Lietuvoje jau kurį laiką vardijama vis daugiau receptų, kaip didinti mūsų šalies konkurencingumą, prabilta ir apie tai, kaip visai Europos Sąjungai pasistiebti globalioje rinkoje. Nors Lietuvos konkurencinės tapatybės pavyzdžių rasti galima, vis dėlto mūsų valstybė tinkamos įvaizdžio pakuotės patraukliam turiniui išreikšti dar neatrado. Lietuva jau buvo „Drąsi šalis“, o Vilnius buvo „Europos kultūros sostinė“, 2005–2008 m. pavienės valstybės įvaizdžio kūrimo priemonės atsiėjo 63 mln. Lt., tačiau nuolatinės strategijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Verslininkas ir fotografas Marius Jovaiša neatlygintinai padovanojo Lietuvai prekės ženklą „Lietuva – Baltijos širdis“, kurį ir pats garsina visame pasaulyje.
Vis daugiau verslininkų savo produkcijos stendus užsienio parodose puošia kaip tik logotipu “Lietuva – Baltijos širdis”, tačiau tokie pavieniai bandymai kurti įvaizdį be politinės valios yra nieko verti. Apie tai ir kalbamės su M.Jovaiša.

VEIDAS: Jūsų požiūriu, kaip Lietuvos įvaizdis kito per pastaruosius 23 metus?
M.J.: Pirmieji paskelbę apie nepriklausomybę tapome drąsuoliais, kurie savo nekantrumu ėmė klibinti Sovietų Sąjungos pamatus. Be jokios abejonės, tada atrodėme šauniai. Tačiau verslui pirmieji nepriklausomybės metai buvo laukinio kapitalizmo laikas: tada daugiausia buvo eksportuojamas metalas, vyko privatizacija už čekius, kapitalas buvo kaupiamas įvairiomis gudrybėmis. Iš pradžių buvo ciklas lenktynių, kas užims geresnes startines pozicijas, todėl kalbėti apie civilizuotą verslą nėra prasmės. Žinoma, ir tada būta verslininkų, kurie prekiaudami metalais ir anglimis mezgė pirmuosius tarptautinio bendradarbiavimo daigus. Vis dėlto rimčiausias postūmis įvyko 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES ir užsienio požiūris į jauną valstybę pasikeitė. Būtent nuo tada mes pradėti vertinti kitaip tiek mikro-, tiek makrolygmeniu.
VEIDAS: Dabar vis pabrėžiama, kad Lietuvos įvaizdžiui labai pasitarnaus Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai. O kaip jūs manote?
M.J.: Manau, kad pirmininkavimas ES Tarybai – labiau biurokratinis įvykis, nors valdininkai dažnai įsivaizduoja, jog vienas renginys gali atstoti didžiulę reklamos kampaniją. Tokias progas reikėtų įvertinti realiau, kad į balą nebūtų išmesta daug pinigų, o kai lūkesčiai nepasiteisina, kad išvengtume „pagirių“ ir nusivylimų. Taip, Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, bet ar kas nors žino, koks miestas ja tapo šiemet arba koks bus kitąmet? Krepšinio čempionatas taip pat gali pritraukti savo auditorijos, bet iš jo nereikia tikėtis didelių pajamų ir neregėtų permainų valstybės įvaizdžio srityje, nes pagrindiniai renginiai pasaulyje – futbolo čempionatas, olimpiada ir Rio de Žaneiro karnavalas.
Nevykusių pavyzdžių esama ir daugiau: Lietuva kas metus ar dvejus dalyvauja tarptautinėse „Expo“ parodose ir štai 2015 m. Milane vyksiančiai „Expo 15“ planuoja išleisti 14 mln. Lt. Tai atrodo šiek tiek juokingai, nes kitoms šalies įvaizdžio priemonėms neišleidžiama nė pusės tokios sumos. Reikia suprasti, kad į panašius renginius žmonės ateina prasiblaškyti ir pasirinkti nemokamų suvenyrų, o išėję nesupranta, kur buvo ir ką pamatė. Iš tiesų yra kitų, kur kas efektyvesnių būdų.
VEIDAS: Vadinasi, Lietuvai reikia nuoseklios įvaizdžio strategijos?
M.J.: Užuot ieškojus panacėjų, reikia žvelgti kryptimi, kuria judame, pasirinkti prioritetus: ar būti poilsio, ar medicinos turizmo, ar kultūrinio, istorinio paveldo šalimi, o tada pasverti, kiek valstybė turėtų padėti verslui, kuris statys muziejus, pramogų bazes ar SPA centrus. Aš įsitikinęs, kad įvaizdis kuriamas bendromis jėgomis ir iš lėto. Prieš kelerius metus latviai sulaukė nemažai dėmesio paskelbę, kad šalyje nukrito meteoritas, bet tokie pokštai palieka karčią nuoskaudėlę. Visų viešinimo strategijų ir mano paties veiksmų pagrindinė taisyklė – pirmiausia padaryti darbą, o tada jau galima kalbėti, kad ir penkis kartus, kad ir garsiai. Iš tiesų išlaisvina tik kantrus darbas.
Žinoma, išnaudoti reikia kiekvieną progą, tad ir pirmininkavimas turi prasmę, bet svarbiausia numatyti, kokiai auditorijai transliuoji žinutę. Beje, pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo ceremonija buvo puiki, tiesiog fantastiška.
VEIDAS: Kiek įtakos valstybės įvaizdžiui turi aukštas ar žemas korupcijos lygis ir kaip šiuo aspektu mes atrodome pasaulyje?
M.J.: Korupcija neabejotinai yra vienas konkurencingumą ir įvaizdį žalojančių veiksnių. Jei atvyksti į naują šalį norėdamas pradėti verslą ir susiduri su neskaidriais dalykais – tai peilis. Ekstremalus korumpuotos valstybės pavyzdys – Kuba, tačiau jos nepalyginsi su Lietuva, nes ten komunistinis režimas. Nepaisant to, aš net ten pralaužiau ledus ir dabar skraidau virš Kubos, ją fotografuodamas.
Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Belize, vyrauja praktika, kuri anksčiau pasitaikydavo ir Lietuvoje: jei reikia suderinti statybos leidimą, atėjęs tiesiog iš gatvės sugaiši galybę laiko ir nervų, bet jei praminsi kelius ir rasi specialistą, kuris padės, viskas įvyks gerokai greičiau, žinoma, ir kainuos brangiau. Manau, kad šiandien Lietuva jau gerokai pažengė pirmyn, nes turime skvarbią žiniasklaidą, aukštą viešumo, reikia pasakyti, ir demokratijos, lygį.
Nebegirdime, kad Lietuvoje kas nors valdžios rankomis susidorotų su konkurentų verslu, o, pavyzdžiui, Meksikoje, taip nutinka. Mano verslo partneris, savo valstijos patriotas, metų pradžioje su investuotoju iš Prancūzijos įkūręs kakavos muziejų, pranešė, kad praėjusią savaitę jo objektą uždarė, nes jis trukdė kitiems verslininkams. Žinant tokių atvejų Lietuva nebeatrodo korumpuota šalis.
VEIDAS: Lietuvai reikia kurti įvaizdį, bet ar po juo slypi konkurencingumas? Gal tai tik forma be turinio?
M.J.: Teorinės prielaidos dideliam Lietuvos konkurencingumui – labai neprastos (čia daug išsilavinusių žmonių, gera infrastruktūra, didelė informacinių technologijų skvarba, palanki geografinė padėtis), bet jei didelis investuotojas Lietuvoje nori statyti gamybos bazę, kyla sudėtingas stambaus verslo konkurencingumo klausimas. Ambicingi projektai neatsiejami nuo politikos, nes yra susiję kad ir su daugybės žmonių įdarbinimu. Šiuo lygiu mes atsiliekame nuo estų, nors neatrodome taip blogai kaip Balkanai.
Kad Lietuvoje tarptautinis verslas pradėtų didelius projektus, jis turi neabejoti tvarkinga demokratine šalimi, kurioje ekonominė politika nesikeičia sulig nauja Vyriausybe. Bet mūsų valstybė to stabilumo kaip tik ir neužtikrina. Kai atvyksti į Lietuvą ir nori čia investuoti milijonus, galvoji, kas atsitiks su tavo pinigais, todėl kliudo ir tai, kad neturime euro. Jei šalis nėra stabili politiškai, verslui reikia garantijų, kad vietinė valiuta po kelerių metų nebus devalvuota, taigi bendra valiuta pasitarnautų kaip įvaizdį gerinanti priemonė.
Turizmo srityje Lietuva patraukli istoriniu paveldu, švaria gamta, mūsų kraštovaizdis Europoje tikrai autentiškas. Akivaizdu, kad turime duotybių, viliojančių atvykti turistus, kurių iš mūsų neatimsi. Nesame Turkmėnistanas, kuris, norėdamas prisikviesti svečių, turi iš nieko išpūsti burbulą. Bet reikia išmokti išnaudoti savo pranašumus, kad mūsų lankytini objektai veiktų kaip kitose šalyse. Praėjo sovietmetis, kai žmonės vykdavo į Ermitažą ir tris dienas ten „dirbdavo“. Šiandien šeimos atvažiuoja pajusti bendros atmosferos, atsipalaiduoti, jaukiai išgerti kavos, o mes ne visur galime to pasiūlyti.
Kam tuo pasirūpinti? Turizmo departamente gali būti kiek nori gerų žmonių, bet jei šis departamentas neturės galių ir priemonių, bus stumdomas tarp kelių ministerijų, kokį vertingą darbą jis gali padaryti? O dar, kaip organizacijose neretai nutinka, pradeda braškėti vadovų kėdės ir šie negali susikaupti darbui, besirūpindami tik tuo, kaip jį išsaugoti.
VEIDAS: Kaip manote, kada Lietuva pagaliau susitars, kokį savo įvaizdį pateikti?
M.J.: Nemanau, kad aukščiausi šalies asmenys gerai supranta, kas yra įvaizdis, nes jis priklauso palyginti naujai komunikacijos sričiai. Jiems jis primena burtus, neva iš reklamos agentūros atbėgs auskaruoti žaliaplaukiai berniukai, ir visa strategija kainuos labai brangiai, kaip jau ne kartą ir atsitiko. Lietuvos įvaizdžio klausimas tapo toksiškas, ir bijau, kad pokyčių dar ilgai nebus. Dabar apsiribojama spontaniškais Turizmo departamento bandymais pristatyti Lietuvą su gintarais, o Viešbučių ir restoranų asociacijos nariai, Helsinkio turizmo parodoje išsinuomoję bendrą stendą, pasidalija po kertelę, kurioje kiekvienas išdėlioja savo bukletėlius. Vaizdelis, žinoma, nekoks.
Nepaisant to, galime džiaugtis, kad užsienio turistų srautas didėja, nes Lietuva – natūraliai gana patrauklus kraštas. Net jei viską darytume labai blogai, kažkas vis tiek atvažiuotų.
VEIDAS: Kaip Lietuvoje besikuriantys nauji vardai, tokie kaip „Kempinski“, „Ikea“, H&M, prisideda prie mūsų konkurencingumo didinimo ir šalies įvaizdžio?
M.J.: Yra prekių ženklų, kurie tarnauja kaip kokybės garantai ir šaukliai. Prieraišumas prie jų kai kuriuose segmentuose, pavyzdžiui, apgyvendinimo sektoriuje, prilygsta manijai. Pirmą kartą atvykęs į svetimą šalį ieškai saugumo, o turėdamas „Sheraton“ viešbučių grupės kliento kortelę žinai, kad gausi gerą lovą, pusryčius ar sporto salę, ir banditai naktį nesiūlys prostitučių. Kai pamatai „Starbucks“ kavinę, ji prilygsta civilizacijos ženklui, o net jei ir nevalgysi „McDonald’s“, suprasi, kad tinklas įvertino perspektyvią rinką.
Būtent taip gali atsitikti Lietuvai dėl „Ikea“ atėjimo. Jei Lietuvoje įsikurtų „Hilton“ viešbutis, atsivertų lyg šliuzas, ir gerokai padaugėtų turistų iš JAV.
Žinomi vardai tik į naudą, jei norime save matyti kaip aktyvią Vakarų civilizacijos dalyvę, bet juk yra ir kitoks požiūris: kam reikalinga ES ar euras – susidėsime su jais, ir viską užvaldys homoseksualai. Lietuvoje egzistuoja supernacionalistinis gaivalas, kuris konkurencingumo balų tikrai neprideda.
VEIDAS: Prieš kelerius metus pristatėte ženklą “Lietuva – Baltijos širdis”, o šiandien investuotojai žengia į Baltijos regioną, ir būtent į Lietuvos rinką. Ar įžvelgiate sąsajų? Gal verta stiprinti būtent šio ženklo tradicijas?
M.V.: Privati ar visuomeninė iniciatyva greitai pasiekia savo ribą, dirbti reikia valstybės lygiu. Formaliai vis dar egzistuoja logotipas „Lietuva – drąsi šalis“, todėl šalia kurti „Lietuva – Baltijos širdis“ sunku. Vis dėlto pats niekada nenustojau tikėti šia koncepcija, nors bendraudamas su valdininkais pastebiu, kaip jie bijo per gražiai apie save kalbėti. Esą kaip pažiūrės laviai ir estai: jei mes širdis, kas tada jie? Pats visada remiuosi ta pačia metodika Lietuvai pristatyti: esame tiltas, esame šalia Baltijos jūros, mūsų žmonės išsilavinę, o gamta švari, turime senas istorines tradicijas, todėl jei kada būsite šiame regione, privalote atvykti į Lietuvą, nes čia glūdi visa esmė ir storiausias kultūrinis sluoksnis.
Apibendrindamas paminėčiau, kad Lietuva juda gera vaga. Žinoma, jei turėsime eurą, jis bus svarbus žingsnis konkurencingumo stiprinimo link. Geriausias mano paties pozicijos parodymas – kad dar esu Lietuvoje ir niekur išvykti nesiruošiu.

Kone du dešimtmečius puoselėjami planai, kaip padaryti, kad Klaipėda taptų vakarietišku uostamiesčiu, o pajūrio kurortai poilsiautojams būtų patrauklūs visus metus, vis dar neatrodo realūs.

„Dabar, vasaros viduryje, pusė Lietuvos poilsiauja prie jūros, tačiau didžioji dalis poilsiautojų tik degindami savo kūnus paplūdimyje jaučia jūrinę dvasią. Buvimas prie jūros – maudymasis, deginamasis, saulės palydėjimas, gintaro rinkimas yra svarbi marinistinės kultūros dalis, bet tai tik nedidelis jos fragmentas“, – pabrėžia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Deja, mūsų pajūryje, išskyrus pasivaikščiojimus po pušynus ar, tarkim, Kuršių nerijos nacionaliniame parke nutiestais pažintiniais takais, sutvarkytomis Danės upės krantinėmis, kruizinių laivų krantine Klaipėdoje, beveik ir nėra kur pajusti jūrinės kultūros. Užtat bet kuriame Vakarų Europos ar kaimyninės šalies pajūrio mieste ir kurorte pasitinka jachtų prieplaukos, žvejai pardavinėja ką tik pagautas žuvis, kviečia užsukti jaukios kavinukės ir žuvies patiekalų restoranai, siūloma įvairių pramogų ne tik jaunimui, bet ir šeimoms su mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms. Tad nuo ryto iki vėlyvo vakaro uostamiesčiuose ir pajūrio miesteliuose netyla šurmulys, kiekviename žingsnyje persmelktas jūrinės nuotaikos.
O štai vienintelis Lietuvos uostamiestis atgyja vos kelis kartus per sezoną, kai vyksta didieji renginiai – Jūros šventė, laivų paradas, Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Klaipėdoje tai bene vieninteliai jūrinės kultūros akcentai, o ištisus metus mūsų uostamiestis primena apsnūdusį provincijos miestelį.
„Vasarą gyvybės dar šiek tiek daugiau, tačiau kitais metų laikais Klaipėdos senamiesčio gatvės atrodo lyg po atominio karo – tyla, ramybė, vienas kitas žmogus. Tiesa, ir vasaros vakarais, kai poilsiautojai grįžta iš paplūdimių, gyvesnis miestas tampa vos kelioms valandoms, nes nuo 23 val. – ramybės laikas, tad muzika išjungiama“, – niūrų Lietuvos uostamiesčio vaizdą piešia Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė.
Jos teigimu, gyvenimas verda tik netoli miesto centro įsikūrusiame „Akropolio“ prekybos ir pramogų centre, mat čia yra vienintelis Klaipėdoje kino teatras, vienoje vietoje sukoncentruotos kitos pramogos. „Kai draugų ir pažįstamų paklausiu, kada pastarąjį kartą buvo senamiestyje, visuomet girdžiu tą patį – kad kelerius metus nesilankė, nes nėra ko ten eiti“, – atskleidžia L.Beržinskienė.

Ambicingi projektai guli stalčiuose

Klaipėdos senamiestyje šiuo metu mažai ne tik kultūrinio gyvenimo ženklų (nėra kino teatro, dramos teatras ne vienus metus remontuojamas) – čia neužsibūna ir smulkieji verslininkai. Kavinukė ar parduotuvėlė išsilaiko vos keletą mėnesių ir užsidaro, o naujų nuomininkų atsiranda vis mažiau. „Viena kita kavinė dar likusi Teatro aikštėje, tačiau mažų krautuvėlių nebėra. Išeina net ir ilgai senamiestyje dirbę verslininkai. Štai šiemet nebeliko senos, jaukios, miestiečių pamėgtos kavinės „Laikraštis“, – apgailestauja Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. Aušrinė Armaitienė.
Klaipėdos verslininkai juokauja, kad skylės senamiesčio pastatų languose dar nejuoduoja, tačiau nėra ir nė mažiausio ženklo, jog artimiausiu metu padėtis galėtų keistis.
„Klaipėdiečiai neturi įpročio po darbo užbėgti į kavinę kaip, tarkim, vokiečiai. Be to, mūsų uostamiestyje kasmet vis mažėja darbingo amžiaus žmonių. Įvestos rinkliavos už automobilių stovėjimą senamiestyje taip pat atbaido miestiečius ir svečius čia leisti laisvalaikį“, – vardija A.Armaitienė.
Pasak turizmo specialistės, yra parengtas Klaipėdos strateginis planas, tačiau kardinalių pokyčių ten nenumatyta, net atskiros senamiesčio plėtros strategijos nėra. Jau ne vienus metus verslininkai, turizmo specialistai ir politikai bando susėsti prie vieno stalo aptarti problemų, tačiau, KU profesorės žodžiais, pasikeičia valdžia, ir net nepriartėjus prie realių darbų iš naujo grįžtama prie kalbų.
„Nėra noro, todėl ir nesusikalbama. Kitų miestų vandens pramogų parkai jau tuoj nusidėvės, o Klaipėdoje dešimt metų tik kalbama, kad reikia statyti“, – uostamiesčio valdžios neveiklumu piktinasi L.Beržinskienė.
Kiti ambicingi Klaipėdos projektai taip pat nejuda iš mirties taško. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas iškils ant vandens, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Dar 2005 m. pradėta kalbėti apie „Memelio miestą“ – kvartalą su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu. Tačiau šios gražios idėjos, kaip atgaivinti uostamiestį, taip ir liko popieriniais projektais. Nepavyko naujam gyvenimui prikelti net žuvų turgaus, kuriame būtų prekiaujama ką tik žvejų sugautu laimikiu.
„Trūksta politinės valios projektams įgyvendinti. Be to, miestiečiai nesiima iniciatyvos ir nedaro rimto spaudimo valdininkams“, – teigia A.Armaitienė.

Valdininkų supratimas apie jūrinę kultūrą – kaip sovietmečiu

Lietuvos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ pirmininkas Kostas Frankas apie tai, kodėl nei klaipėdiečiai, nei miesto svečiai uostamiestyje nejaučia jūrinės dvasios, rėžia tiesiai: „Tiek metų gyvenę už geležinės uždangos, nebuvom susiję su laivyba, o nemažai valdininkų – vis dar tie patys. Tad ir jūrinės kultūros supratimas tik toks, kad reikia rodyti delfinus Jūrų muziejuje arba atkastus kelis akmenis Klaipėdos piliavietėje. Išgirdę apie naują iniciatyvą uostamiesčio valdžios atstovai pirmiausia klausia, kokia jiems bus iš to nauda, o dažnai net atvirai reikalauja vadinamųjų otkatų.“
Klaipėdos miesto savivaldybės Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas pabrėžia, kad anksčiau pristatyti ambicingi projektai neplėtojami ne dėl savivaldybės kaltės. Mat, pavyzdžiui, „Memelio miestas“ – privačių investuotojų projektas, kuris nepritraukus investicijų sustojo. O naujo Muzikinio teatro plėtojimas perduotas Kultūros ministerijai.
Be to, R.Zulcas mano, kad dešimtmetį dedamos pastangos uostamiesčiui įpūsti jūrinės dvasios vis dėlto duoda rezultatų: „Jūrinė kultūra – tai laivo ir kranto žmonių bendravimas sausumoje. O jis vyksta. Išplaukiant kruiziniam laivui, miestiečiai ir poilsiautojai ateina jo išlydėti. Veikia gintaro turgus ir galerijos. Neseniai dar viena atidaryta. Joje galima pamatyti, kaip gaminami gintaro dirbiniai.“
Nors savivaldybės atstovas sutinka, jog tai per mažai norint pajusti, kad lankaisi uostamiestyje, tačiau, jo manymu, lyginti Klaipėdos, pavyzdžiui, su Ryga, Talinu ar Helsinkiu nederėtų. Mat šie uostamiesčiai, būdami dar ir sostinės, natūralu, turi kur kas daugiau turistinių traukos objektų. „Klaipėda – iš dalies pramoninis miestas, tačiau į senamiestį stengiamės įkelti magnetų, kurie trauktų ir klaipėdiečius, ir turistus“, – tikina R.Zulcas.
Jis skaičiuoja, kad šiuo metu vykdoma per 40 projektų, kurie esą kilstelės Klaipėdos įvaizdį ir paskatins verslo plėtrą. Pavyzdžiui, rekonstruojamas Biržos tiltas, pradėti Pilies tilto rekonstrukcijos darbai, buvęs tabako fabrikas baigiamas pertvarkyti į kūrybinių industrijų centrą, pajūrio zonoje griaunami seni tualetai, vietoj jų bus pastatyti nauji.
Kitais metais planuojama pradėti gaivinti Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksą. Bus sutvarkyta gynybinė siena, kurioje įrengta požeminė patalpa ir eksponuojami atliekant archeologinius tyrimus rasti senojo miesto kultūriniai sluoksniai, taip pat planuojama įrengti konferencijų salę, įkurti Mažosios Lietuvos muziejų.
Uostamiesčio savivaldybė senamiestyje užsimojo atstatyti ir evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią su maždaug 75 metrų aukščio bokštu, kuriame būtų įrengta apžvalgos aikštelė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo aukščiausias visuomeninis Klaipėdos pastatas ir geografinis miesto centras, o dabar atstatyta bažnyčia galėtų tapti vienu iš turistų traukos objektų bei ryškiu senamiesčio akcentu. Tačiau tai tolimos ateities vizija, mat nėra išlikusių pastato brėžinių, trūksta ir lėšų.

Nedidelės mūsų valstybės bendruomenė pasauliui davė teisėkūros pradžią, išrado daugiapakopes raketas, parodė kovos dėl laisvės pavyzdį, sukūrė unikalių meno šedevrų. Bet daugelio šių laimėjimų apogėjus – ne Lietuvoje.

“Cepelinus; nieko”, – taip saviplaka persiėmęs ne vienas tautietis per kai kurias sociologines apklausas yra atsakęs, ką Lietuva davė pasauliui. Abu atsakymo variantai neteisingi. Cepelinus savo nacionaliniu valgiu laiko ir lenkai, ukrainiečiai ar skandinavai. Antra, nepretenduodami į enciklopedinį išsamumą surašėme pusšimtį „Veido” pašnekovų pateiktų faktų, kurie peneigia skeptikų nuomonę, kad Lietuva nieko neįnešė į pasaulio pažangą. Minėdama karaliaus Mindaugo karūnavimo 760-metį Lietuva gali didžiuotis prisidėjusi prie gerų permainų daugybėje sričių ir padarę įtakos ne tik savo, bet netgi toli nuo Lietuvos nutolusioms valstybėms.

Lietuva – teisėkūros mokytoja, filosofų gimdytoja
“Gedimino laiškai, XIV a. pradžioje kviečiantys amatininkus į Lietuvą, jiems garantuojant visišką religinę ir verslo laisvę, toleranciją, – manau, labai įspūdinga”, – tolerantiškos ir gyvybingos visuomenės lietuviškomis pamokomis anuometei Europai žavisi Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie UNESCO ambasadorius dr. Arūnas Gelūnas.
Renesanso laikų Lietuva diktavo ir ano laikmečio teisėkūros madas. Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588 m.) precedento atveju buvo naudotas Lenkijos ir Livonijos teismuose, pagal jį buvo redaguotas Rusijos teisynas. “1588 m. Statute atsispindėjo modernios Renesanso Europos idėjos. Jame įteisintas kitoks požiūris į moterų teises, nuostatos, pripažįstančios ne tik vienos tikybos teises. O 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos (pirmos Senajame žemyne ir po JAV antros pasaulyje) socialinės politinės idėjos – irgi pasaulinės reikšmės”, – vertina istorikas, dabar įstatymų leidėjas, parlamentaras Arvydas Anušauskas.
Vilnius išsiskyrė šioje Europos dalyje ir kaip švietimo židinys: 1579 m. įsteigtas universitetas vienas seniausių Vidurio ir Rytų Europoje. Ir nors dabar keiksnojame savo švietimo sistemos spragas, UNESCO į 2012–2013 m. pasauliui reikšmingų asmenybių sukakčių kalendorių šalia Hermanno Hesse’s, Albert’o Camus, Giuseppe’s Verdi, Richardo Wagnerio įrašė ir tautinės švietimo reformos autorės Meilės Lukšienės 100-ąsias gimimo metines.
Nors Lietuva pasauliui (o, ko gero, labiausiai mums patiems) asocijuojasi su nuo amžių amžinųjų būrų ir žemdirbių kraštu, joje stebėtinai gerai tarpo ir filosofinė mintis. Pasaulio filosofijos istorija neįsivaizduojama be Immanuelio Kanto, klasikinės vokiečių filosofijos pradininko, kuris lietuvių kalba mokėsi Frydricho kolegijoje, vėliau mokytojavo Jučiuose, mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, vaikus.
Šių laikų filosofas europarlamentaras Leonidas Donskis vardija ir kitus su Lietuva susijusius mąstytojus. Lietuva davė didžiausią XX a. prancūzų filosofą, didžiausią ne tik prancūzų, bet ir Europos etiką Emanuelį Leviną, gimusį Kaune ir kalbėjusį lietuviškai, Levą Karsaviną – rusų mąstytoją, rašiusį knygas lietuviškai, Vasilijų Sezemaną – suomių, rusų, vokiečių kilmės filosofą, gyvenusį Lietuvoje ir ją laikiusį savo šalimi.
Iš etninių lietuvių pasaulinio garso figūros – Algirdas Julius Greimas, vienas garsiausių pasaulio semiotikų, Paryžiuje sukūręs savo mokyklą, jis – vienas labiausiai XX a. Lietuvą pasaulyje garsinusių intelektualų;   prancūziškai kūręs poetas Jurgis Baltrušaitis ir jos sūnus, taip pat Jurgis, garsus kultūros istorikas; Vytautas Kavolis, vienas garsiausių dailės bei kultūros sociologų JAV ir pasaulyje. L.Donskis primena, kad Kaune gyveno Liudvikas Zamenhofas, pasaulinės politiškai neutralios esperanto kalbos kūrėjas.

Kova dėl laisvės įkvėpė ir kitus
Į XX a. istoriją Lietuva įeis kaip fenomenalus kovos dėl laisvės pavyzdys pasauliui. Istorikas A.Anušauskas neabejoja: per penkiasdešimt metų ne tik ginkluota, bet ir neginkluota Baltijos valstybių rezistencinė kova – europinis unikumas.
“Baltijos kelias, 650 km žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Ribbentropo-Molotovo pakto metines, nusitiesusi nuo Vilniaus iki Talino, pasauliui įstrigo į atmintį: mažos valstybės, susikabinusios už rankų, gali tokiu taikiu būdu duoti metaforišką pavyzdį”, – sako ambasadorius A.Gelūnas. Baltijos kelias įtrauktas ir į UNESCO registrą “Pasaulio atmintis”.
Lietuva pirmoji išdrįso pasitraukti iš Sovietų Sąjungos sudėties, taip pradėdama šios totalitarinės imperijos demontavimą. Beje, kaip primena L.Donskis, Sovietų Sąjungos žlugimą išpranašavo du žmonės – rusų disidentas Andrejus Amalrikas ir lietuvių politologas Aleksandras Štromas, gyvenęs bei dirbęs Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
Iš Lietuvos pirmosios 1993 m. rugpjūčio 31 d. išvesta sovietų kariuomenė – anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ar Estijos.
Esame nusipelnę Europai ir tuo istoriniu tarpsniu, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, neperžengdamas tuometės mūsų valstybės sienų, galėjo girdyti žirgus ir Baltijos, ir Juodojoje jūroje. LDK anuomet Europoje buvo reikšminga politinė jėga, 1410 m. Žalgirio mūšyje nugalėjusi Kryžiuočių ordiną, o kovose su totorių orda kaip skydas saugojusi Europą. Pagal šių dienų sampratą, LDK politiką būtų galima vertinti įvairiai, bet jos sėkmingos plėtros priežastimi istorikai vadina ir toleranciją kitų tautų religijoms bei papročiams. O sociologas ir filosofas Zenonas Norkus savo monografijoje „Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu” atskleidžia, kad dvi tautos, baltarusiai ir ukrainiečiai, – LDK kūrinys.
Dar vieno laikmečio lietuvių kovotojo dėl savo šalies laisvės – vieno iš 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo vadų Mykolo Kleopo Oginskio atsidavimas tėvynei paskatino UNESCO įtraukti jo gimimo metines į pasaulio atmintinų 2015 m. sukakčių kalendorių. Kunigaikštis, diplomatas, politinis veikėjas, kompozitorius po sukilimo ir trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę pasitraukė iš Lietuvos, bet nenustojo kovoti dėl jos laisvės, net kreipėsi pagalbos laišku į Napoleoną.
L.Donskis pastebi ir netiesioginę lietuvių įtaką pasauliui: iš Lietuvos kilę žydai suvaidino istorinį vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Ir net dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų susiję su Lietuva: buvęs premjeras, gynybos ir užsienio ministras Ehudas Barakas, užsienio reikalų ministras Davidas Levy, buvęs Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis.
Lietuva davė iškilių politinių lyderių ir kitoms valstybėms. Štai lietuvių kilmės Richardas Durbinas buvo JAV kongresmenas, senatorius, Antanas Mockus – buvęs Bogotos meras.

Kitoms šalims davėme jų didžiausius menininkus
Nenuneigiamą indėlį į pasaulio raštiją įnešė Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis. Įvairiu laikmečiu pasižymėjome kaip pasaulinio masto modernistai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vienas abstrakčiojo meno pradininkų Europoje, JAV kūrę Jurgis Mačiūnas minėtinas tarp garsiojo „Fluxus” judėjimo pradininkų, Jonas Mekas padarė didžiulę įtaką avangardinio kino raidai. Ambasadorius A.Gelūnas pasakoja, kaip Paryžiaus Georgeso Pompidou centre sausakimša salė susirinko susitikti su šiuo pasaulinio lygio kūrėju ir saujelei lietuvių net ašarą išspaudė, kai jis nuo scenos prabilo ir lietuviškai.
L.Donskis primena, kad Lietuva pasauliui ir lenkams davė du didžiausius lenkų poetus – Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą. „Istoriškai jie buvo lietuviai ir savo tėvyne laikė Lietuvą. Lenkais jie tapo pagal XX a. naujosios nacionalinės valstybės logiką. Bet Č.Milošas, vienas didžiausių XX a. pasaulio poetų ir mąstytojų, atsiimdamas Nobelio premiją kalbėjo apie Lietuvą, o ne Lenkiją”, – pabrėžia L.Donskis.
Jis vardija ir visą plejadą pasaulinio garso litvakų dailininkų: Chaimą Sutiną, Žaką Lipčicą, Neemiją Arbit Blatą ir kitus. Litvakų palikuonis – ir Erkiulį Puaro suvaidinęs garsusis britų aktorius Davidas Suchet.
Etninių lietuvių diasporoje – taip pat nemažai įvairiausių sričių talentingų lietuvių menininkų: aktoriai Charlesas Bronsonas (Karolis Bučinskis), Jasonas Sudeikis, kino režisieriai Robertas Zemeckis, “Oskaro” laimėtojas Michelis Hazanavicius, architektūros žvaigždė Massimiliano Fuksas ir kt.
Lietuviškų šaknų turi ir JAV rokeriai Anthony Kiedis iš „Red Hot Chili Peppers”, Brandonas Flowersas iš „The Killers”, o Antano Casimere’o Zemaičio iš Didžiosios Britanijos sukurtomis gitaromis grojo garsiausi pasaulio gitaristai – Bobas Dylanas, Ericas Claptonas, Paulas McCartney ir kiti.
Apie dabarties kūrėjų ženklus pasaulio meno istorijoje kalbėti sudėtingiausia, bet nekyla abejonių, kad teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ar Oskaras Koršunovas, operos žvaigždė Violeta Urmana – pasauliniai vardai.

ES struktūrinių fondų lėšomis per pastaruosius šešerius metus Lietuvoje atnaujinta arba naujai įrengta maždaug 80 lankytinų objektų ir rekreacinių zonų. Tad kurias vietas verta atrasti iš naujo?

„Prieš penkiolika metų lankiausi Dubingiuose. Tuomet piliavietė tebuvo žolėmis apaugęs kalnas, o neseniai ten nuvykusi sunkiai pažinau tą pačią vietą – archeologų atkastos Radvilų rūmų pamatų liekanos pritaikytos lankymui, nutiestas 1,6 km pažintinis takas, kuriuo galima apeiti visą pusiasalį, galima išsinuomoti audiogidą arba nemažai informacijos sužinoti iš informacinių stendų. Nuo per Asvejos ežerą nutiesto tilto taip pat atsiveria nuostabi panorama“, – pasakoja vilnietė Auksė Krištopaitienė neseniai su šeima keliavusi po Molėtų rajoną.
Beje, tai ne vienintelis pastaraisiais metais kardinaliai pasikeitęs Lietuvos lankytinas objektas. Kone kiekviename rajone yra po keletą naujam gyvenimui prikeltų dvarų, lankytojam pritaikytų gamtinių kompleksų, vienuolynų, bažnyčių.

Vienintelis Europoje Šaltojo karo muziejus

Prieš keletą metų po remonto Plokščių kaime (Plungės r.) duris atvėrė turistams pritaikytas Šaltojo karo muziejus. Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 m. iki 1978 m. čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, kurios buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šiandien muziejaus ekspozicija pasakoja apie penkiasdešimt metų trukusią Šaltojo karo keliamą grėsmę žmonijai ir tai, kaip ji paveikė Europos bei Lietuvos technikos, ekonomikos ir visuomenės raidą. Čia pateikiama medžiaga apie slaptos sovietinės branduolinės ginkluotės organizavimo ir veikimo principus. Galima pamatyti kovinių raketų bei kitų Šaltojo karo ginkluotės rūšių pavyzdžių bei maketų.
Dar vienas pastaraisiais metais neatpažįstamai pasikeitęs lankytinas objektas, kurį verta pamatyti svečiuojantis Žemaitijoje ar poilsiaujant prie jūros, – Plungės Mykolo Oginskio dvaras. Dvaro ansamblyje susipynę antikos, renesanso ir baroko elementai. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių XIX a. pab. dvarų ansamblių Lietuvoje, dėl savo puošnumo ir prabangos net vadinamas Žemaitijos Versaliu. Neseniai buvo restauruotas rūmų fasadas, vartai ir tvora, sutvarkytas vienas didžiausių Lietuvos parkų, užimantis 58,3 ha teritoriją. Jis tarsi prigludęs prie Babrungo upės, o tarp smulkių kalvelių telkšo tvenkiniai, yra įrengta suoliukų, apžvalgos aikštelė.
Pasak Turizmo plėtros instituto direktorės Rasuolės Andrulienės, norint susipažinti su senąją lietuvių buitimi ir papročiais įprasta vykti į Rumšiškes, tačiau ne ką prastesnė Žemaitijos kaimo ekspozicija, įkurta Telšiuose. Tai tarsi sumažintas Rumšiškių muziejaus variantas, pristatantis senąsias žemaičių trobas, naudotus rakandus, tuometinius verslus. Iki 2011 m. čia veikė tik viena stambaus ūkininko ekspozicija, o dabar vaikštinėjant po 15 ha ploto teritoriją galima apžiūrėti 16 pastatų, vėjo malūną, pasigrožėti pievoje besiganančiais žemaitukų veislės arkliais.

Vienuolynuose svečių namai, apžvalgos aikštelės

R.Andrulienė pastebi, kad mūsų šalyje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, kultūros paveldas jau derinamas su moderniomis technologijomis ir kur kas plačiau pritaikomas, pavyzdžiui, teikiamos apgyvendinimo paslaugos. Vieną iš tokių neseniai pertvarkytų objektų turizmo ekspertė išskiria Pažaislio kamuldulių vienuolyno ansamblį, kuris ne tik išsiskiria architektūra, sakraliniu paveldu, bet nuo šiol, restauravus vienuolyno svečių pastatą, čia galima ir apsistoti.
Šalia Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios, įsikūrusiame bernardinų vienuolyne taip pat įkurti svečių namai „Domus Pacis“ su jaukiais kambariais, pusryčių ir konferencijų salėmis.
Dar viena nauja turistų traukos vieta Kaune, šalia daugeliui gerai žinomo Perkūno namo, – jėzuitų vienuolyno apžvalgos aikštelė. Tai terasa, esanti už 100 m nuo Perkūno namo, ant jėzuitų vienuolyno stogo. Dabar miestiečiai ir Laikinosios sostinės svečiai gali apžvelgti senamiestį kone iš paukščio skrydžio aukščio.
Praėjusiais metais buvo rekonstruotas ir Perkūno namas, kuriame iki XVI a. vidurio gyveno prekybininkas Steponas Dulkė. Iš kitų Kauno senamiesčio pastatų jis išsiskiria unikalia gotikine architektūra. O sutvarkius pastato rūsį, lankytojai čia mokomi įvairių amatų: vyti juostas, lieti žvakes, keramikos, drožybos, karpinių meno ir net gotikinio rašto. Perkūno name galima pamatyti ir poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo bei kūrybos ekspoziciją. Čia rengiamos teatralizuotos ekskursijos, kurias veda viduramžių drabužiais persirengę gidai. Ekskursijų dalyviai gali pasijusti Hanzos sąjungos pirkliais ir pasinerti į to laiko miestiečių kasdienybę.
Beje, pastaraisiais metais visiškai atnaujintas Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Medininkų pilis, Panemunės pilis, Raudondvario dvaras, Pakruojo dvaras, Birštono miesto centrinis parkas.
Lietuvos turizmo asociacijos vadovė Danutė Mažeikaitė rekomenduoja nepravažiuoti ir pro Pašilių stumbryną, įsikūrusį Panevėžio rajone, Petriškių kaime. Tai vienintelė Lietuvoje vieta, kur galima pamatyti apie dvidešimt stumbrų. „Virš dalies stumbrų aptvaro, kuris iš viso užima 40 ha plotą, įrengta pavėsinė, tad iš gana arti galima stebėti didžiausius Europos gyvūnus. Šiuo metu yra ne tik devyniolika suaugusių stumbrų, bet ir trys jaunikliai“, – sako Krekenavos girininkijos girininkas Jonas Leika.

Per 200 renginių, daugiau nei 20 aukščiausio lygio susitikimų, apie 20 tūkst. užsienio politikų, diplomatų, tarnautojų – štai kaip atrodys pirmininkavimas ES Tarybai iš Vilniaus.

Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai prasidės atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto Didžiajame kieme jau šį penktadienį, liepos 5 d. Ceremonijoje dalyvaus Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, taip pat Europos Komisijos, Seimo nariai, užsienio šalių ambasadoriai, Europos parlamentarai ir kiti garbingi svečiai.
Svarbiausias renginio akcentas – kompozitoriaus Kipro Mašanausko sukurta muzikinė ir vaizdo kompozicija „Sąšauka“. Būgnų ritmai kvies susiburti, bendrauti visas ES valstybes: „Sąšaukos“ fragmentus atliekantys muzikantai atstovauja visoms ES narėms, o vaizdo klipuose matomi 28 sostinių motyvai lengvai atpažįstami kiekvienam Europos piliečiui.
Šis renginys pradės ne tik pirmininkavimą, bet ir tikrą renginių maratoną, kuris tęsis iki pat Naujųjų metų.

ICT konferencijoje – tūkstančiai svečių

Didžiausiu mūsų šalyje vyksiančiu renginiu per artimiausią pusmetį drąsiai galima vadinti konferenciją „Informacinės ir ryšio technologijos“ (ICT 2013). Lapkričio pradžioje šis pirmą kartą Vidurio Europoje organizuojamas renginys sutrauks minias dalyvių ir svečių, kurie anksčiau rinkdavosi kitose didžiosiose Europos sostinėse.
Moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtame kelias dienas truksiančiame renginyje, organizuojamame drauge su Europos Komisija, sulauksime per 4 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Tai mokslininkai, verslininkai, strategai, kurie aptars Europos IRT politikos klausimus. Be to, renginio metu vyksiančioje tarptautinėje parodoje bus pristatomi pažangių tyrimų, technologijų, paslaugų ir verslo srities produktai, o erdvėje „Lithuanian village“ geriausius savo IRT projektus pristatys Lietuva.

Virtinė aukščiausio lygio susitikimų

Tarp svarbiausių Lietuvoje vyksiančių renginių verta paminėti ir nepaprastos svarbos aukščiausio lygio vadovų susitikimus. Štai lapkričio 28–29 d. Vilniuje vyks trečiasis ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame susitiks ES šalių ir šešių Rytų šalių valstybių ir vyriausybių vadovai bei Europos Vadovų Tarybos pirmininkas H.Van Rompuy. Šio renginio apšilimu taps lapkričio 11–12 d. Vilniuje rengiamas svarbus ES strategijos Baltijos jūros regione metinis forumas. Jo metu per 500 dalyvių aptars klausimus, susijusius su aplinkos apsauga, ekonomikos augimu, darbo vietų kūrimu.
Beje, dauguma renginių vyks Vilniuje, jiems pasirinktos trys pagrindinės vietos – Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos parodų ir kongresų centras “Litexpo” ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Tiesa, kai kurie renginiai, susitikimai, ES institucijų darbo grupių sesijos ir įvairios konferencijos vyks ir kituose miestuose – Kaune, Druskininkuose, Trakuose, Klaipėdoje.
Tikimasi, kad aukšto lygio susitikimų organizavimo patirtis prisidės prie konferencijų turizmo plėtros. Be to, šalies ekonomika turėtų pajusti ir išaugusios apgyvendinimo, maitinimo, transporto, konferencijų paslaugų paklausos naudą.

Kaip renginiai atsilieps Vilniaus ir kitų miestų saugumui

Sostinės VPK Viešosios tvarkos valdybos viršininko Vytauto Grašio komentaras

Policija dės visas pastangas, kad gausus pirmininkavimo renginių repertuaras nuo pat liepos iki gruodžio darytų kuo mažiau įtakos eismui ir viešajai tvarkai. Žinoma, dėl to pasistengti turės ir gyventojai bei vairuotojai – prašysime jų supratingumo ir pakantumo užleidžiant kelią delegacijų kortežams, be to, raginsime atidžiai stebėti kelio ženklus, kurie, atsižvelgiant į renginius, gali keistis. Tarkime, kur anksčiau buvo leidžiama statyti automobilius, vieno ar kito renginio metu gali atsirasti apribojimų ir pan.
Verta turėti omenyje ir tai, kad svarbiausi įvairių delegacijų maršrutai drieksis iš ir į oro uostą, taip pat – į viešbučius, centrą, renginių vietas, tad šiose atkarpose bus prašoma ypatingo vairuotojų budrumo. Viso pirmininkavimo laikotarpiu viešąją tvarką užtikrins papildomos policijos pajėgos. Pavyzdžiui, patruliai važinės viešuoju transportu, papildomos policijos pajėgos patruliuos centre. Numatomas atskiras darbas su asocialiais, neblaiviais, taip pat išmaldos prašančiais asmenimis, vyks griežtesnė kova su prostitucija.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas objektams, kuriuose vyks su pirmininkavimu susiję renginiai. Be to, nuolatinėje parengtyje bus pareigūnai, kurių darbas – provokacijų, protestų, išpuolių prevencija.

Kaip pirmininkaujanti valstybė, Lietuva turės atstovauti ES Tarybai derybose dėl teisės aktų su Europos Parlamentu. Ar Lietuvai seksis susidoroti su šia užduotimi?

Po Lisabonos sutarties pasirašymo 2009 m. Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios valstybės užduočių sąraše kur kas svarbesnę vietą nei anksčiau užėmė bendradarbiavimas su Europos Parlamentu (EP). Mat jo politinė svarba gerokai išaugo, o europarlamentarai dabar turi kur kas daugiau galių sprendžiant visai Europos Sąjungai svarbius reikalus. Štai žemės ūkio, energetikos, imigracijos, struktūrinių fondų srityse EP yra lygus ES Tarybai.
Tad ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir EP derybos ne visuomet vyksta sklandžiai. Štai šiemet ES Tarybai pirmininkaujančiai Airijai teko išgirsti veto svarstant daugiametę 2014–2020 m. finansinę programą. Ant kortos pastatyta labai daug: jei dėl biudžeto nebus susitarta iki Airijos pirmininkavimo pabaigos, gali būti pakenkta ES tęstinėms tyrimų, kaimo plėtros programoms, kitąmet išmokų laiku negautų ūkininkai.
Lietuvos irgi laukia nemažai svarbių užduočių. Pavyzdžiui, pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvos laukia derybos dėl konkrečių ES daugiamečio biudžeto programų, tarp kurių – ir įvairios programos, susijusios su ES socialinės politikos įgyvendinimu.
Kaip teigia Lietuvoje neseniai viešėjusi Europos Komisijos generalinė sekretorė Catherine Day, Lietuva turi unikalią galimybę išnaudoti pirmininkavimą ES Tarybai, kai ir Europos Parlamentas, ir Europos Komisija baigia paskutinius kadencijos metus, – juk kitais metais bus rengiami nauji rinkimai į Europos Parlamentą. “Tai laikotarpis, per kurį gali būti priimta labai daug sprendimų. Juk Europą būtina sugrąžinti į ekonominio augimo kelią”, – aiškina C.Day.

Vyksta intensyvūs EP delegacijų vizitai

Ekspertai ramina, esą Lietuva šiam nelengvam darbui rengiasi iš anksto ir labai atsakingai, todėl bent tai, kas nuo jos priklauso, tikrai bus padaryta.
Kaip tik šią savaitę į Lietuvą atvyksta EP frakcijų vadovai su EP pirmininku Martinu Schulzu priešakyje. Tai tradicinis EP lyderių vizitas į būsimą pirmininkaujančią valstybę, per kurį bus apsikeista nuomonėmis dėl Lietuvos pirmininkavimo prioritetų ir išsakyti lūkesčiai.
Be to, pastaruosius du mėnesius vyko intensyvūs EP frakcijų ir komitetų vizitai į Lietuvą. EP nariai su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais aptarė svarbiausias ES problemas: nedarbo, jaunimo užimtumo skatinimo, emigracijos, moterų kvotos bendrovių valdybose, aptarė ES ekonominę padėtį, vidaus rinkos klausimus ir kt.
Susitikti su Lietuvos Vyriausybės nariais bei politinių partijų atstovais ir aptarti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų, aktualių pirmininkavimo darbotvarkės klausimų gegužės pradžioje buvo atvykę ir EP Liberalų bei demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos atstovai.
Lietuvos ministrų didžiausias iššūkis laukia liepą, kai Briuselyje europarlamentarams per kelias intensyvias dienas teks pristatyti Lietuvos pirmininkavimo prioritetus. Simboliškai pirmininkavimas irgi prasidės EP, kur Lietuvos pirmininkavimo programą liepos 3 dieną pristatys prezidentė Dalia Grybauskaitė.
EP plenarinėse sesijose įprasta, kad pirmininkaujanti valstybė atstovauja visai ES Tarybai ir dalyvauja diskusijose svarbiausiais ES klausimais. Per Lietuvos pirmininkavimą šios pareigos atiteks Lietuvos užsienio reikalų viceministrui Vytautu Leškevičiui, Briuselyje neoficialiai vadinamam Europos ministru.

Vytauto Leškevičiaus, Lietuvos užsienio reikalų viceministro, komentaras

Per pirmininkavimą ES Tarybai Lietuvai svarbiausia, kad Europos teisėkūros procesas vyktų sklandžiai. Lietuva bus sąžininga tarpininkė, siekianti užtikrinti sklandų ES sprendimų priėmimą, darbų tęstinumą, įtraukti visus reikiamus partnerius. To pagrindas yra nuolatinis ir efektyvus bendradarbiavimas su Europos Parlamentu – šis kartu su ES Taryba yra pagrindiniai žaidėjai priimant naujus ES teisės aktus.
Kaip rodo Airijos pavyzdys, geri pirmininkaujančios šalies santykiai su EP yra būtinybė. Visos šalys suinteresuotos, kad iki liepos Europos Parlamentas pritartų daugiamečiam ES biudžetui, antraip kyla pavojus, kad kitąmet vėluosime pradėti programų įgyvendinimą. Laimei, mūsų Trejeto partneriams airiams netrūksta ryžto – remiame pirmininkaujančią šalį, nes turime laikytis tikslo derybas su Europos Parlamentu baigti pirmininkaujant Airijai. Mums po to teks uždavinys su Europos Parlamentu iki metų pabaigos suderinti keliasdešimt teisės aktų, kurių reikia norint pradėti įgyvendinti biudžetą.
Ruošdamiesi pirmininkauti gerokai iš anksto pradėjome megzti glaudžius ryšius ir su europarlamentarais. Bendraujame įvairiais lygiais – nuo komitetų pirmininkų, politinių frakcijų lyderių iki frakcijų sekretoriatų. Lietuvos pirmininkavimo prioritetus birželį pristatysiu komitetų pirmininkų konferencijoje Strasbūre.
Galima pasidžiaugti, kad santykiai su EP klostosi labai gerai – dažnai dėl svarbiausių dalykų mūsų ir europarlamentarų nuomonės sutampa.

Lietuvos ekonomika tiesiogiai priklausoma nuo eksporto, tačiau nereikia baimintis, kad jį neigiamai paveiks kitų rinkų krizės. Vienintelė grėsmė – kad neturėsime ko toms kitoms rinkoms pasiūlyti.

Lietuvos eksporto plėtra nepraranda pagreičio – tuo džiaugiasi tiek verslininkai, tiek ekonomistai, puikiai suvokiantys, kad ne tik kiekvienas verslas, bet ir visa šalies ekonomika tiesiogiai priklauso nuo eksporto.
Pavyzdžiui, žadama, kad jei kitais metais BVP augimo tempas paspartės iki 3,5 proc. per metus, tai nutiks būtent dėl eksporto. O jis ir toliau turėtų didėti. Pavyzdžiui, VšĮ “Versli Lietuva” analitikai prognozuoja, kad bendras prekių ir paslaugų eksportas ir šiemet, ir kitąmet turėtų didėti vidutiniškai po 10 proc. kasmet ir 2014 m. pasiekti 115 mlrd. Lt.
Iš „Verslios Lietuvos“ prognozių aiškėja, kad vien prekių eksportas (išskyrus energetikos produktus) dar šiemet turėtų ūgtelėti 4,1 proc. (iki 34,3 mlrd. Lt), o kitais metais – dar 4,7 proc., iki 35,9 mlrd. Lt.
“Eksportas yra vienas pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo šaltinių”, – pabrėžia prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas. Tačiau ar tokia eksportu pagrįsta ekonomika yra Lietuvos stiprybė, ar kaip tik – didžiulis trūkumas, nes esame pernelyg priklausomi nuo kitų šalių rinkų?

Priklausomybė nuo eksporto – pliusas?

Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio reguliavimo tarnybos Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistas Justas Jurevičius atkreipia dėmesį, jog tai, kad Lietuvos ekonomika itin priklausoma nuo eksporto sėkmės, tikrai nėra trūkumas. Svarbiausia – sugebėti laiku įžvelgti naujas galimybes ir suvokti potencialą.
“Verslios Lietuvos” ekspertai patikslina, jog tai reiškia, kad Lietuvos, mažos šalies, eksportas labiau priklauso nuo pasiūlos, o ne nuo paklausos, tai yra nuo to, kiek pajėgumų turi Lietuvos pramonė, žemės ūkis.
Na, o N.Udrėno vertinimu, sugebėjimas savo eksporto dalį auginti net ir tokiomis sudėtingomis euro zonai ir kitoms Europos valstybėms sąlygomis yra netgi konkurencingumo ir stiprybės ženklas. Kaip ir faktas, kad Lietuvos eksportas esąs labai gerai subalansuotas tiek Rytų, tiek Vakarų kryptimis.
Vienintelis iki šiol nesubalansuotas dalykas – tai santykis tarp paslaugų ir prekių eksporto, mat paslaugų eksportas vyrauja ir kaip svarbiausia Lietuvos eksporto sritis vyraus dar ne vienus metus.

Labiausiai didės paslaugų eksportas

Pasak DNB banko vyriausiosios ekonomistės Baltijos šalims Jekaterinos Rojakos, paslaugos iš tiesų yra labiausiai auganti eksporto sritis, kuri kasmet auga mažiausiai po 15 proc., o pastaruosius dvejus metus – apie 20 proc.
Beje, pernai paslaugų eksportas pasiekė visų laikų rekordą. „Verslios Lietuvos“ analitikas Vadimas Ivanovas atkreipia dėmesį, kad 2012 m., palyginti su 2011 m., Lietuvos paslaugų eksportas didėjo 22,8 proc., arba 2,9 mlrd. Lt, iki rekordinių 15,7 mlrd. Lt. Be to, Lietuvos paslaugų eksporto didėjimas antrus metus iš eilės buvo sparčiausias tarp visų ES šalių, o pernai pagal paslaugų eksporto vertę Lietuva pirmą kartą nuo 2006 m. aplenkė Estiją.
„2012 m. buvo sėkmingi praktiškai visoms paslaugų rūšims – beveik visi sektoriai, išskyrus draudimo paslaugas, pasiekė aukščiausius metinius eksporto rezultatus. Ypač tai pasakytina apie transporto sektorių”, – pabrėžia V.Ivanovas.
Toks ar bent panašus augimas, manoma, išsilaikys ir ateinančius penkerius metus, na, o didžiausią dalį Lietuvos paslaugų eksporto, kaip ir dabar, sudarys transportas, taip pat statybos ir IT specialistų paslaugos. Tiesa, transporto paslaugų eksporto didėjimas gali kiek sulėtėti, bet tai vis tiek išliks dominuojanti sritis.
Beje, ekspertai atkreipia dėmesį, kad kol kas bent jau eksportuojamų transporto paslaugų vertė didėja labiausiai. Pavyzdžiui, pernai transporto paslaugų eksportas padidėjo net 1,9 mlrd. Lt. Ateityje transporto sektoriui koją gali pakišti vis stiprėsianti vežėjų konkurencija, ypač Europoje, kur itin mažinamos logistikos sąnaudos ir juntamas stiprus spaudimas mažinti krovinių gabenimo įkainius. Šį spaudimą dar labiau didins mažų sąnaudų šalių vežėjai – bulgarai, rumunai, lenkai, kurie ir taip kartais dempinguoja kainas.
Užtat statybų srityje paslaugų eksportui artimiausiais metais, regis, grėsmių tiek daug nebus – šis sektorius po sunkmečio kaip tik įsibėgėja. Pavyzdžiui, 2012 m., palyginti su 2011 m., statybos paslaugų eksportas didėjo net 76,4 proc., arba 230,7 mln. Lt, iki 532,7 mln. Lt.
“Tai buvo geriausi metai statybos bendrovių teikiamų paslaugų eksportui nuo įstojimo į ES. Prie to labai prisidėjo ir aplinkinės rinkos. Pavyzdžiui, didžiausia plėtra pagal eksportuojamas statybos paslaugas pasižymėjusi rinka buvo Baltarusija, augusi 2,6 karto, arba 63,2 mln. Lt, iki 102,9 mln. Lt. Taip pat nemažai statybos projektų vykdoma Kaliningrado srityje, Lenkijoje ir Latvijoje”, – aiškina “Verslios Lietuvos” ekspertai.
Stulbinamas eksporto proveržis pastebimas ir IT paslaugų srityje. Pavyzdžiui, 2012 m., palyginti su 2011 m., IT paslaugų eksportas išaugo 78,5 proc., arba 108,5 mln. Lt, iki 246,9 mln. Lt. Įdomu, kad labiausiai prie šios plėtros prisideda Singapūro rinka, taip pat didėja IT paslaugų eksportas į JAV.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjus Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, “Veidas” nusprendė pasidomėti, kaip šalies gyventojai vertina Lietuvos per pastaruosius 23-ejus metus padarytą pažangą. Taigi, kaip paaiškėjo iš tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, maždaug pusė apkaustųjų mūsų valstybės pažangą per pastaruosius 23-ejus metus vertina penketu arba šešetu pagal dešimtbalę sistemą. Neigiamai, tai yra vienetu, dvejetu, trejetu arba ketvertu, pažangą vertina 22,6 proc., o itin pozityviai, tai yra labai gerai arba puikiai, – 8 proc. respondentų.
Šiek tiek nuliūdino atsakymai į antrąjį apklausos klausimą “Ar jums gera gyventi Lietuvoje?” Pasirodo, Lietuvoje gera gyventi ketvirtadaliui apklaustųjų, 45 proc. – iš dalies, o daugiau nei ketvirtadaliui Lietuvoje gyventi blogai.

Ar jums gera gyventi Lietuvoje? (proc.)

Iš dalies    45
Ne    28,6
Taip    25,4
Nežino / Neturi nuomonės    1

Kokiu balu pagal dešimtbalę sistemą įvertintumėte Lietuvos per pastaruosius 23-ejus metus padarytą pažangą? (proc.)

6    25,8
5    22,8
7    12,8
4    8,4
8    6,6
9    5,6
3    5,4
2    5
1    3,8
10    2,4
Kita    0,8
Nežino / Neturi nuomonės    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. kovo 11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Opozicijos lyderis Andrius Kubilius telefonu atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie šiandieninius politinius įvykius Europoje ir Lietuvoje.
R.Musnickas. P. A.Kubiliau, kur šiuo metu esate?
A.Kubilius. Esu Briuselyje, Europos liaudies partijos sueigoje. Briuselyje oras neblogas, vyksta svarbūs susitikimai, visų Europos liaudies partijų vadovai tariasi dėl labai svarbių klausimų, įskaitant ir permainas mūsų regione. Vertingi pokalbiai.
R.M. Tikriausiai iš Briuselio stebite įvykius tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Vienas iš svarbiausių šios savaitės įvykių yra naujojo popiežiaus išrinkimas. Kaip jums naujasis popiežius?
A.K. Tai didelė šventė visiems katalikams, galima tik pasveikinti naująjį popiežių. Ne tiek daug žinojome apie jį. Čia bažnyčios ekspertai gali daugiau apie jį pasakyti, bet tai, kad popiežiumi išrinktas jėzuitas ir kad jis yra iš Argentinos – tolimos Lotynų Amerikos – rodo būsiant daug permainų. Daugelis tų, kuriems teko matyti tiesioginę transliaciją iš Vatikano ir matyti pirmųjų jo pasirodymų akimirkas, dar esame paveikti įspūdžių. Popiežius Pranciškus I pasirodė šiltas ir tvirtas žmogus. Belieka palinkėti jam sėkmės.
R.M. Briuselyje nesijaučia kartėlio, kad popiežiumi išrinktas ne europietis?
A.K. Tokiais klausimais nekalbėjome. Nesijautė kažkokio ypatingo nusivylimo ar kitokio požiūrio. Kad tradicija yra keičiama, kad popiežiumi gali būti ne tik europietis, rodo, kad Katalikų Bažnyčia, turinti ilgą istoriją, yra labai stipri ir gebanti prisitaikyti prie šio laikotarpio pasaulinių tendencijų, o Lotynų Amerikoje Katalikų Bažnyčia užima išskirtinę vietą.
R.M. Buvęs energetikos ministras konservatorius A. Sekmokas gali būti apskųstas prokurorams, – apie tokią galimybę užsiminė premjeras A. Butkevičius. Gali būti kreipiamasi į prokuratūrą dėl veiksmų, susijusių su saulės elektrinių bumu, chaotiškai vykusiu suskystintų gamtinių dujų terminalo konkursu ir kt. dalykais. Apie tai buvo kalbėta Vyriausybės valandoje. Kaip jums tokie ketinimai?
A.K. Manęs nestebina tokie ketinimai, tam tikra prasme man jie rodo premjero ir socialdemokratų silpnumą. Aš manau, ateis toks metas, kai Lietuvos valstybė buvusiam energetikos ministrui A. Sekmokui sugebės rasti būdą išreikšti pagarbą už tai, ką jis ir jo komanda per pastaruosius ketverius metus padarė pertvarkydami mūsų energetikos ūkį ir pastūmėdami labai toli į priekį svarbiausių energetinių projektų  įgyvendinimą – terminalo, jungčių ir net atominės elektrinės. Ir vakar Europos liaudies partijos vadovų susitikime tie darbai – pastarųjų 4 metų Lietuvos pasiekimai ne tik tvarkantis su krize, bet ir europietiškai pertvarkant energetiką, buvo labai pozityviai vertinami.  Bet jie visada buvo labai kritiškai vertinami „Gazpromo“, „Rosatomo“, „Inter RAO“, t.y., tų Rusijos didžiųjų energetikos milžinų, iš kurių dominavimo mes stengiamės išsiveržti. Ir jie nepraleistų progos A. Sekmokui kaip nors atkeršyti, tik klausimas, kokį vaidmenį šioje vietoje planuoja atlikti mūsų Vyriausybės vadovas.
R.M. Jūs turite tokių samprotavimų, kad Premjeras pučia į Rusijos dūdą?
A.K. Aš neturiu čia daugiau ką pasakyti, tiktai galvoju matydamas tai, kas buvo padaryta, ir žinodamas, kaip Rusija ir jos vadovai pyko už tas permainas, kurias mes Lietuvoje darėme. Atsimenu ir Europos Komisijos prezidento Baroso pajuokavimą viename iš susitikimų, kad aš, būdamas Lietuvos premjeras, ir A. Sekmokas, būdamas energetikos ministras, per vieną Putino ir Baroso susitikimą turėjome labai žagsėti, nes Rusijos tuometinis premjeras Putinas labai ilgai skundėsi Lietuva, Lietuvos veiksmais pertvarkant dujų ūkį, vadino tai apiplėšimu, – kad mes atimame „Gazpromo“ vamzdžio monopolį. O kaip tai atsispindi Lietuvos Vyriausybės vadovo pareiškimuose, galime tik spėlioti ir daryti tam tikras išvadas. Būtų gaila, jeigu šiandieninė Lietuvos Vyriausybė vietoj to, kad pasirinktų strateginių projektų tęsimą ir patį A. Sekmoką ar jo komandos narius kviestųsi pasitarti, kaip tuos darbus tęsti, imtųsi kitokių veiksmų, kurių matome šiandieninėje Ukrainoje, kur prezidentas Janukovyčius sodina opozicijos žmones į kalėjimą; ar Gruzijoje, kur naujasis prezidentas, atėjęs iš Rusijos, prezidento Saakašvilio žmones sodina į kalėjimus. Yra du keliai – arba tęsti pradėtus darbus, arba keršyti buvusiai valdžiai.
R.M. Vykęs Seimo TS-LKD frakcijos susitikimas su Butkevičiumi nedavė išsamių atsakymų. Frakcija nebuvo patenkinta premjero atsakymais, ar aš teisingai suprantu?
A.K. Mes neišgirdom tų atsakymų, nors praėjo jau šimtas dienų. Strateginiais klausimais atsakymų Vyriausybė ar premjeras vis dar neturi. Vadinamosios darbo grupės kažką nagrinėja ir aiškinasi. Tenka tik apgailestauti, kad svarbiausiais klausimais Vyriausybė taip lėtai ieško sprendimų. Nors savo poziciją bet kuri rimta partija turėjo turėti jau eidama į rinkimus.
R.M. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, ekonomistas R. Kuodis „Žinių radijo“ laidoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatytą pensijų skaičiuoklę apibūdino kaip iliuzinę ir neatitinkančią tikrovės. Ar jūs matėte tą skaičiuoklę ir kaip jums atrodo, ką dabartinė valdžia ruošiasi daryti su pensijomis, ar tokios skaičiuoklės reikalingos?
A.K. Pati skaičiuoklė yra tiktai tam tikras parodomasis instrumentas įgyvendinant labai svarbią pensijų kaupimo reformą. Skaičiuoklė leidžia žmonėms apsispręsti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kurie yra arti pensinio amžiaus, ar likti privačioje kaupimo sistemoje, ar išeiti. O ar reikalingas privatus kaupimas, aš galiu atsakyti labai paprastai: mes todėl ir įgyvendinome tokią pertvarką, nes visi skaičiavimai rodė, kad jei neturėsime privataus kaupimo pensijų fondų, ateityje būsimieji pensininkai gaus mažesnes pensijas arba negalės gauti tokio dydžio pensijų negu dabar. Ponas Kuodis, žinomas ekonomistas, turi tam tikrą kritinio mąstymo savybę. Paprastai kalbant, jam mokamas didelis atlyginimas, kad jis kritiškai vertintų beveik visus stambiausius projektus. Jis kritiškai vertino ir atominę elektrinę, ir šilumos sektoriaus pertvarką, taip pat kritiškai vertina ir pensijų reformos pertvarką. Čia nieko naujo. Reikia į kritiką atsižvelgti, nors pasiūlymų ar kitokių dalykinių pastabų kritikai dažnai nepasiūlo.
R.M. Pranešama, kad  Lietuva yra viena labiausiai skurstančių šalių Europos Sąjungoje, dėl to premjeras labai apgailestauja, o kaip Jums atrodo, ar mes iš tikrųjų esame viena iš skurdžiausių šalių Europoje?
A.K. Tokia statistika yra žinoma, skaičiai ko nors ypač naujo nerodo. Iš paskelbtų „Eurostat“ duomenų galima pastebėti, kad mūsų kaimyninėje Latvijoje dėl to, kad ji neturėjo tokios laisvės tvarkytis su krize, kokią mes turėjom, nes nesikreipėme į Tarptautinį valiutos fondą, skurdo rizikos zonoje esančių šeimų padaugėjo kur kas daugiau negu Lietuvoje. O tai, kad Lietuvos ekonomika, kaip ir kaimynės Latvijos ekonomika vis dar gerokai atsilieka nuo bendrojo europinio vidurkio, yra žinomas faktas – tai mes esame paveldėję iš Sovietų Sąjungos. Reikia toliau nuosekliai dirbti, rūpintis ekonomikos augimu, nedarbo mažinimu. Žmonėms, esantiems ties skurdo riba reikia suteikti tokią paramą, kuri jų negundytų nebedirti ir pasilikti skurde. Mano manymu, ir pati skaičiavimo metodika palieka nemažai klaustukų, nes kai matau Lietuvos palyginimą su kaimyninėmis valstybėmis, kyla klausimas, ar tikrai visos pajamos Lietuvoje yra suskaičiuojamos, vertinant tą patį skurdo rizikos faktorių. Lieka klausimas, kaip yra skaičiuojamos pajamos iš šešėlinės ekonomikos, kuri Lietuvoje užima nemažą erdvę?
R.M. Savaitė prasidėjo Kovo 11-osios minėjimais ir įvairiais šūkiais. Ar jūs pritariate šūkiui „Lietuva – lietuviams“?
A.K. Aš nepritariu tokiems šūkiams, kurie gali įžeisti kitas etnines grupes dėl tam tikrų istorinių sąsajų ar dėl kitų priežasčių. Manau, kad  tikras patriotizmas Lietuvoje negali būti suvestas vien į plakato nešiojimą ir konfrontaciją su kitų etninių grupių jausmais ir į skaudžią istorinę patirtį. Būtų blogai, jeigu patriotizmas Lietuvoje būtų siejamas tik su viena eisena ir vienos rūšies plakatų nešiojimu.

Prieš 23-ejus metus žmonių lūkesčiai buvo gyventi laisvoje, demokratinėje, pasaulio pripažįstamoje, pasiturinčioje valstybėje. Kodėl ne visi šie lūkesčiai išsipildė?

„Nežinau, ar jau turim tinkamą, žmonių gerbiamą policiją. Ar turim krašto gynybai parengtą kariuomenę? Ar kontroliuojam bankus, geležinkelių sistemą ir elektrą? Ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamy augintomis senosios nomenklatūros rankomis? (…) Netoli nuėjome nei teismuose, nei švietimo struktūrų tvarkyme“, – prieš keletą metų Kovo 11-osios proga sakytos nepriklausomybės architekto prof. Vytauto Landsbergio kalbos tezės tiktų ir šiandien.
Lietuvos sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose kasininkės tarpusavyje ir su klientais kalba rusiškai, nes 23-eji metai pasirodė per mažas laiko tarpas vėžei į Vakarus nusitiesti. Elektros, dujotiekio saitus su ES, kaip ir savą dujų terminalą, žadama, kad turėsime, bet dar neturime. Trūkumų sąrašą galima tęsti, kaip ir pasiekimų, pradedant svarbiausiu – laimę gyventi laisvoje demokratinėje šalyje. Kaip įvertinti nepriklausomybės lūkesčių ir šiandieninės tikrovės santykį, objektyvių rodiklių rasti sudėtinga. Bet, pasitelkę nepriklausomybės pamatų klojėjus bei skirtingų sričių ekspertus, pabandėme jų paieškoti.

Išsipildė du iš trijų didžiųjų lūkesčių
Vienintelis visas šešias kadencijas į Seimą išrinktas (būtų išrinktas ir septintąkart, bet pats nutarė nebekandidatuoti) Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras socialdemokratas Česlovas Juršėnas vardija svarbiausius įgyvendintus ir neįgyvendintus lūkesčius: „Turime nepriklausomą, demokratišką, pasaulyje pripažintą ir ne tik Europoje vertinamą valstybę. Tiesa, demokratija ne visada funkcionuoja geriausiu būdu ar ne visi sugeba pasinaudoti demokratinėmis procedūromis. Tačiau nesmagiausia, kad neišsipildė žmonių viltys gyventi ne tik laisvoje ir demokratinėje, bet ir pasiturinčioje šalyje. Tai ir globalizmo veikimo padariniai, ir kapitalizmo kaltė (man taip lengva sakyti, nes kapitalizmą visada kritikavau), ir mūsų pačių klaidos. Mums mūsų revoliucija kainavo daugiau, nei galėjo kainuoti, ir sukėlė kai kurių padarinių, kurių galėjo nebūti. Tada, prieš 23-ejus metus, mūsų, kairiųjų, nelabai klausė, o kai atėjome į valdžią, buvo per toli nueita, o ir patys pridarėme klaidų. Jaučiuosi kaltas prieš žmones, kad šioje srityje ne viską padariau.”
Taip pat Kovo 11-osios akto signataras ir pirmasis de facto valstybės vadovas, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis interviu “Veidui” tikino atvirkščiai, kad pažangą stabdė buvusių komunistų noras kuo greičiau grįžti į valdžią, jų priešinimasis reformoms.
Savotišku arbitru ne tik šiame ginče, bet ir ieškant objektyvių rodiklių, kiek išsipildė prieš 23-ejus metus Lietuvos žmonių puoselėti lūkesčiai, pasirinkome jauną mokslininką – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoją dr. Liutaurą Gudžinską, kurio mokslinių tyrimų objektas ir yra pokomunistinių valstybių bei jų gerovės transformacija per pastaruosius porą dešimtmečių.
Beje, 1990-aisiais jam tebuvo septyneri. „Be abejo, atsimenu Kovo 11-osios posėdį, žiūrėjau jį per televizorių. Tautinis pakilimas įstrigo visam gyvenimui. Kai važiuoji troleibusu ir visi dainuoja, jaučia vienybę – unikalus, retai pasitaikantis pojūtis. Prisimenu ir baimės, netikrumo jausmą. Norėjome, kad nepriklausomybės tikslai būtų pasiekti. Man asmeniškai tie lūkesčiai atrodo išpildyti. Džiaugiuosi būdamas Lietuvoje, nenoriu išvykti gyventi svetur. Manau, Lietuva turi ateitį. Žinoma, yra trūkumų, kad ir nemaži regioniniai skirtumai šalies viduje, kurie kelia nerimą“, – mintimis dalijasi L.Gudžinskas.
Nedaug atsirastų oponentų tezei, kad Lietuva – neabejotinos sėkmės atvejis. Tačiau koks mūsų sėkmės įgyvendinimo laipsnis, jeigu lygintumės ne su kokia Baltarusija, o su kitomis sėkmingai besitvarkančiomis pokomunistinėmis ES naujokėmis – Vidurio ir Rytų Europos šalių dešimtuku?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1897 m. įvyko pirmasis Rusijos gyventojų surašymas, kurio rezultatai buvo skelbiami 1900–1905 m.

Gyventojų surašymų informacija labai svarbi ir naudinga kiekvienai valstybei, jos valdžiai, nes padeda išvengti daugelio klaidų sprendžiant politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius klausimus. Ji nepaprastai vertinga ir istorikams bei besidomintiesiems istorija, nes suteikia daugiau ar mažiau patikimą vaizdą, kaip surašymo metu atrodė tautos ir šalys, kokie buvo ne tik jų gyventojai, bet ir ekonominis bei kultūrinis lygis.
Pas mus pirmieji gyventojų surašymai vyko dar LDK laikais. Iš pradžių tai buvo dūmų, t.y. gyvenamųjų pastatų, surašymai. Tiksliausiu iš tų laikų laikomas 1667 m. atliktas surašymas, tada užregistruota 568 tūkst. dūmų. Iš to sprendžiama, kad LDK tuo metu gyveno 4–4,5 mln. žmonių, iš jų etnografinėje Lietuvoje – 1,8–2 mln.
Gerokai daugiau žinių apie mūsų krašto gyventojus, jų amžių, tikybą, luominę sudėtį turime iš 1790 m. visuotinio Abiejų Tautų Respublikos dūmų surašymo, kuris buvo toks pirmasis Europoje ir antras pasaulyje. Lietuvai esant Rusijos imperijoje įvyko bent kelios vadinamosios gyventojų revizijos ir surašymai (1861, 1897 m.). Nepriklausoma Lietuva savo gyventojus surašė kartą – 1923-iaisiais, užtat okupantai vokiečiai, būdami tvarkingi žmonės, net du kartus: 1916 ir 1942 m. Ypač vertinga, gerai išsaugota yra pastarojo surašymo medžiaga.
Iš XIX a. surašymų didžiausio dėmesio vertas 1897-ųjų surašymas. Visų pirma todėl, kad jis buvo geriausiai parengtas ir organizuotas, todėl suteikė gana patikimą ir išsamią informaciją. Antra, tai buvo mūsų tautinio judėjimo pakilimo metas, intensyvios jo plėtros pradžia, o žinoti, kaip ir dėl ko prasideda reikšmingi istoriniai procesai, visada svarbu ir įdomu.

Lietuvos gyventojų sudėtis ir kultūra 1897 m.

Prof. Stasio Vaitiekūno skaičiavimu, anuomet etninėje Lietuvoje, kuri buvo gerokai didesnė nei dabartinė mūsų valstybė ir užėmė 91 tūkst. kv. km, gyveno beveik 3,8 mln. gyventojų. Tautinė jų sudėtis 1897 m. atrodė taip: lietuviai sudarė 58,3 proc., rusai, ukrainiečiai, baltarusiai – 14,6 proc., žydai – 13,3 proc., lenkai – 10,3 proc. Tuo tarpu 1923 m. surašyta jau 83,9 proc. lietuvių tautybės žmonių.
Specialistai mano, kad iš tiesų lietuvių procentas buvo didesnis, nes surašinėtojai, rusai arba lenkai, sąmoningai padidino saviškių skaičių, be to, dalis mūsų tautiečių nutylėdavo savo tikrąją tautybę, nenorėdami būti apšaukti „mužikais“ ar „cholopais“, ypač Vilniuje ir visoje Rytų Lietuvoje. 57 proc. visų gyventojų buvo Kauno gubernijoje, kuri buvo ir lietuviškiausia – lietuvių čia buvo 66 proc.
Labai informatyvūs duomenys, kad tarp miestuose gyvenančiųjų buvo vos 1,7 proc. mūsų tautiečių, tuo tarpu žydų 40 proc., o lenkų – 29,5 proc. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad caro valdžia uždraudė žydams gyventi kaimuose, jie sudarė prekybininkų, amatininkų daugumą. Vilniuje, stambiausiame to meto Lietuvos mieste, iš 142 tūkst. gyventojų žydų užrašyta 40 proc., lenkų 31 proc., rusų – 20 proc. ir tik 2,1 proc. lietuvių. Charakteringa, kad Vilniuje atvykėliai iš kitų, nelietuviškų gubernijų sudarė 52,8 proc. gyventojų, o Kaune – net 63,1 proc.
Per 1897 m. surašymą buvo fiksuojamas ir gyventojų raštingumo lygis. Lietuviai tada, tiesa, atsiliko nuo kaimynų latvių, estų, bet buvo raštingesni už daugelį Rusijos tautų ir už pačius rusus. Kauno gubernijoje iš 1 mln. čia gyvenusių mūsų tautiečių raštingų buvo 51,4 proc., tuo tarpu Panevėžio apskrityje – net 64 proc. Suvalkų gubernijoje iš 304 tūkst. – 54,9 proc. raštingų vyrų ir 42,8 proc. moterų, Vilniaus gubernijoje gerokai mažiau – 29 proc. iš 280 tūkst.
Tikrai geri rodikliai, jeigu įvertinsime, kaip jie buvo pasiekti. Mat tai visai ne valdiškų rusiškų mokyklų, kurias dauguma mūsiškių boikotavo, o slaptų, valdžios persekiojamų daraktorių ir šeimyninių, vadinamųjų vargo mokyklų, veiklos atspindys. Vilniaus gubernijoje jų buvo gerokai mažiau, todėl ir mokančiųjų skaityti, rašyti mažiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje daugėja vyndarių, ir ne bet kokių: kai kuriems jų pavyksta pagaminti iš tiesų puikaus skonio vyną. Deja, geriausiu lietuvišku vynu kol kas mėgaujasi tik vyndarių giminės ir draugai.

“Lietuvoje yra daug namudinių aludarių, bet vyndarių – dar daugiau. Manau, kone kiekviename kaime atsirastų vienas kitas, mėginantis gaminti vyną tokiais pat būdais, kaip kadaise tą darė tėvai ar senoliai. Vyndarystė plinta”, – pastebi kaunietis aviakompanijos DOT LT direktorius, pilotas kapitonas Evaldas Petkus, vienas tų, kurio taip pat neaplenkė vyndarystės virusas.
Vis daugiau lietuvių savo soduose, kaimo sodybose ar žemės lopinėliuose augina uogas, vaisius ir iš jų spaudžia vyną. Vyndarių mėgėjų, savo sodybose ar net nuosavuose namuose mieste pagal išgales įsirengiančių vyno gamybos patalpas ir besistatančių vyno rūsius, kuriuose pradedamos kaupti savo rankomis pagaminto vyno atsargos, daugėja visoje Lietuvoje. Naminiam vynui gaminti reikalinga įranga prekiaujančių įmonių atstovai patvirtina, kad jų pirkėjų kasmet pagausėja maždaug 30 proc.
Vyndarių Lietuvoje buvo visais laikais, bet nuo seniausių laikų išlikusi ir nuomonė, kad lietuviai gero vyno pagaminti nesugeba. Tačiau naujieji šių dienų vyndariai pasirengę laužyti stereotipus. Jie kuria naujas vyndarystės tradicijas ir pamažu keičia lietuviško vyno įvaizdį.

Vynas sau ir dovanų

Po streso kupinų valandų, praleistų pilotuojant keleivinį lėktuvą, E.Petkus atsipalaiduoja pasinerdamas į vyno pasaulį. Vyno gamyba tapo didžiausiu vyro pomėgiu, kuriam lakūnas skiria didžiąją dalį laisvalaikio. Metų metus gilindamasis į vyno gamybos paslaptis ir technologines subtilybes, vyras pamažu susipirko reikiamą naminio vyno gamybos įrangą. Savo vyną iš vynuogių, serbentų, vyšnių jis brandina ąžuolo statinėse, tada supilsto į butelius, uždeda kapsulę, priklijuoja etiketę. Iš pirmo žvilgsnio šis vynas niekuo nesiskiria nuo parduotuvinio – nebent tuo, kad neturi banderolės.
“Pernai pagaminau apie penkis šimtus litrų ir beveik visą išdalinau, beliko gal dešimt butelių. Dovanoti yra maloniausia dalis”, – prisipažįsta pašnekovas. Pavyzdžiui, pernai savo gimtojo Bokštų kaimo (Šilalės r.), kuriame turi sodybą ir vynuogyną, 450 metų įkūrimo šventei vyndarys dovanojo keletą statinių savo gaminto vyno – iš viso apie 150 litrų.
E.Petkus sutinka, kad gaminti vyną nedideliais kiekiais nėra pigu, – vieno butelio vyno savikaina yra maždaug penki litai, tačiau jis tikina neturintis nei laiko, nei noro (nes mėgsta savo profesiją) šio pomėgio paversti verslu. Tiesa, neslepia visiems sakantis, kad vyno gamyba Lietuvoje – gera verslo niša.
Pasižvalgę po Lietuvą tokių vyndarių atrastume ne vieną, nors dauguma lietuvių, paklausti, ar yra kada nors ragavę lietuviško naminio vyno, tikrai papurtytų galvą. Tai nestebina, nes lig šiol tik vieniems naminio vyno gamintojams pavyko su savo vynu nueiti iki rinkos: Česlovas ir Tatjana Ramoškos, vyndariai mėgėjai iš Šilutės rajono, įkūrę bendrovę “Česlovo vynas” 2012 m. tapo pirmaisiais, kuriems buvo suteikta vyno gamybos licencija. “Manau, daugelis bijo to kelio, kurį reikia nueiti norint gauti licenciją. Vyno gamybai taikomi tokie pat griežti reikalavimai, kaip ir maistui, reikalingos nemažos investicijos. Tai ir atbaido daugelį”, – svarsto T.Ramoškienė.
Kaimo turizmo sodybą ir ekologinį ūkį turintys Ramoškos į vyno pasaulį leidosi nuo nulio. Pirmąjį vyną gamino savo namų virtuvėje – atmena tuomet pripildę keturis stiklainius po 20 litrų. Gaminosi sau, nes turėjo nemažai juodųjų serbentų ir aviečių, kurios pardavimui dėl prastesnės išvaizdos netiko, o išmesti, kaip sako T.Ramoškienė, būdavo gaila. “Galiausiai ėmėme pastebėti, kad to, ką pagaminame, nebeužtenka. Draugai ėmė klausinėti, kodėl negaminame daugiau, juk vynas toks geras”, – kaip pomėgis virto verslu, prisimena T.Ramoškienė.
Etiketėmis “Česlovo vynas” pažymėto gėrimo šiandien galima įsigyti specializuotose vyno parduotuvėse, kai kuriuose restoranuose, kavinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.