A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Vilniuje neseniai įvyko antrasis Laisvosios Rusijos forumas, kuriame apie Rusijos ateitį, jos vidaus ir užsienio politiką diskutavo žinomi rusų, ir ne tik, opozicionieriai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

Žurnalas „Veidas“ savo skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su viena tokių diskusijų, kurios tema – Rusijos santykiai su Vakarais. Diskusijoje dalyvavo žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis; žurnalistė ir rašytoja Maša Gessen;  Hadsono instituto mokslinis bendradarbis, Rusijos ekspertas Davidas Satteris; Vokietijos žurnalistas, knygų autorius, 1999–2015 m. vadovavęs Vokietijos žurnalo „Focus“ biurui Maskvoje, Borisas Reitschusteris; Vokietijos žurnalistas ir publicistas Janas Philippas Heinas. Diskusijos moderatorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis.

V.Jurkonis: Diskusijos tikslas – aptarti Rusijos sulaikymo priemones. Ši tema skamba tarsi iš Šaltojo karo laikotarpio žodyno. Žinoma, mūsų kolegos iš Ukrainos paklaustų, koks čia Šaltasis karas – juk čia pat vyksta tikras karas.

A.Piontkovskis: Mes visi čia pastatyti į labai keblią padėtį, kai „blic“ formatu reikia aptarti tarptautinę krizę, kuri savo rimtumu prilygsta Karibų krizei. Diktatoriaus iššūkis Vakarams – tai nuolat pasikartojantis siužetas, aptinkamas tiek politikoje, tiek literatūroje. Rimtas diktatorius, kad ir kas tai būtų – Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Kim Čen Iras, Vladimiras Putinas, Robertas Mugabe, Hugo Chavezas, – meta iššūkį Vakarams. Kai kurios konkrečios to iššūkio aplinkybės skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Vakarų egzistavimas, nepaisant visų jų trūkumų, paremtas alternatyvomis. O diktatūrai bet kokia alternatyva yra egzistencinė grėsmė.

Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai putiniškoji Rusija metė iššūkį Vakarams, istorinės analogijos gali padėti suprasti konflikto esmę ir leisti prognozuoti jo baigtį.

Juolab kad putiniškoji propaganda su malonumu vartoja terminą, kuris daug kam nepatinka. Jie šį konfliktą vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu, kartais – Rusiško pasaulio karu su anglosaksiškuoju.

Šiuo atveju turima omenyje, kad Trečiasis pasaulinis karas – Šaltasis karas – rusų buvo pralaimėtas, o štai Ketvirtasis yra toks pat revanšas už pralaimėjimą, kaip Antrasis pasaulinis karas buvo hitlerinės Vokietijos mėginimas atsirevanšuoti už pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Ši analogija tokia akivaizdi, kad jos, dar kartą noriu pabrėžti, neslepia ir propagandistai.

Aiškesnė Ketvirtojo pasaulinio karo ideologija, planai, instrumentarijus buvo išdėstyti garsiojoje V.Putino kalboje, pasakytoje Krymo klausimu 2014 m. kovo 18 d.

Daugelis analitikų iš karto pastebėjo, kad ši kalba iš esmės yra Hitlerio kalbos apie Sudetų prijungimą prie Reicho „remeikas“.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Kartu pristatyta ir Ketvirtojo pasaulinio karo ideologijos programa. Tai buvo euforijos laikotarpis po sėkmingo projekto „Krymas mūsų“. Suformuluotas ir tikslas siekti Novorosijos.

Nekalbėti apie Baltijos šalis šiuo atveju neįmanoma, nes pagrindinė Ketvirtojo pasaulinio karo užduotis buvo, žinoma, „apginti“ tautiečius, gyvenančius būtent Baltijos šalyse.

Baltijos šalys pasirinktos ne tik dėl imperinės neapykantos šalims, išsikovojusioms nepriklausomybę, bet ir dėl to, kad jų vieta tiko istoriniam smūgiui Vakarams suduoti ir jiems sunaikinti. Morališkai ir politiškai. Juk jeigu Vakarai nepajėgūs suteikti pagalbos pagal 5-ąjį straipsnį šalims, kuriose pasirodo žalieji žmogeliukai, tai reiškia NATO, Vakarų ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigos pradžią.

O Aljansui buvo iškeltas toks pat klasikinis klausimas, kokį Hitleris 4-ajame dešimtmetyje uždavė Vakarų demokratijoms: ar jūs pasirengę mirti už Gdanską? Tik šį kartą klausimas buvo „ar jūs pasirengę mirti už Narvą?“

Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nepaisant to, kokios būtų pasekmės NATO atsisakius suteikti pagalbą, Vokietijoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. vokiečių Rusijai įsiveržus į Baltijos šalis pasisakytų už pareigos jas ginti nevykdymą. Tokia yra masinė sąmonė. O kaip Vakarų elitas? (…)

Atsakymas buvo rengiamas dvejus metus, o galutinai ir žodžiais, ir darbais jis buvo pateiktas per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8 d. Tai iš esmės pirmas kartas, kai buvo atvirai aptartas Rusijos vykdytas branduolinis šantažas, apie kurį, savo gėdai, visą laiką prieš tai tylėjo Vakarų spauda. Varšuvoje nuspręsta dislokuoti po NATO batalioną trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pasakyta, kad bus sustiprintas amerikiečių karių dalyvavimas Europoje.

Trumpai tariant, atsakymas į klausimą, ar jūs pasirengę mirti, buvo toks: NATO gins bet kurį kiekvienos NATO šalies lopinėlį. O štai ar jūs, pone Putinai, pasirengęs dėl mūsų mirti?

Tai reiškė, kad Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ne mažiau skausmingą pralaimėjimą patyrė ir tautiečių bei viso „rusiško pasaulio“ gynybos planas. Jis pirmiausia žlugo Ukrainoje – jo nepriėmė rusakalbiai ir Rusijos gyventojai Ukrainoje. Dauguma rusų Ukrainoje atmetė šią idėją ir liko ištikimi Ukrainos valstybei bei jos pasirinkimui. Tai reiškia, kad šiame kare režimas prarado ir ideologines, ir instrumentines pozicijas.

Kokia yra dabartinė Kremliaus reakcija? Tai, kas dabar ten vyksta, yra ne dienomis, o valandomis auganti karinė isterija. Mes jau girdėjome apie civilinės gynybos pratybas, kuriose dalyvauja milijonai žmonių, apie 300 gramų duonos kepaliukus, kurie bus dalijami Sankt Peterburge, apie nesibaigiančius grasinimus Vakarams. Tai isterija, tiksliau sakant, isterijos imitacija.

Man atrodo, kad žmonės, kurie priima sprendimus – o pirmam planui žlugus sprendimus priima ne vien tik V.Putinas, nes jis yra priverstas tartis, derėtis, diskutuoti su savo aplinka, – nori kažkaip nušokti nuo eskalavimo kopėčių. Tačiau pats V.Putinas sausas neišlips, jeigu visuomenei nebus sukurta tam tikra pergalės regimybė arba daugiau mažiau tenkinantis susitarimas ir grįžimas į normalų gyvenimą.

Man atrodo, kad ši beprotiškos isterijos taktika labai pavojinga, ji gali virsti realiu susidūrimu – gali netyčia susidurti lėktuvai ar kibernetinės pajėgos. Šia isterija siekiama gąsdinti Vakarus, esą V.Putinas pasirengęs didinti statymus iki pat branduolinio konflikto, ir tikimasi, kad Vakarai dėl šventos ramybės sutiks, kaip Maskvoje sakoma, taikiai sugyventi.

Bėda ta, jog Vakarai šiuo atveju neturi ko pasiūlyti V.Putinui, kad šis būtų patenkintas ir galėtų „išsaugoti veidą“ prieš Rusijos visuomenę. Apie Baltijos šalis aš jau net nekalbu – Vakarams tai egzistencinis klausimas, jis nediskutuotinas.

Ukrainą Vakarai, ko gero, iš dalies gal ir atiduotų. Neatsitiktinai pirmoji NATO ir JAV prezidento Baracko Obamos reakcija į Krymo aneksiją buvo pareiškimas, esą Ukraina nėra NATO narė, todėl karinė intervencija neįmanoma, ir panašiai. Balandžio mėnesį Ženevoje V.Putinui buvo pasiūlytas sandoris: „Na, gerai, jūs paėmėte Krymą. Jei toliau neisite, mes užsimerksime.“

Tačiau Ukrainos ir taip nebeįmanoma atiduoti, Ukraina jau nebėra objektas, nes čia atsirado pilietinė visuomenė, ir ji atsirado atsako į V.Putino agresiją metu. Su jokiais gudriais ankstesniais Zbigniewo Brzezinskio planais finliandizuoti Ukrainą ši nebesutiks.

Nieko V.Putinui Amerika negali pasiūlyti ir Sirijoje, nes ten ji jau ir taip viską atidavė. JAV jau išdavė visus, su kuriais būtų galėjusios bendradarbiauti, ir tapo Putino-Assado karinių nusikaltimų bendrininkėmis. Galima sakyti, kad V.Putinui buvo įteikta pergalė – galimybė nebaudžiamam naikinti Alepo gyventojus. Tačiau ši „pergalė“ Rusijai nieko neduos.

Artimiausiu metu kažkokio „išrišimo“ Sirijoje nebus, bent jau iki B.Obamos kadencijos pabaigos. Jei JAV rinkimus laimės Hillary Clinton, ji su V.Putinu elgsis labai griežtai, todėl karinę isteriją Vakarams „parduoti“ lengviau dabar.

Vis dėlto noriu pasakyti, kad Rusija gyvena labai gerai. Nėra paliesta jokia nacionalinė Rusijos problema – nei Sirijoje, nei Ukrainoje, nei Baltijos šalyse. Visa tai vadinamojo Ketvirtojo pasaulinio karo „fantazmai“. O mūsų sėkmė bus tuomet, jeigu pavyks maniaką atitraukti nuo branduolinio mygtuko.

V.Jurkonis: Branduolinis šantažas skamba kaip apokalipsė. M.Gessen yra parašiusi knygą „Žmogus be veido“, o štai A.Piontkovskis sako, kad tą veidą reikia kažkaip išsaugoti. Taigi papildomas klausimas – ar Vakarai nepakankamai vertina Kremliaus keliamą grėsmę, ar ją pervertina?

M.Gessen: Mano nuomone, klausimas ne vien toks, ar pervertina, ar vertina nepakankamai. Nors man atrodo, kad greičiau vertina nepakankamai rimtai, svarbu, kokią žinutę Vakarai gauna iš Kremliaus ir kokią siunčia jam. Mano nuomone, visa Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu paremta dviem klaidingomis prielaidomis.

M.Gessen

Pirmoji klaida: Vakarų lyderiai ir didžioji elektorato dalis mano, kad V.Putino elgesys yra „reaktyvus“. Kitaip sakant, kad jo veiksmus lemia susiklostančios situacijos ir kad tai daugiausia atsakas į Vakarų elgesį. Iš tiesų V.Putino politiką lemia jo paties pasaulio įsivaizdavimas. Jis elgiasi taip, kaip elgiasi. O vienintelis būdas jam išlaikyti valdžią – visuomenės mobilizacija. Ir būtent siekis išlaikyti visuomenę mobilizuotą diktuoja jo politiką, o ne kokie nors Vakarų veiksmai.

Antra klaidinga prielaida, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra Vakarų įsivaizdavimas, jog savo elgesio strategiją reikia modeliuoti taip, kad ji maksimaliai efektyviai veiktų V.Putino elgesį. Pavyzdžiui, sankcijų įvedimo logika buvo tokia, kokia buvo: įveskime sankcijas laipsniškai, nes jei V.Putinas tikrai turi omenyje tai, kuo grasina, jis sustos.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia Vakarų strategija gali pasiteisinti. Tačiau tai gilus įsitikinimas, kad jei mes tinkamai pasirinksime, kaip elgtis, kaip paveikti V.Putino aplinką, jis pasikeis. Tai klaida. Visus savo įsivaizdavimus, koks yra pasaulis, jis susikuria instinktyviai, ir visų jų tikslas – išsilaikyti valdžioje.

Kitas klausimas – tai kuo gi Vakarams remtis, jei ne V.Putino elgesiu? Ir štai kyla pati sunkiausia problema – reikia keisti suvokimą. Reikia sau pripažinti, kad jokia strategija neveiks.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Kokios vertybės, kokie susitarimai Vakarus padaro tuo, kas jie yra. Veiksmai, pagrįsti šia filosofija, o ne kokie nors migloti svaičiojimai, kaip gali sureaguoti V.Putinas, yra vienintelė išeitis Vakarams.

Įvesdami sankcijas Vakarai turėjo mąstyti, kad negalima turėti reikalų su nusikaltėliais, negalima žaisti pagal jų taisykles. O ne manyti, kad vienokios ar kitokios priemonės nusikaltėliams padarys įtaką, jie ims ir pasikeis. Čia ir sustosiu.

V.Jurkonis: Labai ačiū. O dabar – žvilgsnis iš JAV.

David Satter

D.Satteris: Labai dažnai aptarinėjami V.Putino motyvai: kas jį motyvuoja, kaip jis elgiasi. Nes daugeliui V.Putino įsiveržimas į Ukrainą ir Krymo okupacija buvo netikėtumas. Tačiau dažnai mūsų diskusijos turi vieną trūkumą: JAV vyrauja amerikietiškas mentalitetas. Amerikiečiai žino faktus, bet juos interpretuoja remdamiesi savo pačių supratimu ir negalvodami, kad gali egzistuoti visai kitoks pasaulio supratimas. Galiu pasakyti, kaip man viskas atrodo. Tiesa, aš nesitariau nei su V.Putinu, nei su jo aplinka, kad žinočiau, ką tiksliai jie galvoja. O jei ir konsultuočiausi, nemanau, kad jie man pasakytų tiesą. Tačiau atvirai sakant, man atrodo, kad viskas, ką daro V.Putino režimas, bet koks karas tėra vidaus politikos instrumentas.

Tą patį darė, beje, ir Borisas Jelcinas. Jei prisiminsime Pirmąjį Čečėnijos karą, tuomet buvo tiesiai pasakyta, jog mums reikia greito ir pergalingo karo, kad išaugtų prezidento reitingai. 1994-aisiais B.Jelcinui populiarumo labai reikėjo, tačiau karas pasirodė netrumpas ir nepergalingas. Vis dėlto jis buvo pradėtas turint būtent tokių tikslų.

Jei kalbėtume apie Antrąjį Čečėnijos karą, tai buvo mėginimas išsaugoti B.Jelcino šeimą ir privatizacijos rezultatus. 1999-aisiais Rusijos prieš savo pačios tautą įvykdytas teroro išpuolis, be kurio joks karas nebūtų buvęs įmanomas, leido įsiveržti į Čečėniją antrą kartą. Ir tai turėjo greitą rezultatą: V.Putinas tapo prezidentu. Galime ilgai kalbėti apie šio įvykio aplinkybes, tačiau laikas to neleidžia.

Karas Ukrainoje irgi buvo pradėtas dėl absurdiškų pretekstų ir dėl vidaus politikos priežasčių. Viskas, kas nutiko Ukrainoje, buvo mėginimas ten atrasti savo pačių visuomenės atspindį. O kas gali būti geriau, nei mažos grupelės sukilimas?

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Beje, kai šis karas prasidėjo, atsirado galimybė įvykdyti dar vieną avantiūrą – pradėti puolimą Sirijoje. Jei žvelgsime į B.Jelcino ir V.Putino režimus, galėsime geriau suprasti, ko iš jų galima tikėtis.

Tačiau kaip turi reaguoti Vakarai? Manau, idėja, esą Rusija ruošiasi atkurti savo imperiją, yra perdėta. Tai nerealu. Su viena sąlyga: jeigu nebus vidaus krizės pačioje Rusijoje. Nes tam, kad nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų, Rusija visuomet imasi ir gali imtis jau pasiteisinusios priemonės – karo.

Žinoma, jei kariaujama su tais, kurie gali apsiginti, rizika yra per didelė. Todėl labai svarbu sustiprinti Rusijos atgrasymą. Ir ne tik kariniu požiūriu, bet ir moraliniu, intelektiniu. Nes vienas iš režimą stabdančių veiksnių yra suvokimas, kad potencialus priešas adekvačiai supranta Rusijos mentalitetą, galimybes ir galimus veiksmus.

Pati didžiausia Vakarų silpnybė yra… Žinote, neseniai kalbėjausi su JAV Senato Užsienio reikalų komiteto nariais ir priminiau jiems, kaip Johnas Kerry guodėsi, kad Sergejus Lavrovas jam į akis melavo. Aš buvau tiesiog apstulbęs. O ko jis tikėjosi? Kad S.Lavrovas jam sakys tiesą?..

Tai ne tik juokinga, tai pavojinga. Tokia šalis kaip JAV privalo rasti intelektinių resursų suvokti, su kuo turi reikalą. Tačiau šiuo metu – prezidentinės lenktynės ir vyksta daug keistų dalykų. Iš vienos pusės, turime demokratiją. Iš kitos, tuomet, kai buvo akivaizdu, jog Rusijos režimas žudo žmones, tokius kaip Aleksandras Litvinenka ar Ana Politkovskaja, prasidėjo santykių „perkrovimas“…

H.Clinton kuria įspūdį, neva ji kovoja su V.Putino režimu, o šis mirtinai bijo jos pergalės rinkimuose. Tai, beje, visai įmanoma, nes jos oponentas Donaldas Trumpas kalba tokias kvailystes, kurios yra net kvailesnės už mūsų oficialią politiką. Toks nesusipratimas kaip D.Trumpas įmanomas tik visuomenės nesupratimo fone.

Šis Rusijos nesupratimas būtų nieko baisaus, jei nebūtų grėsmės, kad Rusija mus iš tiesų gali įtraukti į labai rimtą krizę. Todėl situacija reikalauja iš amerikiečių susipažinti su realiais faktais. O jūs, šio forumo dalyviai, galite prie to prisidėti.

V.Jurkonis: Labai svarbus veikėjas Vakarų santykiuose su Rusija, be jokios abejonės, yra Vokietija. Tad įdomu, kokios nuotaikos Berlyne?

B.Reitschusteris

B.Reitschusteris: Leninas yra prikalbėjęs daug kvailysčių, bet yra pasakęs vieną protingą dalyką: vokiečiai, prieš organizuodami revoliuciją, prieš grobdami traukinius, pirmiau nusipirks bilietą į tą traukinį. Dabar vyksta tas pats. Kad įsitikintų, jog Rusija yra agresorė, jog ji puola, vokiečiai reikalauja pasirašytų pareiškimų, kuriuos antspaudu būtų patvirtinęs notaras. Nes šiaip iš pasakojimų juk negali tiksliai žinoti. Juk V.Putinas tvirtina, kad jis geras…

Čia tas pats, kas raupsai. Dešimtmečius ši liga laikoma išnykusia, ir mes jau nebeturime jai imuniteto. Nes mes dešimtmečius gyvename gerovės ir taikos pasaulyje. Todėl kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“ Tai toks kolosalus proto užtemimas ir nenorėjimas suvokti realybės, kad aš siūlau erelį Vokietijos herbe pakeisti stručiu.

Kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“

Kas lemia tokią visuomenės simpatiją V.Putinui? Visų pirma labai stiprus vokiškas antiamerikonizmas. Antras dalykas – labai stiprios kairuoliškos nuotaikos. Žmonės mano, kad viskas, kas yra Rusija, tai Leninas. Ir nesupranta, kad, palyginti su V.Putinu, B.Obama yra tikras socialistas.

Mane labai išgąsdino tai, jog anksčiau maniau, kad denacifikacija Vokietijoje buvo sėkminga. Dabar, kai V.Putinas valdžioje, imu tuo abejoti. Vokietijoje egzistuoja tam tikras fiure… hm, lyderio ilgesys.

Visuomenėje į bausmę žiūrima kaip į kažką netinkamo. Na, kaipgi taip, reikia supratingumo. Tas pats su V.Putinu: gal atšaukim tas sankcijas, negalima šitaip…

Vokietijos politikos kritikai sako, kad pas mus ne politika, o socialinė pedagogika – kaip vaikų darželio auklėtojų rengimas. Toks pat santykis su V.Putinu. Bet kad reikia atgrasymo, o ne padlaižiavimo, supranta nedaugelis. Vienintelė Angela Merkel, kuri pati yra iš buvusios Rytų Vokietijos, todėl labai gerai žino, kas yra V.Putinas.

Todėl Vokietijos ir Rusijos santykius labai stipriai veikia tai, kas yra kancleris. Jeigu A.Merkel bus pakeista (manau, kad V.Putinas ties tuo jau dirba), tai Vokietijos vaidmuo Vakarų santykiuose su Rusija taps antraeilis.

V.Jurkonis: Nuskambėjo kritika dėl per didelio Vakarų atsipalaidavimo. O kaip Vokietijos ir Rusijos santykius bei Rusijos įtaką Vakarų visuomenės nuomonės formavimui vertinate jūs?

J.P.Heinas

J.P.Heinas: Tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikri klientelistiniai santykiai. Kalbėjote apie tai, kad V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, dėl savo realybės suvokimo. Klausimas, kiek V.Putino realybė yra ir mūsų realybė. A.Piontkovskis minėjo, kad 70 proc. vokiečių neitų ginti Baltijos šalių. Tai labai įdomu, nes susiję su tuo, kaip V.Putino realybė perkeliama į mūsų realybę.

Rusijai taip gerai sekasi mus priversti elgtis taip, kaip ji nori, nes iš tiesų mes patys tai norime daryti. Tai svarbu suprasti. V.Putino režimas siekia akceleruoti savąjį suvokimą mumyse.

Daugybė žmonių Vokietijoje nežino, ką reiškia sovietinė okupacija. Tačiau jie mano, kad dabar yra okupuoti ES. Tai labai įdomu.

Mano karta užaugo apsupta patogumų ir malonumų, ir mums labai sunku pripažinti, kad padarėme klaidą praradę budrumą. Rusija tuo naudojasi projektuodama savo realybę mūsų visuomenėje. Ir jai labai gerai sekasi: užtenka pažvelgti į tai, ką rašo Vakarų žiniasklaida, ir pamatysime daugybę žinučių, kurias suformulavo pati Rusija, o mes jas priėmėme už gryną pinigą. Rusijai nėra sunku daryti mums įtaką, nes viskas kyla iš mūsų pačių.

Parengė Rima JANUŽYTĖ

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daugelis Lietuvos politikų nesugeba suvokti šiuolaikinio sudėtingo pasaulio, modernios demokratijos, kintančių medijų ir viešojo diskurso realijų: jie labai nori turėti savo propagandinį ruporą, nesvarbu, kad jį žiūri vis mažiau žiūrovų.

„Rusijos vykdomas karas prieš Lietuvą išvilktas į dienos šviesą“, „VSD ataskaita: agresyviausiai prieš Lietuvą veikia Rusijos žvalgyba“, „Žvalgybininkai: prieš Lietuvą vykdomų informacinių atakų nemažės“. Tokios antraštės lydėjo žiniasklaidos pranešimus apie paskelbtas Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ataskaitas.
Politikai šias ataskaitas net vadino didžiuliu lūžiu, nes aiškiai įvardytos agresyviausiai prieš Lietuvą veikiančios Rusija ir Baltarusija.
“Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija, Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba”, – taip paskelbtas ataskaitas pakomentavo buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, o dabar narys Arvydas Anušauskas.
Tačiau šiuo pareiškimu parlamentaras pasakė ir tai, kad dar gerokai prieš VSD parodytą drąsą kaimyninės valstybės skelbė, kas kelia didžiausią grėsmę. Ne tik skelbė, bet ir siuntė namo užsimaskavusius, šeimas sukūrusius ir tyliai net po kelis dešimtmečius Rusijai dirbusius šnipus. Tai darė Vokietija, Didžioji Britanija, JAV ir Skandinavijos šalys.
Todėl VSD ataskaita sveiko proto Lietuvos piliečiui nieko naujo nepasakė ir ypatingų lūžių jis tikriausiai neįžvelgė. Tai buvo žinoma arba tą buvo galima nujausti ir suprasti.
Vis dėlto čia norisi kalbėti ne apie tarnybų, kurios rūpinasi nacionaliniu saugumu ar žvalgyba, veiklą. Paskelbtos ataskaitos – tik pretekstas pašnekėti apie tai, kaip Lietuva pati pavertė savo viešąją erdvę labai pažeidžiamą.
„Esminiai informacinių atakų uždaviniai – Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui bei pasaulėjautai. Realizuojant šiuos uždavinius siekiama pagrindinio tikslo – Lietuvos išlaikymo svetimoje „privilegijuotų interesų zonoje“, naudojantis informacinėmis priemonėmis“, – teigiama Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje.

Manipuliacijos mūsų viešuoju diskursu

Kyla klausimas, kodėl Rusija gana lengvai sugeba manipuliuoti mūsų viešuoju diskursu. Vienas atsakymų slypi Lietuvos žiniasklaidoje. Panagrinėkime, tarkime, televizijos auditorijos rinką. Čia svarbu pastebėti, kad per kelerius pastaruosius metus Lietuvos televizijų auditorijos rinka reikšmingai keitėsi. Viena vertus, diegiant skaitmeninę TV vyko sparti televizijų segmentacija, buvo kuriami nauji kanalai, orientuoti į skirtingų pomėgių, amžiaus, lyčių gyventojų grupes. Kita vertus, pamažu vyko ir televizijų auditorijos rinkos konsolidacija, kurios vienas reikšmingiausių pastarojo meto Lietuvos įvykių buvo Baltijos televizijos pardavimas “MG Baltic” koncernui.
Po šio susijungimo LNK su savo nišiniais kanalais kontroliuoja 31 proc. visos Lietuvos auditorijos rinkos. Artimiausias konkurentas švedų MTG grupė, valdanti TV3 ir nišinius jos kanalus, užima 21 proc. Lietuvos auditorijos rinkos.
Vertinant šiuos skaičius derėtų priminti paprastą vadovėlinę tiesą: komercinių medijų verslo interesas ne visada sutampa su valstybės ir visuomenės interesais.
Štai šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad retransliuojami Rusijos televizijos kanalai užima 16 proc. Lietuvos auditorijos rinkos ir ne ką nusileidžia TV3. Be to, būtina priminti, kad jie matomi tik per kabelines televizijas ir palydovinius retransliuotojus. Tai reiškia, kad kol kas tik apie 50 proc. Lietuvos gyventojų gali matyti Rusijos kanalus.
Šių kanalų skverbimasis – tai ne vien verslas ir siekis atsiriekti dalį Lietuvos televizijų reklamos rinkos. Kur kas svarbesnis tikslas nei keli milijonai litų įvardytas jau cituotoje Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje: „Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui ir pasaulėjautai.“
Populiariausiems Rusijos kanalams atstovaujanti Rygoje įsikūrusi ir Lietuvoje veikianti bendrovė “Baltic Media Alliance” daro viską, kad ta auditorijos dalis nuolat didėtų. Vienas svarbiausių tikslų – patekti į “Teo” skaitmeninę platformą, pasiekti, kad visi Lietuvos namų ūkiai galėtų matyti šios bendrovės atstovaujamus kanalus. Be to, suprasdama kalbos pokyčius, “Baltic Media Alliance” kuria vis daugiau laidų lietuvių kalba, žinoma, siekdama vis to paties tikslo.

LRT beviltiškai atsiliko

Vienareikšmės nuomonės viešajame diskurse apie rusiškus kanalus nėra. Kai kam atrodo, kad liberalios demokratijos sąlygomis pilietis sąmoningai pasirinks, kas jam priimtina, o kas ne. Bet Latvijoje Rusijos kanalai darė esminę įtaką Rygos mero rinkimuose ir prieš referendumą dėl rusų, kaip antros valstybinės kalbos, statuso. Ir šie pavyzdžiai rodo, kad Rusija siekia ne vien pasyvios kultūrinės įtakos ar, kaip minėta, verslo tikslų.
Gal atsvara galėtų būti LRT, t.y. visuomeninis televizijos kanalas, kuris mokesčių mokėtojų tam ir išlaikomas, kad būtų rimta alternatyva ir konkurentas komerciniams bei nepalankiai nusiteikusių kaimyninių valstybių kanalams? Deja, sudėję visus LRT televizijos kanalus matome, kad jų auditorija siekia vos 9 proc. Lietuvos auditorijos rinkos. Televizijos industrijoje dirbantys žmonės žino, kad beveik pusę LRT auditorijos rinkos „sugeneruoja“ žiūrimiausia LRT laida „Labas rytas“.
Nežinantiesiems televizijų virtuvės auditorijos rinkos skaičiavimo subtilybių būtų galima paaiškinti labai paprastai: vakare, geriausiu ir žiūrimiausiu televizijos laiku, LRT yra tapęs nišiniu, vos kelias dešimtis tūkstančių žmonių pritraukiančiu kanalu.
Palyginkime: LNK ar TV3 vakaro žinias žiūri nuo 300 iki 400 tūkst., o “Panoramą” – viso labo 40–60 tūkst. žiūrovų. LRT pokalbių laidos, kurių dalyviai labai rimtais veidais nagrinėja dar rimtesnes mūsų valstybės ir visuomenės problemas, įdomios viso labo 1 proc. Lietuvos žiūrovų, t.y. apie 30 tūkst. žmonių.
Televizija turi savybę ir puikių galimybių pritraukti masinę auditoriją (net LRT, transliuodama, pavyzdžiui, “Euroviziją”, tą įrodo). Tuo ir jos poveikis, palyginti su kita žiniasklaida, yra ypatingas. Bet apie kokį poveikį galima kalbėti žiūrint į LRT skaičius? Kyla klausimas, kokios naudos duoda transliuotojas, gaunantis beveik 80 mln. Lt pajamų per metus ir gebantis pritraukti dvigubai mažiau žiūrovų nei rusiški kanalai, beveik keturiskart mažiau, nei LNK kontroliuojami kanalai, arba šešis sykius mažiau, nei komercinės televizijos kartu sudėjus?
Žinoma, kai kas vėl ištars magišką frazę: LRT atlieka „misiją“. Būtent „misija“ ir yra puiki priedanga bei širma, kuria naudojasi dabartiniai LRT vadovai. Juk galima sukurti be galo nuobodų, neįdomų ir jokios prasmės neturintį dokumentinį filmą apie Sąjūdį, kurį pažiūrėjo tie patys kūrėjai, tie, kurie buvo filme kalbinti, ir dar jų artimieji. Bet abejoti, ar buvo tikslinga išleisti dešimtis tūkstančių Lietuvos mokesčių pinigų, negalima – juk atlikta „misija“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos bendrovės ieško naujų eksporto galimybių, bet gręžiasi į seniai pažįstamas rinkas – Rusiją ir kitas NVS šalis. Patrauklus rinkos segmentas, į kurį žvalgosi Lietuvos gamintojai, yra vaikai.

Dar šiais metais netoli Vilniaus, Pagiriuose, bus pradėta ekologiško vaikų maisto gamybos cecho statyba. Ten dirbs apie 30 žmonių, o įmonės pajėgumas sieks 1200 t per metus, dirbant viena pamaina. Projektą įgyvendinančios bendrovės „Straikas“ vadovas Gintaras Didžiokas tikina, kad ekologiškas vaikų maistas bus daugiausia eksportuojamas, pirmiausia į Rusiją ir kitas NVS šalis, nes Lietuva – maža rinka, kuri dėl krizės ir emigracijos dar labiau traukiasi. O iš Rusijos jau ateina išankstiniai ekologiško vaikų maisto užsakymai, nors dar net gamyklos nėra.

Gamintojai atidaro interneto parduotuves

Vaikiškų drabužėlių gamintojai vienas po kito pradėjo atidarinėti prekybos internetu svetaines. Daugkartines sauskelnes iš bambukų ir kanapių pluošto gaminanti bendrovė „Green Rose“ lietuvišką prekybos internetu puslapį atidarė birželio mėnesį, anglų kalba – rugsėjį, o artimiausiu metu bendrovė planuoja puslapius norvegų ir rusų kalbomis. Šiuo metu bendrovė prekiauja savo produkcija internetu bei turi agentų Rusijoje ir Norvegijoje, kurie dirba su mažomis netinklinėmis parduotuvėmis.
Kita bendrovė „Greenmoon“ lapkričio viduryje atidarė prekybos vaikiškais naktiniais drabužiais bei patalyne tinklalapį ir čia prekiauja iš ekologiškų medžiagų – medvilnės, lino, šilko, tencelio, sojų, kanapių, bambukų pluošto pagamintais vaikiškais naktiniais bei apatiniais drabužiais ir patalyne. Kol kas įmonė su užsieniui sukurtu prekės ženklu prekiauja Skandinavijos rinkoje, daugiausia Suomijoje, tačiau daug susidomėjimo sulaukia ir iš Rusijos. Tai turtingesniems pirkėjams skirti gaminiai. Kiekvieno modelio pagaminama iki 20 vienetų, naktiniai drabužiai dekoruojami lietuvių vaikiškų knygelių iliustratorių piešiniais, o į patalynę įsiuvama gintaro gabalėlių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

1991 metais sudaryta Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų įtvirtino šalių pasiryžimą pašalinti žalingas 1940 metų Lietuvos aneksijos pasekmes ir plėtoti tarpusavio santykius draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais, sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sutarties 20-mečiui skirtoje diskusijoje Seime.

Pasak ministro, ši sutartis įkūnija esmines Lietuvos ir Rusijos visaverčiam susitaikymui ir dinamiškai partnerystei reikalingas sąlygas.

„Tai esminė mūsų – Lietuvos ir Rusijos – santykius grindžianti politinė ir teisinė atrama, kurios vaidmuo ateityje turi tik didėti“, – sakė A. Ažubalis liepos 29 dieną Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje.

Ministro teigimu, prieš 20 metų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Prezidentas Borisas Jelcinas savo parašais ant sutarties „atrakino visiškai naują santykių perspektyvą tarp dviejų laisvės ir teisingumo išsiilgusių tautų. Tiek Lietuvai, tiek Rusijai susitarimas tapo svarbiu demokratinio valstybingumo, tarptautinio pripažinimo ir darnaus sugyvenimo pažadu, tebegaliojančiu ir šiandien“.

Anot A. Ažubalio, sutartis gimė mūsų šaliai skaudžių išbandymų fone: 1991 m. sausio 13-ąją buvo bandyta užgniaužti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekį, tų pačių metų liepos 31-ąją atgimstančią šalį sukrėtė Medininkų žudynės.

Ministras pabrėžė, jog šiuo neramumų laikmečiu Lietuvai labiau už viską reikėjo tikrų draugų, ir būtent toks buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos Prezidentas Borisas Jelcinas.

„Jis nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo ir darnaus šalių sugyvenimo siekius, todėl po mirties jam pelnytai suteiktas aukštas Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius“, – sakė A. Ažubalis.

A. Ažubalio teigimu, dvidešimt metų gyvuojančios sutarties dvasia reikia vadovautis ir šiandieniniuose dviejų valstybių santykiuose, kurie galėtų ir turėtų tapti geresni.

„Pagrindinis ir visiškai pakankamas teisinis ir politinis sėkmingų Lietuvos ir Rusijos santykių visraktis yra lygiai prieš dvidešimt metų pasirašyta sutartis. Kviečiu visus Lietuvos ir Rusijos atstovus nuosekliai vadovautis šiuo privalomu dokumentu. Nepamirškime, kam, kaip ir kokiu tikslu jis gimė, puoselėkime jo vertę, gerbkime jo raidę ir dvasią“, – kalbėjo ministras.

Ministras pabrėžė, kad bet kokios pastangos menkinti ar tiesiog nuleisti šią sutartį užmarštin yra ir bus neperspektyvios, nes sutartis, patinka kam ji ar ne, egzistuoja.

BFL

Minint 20-ąsias Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties pasirašymo metines Prezidentė Dalia Grybauskaitė laišku pasveikino Rusijos Federacijos Prezidentą Dmitrijų Medvedevą.

Šalies vadovės teigimu, 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir RTFSR Prezidento Boriso Jelcino pasirašyta sutartimi pripažinta nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė ir įpareigota kurti dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius, vadovaujantis draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais, visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

“Šiemet minime svarbų mūsų dvišalių santykių jubiliejų. Prieš dvidešimt metų Lietuva ir Rusija pasirinko dialogo, konstruktyvaus bendradarbiavimo ir pagarbos laisvei bei demokratijai kelią”, – rašoma Prezidentės laiške Rusijos Federacijos vadovui.

Prezidentės teigimu, sutartyje išsakytos nuostatos yra ir šiandien svarbus įpareigojimas abiems šalims plėtoti demokratinėmis vertybėmis ir geranoriškumu grįstus dvišalius santykius.

BFL

Lietuva dar negali visiškai pasitikėti Rusija, kuri siekia Baltijos valstybes išlaikyti priklausomas nuo jos energijos rinkos, Vokietijos dienraščiui “Frankfurter Allgemeine Zeitung” sakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Vis dar esame kone 100 procentų priklausomi nuo energijos tiekėjų iš Rusijos. Dėl to žmonės jaučiasi nesaugūs. Nors santykiai su mūsų kaimyne tapo atviresni, o dialogas gilesnis, tačiau dar per anksti teigti, kad galime būti visiškai ramūs ir visiškai ja pasitikėti. Žinome, kad Rusija dažnai naudoja energijos šaltinius kaip politinio spaudimo priemonę”, – interviu kalbėjo šalies vadovė.

Prezidentė pabrėžė, kad nauja planuojama atominė elektrinė yra viena iš galimybių stabilizuoti energijos tiekimą.

Anot šalies vadovės, Rusijos spaudimą demonstruoja faktas, kad Lietuva už dujas moka 30-40 proc. daugiau nei Vokietija.

“Geriausias to pavyzdys – tai, kad už dujas mokame 30-40 proc. daugiau nei Vokietija. Tai politinis spaudimas, siekis dominuoti. Jis įmanomas tik todėl, kad neturime alternatyvių energijos šaltinių”, – sakė prezidentė.

“Rusija siekia, kad Baltijos valstybės ir Lietuva liktų priklausomos nuo Rusijos energijos rinkos, o ne nuo Europos. Tačiau to nebus. Siekiame paspartinti elektros jungties su Švedija statybą, statysime nuosavą suskystintų dujų”, – teigė D. Grybauskaitė.

Interviu vertimas paskelbtas oficialioje prezidentės interneto svetainėje.

BFL

Rusijos noras valdyti Baltijos valstybes yra stiprus, teigia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, konservatorius Arvydas Anušauskas.

“Nacionalinio saugumo iššūkių dabar yra tikrai daug.  Po 20 metų jie yra kitokie, bet ne mažiau svarbūs. Rusijos noras valdyti Baltijos šalis kitomis priemonėmis yra pakankamai stiprus”, – Lietuvos Sąjūdžio 13-ojo suvažiavimo metu sakė parlamentaras.

“Netiesioginė įtaka, noras, kad Baltijos šalys kaip nors būtų išskirtos iš bendro NATO šalių ir Europos Sąjungos konteksto yra labai stiprus ir dirbama iš tikrųjų visais frontais”, – tvirtino Seimo narys.

Pasak NSGK pirmininko, Rusijos karinis aktyvumas Baltijos jūroje didėja.

“Tie nuogastavimai, kuriuos išsakė Lietuva savo laiku kalbėdama apie tai, kad “Nord Stream” dujotiekis padidins Rusijos karinį aktyvumą Baltijos jūroje, yra realybė. Jau realybė, tas karinis aktyvumas palei trasą jau yra ženklus”, – sakė konservatorius.

Jis taip pat pripažino, kad Lietuva turi pakankamai gynybos problemų. A.Anušauskas minėjo specialiųjų tarnybų kontrolės problemas, kurios buvo nustatytos atliekant parlamentinius tyrimas.

“Tyrimų metu buvo atskleista buvo atskleista daug svarbių dalykų: tai manipuliavimas galimybėmis, vidaus kontrolė stoka, iniciatyvos, ginant viešąjį interesą prokuratūrose stoka. Buvo simuliuojama ir kova su terorizmu”, – sakė konservatorius.

“Po didelėmis kalbomis apie didžiules galimybes slepiamas tarnybų neįgalumas, techninis atsilikimas, menkas operacijų finansavimas ir daug kitų dalykų, kurie mažina Lietuvos galimybes turėti veiksnias slaptąsias tarnybas, kurios vykdytų ne politinius užsakymus, ne kokių nors korumpuotų verslininkų užsakymus, bet gintų Lietuvos valstybės interesus”, – kalbėjo A.Anušauskas.

Pasak jo, ribotos Valstybės saugumo departamento lėšos buvo naudojamos nesant parlamentinės kontrolės. Todėl esą specialiųjų tarnybų kontrolė yra didinama.

Anot NSGK vadovo, Lietuvoje taip pat yra gausiai manipuliuojama informacija.

“Lietuvoje veikia reali cenzūra (…) Išorinio atvirumo, rašymo apie viską dūmu uždanga slepia manipuliavimą informacija, informacijos slėpimą. Aš galėčiau paminėti temų, kurios niekada nerado ir neras vietos mūsų viešojoje erdvėje. Tam yra pačios įvariausios priežastys. Jos dažniausiai susijusios su korupcinėmis įtakomis. Žinoma, yra ir kitų valstybių įtakos”, – teigė A.Anušauskas.

Maskvoje pastatytas paminklas KGB smogikų grupei “Alfa”. 1991 m. sausio 13-osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį ginančius civilius. Sausio 13-ąją žuvo 14 žmonių, apie 700 buvo sužeisti. Ar tokiu Kremliaus žingsniu reikia stebėtis? Tai tikrai nėra vienintelis Rusijos žingsnis, liudijantis šios valstybės vadovų požiūrį į masines civilių gyventojų žudynes. Yra ir kitokių sausio įvykių.

1945 m. sausio 30 d. Rusijos povandeninis laisvas C-13 atakavo ir nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Wilhelm Gustloff” su 9343 civiliais. Laive buvo 373 moterys, 5000 karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, tarp jų 3000 vaikų. Šie faktai nesutrukdė sovietinei propagandai eilinį kapitoną Aleksandrą Marinesku paversti SSRS didvyriu ir “asmeniniu Hitlerio priešu”, kuriam Kaliningrade ir Peterburge 1990 m. pastatyti paminklai.

Šie faktai paskatino Vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą Guenterį Grassą parašyti romaną “Krabo žingsniu”, kuriame aptariamos tokių “žygdarbių” moralinės problemos. Garsusis rašytojas kelia klausimą, ar žudikai gali tapti didvyriais ir kas gali atsitikti šaliai, kurioje tai įmanoma, bei jos piliečiams. Apie žudikų “heroizmą” romano herojus svarsto polemizuodamas su savo sūnumi, kuris dalyvauja Vokietijos neonacių, heroizuojančių nacionalsocialistų veikėjus, judėjime. Tačiau tai, kas Vokietijoje yra tik marginalinis judėjimas, Rusijoje – oficiali politika. Skirtumas didžiulis.

Skirtumas tarp demokratinių Vakarų ir imperinių didžiavalstybinių Rytų niekur nedingo. Kuo geriau tai suvoksime, tuo rečiau nusivilsime ir mąstysime blaiviau. Vargu ar Vokietija, pirmininkaudama ESBO, verstų tylos minute paminėti vaikus, nužudytus Sovietų Sąjungos didvyrio A.Marinesku. Kliudytų kaltės jausmas. Lietuva šiuo požiūriu laisvesnė valstybė, todėl mūsų užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio iniciatyva pagerbti Sausio 13-osios aukų atminimą tylos minute pradedant ESBO tarybos posėdį sukėlė Rusijos atstovui Anvarui Azimovui diskomfortą ir privertė jį prabilti apie tai, kad “reikia pakilti virš siaurų nacionalinių prioritetų ir atgyvenusių steoreotipų, neapsunkinti ESBO darbotvarkės 2011 metais nereikalingais, mūsų nuomone, ir nevienareikšmiškais istoriniais praeities vertinimais”.

Kodėl šiandieninės Rusijos atstovas ESBO šiandien susitapatina su sovietų smogikais 1991 m. sausio 13-ąją?

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjime Seime dalyvavęs istorikas, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjas Jurijus Afanasjevas aiškiai atskleidė, kad Rusijos ir Lietuvos valstybes veikia į skirtingas puses nukreipti jų istorijos vektoriai. Ar yra pagrindo nervintis ir nebendrauti su Kremliumi, jei ir mes suvokiame, kad Lietuva ir Rusija žengia skirtingais vektoriais? Gal tiesiog turime suprasti, kad tikrai nesame pajėgūs lemti to Rusijos vektoriaus. Tai pačių rusų sąžinės reikalas.

Krizė užsmaugė Graikiją

Vasario pradžioje visa Europa sulaikiusi kvapą stebėjo įvykius Graikijoje. Ėmė aiškėti, kad šalies skola siekia net 300 mlrd. eurų, arba 127 proc. BVP (dabar ji priartėjusi jau prie 132 proc. BVP), taip pat paaiškėjo, kad Graikijos biudžeto deficitas 2009-aisiais iš tiesų buvo ne 13,6 proc., kaip skelbė pati Graikija, o beveik 15 proc. BVP.

Dar paaiškėjo, kad Graikija daug metų nesivargino grąžinti skolų užsienio kreditoriams, net jei turėdavo tam lėšų, o tik vis daugiau skolinosi. Tokia Graikijos padėtis ėmė kelti grėsmę visai euro zonai ir pačiam eurui, kurio vertė šiemet vis smuko, o kartu krizės aidai ėmė aidėti ir Portugalijoje, Ispanijoje bei Airijoje.

Į tokias naujienas Europos Sąjunga sureagavo pareikalaudama Graikijos nedelsiant imtis griežto taupymo: visiems šalies valstybės tarnautojams sumažinti atlyginimus, mažinti pensijas, vėlinti pensinį amžių. Graikija su šiais reikalavimais sutiko, tačiau šalyje kilo masiniai protestai, kurie tai vienur, tai kitur prasiveržia iki pat dabar.

Beje, būtent krizė Graikijoje privertė įsteigti bendrą 750 mlrd. eurų Europos Sąjungos bei Tarptautinio valiutos fondo krizių fondą, iš kurio Graikijai atseikėta 110 mlrd. eurų.

Kremlius atsigręžė į Lietuvą

Šį vasarį po bemaž dešimtmečio pertraukos Lietuvos ir Rusijos vadovai susitiko dalykinio pokalbio akis į akį ir netgi prabilo apie aukščiausio lygio vizito galimybę.

Akademinę valandą trukęs prezidentės Dalios Grybauskaitės ir faktiniu Rusijos vadovu laikomo premjero Vladimiro Putino pokalbis Helsinkyje, vykstant Baltijos jūros valstybių vadovų susitikimui, nutraukė bemaž dešimtmetį Kremliaus vykdytą Lietuvos “nepastebėjimo” aukščiausiu lygiu politiką.

Siekti tiesioginio kontakto su Rusijos vadovybe – tokia buvo svarbiausia užduotis, kurią iš karto po savo išrinkimo prezidente D.Grybauskaitė pavedė Lietuvos diplomatijai. Netrukus prasidėjusi Lietuvos vežėjų blokada tapo puikiu pretekstu prezidentės pokalbiui su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Šis savo ruožtu per pokalbį pasiuntė signalą, kad Maskva linkusi “atitirpinti” savo santykius su Lietuva, kurių retorika pastaruosius penketą metų priminė šaltąjį karą.

Algirdui Šemetai patikėtas komisaro portfelis

Vasarį Europos Parlamentas patvirtino Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso sudarytą naujos sudėties narių kabinetą, kuriame mokesčių ir audito eurokomisaro pareigos patikėtos lietuviui Algirdui Šemetai. Dėl abejotinos lietuvio ir bulgarės kandidatūros EP socialdemokratai buvo pasiryžę vetuoti naujos EK sudėtį, tačiau užteko pakeisti tik Bulgarijos atstovę. Buvęs Lietuvos finansų ministras daugiausiai kritikos sulaukė dėl nepakankamos kompetencijos reformuoti ES kovos su korupcija tarnybą.

Bankai tapo NT agentūromis

Nors bankai jau prieš porą metų įsteigė antrines nekilnojamojo turto valdymo bendroves, oficialiai paprašyti duomenų apie perimtus butus jie postringaudavo apie atjautą nemokiems klientams ir savo begalinį supratingumą. Bankų atstovai tvirtindavo, kad perėmė vos vieną ar du butus, tačiau Centrinės hipotekos įstaigos (CHĮ) duomenys rodo ką kita: bankų prašymu gyventojų turtas buvo areštuojamas jau prieš porą metų, o šiemet šis procesas įgijo didžiausią mastą. CHĮ duomenimis, per tris šių metų ketvirčius bankų prašymu turto arešto žymos buvo uždėtos 591 butui ir 1165 žemės sklypams.

Indėlių palūkanos nukrito iki žemiausio lygio

Laikyti pinigus banke tapo taip pat nuostolinga kaip ir kojinėje. Indėlių litais palūkanos didžiuosiuose šalies bankuose pasiekė pastarųjų poros metų žemumų rekordą ir nusirito iki maždaug 2 proc. Priminsime, kad dar prieš pusmetį indėlių palūkanos siekė 8–10 proc.

Vankuverio žiemos olimpinės žaidynės

Svarbiausiame pasaulio sporto renginyje, kuriame susipina politiniai, ekonominiai ir kultūriniai interesai, šiemet rekordinis sportininkų skaičius – 2621 – atstovavo 82-iem skirtingoms šalims. Pirmą kartą žaidynių istorijoje daugiausiai medalių susižėrė kanadiečiai, antra liko Vokietija, o JAV komandai teko trečia vieta. Su dviem sidabro medaliais grįžo Latvijos, su vienu sidabro medaliu – Estijos sportininkai. Lietuvos sportininkai neiškovojo nė vieno medalio. Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno, tai atskleidžia žiemos sporto padėtį mūsų šalyje.

Išskirtinė paroda

Vilniaus paveikslų galerijoje vasarį pristatyti ispanų dailininko Francisco Goyos “Kapričai”. Parodoje žiūrovai išvydo 78 serijos kūrinius, atspaustus 1806–1807 m. Madride. Paslaptingieji “Kapričai”, papildyti paties autoriaus literatūriniais komentarais, išgarsino autorių visame pasaulyje.

Įmonių grupės “Arvi ir ko” vadovas ir savininkas Vidmantas Kučinskas neslepia ieškantis strateginio investuotojo, kad bendrovė galėtų “abiem kojom” atsistoti tolimojoje Rusijoje.

“Tolimojoje”, nes dažniausiai Lietuvos verslui pažįstami kraštai – Maskva ir Sankt Peterburgas – V.Kučinsko nedomina, rašo “Verslo žinios”.

“Rimtai deramės su rimtomis pasaulio kompanijomis, kurios nori investuoti į cukraus ir atliekų utilizavimo pramonę. Mūsų strateginis tikslas – kad investuotojai gautų dalį mūsų įmonių akcijų, tačiau ne pagrindinį paketą, ir kartu eitume į Rytus”, – interviu “Verslo žinioms” sakė V.Kučinskas.

Jis teigė, jog Rusijos vadovai paskelbę programą, kad šalis per 5 metus turi iš maisto produktų importuotojos tapti eksportuotoja. V.Kučinskas kalbėjo, jog ši programai, pagal kurią valstybė kompensuoja iki 80 proc. investicijų vertės, dar truks ketverius metus.

“Šiandien vietiniai bankai mus spaudžia kuo greičiau pradėti įgyvendinti suplanuotus projektus, nes jiems ir vietos valdžiai reikia atsiskaityti už lėšų naudojimą. Mes neskubame, nes planuojame viską sutvarkyti taip, kad nauja gamykla nebūtų našta lietuvių įmonių grupei”, – teigė V.Kučinskas.

V.Kučinskas kalbėjo, jog grupę domina Baškirijos ir Tatarstano respublikos – Baškirijoje planuojama atliekų utilizavimo gamykla, skaičiuojama, ar verta investuoti į trąšų gamyklą, o Tatarstane tariamasi dėl kalakutų auginimo ir perdirbimo, vertinamos ir galimybės statyti biodyzelino gamyklą.

“Šalia Uralo į mus dar žiūri pagarbiai ir laukia. Baškirija, Tatarstanas mus domina, nes pašarai ten perpus pigesni nei kitose Rusijos vietose. Javus paprasčiausiai per brangu gabenti iki uostų. Dujos 4 kartus pigesnės nei Lietuvoje. Norime Tatarstane statyti kalakutų auginimo įmonę – tai būtų mūsų gamyklos Marijampolėje kopija”, – sakė V.Kučinskas.

“Arvi ir ko” vadovas teigė, jog trąšų gamyklos Baltarusijoje planai kol kas sustabdyti.

“Gamyklą norėjome statyti kartu su vietiniu trąšų gamintoju, dėl jo pirkimo šiuo metu derasi Rusijos verslininkai. Palauksime, kuo viskas baigsis”, – kalbėjo V.Kučinskas.

Anot jo, šie metai grupei bus pelningi, pardavimai didėja – bus pasiekta 200 mln. eurų (690,6 mln. litų) apyvarta.

“Tačiau neaišku, ar per ateinančius metus pavyks padengti per porą metų patirtus nuostolius”, – sakė “Arvi ir ko” vadovas.

+370 5 2058521

"Veido" archyvas

V.Putinas ir D.Medvedevas pasiuntė signalą, kad Rusijos santykiai su Lietuva kažkaip keisis. Tik į kurią pusę?

Iš Maskvos Lietuvai rodomi palankumo ženklai dar nereiškia, kad Rusija atsisakė savo ligšiolinės politikos mūsų atžvilgiu.

Visą savaitę svarbiausias Lietuvos užsienio politikos įvykis buvo Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino prie pietų stalo laužiama lietuviška duona. Veikiau ne tiek pati duona, kiek tai, kas buvo pasakyta ją ragaujant.

“Štai, tik ką buvau žemės ūkio parodoje. Tai joje lietuvių gamintojai aprūpino duona. Paragaukim”, – sako V.Putinas. “Būtinai paragausim. Dėkojame lietuvių draugams už tokią dovaną. Mums labai svarbu, kad būtų palaikomi ryšiai su šia šalimi”, – atitaria jam D.Medvedevas.

Karo pabaiga?

Žinant, kokį dėmesį Rusijos politikai, o ypač premjeras V.Putinas, teikia viešiesiems ryšiams ir simboliniams ženklams, kad kiekvienas televizijos vaizdas iš Kremliaus vadovų kabinetų būna kruopščiai surežisuojamas ir apskaičiuojamas, galima neabejoti – šis neva atsitiktinis dialogas yra labai svarbus ženklas. Tik klausimas – kam ši ženklas skirtas ir kaip jį reikia suprasti?

Neabejotina, labiausiai norėtųsi jį suprasti tiesiogiai: Kremliuje priimtas sprendimas galutinai atitirpinti santykius su Lietuva, o visos Rusijos valdininkams siunčiamas ženklas – lietuviška produkcija, pirmiausia žemės ūkio produkcija, pageidautina ant aukščiausių šalies politikų stalo. Dabar įvairiausi muitininkai, sanitariniai epidemiologiniai prievaizdai ir kiti importą į Rusiją reguliuojantys valdininkai privalo suvokti: nuo šiol lietuviškiems gaminiams – žalia gatvė, ir jokių neleistinų antibiotikų dozių juose nėra ir būti negali. Tad ne vien duonkepiai, bet ir mėsos bei pieno perdirbėjai gali bent kuriam laikui lengviau atsikvėpti, susiplanuoti eksporto į Rusiją didėjimą ir, atitinkamai, pajamų pagausėjimą.

Krizės laikais kiekvienas į užsienį parduotas lietuviškas gaminys yra aukso vertės, tad (jei tikėsime kalbomis apie dalyvavimą savivaldos rinkimuose) kadenciją baigiantis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Antanas Vinkus vien dėl šio laimėjimo į tėvynę grįžta triumfuodamas.

Galima šį ženklą suprasti dar plačiau: kadangi priešai vienas kito duona nevaišina ir nevalgo, tad lietuviška duona ant Rusijos prezidento stalo gali reikšti, kad bemaž dešimtmetį trukęs Maskvos ir Vilniaus šaltasis karas oficialiai baigtas.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus neoficialūs susitikimai su premjeru V.Putinu pagaliau davė vaisių, tad netrukus būtų galima laukti jau ir oficialaus valstybės vadovės vizito į Maskvą. Juoba kad kalbų apie rudenį numatomą vizitą būta. O po to galgi pagaliau įvyks ir du dešimtmečius laukiamas Rusijos valstybės vadovo apsilankymas Lietuvoje?

Jei taip atsitiks, dar kartą pasitvirtins įžvalgesnių politikos bei diplomatijos stebėtojų išvada, kad geriausi Lietuvos santykiai su Rusija būna tuomet, kai valdžią Vilniuje turi dešinieji politikai, kuriuos kažkodėl priimta laikyti labiausiai antirusiškais. Tačiau visos svarbiausios sutartys buvo pasirašytos, parengtos ir suderėtos būtent konservatorių ir krikščionių demokratų. Gal todėl, kad Rusija jaučia turinti jiems pačią mažiausią įtaką iš visų Lietuvos politikų, atidėjusi į šoną užkulisinius žaidimus ir žinomai bevaises pastangas pakreipti Vilniaus politiką vien sau naudinga linkme, pereina prie atviro bendradarbiavimo?

O gal įžanga į naują puolimą?

Ilgametis, ne be pagrindo atsiradęs atsargumas bendraujant su Rusija leidžia tas simbolines duonos dalybas aiškinti ir atvirkščiai. Jei pratęstume žemės ūkio analogijas, gerai žinome, kad geras skerdikas, prieš kišdamas aviai peilį po kaklu, pirma švelniai pakutena jai už ausies, kad numarintų budrumą. Malonūs Kremliaus vadovų žodžiai Lietuvos adresu (nuskambėję, beje, ne per valstybinį oficiozą RTR, o per komercinę NTV televiziją) gali būti tik dūmų uždanga, turinti pridengti Kremliaus rengiamą propagandinį, politinį ar ekonominį smūgį Lietuvai.

"Veido" archyvas

Rusijos ambasadoriaus V.Čchikvadzės teigimu, rusų kantrybė Lietuvos atžvilgiu baigiasi

Per tuos pačius susitikimus su D.Grybauskaite ir A.Kubiliumi V.Putinas galėjo įsitikinti, kad šiandieniniai Lietuvos vadovai tikrai neatsisakys energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekio, atjungs elektros tinklus nuo bendrosios RAO JES sistemos, ties elektros liniją į Lenkiją, statys suskystintųjų dujų terminalą, parems taip pat energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančią Baltarusiją, gal net atominę elektrinę statys. O magistralinius dujotiekius iš “Lietuvos dujų”, tai yra “Gazpromo”, jau dabar atiminėja.

Ar gali Kremlius visa tai nuleisti nemačiomis? Visa ligšiolinė patirtis byloja – ne, negali. Trukdoma bus, ir pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausia, žinia, tradiciškai – remiant Kremliui palankius politikus. Kaimyninės Latvijos pavyzdys, kai prieš Seimo rinkimus Rusija atvirai rėmė vieną iš partijų, beje, turinčią oficialių ryšių su V.Putino “Vieningąja Rusija”, tai įrodo. Juo labiau kad Lietuvoje Kazimiera Prunskienė irgi kuria tokią partiją, kurios steigiamajame suvažiavime dalyvavo ir Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas bei Rusijos ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė.

Pastarojo dalyvavimas naujos, formaliai lietuviškos, politinės jėgos kūrimo procese itin pabrėžtinas, mat, priešingai nei K.Kosačiovas, kuris formaliai yra laisvas politikas ir daro, ką nori, V.Čchikvadzė yra oficialus Rusijos valstybės atstovas ir kalba bei daro tai, ką jam paveda iš Maskvos siunčiamos instrukcijos. Štai tos Rusijos ambasadoriaus kalbos, kurias jis sako susitikęs su žinomais Lietuvos visuomenės veikėjais, ir kelia nerimą. Mat iš jų išeitų, kad tikroji Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nė kiek nepasikeitė, tik įgavo švelnesnių išorinių formų.