Prasidėjus kalendoriniam pavasariui metas planuoti šiam metų laikui tinkamas pramogas. O jų visa gausybė ir Lietuvoje.

Pavasaris yra tas metų laikas, kai net didžiausi tinginiai pakyla nuo sofos, išjungia kompiuterį ir keliauja pasidžiaugti saulės spinduliais, žaluma ir žiedais. Tai metas, kai galima prisigalvoti pačių įvairiausių pramogų, kurioms neišleisite nė vieno lito. Pavyzdžiui, leistis į pėsčiųjų ar dviračių žygius, stebėti parskrendančius paukščius arba artimiausiame miške ar parke klausantis jų giesmių pabandyti atspėti, kokie tai paukščiai.
Na, o išsiilgusiems adrenalino verta traukti iš palėpių baidares ir leistis išvykon srauniomis upėmis, pasiryžti nakvynei miške ankstyvą pavasarį, apsilankyti pramogų parkuose arba užsisakyti skrydžius lengvaisiais lėktuvais, sklandytuvais ar oro balionais virš gražiausių Lietuvos vietų.

Kaip žydėjimas vyšnios
Perfrazuojant Salomėjos Nėries eilėraštį “Kaip žydėjimas vyšnios”, Lietuvoje žiedais pražydęs pavasaris – trumpas, ir reikia juo suskubti pasimėgauti. Mūsų šalyje nėra tokių gėlėmis garsių vietų, kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau nereikėtų ranka numoti į vietines žiedų šventes, sutraukiančias minias lankytojų. Bene garsiausia ir plačiausiai reklamuojama Burbiškio tulpių žydėjimo šventė sulaukia tiek žmonių, kad, rodos, prie vieno žiedo spiečiasi bent keli lankytojai. Tačiau tai per daug netrukdo – pašmirinėjus po tulpynus galima puikiai atsikvėpti jaukiame parke. Beje, tulpėmis pasigrožėti galima ir Vilniaus universiteto botanikos sode.
Lietuvoje organizuojama ir daugiau vadinamųjų žydėjimo švenčių, tačiau informacijos tenka gerokai paieškoti. Vis dėlto pasistengti verta.
Štai balandžio mėnesį Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė. Tada ne tik vaikštinėjama ąžuolyne ir grožimasi gėlėmis bei pradedančiais žaliuoti ąžuolais, bet ir skaitoma poezija, skamba muzika, o aktyvaus poilsio gerbėjai gali leistis į dviračių žygį.
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje verta prisiminti Skinderiškių dendrologijos parką, ten tuo metu turėtų pradėti skleisti žiedus tūkstantis magnolijų. Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio verta pasižvalgyti ir kaimyninėje Latvijoje: viename didžiausių Europoje Dobelės alyvų parke bus itin gražu – jau žydės daugiau nei dviejų šimtų rūšių įvairiaspalvės alyvos. Beje, ten nuvykusieji gali įsigyti ir įspūdingai žydinčių alyvų sodinukų.
Tiems, kurie pavydžiai žiūrinėja nuotraukas iš tolimosios Japonijos, vertėtų prisiminti, kad mes Vilniuje turime savo japoniškų sakurų, kurios pražydusios sutraukia minias vilniečių ir miesto svečių prie Baltojo tilto greta Nacionalinės dailės galerijos. Sakurų Vilniaus miestui dovanojo Japonijos vyriausybė japonų diplomato Čiunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti. Tačiau sakuros nežydi kiekvienais metais – visą įspūdingą savo grožį parodo tik kas kelerius metus ar dar rečiau. Na, o lietuviškų vyšnių žiedų verta ieškoti Žagarėje.
Nors birželis – vasaros mėnuo, tačiau verta savo kalendoriuose pasižymėti dvi žydėjimo šventes: Vilniaus botanikos sode bus pats margaspalvių rododendrų ir azalijų žydėjimo metas, o Verkių regioniniame parke tuo metu pakvimpa liepų medumi – sužydi galingi medžiai. Nepaprastai smagu pasivaikščioti po kvepiančias alėjas ir pasiklausyti bičių gaudimo.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio
„Įspūdingiausia, ką patyriau pavasarį, – tai skrydis oro balionu virš bundančios gamtos. Iš paukščio skrydžio galima pasigrožėti baltuojančiais sodybų kupstais, auksinėmis pienių pievomis, smaragdine žole ir sidabriniais telkšančių balų bei ežerų veidrodžiais“, – pasakoja Rūta Kavaliauskaitė.
Pasak Ramūno Navalinsko, Oreivystės centro karšto oro baliono piloto, iš didesnio aukščio žvelgiant nematyti žiedų, tačiau smaragdinė gamtos žaluma tikrai įspūdinga. Viskas paprastai sužaliuoja iki balandžio vidurio. „Man asmeniškai vienas gražiausių skrydžių būna, kai kylama anksti ryte iš Barbakano aikštelės Vilniuje ir skrendama į šiaurę link Molėtų ir Ukmergės plentų. Tuomet galima pasimėgauti unikaliais vaizdais – iš viršaus apžiūrėti Gedimino bokštą, Katedrą. Itin gražus vaizdas kairėje – Neris paskendusi rūke ir nuspalvinta saulės. Už Vilniaus ribų atsiveria miškų ir pievų panorama. Galima pamatyti besiganančias stirnas, liuoksinčius kiškius, išgirsti, kaip šakas laužo išsigandę skuodžiantys šernai“, – pasakoja Ramūnas ir priduria, kad kiekvienas skrydis unikalus ir išskirtinis.
Pavyzdžiui, skrendant Trakų link visuomet stengiamasi praskristi virš pilies, o jeigu šiaurinis vėjas papučia stipriau, galima pasiekti net Vievį. Įdomu pasižvalgyti iš viršaus į Neries regioninį parką, apžiūrėti vidury upės kyšančias saleles. O štai tarp Vievio ir Kernavės yra įdomi vieta: rodos, skrendama virš miško, tačiau staiga atsiranda savotiškas milžiniškas laiptas, ir miškas tarsi smenga žemyn.
Verta paminėti, kad šį sezoną numatoma mažesnė skrydžių oro balionu kaina – 299 Lt žmogui, tačiau rezervuoti skrydžio laiką verta prieš porą savaičių.

Laikas į žygį
Pavasarį Lietuvos miškai kvieste kviečia pasivaikščioti, pasimėgauti švariu oru, sprogstančiais medžių pumpurais ir pirmosiomis gėlėmis. Tokio pasivaikščiojimo metu galima praturtinti ir savo kasdieninį valgiaraštį – pasirinkti augalų, turinčių gydomųjų savybių. Štai šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapai ir pumpurai tinka egzemai gydyti, dilgėlės, balandos ir garšvos yra vitaminų šaltinis, puikiai tiksiantis sriuboms ir salotoms pagardinti.
„Išėjus pasivaikščioti galima prisivarvinti ir sulos. Jei nulaušite kelias beržo šakeles ir pakabinsite kokį nors indą, į kurį varvės sula, per kokį pusvalandį, kol, pavyzdžiui, verdate ant laužo sriubą, prikapsės puikaus gėrimo. Nepamirškite, kad šiuo metu dygsta kiškio kopūstai, nuostabaus rūgštoko skonio, jais tikrai verta pasimėgauti ir papildyti savo vitamino C atsargas“, – pasakoja visus Lietuvos miškus išvaikščiojęs ir darbą su pomėgiu suderinęs Nerijus Januškevičius, įstaigos „Kitokie projektai“ projektų konsultantas.
Pasak Nerijaus, nepatyrę žygeiviai gali rinktis nacionaliniuose parkuose įrengtus pažintinius takus, dažnai vingiuojančius įdomiausiomis vietomis – pro ypatingus akmenis, atodangas, paupiais ar ten, kur veši įdomūs augalai. Vienas gražesnių yra Varnikų pažintinis takas Gražutės regioniniame parke.
Mūsų pašnekovas pavasarį rekomenduoja pasivaikščioti ir tais pažintiniais takais, kurie vingiuoja upių pakrantėmis. „Pavasarinės upės ypač sraunios, triukšmingos ir gurguliuojančios, kartais net primenančios kalnų upes. Ištroškusiems tokių vaizdų reikėtų pasivaikščioti palei Vilnelę, aukščiau ties Pūčkorių atodanga, palei Dūkštos upę, žygiuojant Dūkštų pažintiniu keliu, taip pat Neries pakrante einant Karmazinų pažintiniu taku Neries regioniniame parke“, – vardija N.Januškevičius ir priduria, kad šie maršrutai itin tinkami pasivaikščioti šeimoms su vaikais.
Šeimos gali ir visokių pramogų prisigalvoti, pavyzdžiui, smagu surengti laivų lenktynes – iš anksto susimeistrautus ar iš popieriaus susilankstytus laivelius galima paleisti plaukti upeliu, o jų neturint tiesiog įmesti kelis pagalius ir stebėti, kaip srovė neša per slenksčius ar kuris pirmas kirs numatytą finišą.
Keliaujant po Lietuvos nacionalinius parkus nereikėtų turėti iliuzijų, kad pavyks pabėgti nuo civilizacijos ir jos apraiškų. Bet koks malonumas žygiuojant Aukštaitijos ar Dzūkijos nacionalinių parkų takais staiga atsidurti prie žiedais apsipylusių etnografinių kaimų ir pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis. „Mane labiausiai stebina seni išlikę kaimai ir ten gyvenantys žmonės – senos močiutės, kurios išvydusios žygeivių grupę suskumba pavaišinti ką tik pamelžtu karvės pienu ir dar lauknešėlį įduoda – sūrio, lašinių, medaus, daržovių. Būna, kad ir naminukės pasiūlo. Susitikimai su močiutėmis, išminčiais senoliais, net nuoširdžiais ir mielai bendraujančiais kaimo girtuoklėliais yra be galo nuoširdūs, įdomūs ir netikėti“, – šypsodamasis pasakoja N.Januškevičius.
Keliaujant po Aukštaitijos nacionalinį parką verta aplankyti Salų, Varniškių, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo etnografinius kaimus, o Dzūkijos nacionaliniame parke – savitus ir unikalius šilinių dzūkų kaimus: Musteiką, Žiūrus, Margionis ir Zervynas.
Vienas įdomesnių Dzūkijos turistinių objektų yra 21 drevėta pušis, kuriose buvo išskaptuotos pailgos landos ir drevės bitėms gyventi. Tai senosios bitininkystės paveldas. Turint laiko įdomu pasivaikščioti palei zigzagais ir vingiais skubantį Skroblaus upelį, Ūlą, nepamiršti Čepkelių raisto, tačiau ten pasižvalgyti galima tik po tas vietas, kurios aiškiai sužymėtos turistams. Žemaitijos nacionaliniame parke vienas įdomesnių objektų yra Platelių ežeras, jo pakrantės, Pilies sala.
Na, o patyrę žygeiviai gali leistis ir į kelias dienas trunkančius žygius, prisigalvodami neeilinių atrakcijų. Net ir nepatyrę gamtos stebėtojai, išsiruošę į kelių dienų žygį aplink kokį didesnį ežerą, nepaklys, nes visada galima eiti žvejų išmindžiotais takeliais, tačiau spės prisigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves.

Vasario viduryje įvesto privalomo įvežamų degalų deklaravimo raštu rezultatas – ilgėjančios eilės Lenkijos ir Latvijos muitinėse bei trečdaliu sumažėjęs tuščių vilkikų srautas iš Baltarusijos.

Jau visą mėnesį (nuo vasario 14-osios) Lietuvos muitinės pareigūnai pasienio postuose reikalauja iš krovininių transporto priemonių vairuotojų raštu deklaruoti įvežamus degalus, esančius transporto priemonės degalų talpyklose. Vairuotojai privalo nurodyti ne tik transporto priemonės odometro rodmenis, bet ir degalų bako talpą, degalų rūšį (išskyrus dujas) ir degalų kiekį.
Antrąjį šios deklaracijos egzempliorių, patvirtintą muitinės, vairuotojas kelionės metu privalo saugoti tol, kol transporto priemonė rieda įvežtais degalais. Pagal taisykles degalų talpyklose šalies sieną kirtę degalai negali būti naudojami kitose transporto priemonėse, taip pat negali būti iš autotransporto priemonės išpilti ar sandėliuojami (išskyrus būtino transporto priemonės remonto atvejus).
Tačiau tiek įvažiuojant, tiek paliekant Lietuvos teritoriją faktinis automobilio talpyklose esančio degalų kiekio nustatymas ir jo sulyginimas su vairuotojo deklaruotais duomenimis vykdomas pasirinktinai, nes visų krovininių automobilių tikrinimas pernelyg užlaikytų muitinės postų darbą. Suprantama, išvykdami daugiausiai šansų būti patikrinti turi automobiliai, deklaravę solidesnius įvežtų degalų kiekius. Siekdami išvengti tikrinimo, nemažai tokių automobilių vairuotojų renkasi sukti lankus ir, tarkim, į Baltarusiją iš Lietuvos apytuščiais bakais grįžta pro Lenkiją arba Latviją. Tačiau net ir tokiu atveju Lietuvos pasienyje gudraujantys vairuotojai rizikuoja patekti į rankas mobiliosioms muitinės pareigūnų grupėms, pastaruoju metu dažnai budinčioms šalia Kalvarijos ir Smėlynės pasienio postų.
Tačiau net ir sustabdžius krovininį automobilį su paslaptingai iš bakų išgaravusiais degalais, vilkiko vairuotojas gali tiesiog susimokėti mokesčius nuo „išgaravusio“ degalų kiekio. „Taisyklėse nurodyta, kad pranešti muitinei apie degalų nupylimo iš automobilio talpyklos faktą ir sumokėti atitinkamus mokesčius valstybei būtina per penkias dienas. Kol šis terminas nepraėjęs, vairuotojas nelaikomas pažeidėju, net jeigu pareigūnų sugaunamas už rankos vykstant degalų nupylimo procesui“, – aiškina Lietuvos muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis.
Tai žinodami grįžtantys vežėjai prie sienos neretai skuba „geranoriškai“ deklaruoti Lietuvoje paliktus degalų kiekius, mat netgi susimokėjus mokesčius dėl reikšmingo dyzelino kainų bei jo kokybės standartų skirtumo Lietuvoje ir Baltarusijoje jiems dar lieka šiek tiek pelno.

Persiskirstė automobilių srautai

Taikydami kontrolės priemones krovininių transporto priemonių talpyklose gabenamiems degalams, 2013 m. muitinės pareigūnai nustatė beveik 7 tūkst. pažeidimų (2012 m. – 7600) ir, apskaičiavę mokėtinus mokesčius, į biudžetą surinko 1,38 mln. Lt (2012 m. – 1,12 mln. Lt).
Vien šių metų vasario mėnesį registruota maždaug 400 su degalų gabenimu susijusių pažeidimų. Muitininkai pastebi, kad vasario viduryje Lietuvoje įvedus privalomą vilkikų talpyklose įvežamų degalų kiekio deklaravimą pasikeitė transporto srautai: padidėjo eilės Latvijos ir Baltarusijos bei Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, o į mūsų šalį iš Baltarusijos įvažiuoja trečdaliu mažiau tuščių vilkikų.
Pareigūnai šiuos pokyčius linkę laikyti vežėjų reakcija į priimtas priemones, tačiau patys vežėjai tvirtina, kad krintant rublio kursui mažėja Rusijos importuotojų perkamoji galia, tad gabenimo paslaugų poreikis menksta. „Su nerimu stebime šią situaciją. Kadangi į Rytų šalis iš Europos dažniau keliauja plataus vartojimo prekės, kurios vežamos automobiliniu transportu, o priešinga kryptimi importuojamos žaliavos, kurios dažniau keliauja vamzdynais arba geležinkeliais, vilkikams atgalinei kelionei ne visuomet pavyksta rasti krovinio“, – teigia „Linavos“ vadovas Algimantas Kondrusevičius.
Dėl tų pačių priežasčių tušti pasiimti krovinių iš Lietuvoje ar Kaliningrado srityje esančių logistikos terminalų neretai atvyksta ir Rusijos bei Baltarusijos vežėjų vilkikai.
Būtent šių šalių, o ne Lietuvos įmonių vežėjai muitininkų laikomi rizikingesne grupe, todėl jų deklaracijos atidžiau kontroliuojamos. Vietiniams vežėjams nupylinėti ir pardavinėti iš Rytų įsivežtus degalus paprasčiausiai neapsimoka, nes vietoj jų tektų piltis gerokai brangesnių, o tai keltų paslaugų įkainius ir kenktų pačių įmonių konkurencingumui. Užtat Rusijos ar Baltarusijos vilkikams tam, kad be rūpesčių pasiektų terminalus Lietuvoje ar Kaliningrado srityje, pilnos degalų talpyklos anaiptol nebūtinos.
Beje, muitininkai jau sučiupo porą vairuotojų „gudručių“, kurie bandė palikti Lietuvos teritoriją degalų baką vietoj įsivežto dyzelino pripildę „lengvu“ vandens ir dyzelino mišiniu.

Ribojimai tikslo nepasiektų

Pasak A.Kondrusevičiaus, keleivio deklaracija, reikalaujanti nurodyti įvežamų degalų kiekį, – papildomas dokumentas pasienyje, kurio pildymas ir duomenų tikrinimas, jei eilėje stovi šimtai mašinų, ilgina transporto priemonių gaišatį. „Kuo transportas per sieną juda greičiau – tuo mažiau nuostolių patiria vežėjai ir tuo sparčiau gavėjui pristatomas krovinys“, – savo argumentus dėlioja Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos vadovas.
Vis dėlto dabartinė tvarka vežėjams bet kuriuo atveju priimtinesnė už priemones, apie kurias buvo plačiai diskutuota vasarį, premjerui Algirdui Butkevičiui apsižiūrėjus, kad per parą iš Baltarusijos į Lietuvą automobilių bakuose atkeliauja daugiau nei milijonas litrų degalų. Tuomet grasinta įvesti griežtus tokiu būdu įvežamų degalų kiekio ribojimus ir netgi minėtos 200 litrų „lubos“: mat tiek degalų vilkikui turėtų pakakti Lietuvos teritorijai įstrižai kirsti. „Tai prilygtų bandymams išmatuoti, kokį alkoholio kiekį asmuo į Lietuvą įveža savo skrandyje“, – šaiposi A.Kondrusevičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Kudzys primena, kad standartinėje vilkiko degalų talpykloje telpa 600 litrų dyzelino, tokių talpyklų vilkikas turi dvi, tad jei jos abi pilnos, krovininis automobilis į mūsų šalį įveža iki 1,2 tonos degalų. Tačiau naujesni vilkikai stambesnėmis talpyklomis netrukdomi atsigabena ir 1,5 tonos degalų „atsargą“. Tik viršijus šią ribą laikoma, kad transporto priemonė pažeidžia pavojingų krovinių gabenimo taisykles.
Pasak J.Miškinio, įvežamų degalų kiekio ribojimas nėra patrauklus dėl neišvengiamo teisinės bazės keitimo ir prieštaravimų tarptautiniams įsipareigojimams, bet svarbiausia – dėl to, kad smarkiai sumažėtų muitinės postų pralaidumas. Tokiuose judriuose postuose, kaip Medininkų, kur transporto srautų pralaidumo plėsti tiesiog neleistų esama infrastruktūra, išaugusios patikrinimo laiko sąnaudos neišvengiamai virstų problema. Neseniai Europos Komisijos organizuotas tyrimas atskleidė, kad pagal vienam muitinės pareigūnui tenkantį patikrintų transporto priemonių kiekį lietuviai rytiniame ES pasienyje ir taip yra neabejotini lyderiai.
Vežėjai neretai šaiposi iš tokio primityvaus muitininkų naudojamo degalų kiekio bakuose nustatymo metodo, kaip liniuotės, tačiau, J.Miškinio tvirtinimu, kol kas nieko geriau nesugalvota. „Rentgeno aparato spindulys peršviečia talpyklas vienoje plokštumoje – horizontaliai arba vertikaliai, todėl juo galima išmatuoti tik skysčio lygį, bet ne tūrį. Panašiai veikia ir ultragarso principu veikiantys aparatai. Kadangi gautus duomenis vis tiek tektų suvesti į kompiuterinę programą, kuri pagal konkrečius talpyklos parametrus apskaičiuoja skysčio tūrį, laiko, palyginti su paprasta liniuote, nebūtų sutaupyta. Galbūt dabar šiek tiek nukenčia matavimo tikslumas, todėl muitininkai nesiginčydami taiko nemažas paklaidas vežėjų naudai. Tikrinant lengvąjį transportą patikimiausias metodas – degalus išsiurbti, tačiau krovininiam transportui jį taikyti būtų pernelyg sudėtinga ir neracionalu“, – vertina muitininkų atstovas.

Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Kodėl po 24-erių nepriklausomybės metų mūsų visuomenei trūksta ir pilietinės santarvės, ir skandinaviškos gyvenimo kokybės, ir pasitikėjimo savo valstybe.

„Žmonės pasakojasi išgyvenantys neviltį. Daugelis, ypač verslininkai, sako nežinantys, kaip elgtis: valstybė reikalauja labai daug – didžiuliai mokesčiai, biurokratizmas, visokių nesąmonių prisigalvota. Nesinori vogti iš valstybės – slėpti pajamų, nemokėti mokesčių, todėl paprasčiau išvažiuoti ir verslu užsiimti Anglijoje ar kitur“, – savo klientų nuotaikas apibūdina vienuolika metų klinikinės psichologijos praktika užsiimantis Andrius Kaluginas.

Visos Lietuvos visuomenės portrete – daug tokių nevilties atgarsių. 24-ąsias savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines mininti Lietuvos visuomenė ne tik, kaip sakė interviu „Veidui“ iškilus rašytojas Grigorijus Kanovičius, praradusi „draivą“, bet ir užspeitusi savo ateitį nusivylimo, pesimizmo, nepasitikėjimo valdžia bei savo ateitimi šioje valstybėje spąstuose. Prigesusios viltys dėl klestinčios valstybės ateities jau tampa tokios ateities stabdžiu.

Per 42 proc. – psichologiniai emigrantai

Jokia naujiena – Lietuva pastaruoju laiku nuolat patenka tarp ES „lyderių“ pagal sparčiausiai mažėjantį gyventojų skaičių, procentiškai didžiausią emigracijos mastą, menko gimstamumo rodiklius, populiacijos senėjimo tempus. Daugiausia dėl emigracijos, taip pat menkstančio gimstamumo ir trumpesnės nei daugelio europiečių vidutinės gyvenimo trukmės per 24-erius nepriklausomybės metus mūsų valstybė jau prarado penktadalį piliečių.

Tačiau, kaip rodo „Veido“/„Prime consulting“ šių metų sausio pabaigos apklausa, per 42 proc. miestų gyventojų – psichologiniai emigrantai. O „PZU Lietuva“/„Spinter tyrimų“ pernai atliktos apklausos duomenimis, į klausimą, kur mato geresnę savo vaikų ateitį, net 42 proc. respondentų atsakė, kad tik svetur, ir tik 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje (44 proc. neteikia prioriteto gyvenimo vietai).

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas. politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius aiškina, kad žmonės, nuolat gyvenantys vienoje vietoje, bet mintimis save siejantys su kita, kurioje tikisi geresnio gyvenimo, vadinami psichologiniais emigrantais. „Kai kurie šių žmonių net neturi konkrečių planų, kada jie emigruos, bet išgyvena vidinę frustraciją, nuolat galvoja, kad reikėtų išvažiuoti. Tai lemia ir tam tikrą jų elgesio modelį. Žmogus ima mažai domėtis ne tik valstybe, kurioje gyvena, bet net ir artimiausia aplinka. Dažnai tokie žmonės neprisitaikę darbo rinkoje, o užuot kėlę savo kvalifikaciją ir ieškojęsi darbo, jie „atriša“ save nuo šios vietos manydami, kad jie čia nieko negali padaryti. Tad ieško, o dažnai – tik laukia galimybės kažkur išvažiuoti“, – psichologinių emigrantų tipologiją apibūdina S.Matulevičius.

Jo pastebėjimu, tokių žmonių įspūdis apie emigraciją labai fragmentiškas: jų svajonė apie geresnį gyvenimą susideda ne iš realių komponentų, o iš poreikio patenkinti gilią frustraciją, jie nuolat skaito portaluose ar stebi per televizijas emigrantų sėkmės istorijas ir tikisi jas pakartoti. Taip, sako S.Matulevičius, sėkmės istorijų yra. Tačiau studijuodamas Kembridžo universitete iš lietuvių emigrantų jis girdėjo ir daug kitokių. „Bet kai bandau kai kuriems apie emigraciją svajojantiems žmonėms perpasakoti kitas konkrečias istorijas – daug baisesnes, iki nužmogėjimo lygmens, jie sako, kad aš išsigalvoju“, – pasakoja S.Matulevičius, ragindamas atkurti informacijos balansą.

Psichologinių emigrantų būsena vis prastėja: dažniausias scenarijus, kad laikas bėga, o žmogus neturi jokio konkretaus projekto, kaip jis taikysis prie darbo rinkos, nei Lietuvoje (nes su ja savo ateities nesieja), nei svetur, pavyzdžiui, nemoka ir nesimoko užsienio kalbų. „O kai tokia psichologinė būsena, tokia frustracija, apima sentimentalios svajonės apie geresnę valdžią, kuri ateitų ir vienu smūgiui viską šioje šalyje sutvarkytų, nes joje labai sunku ar beveik neįmanoma gyventi“, – tipišką psichologinį emigrantą apibūdina S.Matulevičius.

Prisiminus „Veido“/„Prime consulting“ apklausos rezultatus, kad tokios būsenos žmonių didmiesčiuose – per 42 proc., tad mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, tikėtina, dar daugiau, nesunku prognozuoti ateitį valstybės, kurios beveik pusė gyventojų vegetuoja joje, bet ateities planų su ja nesieja. Tad, tikėtina, tokie dėl savo būklės ir savijautos ant viso pasaulio pikti psichologiniai emigrantai ir išrenka į valdžią tokius vienu smūgiu visas problemas išspręsti žadančius politinius veikėjus. O po mėnesio kito jau patys ant jų burnoja, nes stebuklo neįvyko.

Valdžią rinks ir prioritetus valstybei diktuos senoliai

Psichologas A.Kaluginas nevyniodamas žodžių į vatą žmonių kvailumo pasireiškimu vadina tai, kad visus politikus žmonės apšaukia vagimis, nepasigilinę, kas kur ką konkrečiai daro.

Užburtas ratas: beveik mažiausiai ES pasitikime politikais (nes tikrai daugelis jų pasitikėjimo neužsitarnavę), tačiau daug padorių žmonių į politiką ir neina todėl, kad išvengtų visuomenės paniekos. Naujausios tendencijos tai dar kartą patvirtina: Teisingumo ministerijos praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, partijoms priklauso 112,2 tūkstančio (tai nesiekia 3,8 proc. šalies gyventojų, arba beveik 4,5 proc. rinkėjų). Partinių piliečių per vienus metus sumažėjo beveik 2 tūkst. Beje, kai kuriose Europos šalyse partijoms priklauso ir apie 11–12 proc. rinkėjų teisę turinčių gyventojų.

Kodėl tokia vis neįgalesnė Lietuvos politinė klasė, atsakymą diktuoja dalyvaujančiųjų rinkimuose analizė. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2012 m. Seimo rinkimuose aktyviausia amžiaus grupė buvo senoliai, vyresni nei 75-erių, – iš jų balsavo beveik 72 proc., o jaunimo iki 24 metų – vos apie 16 proc., 25–34 metų – mažiau nei kas penktas. Kaip pastebi visuomenės pilietinio aktyvumo tyrėjai, jaunimas neturi vyresnei kartai būdingos pareigos balsuoti, rinkimus vertina pragmatiškesniu žvilgsniu: jei nemato, už ką balsuoti, tai prie balsavimo urnų ir neina. Nesunku prognozuoti, ką tai reiškia: žinant mūsų visuomenės demografines prognozes, senjorai vis labiau lems, kas valdys Lietuvą. Jų prioritetai – pensijos ir socialinės išmokos – bus ir valstybės prioritetai.

Jaunimo pilietinį ir politinį aktyvumą tyrinėjanti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė konstatuoja, kad ir kitų šalių jaunimui politika nelabai rūpi, net kelia tam tikrą pasipiktinimą, o pasidaro įdomesnė, kai jaunuoliai tampa brandesni, sukuria šeimą. Tačiau, pasak mokslininkės, vis dėlto kitų šalių kontekste pagal jaunimo domėjimąsi politika ir dalyvavimą joje, palyginti su vyresniais gyventojais, Lietuvoje skirtumas išties didelis – mūsų jaunimo politinė ir pilietinė apatija didesnė nei kitur.

Politinės antropologijos specialistas S.Matulevičius atkreipia dėmesį, jog jaunimo politinis svoris savaime mažėja ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje ir dėl emigracijos, ir dėl mažesnio gimstamumo proporciškai smarkiai mažėja jaunų žmonių. O mažėjant jaunų žmonių kritinei masei, kuri visuomet yra stipri varomoji jėga, tai tampa dar vienu veiksniu, demotyvuojančiu jaunimą eiti į politiką ar bent jau būti aktyvesnį, nes jaunimas ima jausti, kad mažai ką gali pakeisti. Vis rimtesnė tampa problema, kad Lietuvos politikoje nėra šviežio kraujo, – galima sakyti, dvidešimt metų jis “neatskiedžiamas”.

S.Matulevičius neabejoja, jog ne tik prie jaunimo nenoro tapti politikais, bet ir prie visuomenės susvetimėjimo bei nusivylimo būsenos prisideda dar ir tai, kad politika labai smarkiai nutolusi nuo vertybių, kad nebuvo ir nėra teisingo santykio su istorija. „Po tokio istorijos laikotarpio, kokį išgyvenome, kaltieji turėjo atsiprašyti, nuskriaustieji turėjo atleisti ir kartu sutarti, kad einam pirmyn. Bet šių žingsnių nebuvo padaryta, tad ir toliau, atsiprašau už tokį žodį, riaugėjame ir riaugėsime savo negatyvumu. Štai Estija nedviprasmiškai įvardijo praeities etapą – kas tai buvo, ir po to sėkmingai ėjo pirmyn”, – lygina S.Matulevičius.

VšĮ „Investuok Lietuvoje“ pradeda viešai skelbti savo ekspertų parengtas analizes su užsienio investicijomis ir investicine aplinka susijusiais klausimais. Įstaigos interneto svetainėje vartotojai jau gali parsisiųsti pirmąją tokio tipo apžvalgą, analizuojančią tiesioginių užsienio investicijų srautus ir tendencijas Lietuvoje bei Centrinės ir Rytų Europos valstybėse.

„VšĮ „Investuok Lietuvoje“ nuolat analizuoja investicijų tendencijas. Nuo šiol šias analizes skelbsime viešai tam, kad jos būtų prieinamos visiems. Sieksime, kad su jomis susipažintų tiek žiniasklaida, tiek visuomenė, tiek politikai. Tikimės, kad šios viešai skelbiamos apžvalgos bus aktualios profesionalams, tačiau kartu visiškai suprantamos žmonėms, pirmą kartą girdintiems apie užsienio investicijas ar jų pritraukimą. Mūsų skelbiamose apžvalgose bus galima rasti tiek suprantamai pristatomų detalių ir patikrintų duomenų, tiek VšĮ „Investuok Lietuvoje“ analitikų įžvalgų“, ‒ teigia VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.

Pirmoji viešai skelbiama apžvalga ‒ „TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE. Tendencijos ir perspektyvos“ pristato tiesioginių užsienio investicijų sampratą, tendencijas, nurodo pastaraisiais metais tiesioginių užsienio investicijų atneštą ekonominę naudą ir atsako į neretai Lietuvoje kylantį klausimą apie valstybės paramą užsienio investicijų pritraukimui. Ateityje Įstaiga ketina reguliariai pristatyti ataskaitas su užsienio investicijomis ir investicinės aplinkos gerinimu susijusiais klausimais.

Pirmąją VšĮ „Investuok Lietuvoje“ ekspertų apžvalgą „TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE. Tendencijos ir perspektyvos“ galite rasti čia:
http://www.investlithuania.com/files/files/PDF/Articles/2014%2002%2024%20TUI%20LIETUVOJE.pdf

Vasario 16-osios išvakarėse „Veidas“ praskleidžia laiko uždangą: padedami istorikų pamėginkime kiek įmanoma detaliau atkurti tos įsimintos 1918-ųjų dienos vaizdą ir kartu pajuskime šio ypatingo įvykio dvasią.

Vilnius, 1918 metų vasario 16-oji, šeštadienis. Įprasta nemaloni ir rūsti vasario diena – be saulės, ūkanota, drebia šlapias sniegas, pereinantis į lietų. Niūrus oras tarytum atspindi okupacijos, bado ir nepriteklių nualinto Vilniaus krašto gyventojų vidinę nuotaiką, sumišusią su neviltimi ir permainų laukimu.
Stabtelėkime ties pastatu su neorenesansiniu fasadu tuometėje Didžiojoje gatvėje, pažymėtu Nr. 30. Šiandien šį pastatą dabartinėje Pilies g. 26 žinome kaip Signatarų namus, o 1918-aisiais jis buvo vadinamas Štralio namu arba Štralio cukraine. Nuo XX a. pradžios pirmame pastato aukšte veikė cukrainė, kurią, kaip ir visą šį istorizmo laikotarpio pastatą, nusiaubtą gaisro ir vėliau atstatytą, valdė pirklys K.Štralis, – todėl šis pastatas ir buvo vadinamas jo vardu.
Žiūrėdami į pastato fasadą iš dabartinės Pilies gatvės, trečiame aukšte matome balkoną, nuo kurio į abi puses yra po du langus. Už šių langų esančiuose kambariuose, patalpose, anuomet vadintose butu Nr. 2, buvo įsikūręs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas, o patekti į jas buvo galima laiptais iš vidinio kiemelio. Kambaryje, esančiame į dešinę nuo balkono, buvo įsikūrusi Komiteto raštinė, o į kairę – pirmininko Antano Smetonos kabinetas.
Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais)“ autoriaus, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas buvo įkurtas 1914 m. rugsėjo 27-ąją, bet tai nebuvo eilinė šelpimo organizacija – okupacijos sąlygomis ji virto kultūros ir politikos centru, kurios lėšomis buvo remiama ir Lietuvos Tarybos veikla.
„Visuotiniame karo tvane komitetas lietuviams buvo Nojaus arka, išgelbėjusi jų šeimą arka, iš kurios mūsų laisvės balandis apsireiškė apsisprendusios tautos sąmone. Per jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo tautos valią“, – taip apie Komitetą yra atsiliepęs A.Smetona.

J.Basanavičius gailėjo pinigų malkoms

Ikonografinės medžiagos apie tuometį kambario, kuriame ir buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, interjerą beveik neturima. Tačiau istorikas R.Klimavičius, remdamasis išlikusiais duomenimis ir vienintele žinoma jo vaizdą užfiksavusia fotografija, savo knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“ pamėgino atkurti kambario Štralio name vaizdą.
Tad kaip atrodė patalpa, kurioje, kaip vėliau rašė signataras Petras Klimas, 1918 m. vasario 16-ąją „susikimšusi Lietuvos Taryba „paskelbė” vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę“?
Langai be užuolaidų, ant palangių – keli vazonai su gėlėmis, dešiniajame kambario kampe – baltų koklių krosnis; čia būta ir ne vienos etažerės su dokumentais, prie galinės sienos stovėjo nedidelis stalas, teturintis vieną stalčiuką, su staline lempa žaliu gaubtu. Dešinėje kambario pusėje prie sienos – sofa, apmušta oda, kurios porankių galus puošė metalinės liūtų galvos su žiedais nasruose.
Kaip savo prisiminimuose vėliau dėstė kitas Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis, priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A.Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“. Istorikas R.Klimavičius patikslina, kad A.Smetona galėjo sėdėti ir ne ant šios sofos, nes patalpoje buvo dar ir kušetė. Ant sienos virš sofos kabėjo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto narių fotografija tamsiuose rėmuose; kambario viduryje dar būta ir didelio stalo, daug kėdžių – jų turėjo pakakti susėsti visiems Tarybos nariams.
Aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuvos Taryba šiose patalpose posėdžiavo tik septynis kartus, o paskutinis posėdis čia įvyko būtent 1918 m. vasario 16 d. „Kad šis kambarys tapo formalios Lietuvos laisvės lopšiu, lėmė likimas ir, atrodo, šaltis“, – teigia R.Klimavičius.
Iš istorinių šaltinių tikrai yra žinoma, kad paskutiniai Lietuvos Tarybos posėdžiai prieš keliantis į Štralio namą vykdavo Lietuvių mokslo draugijoje Aušros Vartų g., jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete, bet kadangi daktaras beveik nekūrendavo krosnies ir ten būdavo labai šalta, neapsikentę Tarybos nariai nusprendė rinktis Komiteto patalpose Didžiojoje g. Teigiama, kad J.Basanavičius dėl savo taupumo kabinete sėdėdavo „kailinėliais užsivilkęs“, o klausiantiems, kodėl nesišildo, atsikirsdavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. Taigi, pasak R.Klimavičiaus, jei ne J.Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.
1918 m. vasario 16-ąją Štralio name, į kurį persikėlė sušalę būsimieji signatarai, įvyko net du Lietuvos Tarybos posėdžiai: vienas apie vidurdienį, kitas – vakarop. Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas per pirmąjį posėdį, apie 12.30–13 val.

Atgal į Vasario 16-ąją: kaip viskas vyko

Remdamasis išlikusiais istoriniais šaltiniais ir atsiminimais, istorikas R.Klimavičius pamėgino atkurti Vasario 16-osios įvykių eigą ir nuotaiką: „Prieš vidudienį į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto patalpas Vilniuje, Štralio namuose Didžiojoje g. 30, renkasi 1917 m. lietuvių konferencijoje išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai. Įėję į kiemą, kairėje esančiais laiptais jie pakyla į trečią aukštą. <…> Visi Lietuvos Tarybos nariai – rimtai nusiteikę, mažai kalbūs – sueina į nedidelį Komiteto pirmininko kabinetą. Visada šnekus P.Klimas bando pakelti susirinkusiųjų nuotaiką, tačiau tai jam nelabai sekasi. Laikrodis rodo 11 val. ryto. Išvakarėse įvykusiame posėdyje atsistatydino Tarybos pirmininkas A.Smetona ir visas Prezidiumas. Pirmininko vietą, kaip vyriausias amžiumi, buvo paprašytas užimti J.Basanavičius. Todėl šiandien jis ir imasi vadovauti šiam neeiliniam posėdžiui. Susijaudinęs ir kiek sutrikęs, jis eina prie stalo ir balsu suabejoja, ar sugebės atlikti šias garbingas pareigas. Tačiau posėdžio nutarimo projektas jau iš anksto paruoštas, suderintas su visais Tarybos nariais ir gražiai dideliame lape surašytas guli ant stalo. Todėl pirmininkaujančiajam belieka tik jį garsiai perskaityti. Iškilmingoje rimtyje, Tarybos nariams stovint, J.Basanavičius skaito <….>. Prasideda balsavimas. Pirmiausia prašoma balsuoti už pirmąją nutarimo dalį iki žodžio „drauge“. Priimama vienbalsiai. Toliau balsuojama už antrąją nutarimo dalį nuo žodžio „drauge“. Pakyla 16 Tarybos narių rankos. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius – prieš. Tačiau jokio sujudimo nėra, nes visi Tarybos nariai iš anksto yra informuoti apie tokią balsavimo eigą ir priežastis. Pagaliau balsuojama už visą nutarimą ~en block~. Visų Lietuvos Tarybos narių rankos vieningai pakyla „už“. Pasigirsta plojimai. Nutarimas priimtas vienbalsiai…“
Beje, nors šiandien dažnai sureikšminamas J.Basanavičiaus, kaip tuometinio pirmininko, vaidmuo, iš tiesų yra žinoma, kad jis tada pirmininkauti nelabai norėjo. A.Stulginskis yra taip apibūdinęs J.Basanavičių prieš Vasario 16-osios akto priėmimą: „Kuklus senelis kelias iš savo kėdės, kad užimtų pirmininkaujančiojo vietą ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“
Vėliau, R.Klimavičiaus žodžiais, posėdyje žodžio paprašė J.Vileišis ir balsavusiųjų prieš nutarimo antrąją dalį vardu perskaitė pareiškimą, kuriame paaiškino, jog tokį jų balsavimą paskatino žodis „galutinai“, atsiradęs tekste prieš jų valią, mat baimintasi, kad vokiečių valdžia, tuo žodžiu remdamasi, gali „versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises“ bei „trukdyti kiek galima greitesnį jo sušaukimą“.
Tuomet Komiteto sekretorius kunigas Povilas Dogelis paprašomas parūpinti plunksnakočių su plunksnomis ir rašalo ką tik priimtam dokumentui pasirašyti. Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašo J.Basanavičius, po jo – ir kiti Lietuvos Tarybos nariai alfabetine pavardžių tvarka. Kai Nepriklausomybės Aktas jau paskelbtas ir pasirašytas, J.Vileišis pareiškia norą kaip relikviją pasiimti pasirašyti naudotus plunksnakočius su plunksnomis, tačiau P.Dogelis paaiškina, kad tai Komiteto nuosavybė ir turi likti čia, kad būtų išsaugota istorijai.

Pasirašę Nepriklausomybės Aktą išsiskirstė be euforijos
Vėliau posėdyje apsvarstomi dar keli klausimai, tą pačią dieną (vieni istorikai teigia, kad pirmajame, kiti – kad antrajame posėdyje) įvyksta ir Tarybos pirmininko bei Prezidiumo rinkimai, o pirmininku vėl išrenkamas A.Smetona.
Beje, pasirašę Nepriklausomybės Aktą Tarybos nariai išsiskirstė be jokios euforijos: kaip savo atsiminimuose rašė P.Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę“, išėjo pietauti, na, o vėliau dar susirinko į vakarinį posėdį.
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, cituodamas signatarus, papildo, kad tą dieną Tarybos narių ūpas buvo „karingas, piktas, pakeltas ir energingas“, tačiau atsižvelgiant į visas aplinkybes šiandien visiškai neatrodo keista, kad Vasario 16-osios akto paskelbimas ir pasirašymas anaiptol nebuvo lydimas didelio džiaugsmo.
Prisiminkime, kad Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos Taryba išgyveno didelę krizę: jai buvo pavesta atkurti Lietuvą, o ji „nieko apčiuopiama“, kaip savo paskaitoje jau gerokai vėliau, 1940 m., pareiškė A.Stulginskis, taip ir nepadarė. Juk šiandien žinome, kad net ir po to, kai iš beviltiškumo Lietuvos Taryba ryžosi skausmingam kompromisui su Vokietija ir 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas atitinkamas aktas, kuriuo pritarta amžinai sąjungai su Vokietija mainais į nepriklausomos Lietuvos pripažinimą (nes anuomet, anot A.Stulginskio, nė žingsnio negalėjai žengti be okupacinės valdžios palaiminimo), galiausiai paaiškėjo, jog vokiečiai nė neketina tesėti savo pažadų. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas net ir sąjungoje su Vokietija vėl ėmė atrodyti lyg tolimas miražas.
Tokių aplinkybių fone Lietuvos Taryba pati ėmė byrėti. Kaip vėliau teigė A.Stulginskis, ilgai galvota, tartasi, ką daryti, kol galop rasta išeitis: „Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris atitinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas, ar ne“, – savo naujoje šiuo metu dar spaudai rengiamoje knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ cituoja prof. Alfonsas Eidintas.
Istorikas A.Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Graikijos Respublikoje, Kiprui ir Albanijai, prieš išleidžiant knygą leido „Veidui“ susipažinti su jos medžiaga.
Vis dėlto net ir po Vasario 16-osios akto pasirašymo, kuriame Lietuvos nepriklausomybė skelbiama jau be jokių išlygų, visi Tarybos nariai jautė, kad tai tik kelio į nepriklausomą Lietuvos valstybę pradžia ir dabar dar visiškai nėra aišku, koks vingiuotas tas kelias bus. Beje, tekstas dėl nepriklausomybės deklaravimo buvo parengtas dar sausio 8 d. posėdyje.
„Kalbėdami apie Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą turime suvokti, kad tai vis dėlto yra tam tikro darbo finalas, pabaiga, o ne pradžia. Nepriklausomybės Akto teksto rengimas truko praktiškai nuo 1917 m. gruodžio pradžios iki 1918 m. vasario 16 d., o prieš jį pasirašydama dvi tris savaites visa Taryba išgyveno krizę, buvo matomas praktiškai jos skilimas, – primena A.Kasparavičius. – Tad tie žmonės, kurie 1918 m. vasario 16-ąją susirinko į Lietuvių Komitetą Didžiojoje g., nebuvo labai jau draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę. Prisiminkime priešistorę, kad tai buvo kompromisinis susirinkimas, o tam tikros detalės buvo iš anksto aptartos. Tarkim, kad šio posėdžio pirmininku bus išrinktas J.Basanavičius, nes prieš tai buvęs pirmininkas A.Smetona buvo praradęs kairiojo sparno, centristinių Tarybos narių pasitikėjimą, be to, jis nebuvo linkęs radikaliai atsitolinti nuo Vokietijos. Ir jis prieš pasirašydamas aktą ir jau pasirašęs kartą ar du replikavo, kad dabar visiškai neaišku, kaip čia bus ir kaip toliau klostysis šita Lietuvos valstybingumo byla. Euforija tikrai nedegė nei kairioji pusė, kuri buvo labiau patenkinta Vasario 16-osios akto turiniu, nei juo labiau vadinamieji centristai arba dešinieji, turiu galvoje patį A.Smetoną ir kitus, kurie puikiai suprato, kad po tokios redakcijos Vasario 16-osios akto pasirašymo laukia didžiulė nežinomybė.“
Tai vienos pagrindinių detalių, kurios yra žinomos prisimenant Lietuvos Nepriklausomybės Akto gimimą. Deja, istorinių šaltinių, kuriuose kalbama apie Vasario 16-osios įvykius, išlikę nedaug.

Ko gero, Lietuvos bankui ir Vyriausybei šiemet teks nuveikti didžiulį darbą siekiant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad eurą įsivesti reikia jau nuo 2015 m. sausio 1 d. ir kad jis suteiks daug pranašumų, nes kol kas dauguma apklaustų šalies gyventojų euro įvedimą vertina skeptiškai.
Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, už euro įvedimą kuo greičiau besąlygiškai pasisako vos 6,6 proc. respodentų, dar 14,4 proc. – taip pat už eurą, bet mano, kad skubėti nereikėtų. Taigi iš viso už eurą – 21 proc. apklaustųjų. O štai už tai, kad euro Lietuvai apskritai nereikia įsivesti, pasisako net 37,2 proc. apklaustųjų, dar ketvirtadalis įsitikinę, kad euro įvedimą Lietuvoje reikėtų kaip įmanoma pavėlinti. Likusiems euro įvedimas nėra labai svarbus.
Taigi atsakingiems pareigūnams teks aiškinti daug ir ilgai, juolab kad lygia greta veiks euro priešininkai, kurie jau dabar skelbia apie daugybę euro minusų, ir jiems neblogai sekasi. Šiandien daugiau nei trečdalis respondentų įsitikinę, kad euro įsivedimas mūsų valstybei suteiks daugybę minusų, dar trečdalis mano, kad bus šiek tiek pliusų, bet minusų gerokai daugiau, o 17 proc. įsivaizduoja, kad niekas labai stipriai nepasikeis. Kad pliusų bus daugiau, šiandien temano 13 proc. apklaustų šalies gyventojų. Na, bet dalies gyventojų nuomonė gali pasikeisti – tą įrodė Latvijos pavyzdys.

Ar norėtumėte, kad Lietuvoje litą kuo greičiau pakeistų euras? (proc.)

Lietuvai euro apskritai nereikia įsivesti    37,2
Ne, euro įvedimą Lietuvoje reikėtų kaip įmanoma pavėlinti    25,4
Taip, bet skubėti nereikėtų    14,4
Man tas pats    10,4
Taip, ir kuo greičiau    6,6
Geriau, kad viskas liktų kaip dabar: litas susietas su euru, mes siekiame įsivesti eurą, bet geriau, kad įsivestume negreitai    3,8
Nežino / neturi nuomonės    2,2

Jūsų nuomone, ar euro įvedimas mūsų valstybei duos daugiau pliusų, ar minusų? (proc.)

Daugybę minusų    34,8
Bus šiek tiek pliusų, bet minusų gerokai daugiau    33,4
Niekas labai stipriai nepasikeis    17
Bus šiek tiek minusų, bet pliusų gerokai daugiau    7,6
Daugybę pliusų    5,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 6–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Atskyrus nuo Lietuvos Ekonominės Plėtros Agentūros (LEPA) investicijų skatinimo veiklą, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ pastoviai fiksuoja augantį užsienio investicijų projektų skaičių.

2013 metai yra rekordiniai: į Lietuvą pritraukti 22 projektai ir tai yra 16% daugiau nei 2012 metais, 22% daugiau nei 2011 metais ir net 69% daugiau nei 2010 metais. Kompetentingos komandos subūrimas, konkrečių prioritetinių sektorių ir šalių nustatymas, išsami analizė, tikslinės komunikacijos kampanijos užsienyje ir geri ryšiai su partneriais – tai svarbiausi veiksniai, lėmę rekordinius rezultatus 2013 metais.
Lietuvą atranda vis daugiau naujų įmonių. Net 16 projektų buvo nauji įmonių projektai – naujai įsteigtos įmonės, atkeliamos naujos funkcijos ar gamyba. 6 užsienio įmonės 2013 metais nusprendė plėsti jau esamą veiklą, įsitikinę savo ankstesnės veiklos Lietuvoje sėkme.
Pritraukti 22 projektai per ateinančius 3 metus planuoja įdarbinti 1 550 darbuotojų, 37% daugiau nei 2012 metais. Net 17 projektų bus įgyvendinti aukštos kvalifikacijos ar technologijų reikalaujančiose srityse. Būtent tokios veiklos kuria gerai apmokamas ir ilgalaikes darbo vietas, investuoja į aukštas technologijas, į Lietuvą atveža naujas žinias ir technologinę patirtį. Tokie darbdaviai puoselėja aukštą darbo kultūrą, kur darbuotojai yra ugdomi ir jų indėlis yra labai vertinamas.

Naujų gamybinių projektų dalis – didesnė nei kitose šalyse
Remiantis „The Financial Times“ duomenimis, visame pasaulyje nuo 2003 metų įgyvendintų gamybinių investicijų projektų dalis sudaro 26%. Tuo metu Lietuvoje šis rodiklis viršija 28%. Gamybiniai projektai sudaro beveik pusę visų „Investuok Lietuvoje“ pritrauktų projektų nuo veiklos pradžios.
2013 metais pritraukti gamybiniai užsienio kompanijų projektai dar labiau stiprina Lietuvos gamybos sektorių ir prisideda prie apdirbamosios pramonės konkurencingumo didinimo ir eksporto augimo. Gamybos sektorius Lietuvos bendroje šalies ūkio struktūroje šiuo metu yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje – 21%.

Lietuva ypač patraukli paslaugų srityse – IT, finansų, apskaitos, projektavimo ir kt.
Kvalifikuoti, motyvuoti, lojalūs, daug užsienio kalbų kalbantys darbuotojai, puikiai išvystyta IT ir komunikacijų infrastruktūra – tai pagrindiniai veiksniai, dėl kurių vis daugiau paslaugų projektų renkasi steigtis Lietuvoje. 2013 metais tai įvertino net 16 užsienio įmonių. 2013 metais padaugėjo investicinių projektų ne tik IT srityje, bet ir finansų, apskaitos, projektavimo, techninio aptarnavimo srityse. Pritrauktos įmonės Lietuvoje kurs inovatyvius produktus ir teiks aukštos kokybės paslaugas visame pasaulyje. Tokia veikla Lietuvoje taip pat kuria patrauklias bendradarbiavimo su universitetais galimybes, ugdant specialistus bei suteikiant galimybes jiems toliau save realizuoti Lietuvoje.

Lietuvos patrauklumas didėja
Didėjantis investicinių projektų skaičius rodo didėjantį Lietuvos žinomumą ir šios šalies patrauklumą. Sėkminga jau egzistuojančių investuotojų veikla taip pat rodo, jog Lietuvoje daryti verslą yra patrauklu. Visos su „Investuok Lietuvoje“ pagalba nuo 2010 metų į Lietuvą atėjusios įmonės vien per 2013 metus savo veiklą išplėtė, sukurdamos 2.200 naujų darbo vietų. Tai yra 30% daugiau nei 2012 metų pabaigoje. Per 4 metus į Lietuvą „Investuok Lietuvoje” pagalba atėjusios 62 įmonės 2013 metų pabaigoje įdarbino net 9.500 darbuotojų.
2013 metais pusė „Investuok Lietuvoje“ pritrauktų projektų buvo įgyvendinti už Vilniaus ribų. Projektų dalis, įgyvendinta už Vilniaus ir Kauno ribų, sudarė 27%. Pagal šį rodiklį Lietuva atrodė labai panašiai į Airiją, kur investicijų pritraukimo agentūros pritraukti projektai už Dublin‘o ir Cork‘o ribų sudarė mažiau nei 30%.
Vienas iš pačių svarbiausių kriterijų investuotojui renkantis šalį yra verslo aplinka. Pasaulio banko sudaromame „Doing Business“ reitinge šalis pakilo per 10 pakopų, užėmė 17 vietą ir tapo lydere Centrinėje ir Rytų Europoje. „Pažangios ekonomikos ataskaitoje“, sudarytoje „PwC“, Lietuvos investicinio patrauklumo potencialas vertinamas geriausiai Centrinės ir Rytų Europos regione. KPMG parengtame „Pasirengimo pokyčiams indekse“ šiemet mūsų šalis užėmė 17 vietą tarp 90 vertintų pasaulio valstybių ir buvo pirmoji Rytų Europos regione, o pagal patrauklumą užsienio investicijoms įtakingas leidinys „Foreign Policy“ Lietuvai skyrė antrąją vietą Europoje ir šešioliktą pasaulyje. Taip pat „EY“ („Ernst & Young”) atliktas tyrimas parodė, kad pagal užsienio investuotojų projektų ir sukurtų darbo vietų skaičių Lietuva pirmauja Baltijos šalyse.
Pagerinus verslo laisvės aplinką ir viešųjų finansų valdymą, Lietuva „The Heritage Foundation“ sudaromame Ekonominės laisvės indekse 2014 metais pakilo per vieną poziciją ir užėmė 21 vietą iš 178 vertintų pasaulio valstybių. „The Financial Times” leidinys “FDI Magazine” Vilniui skyrė pirmą vietą pagal ekonominį investicijų efektyvumą ir 6 vietą pagal draugiškumą verslui.
„Palanki aplinka verslui vystyti – labai svarbus veiksnys, siekiant pritraukti naujus investicinius projektus į Lietuvą. Rezultatams pasiekti reikalingas ilgalaikis įdirbis, – teigia M. Dargužaitė. – „Investuok Lietuvoje“ nuolat bendrauja su esamais ir potencialiais investuotojais bei identifikavusi spręstinus klausimus įgyvendina sprendimus dirbant su atsakingoms valstybinėms institucijoms.“
„Investuok Lietuvoje“ ypač aktyviai dirba investicinės aplinkos gerinimo srityje mažinant administracinę naštą, trumpinant procesų terminus, lengvinant darbo santykių reguliavimą. Investicinės aplinkos pokyčiai, prie kurių įgyvendinimo aktyviai prisideda VšĮ „Investuok Lietuvoje“ pagerina sąlygas ne tik užsienio įmonėms, bet ir Lietuvos verslui. Organizacijos nuveiktų darbų sąraše tokie pasiekimai kaip kvalifikuotų specialistų iš trečiųjų šalių įdarbinimo procedūrų sutrumpinimas, viešojo intereso reglamentavimo poreikio suformavimas, susisiekimo su tikslinėmis rinkomis gerinimas.
Vienas iš svarbiausių darbų – verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimo iniciatyvos skatinant verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą užtikrinant, kad artimiausioje ateityje rinkoje nepritrūktų kvalifikuotų specialistų, reikalingų naujiems investuotojams. Bendradarbiaujant su Kauno technologijos universitetu Lietuvoje pradėti ruošti aukščiausios kvalifikacijos IT specialistai, turintys galimybę savo jėgas praktiškai išbandyti 7-iose investuotojų įmonėse. Šio bendradarbiavimo dėka buvo atnaujintas studijų programų turinys. „Investuok Lietuvoje“ iniciatyva, „Ryanair“ ir „Fltechnics“ bendrovės kuria specialias mokymo programas Kauno mechanikų profesinėje mokykloje ruošiant aviacijos mechanikos specialistus.

Prezidentūroje vykusioje „Globalios Lietuvos apdovanojimų 2013“ ceremonijoje dalyvavo svečias airis Kingsley Aikins, Dublino konsultacijų kompanijos “Diaspora Matters” įkūrėjas, pasaulyje gerai žinomas diasporos integravimo strategijų ir profesinių tinklų mezgimo ekspertas. Organizacijos „Globalios Lietuvos lyderiai“ į Lietuvą pakviestas svečias dalinosi įžvalgomis apie diasporos reikšmę šaliai.
K. Aikinsas atkreipė dėmesį, kad valstybės turi naujai suvokti diasporos svarbą ir siekti išnaudoti išvykusių tautiečių patirtį, žinias ir ryšius. Svečio teigimu, didelius emigrantų srautus patyrusios šalys neturėtų to traktuoti kaip praradimo, bet stengtis diasporą į valstybės gyvenimą įtraukti per strategines iniciatyvas, pavyzdžiui, mentorystės, investicijų pritraukimo programas bei kultūrinius projektus.
„Ankčiau emigracija reiškė atskyrimą nuo šeimos ir šalies ilgam laikui, šiandien žmonės nuolat juda iš vienos šalies į kitą. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, žmonės sėkmingai gali išlaikyti tamprius ryšius su tėvyne ir prisidėti prie šalies gerovės“, – teigė diasporos ekspertas.
Anot K. Aikins, emigrantai tampa kritiškai svarbiu šaltiniu pasaulinėje „protų kovoje“, suteikiantys konkurencinį pranašumą šalims, žinančioms kaip išlaikyti ryšį ir įtraukti diasporą į šalies gerovės kūrimą.
Airis įkvepiančiomis įžvalgomis dalinosi, remdamasis sėkmingais dideles išeivių bendruomenes turinčių tautų pavydžiais. “Kaip Kinija tapo didžiausia pasaulio vartojimo prekių gamintoja? Kokiu būdu Indija virto neeiline technologijų plėtros ir taikymo valstybe? Kaip Izraelis pasiekė dabartines aukštumas investicijų srityje? Į visus šiuos kertinius klausimus yra tik vienas atsakymas. Jos visos glaudžiai bendradarbiavo su savo šalių išeivija – diasporomis.” – apibendrino Kingsley Aikins.
Lietuvai airis palinkėjo sutelkti dėmesį į skirtingas lietuvių diasporos bendruomenes, jas išklausyti ir įvairių iniciatyvų pagalba stengtis jas įtraukti į šalies gyvenimą.
Šiuo metu K. Aikins vadovauja “Diaspora Matters” kompanijai, teikiančiai konsultacijas diasporos klausimais šalių vyriausybėms, įmonėms ir privatiems asmenims. Organizacijos veikla paremta tikėjimu, kad sumaniai bendraujant su visų kartų išeivija, protų nutekėjimas tampa protų mainais ir atradimais.

Daugiau apie Kingsley Aikins:
K. Aikins turi sukaupęs ilgametę patirtį Airijos organizacijų atsovybėse įvairiose šalyse. Jis dirbo Airijos prekybos valdybos ir Pramoninės plėtros organizacijos atstovybėse Sidnėjuje; vadovavo Amerikos Airijos fondui Bostone ir Pasauliniam Airijos fondui, kuris šiuo metu veikia vienuolikoje valstybių ir yra sukaupęs 300 mln. JAV dolerių taikos, kultūros, bendruomenių plėtros, švietimo projektams Airijoje finansuoti. 2011 metais Aikins įsteigė konsultacinę įmonę ,,Diaspora Matters”, kuri konsultuoja apie diasporos svarbą, jos įtraukimo strategijas ir globalios tautos sampratą. Šios organizacijos misija paremta tikėjimu, kad sumaniai bendraujant su visų kartų išeivija, protų nutekėjimas tampa protų mainais ir atradimais.

Naujieji 2014 metai nežada nieko gera diplomatams ir užsienio politiką formuojantiems vadovams – įsisenėję konfliktai su kaimynais atgims su nauja jėga, o juos spręsti trukdys ir Lietuvoje, ir kaimynystėje vyksiančios rinkimų kampanijos.

Besibaigiantys metai užsienio politikoje buvo kaip reta geri: nepaisant išankstinių nuogąstavimų, Lietuva labai šauniai susitvarkė su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir pagaliau, iš antro karto, pasiekė išsvajotą nenuolatinės narės vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai tikrai nemaži laimėjimai, ypač suprantantiems, ką jie reiškia.
Pirmininkavimas ES Tarybai, iš pirmo žvilgsnio – tik įvairių biurokratinių procedūrų bei įvairaus rango pareigūnų konferencijų rinkinys, iš tikrųjų parodo, kiek valstybė narė yra perpratusi tikrai sudėtingas Europos Sąjungos sprendimų priėmimo taisykles, kiek jos diplomatija pajėgi funkcionuoti, užtikrindama sklandų dvidešimt septynių valstybių pozicijų derinimą pačiais įvairiausiais, dažnai pirmininkaujančiai šaliai nesvarbiais, tad prastai išmanomais klausimais. Ypač tai pasakytina apie naująsias ES nares, kurių politikai, diplomatai ir biurokratai įsitraukė į milžinišką ir painų Europos Sąjungos mechanizmą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Juoba senosios narės gana pavydžiai seka pirmininkaujančių naujokių veiklą ir, jei ką, nevengia viešų pamokymų, dėstomų pasipūtusių senbuvių ir steigėjų, tad „tikrų europiečių“ tonu. Tokį atsainų ir nedraugišką požiūrį prieš ketvertą metų yra tekę patirti Čekijai, kurios pirmininkavimui buvo prilipdyta „chaotiško“ etiketė, nors iš esmės jis buvo gana sėkmingas. Bet Europos senbuviams kliuvo ir tuomečio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso antieuropietiškas nusistatymas, ir premjero vyriausybės žlugimas pirmininkavimo metu (po kurio pasigirdo netgi siūlymų perduoti pirmininkavimą labiau patyrusiai šaliai), ir netgi daliai ES narių įžeidžiama pasirodžiusi čekų dailininkų instaliacija „Entropa“.
Tai buvo ne kas kita, kaip europinės „diedovščinos“, siekiant parodyti vietą pasikėlusiai naujokei, pavyzdys, nes pats pirmininkavimas ES savo esme yra savotiškas egzaminas ir kokybės sertifikatas naujajai narei.
Lietuvai perimant pirmininkavimą niekas nesitikėjo, kad maža, vos kojas ES apšilusi valstybė, vadovaujama naujai sudarytos Vyriausybės, kurios didelę dalį ministrų sudarė naujokai, blykstelės itin naujoviškomis iniciatyvomis ar bandys pamokyti europietiškumo Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kaip, tarkime, didžiausią ir labiausiai patyrusį diplomatinį aparatą tarp naujokių turinti Lenkija.
Tam, kad gautų gerą įvertinimą senųjų europiečių akyse, Lietuvai tereikėjo parodyti vidutinį lygį ir nesusimauti. Mūsų diplomatija savo ruožtu pirmininkavimo laikotarpiu sugebėjo parodyti aukštesnį nei vidutinį lygį, o jį vainikavusi dramatiška kova dėl Ukrainos per ES viršūnių susitikimą Vilniuje ilgam įrašė Lietuvos sostinės vardą Europos politikų ir diplomatų atmintyje. Tai vienas tų atveju, kai pasitvirtino patarlė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nors Ukraina Asociacijos sutarties su ES nepasirašė, bet derybų metu ir po jų vykę bei tebevykstantys įvykiai netikėtai pagimdė tikrą, o ne formalią ES politiką Ukrainos ir kitų posovietinių šalių atžvilgiu.
Žinoma, tokio griausmingo Lietuvos pirmininkavimo ES finalo niekas nebūtų galėjęs prognozuoti netgi prieš kelis mėnesius. Tačiau žvelgdami į ateinančiuosius, kai ką akivaizdaus galime numatyti, nors tai, kas matoma, didelio optimizmo nekelia.

Atsinaujins trintis su Lenkija

Įdėmesni turėjo pastebėti, kad maždaug nuo pavasario tarp Vilniaus ir Varšuvos įsivyravo diplomatinės paliaubos. Ne todėl, kad būtų pavykę išspręsti kokias nors dviejų šalių santykius pusantro dešimtmečio temdančias problemas, – tiesiog Lenkija kitų Europos valstybių akyse būtų atrodžiusi labai keistai, jei būtų puldinėjusi ES pirmininkaujančią šalį. Be to, artėjo didieji NATO manevrai „Steadfast Jazz“, per kuriuos Aljansas mokėsi ginti Lenkiją ir Baltijos šalis, tad politikų trintis tuo pat metu, kai abiejų šalių kariai mokosi kartu atremti bendrą priešą, būtų atrodžiusi suvis nerimtai.
Tačiau pratybos pasibaigė, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai irgi, tad 2014-aisiais abipusės pretenzijos vėl grįš į Varšuvos ir Vilniaus santykių darbotvarkę. Tiesą sakant, Varšuva apie tai mūsų politikus jau atvirai perspėjo. Diplomatinių šaltinių teigimu, lapkričio pabaigoje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prisistatęs naujasis Lenkijos ambasadorius Jarosławas Czubińskis pasakęs, kad jeigu iki metų pabaigos Lietuva nieko nenuveiks gerindama lenkų tautinės mažumos padėtį, tai Lenkijos kantrybė baigsis. Kaip žinoma, gruodžio pabaigoje Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Lenkų rinkimų akcijos teiktoms Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, bet apie jų priėmimą dar labai anksti kalbėti, tad po Naujųjų metų reikia tikėtis naujų pretenzijų iš Varšuvos bangos.
Reikia atsižvelgti, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vyks rinkimų į Europos Parlamentą kampanija, o valdančiosios Piliečių platformos populiarumas smarkiai smukęs, tad tiek vyriausybė, tiek opozicija išnaudos kiekvieną progą pagerinti savo reitingus. Nors santykiai su Lietuva tikrai nėra opiausias lenkiškos politinės darbotvarkės klausimas, joks politikas nesileis, kad jį konkurentai galėtų apkaltinti nuolaidžiavimu „tautiečių skriaudėjams“. Be to, galima tikėtis, kad Lenkija bandys daryti spaudimą Lietuvai per Skandinavijos šalis, taip pat – kaldama pleištą tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių, ypač gundydama estus parama NATO oro policijos misijos rotacijai.

Nuo pirmosios bankų griūties lietuviai taip ir neatsitiesė: iki tol mes, buvę tikrai verslūs ir iniciatyvūs, panirome į pesimizmą ir pradėjome zirzti, kad mumis turi pasirūpinti valdžia. Šitos nuostatos nepakeitė nei buvusi ekonominė gerovė, nei kai kurių pasaulio ekonomistų prognozės dėl mūsų ekonomikos potencialo stiprėjimo.

Šiomis dienomis Kauno technologijos universiteto mokslininkai, kartu su bendrove „Baltijos tyrimai” atlikę sociologinę Lietuvos gyventojų lūkesčių ir nuostatų apklausą, baigia sisteminti naujausią lietuvio portretą. Tiesa, šis socialinis tyrimas, vienu metu atliekamas net keliolikoje Europos valstybių, bus pristatytas tik kitų metų pradžioje. Tačiau, kaip sakė darbo grupės vadovas dr. Vaidas Morkevičius, iš tiesų lietuvio portretas nuo pernai atlikto panašaus tyrimo praktiškai nepakito. „Lietuvio problemos tradicinės, o atsakymai – standartiniai“, – lakoniškai apibendrina V.Morkevičius.
Esame pasyvūs, niauzgiantys, kad dabar viskas blogai, kad nėra darbo, mažos pajamos, didelė korupcija, kad atotrūkis tarp valdžios ir žmonių didėja, nusikalstamumas auga, įsivyravo visiška nepagarba žmogaus teisėms, ir prošvaisčių, jog bus geriau tiek asmeniniame, tiek valstybės gyvenime, – nematyti. O štai pirma buvę geriau…
Daugiau kaip dviejų dešimčių metų sociologinių tyrimų patirtį skaičiuojančios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė priduria, kad mūsų portretas iš esmės stabilus bemaž aštuoniolika metų. „Nepriklausomybės pradžioje mes išties turėjome didžių lūkesčių: būti laisvi, daug dirbti, gerai gyventi ir – prisivyti Švediją“, – primena R.Ališauskienė.
Pasakojimai apie Švediją nuo pat atgimimo audrino lietuvių sąmonę ir vaizduotę. Ji daugelį metų buvo mūsų siektino gyvenimo standarto simbolis.
Dar Michailo Gorbačiovo “perestroikos” metais, maždaug apie 1987-uosius, daugelis lietuvių nerte nėrė į verslus: buvo steigiami pirmieji kooperatyvai, vėliau individualios įmonės, pirmieji komerciniai bankai. O iš tuo metu atliktų pirmųjų sociologinių tyrimų, pasak R.Ališauskienės, aiškiai matyti, kad savo verslumu mes niekuo nesiskyrėme nuo verslumo etalonu vadinamų amerikiečių. Vyravo aiški nuostata: mes patys esame atsakingi už save, savo šeimas, savo gyvenimą, patys galime ir pasirūpinsime savimi, tik nesikiškite ir mums netrukdykite.
Daugelis lietuvių, kaip pabrėžia sociologė, tuo metu suko „bizniukus“, rizikavo skolindami ir investuodami pinigus į įvairias piramidines struktūras, pirmuosius komercinius bankus, visiškai nesidairydami valdžios pusėn. „Taigi istoriškai tikrai nėra taip, kad mes visą laiką buvome pasyvūs, neiniciatyvūs, neverslūs, nesiekiantys savo svajonės, žiūrintis tik to, ką duos valdžia“, – pabrėžia R.Ališauskienė.
Bet 1995 m. prasidėjusi bankų griūtis ne tik sugriovė rožinę iliuziją per penkerius metus pasiekti švedų gyvenimo standartą, bet ir išmušė lietuviui verslumo pamatą. „Prasidėjus bankų ir finansinių piramidžių griūčiai, nežinodami, ką daryti, žmonės staiga atsigręžė į valdžią, kad štai ji ir turinti jais pasirūpinti, – aiškina sociologė. – Patys jie nepanoro prisiimti atsakomybės už savo riziką.“
Deja, šita gija nenutrūko. Mat, kaip pastebi sociologas dr. Mindaugas Degutis, vos tik ėmėme vėl tiestis, 1998 m. smogė nauja ekonomikos griūtis – Rusijos finansų ir ūkio krizė. O tuo metu mūsų šalies verslas buvo vis dar labai artimai susietas su Rytais. „Taigi ši krizė mus bloškė dar keliolika metų atgalios, – primena M.Degutis. – O kai žmogus negeba pats pasirūpinti savimi, kyla noras, kad šitai už jį padarytų kiti ir, pirmiausia, gręžiamasi į valstybę.“
Prie visos virtinės globalių nesėkmių prisidėjo ir tai, kad tuo pat metu buvo dar ir griežtinamos sąlygos verslui, keliami bei įvedami nauji mokesčiai, vykdomos įvairios žiaurios akcijos.
Taip nuo pirmosios bankų griūties lietuviai ir neatsitiesė: verkšlenimų nepakeitė nei jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi ir subrendusi nauja karta, nei apie 2003–2007 m. staigiai, nors ir nepagrįstai, pagerėjusios ekonominės sąlygos. Ir R.Ališauskienė, ir V.Morkevičius pastebi įdomų dalyką, kad niauzgiančių, kaip mūsų valstybėje viskas blogai, lietuvių visiškai negalima sugrupuoti pagal amžiaus grupes, gyvenamąją vietą, socialinę padėtį. Piktinasi ir gyvenimą keikia skirtingiausių grupių atstovai: tiek jaunimas, gimęs jau laisvoje šalyje, tiek jų tėvai, augę dar sovietinėje Lietuvoje, tiek seneliai, menantys dar ir ikikarinę, smetoninę Lietuvą.
Taigi, kokie šiandien yra didieji lietuvių lūkesčiai?

Naujas lietuvių noras – gyventi taip kaip norvegai
„Idealas gyventi taip, kaip gyvena pažangiausios pasaulio valstybės, aišku, niekur nedingo. Teisingumo troškimas irgi toks pat karštas kaip atgimimo metais“, – pastebi R.Ališauskienė.
Bet gerovės valstybės įsivaizdavimas kardinaliai pakito: atsivėrus sienoms tai buvo Jungtinė Karalystė, o per pastaruosius dvejus metus gerovės supratimas „pasislinko“ šiauriau – į Norvegiją. „Šiandien lietuvio svajonė – gyventi taip, kaip gyvena norvegai, – paaiškina R.Ališauskienė. – Bet jei kalbama apie tvarką, tai disciplinos, stabilios ekonomikos ir socialinės atidos etalonu išlieka Vokietija.“
Vis dėlto ir kalbinti sociologai, ir kiti pašnekovai, tarkim, psichologas-psichoterapeutas Zenonas Streikus, ugdomosios lyderystės mokytojas Valdemaras Chmielevskis, geografas dr. Vidmantas Daugirdas, – visi pabrėžia, kad gyvename ne taip gerai kaip švedai, britai ar norvegai, bet tikrai nepalyginti geriau nei mūsų rytiniai kaimynai, su kuriais iki 1990-ųjų buvome viename bloke. Tačiau mes, kalbėdami apie savo laimėjimus ir galimybes, lyginamės ne su panašiausiais į mus ar artimiausiais kaimynais, tarkime, latviais, lenkais, o su kelių dešimčių ar net kelių šimtų metų laisvo ir demokratiško gyvenimo patirtį turinčių valstybių piliečiais. Kodėl?
R.Ališauskienė šį fenomeną paaiškina informuotumo stygiumi. „Ar dažnai jūs matote reportažų apie kaimynus lenkus, latvius, ar daug žiniasklaidoje pranešimų iš Vidurio Europos – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos? – retoriškai klausia sociologė ir atsako: – Jie epizodiški. Taigi, kai nėra supratimo, kaip ten žmonės gyvena, o ir galimybių gauti iš ten informacijos, nes retas kuris vyksta ten gyventi ar dirbti, dairomės į tuos kraštus, iš kurių ateina pagrindiniai informacijos srautai: į Jungtinę Karalystę, Norvegiją. Šiose šalyse gyvena daugelio mūsų artimieji, gausu informacijos iš šių šalių per televiziją bei internete.“ Galiausiai, pasak pokalbininkės, mes visą laiką gyvenome Šiaurės Europoje, taigi į ją ir lygiuojamės.
Dar vienas aspektas, kurį nurodo M.Degutis, tai sociologijos mokslininkų seniai pastebėtas paradoksas, kad didėjant tiek asmeninėms, tiek visos visuomenės pajamoms ir gerovei pasitenkinimas nedidėja. Jis lieka toks pat. „Taigi padėtis gerėja, o lūkesčiai ir toliau nenustoja didėti“, – apibendrina sociologas.
Maža to, pasak eksperto, ir mūsų valdžios bei politikos elitui visai patogi tokia situacija: jei akcentuosi valstybės laimėjimus, tai, ką politiniai oponentai padarė gerai, niekas nesinervins ir balsuos už oponentus. O štai jei atkreipsi dėmesį į tai, ką politiniai priešininkai privėlė, atkreipsi dėmesį į savo tariamai geresnes idėjas.
Vis dėlto, pasak M.Degučio, būtina atsigręžti atgalios ir prisiminti, kokie iš tikrųjų kuklūs buvo mūsų lūkesčiai pačioje atgimimo pradžioje, tada ir šiandieninė rutina nebeatrodys tokia varginanti. Šiandien mūsų lūkesčiai, puoselėti 1989–1995 m., atrodytų dargi juokingi: kad krautuvėse būtų sviesto, cukraus, mėsos, daugiau užsieninių prekių, spalvingų pėdkelnių, kad turėtume galimybę išvykti į užsienį bent kaip turistai…

Lietuva net ir būdama Europos Sąjungos periferijoje įrodė, kad gali turėti įtakos svarbiems politiniams sprendimams: Rytų partnerystės politikos sėkmė ir ateitis paaiškės viso žemyno vadovų susitikime, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje.

Aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystės politikos procese leidžia tikėtis, kad demokratijos ribos lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančiame Europos vadovų suvažiavime pasislinks į Rytus ir sukurs dar didesnį mūsų šalies saugumą.

Bus nubrėžta trajektorija

Kai statybininko iš Kijevo Andrejaus K. buvo paklausta, kuriuo keliu turėtų pasukti Ukraina – suartėti su Europos Sąjunga ir pasirinkti vakarietišką integracijos kryptį ar stoti į Eurazijos muitų sąjungą, diriguojamą Rusijos, jis lakoniškai atkirto: „Man šitie politikų žaidimai visiškai neįdomūs. Tik noriu, kad mano šalis, šeima ir vaikai turėtume geresnes gyvenimo sąlygas, stipresnę ekonomiką. Pažiūrėkite, kiek dabar turime problemų… Galbūt dėl to Vakarai atrodo gražiau.“
Tačiau Andrejus, kaip ir didelė dalis tautiečių, lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančio ES Rytų partnerystės politikos viršūnių susitikimo, kuriame bus nuspręsta, ar Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nevadina „lūžiniu“, „lemiamu“ ar kitais skambiais terminais, pamėgtais politologų ir politikų.
Pabrėždami politinę reikšmę bei svarstomų sprendimų kompleksiškumą, politikai ir diplomatai paprastesnius ir eiliniams žmonėms suprantamus argumentus dažniausiai palieka nuošalyje. Tačiau šį sykį jie tam turi svarų pagrindą: dar šį mėnesį Vilniuje, tikėtina, bus nubrėžta Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos raidos trajektorija, kurią pakeisti bei pasirinkti kitokį kelią ateityje bus sunku. Be jokių abejonių, svarbiausias klausimas yra dėl Ukrainos, o prie šio klausimo sprendimo maksimaliai prisidėti stengiasi ir Lietuva.

Lietuvos indėlis – gana svarus

Priminsime, kad Rytų partnerystės politika yra kertinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetas. Tiek diplomatai, tiek politikai, tiek pilietinė visuomenė išties aktyviai siekia svarbiausio šio laikotarpio tikslo – kad Ukraina po ilgiau nei penkerius metus trunkančių derybų pasirašytų Asociacijos sutartį bei visapusiškos laisvosios prekybos susitarimą ir sukurtų tvaresnį ekonominį ryšį su ES šalimis. Susitarimas būtų naudingas abiem pusėms: skaičiuojama, kad prekyba su ES galėtų padvigubėti, vien žemės ūkio produkcijos eksporto pajamos ukrainiečiams galėtų išaugti 360 mln. eurų kasmet, o gerovės prieaugis ilgainiui galėtų siekti 5–10 proc. Tuo metu ES valstybėms atsivertų nauja 45 mln. gyventojų rinka.
Vis dėlto šis Lietuvos aktyvumas ir veiksmai turi savo kainą: kadangi Rytų partnerystės tikslai tiesiogiai prieštarauja Rusijos interesams posovietinėje erdvėje, ekspertai pabrėžia, jog tai ne tik paskatino sustabdyti lietuviškų pieno produktų eksportą į Rusiją, bet ir lemia, kad už dujas šiandien mokame didžiausią kainą Europoje. Tuo stebėtis neverta, mat 2008 m. Lietuva ryžosi dukart vetuoti ES ir Rusijos partnerystės derybas, siekdama įtraukti į svarstymus energetinio saugumo, taip pat ir konflikto Gruzijoje klausimus.
Mūsų kaimynai latviai elgiasi šiek tiek kitaip: nors ir palaikydami Rytų partnerystės iniciatyvą, jie stengiasi išvengti tiesioginių konfrontacijų su Rusija ir kol kas jiems tai pavyksta, tad už dujas jie moka gerokai mažiau nei mes, o ir problemų dėl eksporto neturi. Kyla klausimas, kas esant šiai situacijai elgiasi išmintingiau.
Lietuva, žinoma, elgiasi principingiau ir deramai atiduoda moralinę skolą už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to daug sunkumų patiria mūsų verslas ir gyventojai. Latviai elgiasi pragmatiškiau, stengiasi neerzinti Rusijos, tad jų verslui bei gyventojams kol kas netenka mokėti didelės kainos dėl kietos ar aštrios užsienio politikos. Kuri valstybė pasirinko geresnį modelį ir vaidmenį, paaiškės jau kitąmet.
Vis dėlto neapsisprendimas ar amžinas dvejojimas užsienio politikos srityje nėra vertinamas teigiamai. Kaip „Veidui“ sakė „Freedom House“ projektų vadovas dr. Vytis Jurkonis: “Jei užsienio politikoje ar pirmininkaudami ES išsikeliame tikslus, tai ir turime jų laikytis. Žinoma, visada bus nepatenkintų, o dėl konkrečių prioritetų gali kilti spaudimas, bet tai buvo žinoma, turėjo būti įvertinta ir pasirengta iš anksto. Tačiau atsitraukti dėl tam tikro kaimynų elgesio tikrai neverta, nes visi puikiai žinome, kad sprendimas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties bus labai reikšmingas: arba tai bus didelis žingsnis į priekį, arba visame regione potencialiai labai ilgą laiką liks neapibrėžta situacija.“

Nuosaiki retorika Rusijos atžvilgiu nuolaidų negarantuoja

Bet kokiu atveju istorija ir patirtis rodo, kad retorikos švelninimas ar strateginių siekių atsisakymas bendraujant su Rusija naudos Lietuvai savaime neduoda. Prof. Gediminas Vitkus pabrėžia, kad netrukus po nepriklausomybės atkūrimo į valdžią sugrįžus pragmatiškus santykius su Rusija palaikyti siekiančioms kairiosioms politinėms jėgos Vilnius parengė pavojingų krovinių tranzito į Kaliningradą taisykles, tačiau Maskva, nepaisant nuolankaus Lietuvos tono ir kitų sprendimų, pareiškė, kad jos yra nepriimtinos, todėl atsisakė jų laikytis. Kadangi tai buvo dvišalės derybos, Lietuva iš esmės neturėjo svertų (išskyrus vienašališkas nuolaidas) priversti Rusiją sutikti su reikalavimais.
Todėl ir šį sykį „prikandusi liežuvį“ ar “nepraleidusi progos patylėti” Lietuva vargu ar galėtų tikėtis didžiosios Rytų kaimynės prielankumo. Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto, istoriko dr. Viliaus Ivanausko, net jei Lietuva ir būtų tylesnė, tai automatiškai nereikštų, kad patirtume mažiau politinio ar ekonominio spaudimo. “Be abejo, visada įmanomas geresnis balansas ir dar aiškesnis išsikeltų tikslų komunikavimas, kuris iš dalies galėtų švelninti situaciją, bet pataikavimas Rusijai būtų visiškai nevykęs variantas, – neabejoja istorikas. – Iš tiesų mes atsidavėme idėjai, dėl to sulaukiame ekonominių pasekmių, bet galime gauti kitokių dividendų: terpės iniciatyvai, pagarbos.”
Beje, Lietuvos veiklumas neliko nepastebėtas tarptautinėje bendruomenėje. Pasak Suomijos tarptautinių santykių instituto ekspertės Kristi Raik, Lietuva įrodė, kad maža, ES periferijoje esanti valstybė, net ir neturėdama tiesioginės įtakos ar politinės galios, nuosekliu bei ryžtingu darbu gali sėkmingai paveikti ES darbotvarkę ir pakeisti išorinių santykių tendencijas. Tai pozityvus pavyzdys, rodantis, kad pirmininkavimą ES Tarybai galima paversti efektyviu įrankiu ir išplėsti mažųjų valstybių įtaką. Tiesa, Lietuvos padėtį palengvino pati Rusija, ekonominėmis ir politinėmis spaudimo priemonėmis tik sustiprindama Vilniaus argumentų pagrįstumą.