Po savaitės, praleistos Lietuvoje, baskų televizijos „EITB“ žurnalistai grįžo namo kupini geriausių įspūdžių ir nustebinti mūsų šalies bei žmonių. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (VTD) džiaugiasi, kad iš Ispanijos Bilbao miesto atvykusi TV laidos apie keliones „Chiloe“ filmavimo grupė paskleis gerą žinią apie mūsų šalį ir skirs jai daugiau TV eterio, nei buvo suplanavę.

„Visada džiugu išgirsti iš atvykusių žurnalistų bei turistų, kad Lietuva pranoko jų lūkesčius ir jie mielai sugrįš čia dar ne kartą. Vadinasi, pastangos nėra bevaisės ir mūsų šalis darosi vis žinomesnė, patrauklesnė turistams ypatingai tose šalyse, kurias esame įvardiję kaip prioritetines turizmo rinkas. Tikrai galima sakyti, kad vis daugiau ispanų atranda mus. Tai įrodo ir šių metų pirmą ketvirtį užfiksuotas iš ties įspūdingas ispanų turistų srautų į Lietuvą augimas – net 71 proc. Padedami Turizmo informacijos centro (TIC) Barselonoje, tikrai sėkmingai dirbame su šia rinka ir tikimės šią tendenciją išlaikyti,“ – augančiu ispanų susidomėjimu Lietuva džiaugiasi VTD direktorė dr.Raimonda Balnienė.

VTD organizuotame pažintiniame ture po Lietuvą pirmą kartą dalyvavo ne Madride ar Barselonoje dirbantys žurnalistai, o būtent baskų televizijos komanda. Savaitę čia praleidę ispanai filmavo ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Trakuose, Kernavėje, Klaipėdoje, Neringoje ir Kryžių kalne.

„Baskų regiono gyventojai kartu su Katalonijos ir Madrido regionų gyventojais yra labiausiai keliaujantys. Be to, Bilbao miestas turi nemažą oro uostą, iš kurio per Frankfurtą ir Briuselį yra geras susisiekimas su Lietuva. Todėl, neabejotinai naudinga, kad su mūsų šalies turizmo galimybėmis susipažintų ir šiaurės Ispanijos gyventojai,“ – pasakoja Lietuvos TIC Barselonoje direktorius Raimundas Michnevičius.

Keliaudami po Lietuvą ispanai stebėjosi žaliais ir švariais miestais, skania virtuve bei nuoširdžiais ir šiltais lietuviais, kurie, anot baskų televizijos žurnalistų, nė kiek nepriminė jiems šiauriečių. Sužavėti žmonių geranoriškumo, paslaugumo ir nuoširdžių šypsenų, svečiai lietuvius vadino „šiaurės ispanais“. Tai patvirtino jiems ir gatvėse sutikti būriai jų tautiečių, atvykusių ilsėtis į Lietuvą.

„Apie Lietuvą nufilmuotos dvi beveik valandą trunkančios laidos. Jos šiais ir kitais metais bus transliuojamos ETB1, ETB2 ir ETB3 kanaluose. Taip pat apie Lietuvą papasakosiu „Euskadi“ radijo stoties laidoje „Daugiau nei žodžiai,“ – sužavėtas mūsų šalies pasakoja filmavimo grupės vadovas Alberto Arizcorreta.

Kelionės metu „Chiloe“ programos vedėjas kalbino ūkio ministrą Rimantą Žylių, žymius Lietuvos menininkus – grafiką Egidijų Rudinską, teatro režisierių Oskarą Koršunovą, dainininką, aktorių Andrių Mamontovą, dizainerę Rasą Baradinskienę bei gatvėje sutiktus žmones.

„Ambasadorius artimiausiu metu bus atšauktas konsultacijoms“, – žurnalistams pirmadienį rytą sakė užsienio reikalų viceministrė Aistė Skaisgirytė – Liauškienė po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite.

Kaip praneša naujienų agentūros, Prezidentė savo ruožtu Austrijos sprendimą skubiai paleisti buvusį KGB karininką pavadino „politiškai nepateisinamu veiksmu, kuris kompromituoja europietišką solidarumą ir Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą teisėsaugos srityje“.

Generalinis prokuroras Darius Valys po susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite pareiškė, jog artimiausiu metu kreipsis į Austrijos teisingumo ministrą dėl įtariamojo Sausio 13-osios byloje Michailo Golovatovo paleidimo.

Lietuvos pareigūnai sako laukiantys Austrijos pasiaiškinimo, kodėl buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas buvo paleistas nepraėjus nė parai po sulaikymo Austrijos sostinėje Vienoje. Lietuva dėl jo yra išdavusi Europos arešto orderį. M. Golovatovas vadovavo „Alfa“ būriui, 1991 metais sausį šturmavusiam Lietuvos televizijos bokštą.

Lietuva skelbiasi siekianti pritraukti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų iš užsienio. Pernai imtasi taisyti su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje susijusius įstatymus, šiemet Švietimo ir mokslo ministerija, siekdama sudominti gabius jaunuolius, paskelbė remsianti studijuoti magistrantūroje atvyksiančius jaunuolius iš trečiųjų šalių. Tikimasi, kad taip Lietuva intelektualiai praturtės, o gabūs užsieniečiai čia pasijus kaip namie.
Deja, teoriniai lūkesčiai gerokai prasilenkia su tikrove: Lietuvos darbdaviai užsieniečių paprasčiausiai nepageidauja.
Mūsų šalyje šiuo metu gyvena bemaž dvidešimt tūkstančių užsieniečių, tačiau lietuviškose bendrovėse dirba vos 10–15 proc. visų atvykėlių. Visi kiti dirba užsienio įmonių padaliniuose arba verčiasi kaip išmanydami: pradeda savo verslą, dirba laisvai samdomais darbuotojais.
“Darbo ieškojau tris mėnesius, bet Lietuvos įmonėms mano paslaugų neprireikė. Pasisekė, kad Lietuvoje filialą atidarė Švedų kompanijos “Western Union” padalinys ir jie mane priėmė dėl užsienio kalbų mokėjimo”, – apie tai, kad Lietuvos bendrovės užsieniečių privengia, pasakoja lietuvę neseniai vedęs ir jau metus mūsų šalyje gyvenantis pedagogas iš Danijos Tobias Bülow Schmidt-Jasinskis. Jam įsidarbinti padėjo tik tai, kad universitete jis studijavo švedų, norvegų ir danų kalbas.
Tobias – ne vienintelis svečias iš užsienio, sunkiai pritampantis Lietuvos darbo rinkoje. Mūsų šalyje gyvenantys užsieniečiai vienu balsu tvirtina, kad susirasti Lietuvoje darbą nelengva, net jei esi aukšto lygio specialistas. Lietuvos įmonės juos įdarbina nenoriai, tad išeitimi tampa mūsų šalyje įsikūrę užsienio bendrovių padaliniai – “Western Union”, “Barclays” ir kiti. Pavyzdžiui, “Western Union” yra skyrių, kuriuose nedirba nė vieno lietuvio, o komandą sudaro danai, švedai, suomiai ir svečiai iš kitų užsienio šalių.
Taigi kodėl lietuvių bendrovės nenoriai įdarbina užsieniečius, galinčius atsinešti naujų idėjų ir mokėti mokesčius į mūsų šalies biudžetą? Kalbinti įdarbinimo agentūrų atstovai tikina, kad pagrindinė priežastis – kalbos barjeras, o neretai darbdaviai tiesiog bijo priimti savo teises itin narsiai įpratusius ginti užsieniečius.
T.Bülow Schmidt-Jasinskis pripažįsta, kad darbo kultūra, tarkim, Lietuvoje ir Danijoje labai skiriasi. “Mano vadovai yra lietuviai, ir pastebiu, kad jie vadovaujasi visai kitokiais, nei įprasta Danijoje, principais: priima sprendimus nesitardami, o skandinavui tai labai sunku nuryti”, – aiškina pašnekovas.
Jis negali atsistebėti, kad Lietuvoje įprasta darbuotojui tiesiog pranešti, kad po dviejų savaičių jo paslaugų nebereikės. Ir nors mums tai įprasta, danas negali suprasti, kad tokiu atveju darbuotojui neleidžiama nei aiškintis, nei diskutuoti. “Danijoje tai sunkiai įsivaizduočiau. Mes įpratę dėl visko tartis, kalbėtis”, – stebisi užsienietis.
Tuo tarpu svečias iš Kipro dizaineris Edy Azizas sako kol kas užsiimantis kūrybine veikla ir nuolatinio darbo Lietuvoje neieškantis todėl, kad darbdaviai kelia labai didelius reikalavimus. “Man dar daug ko reikia mokytis, kad galėčiau dirbti Lietuvoje. Jūsų įmonės – labai aukšto lygio, tarkim, reklamos rinkoje. Prisipažįstu, tai mane gerokai nustebino”, – dėsto E.Azizas.
Na, o Lietuvoje darbo bandantis ieškoti baltarusis Aleksejus Iguninas teigia, kad didžiausia kliūtis įsidarbinti Lietuvoje – biurokratiniai formalumai. “Jei nesi Europos Sąjungos pilietis, Lietuvoje darbą gauti ypač sunku. Reikia pereiti labai daug etapų, ilgai tvarkytis dokumentus, mokėti didžiules įmokas už socialines garantijas”, – aiškina laikiną leidimą gyventi Lietuvoje turintis telekomunikacijų inžinierius, kuris veikiausiai jau artimiausiu metu po nesėkmingo bandymo pritapti Lietuvoje grįš į tėvynę.

Lietuva – ultraliberali šalis?

Dauguma kalbintų užsieniečių Lietuvoje susiduria su dar viena jiems didele problema – itin liberalia rinka, kuri reiškia tik viena: šalis tavimi nepasirūpins, jei pats nepasirūpinsi savimi. Mes prie to, matyt, esame tiesiog įpratę ir kitaip nebeįsivaizduojame, tačiau iš Skandinavijos atvykusiems užsieniečiams, lyginant Lietuvą su savo šalimi, ima atrodyti, kad jie atvyko iš komunistinių valstybių.
Tiek suomis Taru Haapajarvi, tiek danas Tobias sako buvę pritrenkti Lietuvos valstybės požiūrio į gyventojus. “Čia aš gaunu tik gerą atlyginimą, o visu kitu turiu pasirūpinti pats. Tik išvažiavęs iš Danijos supratau, ką ten turėjau. Supratau, kad, palyginti su Lietuva, Danija yra kone komunistinė šalis, kurioje viskuo rūpinasi valstybė. Tarkim, kad ir pinigai už atostogas. Lietuvoje juos moka darbdavys, o Danijoje – vyriausybė”, – pasakoja danas.
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir architektas iš Italijos Antonio Natale. Jis Lietuvoje nepasiliko – po dviejų mėnesių supratęs, kad mūsų šalyje yra nereikalingas, išvyko atgal į Italiją. “Jūsų šalyje darbuotojai nėra vertinami. Italijoje jaučiuosi kur kas saugesnis ir socialiai garantuotas”, – trumpai Lietuvos socialinės apsaugos politiką apibūdina italas, kuris Lietuvoje bandė dirbti samdomu darbuotoju, tačiau buvo nusivylęs darbo kultūra ir menkomis socialinėmis garantijomis, ką jau kalbėti apie biurokratinius sunkumus tvarkant darbui Lietuvoje reikalingus dokumentus.
Kad Lietuva jiems primena biurokratinę pelkę, pripažino beveik visi kalbinti užsieniečiai.
Deja, mūsiškė biurokratija dažnai jiems atrodo ne kaip taisyklės, padedančios palaikyti tvarką, o kaip aklas ir dažnai bukas tarnautojų požiūris bei nelankstumas. Tarkim, kalbintas danas prisimena atvejį, kai už tai, jog neleistinoje vietoje gurkštelėjo alaus, jis buvo sulaikytas policijos ir areštinėje praleido keturias valandas, o vėliau buvo nubaustas 40 Lt bauda.
“Gal tai netikęs pavyzdys, bet jis iliustruoja bendrą padėtį. Suprantu, kad nusižengiau, tačiau laikyti mane tiek valandų areštinėje, o vėliau skirti tokią mažą baudą – absurdas”, – neabejoja užsienietis. Ir tai ne vienintelis atvejis, kai jam teko susidurti su biurokratiniais nesklandumais. Keblumų jam kilo ir tuokiantis su lietuve, vėliau – norint po vedybų pasikeisti pavardę.
Beje, svečiui iš Kipro lietuviška biurokratija kai kuriais atvejais atrodo savotiškas privalumas. “Kipre mes nesilaikome taisyklių, o čia biurokratai tikrai nuoširdžiai dirba savo darbą ir man tai atrodo labai europietiška. Tačiau taip, taisyklių jūsų šalyje tikrai per daug”, – įspūdžiais dalijasi E.Azizas.

Nežino nei amerikiečiai, nei europiečiai
Ar E.Azizas žinojo, į kokią šalį atvyksta? “Lietuva – maža šalis kažkur prie Baltijos jūros”, – tiek apie Lietuvą prieš atvykdamas teigia žinojęs tiek kiprietis, tiek kiti pašnekovai, atvykę kad ir iš palyginti artimo užsienio – Danijos, Suomijos, Italijos.
“Mes apie Lietuvą beveik nieko nežinome, tad net nesvarstome čia važiuoti kaip turistai ar juolab nusiteikę čia apsigyventi. Jei žinotume bent tai, kad turite tris tūkstančius ežerų, kurių užtektų visam gyvenimui, sulauktumėte daug daugiau svečių”, – mano danas, visai nesistebėdamas, kad mūsų šalyje per metus sutiko vos kelis savo tautiečius.
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir svečias iš Kipro E.Azizas: “Jei ne sutikta lietuvė, nebūčiau sugalvojęs atvykti į Lietuvą. Tačiau man tai pasirodė ideali šalis gyventi. Čia aukšta kultūra, išsilavinę ir apsiskaitę žmonės, puikus, ne per karštas klimatas. Čia tikra Europa, bet kipriečiai apie ją nieko nežino.”
E.Azizas neabejoja, kad jei Lietuva labiau rūpintųsi šalies žinomumu, darbu ir gyvenimu Lietuvoje susidomėtų nemažai Kipre gyvenančių aukšto lygio specialistų, kuriems ten atskleisti savo talentų neleidžia maža ir ne taip gerai išplėtota rinka.
Apie tai, kokia nepažinta iki atvykimo jam buvo Lietuva, pasakoja ir amerikietis Menachemas Kaiseris. Kolumbijos universitete Niujorke jis yra baigęs ekonomikos ir filosofijos specialybę, o į Vilnių praėjusį rugsėjį atvyko kaip “Fulbright” stipendininkas atlikti nepriklausomų tyrimų. Šiuo metu Menachemas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete dėsto kūrybinį rašymą, o Istorijos ir Jidiš institutuose Amerikoje – šiuolaikinę žydų kultūrą.
Jis teigia apie Lietuvą prieš atvykdamas turėjęs labai nedaug žinių, todėl mano, kad jei ne gauta stipendija, pats nebūtų sugalvojęs aplankyti mūsų šalies. M.Kaiserio manymu, dauguma amerikiečių net neįsivaizduoja, kad tokioje mažoje šalyje gali laukti tiek daug atradimų.

BOX:
Užsieniečių Lietuvoje (tūkst.) 2008 m.    2009 m.    2010 m.
Rusų    12,8    12,3    11,7
Baltarusių    4,7    4,8    3,3
Ukrainiečių    2,6    2,5    1,7
Lenkų    0,5    0,5    0,5
Vokiečių    0,5    0,4    0,4
Latvių    0,4    0,4    0,4
Amerikiečių    0,5    0,4    0,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Prof. dr. Davidas Passigas įspėja Lietuvą apie jau artimiasiais dešimtmečiais jai kilsiančius iššūkius. Liepos 4-5 dienomis Vilniuje vyksiančiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume (PLEF) žinomas futuristas kartu su kitais garsiais Lietuvos ir užsienio verslininkais bei mokslininkais svarstys mūsų šaliai ateityje gresiančias rizikas ir galimus jų sprendimo būdus.

 

Pasak mokslininko, didžiausias iššūkis, su kuriuo ateityje susidurs tiek Lietuva, tiek visas pasaulis – sparčiai senkantys energijos ištekliai. Ir tai turės įtakos ne tik šalių ekonominei gerovei, bet ir kels įtampą tarp valstybių. „Energetinis badas tiesiogiai veiks besikeičiantį jėgų balansą pasaulyje. Tokios mažos, neturinčios pakankamai energijos resursų šalys kaip Lietuva, turėtų vengti įsitraukti į bet kokius tarpvalstybinius konfliktus, nes tai keltų grėsmę valstybės išlikimui,“ – sako prof. dr. D. Passigas. Jo nuomone, Lietuvai būtų racionalu jau dabar pradėti rūpintis alternatyviais energijos ištekliais, pavyzdžiui, efektyviu saulės energijos panaudojimu.

 

Futuristo teigimu, pasaulio laukia radikalūs pokyčiai – per ateinantį šimtmetį mūsų planeta pasikeis labiau nei per pastaruosius 5 tūkst. metų. „Jau dabar vykstantis progresas daugeliui mūsų kelia nuolatinį stresą ir norą, kad para pailgėtų bent viena valanda, – pastebi profesorius. – Deja, šis noras ir liks tik svajone, todėl žmonijai teks išmokti greitai bei sėkmingai įsisavinti naujausias technologijas ir efektyviai išnaudoti kiekvieną milisekundę.“

 

Anot prof. dr. D. Passigo, žvelgiant į ateitį, nerimą kelia ir besikeičianti demografinė situacija, lemsianti įvairius socialinius ir ekonominius disbalansus. „Žmonių populiacija ateityje tik mažės – po šimtmečio pasaulyje bus vos 5-6 milijardai gyventojų, – sako prof. dr. D. Passigas. – Turime jau dabar ieškoti sprendimų, nes juos rasti užtruks, žinant, kad populiacijos mažėjimą lemia dešimtys veiksnių.“

 

Apie ateities Lietuvą globalaus pasaulio kontekste forumo metu taip pat diskutuos JAV kompanijos „Thermo Fisher Scientific“, neseniai įsigijusios „Fermentą“, viceprezidentas Alanas Malus, bendrovės „Get Jar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laurs, Europos verslo laikraščių asociacijos (EBP) paskelbtas „Europos metų vadovu 2011“, kiti sėkmingi verslininkai bei mokslininkai.

 

Lenkijoje gyvenantys lietuviai patiria sunkumų švietimo srityje, tačiau lieka lojalūs valstybei, kurioje gyvena, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zarakevičienė.

“Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais”, – interviu BNS teigė diplomatė.

Ambasadorė pripažino, kad pernai rudenį jos darbo pradžia Varšuvoje dėl eskaluotos įtampos buvo sudėtinga, tačiau pabrėžė, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip kartais apibūdina spauda.

L.Zakarevičienės nuomone, Visagino atominės elektrinės projektą remianti Varšuva nedalyvaus Karaliaučiaus jėgainės projekte, o spekuliacijos, kad lenkai gali trauktis iš naftos perdirbimo gamyklos bendrovės Mažeikiuose, buvo kurstomos dirbtinai.

Buvo pranešimų, kad dar nepradėjusi dirbti Lenkijoje sulaukėte akibrokšto – teko ilgai laukti skiriamųjų raštų įteikimo. Ar matote, kad pastaruoju metu pasikeitė Varšuvoje požiūris į Lietuvą?

Kai tik atvažiavau, tikrai buvo sunku. Tuo metu buvo didžiausia įtampa, pats pikas. Dabar yra pakankamai normali atmosfera darbui. Man dabar yra šiek tiek lengviau negu buvo spalio arba lapkričio mėnesiais.

Kas sukėlė tą įtampą?

Vertinti galima įvairiai. Galima vertinti kaip rinkimų kampanijos pradžią – šiemet spalį Lenkijoje vyks rinkimai. Bet geriausiai atsakytų patys lenkai.

Tiesiog norėčiau pabrėžti, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip jie kartais paišomi. Santykiai yra daugialypiai. Yra labai gražaus bendradarbiavimo – kultūros žmonės, istorikai, energetikos ministrai puikiai bendrauja, labai gera atmosfera regionuose, miestų ir regionų valdžios rodo didelį norą bendradarbiauti. Supaprastinti visą klausimą, kad santykiai labai geri arba labai blogi, yra nekorektiška.

Lenkijos politikai, užsienio reikalų ministras aiškina, kad požiūris pasikeitė, nes atsisakyta romantinio požiūrio į Lietuvą ir atėjo metas pareikalauti įvykdyti duotus pažadus, visų pirma dėl tautinių mažumų. Ar Lenkija objektyviai vertina lenkų kilmės Lietuvos piliečių padėtį?

Manau, kad iš to daroma šiek tiek politikos. Paties ministro R.Sikorskio pasakymų nenorėčiau komentuoti, tai nepriimtina diplomatinėje praktikoje.

Viskas susiveda į 1994 metų sutartį. Tai buvo labai svarbus dokumentas, kuris davė startą santykiams plėtotis. Sutartis numatė principinius dalykus, bet detales nustatyti yra ekspertų, ne politikų darbas.

Sutartis kalba apie tautinių mažumų padėtį. Tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai Lenkijoje iš esmės gali mokytis gimtąja kalba, gali plėtoti savo kultūrą. Problemų atsiranda, kai kyla klausimas, kaip tai daryti. Bet daug dalykų turi spręsti ekspertai, ne politikai – kiek reikia vadovėlių, kas juos turi leisti, kiek jie kainuoja.

Bet Jūsų minimos 1994 metų Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatas Vilnius ir Varšuva vertina skirtingai?

Taip. Lenkai sako, kad lietuviai sutarties nesilaiko.

Problema ta – kad kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai neatsakingai dalijo pažadus. Yra klausimų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gedimino Kirkilo Vyriausybė stengėsi, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė daug. Parengtas įstatymas dėl pavardžių rašybos, bet Seime pritrūko balsų. ES Liuksemburgo teismas dėl pavardžių pasakė savo nuomonę. Lenkai priekaištaudavo, kad nesilaikome europinių standartų, laužome europines normas. Bet buvo pasakyta labai aiškiai, kad europinių standartų nėra, o kiekviena valstybė rašybą reguliuoja pagal savo įstatymus. Dabar dėl šito pretenzijų negirdime.

Bet iš principo aš, kaip moteris, manau, kad reikia sutvarkyti pavardes. Mūsų moterys teka už užsieniečių ir po to turi labai daug problemų. Man gaila tų moterų ir jų vaikų. Nekalbame apie lenkiškas pavardes – kalbame apskritai apie pavardes. Nuo 1990 metų labai daug kas pasikeitė – mes ES nariai, NATO nariai, Šengeno erdvės nariai. Bet dabar yra tokie galiojantys įstatymai ir jų reikia laikytis.

Mums priekaištaujama dėl vietovardžių rašybos. Kol turėjome Tautinių mažumų įstatymą, juo remiantis buvo galima kai kur pakabinti lenkiškas lenteles. Kai nustojo įstatymas galioti, vietovardžių rašymą reglamentuoja Lietuvių kalbos įstatymas, ir yra kaip yra. Mes, kaip teisinė valstybė, turime gerbti savo įstatymus. Bet ateityje apie tai bus šnekama, bus ieškoma sprendimų.

Pakomentavote lenkų skundus, norėčiau paklausti apie lietuvių reikalus Lenkijoje. Užsienio reikalų viceministras Janas Borkowskis (Janas Borkovskis) neseniai pareiškė, kad lietuvių vaikams Lenkijoje tetrūksta tik “gulbės pieno”. Tačiau patys lietuviai Punske ir Seinuose turi nusiskundimų – dėl vadovėlių, dėl mokyklų finansavimo. Ar turi lietuviai kaip tautinė mažuma Lenkijoje neišspręstų problemų?

Turi. Mažinamas mokyklų skaičius. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mažėja vaikų, ir mokyklų optimizavimas vyksta tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Vadovėlių iš tiesų trūksta. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi visus vadovėlius nuo pirmos iki 12 klasės lenkų kalba, ir Lietuva finansuoja tų vadovėlių leidybą. Lenkijoje yra problema. Lietuviai gauna tam tikrą sumą, už kurią vadovėlius leidžia leidykla “Aušra”. Bet tų pinigų nepakanka. Tiražas nėra didelis, vadovėliai brangūs, ir vadovėlių tikrai trūksta.

Mums ir lietuviams Lenkijoje kelia nerimą naujovė – kompiuteriniai vadovėliai. Neaišku, kaip tai atrodys. Be abejo, jei kiekvienas vaikas kompiuterinį vadovėlį turės ant stalo mokykloje ir namuose, kodėl gi ne. Bet aš labai abejoju, ar tai realu. Manyčiau, kad tai nėra situacijos gerinimas švietime, nors lenkai teigia, kad jie viską daro labai gerai.

O šiaip ir Punske, ir Seinuose lietuviai yra lojalūs savo valstybei, kurioje gyvena. Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.

Kaip vystosi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas energetikos srityje, įgyvendinant strateginius projektus?

Energetikoje bendradarbiavimas puikus. Ministrai gerai supranta vienas kitą, kai reikia – susiskambina, susitinka Briuselyje. Lenkai suinteresuoti Visagino atomine elektrine. Jie planuoja pietinėje dalyje patys statyti dvi elektrines, ir jiems tos patirties labai reikia.

Elektros jungtis “LITPOL Link” puikiai juda į priekį, ir 2015 metais turi būti baigta. Dėl dujų jungties yra sutarimas, turi būti parengta galimybių studija. Energetikos projektai yra prioritetas tiek mums, tiek lenkams. Rengdamiesi pirmininkauti ES jie prioritetu paskelbė Europos saugumą. Po tuo patenka ir energetinis saugumas.

Ar realu, kad lenkai kokiu nors būdu jungtųsi prie Karaliaučiaus atominės elektrinės projekto?

Aš nemanau. Nors lenkai sako, kad jeigu Karaliaučiuje bus pastatyta elektrinė, jie skaičiuos, kas bus pigiau. Bet elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra statoma, o Karaliaučiuje pastačius elektrinę kibirais elektros juk nenešiosi. O jungtys yra brangus malonumas.

Ar išlieka reali galimybė, kad “Orlen” trauksis iš naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose? Ar sulaukiama priekaištų, kad Lietuva pernelyg vangiai sprendžia logistikos problemas?

Manau, kad “Orlen” klausimas buvo eskaluojamas labai dirbtinai. Kažkam, matyt, reikėjo. Dabar bendrovės veikla yra pelninga. Neseniai girdėjau, kad rusai pareiškė, jog jie net neketina pirkti įmonės. O juk prieš metus Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sakė mūsų premjerui, kad jau tuoj perka.

Tarifus “Orlen” gavo visai neblogus. Manau, kad ir 19 kilometrų bėgių po truputį atsiras.

Lenkija nuo liepos 1 dienos perima pirmininkavimą ES. Kas Lietuvai aktualiausia pristatomoje darbotvarkėje?

Lenkijos programa labai ambicinga. Iš visos širdies linkiu, kad pavyktų ją realizuoti. Tai, ką Lenkija užsibrėžusi pasiekti, mums yra aktualu. Jie didelį dėmesį skirs Rytų partnerystės klausimui, ta tema numatyti 22 įvairūs renginiai. Tikrai šiais klausimais remsime lenkus.

Lenkai vienu iš prioritetų kelia Europos saugumo stiprinimą, ir energetinis saugumas patenka po šiuo skėčiu. Šiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos pozicijos labai sutampa. Remsime kaimynus, kiek galėsime.

Ačiū už pokalbį.

Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas mano, kad dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus Lietuvai gresia išnykimas.

“Pastarųjų kelerių metų tendencijos rodo, jog situacija tik blogėja. Jei ji ir toliau klostysis pagal tokį, drįsčiau sakyti, dramatišką scenarijų, po kelių dešimtmečių Lietuva bus tik prisiminimas”, – sako politikas.

Jo nuomone, dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus užsienio investuotojams Lietuva ilgainiui taps nepatraukli dėl paprastos priežasties – trūks kvalifikuotos darbo jėgos ir bet kokių darbuotojų.

M. Zasčiurinsko manymu, kyla grėsmė nacionaliniam saugumui, vis sunkiau išlaikyti socialines garantijas.

“Jei jaunimas ir toliau bus verčiamas pilnais autobusais ir lėktuvais traukti laimės ieškoti svetur, ar bus užtikrintas mūsų kultūros, tautos tęstinumas, ekonomikos stabilumas? Galiu tvirtai atsakyti – ne! Mums būtina kuo greičiau rasti priemones šeimoms remti, kad svarbiausia tautos ir valstybės ląstelė nebūtų pažeista”, – tvirtina parlamentaras.

Anot jo, bandymas aklai ir nuolankiai integruoti abejotinas vakarietiškas vertybes lėmė, kad partnerystė dabar iškeliama aukščiau už tikrą teisėtą šeimą.

“Paramos šeimai kompleksiškumo trūkumas ir šeimų palikimas savarankiškai rūpintis su gimus vaikeliui kylančiomis finansinėmis, šeimos ir studijų ar darbo derinimo problemomis, verčia jaunimą “daryti” karjerą, o ne kurti šeimą ir auginti vaikus. Todėl net nekeista, kad statistika tokia liūdna – tuokiamasi sulaukus 26 arba daugiau metų, susilaukiama mažiau atžalų. Tendencija aiški – jei jaunimą paliksime vieną spręsti visus jam kylančius sunkumus ir liepsime jauniems žmonėms patiems rūpintis savo ir būsimos šeimos gyvenimo gerove, šeimos vertybės taps antraeiliu dalyku. Juk dažnai girdime: kokia šeima, kai dar pats nesu tvirtai atsistojęs ant kojų”, – sako M. Zasčiurinskas.

Anot jo, “kubiliškų” sprendimų šalininkai valdžioje kalba apie šeimos instituto svarbą, tačiau kaip jau tapo įprasta, jų žodžiai visiškai priešingi veiksmams.

“Nesibodima priešinti tėvų ir senolių. Motinos, kurios išeina motinystės atostogų, potencialiai laikomos “vagimis” ir persekiojamos, iš tų, kurios atostogomis nesinaudoja, atimama ir ligos pašalpa, nepaisant to, kad šios motinos dirba ir moka sveikatos draudimo įmokas. Parama teikiama tik vargingiausiai gyvenančioms šeimoms, numetant joms kelis litus kruopoms. Tai valdantiesiems daug paprasčiau nei sukurti darbo vietas ir leisti žmonėms užsidirbti ir gyventi oriai. Be to, šiuo metu tos šeimos, kurios bando dirbti, užsidirbti ir išsilaikyti pačios, paliekamos praktiškai be jokios pagalbos”, – apgailestauja Seimo narys.

Pasak jo, statistika rodo, jog vykdoma šeimos politika veda link šeimos kaip institucijos silpninimo. Šeimos jaučiasi nesaugios, didėja skyrybų skaičius (2010 m. įregistruota apie 7 proc. daugiau ištuokų nei 2009 m.), vis daugiau naujagimių gimsta ne santuokoje (2010 m. net 28,7 procentai).

“Visuomenės nesaugumas lemia nesaugumą šeimoje, skatina vaikų pyktį ir patyčias. Lietuvoje vaikų savižudybių skaičius vienas didžiausių tarp ES šalių. Tokia situacija netoleruotina, jai nesikeičiant, nesukuriant šeimoms saugios aplinkos, demografinė situacija Lietuvoje tik blogės”,- prognozuoja M. Zasčiurinskas.

Jo nuomone, pirmiausia reikia grįžti prie amžinųjų vertybių, teigiančių, jog šeima yra svarbiausia visuomenėje.

Kaip pastebi politikas, visuotinis gyventojų surašymas dar kartą patvirtino visiems aiškiai žinomą tiesą – gyventojų Lietuvoje katastrofiškai mažėja, mūsų visuomenė sensta, o realios ir tikslingos programos, kaip šias problemas spręsti, nėra ir per dvejus metus nežengtas nė vienas realus žingsnis jos pradžiai.

Anot M. Zasčiurinsko, 2,1 statistinio vaiko skaičiuojant vienai motinai – siektinas ir reikalingas rodiklis, kad gyventojų skaičius liktų nepakitęs. Dabar situacija, jo teigimu, visiškai kitokia – moterys vidutiniškai pagimdo po 1 vaiką, todėl visuomenė senėja, Lietuvoje per pastaruosius 20 metų gyventojų skaičius intensyviai mažėjo (nuo 3639,7 tūkst. 1990 m. iki 3329 tūkst. 2010 m.).

M. Zasčiurinsko nuomone, svarbiausios to priežastys – valdančiųjų veiksmų sąlygota masinė gyventojų “evakuacija” bei gimstamumo ir mirtingumo proporcijų svyravimas.

Lietuva gegužės 24-ąją:

1377 m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas.

1867 m. Vilniaus senovės muziejuje atidaryta viešoji biblioteka.

1993 m. Klaipėdoje atidengtas paminklas, skirtas nežinomų prancūzų, 1871 metų karo belaisvių, stačiusių Vilhelmo kanalą ir čia žuvusių, atminimui.

1997 m. už 25 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių ir Bernotų kaimų, atidengtas geografinį Europos centrą žymintis akmuo. Šį centrą 1989 metais nustatė Prancūzijos nacionalinės geografijos institutas.

2002 m. dainininkei Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai Londone įteiktas Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas – vienas prestižiškiausių pasaulio muzikos prizų. Jis teikiamas už išskirtinį menininko pasirodymą Didžiosios Britanijos scenose.

2003 m. konservatorius Andrius Kubilius Tėvynės sąjungos pirmininko poste pakeitė dešimt metų jai vadovavusį Vytautą Landsbergį.

2006 m. eidama 91-uosius metus mirė žinoma žodynininkė, kalbos kultūros specialistė, pedagogė Antanė Kučinskaitė.

2007 m. prie išorinės Europos Sąjungos sienos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, atidaryta nauja Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kapčiamiesčio užkarda.

2009 m. Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius gegužės 17 d. vykusių rinkimų rezultatus – Lietuvos Prezidente išrinkta eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Ją parėmė 68,21 proc. rinkėjų.

2009 m. eidamas 87-uosius metus Vilniuje, savo namuose, mirė žinomas kompozitorius, smuikininkas, dirigentas, kultūros ir meno veikėjas Jurgis Gaižauskas.

Kai kuriuos įvairių metų gegužės 24 dienos įvykius priminė ELTA.

Lietuva – šalis, sugebanti sėkmingai pritraukti tiesiogines užsienio investicijas (TUI). Apie tai kalbama paskelbtoje metinėje apžvalgoje „FDI Global Outlook report 2011“, kurią parengė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas kartu su „The Financial Times“ tyrimų bendrove „fDi intelligence“ (http://www.fdiintelligence.com).

Apžvalgoje rašoma, kad praėję metai teigiamų pokyčių atnešė beveik visoms Rytų Europos dalies šalims. Pažymima, kad Lietuvos rezultatai džiuginantys. Šioje šalyje TUI projektų padaugėjo 52 procentais. Pasak apžvalgos autorių, mažos šalys – tokios kaip Lietuva ir Estija, yra žymiai lankstesnės pritraukiant investicijas ir greičiau priima sprendimus.

Pasak apžvalgos, nors TUI projektų pasaulyje skaičius 2009 m. smuko 17 proc., o 2010 m. – 0,39 proc., jaučiama tam tikra stabilizacija. Apie trečdalio TUI sulaukė verslo ir finansinių paslaugų sektorius, taip pat atsigauna investicijos į pramonę – jos 2010 m. padidėjo 21 proc., o žemės ūkis įvardijamas kaip labai perspektyvi šaka. Pasak „FDI Global Outlook report 2011“, kol kas blogiausia situacija išlieka statybų ir nekilnojamo turto sektoriuose. Trečdalį visų TUI pritraukė Azijos–Ramiojo vandenyno regionas, Vakarų Europos šalyse tiesioginės investicijos mažėjo 19 proc.

Kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, TUI srautas Lietuvoje 2010 metais padidėjo beveik 4 kartus lyginant su 2009 metais.

Lietuva remia Europos Tarybos (ET) generalinio sekretoriaus vykdomas šios organizacijos reformas, skirtas ją modernizuoti ir padidinti jos efektyvumą diegiant demokratijos, žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės standartus visose Europos šalyse, teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ET Ministrų komiteto sesijoje Stambule gegužės 11 dieną.

„Sparčiai besikeičiančioje tarptautinėje aplinkoje ET turi išlikti pirmaujančia paneuropine institucija, kuri vienija šalis nares teisiškai susaistančiomis taisyklėmis ir standartais bei padeda joms įveikti iššūkius demokratijos, įstatymo viršenybės ir žmogaus teisių srityse“, – sakė A. Ažubalis.

Kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, A. Ažubalis susitikime pasveikino ET veiklą prisidedant prie įšaldytų konfliktų sureguliavimo, įskaitant ET Venecijos komisijos vaidmenį konsultuojant teisės klausimais Moldovos Vyriausybę bei ET Žmogaus teisių komisaro rekomendacijas po konflikto Gruzijoje2008 m. rugpjūčio mėnesį.

Ministras pažymėjo, kad ET ir ESBO turi glaudžiai koordinuoti savo veiklą prisidėdamos prie pastangų sureguliuoti užsitęsusius konfliktus ir teikdamos pagalbą demokratinėms permainoms Šiaurės Afrikoje.

Gegužės 10-11 dienomis vykusioje Europos Tarybos ministrų komiteto 121-ojoje sesijoje Lietuvos užsienio reikalų ministras kartu su kitų 46 valstybių atstovais ir ET institucijų vadovais aptarė šiuo metu vykdomos visos organizacijos ir Europos žmogaus teisių teismo atskirai reformų aktualijas, išminčių grupės ataskaitą dėl daugiakultūrinėms Europos šalių visuomenėms kylančių iššūkių bei ET generalinio sekretoriaus Thorbjorno Jaglando iniciatyvą dėl ET bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis stiprinimo.

ET įkurta 1949 m. Tai seniausia Europos regioninė organizacija, skirta skatinti įstatymo viršenybės ir demokratijos plėtrą, padėti užtikrinti žmogaus teises.

Šeštadienį Vilnių ir 50 Lietuvos miestų penktą kartą užvaldys šimtai gatvės muzikantų ir jų atliekama muzika. Vien Vilniuje visą dieną šturmuoti gatves ruošiasi apie 300 grupių.

“Gatvės muzikos dienos” iniciatorius ir idėjinis vadas Andrius Mamontovas, klausiamas, kas bus naujo “Gatvės muzikos dienoje”, atsako: Ar mes klausiame, kas bus naujo, tarkime, Kaziuko mugėje? Atsakymas paprastas: visos naujovės dalyvių pasirodymuose. Ateikite ir pamatykite, o dar geriau – sudalyvaukite.

“Grojimas gatvėje pradedančiam muzikantui yra laiptelis į sceną, o patyrusiam muzikantui – žingsnis išsilaisvinimo nuo jau susiformavusių scenos įpročių ar klišių link. Abiem atvejais – tai veda į asmeninį tobulėjimą, taigi GMD yra ne tik smagu, bet ir verta!”, – sako A. Mamontovas.

Pasak jo, gatvės muzikos šventėje, be jau užsiregistravusiųjų, lygiai taip pat laukiami ir spontaniškai prisijungsiantys muzikantai. Svarbiausia, jog visi galintys, mokantys, besimokantys, pradedantys ar baigiantys groti yra visateisiai “Gatvės muzikos dienos” dalyviai. Amžiaus cenzo nėra, išsilavinimo patikrinimo nėra, muzikos instrumentų įvairovė neribojama. Yra tik laiko ribos – baigti groti 22 val. ir prašoma geranoriškumo ir atidumo grojančiam ar dainuojančiam kolegai.

Šventės renginiai vyks 17 sostinės vietų – senamiesčio gatvėse, skveruose, aikštėse. Gatvės muzikantų bus galima klausytis ir “Menų spaustuvės” kieme, Tibeto skvere Užupyje, Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelėje. 20.30 val. “Gedimino 9″ skvere prasidės baigiamasis būgnų koncertas. Tradiciškai šventė baigiama 22 val.

Šventės rengėjai džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau bendruomeninių iniciatyvų, paspalvinančių “Gatvės muzikos dieną”. Šiais metais tokių daug: šventės metu vyks Lietuvoje dar neregėtas muzikinis flashmobas, vyks gongų garsų šou, prie GMD prisidės Jurgos Ivanauskaitės skverelio katinas iš Aguonų gatvės, grupė “Lemon Joy” parodys visiems “Stebuklą”, šventės savanoriai šiais metais ne tik paslaugiai savanoriaus, bet ir dainuos bei gros, radijo stotys pagerbdamos gatvės muzikantus transliuos “gyvą gatvės garsą” iš šventės vietų ir t. t.

Garsas apie GMD sklinda po kaimynines šalis – laukiamos savivaldybių delegacijos iš Rygos, Sankt Peterburgo, Minsko, Talino.

Kaune populiariausia tarp užsiregistravusiųjų – roko ir elektroninė muzika. Kasmet GMD renginio metu ten susiburia didelė hiphopo bendruomenė iš visos Lietuvos, jungianti repą, gatvės šokius, gatvės menus, ekstremalų sportą.

Prieš savaitę popiežių Joną Paulių II paskelbus palaimintuoju, jo atminimą įamžins ir Lietuvos paštas. Šeštadienį į apyvartą bus išleistas naujas pašto ženklas “Jono Pauliaus II Piligrimų kelias”.

Dailininko Henriko Ratkevičiaus kurtame pašto ženkle vaizduojamas palaimintasis popiežius Jonas Paulius II ir piligrimų kelio pirmasis objektas – Vilniaus arkikatedra. Šis pašto ženklas bus išleistas 150 tūkst. tiražu, jo nominali vertė – 2,15 Lt.

Kartu su naujais pašto ženklais bus išleidžiami ir pirmos dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Šeštadienį pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu, Vilniaus centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

Beveik 27-erius metus valdęs Katalikų bažnyčios vadovas buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus lyderių, vadinamas didžiuoju piligrimu. Per savo pontifikavimo laikotarpį aplankė 129 valstybes, tarp jų 1993 m. rugsėjo 4-8 d. Lietuvą. Jis buvo pirmasis istorijoje mūsų šalį aplankęs popiežius.

Viešnagės metu Šventasis Tėvas nuosekliai gvildeno apaštališkosios kelionės po Baltijos kraštus temą – “Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo”, pabrėžė, jog laisvė neatskiriama nuo atsakomybės.

Įamžinant Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje, svarbiausios ir su šiuo popiežiumi susijusios Lietuvos šventovės buvo sujungtos į Jono Paulius II piligrimų kelią. Į šį kelią iš viso įtraukta šešiolika sakralinių objektų.

Šių metų gegužės 1 dieną popiežius Benediktas XVI Joną Paulių II paskelbė Katalikų Bažnyčios palaimintuoju. Šis statusas yra paskutinis žingsnis prieš žmogaus paskelbimą šventuoju. Jonas Paulius II mirė 2005 metais.

Tai – jau keturioliktas šiais metais į apyvartą išleistas pašto ženklas. Per metus Lietuvos paštas vidutiniškai išleidžia 25-30 pašto ženklų. Lietuvos paštas taip pat teikia pasiuntinių, logistikos, finansinio tarpininkavimo ir elektronines paslaugas.

Nekilnojamojo turto statytojai bei pardavėjai, komercinių bankų atstovai po ilgos pertraukos vėl ragina pirkti būstus. Dabar, skubiai, nes bus vėlu. Argumentas jau girdėtas prieš 4-5 metus – esą metų pabaigoje butų ims trūkti, jie bus brangesni, todėl dabar pirkti pats laikas. O nepriklausomi ekspertai “Respublikai” tvirtino, kad pučiant kainų burbulą norima išjudinti sustingusią nekilnojamojo turto bei paskolų rinką.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis praėjusią savaitę žiniasklaidai komentavo, esą antroje šių metų pusėje Vilniuje ims trūkti naujų ekonominės ir vidutinės klasės būstų.

“Nordea Bank Lietuva” Mažmeninės bankininkystės departamento vadovas Jaunius Marinskas ta pačia proga pasisakydamas aiškino, klientai esą skundžiasi, kad nedidelių būstų pasiūla – labai maža. Dar pridūrė, kad vėliau ir palūkanos didės.

Nuo jų neatsiliko bendrovės “Ober-Haus” atstovas Saulius Vagonis: šiemet bankai dosniau teiks paskolas, atsigauna vartojimas, todėl žmonės pirks būstus. To rezultatas – esą laukia būstų pabrangimas iki 10 proc.

Kaip susitarę komercinių bankų analitikai, pradedant SEB, baigiant “Swedbank”, paskelbė apžvalgas, kuriose skelbiama, kad žmonės geriau ėmė gyventi, BVP auga ir toliau augs. Kai kurie bankai jau ragina imti paskolas su vos 5 proc. paskolos dydžio pradiniu įnašu. Ką tai reiškia?

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos narys Arvydas Bagdonavičius mano, kad vartotojas taip viliojamas pirkti.

“Aišku, kad burbulo pūtimo yra, bet toks jų darbas. Nekilnojamojo turto rinkos ar bankų specialistai, vos tik mato nors kokį pagyvėjimą, – apie tai puola skelbti. Turbūt specialiai taip daro”, – svarstė A. Bagdonavičius.

Tokios pat nuomonės ir nepriklausomas finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.

“Tie, kurie stato, nori parduoti, o tie, kurie skolina, visada nori nuteikti, kad kainos nekris ar net kils. Vos tik kokie atsigavimo ženklai pasirodo, jie tuoj išryškinami ir suabsoliutinami”, – sakė ekonomistas.

S. Jakeliūnas nemato priežasčių, kodėl žmonės imtų pirkti būstus. Jo nuomone, šiek tiek pagerėjo tik makroekonominiai rodikliai, tačiau paprasti žmonės to nejaučia.

“Viskas rožinėmis spalvomis rodoma. Kad ir tas BVP augimas 6,9 proc. Juk lyginama su dugnu, o palyginti su 2008 m. pirmu ketvirčiu – 10 proc. mažesnė visa ekonomikos apyvarta. Čia kaip žiūrėsi. Jei lyginsi su tuo, kai buvo blogiausia – didelis augimas, jei ne – didelis kritimas. Taip pat ir su būstais. Bankai verčiasi per galvą, ragina pirkti būstus iš projektų, kuriuos patys ir kreditavo. Daro įvairias nuolaidas, toleruoja didesnį paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykį, nors tai buvo viena iš buvusio burbulo priežasčių. Burbulą labiausiai nulėmė, kad paskolos buvo labai lengvai suteikiamos. Yra rizika, kad bankai ims elgtis taip pat, tik gal ne tokiais mastais”, – prognozavo S. Jakeliūnas.

Finansų analitikui šypseną kelia bankų atstovų, politikų komentarai, esą krizės pabaigą rodo eksporto išaugimas, mažmeninės prekybos apyvartos padidėjimas.

“Kad atsigauna eksportas, reiškia ne tai, kad pas mus viskas gerai, o tai, kad užsienio rinkos, į kurias eksportuojame, atsigavo. Ir dar labai svarbu, kad žymiai išaugo mūsų eksportuojamų produktų kainos. Pavyzdžiui, nafta smarkiai pabrango, tai mes ją perdirbame ir parduodame didelėmis kainomis. Iš mūsų pernykščio eksporto 33 proc. prieaugio maždaug 16-17 proc. sudaro išaugusios eksporto kainos. Tą reikia įvertinti, nes realusis eksportas išaugo dvigubai trigubai mažiau. Į tai neatsižvelgiame, bet trimituojame gražius skaičius.

Tas pats su mažmenine prekyba. Automobilių pirkimas padidėjo, nes buvo labai smukęs. Žmonės, dirbantys eksporto sektoriuje, kelerius metus sau negalėjo to leisti. Dabar nusipirko, nes atsigavo jų pajamos. Bet maisto pardavimas sumažėjo. Nes automobilius perka vieni, o į parduotuves, krapštydami centus, eina kiti”, – dėstė finansų analitikas.

Komercinio banko “DnB NORD” finansų analitikas profesorius Rimantas Rudzkis pripažino, kad bankų analitikai priversti sakyti tai, ką liepia sakyti darbdaviai.

“Analitikas, kuris dirba banke, nėra visiškai laisvas reikšti savo nuomonę, nes pasakymai, kas laukia rinkos, taip tą rinką ir paveikia. Jei aš pradėsiu kalbėti, kad kainos kils, kiti pradės kalbėti, kad kainos kils – susiformuos lūkesčiai ir jos tikrai pakils. Kai analitikas yra banko analitikas, jis gali išreikšti tik banko nuomonę. Aš, jei turiu kitokią nei bankas nuomonę, iš viso jos nedėstau, nes mane traktuoja kaip banko savotišką veidą”, – sakė R. Rudzkis ir pridūrė nemanąs, kad bankai formuoja nuomonę tik tokią, kuri būtų jiems patiems naudinga.