Lenkijos pareigūnai antradienį “politiniu signalu” Lietuvai pavadino sprendimą siųsti neaukšto lygio delegaciją į Sausio 13-osios minėjimą Vilniuje ir apie tai pranešti Lietuvai paskutinę minutę.

Neįvardytus pareigūnus cituoja naujienų agentūra PAP.

“Iš diplomatinių šaltinių PAP sužinojo, jog faktas, kad iki paskutinės akimirkos nebuvo žinoma, ar kas nors atstovaus Lenkijai renginiuose, nebuvo atsitiktinis. PAP šaltiniai teigė, kad buvo siekiama pasiųsti politinį signalą, reiškiantį Varšuvos netenkinančią Vilniaus politiką lenkų tautinės mažumos Lietuvoje atžvilgiu”, – rašoma PAP pranešime.

Antradienį pranešta, kad Lenkijai Vilniuje ketvirtadienį vyksiančiame Sausio 13-osios įvykių minėjime atstovaus Seimo vicepirmininkė Eva Kierzkowska (Eva Kiežkovska), tačiau Seimo ir Senato vadovai kvietimų atvykti į Lietuvą nepriėmė.

Pati E.Kierzkowska PAP antradienį sakė, kad toks sprendimas priimtas po konsultacijų su Lenkijos Užsienio reikalų ministerija. Dar pirmadienį, klausta, ar vyks į Lietuvą, parlamentarė teigė, jog ne.

Antradienį Lenkijos dienraštis “Rzecpospolita” paskelbė, kad Lenkija nesiųs aukšto lygio delegacijos į Sausio 13-osios įvykių minėjimą Vilniuje, taip parodydama poziciją dėl lenkų tautinės mažumos padėties.

Laikraštyje cituojamas Lenkijos seimo užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas Robertas Tyszkiewiczius (Robertas Tiškevičius) sakė, kad “šalta ir santūri Lenkijos reakcija – tai atsakymas į paskutiniojo meto Vilniaus politiką lenkų mažumos Lietuvoje atžvilgiu”.

1991 metų sausio 13 dieną per Sovietų Sąjungos agresiją prieš nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą sovietų kariuomenei ir specialiems daliniams užimant Televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, nuo žuvo 14 žmonių.

Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas antradienį apgailestavo, kad lenkai pasirinko Sausio įvykių minėjimą kaip progą pademonstruoti savo nepasitenkinimą.

“Pats faktas nėra smagus, ypač turint galvoje tai, kad tas įvykis, į kurį buvo kviečiami lenkų vadovai, yra neeilinis. Tai įvykis, kuris reikšmingas ne tik Lietuvai, bet visam regionui – ir Lenkijai taip pat”, – žurnalistams sakė J.Karosas.

Dabar lietuviai be jokių apribojimų gali emigruoti ne tik į Jungtinę Karalystę, Airiją, ar Ispaniją, bet jau ir į Vokietiją bei į daugumą kitų ES valstybių. Tad nusprendėme pasidomėti, kiek šalies gyventojų dabar turi ketinimų emigruoti.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos apklausos paaiškėjo, kad jau netrukus emigruoti planuoja 3,8 proc. respondentų, o per ateinančius dvejus metus – 10,6 proc. Dar nemaža dalis yra neapsisprendę – jie lyg ir norėtų išvykti, bet ne visam laikui ir nežinia kada.
Taip pat pasidomėjome, kiek emigrantų, apklausiamųjų vertinimu, grįš į Lietuvą. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, apklausos rezultatai nuteikia pesimistiškai, nes net 90,8 proc. respondentų mano, kad artimiausiais metais į Lietuvą grįš ne daugiau nei 15 proc. naujosios bangos emigrantų. Kad grįš daugiau nei pusė išvykusiųjų, mano vos 1,2 proc. apklaustųjų.

Ar Jūs turite ketinimų emigruoti iš Lietuvos? (proc.)

Ne    59,4
Norėčiau išvykti, bet ne visam laikui    25
Taip, per ateinančius dvejus metus    10,6
Taip, netrukus    3,8
Nežinau    1,2

Jūsų nuomone, kiek naujosios bangos emigrantų artimiausiais metais grįš į Lietuvą? (proc.)

5–15 proc.    50,6
Vienetai    40,2
20–45 proc.    7,6
Daugiau nei pusė    1,2
Nežinau/Neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. sausio 3–5 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Lietuvos kino rinkos plėtra priklausys nuo tautiškai dubliuotos animacijos, 3D pagundų, pagal patikrintus receptus kepamų tęsinių ir nuo nekomercinių filmų kokybės. Turėtume sulaukti ir bent penkių nacionalinio kino premjerų, tačiau kol kas nėra aiški nė vienos jų premjeros data.

2009 m. Kalėdų dienomis naktinėjusios Vyriausybės ir užsimiegojusio Seimo neprotingi ir nelogiški sprendimai rimtai smogė Lietuvos kino industrijai. Pagrobta PVM lengvata bilietams privertė rodytojus kilstelėti kainas. Etatiniams žiūrovams nebeliko kito pasirinkimo, kaip kino teatruose lankytis rečiau. Komerciniame repertuare kaip niekuomet anksčiau vyrauja holivudiniai kūriniai. Retomis progomis atvežami gudresni filmai nesugebėjo konkuruoti rinkoje įsigaliojusiomis naujomis sąlygomis.
Netgi ambicingai pradėję platinimo naujokai “Incognito Films” greitai įsitikino, kad importuoti mąstyti raginančių rimtesnių filmų neapsimoka. Didesnę patirtį sukaupę “Acme filmai” apkarpė biudžetą ir pirko tik mažiausiai rizikingus kūrinius. Rinkos lyderiai “Forum Cinemas” pirmą kartą du mėnesius neturėjo jokių premjerų.
Pernai bilietų pardavimas stipriai bangavo ir priklausė nuo filmų-įvykių (“Įsikūnijimas”, “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Bjaurusis aš”, “Alisa Stebuklų šalyje”, “Zero II”, “Pradžia”). Kino industrijos dalyviams atsilaikyti per sudėtingiausią išbandymą po nepriklausomybės paskelbimo pagelbėjo dažnai keiksnojama brangiau parduodama 3D skaitmeninė technologija ir nacionalinio kino trūkumą kompensavusi lietuviškai dubliuota holivudinė animacija.

Repertuaro milijoninės svajos
Paskelbtos premjeros generuoja daugiau ryškesnių vilčių, kad kino rinka išvengs 2010 m. pasitaikiusių gilių duobių ir pagimdys gausesnį lietuviškų milijonierių būrį. Šią stebuklingą ribą pernai pavyko įveikti tik trims filmams, neskaitant 2009 m. gruodį rodyto “Įsikūnijimo”. Pirmuoju kandidatu drąsiai galime paskelbti nuostabaus grožio animacinį miuziklą “Ilgo plauko istorija” (“Tangled”), kuris turėtų nustebinti patyrusios “keistuolės” Ilonos Balsytės ir naujosios talentės Ramintos Naujanytės-Bjelle lietuviškai įdainuotomis arijomis.
Neverta iš anksto nurašyti nuotykių epo “Guliverio kelionės” (“Gulliver’s Travels”).
Milijoninę lobių skrynią garantuotai suras būsimas gegužės čempionas “Karibų piratai: ant keistų bangų” (“Pirates of the Caribbean: On Stranger Tides”). Naujas laivo kapitonas Robas Marshallas pakeitė režisūros stilių, nepakeičiamam Johnny Deppui pakvietė į kompaniją seksualiąją ispanę Penelope Cruz ir nusprendė pašokti su 3D kameromis.
“Greitų ir įsiutusių” lenktyninio serialo kiekviena dalis atrodo kvailesnė už ankstesnę, bet, paradoksalu, parduoda daugiau bilietų. Penktajame etape “Fast Five” prodiuseriai susodino į stilingai išblizgintus automobilius visą aktorių žvaigždyną su stipriu naujoku Dwayne’u Johnsonu ir užkamšė banalaus siužeto skyles, kad paskutinį balandžio savaitgalį atvažiuotų dar vienas masinį skonį idealiai atitinkantis milijonierius.
Kiekvienas kino pramogomis susižavėjęs vaikas galėtų jus informuoti, kad 2011 m. vasarą sulauksime ir animuotų mašinyčių kultinės šeimyninės komedijos “Ratai” tęsinio. Po penkerių metų atostogų prie režisūros vairo sėdantis reiklusis animacijos profesorius Johnas Lasseteris (XXI amžiaus Disney’us) leidžia tikėtis neeilinio įdomumo ir linksmumo filmo.

Ratuotas Blinda

Oficialios išjojimo datos kol kas nepaskelbė lietuviško komercinio kino viltis “Tadas Blinda: pradžia”. Donato Ulvydo režisuotas ir Ramūno Greičiaus nufilmuotas epinis nuotykis turi ambicingo potencialo bent dviem milijonams litų. Bambėti mėgstantys kritikai visuomet ras prie ko prisikabinti, bet pasikeitimų bijančią vyresniąją kartą piktinantis filmas turėtų būti siejamas su nacionalinio kino atgimimu. Kai pasiseks lankomumo rekordus išsprogdinti Blindai, tai Manto Jankavičiaus ir Agnės Ditkovskytės dueto vaidybą įvertinę žiūrovai dažniau dairysis į kitus lietuviškus filmus, kuriems neteks bejėgiškai kapanotis 20–150 tūkst. Lt pelkėse.
Be Tado Blindos, turėtume sulaukti dar bent keturių nacionalinio kino premjerų: Audriaus Juzėno “Ekskursantės”, Algimanto Puipos “Miegančių drugelių tvirtovės” (populiariau “Nuodėmės užkalbėjimo 2″), Kristinos Buožytės “Auroros” ir kažkur pradingusio Šarūno Barto “Eurazijos aborigeno”. Bet nė vieni kol kas neskuba pradžiuginti konkrečių premjerų datų pažadais.

Kas mėnesį – po keturiolika premjerų

Kad Lietuvos kino rinka atsigauna po mokesčių nulemtos stagnacijos, iliustruoja premjeromis sočiai užgrūsti pirmieji trys 2011 m. mėnesiai. Žiūrovams bus patiekta po mažiausiai keturiolika naujienų, neskaičiuojant tradicinių renginių (“Žiemos ekranai”, “Šeršėliafam”, “Kino pavasaris”). Pirmojo ketvirčio repertuaras atrodo kaip senais gerais laikais, kai platintojai nebijodavo konkuruoti keturiais penkiais filmais per vieną savaitgalį.
Šauniausia, kad repertuaras džiugina neįtikėtinu brandumu. Bet kurio kino festivalio programos nepagadintų sausį siūlomi filmai: Venecijos “Auksiniu liūtu” praturtėjusios Sofios Coppolos lyrinė dramedija “Kažkur tarp ten ir čia” (“Somewhere”), “Oskaro” premijų favoritu įvardijama Toronto publikos simpatijų laureatė istorinė drama “Karaliaus kalba” (“King’s Speech”), literatūriškas Kanų uždarymo ceremonijos filmas “Tėve mūsų, kuris esi medyje” (“The Tree”), Romos konkurse žibėjusi liūdnomis emocijomis virkdanti drama “Triušio urvas” (“Rabbit Hole”) su pasiaukojamai vaidinančia Nicole Kidman ir desertui itin sukrečiantis Darreno Aronofsky “Juodosios gulbės” (“Black Swan”) šokis. Trapioji ir grakščioji Natalie Portman devynerius metus laukė galimybės ryškiai atsiskleisti, dešimt mėnesių atsidavusi treniravosi šokti baletą, kad fenomenaliai transformuotųsi į psichologiškai sudėtingą vaidmenį.
Vasarį bent pusė premjerų nusipelno didesnio dėmesio, nepaisant sunkių temų. Alejandro Gonzalezas Inarritu tyrinės neišvengiamą akistatą su mirtimi dramoje “Biutiful”. Nepailstantis veteranas Clintas Eastwoodas mistiniame trileryje “Po mirties” (“Hereafter”) susies skirtinguose pasaulio kraštuose esančių žmonių likimus mirties nuojautomis. Vizualiojo kino pirmūnas Danny Boyle’as ekranizavo išsigelbėjimo iš mirties gniaužtų istoriją kraupioje vieno aktoriaus dramoje “127 valandos” (“127 Hours”). Pradiniai atsiliepimai po slaptųjų seansų liudija, kad aukštą meninį lygį stabiliai išlaikantys broliai Coenai surežisavo jausmingomis emocijomis, gudriu juoduoju humoru ir tvirtais vaidmenimis pabalnotą vesterną “Tikroji drąsa” (“True Grit”).

Už kokybę!
Spragintais kukurūzais kvepiančioms masėms rūpės tuščiai šaudantis, žiauriai smurtaujantis ir suvienodėjęs 3D Nicolas Cage’as (“Piktas vairuotojas”), tačiau rimčiau nusiteikę kinomanai rinksis didesnęs išliekamosios vertės romantinę komediją “Iš kur tu žinai” (“How Do You Know”). Legendinis Jackas Nicholsonas geriausiu atveju kine rodosi kas dvejus metus, tad būtų nuodėmė praleisti neeilinį pasimatymą.
Didysis nenuorama Woody Allenas šiek tiek išsisėmė kopijuodamas vis tą patį savo filmą su kitais aktoriais, bet prisiekusiems jo gerbėjams bus smagu sužinoti, kaip komedijoje “Tu sutiksi aukštą tamsiaplaukį keistuolį” (“You Will Meet a Tall Dark Stranger”) poetiškai ir pagarbiai maestro pakrikštijo poną Mirtį. Užtat Francois Ozonas su feministine dainų ir šokių komedija “Vaza” (“Potiche”) sugrįžta pačiame jėgų žydėjime po kelių kūrybinių nesėkmių.
Labai svarbu gausesniu lankomumu palaikyti platintojų ryžtą rodyti ne vien idiotiškus filmus. Pirmieji trys 2011-ųjų mėnesiai stipriai lems, ką žiūrėsime pavasarį, vasarą ir rudenį. Viena tokių laukiamiausių staigmenų pasikrikštijo “Super 8″. Kol kas nieko ypatingo apie paslaptingiausią 2011 m. vasaros filmą nėra žinoma, bet režisieriaus ir scenaristo J.J.Abramso (TV serialas “Dingę”, “Projektas “Monstras”) reputacija kviečia tikėtis nerealaus mokslinės fantastikos rebuso.
Vis dėlto stipriausia iniciatyva tradiciškai priklauso begaliniams tęsiniams, perdirbiniams ir modernizuotoms ekranizacijoms. Galbūt vieną gražią dieną galėtume atsibusti ir masiškai boikotuoti pinigus melžiančio ir originalių idėjų nesužvejojančio Holivudo siūlomas pramogas? Tačiau tokia revoliucija neprasidės, nes esame įpratinti prie vartojimo procedūrų.
Beje, vos ne kiekvienas tęsinys konvertuojasi prie madingojo 3D režimo ir skuba išpešti kuo daugiau pinigų, nors Jameso Camerono avatariškai išpopuliarinta technologija šiandien dažniau erzina patamsėjusiais vaizdais ir glumina neypatingais erdviniais efektais, kai nusiėmus akinius ekrane matomas beveik toks pat vaizdas.
Galime jaustis užtikrintai, kad bent jau Stevenas Spielbergas animacinių vaizdinių fantazijoje “Tintino nuotykiai. Vienaragio paslaptis” 3D efektus išnaudos kokybiškai.

Ką daryti, kad būtų visiems geriau?
Mūsų laukia įdomūs kino metai su neplanuotais atradimais ir privalomais nusivylimais. Komercine potencija spinduliuojančių filmų repertuare pasodinta pakankamai, tad bilietų derlius turėtų užaugti gardesnis ir gausesnis nei 2010 m. Kino darže pridergusi ir rinkos plėtrą nedėkingiausiu momentu sustabdžiusi Vyriausybė taip pat galėtų pamąstyti, kaip atidirbti už nuodėmes.
Intriguojamai ir šauniai skambėtų siūlymas sugrąžinti lengvatinį PVM tarifą kino bilietams, o platintojams ir rodytojams nustatyti draugišką tarifą, kad sutarta procentinė dalis (5–10 proc. nuo pajamų) papildytų lietuviškų filmų gamybos biudžetą. Galbūt pritaikius panašią formulę pavyktų paspartinti nacionalinio kino procesą ir išleisti į repertuarą daugiau savų, o ne importinių filmų.

Svarbiausiame Lietuvai 2011 m. sporto renginyje – mūsų šalyje rugsėjį vyksiančiame Europos krepšinio čempionate mūsų šalies rinktinės galimybės nugalėti realios, o ir prielaidų tokiam optimizmui netrūksta.

Po 2010-ųjų pasaulio krepšinio čempionato, kur, daugelio nuostabai, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius, pergalėmis niekada nepasisotinančių mūsų šalies krepšinio mėgėjų mintis užvaldė vienas tikslas – aukso medaliai Europos čempionate. Ar turime šansų laimėti? Atsakymas vienareikšmis – taip. Kokie veiksniai lems Lietuvos rinktinės rezultatus Europos čempionate ir galimybę tapti čempionais?

Komanda gali keistis

Kokios sudėties Lietuvos rinktinė turėtų kovoti Europos čempionate – ta, kuri laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalius, ar tokia, į kurią sugrįžtų garsiausi šalies krepšininkai?
Jokių abejonių nekelia rinktinės vėliavnešio – vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros – kandidatūra. Iš ganėtinai jaunų, žvaigždžių statuso dar neturinčių žaidėjų sugebėjęs suburti tikrą komandą, kuri pasaulio čempionate pralaimėjo tik būsimiems čempionams amerikiečiams, K.Kemzūra ir jo trenerių štabas nė akimirką neleido suabejoti savo profesionalumu.
Tačiau didelė tikimybė, kad pasaulio čempionate visus žavėjusi rinktinė Europos pirmenybėse Lietuvoje gali būti šiek tiek kitokia, nes apie norą grįžti į nacionalinę komandą yra pareiškę ir kai kurie garsiausi Lietuvos krepšininkai. Tai – Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai. Be to, prie rinktinės slenksčio stovi ir talentingiausias Lietuvos jaunimas – Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas.
Nors naujos kartos rinktinė su Kęstučiu Kemzūra jau įrodė ką gali padaryti vieninga ir noru laimėti deganti komanda, tačiau kartu sakyti, kad rinktinei nebereikia legendinių mūsų krepšinio žvaigždžių, kurie dar neatsisveikino su nacionaline komanda, būtų nusikaltimas. Taip mano “Prognozių” pašnekovai.
“Į rinktinę reikia kviesti visus stipriausius šalies krepšininkus. Ir treneris turi nebijoti reikšti kategoriškos nuomonės siekdamas aukščiausių tikslų, – įsitikinęs legendinių “Žalgirio” laikų krepšininkas, pasaulio čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas Sergejus Jovaiša. – Pasaulio čempionate mūsų rinktinę lydėjo ir sėkmė, kurios Europos čempionate vargu ar sulauksime. Be to, kiek teko girdėti, į Lietuvą žada atvažiuoti ir kitų šalių didžiausios žvaigždės, tad konkurencija bus milžiniška. Lietuvos ekipai prireiks daugiau meistriškumo ir patirties. Todėl reikės  stipriausiųjų šalies krepšininkų paramos, ir žaidėjai, kurie kovojo pasaulio čempionate, tačiau 2011 m. rinktinėje turės užleisti vietą vyresniems ir labiau patyrusiems kolegoms, neturėtų įsižeisti. Viskas priklausys nuo trenerio, jam neturi būti jokio spaudimo iš šalies”.
“Šarūną Jasikevičių Lietuvoje turime vienintelį. Žaidžiant Lietuvoje, kai rinktinės krepšininkus slėgs milžiniška atsakomybė ir psichologinė įtampa, toks žaidėjas kaip Šaras būtų aukso vertės. Ir stebint Kšyštofo Lavrinovičiaus žaidimą Eurolygoje neabejoju, kad jis rinktinei būtų reikalingas. Apsispręsti bus sunku, – svarsto olimpinis čempionas ir prizininkas, legendinių “Žalgirio” laikų gynėjas, o dabar – vienas Lietuvos rinktinės trenerių Valdemaras Chomičius. – Tačiau žvaigždėms – jokių privilegijų. Į rinktinę turi patekti tie, kurie yra geriausiai pasirengę ir dega noru kautis už Lietuvą. Geriausius turėsime atrinkti pasirengimo metu. Manau, burdami rinktinę turėsime žiūrėti ir į ateitį. Didelė konkurencija mums turėtų būti į naudą. Tačiau skubėti su prognozėmis neverta, nes sezonas dar tik įsibėgėja, nežinia, ar visi rinktinės kandidatai galės ir norės vasarą skirti darbui, o ne ilsėtis”.
“Rinktinėje turi kovoti patys stipriausi krepšininkai, neatsižvelgiant į jų amžių. Jeigu mūsų žvaigždės neatsisakys žaisti Europos čempionate, jie turėtų būti rinktinėje. Š.Jasikevičiaus, brolių Lavrinovičių, R.Kaukėno pagalba būtų labai vertinga nacionalinei komandai, – dėsto ir Rimantas Grigas, buvęs Kauno “Žalgirio” vyriausiasis treneris. – Mano manymu, kai kuriais momentais šių žaidėjų trūko pasaulio čempionate. Jauna komanda yra jauna komanda. Pasaulio čempionate mums pavyko, jaunos Lietuvos rinktinės galbūt kai kurie varžovai neįvertino. O Lietuvoje vyksiančiame Europos čempionate šeimininkai jau bus laikomi favoritais, todėl visi priešininkai su jais kovos iš visų jėgų ir atitinkamai nusiteikę. Todėl laimėti nebus lengva”.

Slėgs atsakomybė

Europos čempionate mūsų komandą jau slėgs didžiulė atsakomybė, kurios ji nejautė pasaulio pirmenybėse. “Sirgalių parama taip pat bus lietuvių koziris, tačiau kartu didės ir atsakomybė, psichologinė įtampa. Esant tokiai situacijai gali pradėti jaunesniems žaidėjams drebėti rankos, noras padaryti kuo geriau neretai duoda atvirkščią rezultatą. Ir štai tuomet itin praverčia labiausiai patyrę žaidėjai. Toks Š.Jasikevičius, žaidęs daugybę finalų, matęs ir karšto, ir šalto, būtų labai naudingas rinktinei”, – mano R.Grigas.
Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Darius Maskoliūnas, Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkas, dabar – vienas Vilniaus “Lietuvos ryto” komandos trenerių, taip pat laikosi nuomonės, kad rinktinė, kuri pasaulio čempionate Turkijoje iškovojo bronzos medalius, Europos pirmenybėse kovos truputį pasikeitusi.
“Rinktinės branduolys turėtų išlikti tas pats, treneriai – taip pat. Tai – labai svarbu, nes vieni kitus jau pažįsta, žaidėjai žino, ko treneriai iš jų nori. Rinktinei sudarytos pačios geriausios sąlygos, komandoje yra pasitikėjimas, didžiulis pliusas – sirgaliai. Tad Lietuvos rinktinė turės visas sąlygas gerai žaisti. Tačiau žaidžiant Lietuvoje didžiausias klausimas, ar krepšininkai išlaikys psichologinę įtampą? Juk pasaulio pirmenybėse tapus prizininkais niekas nebešneka apie jokios kitos spalvos medalius Europos čempionate, kaip tik aukso, – pastebi D.Maskoliūnas. – Todėl be jokių abejonių sakau, kad Š.Jasikevičius ir kiti garsiausi ir labiausiai patyrę Lietuvos krepšininkai būtų labai reikalingi rinktinei. Jau dabar matome ir dar turėsime progos pamatyti, ką Šaras sugeba. Jaunimui jis labai daug padėtų – ir psichologiškai, ir visomis kitomis prasmėmis. Be to, žinau, kaip su visais krepšininkais sutaria ir bendrą kalbą randa K.Kemzūra, kaip jis sugeba išnaudoti gerąsias kiekvieno savybes. Bet jau esu girdėjęs spekuliacijų, esą sugrįžusios žvaigždės tik trukdytų rinktinei, todėl noriu pasakyti, kad tai visiška nesąmonė. Galų gale, treneriai žaidėjus pasirinks tuos, kurie pasirengimo metu bus geriausi. O sveika konkurencija dėl vietos rinktinėje turėtų tapti gero žaidimo varikliu”.
Legendinių “Žalgirio” laikų krepšininkas S.Jovaiša įsitikinęs, kad pagrindinis lietuvių varžovas bus psichologinė įtampa.
“Visos tautos noras matyti Lietuvos rinktinę kovojančią finale psichologiškai užguls trenerių ir žaidėjų pečius. Nuo to, kaip jie išlaikys tą naštą, ir priklausys galutinis rezultatas, nes daug lengviau žaisti, kai iš tavęs niekas nelaukia ir nereikalauja aukščiausių rezultatų. Taip žaidėjai jautėsi pasaulio čempionate – laisvomis galvomis ir degančiomis širdimis, – vaizdingai aiškino gudriuoju krepšinio lapinu iki šiol vadinamas S.Jovaiša. – Savitvarda, susitaikymas su savimi, sugebėjimas esant ekstremaliai situacijai atskleisti geriausius savo sugebėjimus ir lems pergalę”.
S.Jovaiša prisipažino laukiantis Lietuvos rinktinės sėkmės: “Tikiu, kad galime laimėti Europos čempionatą, nes turėsime ir šeštąjį žaidėją – sirgalius. Jie taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį, siekiant aukso medalių. Juk ir Turkijos rinktinė iki pasaulio čempionato finalo nukeliavo tik todėl, kad jų varžovai dėl sirgalių spaudimo žaidė tarsi pragare”.

Lietuviai namie jau yra laimėję

Vienas Lietuvos rinktinės trenerių V.Chomičius tiki, kad mūsų šalies rinktinė galėtų laimėti Europos čempionatą. Tačiau tai padaryti bus pajėgios ir dar kelios Europos šalių komandos.
“Svarbiausia – pasirengimas. Jis ir lems vienos ar kitos komandos galutinę pergalę. Taip pat daug priklausys nuo žaidėjų nuotaikos, noro kovoti. Siekiant Europos čempionų titulo, visi taškai turės sueiti”, – dėstė šiuo metu Rusijoje Maskvos srities “Triumf” komandos vyriausiuoju treneriu dirbantis V.Chomičius.
“Lietuvos rinktinė gali dar kartą laimėti Europos čempionatą, ji savo pajėgumą jau įrodė pasaulio čempionate. Juolab kad galime surinkti dar galingesnę komandą”, – tikino buvęs Kauno “Žalgirio” vyriausiasis treneris R.Grigas.
Istorija rodo, kad Europos čempionatą retai laimi šeimininkų komanda. Per 36 kartus vykusius Europos čempionatus šeimininkai nugalėtojais tapo devynis kartus. Paskutinį kartą 1993 m. tai pavyko padaryti Vokietijai.
Optimizmo niekada nestokojantis V.Chomičius neabejoja, kad Lietuvoje vyksiančios Senojo žemyno pirmenybės galėtų būti vienas tų retų atvejų, kai laimės būtent šeimininkai. Prisiminkime ir istoriją – Lietuvos krepšininkai jau yra laimėję namie vykusį Europos čempionatą 1939 m.

2010-ieji visam Lietuvos transportui buvo kur kas sėkmingesni nei 2009 metai, teigia susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

“2010-ieji metai visam transportui buvo tikrai kur kas sėkmingesni”, – penktadienį Klaipėdos jūrų uosto vadovų spaudos konferencijoje sakė E.Masiulis.

Anot jo, remiantis preliminariais duomenimis, kai kurios transporto sritys auga labai stipriai – keleivių oro uostuose skaičius pernai, palyginti su 2009-aisiais, išaugo 22 proc., krovinių pervežimai geležinkeliais – 14 proc. nuo 42 mln. tonų iki 48 mln. tonų.

Jeigu Lietuvai kiltų grėsmė, šalį ginti eitų 44 proc. Lietuvos gyventojų, rodo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) užsakymu atlikta gyventojų apklausa.

Tikrai ginti šalį buvo pasiryžę 12 apklaustųjų, greičiau eitų negu neitų – 32 procentai.

Tuo metu labiau linkę neiti ginti Tėvynės buvo 22 proc. respondentų, 18 proc. sakė, kad tikrai neitų. 16 proc. nuomonės neturėjo arba nežinojo atsakymo.

Labiau už kitus savo šalį ginti nusiteikę jaunesni nei 50 metų žmonės, miestiečiai, gyventojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, didesnes šeimos pajamas.

Ginti Lietuvą eitų didžioji dalis suaugusių Lietuvos vyrų – 59 proc. ir didžioji dalis tų, kurie yra tarnavę kariuomenėje. 71 proc. Lietuvos kariuomenėje tarnavusių gyventojų atsakė eitų ginti savo šalies.

Dauguma – 69 proc. – apklaustųjų taip pat mano, kad Lietuvos piliečiai turėtų būti apmokyti ginti savo šalį.

Tokios pozicijos dažniau laikėsi vyrai, mažesnių miestų gyventojai, asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, tarnavusieji kariuomenėje, taip pat rusų tautybės piliečiai.

Kad neturi būti vykdomas piliečių pasirengimas ginti šalį mano 18 proc. apklaustųjų (13 proc. greičiau nesutinka ir 5 proc. visiškai nesutinka), 13 proc. apklaustųjų neatsakė, nežinojo.

“Dauguma Lietuvos gyventojų pritaria, kad šalies saugumas ir gynyba yra visų mūsų bendras reikalas, todėl dabar, sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, ypač svarbu sudaryti galimybę piliečiams pasirengti gynybai. Šį mėnesį Vyriausybei planuojame teikti derinti Karo prievolės įstatymo naująją redakciją, kuri numatys kitus nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingus karo prievolininkų parengimo ginti valstybę būdus”, – KAM pranešime cituojama krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Anot jos, nauja šio įstatymo atvers galimybę 2008 metais sustabdytą šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą pakeisti savanoriškais baziniais kariniais mokymais.

Projekte numatyta, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą jaunuoliai bus kviečiami savanoriškumo pagrindais, ir tik jų pritrūkus, atsitiktine tvarka bus šaukiami noro nepareiškę karo prievolininkai.

Bazinių karinių mokymų trukmė – nuo 30 iki 90 dienų.

KAm užsakymu gyventojų apklausą lapkričio 12-2 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”. Apklausta 1003 Lietuvos gyventojai nuo 18 metų ir vyresni šimte Lietuvos vietovių.

Rezultatų paklaida neviršija 3 proc.

Baigiant dvidešimt pirmus atkurtos nepriklausomybės metus pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, teismais ir partijomis pasiekė rekordines žemumas. Bet ar turime pasibarstyti galvą pelenais ir eiti kur į pakampę? O gal kaip tik gerai, kad pakankamai adekvačiai suvokiame, kokioje padėtyje atsidūrėme, ir nesame linkę su tuo susitaikyti? Nesame abejingi. Juk kelias iš reitingų dugno tik vienas – į viršų.
Jei netikėsime Lietuvos valstybe, jos ir nebus. Gyvensime teritorijoje, kurioje draugiškai švęsime Kalėdas, Velykas, dainuosime per Dainų šventes, bet gyventi nenorėsime. Ir neplanuosime savo vaikų ateities jų tėvynėje.
Lietuviai niekada negyveno taip gerai kaip 2007 ar 2008 metais. Niekada nepirkome tiek skalbimo mašinų, televizorių, automobilių ar būstų. Taigi geriau jau buvo. Socialiniai psichologai yra įrodę, kad paprastai žmonės savo gerovę matuoja pagal tai, kaip sekasi kitiems. Mes elgetų klubo (Sovietų Sąjungos) narystę iškeitėme į turtingųjų klubą (Europos Sąjungą). Akivaizdu, kad laisvės padaugėjo, bet laisvės pojūčio romantizmo užteko tik trumpam. Netrukus pradėjome matuoti savo gerovę ES masteliu. Ir pamatėme, kad mums nelabai sekasi. Vakarų sociologai taikliai fiksavo, kad griuvus Berlyno sienai Rytų vokiečių gerovė smarkiai pagerėjo, bet pasitenkinimas, pradėjus save lyginti su Vakarų vokiečiais, smarkiai pablogėjo.
Perlipę per 2009 ir 2010 metų krizės duobę jau žinome, kad 2007 ir 2008 metais tie pirkti brangūs daiktai buvo apmokėti ne uždirbtais, bet pasiskolintais pinigais. Mūsų darbo efektyvumas nebuvo toks, kad leistų uždirbti tokius atlyginimus. Buvome gundomi išoriniais pinigais. Pasidavėme toms pagundoms.
Susigrąžinti lojalumą Lietuvai gali padėti tikėjimas, kad vis dėlto per dvidešimt vienus nepriklausomybės metus nuveikėme labai daug. Matyt, lygiai tiek, kiek ir gali nuveikti daugiau nei du šimtus metų savo valstybingumo neturėjusi valstybė ir jos piliečiai.
Kaip susigrąžinti lojalumą savo valstybei? Reikia nustoti save lyginti su valstybėmis, kurios nepriklausomybės keliu žengė šimtus ar tūkstančius metų. Nustoti tapatinti Lietuvos valstybę vien su Lietuvos politika ir politikais. Politika, teisėsauga – svarbios valstybės gyvenimo dalys. Bet ar mūsų privatus gyvenimas, mūsų sėkmė, mūsų išsilavinimas, profesija ir kasdienis gyvenimas mums nėra svarbiau nei politika ar teisėsauga?
Apsiginklavę kantrybe ilgam ir kruopščiam valstybės kūrimui, geriau save suprasdami ir vertindami pagal realias galimybes, o ne pagal savo naujojo klubo narių kostiumus bei nesutapatinę savo asmeninės sėkmės su politika, galime pasijusti visavertiškesni ir lojalesni savo valstybei.

Pernai dienos šviesą turėjusios išvysti bendros Rusijos ir Lietuvos istorikų knygos “SSRS ir Lietuvos problema tarptautinėje politikoje” rengimas įstrigo. Esą kol kas nerandama sutarimo dėl publikuotinų dokumentų ir pozicijos, kaip juos vertinti, rašo “Lietuvos žinios”.

Prieš penkerius metus Rusijos ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijų susitarimu sudaryta dvišalė istorikų komisija rengiasi išleisti antrąjį dokumentų rinktinės “SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais” tomą. Jame daugiausia dėmesio ketinama skirti Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai, kurios laikėsi Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Didžioji Britanija.

Anot Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos vieno pirmininkų, istoriko Alvydo Nikžentaičio, knygoje bus remiamasi dokumentais iš Lietuvos ir Rusijos istorijos archyvų.

Tačiau antrojo tomo leidyba kol kas nejuda iš vietos, nes kaimyninių valstybių istorikams nepavyksta rasti sutarimo tam tikrais istoriniais klausimais juos vertinant. Vieno komisijos narių, istoriko Česlovo Laurinavičiaus teigimu, su rusų istorikais nemažai laiko ginčijamasi, kokius dokumentus knygoje naudoti ir kaip juos traktuoti. “Kyla problemų. Su kolegomis iš Rusijos ne visai sutariame. Galiu tiesiai pasakyti: jie savotiškai bijo reakcijos savo valstybėje”, – dienraščiui tikino Č.Laurinavičius.

Esą prie tam tikrų dokumentų, kuriuose SSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu kvalifikuojami labai griežtai, gretimos valstybės mokslininkai norėtų pridėti paaiškinimus, nes “plati Rusijos auditorija gali nesuprasti ar įsižeisti”. “Diskusijos vyksta tokiu lygiu. Vis ieškome variantų”, – aiškino Č.Laurinavičius.

Anot istoriko A.Nikžentaičio, esama ir daugiau sunkumų dėl komisijos veiklos. Tačiau kokių, jis konkretizuoti nenorėjo. “Komisijos darbas yra patekęs į juodą duobę. Po kelių savaičių paaiškės, ar iš jos pavyks išlipti. Galbūt gali tekti įšaldyti veiklą”, – teigė jis. Jau suplanuota išleisti ir trečiąjį dokumentų rinktinės tomą. Jame ketinama nagrinėti situaciją Lietuvoje stalinistiniu laikotarpiu – 1944-1953 metais.

Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos veiklą remia mūsų krašto Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos. Pastaroji antrojo tomo leidybai pernai skyrė 15 tūkst. litų.

“Remti veiklą, susijusią su istorinės atminties įamžinimu, ketinama ir šiais metais. Užsienio reikalų ministerija remia įvairius projektus, skirtus pasitikėjimui tarp Lietuvos ir Rusijos visuomenių didinti bei istorinei atminčiai puoselėti”, – dienraščiui pažymėjo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas.

Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu ištiko katastrofa, pareiškė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

Pirmadienį paskelbtame interviu dvi kadencijas šalies vadovu buvęs V.Adamkus teigė, kad Lietuva “persistengė”, “mėgindama patikti” Aleksandrui Lukašenkai, kuris po prezidento rinkimų dėl susidorojimo su opozicija praeitą mėnesį sulaukė griežtos Vakarų kritikos.

“Mūsų užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu ištiko katastrofa”, – interviu “Lietuvos rytui” sakė V.Adamkus.

“Manau, akivaizdžiai persistengėme, mėgindami patikti Aleksandrui Lukašenkai. Gyrėmės, kad Baltarusijoje atradome kone naujų santykių aukso kasyklas, bet po kelių savaičių žadėtą auksą pakeitė iliuzijas sutvatinusios guminės lazdos. Vakarų šalys nustėro, o mes tiesiog apsijuokėme”, – kalbėjo prezidentas.

1998-2003 ir 2004-2009 metais Lietuvos prezidentu buvęs V.Adamkus taip pat sakė skaudžiai išgyvenantis, kad įtampa atsirado tarp Lietuvos ir Lenkijos.

“Ankstesnį dešimtmetį galime drąsiai vadinti mūsų šalių bendradarbiavimo auksiniu laikotarpiu. Dabar akivaizdžiai ima byrėti mūsų draugystės pamatai, kuriuos taip nuosekliai stengėmės stiprinti. Man net sunku suprasti, kodėl taip atsitiko”, – teigė V.Adamkus.

Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka sulaukė daug Vakarų kritikos, kai milicija Minske išvaikė dešimtis tūkstančių demonstrantų, protestavusių prieš rinkimų rezultatus, taip pat sulaikė daugiau nei 600 žmonių.

Oficialūs rinkimų rezultatai rodo, kad A.Lukašenka laimėjo triuškinama persvara, surinkęs beveik 80 proc. balsų, tačiau Vakarai teigia, kad rinkimai nebuvo demokratiški.

V.Adamkų prezidento poste pakeitusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė su A.Lukašenka buvo susitikusi dukart – 2009 metų rugsėjį Vilniuje ir pernai spalį Minske.

Dėl iškritusio gausaus sniego, vėjo, pūgos laužomų šakų ir griūvančių medžių visoje Lietuvoje šeštadienį buvo nutraukta daug elektros laidų. Po vidurdienio be elektros liksuių vartotojų skaičius išaugo nuo 16 tūkst. iki 34 tūkst.

Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorė “Lesto” pranešė, kad sudėtingiausia padėtis yra Šiaulių regione, kur iškrito šlapias sniegas ir pūga nesiliauja. Čia be elektros yra apie 13 000 vartotojų. Klaipėdos regione jų taip pat daug – apie 9800.

“Lesto” Korporatyvinės komunikacijos skyriaus atstovė Renata Gaudinskaitė BNS sakė, kad dirba 126 elektros remonto brigados, iškviestas visas papildomas personalas. Vakarų Lietuvoje prie daugelio gedimo vietų, anot jos, net neįmanoma prieiti arba jas identifikuoti. Tačiau, pasak R.Gaudinskaitės, radus gedimo vietą, jis sutvarkomas labai greitai.

“Mes prašome žmonių ir vietos valdžios pagalbos, nes vieniems susitvarkyti yra neįmanoma. Kas tik gali, padeda technika, traktoriais nukasa sniegą”, – teigė “Lesto” atstovė.

Panevėžio regione šiuo metu be elektros likę apie 3400 vartotojų, Utenos – apie 3800, Vilniaus – apie 1500, mažiausiai jų – Alytaus ir Kauno regionuose – atitinkamai 700 ir 110.

Ypač prasta padėtis Šiauliuose, Kelmėje, Mažeikiuose, Radviliškyje, Kretingoje, Plungėje, Šilalėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Ignalinoje, Utenoje.

“Labai prašome gyventojų nesiartinti prie nutrūkusių elektros linijų laidų, patiems nesiimti jokių veiksmų – nekelti nuvirtusių medžių, neliesti sugedusių elektros įrenginių,”- pranešime sakė “Lesto” operatyvinio valdymo grupės vadovas Jevgenijus Sakovičius.

Įmonė prašo skubiai informuoti apie nutrūkusį elektros tiekimą, pastebėtus sugadintus elektros tiekimo įrenginius ar grėsmingus objektus trumpuoju numeriu 1802 arba pagalbos telefonu 112.

Lietuvos ekonomika, šiemet turėjusi galimybę remtis į eksportą, kitąmet turėtų būti auginama vidaus rinkos, prognozuoja didžiausio Lietuvoje SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, vidaus vartojimą kol kas riboja pesimistinės žmonių nuotaikos ir taupymas blogiems laikams.

“Dabar tas itin konservatyvus elgesys, kai mėginama kiek galima daugiau pasidėti juodai dienai, turėtų keistis ir skatinti vidaus vartojimą. Tai yra nepaprastai svarbu žvelgiant į ekonomikos ateitį, nes kaip ten bebūtų, mes negalime tikėtis, kad geresni eksporto rodikliai mus ištrauks iš duobės. Jie šiais metais tikrai labai mums padėjo, bet išorės rinkose yra tam tikrų abejonių, ar pavyks išlaikyti tokį ekonomikos kilimo pagreitį Vokietijai, ar Rusijoje neįvyks nauja krizė”, – BNS sakė G.Nausėda.

Jo teigimu, didžiąją šių metų dalį Lietuvos vidaus rinka netgi šiek tiek smuktelėjo, palyginti su ir taip blogais 2009 metais.

“Kaip rodo naujausios apklausos, žmonės, nematydami kol kas prošvaisčių, yra linkę manyti, kad taip bus ir ateinančiais metais. Kai kada tokia laikysena arba elgesys pasiteisina, bet tuo metu, kai viskas keičiasi ir mes esame lūžio taške, toks pesimistiškas situacijos vertinimas ne visada būna teisingas, bet jis lemia žmonių elgesį, vartojimo įpročius”, – sakė SEB banko prezidento patarėjas.

G.Nausėdos teigimu, šiemet Lietuvos ekonomiką iš dalies gelbėjo Vokietija ir Rusija.

“Pagrindiniai mūsų prekybos partneriai Vokietija ir Rusija turėjo ne tokius ir blogus metus, taigi galėjo pirkti santykinai daugiau mūsų prekių ir paslaugų. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų įmonėms sekėsi gana neblogai eksportuoti”, – sakė jis.

SEB atstovas prognozuoja, kad kitąmet Lietuvos vidaus rinka šiek tiek paaugs.

“Rizikų aplink yra labai daug ir aišku, kad būtų labai smagu pamatyti, kad Lietuva stojasi ne tik ant eksporto kojos, bet ir deda tvirtai ant žemės kitą – vidaus rinkos koją. Tai yra nepaprastai svarbu ir su tuo mes daugiausia siejame tą geresnį numatomą 2011 metų bendrojo vidaus produkto rodiklio augimą”, – teigė G.Nausėda.

SEB laukia, kad šiemet bendrasis vidaus produktas augs 1 proc., kitąmet – 4 proc., o 2012 metais – 4,5 procento.

Pasaulio ekonomikos forumas (PEF) pristatė 2010 metų pasaulio šalių konkurencingumo tyrimą, kuriuo siekiama įvertinti 139 šalių išsivystymo lygį ir konkurencingumą. Tyrimo duomenimis, pagal bendrąjį konkurencingumo indeksą (BKI) Lietuva pakilo iš 53 vietos į 47. Estija tyrime pakilo iš 35 į 33 vietą, o Latvija per dvi vietas leidosi žemyn – užėmė 70 vietą.

Remiantis BKI, valstybės skirstomos pagal ekonominio išsivystymo etapus. Iki 2008-ųjų Lietuva buvo priskiriama šalims, kuriose ekonomika grindžiama našumu. Nuo 2009-ųjų Lietuva, Latvija ir Estija priskiriamos šalims, pereinančioms į naujovėmis grindžiamą (žinių) ekonomiką.

“Šis pasaulinio tyrimo vertinimas dar kartą akivaizdžiai rodo, kad mūsų strateginė kryptis – naujovėmis paremtas žinių ekonomikos kūrimas – Lietuvoje pasitvirtina ir pasiteisina. Tai džiugina ir suteikia papildomo ryžtingumo veikti, nes yra dar labai daug sričių, kuriose privalome siekti permainų bei spartesnės pažangos”, – sakė Ministras Pirmininkas A. Kubilius.

Bendrasis konkurencingumo indeksas sudaromas atsižvelgiant į tris rodiklius: pagrindinių reikalavimų (šalies institucinės aplinkos, infrastruktūros, makroekonominės aplinkos, sveikatos ir pradinio išsilavinimo), efektyvumą skatinančių veiksnių (aukštojo išsilavinimo ir profesinio mokymo, prekių ir darbo rinkų našumo, finansų rinkos plėtros, technologinės parengties, rinkos dydžio) bei inovatyvumo ir verslo sofistikacijos.