Vienokios 2015-ųjų Lietuvos užsienio politikos gairės ryškėja iš viešų Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų, kitokios – iš užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus veiksmų, o apie dar kitokias kryptis byloja užsienio politikai įgyvendinti numatytos biudžeto eilutės.

Rima Janužytė

Blaškymasis – šis žodis pirmiausia ateina į galvą kalbant apie Lietuvos užsienio politikos ateities kryptis. Lyg nesuderintame fortepijone čia klega skirtingos skirtingų valdžios institucijų vizijos, misijos ir tikslai.

Kakofonijoje girdėti visko: nuo būtinybės kuo greičiau rasti bendrą šneką su Rusija iki pasiryžimo būti, jei reikės, kad ir vienintele Europos Sąjungos šalimi, nešvelninsiančia savo tono, kol Rusija nepasitrauks iš Ukrainos. Vienuose susitikimuose kalbame, kad esame svarbiausi Ukrainos draugai ir partneriai, kituose – kad Rytų kaimynystė savo svarba nė iš tolo neprilygsta priklausymui „Šiaurės klubui“. Vieni kalba apie Lietuvos diplomatinių atstovybių Vakarų Europos šalyse modernizavimą, kiti – kad svarbiau atidaryti naują ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje.

Viskas suprantama – blaškomės, nes esame ne tokie turtingi, kad galėtume sau leisti ką tik panorėję. Sako, daugiabučiuose gyvenantys britai labiausiai nemėgsta lietuvių kaimynystės. Ne dėl to, kad šie būtų nepatikimi ar asocialūs, o todėl, kad lietuviai nuolat darosi remontą – gręžia, kala, virina, taigi neduoda kaimynams mėgautis ramybe. Baigia remontą vonioje – žiūrėk, po pusmečio imasi svetainės. Bet juk ne todėl, kad lietuviai negali gyventi be remonto – visa tai iš paprasčiausio „biednumo“. Juk jei turėtų užtektinai pinigų, per kelis mėnesius pasidarytų kapitalinį remontą – ir patys ramiai gyventų, ir kaimynų nenervintų.

Deja, pinigai kol kas yra ir neatsiejama užsienio politikos dalis, tad teko rinktis net tarp palyginti nedidelių investicijų. Pavyzdžiui, pirmiau investuoti ne į ambasados Vokietijoje modernizavimą, bet už 579 tūkst. eurų suremontuoti Romos centre esantį LR ambasados pastatą ir už dar milijoną eurų renovuoti Maskvoje esantį Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės pastatą.

Tarp išskirtinesnių 2015 m. investicijų reikia paminėti ir naujų diplomatinių atstovybių Pietų Afrikos Respublikoje bei Los Andžele atidarymą.

Ir nors esant noro galima sakyti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos driekiasi nuo Afrikos iki Amerikos, pagal valstybės skiriamus asignavimus LR užsienio reikalų ministerija, o kartu ir užsienio politika, 2015-aisiais tarp visų kitų ministerijų bus podukra: nepaisant to, kad lėšų jai skirta šiek tiek daugiau nei ankstesniais metais, tai yra vis tiek mažiau, nei skirta kitoms ministerijoms.

Palyginti su 2014 m., kitų metų Užsienio reikalų ministerijos asignavimai iš valstybės biudžeto padidinti šiek tiek daugiau nei 2,4 mln. eurų. Tiesa, prie to padidėjimo reikia pridurti maždaug 1,9 mln. eurų, kurie susitaupys dėl to, kad nebus su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių išlaidų. Iš viso 2015-aisiais asignavimai šiai ministerijai sieks 72,3 mln. eurų.

Pagal tai, kaip bus paskirstyti šie pinigai, galima suprasti, kokioms užsienio politikos sritims 2015-aisiais bus skiriama daugiausiai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandien LR Prezidentūroje buvo pagerbti daug pasiekę bei tarptautinę patirtį sukaupę lietuviai ir su Lietuva siejami asmenys, savo profesine veikla ir pasiekimais prisidedantys prie šalies pozicijų stiprinimo pasaulyje. Laureatus savo dalyvavimu pagerbė LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apdovanojimus teikė LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir GLL vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė.

Valstybės Prezidentė pasidžiaugė šio renginio tęstinumu. „Ir štai trečias kartas, trečias kartas kai vėl randame kam padėkoti, ką įvertinti, kuo pasidžiaugti. Išties Lietuva bus stipri tol, kol bus tokių kaip Jūs“ – teigė D. Grybauskaitė.

Skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtos apdovanojimų statulėlės atiteko laureatams už jų nuopelnus pritraukiant užsienio investicijas, diegiant naujoves, skatinant jaunimo lyderystę ir kitais darbais garsinant šalies vardą pasaulyje.

Investicijų pritraukimo į Lietuvą kategorijoje apdovanotas „Euromonitor International” Vidurio Europos padalinio steigėjas ir vadovas Marius Dundulis. Prieš dešimt metų Mariaus Dundulio dėka įsteigtas šios bendrovės Rytų Europos padalinys Vilniuje, kuriame dirba 160  skirtingų tautybių ekspertų.

Tarptautinių naujovių diegimo Lietuvoje kategorijoje TEO LT apdovanotas „Šviesos konversijos” mokslinis vadovas Romualdas Danielius. Tarptautinės patirties jis sėmėsi ir mokslinį darbą rengė Olandijos Leideno, Vokietijos Bairoito, Švedijos Lundo ir Italijos Florencijos universitetuose. Beveik dvidešimt metų R. Danielius yra mokslinės-gamybinės firmos „Šviesos konversija“ mokslinis vadovas, o įmonės produkcija užima didelę pasaulio lazerių rinkos dalį.

Už Lietuvos balsą pasaulyje apdovanota Agnia Grigas, vakarų visuomenei  žinoma kaip Rytų ir Vidurio Europos energetikos ir politikos ekspertė. Jos bibliografijoje – išsamūs straipsniai apie Rytų Europos, Rusijos ir visos posovietinės erdvės energetikos politiką bei dvi knygos, laužančios vakarietiškus stereotipus apie Baltijos šalis ir jų politiką Rusijos atžvilgiu. A. Grigas pataria tarptautinėms korporacijoms ir vyriausybėms ekonominių ir politinių rizikų klausimais, atlieka tyrimus su mokslinėmis institucijomis JAV ir Europoje bei nuolat teikia komentarus žiniasklaidai tiesioginiame CNN, CCTV, Forbes, Bloomberg, Reuters, BBC eteryje atstovaudama Lietuvą.

Tarptautinės patirties sklaidos kategorijoje apdovanota Amerikos lietuvė, vidinės organizacijų komunikacijos vertinimo ekspertė ir šios srities pradininkė Angela Sinickas. Ji aktyviai dalyvauja verslo konferencijose, dėsto Lietuvos universitetuose, skleidžia gerą žinią apie šalį ir sudomina kitus profesionalus  ieškoti veiklos galimybių Lietuvoje. Per 40 profesinės veiklos metų ji gavo 17 „Tarptautinės verslo komunikacijos asociacijos“ apdovanojimų. A. Sinickas taip pat yra viena aktyviausių verslo mentorystės programos „GLL Patarėjai verslui“  dalyvių.

Už jaunimo lyderystės skatinimą pagerbtas Rytis Vitkauskas, šeštus metus gyvuojančio tarptautinio jaunimo mentorystės projekto „Lithuanian Big Brother“  įkūrėjas ir nuolatinis skatintojas. „Lithuanian Big Brother“ skirta studijuojančiam ar neseniai studijas baigusiam lietuvių jaunimui, siekiančiam gauti patarimus iš lietuvių kilmės profesionalų visame pasaulyje. Šiandien ši programa vienija daugiau nei 500 savo srities specialistų ir aktyvių jaunuolių, veikia 24 pasaulio šalyse.

Lietuvos vardo garsinimo kategorijoje Delfi.lt skaitytojų balsavimu apdovanoti „Pixelmator” įkūrėjai, savininkai ir vadovai Aidas ir Saulius Dailidės. Iki šiol „Pixelmator” – lietuviška įmonė, teikianti progas tobulėti jauniems programuotojams, kurios pelnas kasmet siekia milijonus. Įmonės kuriama programa patogi ir suprantama kiekvienam vartotojui, todėl nepaliauja pirmauti perkamiausių „AppStore” programų sąraše, o šiais metais vėl paskelbta geriausia „Apple” parduotuvės programa iPad planšetėms.

Lietuviškų protų telkimo kategorijoje apdovanotas Hiustono universiteto profesorius Jokūbas Žiburkus. Jo iniciatyva į Lietuvoje vykstančią gyvybės mokslų konferenciją „Life Sciences Baltics“ kasmet pakviečiama daug žymių tarptautinių įmonių atstovų bei mokslininkų. Jo iniciatyva įsteigta Lietuvos neuromokslų asociacija skiria stipendijas naujų mokslinių atradimų pristatymo komandiruotėms tarptautinėse konferencijose, užmezga ryšius su užsienio neuromokslų universitetais. J. Žiburkaus indėlis akivaizdus ir kuriant bei tvirtinant ryšį tarp Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Hiustono universiteto (Teksaso valstija, JAV), kurie kartu vykdo tarptautinę verslo administravimo magistro studijų programą.

Už viso gyvenimo nuopelnus specialiu LR Užsienio reikalų ministerijos prizu už nuoseklią veiklą teikiant paramą Lietuvos vaikų gydytojams ir ligoniams pagerbtos organizacijos „Lietuvos vaikų viltis“ vadovės Gražina Liautaud ir Danguolė Navickienė. Vadovaujant G. Liautaud buvo užmegzti ryšiai su Vilniaus universiteto vaikų ligonine ir renkami pinigai pagalbai vaikams, sergantiems ortopedinėmis ligomis ir patyrusiems nudegimų traumas, JAV ligoninėse stažavosi vaikų ligoninės darbuotojai, buvo nemokamai gydomi 150 sunkiausiai sergančių vaikų iš Lietuvos. Vėliau jos pareigas perėmus Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei D. Navickienei kilni veikla išplito ir į kitas JAV valstijas.

Už nuoširdžią draugystę laureatu paskelbtas Edward Lucas, „The Economist“ žurnalistas ir redaktorius. Ilgus metus stebėjęs procesus Rytinėje Europoje, jis turi tvirtą nuomonę, įžvelgia ir aprašo naujus politinius santykius su Rusija. Rudeninio prekybinio ir informacinio karo akivaizdoje reiškė stiprų palaikymą Lietuvai ir siūlė gudrių būdų situacijai išnaudoti.

Nominantus vertino ir laureatus rinko specialiai suformuota komisija, kurią sudarė praėjusių metų „Globalios Lietuvos apdovanojimų“ laureatai, apdovanojimų iniciatorių „Global Lithuanian Leaders“ valdybos nariai, partnerių atstovai ir kiti tarptautinę patirtį turintys specialistai: režisierius Jonas Ohman, Dr. Vladas Lašas, ambasadorė Gintė Damušytė, Nijolė Kelpšaitė, visuomenininkas Tadas Langaitis, bankininkas Darius Daubaras, žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir mokslininkas bei verslininkas Kristijonas Vizbaras.

„Globalios Lietuvos apdovanojimus“ inicijuoja tarptautinių lietuvių profesionalų tinklas pasaulyje „Global Lithuanian Leaders“ kartu su LR Užsienio reikalų ministerija, VšĮ „Versli Lietuva“ ir IT bei telekomunikacijų bendrove TEO LT, advokatų kontora „TARK GRUNTE SUTKIENE“.  GLL tinklo tikslas – įvairių projektų pagalba įtraukti užsienyje gyvenančius profesionalus bei panaudoti jų sukauptą patirtį, kontaktus ir žinias Lietuvos tarptautiškumo stiprinimui.

Scanpix

Valstybės ateities vizijoms reikia bent trijų komponentų: kad būtų realios, sulauktų visuomenės pritarimo ir būtų įgyvendinamos.

Aušra Lėka, Rima Janužytė

Išpirkti žemę kokioje rečiau gyvenamoje pasaulio vietoje – Madagaskare, Venesueloje, Kuboje, Brazilijoje, Angoloje ar dar kur ir ten įkurti Atsarginę Lietuvą, dar vadintą Dausuva ar Žaliosios Atžalos kolonija. Už tokią viziją XX a. trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje agitavo geografas ir geopolitikas Kazys Pakštas, mat dėl nepalankios Lietuvai kaimynų politikos jam atrodė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos. Net buvo pradėtos derybos dėl žemės įsigijimo.

Lietuvos vizijų jis turėjo ir daugiau: mažosioms valstybėms siūlė jungtis į sąjungas, pavyzdžiui, Baltoskandijos konfederaciją, ir taip atsilaikyti prieš didžiąsias šalis.

Tačiau vizijoms, juo labiau visos valstybės mastu, reikia bent trijų komponentų: kad jos būtų realios ir apgalvotos, kad jas suvoktų ir joms pritartų kritinė masė visuomenės ir, trečia, kad joms įgyvendinti būtų realus planas ir jo darbai būtų dirbami.

Šiandieninė, nepriklausomybę atkūrusi Lietuva irgi ne kartą skelbė savo vizijas, kūrė valstybės „prekės ženklus“ – vadinamuosius brendus. Buvome drąsi šalis, dabar, pagal naujausią strategiją, būsime visapusiškai sumanūs. „Sumani visuomenė. Sumani ekonomika. Sumanus valdymas“ – tokia 2012 m. gegužę patvirtintos mūsų valstybės ateities strategijos „Lietuva 2030“ siekiamybė.

Šūkiai ir gražūs, ir talpūs. Bet kas per pustrečių metų konkrečiai padaryta, kad tokie taptume?

Strategijos iniciatoriai traukiasi

„Vaikščioti į posėdžius vien tik tam, kad svajotum, nesant valios toms svajonėms įgyvendinti, nėra prasmės. Tam galima ir kitų formų sugalvoti“, – neslepia apmaudo prie strategijos ištakų buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, tad nebemato prasmės gaišti laiko Valstybės pažangos tarybos posėdžiuose, nors jos narys de jure tebėra.

Ši taryba ankstesnės Vyriausybės suburta siekiant sutelkti šalies visuomenę Lietuvos ilgalaikės pažangos vizijai „Lietuva 2030“ sukurti ir plačiam visuomenės pritarimui dėl valstybės ir Vyriausybės svarbiausių ilgalaikių strateginių prioritetų užtikrinti. Taryba savo misiją atliko: per tūkstantį visuomenės idėjų virto šalies raidos dvidešimtmetį apimančiu dokumentu.

Dabar viena pagrindinių tarybos misijų – kasmet išskirti Vyriausybei prioritetinius pažangos darbus ir stebėti, kaip Vyriausybė juos įgyvendina.

Vienu didžiausių strategijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimo entuziastų vadintas Tadas Langaitis, vienas iš visuomeninių akcijų „Darom“, „Baltosios pirštinės“ bei kitų įkvėpėjų ir organizatorių, sakosi labai džiaugęsis, kad pasikeitus Vyriausybėms neišsipildė daugelio prognozės, jog Valstybės pažangos taryba bus numarinta, o „Lietuva 2030“ padėta į stalčių. Tačiau, kaip pasakoja T.Langaitis, pirmaisiais kadencijos metais dar buvo daugiau kartu dirbama su tarybos nariais – visuomenės atstovais, o dabar jie – tik „varnelėms“ žymėti.

„Nematau, kad darbas, kuris dabar vyksta Pažangos taryboje, pakankamai prisidėtų prie strategijos įgyvendinimo. Taryba tampa Vyriausybės kanceliarijos įkaite, nebe tarybos nariai diktuoja darbotvarkę. Visa tai verčia mane nutraukti dalyvavimą tokioje institucijoje“, – savo sprendimą trauktis iš tarybos motyvuoja T.Langaitis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1934 ir 1939 m. Lietuvos ekonominė padėtis buvo sunki ir pavojinga. Tada išeičių ieškota ryžtingai. Per trejus metus nuo 1934-aisiais paskelbtų Vokietijos ekonominių sankcijų ekonominiai sunkumai buvo įveikti. 1939 m. elgtasi panašiai ir iki 1940-ųjų birželio nuveikta daug. Tada valdžia turėjo įspūdingų planų. Juos įgyvendinus šalis būtų buvusi idustrializuota.

Iki 1934 m. maždaug pusė lietuviškų prekių eksportuota į vieną valstybę – Vokietiją. Vokiečiai pirko apie 90 proc. iš Lietuvos išvežamų kiaulių, žąsų, apie pusę kiaušinių, 80 proc. sviesto ir nemažai kitų žemės ūkio produktų. Kitų rimtų prekybos partnerių  neturėta.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai, Adolfui Hitleriui tapus šalies kancleriu, ėmė prastėti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, imta varžyti importą iš Lietuvos.

Už suverenią politiką – embargas

Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte kovojo su nacionalsocialistais, varžė hitlerininkų spaudą, 1934 m. suėmė ir nuteisė nacionalsocialistų vadovus – Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. 1934 m. kovą vokiečiai paskelbė mūsų šalies ekonominę blokadą.

Staigiai apribojus Lietuvos eksportą neišvengta didelių nuostolių. Juolab kad nuo 1931 m. dėl pasaulinės krizės žemės ūkio produktų kainos smuko daugiau kaip  perpus ir šalies eksporto pajamos buvo smarkiai sumažėjusios.

Krašto ūkio plėtra gerokai sulėtėjo, nes eksporto pajamos 1933–1936 m., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei du kartus, eksportas į Vokietiją – penkis kartus.

Lietuvos valdžia reagavo vikriai, nors pertvarka  ir užtruko dvejus trejus metus. 1934 ir 1935 m. Lietuvos ūkininkams buvo sunkiausi, juodžiausi per visą tarpukarį. Pasakojimai apie valstybės tarnautojų privalomai perkamas žąsis – būtent iš to meto.

Šaliai pagelbėjo tai, kad ankstesniais metais valstybės biudžetas buvo perteklinis. Iš jo, taip pat iš pusiau valstybinių eksporto ir importo organizacijų „Lietūkio“,  „Pienocentro“, „Maisto“ išteklių galima buvo dotuoti kai kurias supirkimo kainas ir taip kompensuoti jų nuosmukį.

Reikėjo greitai surasti rinką Lietuvos eksportui, tačiau tuo metu Europos ir viso pasaulio valstybės stengėsi mažiau pirkti, riboti importą.

Nepaisant tokių aplinkybių, išeitis buvo rasta, daugiau produkcijos pradėta vežti į Angliją. Nors ten konkurencija buvo didesnė, kokybės reikalavimai aukštesni, o kainos mažesnės negu Vokietijoje, lietuviai prisitaikė. Pavyzdžiui, buvo išmokta auginti bekonus taip, kad lašinukuose įsiterptų raumenukai – kaip mėgsta anglai. Sviestas gamintas pagal naujo pirkėjo kokybės standartus ir t.t.

Kai vokiečiai 1937 m. sušvelnino apribojimus, lietuviai toliau jau galėjo stovėti ant dviejų kojų, turėdami du didelius prekybos partnerius – Angliją ir Vokietiją.

Ir vėl Vokietija

Ūkinė padėtis taisėsi, gyvenimas gerėjo, bet atėjo 1939-ieji. Tų metų pavasarį teko atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą, vokiečiai pradėjo kontroliuoti Lietuvos vartus į pasaulį – uostą, per kurį tekėdavo apie 75 proc. eksporto ir didesnė dalis importo.

1939 m. rudenį prasidėjo karas: Vokietija ir SSRS užpuolė Lenkiją, Anglija paskelbė karą Vokietijai. Karo sąlygomis prekyba buvo suvaržyta, pasidarė sudėtingiau prekes transportuoti užsienin, gana greit povandeninių laivų, lėktuvų buvo paskandinti ar nuskendo užplaukę ant minų dauguma Lietuvos prekybinių laivų: „Šiauliai“, „Friesland“, „Kretinga“, „Utena“, „Kaunas“.

Maža to, Vokietija pareikalavo, kad Lietuva nebeprekiautų su Anglija, o visą savo produkciją parduotų jai.

Zonduota, bandyta ieškoti paramos rytuose, bet SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo lūpomis patarė sutikti su vokiečių reikalavimais (vėliau komunistai prikaišiojo, kad Lietuva bendradarbiavo su Vokietija).

Per kaimynus latvius, švedus ar kariaujančią Suomiją  irgi kelio nebuvo, todėl Lietuva su Vokietijos reikalavimu buvo priversta sutikti.

Ypač įdomus to laikmečio dokumentas yra Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento ~pro memoria~ prekybos su Vokietija klausimu (LCVA F383. Ap.9B.192.L 36-41).

Dokumente pripažįstama, kad su Vokietija teks prekiauti. Todėl būtina rūpintis, kad nesusidarytų pernelyg didelis skirtumas tarp Lietuvos eksporto į Vokietiją ir importo iš jos. „Iškyla reikalas įvežimą forsuoti“, – rašoma dokumente. Vadinasi, suprasta, kad, karo sąlygomis pirmiems patiekus prekes, už jas galima nesulaukti užmokesčio, todėl geriau patiems daugiau importuoti.

Rašoma: „Importas gali būti suskirstytas taip:

1) vartojimo prekės,

2) valstybės ūkiui reikalingos prekės,

3) naujos investicijos.“

Pagrindinė dokumento mintis: didžiąją dalį importo reikia nukreipti būtent investicijoms, kurias pasitelkus būtų sukurta nauja pramonė – taip iš esmės modernizuotas krašto ūkis.

Planuota elektrifikuoti kraštą, bet prieš statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.

Ūkio industrializacijos programai planuota užsakyti Vokietijoje: du cemento fabrikus, galinčius kasmet pagaminti po 75 tūkst. tonų cemento, 20 plytinių, kurių pajėgumai – 50–60 mln. plytų, du faneros fabrikus, įrenginių ir mašinų metalo dirbinių fabrikui ir žemės ūkio mašinų fabrikams plėsti, taip pat lentpjūvėms, skerdykloms, šaldytuvams, pieninėms. Numatyta statyti dar vieną cukraus fabriką, linų perdirbimo, audimo įmones ir kt.

Planuota kurti chemijos pramonę, kad būtų galima gaminti superfosfatą, sieros rūgštį, sintetinį amoniaką, sodą, chlorą, šarmus, taip pat – celiuliozės fabriką.

Susisiekimo ministerijos sąraše – įrenginiai naujam Šventosios uostui, geležinkelio atšakai nuo Kazlų Rūdos iki Šakių, taip pat autostradai Vilnius–Kaunas, kuri jau 1939 m. buvo suprojektuota vokiškų autobanų pavyzdžiu ir net pradėta tiesti. Dar planuota pirkti garvežių, vagonų, bėgių ir kitos transporto įrangos.

Net jeigu šis sąrašas pernelyg optimistinis, reikia pripažinti, kad nuovokos, mokėjimo rasti išeitį net iš blogiausios padėties to laikmečio veikėjams netrūko. Svarbiausia, kad užsibrėžtus tikslus pradėta iš karto realizuoti. Vidutinis 1939 m. gegužės–gruodžio mėnesių importas iš Vokietijos buvo 5,4 mln. Lt, o 1940 m. sausio–balandžio mėn. šoktelėjo iki 10,4 mln. Lt. Anksčiau buvęs teigiamas eksporto ir importo su Vokietija  saldo jau 1940 m. pradžioje virto neigiamu ir tas minusas po truputį didėjo.

Nepaisant tarptautinės padėties tragizmo 1940 m. pradžia Lietuvoje buvo didelių statybų ir dar didesnių planų laikmetis.

Planuota elektrifikuoti kraštą – statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.

„Blogo oro nėra, yra tik bloga apranga“, – tokiu šūkiu verta vadovautis dairantis rudeninių pramogų Lietuvoje. O jų netrūksta: nuo žygių auksiniais lapuočių miškais ir pelkėmis, atsisveikinimo su paukščiais iki ekskursijų padangėse ar festivalių miestuose.

Pirmieji rudens ženklai – ilgėjantys šešėliai, pažeme besisklaidantys rūko draiskalai ir kaip iš kiauro kibiro prapliumpantys šalti lietūs – pradeda grasinti netrukus Lietuvoje įsiviešpatausiančiu tamsiuoju ir drėgnuoju metų laiku. Tačiau mūsų pašnekovai tikina, kad net rudenį neverta apsiavus vilnones kojines ir iki nosies susisupus į pledą murksoti dienų dienas prie televizoriaus ar kompiuterio, ir kaip susitarę siūlo pakilus nuo patogios sofos keliauti į gamtą.

„Visiems gaila praeinančios vasaros nerūpestingo linksmumo, tačiau ruduo suteikia ne mažiau įdomių galimybių pramogauti. Juolab tokios pramogos nedaug ir kainuoja, o padovanoja gausybę teigiamų emocijų, išvėdina galvą ir padeda užsigrūdinti žiemos sezonui. Taigi būtent dabar metas vienos ar kelių dienų žygiams gamtoje, nakvynėms palapinėje, bulvių kepimui lauže, paukščių palydėtuvėms. Norisi daugiau komforto? Galima išsinuomoti kemperį arba pakilti skrydžiui karšto oro balionu“, – vardija žygeivė Rasa Sakalauskaitė.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio ir pelkių akivarų

Vieni gražiausių rudens vaizdų atsiveria pakilus į paukščio skrydį sraigtasparniu, sklandytuvu, parasparniu ar karšto oro balionu. O kur įdomiausia pasižvalgyti? „Auksinis ruduo gražiausias savo spalvomis, taigi verta pasižvalgyti ten, kur daug ryškių kontrastų – plyti vandens telkiniai, stūkso pilys ir daug spalvingų miškų. Šalia Vilniaus įspūdingai atrodo Neries slėnis, Trakų pilis su šalia telkšančiais ežerais, šalia Birštono ir Prienų – Nemuno vingiai, įrėminti geltonų bei raudonų miškų, miškingos ir ežeringos Molėtų apylinkės“, – vardija Oreivystės centro karšto oro baliono pilotas Ramūnas Navalinskas ir priduria, kad romantikos rytiniams skrydžiams suteikia ir lengvas it šydas rūkas, vietomis besidraikantis ant žemės, vietomis prigesinantis liepsnojančias klevų spalvas.

Ne mažiau romantiškesni, kartais net nežemiški vaizdai keliautojų laukia pelkėse ankstyvą rytą ar saulei leidžiantis. „Vaivorykštiniai voratinklių ir rasos karoliai, spanguolių smaragdai, rūko skraistės ir brandžios burgundiško vyno, šokoladinio aksomo augmenijos spalvos kontrastuoja su grėsmingais styrančių sausuolių letenomis, blyksinčiais akivarais ir keista šešėlių žaisme. Kartais šmėsteli piktai klykiančių gervių pulkelis ar stirnų šeimyna. Man atmintyje pabunda visos pasakos ir baisiosios lietuvių sakmės apie raganas ir laumes. Netikėtai keistai sucypus paukščiui esu ir fotoaparatą iš rankų į balą išmetusi“, – dalijasi nepamirštamais įspūdžiais Rasa.

1934 ir 1939 m. Lietuvos ekonominė padėtis buvo sunki ir pavojinga. Tada išeičių ieškota ryžtingai. Per trejus metus nuo 1934-aisiais paskelbtų Vokietijos ekonominių sankcijų ekonominiai sunkumai buvo įveikti. 1939 m. elgtasi panašiai ir iki 1940-ųjų birželio nuveikta daug. Tada valdžia turėjo įspūdingų planų. Juos įgyvendinus šalis būtų buvusi idustrializuota.

Iki 1934 m. maždaug pusė lietuviškų prekių eksportuota į vieną valstybę – Vokietiją. Vokiečiai pirko apie 90 proc. iš Lietuvos išvežamų kiaulių, žąsų, apie pusę kiaušinių, 80 proc. sviesto ir nemažai kitų žemės ūkio produktų. Kitų rimtų prekybos partnerių  neturėta.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai, Adolfui Hitleriui tapus šalies kancleriu, ėmė prastėti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, imta varžyti importą iš Lietuvos.

Už suverenią politiką – embargas

Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte kovojo su nacionalsocialistais, varžė hitlerininkų spaudą, 1934 m. suėmė ir nuteisė nacionalsocialistų vadovus – Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. 1934 m. kovą vokiečiai paskelbė mūsų šalies ekonominę blokadą.

Staigiai apribojus Lietuvos eksportą neišvengta didelių nuostolių. Juolab kad nuo 1931 m. dėl pasaulinės krizės žemės ūkio produktų kainos smuko daugiau kaip  perpus ir šalies eksporto pajamos buvo smarkiai sumažėjusios.

Krašto ūkio plėtra gerokai sulėtėjo, nes eksporto pajamos 1933–1936 m., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei du kartus, eksportas į Vokietiją – penkis kartus.

Lietuvos valdžia reagavo vikriai, nors pertvarka  ir užtruko dvejus trejus metus. 1934 ir 1935 m. Lietuvos ūkininkams buvo sunkiausi, juodžiausi per visą tarpukarį. Pasakojimai apie valstybės tarnautojų privalomai perkamas žąsis – būtent iš to meto.

Šaliai pagelbėjo tai, kad ankstesniais metais valstybės biudžetas buvo perteklinis. Iš jo, taip pat iš pusiau valstybinių eksporto ir importo organizacijų „Lietūkio“,  „Pienocentro“, „Maisto“ išteklių galima buvo dotuoti kai kurias supirkimo kainas ir taip kompensuoti jų nuosmukį.

Reikėjo greitai surasti rinką Lietuvos eksportui, tačiau tuo metu Europos ir viso pasaulio valstybės stengėsi mažiau pirkti, riboti importą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Sekmadienį, liepos 6 d., 21 val., Lietuvos himnas vėl apskries visą pasaulį. “Tautiškos giesmės” geografija plati – tautiečių giedamas himnas pasklis ir iš Lietuvos miestelių, ir iš egzotiškų kraštų – Majoto salos, esančios Indijos vandenyne, Brazilijos, kitų pasaulio kampelių, kuriuose lietuviai norės pareikšti pagarbą tėvynei.
Prieš penkerius metus kilusios iniciatyvos “Tautiška giesmė aplink pasaulį” sumanytojai skelbia, kad esame vienintelė tauta pasaulyje, kurios himnas vieną dieną per metus apjuosia Žemės rutulį. Iniciatyvos autoriai ir šiemet kviečia „pagarsinti televizorių ir radiją“, burtis ir registruotis, kuriame pasaulio taške jie sukvies bendraminčius paminėti Lietuvos valstybės dienos ir sugiedoti himno. Akcijos svetainėje ~tautiskagiesme.lt~ jau užsiregistravo per 5 tūkst. tautiečių.
Himno giedojimą gyvai transliuosiančios TV3 televizijos videožinių portalas ~zinios.lt~ šiemet nubraižys „Tautiškos giesmės“ žemėlapį. Visi, giedosiantys himną, gali užregistruoti vietą, kurioje rinksis, įamžinti himno giedojimo akimirkas ir vėliau žemėlapį papildyti autentiškomis nuotraukomis.
Akcijos organizatoriai praneša, kad lietuviai registruojasi himną giedosiantys įvairiausiose vietose – sporto aikštynuose, savo namuose, miesto aikštėse, prie piliakalnių, bažnyčių, žymių paminklų, vandens telkinių, ant tiltų, slėniuose, prekybos centruose. Ne mažiau spalvingesnė ir šių vietų geografija: aktyviai registruojasi Airijos, Vokietijos, Švedijos, Graikijos, JAV, Brazilijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenės.
Prieš penkerius metus, 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, Lietuvos himnas skambėjo 56 pasaulio vietovėse.

Vyresnioji karta gena jaunus žmones į tikrą ar psichologinę emigraciją, nes šie nenori gyventi praeities nuoskaudose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje.

Jauni emigrantai visai be jų pirmtakams būdingos romantinės nostalgijos prisipažįsta, kad jiems lietuviškas pasas – tik dokumentas. Tad kodėl dėl jo tiek laužoma iečių, užuot ieškojus su jaunais išeiviais kur kas svarbesnių jiems ir Lietuvai saitų formų?

Jauna šalčininkietė sako, kad Lenkija jai – užsienio valstybė, o Lietuva – jos šalis. Tad kodėl šis regionas tampa vis labiau izoliuotas nuo Lietuvos?

Rusaitė pasakoja, kaip vyresnės kartos dėstytojas vertė ją dvidešimt kartų kartoti lietuvišką žodį, kol ištars taisyklingai. Bet iš jaunesnių dėstytojų ir studentų jokių patyčių dėl tautybės ji nepatyrė.

Jauni žmonės nenori gyventi vyresniosios kartos primestoje, praeities stereotipuose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje. Vienus tai gena svetur. Kiti gyvena šioje šalyje jausdamiesi prastesni, o tai – tyliai tiksinti nepasitenkinimo ir nelojalumo valstybei bomba.

Tokios išvados peršasi po Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) koordinuojamo kartu su Lietuvos socialinių tyrimų centru ir Lietuvos istorijos institutu vykdomo socialinės antropologijos ir sociologijos mokslininkų naujo tyrimų projekto .

„Bandėme išsiaiškinti, kaip jaunimas, veikiamas globalizacijos, vedamas šiuolaikinių, sienas peržengiančių kosmopolitinių interesų, saistosi su Lietuva kaip valstybe, kiek jiems svarbus jų nacionalinis identitetas“, – pasakoja tyrimo vadovas VDU Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas.

Tyrinėti 1980–1995 m. gimę lietuvių emigrantai Londone ir Čikagoje, „paribiniai“ lietuviai Punske ir lenkai Šalčininkuose, rusai Visagine ir Klaipėdoje. Tad pagal jaunosios kartos nuostatas galima prognozuoti, ar artimiausiais dešimtmečiais Lietuva gali turėti vilčių, kad prie jos ateities kuo nors prisidės vis didėjanti emigracijos Lietuva, kad jai bus lojalios tautinės mažumos Lietuvoje.

Kai nebeturėdami nė trijų milijonų menkstame sparčiausiais ES tempais, svarbus ir brangus turėtų būti kiekvienas iš tų apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių žmonių, gyvenančių svetur, o juo labiau čia, Lietuvoje, gyvenantys per 0,4 mln. vietos tautinių mažumų. Bet, panašu, procesai atvirkštiniai. Kodėl, atsakymų galima rasti ir minėtame tyrime.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

REUTERS

Ar išmoksime pirmojo prezidento rinkimų turo pamokas?

Po keleto dienų vyksiantis prezidento rinkimų antrasis turas – nepralošiamas. Taip, vienas iš dviejų kandidatų pralaimės, tačiau valstybės mastu bet kuriuo atveju tai nebus lemtingas praradimas: vadovaujantis aksioma, kad turime tokią valdžią, kokios esame verti, galima sakyti, jog mūsų visuomenė pagaliau subrendo, nes pirmąkart finišo tiesiojoje dėl teisės valdyti valstybę varžysis tokie patyrę, proeuropietiški, pakankamai geros reputacijos politikai. Visuomenė nepaliko šansų dėl valstybės vadovo posto kovoti politikos rėksniams ir populistams (žinoma, atmetus, kad visi politikai, ypač rinkimų laikotarpiu, neatsilaiko prieš populizmo bacilas).
Rinkimų sėkme laikytina ir tai, kad kova nesibaigė pirmuoju turu: mūsų valstybės Konstitucijoje įrašyti du rinkimų ratai tikintis, kad valstybėje tikrai atsiras daugiau nei vienas asmuo, pasirengęs būti jos prezidentu. Demokratinėse valstybėse kova dėl aukščiausių postų paprastai būna įtempta.
Vis dėlto pirmasis prezidentų rinkimų turas apnuogino ir politinės nebrandos sopulių.

Kodėl kopijuoja pralaimėtojus?
Apmaudu, bet antrojo turo dvikova prasidėjo akibrokštais. Nors pirmojo rinkimų rato kova vyko šeši prieš vieną, Dalia Grybauskaitė valdėsi nepratrūkdama, o finišo tiesiojoje užsipuolė santūriausią iš šešetuko Zigmantą Balčytį. Vardydama savo pranašumus konkurento atžvilgiu ji pareiškė nusiteikusi nepardavinėti Lietuvos už sviestą. Nors vėliau ėmė teisintis, bet žodis – ne žvirblis.
Z.Balčytis neliko skolingas – tėškė, kad per D.Grybauskaitės “drąsą” Lietuva įklimpo į skolas, mat krizės užklupta nesiskolino iš Tarptautinio valiutos fondo, o tai išginė žmones į emigraciją. Sarkastiškas stilius, įdėtas į inteligentiškojo Z.Balčyčio pareiškimą, niekam nesukėlė abejonių, kad tai – ne jo kūrybos vaisius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

„Deja, esame kažkur užsikirtę“. „Mus žlugdo sumaterialėjimas. Kol neatgausime vertybių, murkdysimės tame pačiame prūde, kaip dabar“, – interviu „Veidui“ sakė dešimt metų šaliai vadovavęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Ant Prezidento V. Adamkaus stalo Turniškėse – „Veido“ savaitraštis, pagrindiniai šalies dienraščiai. Greitai bus penkeri metai, kai jis baigė savo kadenciją valstybės vadovo poste, bet jis neatitrūksya nuo aktualijų, išgyvena dėl Lietuvos problemų ir tebeieško atsakymų, ką reikia daryti, kad mūsų valstybės ateitis prilygtų šiandien labiausiai išsivysčiusioms šalims.
„Deja, esame kažkur užsikirtę“, – su skauduliu taria dešimt metų valstybei vadovavęs V.Adamkus. Paieškas, kas tie pažangos trukdžiai, jis pradeda nuo medicinos – su sunkia liga kovojantis V.Adamkus šią sritį pastaraisiais mėnesiais mato itin iš arti.
V.A.: Medicinoje – didžiulė pažanga. Tačiau šią sritį skirčiau į dvi dalis. Esame pasiekę pasaulinio garso naujausių pasiekimų, gydymo būdų ir jų pritaikymo, turime moderniausių medicinos priemonių ir aparatūros (čia reikia pažymėti, kad be ES pagalbos tiek nebūtume pajėgę įsigyti). Tačiau sveikatos apsaugos administravime padėtis siaubinga, per 24 metus taip to ir nesusitvarkėme – eilės gydymo įstaigose, tvarkos nėra, žmonės kenčia, ypač provincijoje.
Vertinant dvidešimt kelerių metų mūsų laisvo gyvenimo kelią yra sričių, kuriomis tikrai galime didžiuotis. Mokslo srityje esame esame pasiekę nemažai laimėjimų, Lietuva visais laikais išsiskyrė savo kultūros pasiekimais ir savo talentais. Deja, su apgailestavimu tenka sakyti, kad skaudu žiūrėti ir į socialinę sritį – kiek mūsų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, pensininkų, negaluojančiųjų, galą su galu vos suduria. Ir valstybės pasiteisinimo čia negali būti.
Mano supratimu, politiniame gyvenime taip pat nesame subrendę, trūksta politinės kultūros, ypač priimant sprendimus. Dieve apsaugok, kai pasižiūri, kas darosi mūsų Seime, tarp mūsų rinktinių žmonių, koks jų bendravimas, kokios jų kalbos. Gal gerai, kad didesnė dalis Lietuvos žmonių to nuolat nemato.
Žinoma, įtaka iš Rytų per 50 metų negalėjo neturėti neigiamo poveikio. Tad jei dvidešimties su trupučiu metų neužteko Vakarų politinės kultūros normoms ir vertybėms perimti, gal pavyks tai per kitus dvidešimt metų. Tai ilgas procesas.
Beje, kritiką taikau ir sau. Ir man ne viskas pavyko, ką buvau užsibrėžęs.
VEIDAS: Kas konkrečiai, Jūsų paties vertinimu, Jums nepavyko?
V.A.: Per dešimt metų būnant prezidentu dviejų dalykų man nepavyko padaryti, nors stengiausi ir tikėjausi. Pirma, tikrai sunku suprasti, kodėl matant atvirą pasaulį, jo pavyzdį, teisėsaugoje nesusitvarkėme ir nežinia kiek dar tam reiks laiko. Antra, dėl ko man skauda širdį, tai švietimo reforma. Prieš šešiolika metų, kai man teko perimti prezidento pareigas, švietimą, kartu su socialinėmis problemomis, laikiau tarp svarbiausių prioritetų. Deja, iki šios dienos nematau atsakingos, labai aiškios, į ateitį nukreiptos mūsų švietimo sistemos.
Problemos šiose dviejose srityse mane ir šiandien jaudina, deja, nerandu atsakymo, kodėl jų sprendimas stringa, nes, mano supratimu, turime pakankamai talentų, kurie galėtų čia daug padaryti. Deja, esame kažkur užsikirtę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Energetikos infrastruktūros plėtra: ar verta triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių?

Šio straipsnio idėją pamėtėjo ne tiek garbių pašnekovų komentarai, kiek jų užuominos ir atsidūsėjimai “ne spaudai”. Energetikos įmonių, kurioms pavesta vykdyti plėtros projektus, vadovai neretai patys stebisi gigantiškais ir nesuderintais šalies, kurioje nuolat mažėja gyventojų, infrastruktūros plėtros užmojais, tačiau savo darže teisinasi prievole vykdyti Vyriausybės nutarimus, o į kolegų darželius iš solidarumo akmenų nesvaido.
Populiariau dėstant, energetikos plėtra primena agresyvią draudimo rinkos praktiką, kai klientai (šiuo atveju – visi elektros, dujų ir šilumos vartotojai) raginami triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių. O jei stokoja sąmoningumo savanoriškai investuoti į visapusišką energetinį saugumą, tuomet tol gąsdinami “blackout’ais” ir “Ivano prisuktais čiaupais”, kol pripažįsta, kad ne pinigai gyvenime svarbiausia.
Dėl šios priežasties Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie kitokias energetikos tendencijas, nei energetinės nepriklausomybės siekis. Pasitelkę šiek tiek semiotikos įgūdžių, šiek tiek sveiko įžūlumo ir pavaizdavę esamą situaciją grafiškai, vietoj kryptingą politiką atspindinčių paralelinių strėlyčių pulko regėtume sudėtingą raizginį, labiau primenantį Vėjų Rožę. Nors kiekviena iš strėlyčių, atskirai paimta, tarnauja bendram tikslui – energetinei nepriklausomybei (kuri mūsų schemoje lieka nematomoje, tačiau nujaučiamoje trečioje dimensijoje), bet pasirinktų priemonių tiek daug, kad vietoj efektyvios projektų tarpusavio sinergijos vis stipriau ryškėja jų tarpusavio konkurencija.
Šios konkurencijos simptomus “Veido” sudėliotoje energetikos projektų Vėjų Rožėje siūlome patyrinėti keliais pasirinktais pjūviais. Pirmasis – konkurencija tarp elektros energijos ir dujų sektoriaus plėtros planų, antrasis – tarp logistikos ir gamybos (gavybos) infrastruktūros, o trečiasis – tarp realiai pradėtų įgyvendinti, bet iš svarstymų stadijos taip ir nepasistūmėjusių projektų.

Elektra ~versus~ dujos
Remiantis AB “Litgrid” skelbiamais Lietuvos nacionalinio elektros energijos gamybos ir vartojimo balanso duomenimis, daugiau nei pusė elektros energijos Lietuvoje pernai buvo pagaminta dujas vartojančiose šiluminėse jėgainėse (2,4 iš 4,4 TWh, arba 54 proc.). Palyginti su ankstesniais metais, ši dalis pastebimai sumažėjo (2012 m. – 3 iš 4,7 TWh, arba 65 proc.). Šiluminės elektrinės pernai pagamino penktadaliu mažiau energijos nei 2012 m.
Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – išaugusi elektros pasiūla atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje: dešimtadaliu padidėjo vėjo energijos gamyba, 13 proc. – hidroelektrinėse pagamintos elektros energijos kiekis. Daugiau kaip 20 kartų išaugo saulės sugeneruotos energijos apimtys, nors bendrame gamybos balanse ši energija tesudaro 1 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet minėsime žymiojo Oršos mūšio 500 metų jubiliejų. Tai gera proga pažvelgti į Lietuvos ir Rusijos valstybių santykius XIII–XVI a.

Dviejų milžinių politinis šokis – tokia pirma metafora ateina į galvą bandant įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) santykius nuo 1248 iki 1569 m. Šiek tiek daugiau nei tris šimtmečius apimanti šių dviejų Lietuvos ir Rusijos pirmtakių istorija kupina ir taikaus sambūvio, ir agresyvių politinės ekspansijos pretenzijų viena kitai, pamažu vedusių prie vis didesnės įtampos.
Vis dėlto lemiamą šio politinio šokio partiją atliko Rusija. 1795 m., būdama galinga carinė valstybė, kartu su Austrijos ir Prūsijos imperijomis ji galutinai pasidalijo tuo metu politiškai merdėjusią Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau iki tokios atomazgos vedė ilgas šių dviejų geopolitinių jėgų susidūrimų kelias. Jis prasidėjo XIII a., o aukščiausią įtampos tašką pasiekė būtent XVI a., kai įvyko ir garsusis 1514 m. Oršos mūšis – ilgam į amžininkų ir vėlesnių kartų atmintį įsirėžusi lietuvių pergalė.

Pirmieji santykių impulsai

Istorikas Tomas Baranauskas savo knygoje “Lietuvos valstybės ištakos XIII–XIV a.” Lietuvą vadina karine monarchija, mat jos kasdienybė – kasmet rengiami karo žygiai, kurių pagrindiniai tikslai buvo du: kuo didesnio grobio plėšimas ir įtakos kaimyniniams kraštams plėtimas. Rytuose į tų kaimyninių kraštų zoną pateko buvusi Kijevo Rusios teritorija ir visa Rusia, suskilusi į atskiras Černigovo, Smolensko, Voluinės, Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystes. Maskva tuo laiku buvo tik viena iš daugelio Šiaurės rytų Rusios pilių, kuri XII a. tapo žymesniu Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystės miestu.
Pasak istoriko Artūro Dubonio, ekspansyviai nusiteikusios Lietuvos Kunigaikštystės ir dar tuo metu tik užgimstančios Maskvos valstybės santykiai ankstyvuoju XIII–XIV a. periodu skyla į du etapus: pirmasis – tai atsitiktiniai kontaktai, o antrasis – nuolatiniai abipusiai politiniai santykiai.
1248 m. įvyko jau vienas ryškesnių Maskvos ir Lietuvos kariuomenių atsitiktinių susidūrimų. Šiame mūšyje žuvo Vladimiro kunigaikštystės kunigaikštis. Bet atsakomajame mūšyje keršto vedamas jo brolis lietuvius sutriuškino.
O 1263 m. įvyko dar vienas susidūrimas su Maskva: karalius Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę į Brianską, kad sutrukdytų Briansko kunigaikščio dukters vedyboms su Haličo – Vladimiro kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus sūnumi. Kodėl? A.Dubonio manymu, čia pasireiškė tam tikras Lietuvos ir Maskvos santykių pobūdis. Galima daryti prielaidą, kad Mindaugas buvo saistomas tam tikrų taikingų ir formaliai patvirtintų santykių su Suzdalės-Vladimiro kunigaikštystės (teritorija, kurioje ir subrendo Maskvos kunigaikštystė) kunigaikščiu. Tad lietuviai puolė Brianską, kuris tapo naujuoju Černigovo kunigaikštystės centru ir realia grėsme Maskvai. Šis susidūrimas rodo, kad lietuviai buvo išnaudojami kaip įrankis Maskvai apsaugoti.
Paskutinis ryškus atsitiktinis lietuvių ir maskvėnų susidūrimas įvyko 1285 m., kai Lietuvos kunigaikštis Daumantas užpuolė Tverės vyskupo Olešnės valsčių, taip pat bandė veržtis ir į kitų Tverės kunigaikščių valdas. Tačiau Danilas Aleksandrovičius su jungtine Maskvos ir Tverės kariuomene lietuvių agresiją atrėmė.
Kad ir kaip ten būtų, Maskva šiuose susirėmimuose, A.Dubonio manymu, funkcionuoja kaip pagalbinės pajėgos, bet ne kaip visiškai savarankiška geopolitinė jėga su savomis pretenzijomis. Tai patvirtina ir istoriko Dariaus Barono teiginiai apie Rusios politinę „pauzę“ – esą jos metu lietuvių ir Rusios kunigaikštysčių santykiai buvo gana stabilūs. Mat susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės turėjo ribotus karinius išteklius ir skyrė menką dėmesį užsienio ekspansijai, o štai lietuviai jau buvo pakankamai stiprūs atremti svetimą agresiją.

Dviejų milžinių politinės varžybos

Nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo pradžios LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiuose akivaizdžiai matyti tam tikrų pokyčių. Pirmiausia Rusios šiaurės rytuose iškilo du nauji galingi centrai – Tverės ir Maskvos kunigaikštystės. Apie 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užmezgė svaininius santykius su Tverės kunigaikštystės dinastija – atidavė savo dukterį už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus. Nuo šios datos apie 50 metų LDK palaikė taikingus ir draugiškus santykius būtent su Tvere, bet tai buvo nukreipta prieš Maskvą. Ir čia vėl iškyla klausimas – kodėl?
Atsakyti į jį padeda žvilgsnis į to meto konfesinę aplinką Lietuvos ir Rusios teritorijose. Štai Gediminas, pratęsdamas savo brolio Vytenio politiką, Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Savaime suprantama, tai buvo smūgis Rusios stačiatikių bažnyčiai, kurią tuo metu valdė Kijevo metropolitas Petras. Jis buvo itin palankus Maskvos kunigaikščiui ir aktyvus rusų Bažnyčios vienybės saugotojas. Taigi LDK pastangos skaldyti nedalomą stačiatikybės arealą iš esmės komplikavo Maskvos ir Lietuvos santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors aptariamu metu Maksvos kunigaikštystė ir stiprėjo bei sugebėjo iš totorių gauti jarlyką, tai yra leidimą rinkti mokesčius savoje kunigaikštystėje (anksčiau MDK ir aplink ją esančios Rusios kunigaikštystės buvo Aukso ordos valdžioje ir privalėjo mokėti jai duoklę), vis dėlto Gediminas sugebėjo išplėsti LDK teritoriją į Rytų pusę: atplėšė dalį Naugardo žemės, sėkmingai įkėlė koją į Pskovą, ryžtingai brovėsi į Smolenską. Taip Lietuvai tapo pasiekiama svarbi prekybinė magistralė, siejusi Dauguvos, Dniepro, Volgos-Okos, Maskvos, Ilmenio ir kitų upių aukštupius. Tai Maskvai kėlė stiprų nerimą.
Istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis kunigaikščio Gedimino politiką apibūdina kaip dvikryptę. Pirmoji kryptis – tai aktyvi gynyba nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų antpuolių, o antroji – įtakos zonos plėtimas į Rytus. Tačiau, pasak A.Dubonio, santykiai su Maskva Gediminui nebuvo dominuojantis užsienio politikos klausimas. Lietuvos didįjį kunigaikštį kur kas didesni konfliktai spaudė Vakarų pusėje. Taigi, nors šiuo laikotarpiu LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiai aštrėjo, vis dėlto Gediminas sugebėjo rasti diplomatinį būdą, kaip sureguliuoti santykius su Maskva. 1332–1333 m. jis ištekino dar vieną savo dukterį Aigustę už Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus Semiono ir taip užmezgė diplomatinius-dinastinius saitus.
O štai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui viskas ėmė stipriai keistis, griežtėti ar net “karštėti”. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko vertinimu, šį periodą galima pavadinti konflikto gimimu, kai abi kunigaikštystės ėmė reikštis kaip dvi jėgos, bandančios suvokti, ko jos iš tikrųjų vertos. Čia Algirdas į karą su Maskva pamėgino įtraukti ir totorius, o po to dar ir tradiciškai susigiminiavo su Tverės valdovų šeima, tai yra pats vedė Tverės kunigaikštytę.
1367–1375 m. būtent dėl Tverės užvirė tikra karinė košė. Tuomet į šią kunigaikštystę savo ekspansiją pradėjo Maskva, kurią valdė kunigaikštis Dmitrijus Donietis. Tverės kunigaikščiui neliko kitos išeities, kaip tik bėgti į LDK, pas savo svainį Algirdą ir prašyti jo pagalbos. Šis konfliktas išvirto į Maskvos valstybės ir LDK karinį susidūrimą, pasireiškusį trimis Algirdo žygiais į Maskvą. Deja, kariniu požiūriu šie karai LDK nesuteikė jokių pranašumų.
D.Barono vertinimu, XIV a. antroje pusėje aptariamų dviejų milžinių politinėse varžybose būtent Maskva Lietuvai nužymėjo jos plėtros galimybes į Rytus. Maskvos valstybė tapo modernia monarchija su pakankamais ištekliais toliau plėtotis, o štai Lietuva Algirdo valdymo laikais pasiekė savo plėtimosi apogėjų. Po to padėtis ėmė keistis.