Šiaip jau visi nauji televizijos realybės šou užgimsta Didžiojoje Britanijoje arba JAV ir lietuviai po keliolikos mėnesių šias idėjas klonuoja. Bet kartais galėtų būti ir išimčių – bent vieną gerą mintį galėtų pasiūlyti ir lietuviai, nes nei britams, nei amerikiečiams tokių idėjų tiesiog negalėtų kilti.

Taigi idėjos esmė tokia: filmuoti Lietuvos kasdienybę ir rodyti išsivysčiusiuose kraštuose kaip humoro arba absurdo realybės šou. Kitaip tariant, sukti kažką panašaus į filmą “Boratas”, tik tai būtų ne meninis, o dokumentinis žanras.

Įsivaizduokite, su kokiu susidomėjimu britai, vokiečiai, švedai ar prancūzai žiūrėtų siužetus apie keistą lietuvių tautą, keistus jos herojus ir visiškai keistas problemas. Pirmadienis. P.Gražulio ir gėjų nuotykiai po Baltuoju tiltu. Antradienis. Greiti ir įsiutę: A.Sacharuko ir L.Karaliaus elgesio vertimas. Trečiadienis. Venckų namų sargyboje. Ketvirtadienis. Kaip pavogti milijardą – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Penktadienis. “Žalgirio” krepšinio klubo savininkas prisipažįsta esąs Buratinas (dar ne Boratas, bet netoli to).

Ir, svarbiausia, nieko nereikia kurti, viskas vyksta iš tiesų, intriga nesibaigia, tęsiniai dramatiški ir be galo originalūs. Dialogai spalvingi, netgi šokiruojantys, vaizdai niekur pasaulyje nematyti, pabaiga neprognozuojama.

Kitaip tariant, kam užsieniečiams žiūrėti Pono Byno nesusipratimus ar Simpsonus, jei lietuviai gali pasiūlyti daug spalvingesnį reginį, kupiną dar didesnių nesusipratimų ir dar arkliškesnio humoro. Po tokio projekto Lietuvai nebereikėtų kurti jokių įvaizdžio programų – trys mūsų oro uostai pasiūlytų dar šimtą skrydžių krypčių, nes nepakartojamų realybės šou prisižiūrėję užsieniečiai į mūsų šalį plūste plūstų. Pasižiūrėti, kaip čia tie laukiniai gyvena.

Taigi, gerbiami mūsų prodiuseriai, nesnauskite, parodykite savo talentą ir garsinkite Venckus, A.Ūsą, P.Gražulį, K.Uoką, L.Karalių, “Buratiną” ir jų draugus bei priešus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Juokas juokais, bet iš tiesų mes tokioje šalyje ir tokioje informacinėje erdvėje gyvename. Kalbant be užuolankų, tai primena košmarą. Užsitęsusį košmarą. Juk su D.Kedžio, A.Sacharuko, L.Karaliaus ir gėjų istorijomis mes gyvename jau kelis mėnesius. Blogiausia, kad nuo viso to pabėgti negali, nebent išmestum televizorių ir kompiuterį, sudaužytum radiją, ignoruotum visą spaudą ir apskritai vengtum bet kokių žmonių, nes šiandien visais šiais klausimais visi žmonės turi savo nuomonę.

Nuo viso to pailsėti galima nebent užsienyje. Ten būnant galva prašviesėja, nuotaika pragiedrėja, bet grįžti – ir vėl tavęs čia laukia L.Karalius, A.Sacharukas, K.Uoka ir nesibaigiantis absurdo realybės šou. Liūdna.

"Veido" archyvas

Galimybė tiesiogiai, be tarpininkų, pabendrauti su svarbiausių regiono valstybių vadovais Lietuvai itin svarbi todėl, kad šiuo metu, regis, prasideda esminis lūžis visoje Europos rytinėje politikoje. Pasaulinė ekonomikos krizė, kaip ir europinė finansų krizė Graikijoje bei visoje Pietų Europoje, regis, iš pagrindų keičia svarbiausios ES valstybės – Vokietijos požiūrį į europinį bendradarbiavimą.

Prancūzija, lig šiol laikyta politiniu vieningos Europos varikliu, pastaraisiais mėnesiais atvirai nuogąstauja, kad du dešimtmečius sėkmingai funkcionavusi Paryžiaus–Berlyno ašis ėmė braškėti, nes vokiečiai nebenori jos tepti savo pramone ir savo pinigais.

Praėjusią savaitę žymus prancūzų filosofas ir politologas Andre Glucksmannas interviu savaitraščiui “Die Welt” atvirai pasakė: “Vokietijos ir Prancūzijos santuokai atėjo galas, nes Berlynas atsisveikino su Pryžiumi ir nuėjo pas Maskvą”.

Pasak A.Glucksmanno, visos prancūzų (ir ne vien tik jų) viltys, kad atėjus A.Merkel atvirai prorusiška ir proputiniška Vokietijos politika pasikeis, žlugo. Vokietija neatsisakė nei dujotiekio per Baltijos jūrą “Nord Stream”, nei dujotiekio per Juodąją jūrą “South Stream”, vokiečių “Siemens” atmetė bendradarbiavimą su prancūziškąja “Areva” branduolinės energetikos srityje ir pasirinko draugystę su Rusijos oligarchais. Visa tai daroma nepaisant Lenkijos, Baltijos šalių, Ukrainos prieštaravimų. O Vokietijos delsimas laiku suteikti finansinę pagalbą Graikijai, nes tuo metu vienoje iš federalinių žemių vyko rinkimai, pasak A.Glucksmanno, rodo, kad vokiečiams jų vidaus politiniai žaidimai daug svarbesni nei visos Europos solidarumas ir, svarbiausia, bendros valiutos – euro ateitis.

“Savo ateitį Vokietija sieja ne su Graikija ir ne su Prancūzija, o su Rusija – jos ūkio ir pramonės modernizacija nuo Peterburgo iki Vladivostoko, – liūdnai pranašauja prancūzų filosofas. – Tai net ne Ribbentropo ir Molotovo pakto, tai vokiečių princesės, tapusios Rusijos cariene Jekaterina Didžiąja, kurios portretas stovi ant kanclerės A.Merkel stalo, laikai”.

Žinoma, galbūt A.Glucksmannas ir perdeda, bet kai naujasis Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Weserwelle pareikalauja, kad JAV išgabentų iš Vokietijos savo branduolinius ginklus, kurie penkis dešimtmečius garantavo Europos saugumą, o po poros mėnesių lygiai tokį patį reikalavimą Vašingtonui paskelbia Maskva, yra apie ką susimąstyti.

O kai po prezidento Lecho Kaczynskio žūties Varšuva ir Maskva paskelbia apie istorinio susitaikymo pradžią, o lig šiol strategine Lietuvos partnere laikytos Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, per visą savo kadenciją tik kartą apsilankęs Lietuvoje, tebevengia atsakyti, ar atvyks jis birželio 1-ąją į Vilnių, ar ne, susimąstyti tenka dvigubai.