.

Ekspertas pridūrė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykių krizę turėtų padėti įveikti bendri abiejų šalių interesai.

“Tačiau tai labai aiškiai rodo, kad pastarųjų 20 metų Lenkijos ir Lietuvos suartėjimas iš tikrųjų buvo gana paviršutiniškas”, – sakė jis.

Politikos ekspertas ir istorikas Antanas Kulakauskas iš Vilniuje veikiančio Mykolo Romerio universiteto atkreipė dėmesį, kad Lenkija turi didelių ambicijų užsienio politikoje.

“Ji nori palikti “regioninę lygą” ir tapti viena iš trijų arba keturių ES lyderių. Esant tokiai padėčiai tokių šalių kaip Lietuva vaidmuo, be abejo, mažėja”, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.

+370 5 2058514

"Veido" archyvas

Premjero A.Kubiliaus teigimu, Lietuvą žeidžia kai kurių Lenkijos politikų, tarp kurių neabejotinai yra užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, išsakomi visiškai nepagrįsti kaltinimai Lietuvai

Vos tik Vilnius baigė žodžių karą su Maskva, o Rusijos vadovai viešai deklaravo norą palaikyti su Lietuva gerus santykius, aštrių žodinių išpuolių prieš Lietuvą pasigirdo iš Varšuvos.

Keisti dalykai pastaruoju metu dedasi aplink Lietuvą. Rusija ir Baltarusija – valstybės, su kuriomis dešimtmetį truko nepaskelbtas šaltasis kartas, netikėtai pradeda rodyti ypatingos draugystės ženklus ar netgi tampa kone strateginėmis partnerėmis siekiant energetinio saugumo. Tuo tarpu pagrindinio nedraugo vaidmenį jau atvirai perėmė Lenkija – valstybė, su kuria Lietuva du dešimtmečius kūrė strateginę partnerystę ir su kuria yra karinė sąjungininkė NATO bei politinė ir ekonominė – Europos Sąjungoje.

“Aš manau, kad faktiškai mūsų santykiai su Lietuva jau daugelį metų buvo tokie (tai yra blogi), tačiau tik dabar jie yra tinkamai apibūdinti”, – prieš savaitę duodamas interviu Lenkijos radijui konstatavo Lenkijos užsienio reikalų ministras ir tikriausiai antras pagal įtaką šios šalies politikas Radoslawas Sikorskis.

Santykių paaštrėjimo laukta

Lietuva jau buvo pripratusi, kad dalis Lenkijos politikų, ypač pasitraukusių iš aktyvios politikos Varšuvoje ir persikėlusių į ramius bei tingius Europos Parlamento koridorius, patraukia kovoti dėl “diskriminuojamos” lenkų mažumos Lietuvoje. Taip elgėsi buvęs vyriausiasis Lenkijos kontrolierius Januszas Wojciechowskis, taip elgiasi buvęs Lenkijos Seimo vicemaršalka bei Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininkas Jaroslawas Kalinowskis.

Vilniaus nebestebino ir neprognozuojamais išpuoliais prieš bene visus Lenkijos kaimynus pasižymėjusio užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pasisakymai. Kad šiam politikui tapus Lenkijos diplomatijos vadovu santykiai su Lietuva neabejotinai blogės, tapo aišku dar 2008-aisiais. Tuomet R.Sikorskis įsigudrino prilyginti lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėčiai Baltarusijoje. Nors tuo metu Baltarusijos lenkų bendruomenės lyderiai už savo veiklą sėdėjo kalėjime, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovai – Vilniaus savivaldybėje ir Seime.

Vienintelis R.Sikorskio puolimo prieš Lietuvą stabdys buvo jo nekenčiamas tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Po šio tragiškos žūties prie Smolensko vienas iš Lietuvos užsienio politiką, ypač su Lenkija, formuojančių diplomatų “Veidui” sakė: “Mes žinome, kad dabar atėjo sunkus santykių su Varšuva laikotarpis, ir išpuoliai, neretai nemotyvuoti, tik stiprės. Teks laukti. Svarbiausia, kad Lietuva, plėtodama santykius su Lenkija, niekuomet neatsakinės kiaulyste į kiaulystę”.

Problema – artėjantys rinkimai?

Matant, kaip pastarosiomis savaitėmis smarkiai paaštrėjo ir taip jau įtempti Vilniaus santykiai su Varšuva, tenka konstatuoti, kad diplomatas buvo teisus. Viena, kas nebuvo prognozuota, – kad į žodinį karą su Vilniumi įsitrauks ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Būdamas pragmatiškos politikos šalininkas, D.Tuskas sentimentais Lietuvos atžvilgiu niekada nepasižymėjo, bet niekados neleisdavo sau peržengti politinio bei diplomatinio etiketo ribų ne tik viešuose, bet ir neoficialiuose pokalbiuose.

Tačiau po praėjusią savaitę Briuselyje pasibaigusio ES vadovų tarybos posėdžio D.Tuskas, kaip teigiama Lenkijos naujienų agentūros PAP pranešime, pasakė, kad Lenkija neatsisakys savo reikalavimų dėl lenkų mažumos Lietuvoje, bet patikino, jog nenaudos brutalių ar neatidėliotinų priemonių spausti Lietuvos pusei. Reikia suprasti, kad Varšuva turi tų “brutalių ir neatidėliotinų priemonių” prieš Lietuvą, bet kol kas nenori (o gal – negali) jų naudoti.

Varšuvoje dirbantys ir šioje šalyje vykstančius procesus stebintys Lietuvos diplomatai pastaruoju metu tiesiog lavina virstančius pareiškimus Vilniaus adresu aiškina pirmiausia Lenkijos viduje vykstančiais politiniais procesais. “Pirma, lapkričio 21-ąją Lenkijoje vyks rinkimai į savivaldybes, įtampa prieš juos tarp D.Tusko ir Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamų partijų pasiekė apogėjų, jau pradėta šaudytis ne tik žodžiais, bet ir tiesiogine prasme, – aiškino jie “Veidui”. – Antra, Seime pradedamas biudžeto svarstymas. Tad vyriausybė suinteresuota nukreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo šių dalykų kuria nors kita linkme. Tam yra “budinčių” temų, tarp kurių ir santykiai su Lietuva bei lenkų tautinių mažumų problemos”.

Kam nepatinka Vilniaus draugystė su Minsku

Vis dėlto Lietuvos santykiai su Lenkija atskleidžia ir kitų, daug didesnį nerimą keliančių dalykų. Su “Veidu” bendravę tiek Vyriausybės atstovai, tiek diplomatai atkreipė dėmesį į tai, kad, kaltindama Lietuvą darant kliūtis “PKN Orlen” valdomos Mažeikių naftos perdirbimo įmonės veiklai, Varšuva pati absoliučiai nieko nedaro, jog įmonė išbristų iš nuostolių, tik grasina ją parduosianti Rusijai.

“Būkime “biedni”, bet teisingi savo atžvilgiu ir pripažinkime, kad dalis lenkų priekaištų Lietuvai dėl Mažeikių naftos įmonės veiklos yra teisingi. “Lietuvos geležinkeliai”, nuardę bėgius į Latviją ir taip trukdantys vežti naftos produktus pigesniu maršrutu, tikrai elgiasi nevalstybiškai, – sakė “Veidui” vienas Vyriausybės atstovas. – Lygiai ir geležinkelio tarifai “Orlen” produkcijos atžvilgiu yra diskriminaciniai. Tačiau ir lenkų pusė turi pripažinti, kad nei bėgių į Latviją atstatymas, nei tarifų sumažinimas nepadarys Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pelningos. Nebent šiek tiek sumažins įmonės patiriamus nuostolius. “Orlen” problemas Mažeikiuose išspręsti gali tik naftos tiekimo vamzdynu “Družba” atnaujinimas. Bet tam reikia kalbėtis su Rusija, o Lenkija to kažkodėl nedaro. Maža to, kai Lietuva dėl “Družbos” prieš dvejus metus blokavo ES derybas su Rusija, Lenkija mūsų nepalaikė, nors tai buvo pirmiausia jos interesas. Kai į Lenkiją atvažiavo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, apie naftos tiekimo į Mažeikius atnaujinimą R.Sikorskis net neužsiminė. Kai praėjusią savaitę Lenkijos vicepremjeras ir ūkio ministras Valdemaras Pawlakas Maskvoje derėjosi dėl dujų tiekimo, apie naftotiekį ir “Družbą” irgi neužsiminta nė vienu žodžiu”.

Tad kol Lenkija, kurios santykiai su Rusija šiuo metu yra geriausi per dešimtmetį, nekelia Maskvai klausimo dėl naftotiekio į Mažeikius veiklos atnaujinimo, tol Vilnius netiki, kad Varšuva iš tiesų yra susirūpinusi “Orlen Lietuva” patiriamais nuostoliais.

Lietuvą šiuo metu labiau domina skubus R.Sikorskio ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Guido Westerwelle’s vizitas į Minską pas Aleksandrą Lukašenką. Ten nuvykę juodu pažadėjo Baltarusijai 3 mlrd. eurų, jeigu artėjantys prezidento rinkimai vyks sąžiningai. Toks naujųjų sąjungininkų vizitas įkandin Minską neseniai aplankiusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės (kaip ir įtakingo Lenkijos politinių tyrimo centro pareikšti nuogąstavimai, kad Vilniaus draugystė su Minsku gali supykdyti Maskvą ir sukelti nemažai problemų Lietuvai) kelia klausimą: kieno interesams iš tiesų Minske atstovavo R.Sikorskis ir G.Westerwelle – Europos Sąjungos ar Rusijos? Netgi Varšuvoje po šio vizito pasigirdo balsų, jog R.Sikorskis užsipuola Lietuvą todėl, kad Vilniaus draugystė su Minsku ir parama A.Lukašenkai itin nepatinka Kremliui.

Buvęs Lietuvos parlamentaras, lenkas Ryšardas Maceikianecas stojo ginti Lietuvos valdžios, tvirtindamas, kad Lenkijos priekaištai dėl tautinių mažumų teisių yra visiškai nepagrįsti, penktadienį pranešė žiniasklaida.

Lenkijos prezidentui Bronislawui Komorowskiui (Bronislavui Komorovskiui) adresuotame laiške, kurį cituoja delfi.lt, jis ragina “susimąstyti, kas galėtų pažeidinėti Lietuvos lenkų pilietines teises Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, jeigu ten visišką ir neribotą valdžią jau daugiau nei 15 metų vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjai”.

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys R.Maceikianecas pabrėžė, kad Lietuva užtikrina švietimą lenkų kalba.

“Lietuva yra unikali valstybė pasaulyje (nežiūrint to, kad kitose šalyse lenkų yra žymiai daugiau), kur apie 100-e mokyklų – nuo darželių iki gimnazijų – lenkų kalba visų dalykų mokosi apie 16 tūkst. mokinių”, – rašoma laiške.

Dėl žemės grąžinimo klausimo ilgo sprendimo R.Maceikianecas kaltina vietos valdžią, kurioje įsitvirtinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Anot delfi.lt, jis teigia manąs, jog lenkai kovoja ne tiek už galimybę savo vaikams mokytis jų gimtąja kalba, kiek už siekį riboti lietuvių kalbos ir literatūros dėstymą tautinių mažumų mokyklose. Šį procesą R. Maceikianecas vadina “kova prieš pilietinę Lietuvos lenkų integraciją”.

“Nematome kol kas mūsų šalies valdžios noro uždarinėti mokyklas, kuriose dėstoma lenkų kalba”, – rašoma laiške.

Lietuvos politikai atmeta Lenkijos priekaištus, esą Lietuva neužtikrina lenkų tautinės mažumos teisių, atkreipdami dėmesį į išskirtinai geras sąlygas lenkų jaunimui mokytis lenkiškai. Diskusijų centre taip pat yra atsidūrusios Lenkijos koncerno “PKN Orlen” investicijos naftos perdirbimo gamykloje Mažeikiuose. Lenkija svarsto galimybę akcijas parduoti, o vieninteliais potencialiais pirkėjais laikomos Rusijos įmonės.

Lietuvos ir Lenkijos dialogui trukdo “didelės šalies spaudimas”, pareiškė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ir pabrėžė, kad jį stebina nepagrįsti Lenkijos priekaištai dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje.

“Nesakyčiau, kad santykiai blogi. Iš mūsų pusės niekas nepasikeitė – Lenkija lieka svarbiu kaimynu. Tačiau iš tikrųjų Lenkijoje apie Lietuvą dabar kabama kitaip”, – sakė A.Kubilius interviu dienraščiui “Gazeta Wyborcza”.

Ministras pirmininkas sakė, kad jį stebina Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimai, esą Lietuva nuvylė Lenkiją.

“Tai stebina. Gal prasideda naujas etapas mūsų santykiuose įstojus į ES ir NATO. Lenkija yra didelė šalis ir todėl keičia požiūrį į kaimynus? Mes stengiamės atlikti visus namų darbus lenkų mažumos atžvilgiu, tačiau kaimynų santykiuose reikia kantrybės”, – kalbėjo Lietuvos premjeras.

“Mūsų santykiai svarbesni nei kai kurių ministrų arba net premjero nuomonė”, – pridūrė A.Kubilius.

Komentuodamas Lenkijos priekaištus dėl tautinės mažumos teisių, A.Kubilius sakė, kad ir Lietuva gali skųstis dėl to, kad iki šiol nėra Antano Baranausko gatvės Seinuose arba dėl paminklo Beržnikuose, kuris įamžinantis Paneriuose nužudytus lenkus, yra arti lietuvių kapinių, žuvusių kovose su lenkais 1920 metais.

Lietuvos Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad “sunku suprasti priekaištus” dėl lenkų švietimo, nes Lietuvoje be daugelio lenkiškų mokyklų veikia lenkų universitetas.

“Kalbant apie taip vadinamas etnines mokyklas, tai tose, kurios veikia Lenkijoje, vidutiniškai 60 proc. pamokų vyksta ne lenkiškai, o 40 proc. lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje proporcija yra 95 proc.(lenkų kalba) ir tik 5 proc. – lietuvių”, – sakė A.Kubilius.

Premjeras žadėjo, kad Vyriausybė stengsis ištaisyti klaidas dėl lėto žemės grąžinimo Vilniaus krašte.

A.Kubilius taip pat sakė, kad jo vadovaujama centro-dešiniųjų Vyriausybė buvo pirmoji, kuri pasiūlė Seimui įteisinti lenkiškas raides dokumentuose.

“Buvome pirmąja Vyriausybe, kuri po 15 metų diskusijų ir pažadų pateikė Seimui balandį įstatymo projektą šiai problemai spręsti. Tačiau jo nepalaikė dauguma. Konstitucinis Teismas pareiškė, jog visas pavardes reikia rašyti lietuviškai. Ir dabar toliau belieka bandyti parstumti šį įstatymą arba pasinaudoti latvišku sprendimu”, – sakė A.Kubilius.

“Pavardė – tai ne kalbos, o tapatybės problema. Tačiau kartais nelengva spręsti problemą, kai ją supa tiek emocijų. Suprantu lenkų jautrumą, liečiantį raidę w. Apsiginkluokime kantrybe ir diskutuokime toliau”, – sakė A.Kubilius.

Lietuvos premjeras taip pat pažymėjo, kad aštuonerius metus anksčiau Lietuvos valdžioje buvo socialdemokratai ir “nieko nedarė pavardžių klausimu, o aštrių pokalbių su Varšuva iš viso nebuvo”.

Anot A.Kubiliaus, istorija visada vaidina svarbų vaidmenį abiejose pusėse, tačiau ne tai svarbiausia santykiuose su Lenkija.

A.Kubilius sakė savo kolegai Lenkijoje Donaldui Tuskui pasiūlęs susitikimus jautriose vietovėse – Suvalkų regione Lenkijoje ir Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose Lietuvoje. ir šis kvietimas iki šiol išliko.

“Esu atviras ne tik gestams, bet ir rimtesniems žingsniams. Tačiau kartais dialogui trukdo didelės šalies spaudimas”, – sakė A.Kubilius.

“Manau, kad Vilnijoje gyvenusių lenkų ir žydų istorinis ir kultūrinis palikimas – tai Lietuvos turtas. Tačiau Vilnijos gyventojai gyvena XXI amžiuje ir regiono vystymasis yra labai svarbi problema. Per daug sutelkiant dėmesį į pavardes arba gatvių pavadinimus atitolstame mes nuo svarbiausio tikslo – regiono išvystymo”, – pabrėžė A.Kubilius.

Demonstratyvus Varšuvos nusivylimas Vilniaus sprendimu neprisidėti prie Lenkijos ir Rusijos iniciatyvos panaikinti vizų režimą Kaliningrado srities gyventojams gali žymėti Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo pradžią.

Lietuvos politikai ir diplomatai jau kuris laikas neslėpė įsitikinimo, kad po prezidento rinkimų Lenkijoje, jeigu juos laimės valdančiosios Piliečių platformos kandidatas Bronislawas Komorowskis, Vilniaus ir Varšuvos santykius gali apimti šaltukas. Mat nors pats iš senos Lietuvos didikų šeimos, Rokiškio grafų, kilęs B.Komorowskis neslepia savo sentimentų istorinei tėvynei, tačiau bent jau kol kas nėra ta figūra, kuri pajėgtų vykdyti savarankišką užsienio politiką, kaip tą darė a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis.

Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, pagaliau po prezidentų pasikeitimo tapęs vienvaldžiu Lenkijos užsienio politikos strategu, dėl įvairių priežasčių labai neigiamai žiūri į Lietuvą ir santykius su ja.

Vilnių iškeitė į Berlyną

Praėjo vos dvi savaitės po prezidento B.Komorowskio inauguracijos, ir Varšuvos bei Vilniaus santykių pokyčiai tapo matomi plika akimi. Dar vykstant rinkimų kampanijai B.Komorowskis kelis kartus žadėjo, jog tapęs prezidentu pirmo užsienio vizito vyks į Vilnių, taip atgaivindamas prezidentės Dalios Grybauskaitės visiškai be reikalo nutrauktą gerą tradiciją, kad naujai išrinkti Lietuvos ir Lenkijos vadovai pirmiausia apsilanko vieni pas kitus. Deja, pažadai pažadais ir liko. Pirmojo vizito naujasis Lenkijos prezidentas išskubėjo ne į Vilnių, o į Briuselį, Paryžių ir Berlyną, taip aiškiai patvirtindamas naująją Varšuvos užsienio politikos kryptį.

Žinia, galima sakyti, kad B.Komorowskis susitiko su D.Grybauskaite per Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimą, bet, viena, jis tuo metu dar nebuvo prisiekęs, antra, tai buvo neoficialus susitikimas, kurio negalima vadinti signalu apie šalių santykius.

Netrukus po to ėjęs kitas Varšuvos demaršas nebepaliko abejonių, kad nuo šiol Lietuvos ir Lenkijos politikų bei diplomatų kaimyniškam bendradarbiavimui ateina galas. Varšuva viešai pareiškė nusivylimą, kad Lietuva neparėmė Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų R.Sikorskio ir Sergejaus Lavrovo kreipimosi į Europos Komisiją su prašymu panaikinti vizas Kaliningrado srities gyventojams. Po kelių dienų analogišką apgailestavimą pareiškė ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė.

Išpūstas vizų rusams klausimas

Kad suprastum, kaip keistai ir veidmainiškai skamba šie apgailestavimai, reikia prisiminti klausimo istoriją. Pernai lapkritį tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, R.Sikorskis ir S.Lavrovas jau svarstė galimybę 2010-ųjų pradžioje pasirašyti bevizio režimo susitarimą su Kaliningrado sritimi, tačiau tuomet kalba ėjo tik apie pasienio ruožo, siekiančio nuo 30 iki 50 km nuo sienos linijos, gyventojus. Kai buvo iškeltas klausimas dėl bevizio režimo visiems be išimties Kaliningrado srities gyventojams, Lietuva po konsultacijų su Europos Komisija šios idėjos atsisakė.

Tam būta kelių priežasčių: Rusija lig šiol neturi tikslaus oficialaus Kaliningrado srities gyventojų sąrašo, tad nėra garantijų, kad atsivėrusia galimybe įvažiuoti į ES be vizų nebus piktnaudžiaujama; toks siūlymas prieštarauja dabar galiojančioms Šengeno erdvės taisyklėms, nes Kaliningradas yra sudėtinė Rusijos teritorijos dalis; ES jau veda darybas su Rusija dėl vizų režimo panaikinimo visiems Rusijos piliečiams, tad separatistinės atskirų ES valstybių iniciatyvos nėra sveikintinos. “Veido” žiniomis, būtent pastarąjį argumentą pokalbiuose su Vilniaus ir Varšuvos diplomatais itin pabrėžė Europos Komisijos atstovai, pastebėję, kad savarankiškais didžiųjų ES valstybių susitarimais su Rusija mėgstantys piktintis Lietuvos ir Lenkijos politikai neturėtų patys sudarinėti sandėrių su Maskva už ES nugaros.

Susidūrusi su neigiama Europos Komisijos nuomone apie “bevizį separatizmą”, Lietuva pasitraukė iš planuoto trišalio kreipimosi į ES dėl bevizio režimo visai Kaliningrado sričiai ir apie tai, sprendžiant iš viešų pranešimų, vėliausiai balandžio mėnesį informavo tiek Maskvą, tiek Varšuvą. Galima daryti prielaidą, kad tokiai Lietuvos diplomatijos pozicijai įtakos turėjo ir naujosios valstybės vadovės D.Grybauskaitės nuostata, jog Vilnius savo užsienio politiką turi labiau derinti su bendrąja ES užsienio politikos linija ir neišsišokti su daugumos neremiamomis iniciatyvomis.

Bet kuriuo atveju Lenkijos diplomatams ši aiški Lietuvos nuostata buvo gerai žinoma. Todėl birželio pradžioje Vilniuje vykstant Baltijos jūros valstybių tarybos posėdžiui R.Sikorskio netikėtai žurnalistams išsakyta vieša padėka premjerui Andriui Kubiliui, atseit parėmusiam jo idėją panaikinti vizų režimą visiems kaliningradiečiams, mūsų diplomatų buvo įvertinta kaip iš anksto apgalvota provokacija. Bet vien tuo R.Sikorskis neapsiribojo. Liepos pabaigoje nuvykęs į Kaliningradą jis pažadėjo, kad netrukus pasirašys susitarimą dėl bevizio režimo, o po kelių dienų Briuselyje paskelbė, esą Lenkija ketina viena suteikti beveizį režimą visos Kaliningrado srities, o ne tik pasienio ruožo, gyventojams. Savaime suprantama, su Lietuva šio savo pažado rusams R.Sikorskis nederino.

Beje, kaip šis Varšuvos pažadas Rusijai būtų įgyvendintas ir kaip jis atitiktų ES teisės aktus, patys Lenkijos diplomatai kol kas nesugeba paaiškinti. Tad diplomatai Briuselyje ir Vilniuje linkę manyti, kad tai tėra viešųjų ryšių akcija, kuria siekiama pabrėžti po Smolensko katastrofos atsiradusį ypatingą Varšuvos palankumą Rusijai, o kartu parodyti (pirmiausia tai pačiai Maskvai, taip pat – lenkams) šąlančius santykius su Lietuva.

Varšuvą keičia Minskas?

Vargu ar galima vadinti sutapimu, kad tuo pat metu, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Kaliningrade dalijo pažadus rusams, Lietuvos premjeras A.Kubilius kartu su savo Ministrų kabineto nariais mynė dviračių pedalus Baltarusijos keliais. Ir sutinkami buvo kaip geriausios Baltarusijos draugės bei sąjungininkės atstovai.

Iš tiesų – jei pasižiūrėsime aukščiausių abiejų šalių pareigūnų tarpusavio vizitų grafiką, tai pamatysime, kad Minsko ir Vilniaus santykiai glaudumu per šiuos metus netgi pralenkė Vilniaus ir Varšuvos santykius geriausiais strateginės partnerystės laikais. A.Kubilius su Baltarusijos premjeru Sergejumi Sidorskiu dabar derina Klaipėdos naftos terminalo pritaikymą Venesuelos naftos importui Baltarusijos reikmėms, bendro suskystintų dujų terminalo statybą, greitąjį susisiekimą geležinkeliais, elektros energijos importą, netgi atominės elektrinės statybos klausimus.

Tikriausiai neatsitiktinai dauguma šių klausimų Lietuva kadaise nesėkmingai bandė susitarti su Lenkija. Žinoma, kol kas toli siekiančias išvadas iš Vilniaus draugystės su Minsku daryti dar per anksti, bet matant jų dinamiką nereikėtų nustebti, jei vieną dieną pusantro dešimtmečio kurta Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija virs tikra strategine partneryste su Baltarusija. Kaip žinome, niekas taip nesuartina, kaip bendri interesai. O tiek Lietuva, tiek Baltarusija šiuo metu mato vieną, labai aiškų, bendrą strateginį interesą – išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Lenkija tokio poreikio, regis, pastaruoju metu nebemato.

Lenkija yra nustebinta Lietuvos pozicijos nepritarti idėjai kreiptis į Europos Sąjungą siūlant numatyti supaprastintą sienos kirtimą visos Karaliaučiaus srities gyventojams, teigia Lenkijos dienraštis “Rzecpospolita”.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija neseniai pareiškė, kad Lietuva nesvarsto galimybės dėtis prie Lenkijos kreipimosi į partnerius ES, kad susitarimas dėl vietos eismo padengtų visą Karaliaučiaus sritį. Lietuvos diplomatai sako, kad pirmiausia siekiama susitarimo pagal galiojančią ES tvarką.

“Rzecpospolita” sako, kad, Varšuvos nuomone, Lenkijos pasiūlymas yra paprastai įgyvendinamas, o ES ir Rusijos bevizis režimas yra tolimos perspektyvos klausimas.

Lenkija jau kurį laiką ragina siekti, kad supaprastinta gyventojų judėjimo tvarka galėtų pasinaudoti visi Rusijos Karaliaučiaus srities gyventojai. Lietuva prie viešų Lenkijos kreipimųsi neprisideda, nes tai neatitinka dabartinės ES teisės, tačiau teigia esanti pasirengusi pasirašyti susitarimus su Baltarusija ir Rusija dėl judėjimo pasienyje iki 50 kilometrų ruože – tokios sąlygos yra dabartiniame ES teisyne.

Pasak Lietuvos URM, susitarimą dėl pasienio gyventojų judėjimo tarp Lietuvos ir Karaliaučiaus Vilnius buvo pasirengęs pasirašyti dar pernai. “Rzecpospolita” kaip vieną iš Lietuvos argumentų įvardija ir galimą Rusijos piliečių antplūdį į šalį.

Įtakingas Lenkijos dienraštis straipsnyje taip pat vėl vardija tai, ką jis vadina Lietuvos lenkų problemomis rašant pavardes ir švietimo srityje, žemės grąžinimo klausimą gausiai lenkų gyvenamuose rajonuose ir problemas “PKN Orlen” investicijoms Lietuvoje.

“Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra blogi. Kyla tik klausimas – kada tai atvirai pripažins abiejų šalių politikai. Ir ką jie darys tai pakeisti”, – rašo “Rzecpospolita”.

Lenkijoje prisiekus naujajam prezidentui Bronislawui Komorowskiui (Bronislavui Komorovskiui), dvišaliai ryšiai turėtų išlikti tokie pat glaudūs, teigia Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas.

“Gali keistis tik kai kurie akcentai, tačiau Lenkijos ir Lietuvos ryšiai išliks tokie pat glaudūs”, – interviu “Lietuvos rytui” sakė ambasadorius.

Diplomato teigimu, lietuviškų šaknų turintis B.Komorowskis labai vertina ir nuolatos pabrėžia savo ryšius su Lietuva., susitikdamas su Lietuvos pareigūnais ir politikais jis visada pasisveikina lietuviškai.

“B.Komorowskis labai gerai pažįsta mūsų politinį elitą, su kuriuo visada palaikė glaudžius ryšius. Juk dar būdamas Seimo pirmininkas jis dažniau nei su kitų šalių atstovais susitikdavo su Lietuvos pareigūnais ir politikais”, – teigė E.Meilūnas.

B.Komorowskis prezidento priesaiką davė praeitą savait

"Veido" archyvas

Diplomatų ir politikų veidai bylojo apie prieštaringas nuotaikas

Pasak lenkų istoriko Adamo Michniko, pavardžių rašymas, atrodantis tarsi smulkmena, ilgainiui, kaip ir bet kuris iš pradžių smulkmeniškas rodęsis, bet nesprendžiamas reikalas gali tapti didelio skandalo priežastimi. “Mes negalime, neturime žodžių, kaip paaiškinti įvairiems lenkų radikalams, kodėl Lietuvoje gyvenantis lenkas negali rašyti savo pavardės lenkiškai, jeigu Lenkijoje gyvenantys lietuviai gali rašyti savo pavardes lietuviškai, – kalbėjo A.Michnikas. – Tų radikalų tarsi ir nedaug, bet jeigu plauki valtimi per banguotus vandenis, o radikalai sėdi ant valties borto, jie gali ir apversti tą valtį”.

Tad šiandien abiejų “strateginių partnerių” santykiai tokie, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras nesikalba su kolegomis iš Lietuvos net per daugiašalius renginius. Apie dvišalius susitikimus nėra ko ir kalbėti: Lietuvos atstovams dabar iš esmės nepavyksta pasikalbėti su aukšto rango lenkų politikais. Per pastarąjį susitikimą su Lenkijos diplomatais Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris patikino, kad kovoje dėl pavardžių sugrąžinimo lenkams pralaimėtas mūšis, bet ne karas, ir Lietuva tikrai įgyvendins savo pažadą.

Bet susitikime dalyvavę Lietuvos diplomatai vėliau komentavo, kad nors jų kolegos lenkai diplomatiškai linksėjo galvomis, jų skeptiškos šypsenėlės ir pabrėžtinai šalta renginio atmosfera rodė, kad lietuvių pažadais jau nebetikima. Apie kitus klausimus, abi valstybes siejančias bendras vertybes Varšuvoje iš viso nekalbama. Per vieną Lietuvos ir Lenkijos vyriausybinių delegacijų susitikimą premjeras D.Tuskas, lietuviams pradėjus kalbėti apie vertybes, tik nusijuokė ir tarė: “Šiandieną pasaulyje yra tik dvi vertybės – nafta ir dujos”.

Viešėdami Varšuvoje apie žlungančią strateginę partnerystę atvirai prabilo ir Lietuvos politikai.

Lietuvos draugai žuvę

“Dabar ne sovietų laikai, tad nebeturime patys sau meluoti, – paprašytas įvertinti dabartinę Lietuvos ir Lenkijos santykių būklę “Veidui” sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris. – Stovime ties didelės duobės mūsų santykiuose pradžia. Dabar, po L.Kaczynskio ir užsienio politiką kūrusios jo komandos žūties, Lietuva prarado Lenkijoje savo svarbiausius užtarėjus. Šiandieniniai Lenkijos vadovai – tai praktiški ir pragmatiški žmonės, kurie apie valstybių santykius sprendžia pagal šių šalių ekonomikos dydį. Šiuo požiūriu vertinant, Lietuva atrodo be galo menka. Tuo tarpu tie žmonės Lenkijoje, kurie apie valstybių santykius sprendė pagal mūsų bendrą praeitį, pagal bendrus didvyrius, pradedant Tadu Kosciuška ir baigiant Emilija Pliateryte, pagal bendras europines vertybes, šiandien arba žuvę, arba atsidūrę opozicijoje”.

Pasak E.Zingerio, Lietuva, kurios netesėtus įvairiausius pažadus lenkų bendruomenei ir Lenkijai jau galima būtų leisti atskira knyga, šiandien pateko į nepavydėtiną padėtį. Greitai Lietuvos santykiai su Lenkija gali būti lyginami su visą Europą juokinančiais Vengrijos ir Slovakijos santykiais. Juk teko girdėti, kaip slovakai vežimu užtvėrė kelią į savo šalį vengrų prezidentui, nors formaliai Europos Sąjungoje jokių sienų nėra.

“Mes privalome turėti jėgų išspręsti pavardžių (ir ne tik lenkiškų) rašymo klausimą, – sakė E.Zingeris. – Lietuvos tapatybė nuo to tikrai nenukentės. Bet prieš tai turime lenkų kolegoms pasakyti, kad ir jie neturėtų susikoncentruoti vien į etnografinių klausimų sprendimą. O atlikę savo lig šiol nepadarytus namų darbus, apvalę Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus nuo radikalių elementų, mes turime susitikti su pagrindinių Lenkijos partijų vadais ir vienu smūgiu pribaigti visus ligšiolinius ir, deja, beveik sėkmingus bandymus sugriauti Lietuvos ir Lenkijos strateginę brolybę”.

E.Zingeris tiki, kad šitai pavyks padaryti gal net šiais metais.

Nesuklysime teigdami, kad didelė dalis Lietuvos užsienio politikos darbotvarkės, pradedant nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., buvo kuriama Vašingtone. Tai pasakytina ir kalbant apie Iraką, ir apie Afganistaną, ir apie NATO, ir apie Lietuvos vaidmenį posovietinėse šalyse, ir apie jos santykius su Vakarų Europos šalimis.

Kritikai Lietuvoje pabrėžia, kad Lietuvos karinių pajėgų siuntimas į Afganistaną gal dar ir buvo pateisinamas, tačiau savų kariškių siuntimas į Iraką esą buvusi didžiulė klaida. Lygiai taip pat pašaipiai nemažai lietuvių žvelgia ir į Lietuvos valdžių įsipareigojimus plėsti demokratiją buvusioje Sovietų Sąjungoje, kai pati Lietuva savų problemų turi iki kaklo. Be to, juk jau esą seniai išsiaiškinta, kad demokratija negali būti eksportuojama, – ji turi išsivystyti iš šalies istorijos, kultūros ir šiuolaikinės politikos matricos.

Visiems šiems skeptikams, kritikuojantiems Lietuvą už Amerikos politikos palaikymą Rytų ir Centrinės Europos atžvilgiu, galima atsikirsti paprastai: kaip Lietuva galėtų nepaisyti pagalbos prašymo iš valstybės, kuri daugiau nei kuri kita padėjo pasiekti Lietuvai prioritetinius užsienio politikos tikslus, – juk JAV padėjo Lietuvai įstoti į NATO bei skatino Briuselį priimti ją dar ir į Europos Sąjungą. Be to, kaip ji galėtų atmesti bet kokį JAV prašymą, jeigu JAV yra vienintelė valstybė, turinti karines pajėgas, galinčias apginti Lietuvą nuo agresijos iš Rytų?

Tačiau dabar, kai žmonės, atsakingi už invaziją į Iraką, neteko valdžios, o neokonservatyvizmo šalininkai, rėmę neišmintingą vienašališką Amerikos politiką, buvo diskredituoti, Lietuvai, regis, atėjo laikas formuoti savo politiką, kuri nebūtų kuriama Vašingtone. Ne dėl to, kad prezidento Baracko Obamos administracija mažiau remia Lietuvą nei buvusi administracija. Prezidentas kategoriškai pareiškė liekąs ištikimas įsipareigojimams dėl visų NATO narių saugumo. O JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton Taline patvirtino, kad JAV šiuo metu neketina iš Europos atšaukti savo branduolinių ginklų.

Be to, didesnio savarankiškumo nuo JAV Lietuvai reikia ir dėl to, kad toji globa padeda išspręsti tik tai, kas nuo JAV priklauso, o kitų problemų išspręsti nepadeda ir netgi trukdo. Konkretus pavyzdys – Lietuvos ir Rusijos nesutarimai. Jokios importinės strategijos nepadės, čia, matyt, vertėtų remtis į Europos Sąjungą ir sveiką nuovoką. Būdama didelė ir politiškai bei ekonomiškai galinga, ES galėtų padėti Lietuvai išspręsti kai kurias tarptautines problemas. Bet čia kyla klausimas, ar ES veikia kaip išties vieninga sąjunga. Šiuo metu atsakymas yra kategoriškas NE.

Iš tiesų esama nerimą keliančių požymių, kad didesnė ES narių dalis eina keliu, vedančiu prie dvišalės, o ne daugiašalės politikos. Turint omenyje tiek santykius su Rusija, tiek Iraką, tiek kitas tarptautines problemas. Ir šį toną diktuoja galingosios Prancūzija bei Vokietija.

Tuomet svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas, regis, turėtų būti užtikrinti glaudžius ir harmoningus santykius su tomis kaimyninėmis valstybėmis, kurios supranta, kodėl Baltijos šalys nerimauja dėl Maskvos politikos ir žaidimų.
Į šią kategoriją patenka Lenkija ir Šiaurės šalys. Taigi su šiomis valstybėmis Lietuvos santykiai turėtų būti puikūs. Deja, nėra. Ir medaus statinėje šaukštu deguto dažniausiai tampa ne patys reikšmingiausi dalykai – tarkime, lenkų pavardžių rašymo Lietuvoje problema.

Įveikusi šiuos nedidelius nesutarimus, Lietuva išloštų ir ekonominėje, ir politinėje, ir tarptautinėje plotmėje. Ji galėtų remtis į Lenkiją Briuselyje. Ir ne tik ten. Juk Lenkijai pavyko pagerinti santykius su Vokietija, atrodo, kad ir su Rusija. Ši permaina ir Lietuvos bičiulystė su Lenkija galėtų šiek tiek atšildyti atvėsusius Lietuvos ir Rusijos bei Lietuvos ir Vokietijos santykius.

O kalbant apie Lietuvos santykius su Šiaurės šalimis tenka pasakyti, kad juos kartina tai, kas lietuviams atrodo ne itin svarbūs dalykai, – įstatymas dėl mažamečių apsaugos ir pastarasis skandalas dėl homoseksualų parado. Po šių istorijų Skandinavijos šalyse padaugėjo žmonių, Lietuvą vertinančių kaip homofobų tautą.

Čia derėtų priminti, kad siekdama tapti ES ir NATO nare, Lietuva įsipareigojo priimti demokratines abiejų organizacijų vertybes. Kreipdama dėmesį į visus rimtus nuogąstavimus dėl savo kalbos ir vertybių išsaugojimo, tokia maža valstybė kaip Lietuva, be abejo, privalo laikytis ir šių įsipareigojimų. Vis dėlto teisybė yra ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje negali būti dramatiško nesuderinamumo tarp veiksmų šalies viduje ir jos tarptautinių įsipareigojimų.

D.Krickus yra Mary Washington universiteto garbės profesorius, vadovavęs JAV jūrų pėstininkų universiteto H.L.Oppenheimerio karo strategijos katedrai, ir nuolatinis www.lithuniatribune.com bendradarbis.