Lietuva pagal konkurencingumą užima 47 vietą tarp 139 pasaulio valstybių, teigiama ketvirtadienį paskelbtoje Pasaulio ekonomikos forumo (World Economic Forum) 2010-2011 metų konkurencingumo ataskaitoje.

Per metus pagal konkurencingumo indeksą Lietuva pakilo šešiomis pozicijomis – pernai jai teko 53 vieta.

Geriausiai įvertintas Lietuvos gyventojų aukštojo išsilavinimo lygis (25 vieta pasaulyje), taip pat IT raštingumas (33).

Vieni didžiausių trūkumų šaliai siekiant konkurencingumo, Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų nuomone, susiję su prasta makroekonomine aplinka (71) bei bloga institucijų veikla (60).

Lenkija, pernai buvusi 46, šiemet pakilo į 39 vietą. Estija iš 35 pozicijos pakilo į 33-ą, Latvija iš 68-os nukrito į 70 poziciją.

Pasaulio ekonomikos forumo ekspertai, vertindami šalis, išskyrė tris pagrindinius kategorijas – bazinius reikalavimus, makroekonomikos stabilumą, efektyvumą bei inovacijas skatinančius veiksnius.

Lietuvai pagal šiuos kriterijus šiemet skirtos atitinkamai 52, 49 ir 48 vietos.

Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų vertinimu, konkurencingiausia pasaulio šalimi išliko Šveicarija, į antrąją vietą pakilo Švedija, trečioje išsilaikė Singapūras.

JAV, pernai buvusios antroje vietoje, šiemet nukrito į ketvirtąją. Penktąją vietą užėmė iš septintosios pakilusi Vokietija. JAV sąraše krenta antrus metus iš eilės – 2008-aisiais ji laikyta konkurencingiausia pasaulyje.

Pasaulio ekonomikos forumas konkurencingumo indeksą skelbia ketvirtus metus iš eilės. 2008-aisiais Lietuva užėmė 44-ą vietą, 2007-aisiais – 38-ą vietą.

"Veido" archyvas

Klaipėdos uostas, kurio vienas iš bendrasavininkų yra B.Lubys, geriau už visus politikus jungia Lietuvą su Baltarusija

Šiandien Klaipėdos uoste švartuojasi tanklaivis “Minerva Helen”, atplukdęs iš Venesuelos 80 tūkst. tonų naftos Baltarusijos Navapolacko naftos perdirbimo gamyklai. “Klaipėdos naftoje” perkrauta į cisternas, nafta Baltarusiją pasieks Lietuvos geležinkeliais. Taip Lietuvos verslas užsidirbs iš Venesuelos naftos tranzito, o Baltarusijos energetika taps mažiau priklausoma nuo Rusijos naftos, kurios kranelį baltarusiams Kremlius vis dažniau grasina užsukti.

Sieja uostas ir geležinkelis

Žinia, ši per Klaipėdą perpumpuota Baltarusijai skirtos naftos siunta kol kas tėra bandomoji partija, turinti patikrinti technines uosto ir “Klaipėdos naftos” galimybes. Tačiau ateityje baltarusiai norėtų įsivežti per Klaipėdą apie 2 mln. tonų naftos per metus, o tai jau rimtos apimtys.

Tiesa, kol kas Lietuvos uostininkai į visą šį projektą žiūri atsargiai – sklandžiam naftos iš Venesuelos transportavimui reikalingos kelių milijonų litų investicijos, kurios apsimokėtų tik tuo atveju, jei baltarusiai taptų ilgalaikiais partneriais. Šie kol kas jokio aiškaus atsakymo neduoda, nes tyrinėja naftos importo galimybes ir per Latvijos bei Estijos uostus. Tačiau objektyviai žiūrint, Klaipėda dėl atstumo iki Navapolacko ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklų baltarusiams būtų pats naudingiausias variantas. O naftos importas iš užjūrio pastaruoju metu darosi gyvybiškai svarbus Minskui: po pastarojo konflikto su Maskva dėl naftos tranzito mokesčių per pirmąjį šių metų pusmetį Baltarusija sumažino rusiškos naftos importą praktiškai per pusę – 49,8 proc., iki 6,5 mln. tonų. Tad 2 mln. tonų importo per Klaipėdos uostą gali pasirodyti tik minimalus variantas.

Beje, Baltarusija Klaipėdos uostą mato ne tik kaip apsirūpinimo alternatyvia nafta laidą, bet ir kaip vieną svarbiausių po Kaliningrado eksporto langų. Klaipėdiečiai atvirai šneka, kad per pastaruosius dvejus krizės metus baltarusiški kroviniai – ypač biriosios trąšos – tapo tikru uosto išsigelbėjimu. Per 2009–2010 m. pirmąjį pusmetį “Belaruskalij” per Bronislovo Lubio valdomą KLASCO terminalą eksportuojamos produkcijos kiekis padidėjo dvigubai ir iki metų pabaigos turėtų pasiekti 4 mln. tonų. Apskritai baltarusiški kroviniai siekė apie ketvirtadalį visų Klaipėdos uosto krovos apimčių ir sudarė didžiąją tranzitinių krovinių dalį.

Šalia to tie Baltarusijos kroviniai, kurie eksportuojami ne per Klaipėdos, bet per Kaliningrado uostą, į jį vis tiek gabenami “Lietuvos geležinkeliais” ir, ko gera, geležinkelininkams yra netgi svarbesni už tuos, kuriuos šie veža į Klaipėdą. Mat, pavyzdžiui, 2008-aisiais į Kaliningradą “Lietuvos geležinkeliai” pervežė net tris kartus daugiau krovinių nei į Klaipėdą – atitinkamai 18 ir 6,6 mln. tonų.

Matant tokią glaudžią Klaipėdos uoste dirbančių Lietuvos verslininkų ir Baltarusijos eksporto ir importo sąsają, nereikia stebėtis, kad “Achemos” grupės savininkas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys buvo vadinamas vienu iš dviejų pagrindinių per pastaruosius pusantrų metų įvykusio Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimo variklių. Antrasis variklis yra Ūkio banko investicinės grupės vadovas Vladimiras Romanovas, Minske statantis 250 mln. eurų vertės sporto ir laisvalaikio centrą. Šalia šių dviejų verslininkų į pernai įsteigtą Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Baltarusija asociaciją dar įėjo tokie Lietuvos verslo lyderiai, kaip “Linavos” prezidentas Algimantas Kondrusevičius, “Senukų” prezidentas Augustinas Rakauskas, KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža, “Vakarų medienos” grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas ir kt.

Europa persigalvojo, Lietuva pasinaudojo

Nors Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai niekada nebuvo nutrūkę ir pamažėl plėtoti visus tuos du dešimtmečius, vis dėlto 2008–2009 m. reikėtų vadinti revoliucinio lūžio metais. To priežastys buvo trys.

Pirmiausia Europos Sąjunga galutinai įsitikino, kad dešimtmetį trukusi Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos ir jo autoritarinio režimo izoliavimo politika nedavė vaisių. Netgi priešingai – vienu metu Jungtinėse Valstijose ir Europoje (taip pat ir Lietuvoje) paplitusi koncepcija, esą kelias į galimą Minsko demokratizaciją eina per Maskvą, tik per plauką nepavertė Baltarusijos viena Rusijos gubernijų. Mat Briuselyje ir Vašingtone pakako “geranorių idiotų”, nuoširdžiai maniusių, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, siekdamas įsiteikti demokratiniams Vakarams, padės nuversti A.Lukašenką ir pastūmės Baltarusiją į Europos demokratijos glėbį. Laimei, paskutiniu momentu susivokta, kad jeigu Maskva ir pakeis autoritarinį A.Lukašenkos režimą, tai tik tam, kad vietoje jo įvestų dar didesniu autoritarizmu pasižymintį V.Putino režimą.

O A.Lukašenka suprato, kad norint apsisaugoti nuo “motinos Rusijos” glėbio jam nepakanka kas kelerius metus išvalyti Baltarusijos KGB, nuosekliai keičiant iš pradžių rusus baltarusiais, o paskui Maskvoje mokslus baigusius baltarusius į Minsko KGB mokyklą baigusius baltarusius. Be ekonominio suartėjmo su Europa vien į Rusijos rinką orientuotai Baltarusijos ekonomikai nelemta išgyventi, o ekonominis suartėjimas neįmanomas be tam tikros politinės režimo modernizacijos.

Antra, būtent 2008–2009 m. Lietuvoje iš valdžios institucijų galutinai pasitraukė žmonės, organizavę A.Lukašenkos nušalinimą Baltarusijos demokratinės opozicijos rankomis. Naujoji konservatorių Vyriausybė ir naujoji šalies vadovė Dalia Grybauskaitė galėjo laisvai, neslegiami praeities priešiškumų, bendrauti su A.Lukašenka. Kartu Lietuva, turinti senus tiek istorinius, tiek palaikanti gana gerus verslo ryšius su Baltarusija, tapo tuo langu, per kurį pasirodė labai patogu bendrauti ir pačiam A.Lukašenkai, ir Europos Komisijai.

Trečia, kaip tik tuo metu (o gal ir dėl minėtų priežasčių) galutinai pašlijo Rusijos santykiai su Baltarusija. Tai lėmė tiek Kremliaus pasipiktinimas Minsko nenoru atiduoti pagrindinių ekonomikos šakų į Rusijos verslininkų rankas taip, kaip šie buvo įpratę – beveik už dyką, tiek noras krizės sąlygomis išspausti maksimalų pelną iš naftos ir dujų eksporto.

Tad daugybę metų kaimynėms Rusijos taikyta naftos ir dujų kainos formulė – lengvatos mainais į politinę draugystę – nustojo galioti ir Minskui. Pastarųjų mėnesių Kremliaus politika A.Lukašenkos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės politikos Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio ar buvusio Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos adresu. Šitaip A.Lukašenka tiesiog buvo pastūmėtas į draugystę su Europos Sąjunga ir kartu su Lietuva.

Lietuva užėmė 34-ąją vietą naujame geriausių gyventi valstybių reitinge, kurį sudarė Jungtinių Valstijų žurnalas “Newsweek”. Iš viso reitinge yra 100 valstybių.

Gerovė valstybėse buvo vertinta pagal švietimo, sveikatos apsaugos būklę, gyvenimo kokybę, ekonominį konkurencingumą ir politinę aplinką.

Lietuva dviem pozicijomis aplenkė Latviją ir dviem vietomis atsiliko nuo Estijos. Tiesa, išrūšiavus vien tik Europos Sąjungos valstybes, Lietuva lieka gale. Ji aplenkia tik Latviją, Bulgariją, Rumuniją ir Albaniją.

Pirmoji vieta atiteko Suomijai, po jos rikiuojasi Šveicarija, Švedija, Australija, Liuksemburgas, Norvegija, Kanada, Nyderlandai, Japonija ir Danija. JAV užima 11-tąją vietą.

Lietuvai reikia pasistengti daugelyje konkurencingumo vertinimo pozicijų. Pagal valstybės lėšų švaistymą, valstybės reguliavimo naštą, protų nutekėjimą, verslo aplinką tiesioginėms užsienio investicijoms esame atsiliekančiųjų zonoje.

“Tarp tų šalių, kurios mums labai svarbios kaip būsimos konkurentės, atsiliekame. O šalies konkurencingumas – vienas pirminių tikslų, nes būtent konkurencingumas galėtų išvesti šalį į spartesnio ir ženklesnio augimo trajektoriją”, – aiškina “DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.

Analitikė pabrėžia dar vieną labai svarbų faktą: daugelio šalių padėtis buvo labai panaši kaip Lietuvos – visos buvo sukrėstos krizės, bet vienos šalys susitvarkė geriau, kitos blogiau. Deja, tarp jų ir Lietuva. “Problema, kad konkurencingumą mažinančios blogybės dažniausiai itin skaudžiai pasireiškia krizės laikotarpiu, nes kai ekonomika auga, kiti konkurencingumą lemiantys elementai ne tokie svarbūs”, – pabrėžia ekonomistė.

Vienintelė sritis, kurioje, ekspertės manymu, mūsų valstybės požiūris pasikeitė iš esmės ir teigiama linkme, – kova dėl tiesioginių užsienio investicijų. Tačiau kitų sėkmės komponentų ji pasigenda. Vis dar aukštas korupcijos lygis, pernelyg didelis biurokratizmas. Kad biurokratinių institucijų skaičius viršija ES vidurkį, kalbėta prieš trejus metus, bet kol kas konkrečių rezultatų nepasiekta. Svarstyti klausimai Saulėlydžio komisijoje, priimta sprendimų, paskui jie vėl persvarstomi.

“Sprendimų priėmimo procesas Lietuvoje gerokai ilgesnis, nei turėtų būti, ir tai kenkia valstybei, ypač krizės laikotarpiu, kai jie turi būti priimami itin greitai”, – pabrėžia J.Rojaka.

Šalių konkurencingumą Pasaulio ekonomikos forumas nustato pagal su tiesioginėmis užsienio investicijomis susijusių institucijų vertinimus.

"Veido" archyvas

20 metų ekonominė ir politinė Rytų Vokietijos integracija nedavė lauktų vaisių

Tiek Lietuva, tiek Rytų Vokietija iš sovietinės diktatūros išsilaisvino beveik tuo pačiu metu. Kaip Rytų Vokietija per tuos 20 metų pasikeitė? Nors į šią Vokietijos dalį Vakarų vokiečiai investavo 1,3 trilijono eurų, pradedama abejoti, ar tos investicijos pasiteisino.

Abejojama net ir dėl to, ar Vokietija gali būti laikoma visiškai suvienyta valstybe. Liepos 1 d. sukako lygiai 20 metų nuo ekonominės bei politinės Rytų Vokietijos integracijos pradžios. Per vieną naktį visos Rytų vokiečių sukauptos pensijos, algos ir santaupos iki 6 tūkst. Rytų Vokietijos markių kursu 1:1 buvo iškeistos į Vakarų Vokietijos markes. Tai buvo naudinga Rytų Vokietijos piliečiams, bet šios Vokietijos dalies verslas patyrė rimtų problemų, kai turėjo pradėti konkuruoti su stipriu, toli technologiškai pažengusiu ir laisvosios rinkos sąlygomis įgudusiu veikti Vakarų Vokietijos verslu.

Kaip į kiaurą maišą

Vokietijoje buvo daug sparčios integracijos ir didelių investicijų į Rytų Vokietiją priešininkų, bet Helmutas Kohlis, tuometinis Vakarų Vokietijos kancleris, laikėsi tvirtai: Vokietija turi būti suvienyta ir Rytų Vokietijai reikia padėti pagal maksimalią programą.

Vokietijos moralinis autoritetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas mandagiau primindavo Vakarų vokiečiams, kad atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo padarinius lygia dalimi tenka tiek Rytų, tiek Vakarų vokiečiams. Rytų vokiečiai nėra kaltesni nei Vakarų, o kentėti turėjo labiau. Tūkstančiai Rytų vokiečių kiekvieną savaitę palikdavo Rytų Vokietiją ir keldavosi į vakarinę savo šalies dalį. Tas srautas šiandien sumažėjęs, bet vis dar išlieka reikšmingo dydžio. Per 20 metų Rytų Vokietiją paliko daugiau nei 2 mln. vokiečių.

Šiandien Rytų Vokietijos ekonominė padėtis tebėra sudėtinga ir nematyti rimtų ženklų, kad ji gali greitai pasikeisti į gerąją pusę. Per 20 metų Vakarų Vokietija į Rytų Vokietijos ekonomiką investavo apie 1,3 trilijono eurų (šis skaičius gali būti palygintas su Kinijos Liaudies Respublikos užsienio valiutos rezervais – 2,4 trln. JAV dolerių).

Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” klausia: kas šiomis milžiniškomis investicijomis pasiekta? Miestai buvo perstatyti, nutiesta naujų greitkelių, telekomunikacijos ir kita infrastruktūra sumoderninta, bet didžioji 1,3 trln. eurų dalis išleista socialinėms programoms. Tokie miestai kaip Leipcigas, Drezdenas, Jena ir Erfurtas smarkiai ekonomiškai pažengė, atsirado aukštųjų technologijų bendrovių Saksonijoje. Čia sėkmingai veikia tyrimo institutai ir universitetai, bet daugiausia valstybės dotacijų dėka.

Sėkmės istorijos labai retos, ir Rytų Vokietija tebėra atsilikęs šalies regionas: BVP vienam gyventojui šioje Vokietijos dalyje nesiekia 71 proc. sukuriamo Vakarų Vokietijoje, neproporcingai didelė dalis BVP kuriama viešajame sektoriuje, privatus sektorius generuoja tik 66 proc. BVP, palyginti su Vakarų Vokietija. BVP kūrimo Vakaruose ir Rytuose plyšys toliau didėja, nes Rytuose šiemet planuojamas 1,1 proc., o Vakarų Vokietijoje – 1,5 proc. BVP augimas. Rytų Vokietija ir toliau praranda gyventojus, nors jau yra netekusi 2 mln. žmonių. Vokietijos šimtas didžiausių gamybos ir šimtas didžiausių paslaugų bendrovių neturi savo biurų Rytų Vokietijoje.

Stebuklas neįvyko

Iš Rytų Vokietijos buvo tikimasi stebuklo, bet šiandien važiuojant per rytinę Vokietiją ir lyginant jos vaizdą su buvusiuoju prieš 20 metų nesunku pastebėti bankrutavusius megaprojektus, išretėjusius miestus ir galima sutikti daug žmonių, kurie pastaruosius 20 metų neturėjo nuolatinio darbo.

Po susijungimo Vakarų Vokietija investavo šimtus milijardų į gyvenamųjų namų renovavimą Rytų Vokietijoje – tiek tiesioginių subsidijų, tiek paskolų forma. Berlyno ekonomistai ir nekilnojamojo turto ekspertai tvirtina, kad tai buvusi dviguba katastrofa. Iš pradžių šimtai tūkstančių Rytų vokiečių pajudėjo iš neprižiūrimų senamiesčių į naujai pastatytus ir renovuotus daugiaaukščius, modernius namus miestų pakraščiuose, o milijardus investavus į miestų centrų renovavimą, prasidėjo atvirkštinis procesas. Šiandien apie milijoną butų Rytų Vokietijoje yra tušti, valstybė vėl turi investuoti milijardus, kad nugriautų šiuos niekam nereikalingus, bet brangiai eksploatuojamus namus.

Saksonijoje esantį Štendalio miestą per pastaruosius metus paliko 15 tūkst. gyventojų. Šiandien čia gyvena 35 tūkst. žmonių. Manoma, kad dar mažiausiai 5 tūkst. gyventojų miestą paliks iki 2020 metų. Tai sukuria unikalią problemą šio miesto politikams – miestas per didelis jo gyventojų skaičiui.

"Veido" archyvas

Laisvos lovos ligoninėse, tušti suolai mokyklose, į didžiulę ir modernią naujai pastatytą nutekamųjų vandenų sistemą kasdien reikia pilti tūkstančius tonų papildomo vandens, kad ta sistema veiktų. Miesto valdžia ragina aplinkinių rajonų gyventojus keltis į miesto centrą. Miesto meras Klausas Schmotzas tvirtina, kad politikai privalo būti sąžiningi su savo piliečiais ir pripažinti, jog miesto valdžia negali palikti tokių pačių paslaugų lygio, tokios infrastruktūros, kokia buvo sukurta didesniam gyventojų skaičiui.

Idėjų, kokia Lietuva turėtų būti po dvidešimties metų, banke – arti 200 siūlymų. Didžiausio palaikymo, per 400 rėmėjų, sulaukė siūlymas Lietuvai tapti išskirtine tuo, kad visuose arba bent daugumoje miestų ir miestelių pagrindinėse gatvėse ir parkuose veiktų nemokamas bevielio interneto ryšys.

Daug žmonių balsuoja už idėją kurti interneto puslapį, vienijantį visas įstaigas ir žmones, pasirengusius padėti prašantiesiems pagalbos, – ar tai būti stichinės nelaimės ištikta valstybė, ar sergantis žmogus.

Siūloma gabiausius abiturientus siųsti studijuoti į geriausius užsienio universitetus ir mokyklas, studijas apmokant valstybės lėšomis su sąlyga, kad jie parveš vertingų žinių į Lietuvą ir jas čia pritaikys. Žmonės dalijasi idėja kurti profilaktinės sveikatos patikros sistemą, skatinti turizmą traukiniais su miegamosiomis kupė, įrengti atskiras aikšteles vaikams ir šunims. Siūlyta net neapsiriboti 2030-aisiais, o rengti viziją iki 3000 metų. “Japonijos įmonės planuoja šimtą metų į priekį. Lietuva – daugiau nei įmonė!” – motyvuoja vizionierius.

Daugiausiai idėjų pasiūlyta švietimo ir mokslo, socialinės politikos ir užimtumo, aplinkosaugos, pilietinės visuomenės srityse, o vos po vieną kitą idėją kol kas kilo dėl užsienio politikos, krašto apsaugos, globalizacijos. Aktyviausi vizijų kūrėjai – iš Aukštaitijos. Nemažai nurodo gyvenantys užsienyje.

Šių metų pradžioje premjeras subūrė įvairių sričių ekspertus, mokslininkus, analitikus į Valstybės pažangos tarybą, kuri visuomenės padedama nubrėš aiškius ir ilgalaikius Lietuvos raidos prioritetus. Tai taps svarbiausio mūsų šalies strateginio planavimo dokumento “Lietuva 2030″ pagrindu.

Lietuvos valdžios ir teisėtvarkos institucijų kova su korupcija, kontrabanda ar nelegalaus alkoholio pramonininkais visada buvo ir yra žavi, naivi bei komiška. O dar tiksliau – beviltiška. Prezidentė grūmoja kumščiu ir grasina, premjeras teisinasi kuriamomis naujomis kontrabandos pažabojimo priemonėmis, Muitinės departamento direktorius raportuoja jau pastebėjęs, kad su kontrabanda kovojama efektyviau, nes daugiau sulaikyta kontrabandinių cigarečių. O viskas vyksta kaip vykę – vilkikai ir toliau per sieną “šniūrais” veža kontrabandą. Ir jiems nei šilta, nei šalta, kad su jais kažkas “kovoja”.

Arba pažvelkime į dar vieną fronto liniją, tiksliau, net ne liniją, o primityvią kovą su vėjo malūnais – į mūsų pareigūnų “kovą” su pilstuko, samanės ir kito nelegalaus alkoholio gamintojais, kurie taip gerai organizuoti ir tokie stambūs, kad praktiškai juos būtų galima pavadinti atskira pramonės šaka, nes legalią alkoholio pramonę savo mastu jie tikrai pranoksta.

Šiuo metu kiekviename rajone veikia 6–10 didesni nelegalaus alkoholio fabrikėliai ir dar po keliasdešimt smulkesnių daryklėlių. Vietiniai gyventojai puikiausiai žino, kur tos pilstuko gamyklėlės yra, kam jos priklauso, kas jas saugo ir kur jų produkcija prekiaujama. Juk kiekvienas daugiabučio gyventojas parodys artimiausią “tašką”. Gana daug šios informacijos turi ir policija bei kitos tarnybos, bet kas iš to. Jos turi interesą tos milžiniškos nelegalaus alkoholio industrijos Lietuvoje tiesiog nematyti. Nesvarbu, kad žala valstybei stulbinama, o šio nelegalaus alkoholio “baronams” galima prikabinti tūkstančius žmonių mirčių.

Juk iš principo pakirsti nelegalaus alkoholio industrijos šaknis Lietuvoje daug lengviau, nei pažaboti kontrabandą. Tam užtektų poros mėnesių ir penkiasdešimties pareigūnų su principingu vadovu priešakyje. Ir net jokių pusmečiais kuriamų strategijų nereikėtų. Rezultatas visai valstybei būtų pribloškiantis. Gerąja prasme. Ir tuomet, kaip tvirtina prezidentė, nereikėtų nei mokesčių didinti, nei valstybės skolos taip stipriai auginti. Jei dar į kontrabandininkų tvirtoves būtų rimčiau įsisukta, jei dar ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba dirbtų truputį rimčiau nei vaikų darželis, proveržis būtų stulbinamas. Beje, tada žmonės šiek tiek rimčiau ir pagarbiau imtų žiūrėti ir į savo valstybę, ir į jos valdžios bei teisėtvarkos institucijas.

Bet kol kas tai negresia. Kol kas gresia tik daug kalbų, kaip principingai bus kovojama su kontrabandininkais, finansiniais nusikaltėliais ir nelegalaus alkoholio gamintojais bei platintojais. Tiesa, jie tos aršios kovos nė nepastebės, o valstybės nuostolius ir toliau didins šimtais milijonų.

Šiandien būtume kur kas toliau pažengę ir daugiau pasiekę, jei nebūtume tokie užsispyrę ir tokie “visažiniai”. Dauguma lietuvių metai iš metų bando išrasti dviratį ir po keliasdešimt kartų lipa ant to paties grėblio.

Juk pasaulyje jau daug kas išrasta, išbandyta ir ištobulinta. Regis, lietuviams užtektų į tai atsiremti ir žengti tolyn, bet ne – jie nori patys viską išbandyti ir visas klaidas padaryti, šiek tiek paklaidžioti, o paskui stebėtis, kodėl kiti mus aplenkė. Pažvelkime į estus ar lenkus – tiek vieni, tiek kiti mus aplenkė, ėjo ir nuėjo. Estai stebėjo ir mokėsi iš suomių, lenkai – iš vokiečių, o mes nesimokėme iš nieko. Kaip pas mus sakoma, pasirinkome savo kelią. Regis, šunkelį. Estai jau tolokai mus palikę, regis, bent dabar galėtume iš jų pasisemti patirties, paklausti patarimų, bet ne, mes ir toliau iš estų geriau pasišaipysime, toliau laikysime juos trečiaisiais broliais, aiškinsime, esą jie flegmatikai, o mes – staigūs ir greiti.

Šiame “Veido” numeryje rasite interviu su Estijos premjeru Andrusu Ansipu, iš kurio irgi daug ko gali pasimokyti tiek mūsų ministras pirmininkas, tiek kiekvienas iš mūsų, nes kalba jis išmintingai (ir ne tik kalba, bet ir dirba). Bet mes kietakaktiškai nesimokysime ir savo šunkeliškos krypties nekeisime. Žinoma, gal mokytis iš estų mums atrodo negarbė, bet kad ir iš kitų nesimokome. Ir ne tik nesimokome, bet net mažai domimės kitų darbo rezultatais. Šitaip tvirtinti leidžia kad ir toks faktas: lietuviai praktiškai neskaito užsienio žiniasklaidos – įtakingiausius užsienio spaudos flagmanus, tokius kaip “Financial Times”, “Spiegel” ar “Economist”, pas mus skaito po šimtą ar du šimtus žmonių. Šiek tiek populiaresnė gal tik rusiška spauda. Kaip tvirtina mūsų televizijų atstovai, naujienos iš užsienio žiūrovams Lietuvoje pagal populiarumą ir reikalingumą tėra 8–10 vietoje. Savo kaimo naujienos mums daug įdomesnės, nesvarbu, kad jau kitą dieną jų neatsimename.

Kiekvieną kartą grįžęs iš užsienio parsivežu gerų idėjų, kiekvieną savaitę patyrinėjęs vokiečių, lenkų, britų ir rusų savaitraščius randu idėjų arba ko mes galėtume pasimokyti. Lygiai tas pats pasakytina ir apie kitų profesijų atstovus, taip pat ir apie politikus. Mums tereikia vieno – pripažinti, kad nesame išmintingiausi, kiti pasiekę kur kas daugiau, todėl mums būtų tikslinga ir prasminga iš jų mokytis, jų klausti. Tada greičiau progresuosime, greičiau iš 25 vietos Europos Sąjungoje atsidursime 22-oje ar net 20-oje. Beje, dar tik norėdami ir siekdami narystės ES iš kitų valstybių mokėmės kur kas daugiau nei dabar, todėl tada ir padarėme didžiausią pažangą. O dabar aiškiname, kad esame pavyzdys, kaip suvaldyti krizę, kaip taupyti, kaip didinti gimstamumą, bet iš tiesų esame viso labo pasipūtę provincialai, kurie vieną žingsnį žengia į priekį, o du – atgal.

Gyvenimo ir darbo sąlygos įvairiuose Lietuvos regionuose vis labiau skiriasi, tad žmonės, ieškodami geresnės gyvenimo kokybės, vis dažniau migruoja į kitus miestus.

Januškai, Pavalkis, Vanaginė, Bartkūnai, Jurkašiškis, Švilpiškiai – tai nykstantys Pasvalio rajono kaimai. Tokių gyvybe beveik neberusenančių ar jau visai išnykusių kaimų Lietuvoje šimtai. Per pastaruosius dvidešimt metų kai kuriuose šalies regionuose gyvenimo kokybė ne tik nepagerėjo, bet net suprastėjo ir ją netgi galima lyginti su buvusia XX a. pradžioje.

Šiuo metu kaimuose gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų. Kyla klausimas, kokia jų gyvenimo kokybė. Atsakyti tegalima – apgailėtina ir tikrai ne europietiška. Trūkumai čia jau seniai gožia bet kokius kadaise buvusius privalumus. Juk, naujausiais duomenimis, skurdas periferijoje didėja ir dabar skursta kone trečdalis kaimo gyventojų.

Daugumoje provincijos regionų nėra ne tik darbo, bet ir apskritai veiklos, ką jau kalbėti apie aukštesnius tikslus ir siekius. Ir jokių prošvaiščių nematyti. Didžioji dalis vietinių gyventojų tai suvokia ir bėga į miestus ar apskritai emigruoja iš šalies, būtent dėl to gyventojų skaičius provincijos regionuose mažėja kur kas sparčiau nei miestuose. Ypač mažėja jaunų žmonių. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, 2009-aisiais daugiausiai asmenų persikėlė į Vilniaus miestą. Čia atvyko apie 30 tūkst., o išvyko apie 5 tūkst. žmonių. Nemažai persikraustė ir į Kauną (atvyko 15 tūkst., išvyko 5 tūkst.), Klaipėdą (atvyko 10 tūkst., o išvyko 2 tūkst.).

Žinoma, teisingiausia būtų ir likusius paraginti neužsisėdėti, nes atomazga bus liūdna, bet juk negali visa Lietuva gyventi miestuose. Negalime pasekti Latvijos pavyzdžiu, kur pusė žmonių gyvena Rygoje. Galbūt geriau būtų rinktis Lenkijos variantą, kurios provincija šiandien laikosi kur kas geriau negu mūsiškė.

Toliau “Veidas” pateikia keturias istorijas iš skirtingo dydžio Lietuvos vietovių, kurių gyventojai pasakoja apie savo gyvenimo kokybę (ir taip atskleidžia didžiulius jos skirtumus), kamuojančias bėdas ir jų migracijos priežastis bei samprotauja, ką, kur ir kaip reikėtų keisti, kad padėtis imtų gerėti.

Troškūnai

"Veido" archyvas

(500 gyventojų)

Privalumai

• Švari, graži gamta ir rami aplinka;

• Nors gyventojų tik penki šimtai, veikia trys bibliotekos;

• Galima išsiauginti savų daržovių ir sveikai maitintis;

• Viską galima pasiekti pėsčiomis, nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse;

• Galimybė užsiimti žemės ūkiu.

Trūkumai

• Labai mažai darbo vietų;

• Mažos gyventojų pajamos;

• Nepatogus tarpmiestinio transporto grafikas;

• Mažai švietimo įstaigų (viena mokykla);

• Mažai kultūrinių renginių.

Troškūnuose šiuo metu gyvena vos 500 žmonių. Vietinė gyventoja Roma Novikienė teigia esanti laiminga dirbdama savivaldybėje ir galėdama bent minimaliai užsitikrinti ateitį, nes nedarbas šiose apylinkėse – opiausia problema.

Darbo čia galima gauti tik keliose maisto priekių parduotuvėse ar mokykloje. Dėl šios priežasties dauguma Troškūnų ir jų apylinkių gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Tiesa, jie skundžiasi, jog ši veikla nėra pelninga.

O neturintieji jokio ūkio priversti kasdien važinėti po 20 km į Anyksčius, kur darbo pasiūla šiek tiek didesnė. Nors šios nedidelės gyvenvietės žmonės gyvena sunkiai – jų pajamos labai menkos, – R.Novikienė džiaugiasi, kad bent kultūrinis gyvenimas Troškūnuose gyvas: gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti susibūrimuose ir renginiuose.

Tačiau šios aktyvesnių bendruomenės narių dedamos pastangos palaikyti bent minimalų kultūrinį gyvenimą dažniausiai lieka neįvertintos. Sunkėjant gyvenimo sąlygoms, žmonės per daug sunerimę dėl savo ateities, kad juos domintų žmonių susibūrimai, renginiai ar kitos pramogos. Dar abejingesnis jaunimas – jo apskritai nedomina vietiniai renginiai, o alternatyvaus užsiėmimo jie neturi, tad dauguma pasmerkti bastytis gatvėmis be jokios veiklos.

Kaišiadorys

"Veido" archyvas

(9700 gyventojų)

Privalumai

• Švari ir rami aplinka;

• Aukšta švietimo įstaigų paslaugų kokybė;

• Ramus gyvenimo ir darbo tempas, nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse;

• Mažas nusikalstamumas;

• Galima užsiauginti savų daržovių ir sveikai maitintis.

Trūkumai

• Didelis nedarbas;

• Prastėjanti sveikatos apsaugos įstaigų paslaugų kokybė ir jų prieinamumas;

• Skurdus kultūrinis ir socialinis gyvenimas;

• Mažos gyventojų pajamos;

• Didžiulis pramogų trūkumas.

Kaišiadorių miesto gyventojas Dainius Sladkevičius savo miestu labai nusivylęs. Pasak jo, apie gyvenimo kokybę nėra net ką kalbėti – esą čia vyksta tiesiog degradacija. Dėl didžiulio nedarbo vis daugiau žmonių skursta. Nuo bado gelbsti tik tai, kad galima užsiauginti savo daržovių ar pasigaminti kitų maisto produktų.

Be to, mūsų kalbintas kaišiadoriškis pasipiktinęs ir viešųjų įstaigų, ypač savivaldybės, darbu. Jo teigimu, visame mieste vyrauja korupcija. Aštrių žodžių Dainius negaili ir sveikatos priežiūros įstaigoms – neva uždaromi ligoninės skyriai, todėl gydymo paslaugų tenka vykti į kitus miestus. Vienintelė viešoji įstaiga, dirbanti nepriekaištingai, D.Sladkevičiaus vertinimu, yra mokykla. Beje, jų miestelyje yra net kelios ir mokymo kokybė visose pakankamai gera.

Apie vietinį kultūrinį gyvenimą to nepasakysi – jis ganėtinai skurdus. “Pasakysiu aštriai – jo čia tiesiog nėra: trūksta renginių, pramogų. Jaunimas, norėdamas smagiai ir įdomiai praleisti laisvalaikį, turi vyksti į Kauną ar Vilnių, tačiau tai brangu ir ne kiekvienas gali sau tai leisti”, – dėsto Dainius ir džiaugiasi, kad šiose apylinkėse yra pora ežerų, kuriuose galima  pažvejoti, – tai ir yra vienintelė vyrui prieinama laisvalaikio leidimo forma, praskaidrinanti sunkų gyvenimą.

Šiauliai

"Veido" archyvas

(120 tūkst. gyventojų)

Privalumai

• Didžiulė paslaugų ir prekių įvairovė;

• Arti visos viešosios įstaigos (ligoninė, poliklinikos, bibliotekos, mokyklos ir kt.);

• Nėra auotmobilių spūsčių;

• Veikia teatras, filharmonija, nemažai muziejų; daug kultūrinių renginių.

• Mieste yra universitetas, daug kitų aukšto lygio švietimo įstaigų.

Trūkumai

• Didžiulis darbo vietų trūkumas;

• Nemažas nusikalstamumas;

• Didelis užterštumas;

• Rekreacinių plotų trūkumas, mažai nemokamų pramogų;

• Mažiau galimybių sveikai maitintis.

Jurgitos ir Dariaus Navickų šeima prieš porą metų Šiauliuose prarado darbą, tad emigravo į Ispaniją. Tačiau, kaip teigia, ne visam laikui. Kartkartėmis pora vis grįžta į gimtąjį miestą tikėdamasi, kad padėtis darbo rinkoje bus pagerėjusi ir emigruoti nebeteks. Tuo labiau kad čia, Lietuvoje, lieka jų mažametis sūnus. Deja, nedarbo problema šiame regione ir visoje Lietuvoje tik gilėja ir vilties, kad padėtis greitai pasikeis, nedaug.

Kalbinta šeima sutinka, kad turint darbą gyvenimo kokybė Šiauliuose tikrai gera, šiaip ar taip, Šiauliai – Šiaurės Lietuvos centras, šiuo metu sulaukiantis gana didelės ES finansinės paramos. Net ir grįžus iš Ispanijos matyti, jog mieste daugėja gyvybės, statybų, visiškai atnaujinta miesto pėsčiųjų alėja, pastatyti nauji sporto rūmai, pagerėjusi infrastruktūra, išsisikiria šis miestas ir prekybos centrų gausa.

Navickai vertina tai, kad Šiauliuose vaikai turi galimybę lankyti aukšto lygio meno ir muzikos mokyklas, studijuoti universitete. Yra galimybė lankytis dramos teatre, filharmonijoje, daugybėje parodų, keliuose muziejuose, kino teatruose, apskritai daugėja pramogų. Tačiau šiauliečiai pastebi, kad nors paslaugų ir prekių šiauliuose yra su kaupu, jos gana brangios ir vidutines ar mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms sunkiai prieinamos.

Vilnius

"Veido" archyvas

(550 tūkst. gyventojų)

Privalumai

• Palyginti daug darbo vietų;

• Graži aplinka, achitektūra, nebloga infrastruktūra;

• Daug įvairių švietimo ir kultūros įstaigų, didelė kultūros renginių įvairovė;

• Visos reikalingos įstaigos ir paslaugų teikėjai;

• Itin kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos.

Trūkumai

• Daug laiko (0,5–2 val. per dieną) tenka praleisti automobilių spūstyse ir visuomeniniame transporte;

• Didelis triukšmas ir užterštumas;

• Mikrorajonuose suspausti daugiabučiai, maži butai, mažai erdvės;

• Greitas gyvenimo tempas;

• Didelis nusikalstamumas.

Poniai Aldonai Norkevičienei 67-eri metai. Į sostinę iš Radviliškio gyventi ir dirbti ji persikėlė prieš 27 metus. Ir šio savo sprendimo nesigailinti, nes gyvenimo kokybė, kultūros ir bendras žmonių gyvenimo lygis Vilniuje yra gerokai aukštesnis.

Ponia Aldona yra pensininkė, tačiau, kad galėtų patenkinti savo poreikius, dar dirba ir vaikų darželyje. Vien iš pensijos moteris negalėtų gyventi visaverčio gyvenimo. Tačiau ne vien galimybė dirbti sulaukus pensinio amžiaus (kas sunkiau įmanoma provincijoje) džiugina moterį. A.Norkevičienė taip pat patenkinta ir kultūrinių renginių gausa, mat praktiškai kiekvieną dieną galima rasti patinkantį renginį. Beje, dauguma jų yra nemokami. Tačiau ir be renginių sostinėje yra veiklos – juk čia tiek daug muziejų, teatrų, bažnyčių ir parkų. Na, o parduotuvių ir kavinių Vilniuje apskritai galybė, tad vartotojų poreikiams patenkinti čia sukurtos palankiausios sąlygos.

Kartu moteris įvertina ir sostinės, kaip mokslo centro, svarbą jaunimui. Pašnekovės teigimu, vienintelis svarus Vilniaus miesto trūkumas – automobilių gausa ir jų spūstys bei oro užterštumas.

"Veido" archyvas

Lietuvos prezidentas A.Smetona su dar nepriklausomos mūsų šalies paskutinės Vyriausybės nariais

Lygiai prieš 70 metų – 1940-ųjų birželį Lietuvos valdžiai priėmus Maskvos ultimatumą mūsų kraštas prarado savo laisvę ir nepriklausomybę.

Nuo tų tragiškų ir lemtingų įvykių prabėgo jau daug laiko, bet jie teberūpi, tebejaudina ne tik juos išgyvenusius, bet ir jų vaikus bei vaikaičius: kodėl tada taip atsitiko, ar mūsų Vyriausybė tąkart nepadarė fatališkų klaidų, kodėl mūsų žmonių šitaip gerbta kariuomenė agresoriams taip ir nepasipriešino. Dėl to ginčijasi ne tik politikai ar istorikai, bet ir paprasti piliečiai, jie kuria savo teorijas ir mitus, nes tautos istorija paliečia visų be išimties gyventojų likimus. Šių skaudžių įvykių metinės – gera proga juos dar kartą prisiminti ir aptarti.

Kas sprendė Lietuvos likimą 1940-ųjų vasarą

"Veido" archyvas

Taip karikatūrose vaizduota Baltijos valstybių tarptautinė padėtis prieškario metais

Jei tikėsime Kazio Škirpos, diplomatinio Lietuvos atstovo Berlyne 1939–1940 m. nuomone, išdėstyta labai įdomiuose jo atsiminimuose, tai 1940 m. birželio nelaimių “tikrai būtų išvengta, jei ano meto Lietuvos politinė vadovybė būtų realiau vertinusi krašto padėtį artėjant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus ir būtų parodžiusi ryžto išnaudoti Lietuvos gelbėjimui jos didžiųjų kaimynų interesų susikirtimus mūsų krašto atžvilgiu”. Paprasčiau tariant, tai reiškė: reikėjo atiduoti mūsų valstybę Adolfo Hitlerio Vokietijos globai, bet prezidentas ir mūsų diplomatai to nesugebėjo padaryti, tad jie ir yra kalčiausi dėl nepriklausomybės praradimo.

Sunku patikėti tokiais kaltinimais. Tiesa, kaip vėliau pamatysime, mūsų valdžios vyrai tada tikrai nebuvo labai drąsūs ir ryžtingi, bet tokia “globa” juk negalėjo būti didelė laimė. O svarbiausia – istorinių kataklizmų laikotarpiu mažųjų valstybių nuomonė, jų norai paprastai visai nieko nereiškia.

“Bendras visos Lietuvos likimas tada buvo ne lietuvių ir ne jos Vyriausybės rankose”, – rašė kitas patyręs mūsų diplomatas Jurgis Šaulys, ir juo abejoti neturime pagrindo. Mat apie 1939 metus radikaliai pasikeitė Maskvos užsienio politika: Josifas Stalinas, iki tol skelbęs gynybinius šūkius ir kaupęs ginkluotę, nusprendė, kad tankų ir patrankų jau pakanka, pagaliau atėjo laikas juos panaudoti, taip pat metas susigrąžinti dar Rusijos carų valdytas teritorijas prie Baltijos. Ypač jos parūpo todėl, kad tai turėjo būti lyg tramplinas į pergalingą raudonosios armijos žygį Vakarų link, ir šiuo požiūriu naudingiausia buvo Lietuva, turėjusi bendrą sieną su Vokietija.

Tokius užmojus dar 1939 m. kovą Paryžiui ir Londonui išdėstė Viačeslavas Molotovas (žinoma, slėpdamas juos esą saugumo garantijų suteikimu šioms valstybėms). Ką visa tai reiškė iš tikrųjų, nebuvo didelė paslaptis. Todėl nei anglai su prancūzais, nei lietuviai, latviai ar estai tam nepritarė, o estai dargi tokias garantijas pavadino “preventyvia agresija”.

Tad Maskvai teko ieškoti kitų sąjungininkų. Ir jų rado – A.Hitlerį. Tiesa, jis taip pat pretendavo į mūsų gynėjus, tik turėdamas tokių pat išskaičiavimų – planuodamas žygį į Rytus, apie kurį seniai svajojo. Todėl bandė išprovokuoti Lietuvą dalyvauti vokiečių ir lenkų kare 1939 m. rugsėjį, todėl neišsiuntė savo tautiečių iš Lietuvos, pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą, taip kaip iš Latvijos ar Estijos, kurias iš karto atidavė J.Stalinui. Tačiau dviejų tarptautinio masto plėšikų ginčą dėl Lietuvos jis pralaimėjo, nes tame ginče jo pozicijos buvo silpnesnės: pradėjęs karą Vakaruose ir planuodamas ten lemiamus mūšius, bent iš pradžių jis turėjo nusileisti J.Stalinui. Tai įvyko 1939 m. rugsėjį, pasirašius antrąjį Molotovo-Ribbentropo pakto dokumentų šūsnį. Ten parašyta: “Lietuvos valstybės teritorija atitenka TSRS interesų sferai”.

Būtent tai, o ne mūsų Vyriausybės veiksmai lėmė tolesnį Lietuvos likimą. Kremliaus valdovas šia proga tuoj pat pasinaudojo: grasindamas tūkstančiais tankų ir patrankų, beveik puse milijono karių, sutelktų prie Baltijos šalių rytinių sienų, jis privertė įsileisti didžiules svetimas karines įgulas – neva dėl jų pačių saugumo. TSRS atstovybėse Kaune, Rygoje ir Taline iš karto atsirado entuziastų, norėjusių įsiteikti savo vyresnybei ir raginusių Maskvą žengti kitą žingsnį – girdi, vietinė liaudis trokšta, kad ateitų raudonoji armija ir būtų įvesta tarybų valdžia.

Tačiau J.Stalinas neskubėjo, nes tuomet jis buvo įklimpęs Suomijoje, kurią kadaise taip pat valdė carai, bet tuo metu jos nepavyko įveikti nei grasinimais, nei milžiniška armija. Nors vėliau, 1940 m. pavasarį, jis gyrėsi ten pasiekęs pergalę, iš tiesų gavo skaudžią pamoką. Todėl Baltijos šalyse J.Stalinas nutarė veikti atsargiau, palaukti patogios progos ir tada galutinai jas  užvaldyti. Nors, istorikų manymu, tokį sprendimą jis buvo priėmęs jau 1940-ųjų vasarį.

Ilgai laukti neteko: Vakaruose prasidėjo jau keletą kartų atidėliotas vermachto puolimas: balandį jis užgrobė Daniją ir Norvegiją, gegužę – Belgiją, Olandiją ir nusitaikė į Paryžių. Tada veikti nusprendė ir J.Stalinas: Lietuvoje prasidėjo paslaptingos provokacijos dėl neva grobiamų raudonarmiečių, o iš Kremliaus pasipylė kaltinimai mūsų valdžiai dėl tariamo 1939 m. Lietuvos ir Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties nevykdymo. Baigiamasis jų akordas – 1940 m. birželio 14 d. Maskvoje mūsų užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteiktas ultimatumas, reiškęs tik viena: Lietuvos valstybės nepriklausomybė baigėsi.

Paskutinis posėdis Prezidentūroje

Tuo metu padėtis mūsų krašto viduje nebuvo tokia gera, kaip dabar neretai bandoma vaizduoti. Nors karo veiksmai Lietuvą tuo metu dar aplenkdavo, vis dėlto jie labai pakenkė tiek ekonomikai, tiek eksportui, tiek importui, o per tai ir pramonei, prekybai, žemės ūkiui. Vokiečiams pareikalavus, teko nutraukti prekybos ryšius su Anglija – svarbiausia mūsų užsienio prekybos partnere. Dėl to žmonėms pasidarė sunkiau gyventi: pakilo kainos, padaugėjo bedarbių, ėmė stigti kai kurių prekių, ypač kuro.

Žinoma, tuo stengėsi pasinaudoti komunistai: 1940 m. kovo mėnesį pagal komandas iš Maskvos jie ėmė rengti streikus ir demonstracijas. Tačiau revoliucinių nuotaikų, apie kurias vėliau tiek daug rašė LTSR istorikai, šalyje tikrai nebuvo, nes jų sukelti nebuvo kam. Lietuvos komunistų partija (LKP) patyrė didelių smūgių ne tik iš valdžios pusės (juk kalėjimuose atsidūrė beveik visa jos vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje), bet ir iš saviškių, t.y. iš Maskvos. Mat ten įtarė, kad LKP(b) yra neištikima, joje pilna provokatorių, todėl ruošėsi ją paleisti, sukišo į kalėjimus daugumą jos aktyvistų, gyvenusių Rusijoje, dalį jų sušaudė. Todėl jokios revoliucijos mūsų komunistai surengti negalėjo, taigi ir nerengė.

Rimtesnį pavojų to meto valdžiai kėlė opozicija. Štai minėtas K.Škirpa pateikia tokį vertinimą: Antanas Smetona, “valdydamas kraštą despotiškai, išugdė prieš save ir savo režimą stiprią opoziciją pačioje lietuvių tautoje, todėl jautėsi priverstas visą savo budrumą ir jėgas skirti pirmiausia išsilaikyti valdžioje bei išsaugoti savo režimą”. Tiesa, paskutiniais savo prezidentavimo metais (1938–1940), kai kurių veikėjų spaudžiamas, ypač kariuomenės vado gen. Stasio Raštikio, jis bandė tą opoziciją prijaukinti, vienyti šalies politines jėgas – perleido krikdemams ir liaudininkams kelis ministrų portfelius Jono Černiaus ir Antano Merkio Vyriausybėse. Bet tai nedavė laukiamų rezultatų, nes abi besivaržančios pusės, deja, neįvertino Lietuvai gresiančių pavojų ir būtinybės veikti išvien, vienyti ir mobilizuoti tautą grėsmėms atremti. Todėl tautininkai nenorėjo dalytis valdžia su opozicija, bandė diktuoti jai savo valią, o krikdemai didžiausiais savo priešais laikė ne komunistus, o tautininkus.

Kitą labai rimtą problemą kėlė pats A.Smetona: pasiskelbęs tautos vadu, visą valdžią sutelkęs savo rankose, jis sukūrė tokį režimą, kuris palyginti neblogai veikė ramiu taikos metu, bet ekstremaliomis sąlygomis efektyviai veikti negalėjo. Jis apsistatė pataikūnais, nepakentė jam prieštaraujančių žmonių, pavyzdžiui, S.Raštikį apšaukė komunistu ir išgrūdo iš pareigų. O pats buvo neryžtingas, nuolat dvejojantis. Kaune rezidavę Vakarų diplomatai vadino jį silpnu ir neryžtingu korumpuoto režimo vadovu. A.Smetonai atsiliepė ir ilgamečio jo ištikimo draugo ir patarėjo Juozo Tūbelio mirtis 1939 m. rugsėjį. O kitus artimus jo bendražygius, valdžios vyrus – A.Merkį, J.Urbšį, Kazį Bizauską dabar daugelis istorikų vertina gana skeptiškai.

Kaip tik jie ir dar keletas kitų ministrų bei generolų vėlyvą birželio 14-osios vakarą susirinko Prezidentūroje svarstyti Maskvos ultimatumo. Šio ultimatumo esmė tokia: suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį, nes jie kalti dėl raudonarmiečių grobimo, taip pat pakeisti Vyriausybę protarybine ir įsileisti papildomų stambių raudonosios armijos dalinių.

Pasirinkimo faktiškai nebuvo, bet nuomonės dėl šių reikalavimų buvo dvi: dauguma siūlė ultimatumą priimti, o pats A.Smetona, ministrai Kazys Musteikis ir Kazys Jokantas bei valstybės kontrolierius Kostas Šakenis ragino atmesti ir pasipriešinti ginklu.

Deja. J.Stalinas buvo rimtai pasirengęs karui su Lietuva: Baltarusijoje buvo sutelkta 220 tūkst. karių, 1140 karo lėktuvų ir 1500 tankų, įrengtos karo ligoninės sužeistiesiems ir stovyklos belaisviams. Be to, čia pat Lietuvoje buvo rusų karinės įgulos su maždaug tiek pat karių, kiek jų turėjo mūsų kariuomenė.

Čia svarbu tik viena: nors gegužės mėnesį mūsų valdžios atstovai gavo žinių apie sutelktus didžiulius rusų karinius dalinius Baltarusijoje, nors buvo sukurti planai, kaip rengtis galimai agresijai, tačiau niekas jų nevykdė. Prezidentas A.Smetona ir generolas K.Musteikis negalėjo to nežinoti.

Lietuvoje apie medaus kokybę paprastai nusprendžiama vien tik iš deguto šaukšto. Nusprendžiama ketagoriškai ir be jokių išlygų. Jei Linas Karalius su Aleksandru Sacharuku apsitapšnojo, vadinasi, visi Seimo nariai yra kiaulės. Jei du prokurorai aplaidžiai tyrė Drąsiaus Kedžio dukters istoriją, vadinasi, visi prokurorai yra pedofilai. Jei vienas klierikas paslydo, vadinasi, visi kunigai yra ištvirkėliai. Jei du medikai padarė klaidą, vadinasi, visi keliolika tūkstančių medikų yra niekšai ir kraugeriai.

Bet juk tokie vertinimai yra nonsensas. Na, ir kas, kad jų Lietuvos televizijose ir interneto svetainėse daugybė.
Kaip tik praėjusią savaitę teko daugiau bendrauti su įvairiausiais gydytojais. Pastebėjimai tokie: 90 proc. jų yra savo darbui atsidavę, profesionalūs ir jautrūs, kone šventi žmonės. Beje, jie labai išgyvena, kad Lietuvoje neigiamame kontekste jie rodomi keleriopai dažniau nei teigiamame. Mūsų televizijose medikai dabar kitaip beveik ir neberodomi, tik kaip klaidų darytojai, kuriuos kuo skubiau reikėtų teisti. O dar svarbiau iš jų prisiteisti milijonines kompensacijas už padarytą žalą.

Tokios tendencijos gąsdina. Paranormalu, kai atsakingi, darbštūs, altruistiški žmonės vaizduojami kaip parazitai. Juk ir patiems žurnalistams nepatinka, kai dėl poros žurnalistų klejonių ar parsidavėliškumo visi žurnalistai vadinami “tūpais filadelfijais”. Juk dauguma žurnalistų vis dėlto yra sąžiningi, padorūs ir išsilavinę. Lygiai tas pats pasakytina ir apie politikus: tarp jų “korumpų” ar pašlemėkų juk ne dauguma, o mažuma.

Taigi Lietuvoje dauguma ne tik konkrečių žmonių, bet ir profesinių grupių pristatomos ir vaizduojamos iškreiptai. Realybėje jos yra visiškai kitokios. Tarkime, medikas iš savo praktikos gali susidaryti įspūdį, kad jis dirba vienoje valstybėje, o žurnalistai rodo kažkokios kitos valstybės gydytojų kasdienybę. Taip pat, beje, gali pamanyti ir pacientai.

Kaip tik dėl to Lietuvoje ir kilo didžiulis susipriešinimas bei susvetimėjimas ir jis vis didėja. Kaip tik dėl to mūsų šalyje užgimė tiek mitų ir keistų stereotipų. Kaip tik todėl žvelgiant iš užsienio mes atrodome keista nacija. Kaip tik todėl šiandien žurnalistų akyse nenori matyti daugybė teisininkų, medikų, mokytojų, politikų, verslininkų.

Šioje vietoje derėtų atsiprašyti už žurnalistų paklydimus. Atleiskite. Ir dar prašytume skirti bulvarinę žiniasklaidą nuo rimtosios. Išsipasakodami bulvarinei žiniasklaidai galite būti tikri, jog būsite “išmaudyti”, bet Lietuvoje dar likę ir nebulvarinės žiniasklaidos, kuri stengiasi žmonių neįžeidinėti.

Taip pat norėčiau pažadėti, kad bent “Veide” nei profesinės grupės, nei atskiri žmonės nebus įžeidinėjami. Jei į dienos šviesą bus traukiami kurumpuoti veikėjai, tai jų paklydimai nebus pristatomi kaip visų jų kolegų paklydimai. Kartu galbūt metas įsipareigoti negatyvių dalykų rodyti ne daugiau nei pozityvių.

Nė vienoje kitoje ES šalyje krizės laikotarpiu taip nemažėjo algos, nesitraukė paskolų portfelis, kaip Lietuvoje, bet patenkame į lyderių trejetuką pagal eksporto didėjimą ir BVP kilimo prognozes.

Ar Andrius Kubilius pateks į ekonomikos vadovėlius, ar, atvirkščiai, įeis į istoriją kaip mažiausiai pagarbos nusipelnęs premjeras? Kol Seimas dėl to ginčijasi, neapsispręsdamas, ar pritarti Vyriausybės programai, nutarėme tiesiog palyginti, kaip atrodome kitų panašaus lygio europiečių kontekste – ES naujųjų narių dešimtuko (be Maltos ir Kipro) kompanijoje. Pasaulio banko naujausios ataskaitos, kaip krizės akivaizdoje atsilaikė ES debiutantės, keliose lentelėse pagal mūsų paryškintą raudoną liniją galima lengvai atsekti Lietuvos tendencijas ir jas palyginti jas su kitų naujųjų ES šalių nuopuoliais bei pakilimais.

Lietuva kyla, bet iš žemiau

Pasaulio bankas daro išvadą, kad ES naujokės dinamiškesnės ir geriau sugeba prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, tad prognozės joms šviesesnės nei Bendrijos senbuvėms. BVP naujajame ES narių dešimtuke pernai krito 3,6, o senojoje Europoje – 4,3 proc., šiųmetės prognozės atitinkamai plius 1,6 ir 1,2 proc. Fiskalinis deficitas ES-10 pernai buvo –6,5, o ES senbuvėse –7,1 proc. BVP, šiemet naujokėms prognozuojamas –5,8, o senosioms narėms –7,5 proc. Tad nenuostabu, jog, estams įteikiant kvietimą nuo kitų metų prisijungti prie euro zonos, eurą jau turinčioms valstybėms teko pripažinti, kad jos pačios nebeatitinka Mastrichto kriterijų.

Milžiniškas atotrūkis ir tarp valstybių skolų: naujokės prasiskolinusios vidutiniškai 44,1 proc., šiemet skolos išaugs iki 47,5 proc. BVP, o senosios – atitinkamai 76,4 ir 82,1 proc. Nedarbas senojoje Europoje buvo didesnis nepilnu procentu, panašios tendencijos turėtų išlikti ir šiemet (10,3 proc.).

Tačiau tie optimistiniai ES debiutančių prognozių skaičiai ne visuomet reikš juntamas permainas ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, pagal BVP augimo tempus iš naujojo dešimtuko esame treti. Tačiau visi, kartais išskyrus premjerą, suvokia, kad kai žemiausiai krinti, paskui įspūdingai atrodo ir kilimas, nes juk kilsime iš rekordinio tarp visų ES narių nuosmukio. Mūsų BVP augimas 2010 m. turėtų atitikti ES-10 vidurkį, tačiau pernai jis krito daugiau kaip keturiskart daugiau nei ES-10 vidurkis.

Lietuvos skaičiai buvo prastesni nei ES-10 vidurkis ir pagal fiskalinį deficitą, ir pagal nedarbą. Bet, nepaisant valstybės skolos didėjimo, ji beveik trečdaliu mažesnė nei kitų ES naujokių vidurkis. Džiugina stabiliai kylantis Lietuvos eksporto linkis, bet jis, teisybės dėlei, daugiausia priklauso ne nuo mūsų, o nuo užsienio rinkų atsigavimo. Vis dėlto, pasak premjero patarėjo ekonomikos ir finansų klausimais Mykolo Majausko, jau esame pakeliui į viršų: stabilizuojami viešieji finansai, pamažu atsigauna pramonė ir eksportas. Štai pagal pramonės produkcijos pokyčius – plius 9,9 proc., palyginti su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, – Lietuva trečia ES po Švedijos ir Maltos.

Prašviesėjimas – po septynerių metų?

Vis dėlto greitų prošvaisčių, juo labiau tokių, kokios pasijustų ne tik makroekonominiuose skaičiuose, bet ir žmonių kasdienybėje, dar teks palaukti. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos Lietuvoje vadovės Catrionos Purfield teigimu, trims ketvirtadaliams šalių sugrįžti į ikikrizinį lygį prireikia maždaug septynerių metų. Jos manymu, Lietuvai toliau teks veržtis diržus.

Premjerui ekonomikos ir finansų klausimais patarinėjantis M.Majauskas taip pat mano, kad teks imtis papildomų finansinių sprendimų – įvesti nekilnojamojo turto mokestį, peržiūrėti akcizus, naikinti kai kurias mokesčių lengvatas. Jo manymu, teks peržiūrėti ir socialines išmokas, pavyzdžiui, motinystės, šalpos, invalidumo.

O Lietuvos bankas tebeprognozuoja, kad šiemet pagrindinis ūkio atsigavimo veiksnys bus realusis eksportas, kuris turėtų kilti 7,1 proc. Tačiau privatus vartojimas mažės apie 7,9 proc., nes iki 17,1 proc. kils nedarbo lygis, tebemažės darbo užmokestis ir liks griežtos skolinimo sąlygos.