Globalėjantis pasaulis neišvengiamai keičia mus, tačiau ne mūsų valstybės etnonacionalistinius įstatymus. Tokia lietuvybės gynyba ima tai lietuvybei kenkti.

„Klausomės angliškų dainų, žiūrime rusiškus filmus ir valgome „Tarybinę” dešrą. Gyvename Londone ar Norvegijoje ir be vargo ten prisitaikome. Praėjusią kadenciją prezidentė, Seimo pirmininkė, krašto apsaugos ir finansų ministrės buvo moterys. Lenkai – valstybės valdžioje. Viktoras Uspaskichas – rusas, bet ilgą laiką yra tarp populiariausių Lietuvos politikų. Seimo narys – homoseksualas, bet niekam tai nekliudo”, – vardija „Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys, bandydamas paneigti, kad neatitinkame modernios visuomenės bruožų, su visais to modernumo pliusais ir minusais.
Tačiau sociologas pripažįsta: diskusijos dėl pilietybės ar lenkiškų rajonų gatvių lentelių užrašų sudaro XIX a. būdingo graudaus lietuviškumo įvaizdį. „Dalis Lietuvos elito gal nuoširdžiai nori išsaugoti lietuviškus „smūtkelius”. Tačiau dalis pasakoja baisybes apie nutautėjimo pavojus, kaip kad prieš stojimą į ES gąsdino imigrantais, narkotikais ir homoseksualais, vien todėl, kad daug lengviau kalbėti tai, o ne teikti idėjų, kaip puoselėti modernią Lietuvos visuomenę. Pilietybės klausimais taip pat galima prikurti siužetų, kad norėdami patekti į Šengeno zoną rusai prisipirks pilietybių ar išpirks visą senamiestį. Bet visuomenės nuotaikos, priešingai nei politikų, tokių baimių nerodo. Tad reikia atskirti du diskursus – visuomenės ir elito”, – siūlo V.Gaidys. Ir čia tenka pabrėžti, kad vieni keičiasi, kiti – ne.

Etnonacionalizmą keičia pilietinis nacionalizmas
Patriotinių idėjų televizijoje iniciatorė ir puoselėtoja žurnalistė Edita Mildažytė siūlo prisiminti, kaip per nepriklausomybės metus stipriai pakito informacijos pateikimo, gavimo, valdymo būdai. Kaip pakito mūsų rengimosi įpročiai, nes anksčiau vyrams baltos kojinės prie kostiumo ar lapinė kepurė ministrui buvo kaip tik. Prieš dvidešimt metų ne tik nežinojome, kas yra karpačio, bet ne visi ir bananų buvom matę. O kaip išsiplėtė mūsų geografijos suvokimas – kur esame ir kas tokie esame.
“Prie to pridurkime, kad esame nepilnų trijų milijonų tauta. Pagal gyventojų skaičių – vienas Maskvos, Stambulo, Niujorko ar kito megapolio rajonas. Nesakau, kad nereikia ginti savo interesų, savo pilietybės, etninių, tautinių ambicijų. Bet slinktys, pokyčiai tokie didžiuliai, kad stovėti įsitvėrus į tai, kas buvo parašyta tarpukarinėje Konstitucijoje, kuria remiasi ir dabartinė, būtų ne visai teisinga”, – neabejoja E.Mildažytė, pasipiktinusi eiliniu akibrokštu dėl pilietybės nesuteikimo Lietuvos garbę norėjusiai ginti čiuožėjai iš JAV.
Milžiniškus žmonių nacionalinės tapatybės suvokimo pokyčius fiksuoja ir mokslininkų tyrimai. Antropologinius-sociologinius lietuvių, gyvenančių ir tėvynėje, ir emigracijoje, tyrimus atliekančio Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas aiškina: “Gyvename nebe glaustoje visumoje – net ne moderniame, o postmoderniame globalizuotame pasaulyje. Jame labai daug transnacionalinio identiteto: tai jau ne emigracinis, ne imigracinis, ne diasporinis identitetas – tai skersai valstybių sienas einantis identitetas, saistantis žmones, gyvenančius ir savo tėvynėje, ir bet kur kitur.”
Socialinis antropologas įsitikinęs, kad šiandienos realybę atitinkantis terminas būtų “Lietuvos tauta”, o ne “lietuvių tauta” – jis apimtų Lietuvos teritorijoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų žmones, taip pat ir kitose šalyse gyvenančius emigrantus iš Lietuvos. “Esame per maži, kad dar etniškai skaidytumės. Tokiu atveju reiktų grįžti į XIX a. pab.–XX a. pr. vadinamosios tautinės valstybės kūrimą, bet tokį ES valstybės etnonacionalizmą šiandien būtų sunku suprasti. Taip, tebeegzistuoja tautinės valstybės modelis, bet šiuolaikiniame transnacionaliniame pasaulyje jis gerokai sueižėjęs ir tam duoda pagrindo ir tokie dariniai, kaip ES”, – tvirtina V.Čiubrinskas.
Mokslininkas primena, kad lietuvių tapatybės ir Lietuvos pilietybės principai daugiausia nulemti europinio konteksto: rėmėmės vokiškuoju etnonacionalizmo principu, kurio visiškai neseniai Vokietija atsisakė, pereidama į pilietinį civilinį nacionalizmą. Lietuvoje šie procesai taip pat neišvengiami.
Tiesa, V.Čiubrinskas pastebi, kad etnonacionalistinių jėgų priešiškumas imigrantų atžvilgiu Europoje suaktyvėjęs: “Savaime suprantama – globalizacija turi antrą lazdos galą. Tai natūralus atsakas į pasaulio suvienodėjimą. Bet ši įtampa prisideda ir prie įstatymų kontrolės, kad šie būtų ne tik tolerantiški visoms tautoms, bet ir atsižvelgtų į didžiumos nuomonę.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

 

 

Prezidentūroje pagerbti užsienyje gyvenantys lietuviai ir su Lietuva susiję asmenys, savo profesine veikla ir pasiekimais labiausiai prisidėję prie Lietuvos pozicijų stiprinimo pasaulyje.

Apdovanojimais įvertinti 12 mokslo, verslo, meno ir kultūros atstovų – keturiose kategorijose išrinkta po tris laureatus. Renginyje dalyvavo daugiau nei šimtas  svečių, tarp kurių buvo tarptautines karjeros aukštumas pasiekusių lietuvių iš JAV, Kinijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos ir kitų šalių. Apdovanojimais, kuriuos inicijavo „Globalios Lietuvos lyderiai“ kartu su Užsienio reikalų ministerija bei „Versli Lietuva“, siekiama vienyti globalių lietuvių tinklą, plėtoti ryšius, palaikyti talentingiausių užsienio lietuvių idėjas bei veiklą.

„Šie apdovanojimai yra puiki galimybė įvertinti, kokia turtinga valstybė esame. Turtinga žmonėmis, asmenybėmis, idėjomis, vis stiprėjančia pilietine visuomene. Tai kartu svarbi pastanga šių, ypatingus laimėjimus pasiekusių žmonių, pavyzdžiu įkvėpti visus Lietuvos žmones, ypač jaunimą, siekti neįmanomo, pasitikėti savimi, mylėti savo gimtinę, kurti stiprią valstybę – atvirą, šiuolaikišką ir europietišką Lietuvą“, – pabrėžė Europos Parlamento prezidento patarėjas Arnoldas Pranckevičius.

Mokslo ir technologijų kategorijoje už indėlį į aplinkos išsaugojimą pagerbta antropologė Birutė Galdikas. B.Galdikas  prieš daugiau nei 40 metų Indonezijoje įkūrė orangutanų stebėjimo centrą, vėliau įsteigė Tarptautinį fondą Los Andžele, kurio skyriai veikia Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Taivane. Ji yra Indonezijos, JAV ir kitų tarptautinių mokslo draugijų narė. Apie B.Galdikas gyvenimą, mokslinę veiklą išleistos 6 knygos, sukurti dokumentiniai filmai Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje.
Apdovanojimais šioje kategorijoje taip pat įvertinti ir  Kanados Queens universiteto organinės chemijos specialistas, mokslininkas Viktoras Sniečkus  bei lietuvių kilmės NASA astronautas Joseph Karol Bo Bobko. V.Sniečkus lietuvių mokslininkams padeda megzti tarptautinius ryšius, Lietuvoje yra surengęs keletą tarptautinių konferencijų, kuriose paskaitas skaitė ir Nobelio premijos laureatai. Tuo tarpu J.K.Bo Bobko yra įtrauktas į JAV astronautų šlovės galeriją ir apdovanotas už išskirtinę tarnybą, 2011 m. lankėsi senelių gimtinėje Kėdainiuose bei savo asmeninę patirtį pristatė tarptautinėje kosmoso konferencijoje Lietuvoje.
„Palaikome lietuvių drąsą turėti tikslą ir drąsą jį įgyvendinti. Kiekvienas iš laureatų yra puikus pavyzdys mums visiems, kaip  globaliame pasaulyje galima pasiekti pačių aukščiausių tikslų ir kartu rūpintis savo tautos žmonėmis. Reiškiame pagarbą visiems lietuvių bendruomenių nariams ir lyderiams pasaulyje, lietuviškų mokyklų mokiniams ir mokytojams, dvasininkams, mokslo, meno ir kitų sričių atstovams, kurie savo kasdiene veikla garsina Lietuvos vardą, dalijasi patirtimi, puoselėja mūsų tautos tradicijas, asmeniniu pavyzdžiu ugdo lietuvišką dvasią ir skatina  savo vaikus domėtis mūsų tautos istorija, kalba, papročiais“, – sakė Užsienio reikalų viceministras Neris Germanas.
Verslo ir vadybos kategorijoje laureatais tapo tarptautinės bendrovės „Glencore International“ vadovas Ivan Glasenberg iš PAR, populiariausios pasaulyje atviros mobiliųjų žaidimų ir programėlių platinimo platformos „Get Jar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laurs bei Kolumbijos politikas, matematikas, visuomenės veikėjas Antanas Mockus. Jie įvertinti už verslo  inovacijas, lyderystę, sėkmingą vadovavimą ir valdymą bei finansinę sėkmę.
Lietuvių kilmės I.Glasenberg leidinys „Financial Times“  vadina didžiausia verslo pasaulio mįsle. Šiemet įvykęs sandoris su kalnakasybos bendrove „Xstrata“ vertinamas 32 mlrd. JAV dolerių, o pats verslininkas patenka į turtingiausių pasaulio milijardierių 20-uką. Du kartus išrinktas Bogotos meru A.Mockus originaliai ir efektyviai švietė žmones ir pasitelkdamas meninę raišką, sėkmingai sumažino skurdą, smurtą, korupciją ir nusikalstamumą Kolumbijos sostinėje. I.Laurs įvertintas už aktyvią mentorystę ir įkvėpimą naujiems Lietuvos talentams.
Už sėkmingą veiklą meno ir kultūros srityje apdovanota rašytoja iš JAV Rūta Šepetys, savo bestseleriu tapusioje knygoje „Tarp pilkų debesų“ pasakojusi lietuvių tremties į Sibirą istoriją. Pristatydama savo romaną Lietuvoje, rašytoja atvyko su leidėjų milžinės „Penguin Books“ atstovais ir lig šiol lietuvių autoriams padeda užmegzti ryšius su užsienio leidyklomis. Apdovanojimais įvertinti ir vienas garsiausių nūdienos iliustratorių, menininkas Ray Bartkus, lietuvių kilmės architektas iš Italijos Massimiliano Fuksas, pripažįstamas kaip vienas geriausių architektų pasaulyje bei prisidėjęs prie Guggenhaimo muziejaus Vilniuje projekto sukūrimo.
Viso gyvenimo pasiekimų apdovanojimais pagerbti trys aktyvią tarptautinę profesinę karjerą padarę lietuviai, ne tik garsinantys Lietuvos vardą, bet ir parodę, kaip ryšys su Lietuva padeda šalies plėtrai, konkurencingumui didinti. Tai Kalifornijos universiteto profesorius, mokslininkas, informatikas Algirdas Avižienis, nuolat savo tarptautinę patirtį perteikdavęs lietuvių mokslininkams, avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas įvertintas už naujų meno formų lyderystę pasaulyje, verslininkas ir filantropas dr. Juozas Kazickas pagerbtas už indėlį į Lietuvos ekonomiką ir labdaros tradicijų stiprinimą.
Apdovanojimų vakaro metu paskelbtas ir „Pasaulio lietuvis 2012”, kurį iš 9 nominantų, išsiskyrusių savo nuveiktais darbais ir Lietuvos garsinimu, rinko portalo Delfi skaitytojai. Nugalėtoju tapo dr. Juozas Kazickas.

Po apdovanojimų pristatytas  „Globalios Lietuvos norų“ sąrašas, vyko apskritojo stalo diskusija, kurioje prof.   A. Avižienis, Baltic Institute of Corporate Governance atstovas Kristian Mortensen, „Swedbank Lietuva“ Prezidentas Antanas Danys, Pasaulio banko atstovė Lina Tolvaišaitė ir dr. Irmantas Norkus aptarė būdus, kaip išvykusius Lietuvos „protus“ ir sėkmingus lietuvių kilmės žmones paversti kapitalu, kuriančiu šalies gerovę.
—
Apdovanojimai organizuojami kartu su Užsienio reikalų ministerija, VšĮ „Versli Lietuva“. Pagrindinis apdovanojimų rėmėjas yra TEO LT, rėmėjas – advokatų kontora „Raidla Lejins & Norcous”, UPS Lietuva. Renginio informaciniai partneriai – LRT, dienraštis „Verslo žinios“, interneto portalas „Delfi“ ir „Žinų radijas“.  Komunikacijos partneris – “vipcommunications”, renginio draugai – Londono Sičio lietuvių klubas, Hostex.

GLL | Global Lithuanian Leaders – apdovanojimus inicijuojanti organizacija, stiprina Lietuvos verslo ir ekonomikos tarptautines pozicijas, vystydama globaliai veikiančių profesionalų, siejančių save su Lietuva (užsienio lietuviai, lietuvių kilmės  ar besidomintys Lietuva žmonės) tinklą. Aukštas vadovaujančias pareigas, tarptautinės patirties versle turintys žmonės ir įvairių sričių  profesionalai  dalinasi savo profesine  patirtimi, ryšiais, žiniomis, padeda identifikuoti naudingus kontaktus verslo plėtrai užsienyje ir susisiekti su jais, prisideda prie Lietuvos žinomumo pasaulyje. Savo srities profesionalų bendruomenę sudaro žmonės iš daugiau nei 100 pasaulio miestų.
Tarp GLL | Global Lithuanian Leaders vykdomų projektų yra kartu su Londono Sičio  ir Volstryto lietuvių klubais vystomas studentų mentorystės projektas  „LT Big Brother”, kuriame dalyvauja 300 žmonių, partnerystė su “Versli Lietuva” , Užsienio reikalų ministerija, JTO vystymo programa ir verslo asociacijomis, bendradarbiavimo iniciatyvos su universitetais.
www.lithuanianleaders.org

Pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP padidėjus 3 proc., audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young“ kartu su „Oxford Economics“ atliktoje ketvirtinėje 2012 m. rudens euro zonos ir jai nepriklausančių ES narių prognozėje nežymiai pagerino šalies metinio BVP augimo prognozes – nuo 2 iki 2,4 procento. Tačiau šįkart skeptiškiau įvertino Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvas 2013 metams – 3,4 proc., kai ankščiau buvo planuojami 5 procentai.

Užsitęsę pertvarkymai euro zonoje ir slūgstanti eksporto paklausa yra ne tik pagrindinės priežastys, sulėtinusios Lietuvos ekonomikos augimą šiemet, bet ir keliančios grėsmę spartesniam šalies ūkio stiebimuisi 2013 metais, teigiama ketvirtinėje prognozėje.

Pasak ją atlikusių ekonomikos ekspertų, šių metų antrąjį pusmetį BVP prieaugį iš esmės sąlygos pamažu stiprėjanti vidaus paklausa, kai ateinančiais metais jai į talką turėtų ateiti vėl iš lėto atsigaunantis eksportas ir aktyvėjančios investicijos, tačiau mažesne dalimi nei buvo prognozuota anksčiau.

Prognozėje nurodoma, kad užsibrėžtas fiskalinio deficito sumažinimas iki 3 proc. šiemet atrodo sunkiai įgyvendinamas dėl lėtesnio nei pernai ekonomikos augimo. Prognozuojama, kad metų pabaigoje jis sieks 4 proc., tačiau deficitas tirpsta greitai ir nuosekliai. Nepaisant to, tikimybė įsivesti eurą 2014 metais mažėja dėl vis sunkiau pažabojamos infliacijos didėjant sezoninėms energijos ir kai kurioms kitoms sąnaudoms. Prognozuojama, kad bendras šių metų infliacijos lygis turėtų siekti apie 3 procentus.

„Lietuvos verslas galėtų suteikti rimtesnį postūmį šalies ekonomikos ilgalaikiam augimui, tačiau jis turėtų keisti tradicinį požiūrį į verslo augimo skatinimo priemones ir didesnį dėmesį skirti ne kiekybei, o kokybei”, – teigė Jonas Akelis, „Ernst & Young“ vadovaujantis partneris Baltijos šalyse.

Nors pagal pelningumo normas Lietuvos verslas prilygsta užsienio konkurentams, o kartais net ir juos lenkia, tačiau toks rezultatas pasiekiamas pakankamai drastiškai mažinant veiklos sąnaudas. „Darbo užmokestis Lietuvos įmonėse 3-4 kartus mažesnis, bet atsilieka ir darbo produktyvumas – jis mažesnis 2,4 karto. Lietuvos įmonėse 1,8 karto didesnė darbuotojų kaita ir net keturiskart mažesnė pardavimo apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis“, – komentavo J. Akelis VšĮ „Verlsi Lietuva“ ir „Ernst & Young Baltic“ kartu įgyvendinamo projekto „Konkurencingumo centras“ įžvalgas.

Lietuvos bendrovės gerokai atsilieka nuo užsienio konkurentų pagal sukuriamą pridėtinę vertę – kai kuriose pramonės šakose skirtumas siekia net kartus. Todėl, pasak J. Akelio, paprasčiausias veiklos sąnaudų mažinimas nebepadės pasivyti pirmaujančių Vakarų Europos įmonių – vienas svarbiausių sprendimų verslui turėtų būti sukuriamos pridėtinės vertės, tai yra kokybės, didinimas ir rinkodaros stiprinimas.

„Lietuvoje įprasta manyti, kad plėtros siekiančios įmonės turėtų stengtis pagaminti tiek pat su mažesniais ištekliais. Tačiau siekiant didinti konkurencingumą, reikėtų pereiti prie kitokio požiūrio ir su tais pačiais ištekliais pagaminti daugiau bei kokybiškiau. Konkurencingumas – tai ne tik kaina, bet ir kokybė: svarbu, kokia prekė ir paslauga yra siūloma“, – sakė J. Akelis. Jo teigimu, dėl padidėjusio rinkų jautrumo ir sulėtėjusio pasaulinės ekonomikos vystymosi ateinančiais metais verslo augimo galimybės bus gerokai suvaržytos, todėl įmonės turės dar labiau susitelkti, kad rastų kelių plėtrai.

Prognozės Lietuvai  (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.9	2.4	3.4	6.1	6.2
Infliacijos lygis	1.3	4.1	3.0	2.5	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.6	-2.6	-2.4	-2.6	-3.3
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.3	-5.5	-4.0	-2.9	-2.0	-1.5
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.9	1.0	1.1	0.9
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.71	2.80	2.95	3.08

 

Prieš 95 metus, 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis, Vilniuje vyko Lietuvių konferencija, kurios išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį paskelbė mūsų šalies nepriklausomybę.

Svarbiausi tautų istorijos įvykiai retai kada nutinka atsitiktinai ir staiga. Paprastai tai dešimtmečius bręstantis, tūkstančių žmonių pastangomis pasiektas rezultatas, į kurį einama pakopomis ar etapais. Taip atsitiko ir su mūsų svarbiausiu XX a. įvykiu – 1918 m. vasario 16-ąja: prieš jį dar turėjo būti keli kiti svarbūs įvykiai, padėję užgimti Vasario 16-osios aktui.
Visų pirma tai Didysis Vilniaus Seimas, 1905 m. gruodį patvirtinęs, kad lietuvių liaudis jau tapo šiuolaikine tauta, pribrendusia savarankiškam politiniam gyvenimui. Jis ir buvo generalinė 1918 m. vasario 16-osios repeticija. O antroji svarbi pakopa kylant į nepriklausomybę buvo Lietuvių konferencija Vilniuje, praktiškai pradėjusi naujosios, savarankiškos ir demokratiškos mūsų valstybės kūrimą, suformuodama pirmąją jos valdžios struktūrą – Lietuvos Tarybą, vėliau pavadintą Valstybės Taryba.

Okupantai gudrauja

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse mūsų visuomenė jau buvo gerokai pažengusi į priekį nepriklausomybės link: turėjo gana pajėgių politinių partijų, gausių visuomeninių, kultūrinių organizacijų, spaudos, ryškių, energingų lyderių. Karas, ypač 1915 m. rugsėjį prasidėjusi sunki ir žiauri vokiečių okupacija, žinoma, prislopino politinį bei visuomeninį gyvenimą, tačiau visai jo nesustabdė. Tiesa, nemažai aktyvių mūsų veikėjų evakuavosi ir atsidūrė Rusijoje, tad fronto linija atskyrė juos nuo Lietuvoje likusių bendražygių. Bet šie, susibūrę daugiausia Vilniuje, stengėsi ir toliau energingai veikti. Svarbiausia jų organizacija tapo Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, nes kitų lietuviškų organizacijų veiklą okupantai griežtai uždraudė.
Žinoma, vokiečiai kategoriškai reikalavo, kad draugija rūpintųsi tik labdara, be jokios politikos, bet tai buvo neįmanoma. Politikos draugijai teko imtis nuo pat okupacijos pradžios, nes vos atsiradę Lietuvoje naujieji šeimininkai aiškiai simpatizavo lenkams, kurie nepraleido progos tuo pasinaudoti. Jie, gyvenantys tiek Vilnijoje, tiek Lenkijos teritorijoje, Varšuvoje nenorėjo nė girdėti apie lietuvių teises kurti atskirą, tautinę valstybę. Tokios jų nuotaikos ypač sustiprėjo, kai Vokietija 1916 m. lapkritį paskelbė atkurianti Lenkijos karalystę, ir paskyrė jai Regentų tarybą, kuri iš karto pareiškė savo pretenzijas į Lietuvos teritoriją.
Mūsų veikėjams teko gintis ir aiškinti Berlynui, taip pat vokiečių karinei vadovybei Rytuose lietuvių tautos siekius atsiriboti nuo lenkų bei gauti nepriklausomybę. Kartu jie nuolat pabrėždavo, kad „Vilnius visais atžvilgiais yra Lietuvos centras“, todėl lietuviai jo ir Vilnijos „niekuomet ir nieku būdu neišsižadės”, kad nenori “jokių santykių su Lenkų karalija, kurie būtų žalingi lietuvių ūkio gyvenimui ir jų tautinei kultūrai“. (…)

Konferencija ir jos rezultatai

Žinoma, kad karo padėties ir okupacijos sąlygomis galėtų vykti visai normalūs demokratiški konferencijos delegatų rinkimai, vilties buvo nedaug. 1917 m. rugpjūčio pradžioje sudarytas 21 asmens organizacinis komitetas konferencijai rengti. Jo vykdomasis biuras, kuriame buvo Mykolas Biržiška, Petras Klimas, A.Smetona, Juozas Stankevičius, Jurgis Šaulys, nusprendė, kad iš kiekvienos apskrities savo nuožiūra pakvies po tris–penkis autoritetingus visų luomų ir visų politinių srovių atstovus, lietuvius ar bent tokiais save laikančius. Beje, dalis jų vis dėlto buvo išrinkta viešuose susirinkimuose – kur vokiečiai apskričių viršininkai tam neprieštaravo: Onuškyje, Žagarėje, dar kai kur. Jiems kaimo žmonės palinkėjo: „Neparduokite, nepasirašykite…“
Iš viso konferencijoje turėjo dalyvauti 264 delegatai, bet dalyvavo 222, tarp jų net 66 kunigai, 65 ūkininkai, 59 gydytojai, teisininkai, mokytojai, 5 dvarininkai, 2 darbininkai, 183 valstiečiai ir tik 28 – bajorų kilmės. Tarp dalyvių buvo ne tik žymūs būsimos mūsų valstybės veikėjai, ministrai, diplomatai, vyskupai Kazys Bizauskas, Steponas Kairys, P.Klimas, Vladas Mironas, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, bet ir visiems žinomi kultūros atstovai: poetas Maironis, dailininkai Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Vokiečiai pareikalavo būsimos konferencijos dalyvių sąrašo ir keletą pavardžių iš jo privertė išbraukti. Už tai nuo jų atstovų ir šnipų dalyvavimo konferencijos posėdžiuose vis dėlto pavyko atsiginti.
Taigi 1917 m. rugsėjo 18 d. rytą Vilniaus katedroje išklausę iškilmingas pamaldas, konferencijos dalyviai pradėjo darbą vainikais ir tautinėmis vėliavomis papuošto Miesto teatro salėje, kur dabar veikia Rusų dramos teatras. Pirmiausia kalbą pasakė mūsų tautinio judėjimo patriarchas J.Basanavičius, pasveikindamas susirinkusiuosius iš visos Lietuvos ir kviesdamas nesileisti į partinius ginčus, bet „mūsų tėvynės ateities sutvirtinimą, politikos žvilgsniu – jos savistovybę nepriklausomybę apspręsti, sugrąžinti jai tą savarankiškos tautos valdymosi formą, kurią Lietuva turėjo senovėje“. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Vilniuje rugsėjo 14 d. duris atveria visiškai atnaujintas aptarnavimo ir prekybos centras, kurį valdo Švedijos sunkvežimių ir autobusų gamintojos atstovė mūsų šalyje UAB „Scania Lietuva“.

Tai vienas iš keturių ir kol kas moderniausias „Scania“ centras Lietuvoje, skirtas Vilniaus regiono ir tranzito keliais vykstančių klientų poreikiams tenkinti. Į šio objekto, kuris iškilo bendrovės atstovybės vietoje, statybas investuota beveik 11 mln. litų. Projektą įgyvendino Suomijos koncernui priklausanti viena didžiausių statybos paslaugų grupių Lietuvoje AB „YIT Kausta“.

 

„Šis centras įdomus tiek dizaino, tiek jam statyti skirto laiko prasme. Jis turėjo atitikti griežtus „Scania“ taikomus kokybės, konstrukcijų ir dizaino reikalavimus, jame suplanuoti itin modernūs technologiniai sprendimai. Tai pareikalavo nemažai mūsų komandos pastangų tiek ieškant technologinių sprendimų, tiek vykdant statybos darbus, kurie vyko metus. Dabar galime patvirtinti, kad su projektu susidorojome kokybiškai ir laiku“, – teigia bendrovės AB „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

 

Šiuolaikiškas aptarnavimo ir prekybos centras pastatytas per metus – pradėtas 2011-ųjų vasarą, o baigtas šią liepą. Centras orientuotas į sunkesnių nei 16 tonų sunkvežimių ir autobusų remontą ir aptarnavimą, taip pat jame įsikūrė „Scania“ sunkvežimių, autobusų ir pramoninių variklių pardavimo atstovai.

 

Atnaujintame centre įrengtos šešios remonto ir aptarnavimo linijos, vienos iš kurių ilgis siekia 30 metrų. Tai leidžia aptarnauti ir neatkabintus sunkvežimių junginius. „Scania“ remonto ir aptarnavimo centre įdiegta moderni centralizuota tepalų išpilstymo įranga, stabdžių ir pakabų tikrinimo stendas. Jame vienu metu gali būti remontuojami ir apžiūrimi 16 vilkikų.

 

Objektas buvo projektuojamas ir statomas taip, kad įmonės komanda galėtų dirbti kuo patogiau ir efektyviau. Šiuo metu minėtame centre dirba 35 žmonės, tačiau techninės pastato galimybės sudaro sąlygas plėstis ir ateityje du ar daugiau kartų didinti techninių darbuotojų skaičių. Taip pat centre įrengtos modernios prekybos vietos ir ekspozicijos, jaukūs laukiamieji kambariai klientams ir partneriams.

 

„Scania“ aptarnavimo ir prekybos centro Vilniuje plotas siekia daugiau nei 2,6 tūkst. kvadratinių metrų. Atlikdama projekto paruošiamuosius, statybos, inžinerinių tinklų įrengimo ir teritorijos tvarkymo darbus „YIT Kausta“ pasitelkė apie 20 subrangovų ir tiekėjų.

 

Statybos darbai buvo vykdomi dviem etapais. Per pirmąjį buvo pastatytos administracinės patalpos, į kurias iš karto perkelti „Scania Lietuva“ darbuotojai ir įranga, bei dvi aptarnavimo linijos. Antrojo etapo metu nugriautas senas kompanijai priklausęs pastatas ir jo vietoje iškilo keturios naujos aptarnavimo ir krovininių automobilių plovyklos linijos.

Valstybinės institucijos užmerkia akis prieš mokslo sistemos trūkumus. Aukštojo mokslo įstaigose ruošiamas neadekvatus specialistų kiekis, o populiariąsias specialybes baigę jaunuoliai priversti laimės ieškoti svečiose šalyse.

Na, o paklausius specialistus ruošiantys universitetai už modernėjančias auditorijas, tiesioginį studentų ir mokslinių tyrimų rėmimą dėkingi verslo sektoriui. Viena tokių socialiai atsakingų kompanijų – „Arvi“ įmonių grupė – ilgus metus investuoja į studijų kokybę ir būsimų specialistų kompetenciją. Apie koncerno filosofiją, indėlį į jaunimo ugdymą bei sprendžiamas problemas kalbėjome su viceprezidentu Alfonsu Sigitu Tamošiūnu.

Paruošiame per daug vadybininkų, teisininkų ir socialinės sferos specialistų

„Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja kiek iškreiptos formos mokslų sistema, kuomet vienu metu paruošiame begalę vadybininkų, teisininkų bei įvairių socialinės sferos specialistų. Realus jų poreikis yra daug mažesnis, tad po studijų darbų nerandantys jaunuoliai bando persikvalifikuoti arba paprasčiausiai emigruoja,“ – dėl keletą metų besitęsiančio proceso nerimauja A. Tamošiūnas. Per 20-imt Lietuvos ir užsienio įmonių jungiančios grupės viceprezidentas tikina, kad šiuo metu Lietuvai ypač trūksta gabių inžinierių, agronomų ir kitų žemės ūkio specialistų, bet šių diplomų įgijimas nėra tinkamai skatinamas.

„Kiekvienoje sferoje turi dirbti profesionalai. Ten, kur reikalingas, tarkim, agronomas, savo vietą sunkiai ras meno, sporto ar kultūros žmogus. Protingas darbuotojas gali prisitaikyti prie jam nepažįstamos ar svetimos srities, bet tam vėlgi reikalingi papildomi mokymai. Juk būtina susipažinti tiek su terminologija, tiek su darbo specifika. Išsilavinimas nėra vien tik informacijos kratinys, tai – atitinkamų žinių sistema, sudėliota reikiama tvarka, su konkrečia filosofija bei požiūriu į gyvenimą.“

Reikia stengtis, kad jaunimas pasiliktų Lietuvoje

Netinkamas būsimų darbuotojų ruošimo mechanizmas neša dar vieną opią problemą. „Stebiu, kaip bręsta didžiulė problema, kuomet švietimo sistema orientuojama į kosmopolitizmą. Jaunimą auklėjame būti pasaulio piliečiais ir vis mažiau kalbame apie patriotiškus jausmus,“ – mintimis dalinasi pašnekovas, atstovaujamos įmonių grupės stiprybe vadinantis tai, kad visi kompanijos savininkai yra lietuviai. „Žmogus, gyvenantis tėvynėje, negali elgtis blogai. Jis kuria saugias darbo vietas, neteršia aplinkos, stengiasi dirbti taip, kad nebūtų gėda prieš savo kaimyną. Stebintys dabartinę situaciją žino, kad žemės ūkyje didžiausios problemos kyla būtent dėl užsienio kompanijų veiklos.“

A. Tamošiūnas, kaip pagrindinę valstybės vertybę, išskiria jaunąją kartą. Pasak pašnekovo, meilė tėvynei turėtų būti skiepijama tiek šeimoje, darželyje, mokykloje, tiek kolegijoje ar universitete. „Reikia taip įtvirtinti jaunus žmones, kad kuo daugiau jų liktų Lietuvoje. Turime padėti rasti savo vietą po saule, suteikti galimybę augti bei tobulėti, kaip žmonėms ir kaip specialistams.“

Užsienio universitetai ruošia ne vien tik genijus

Tik suteikiant geras mokymosi ir gyvenimo sąlygas galima sulaikyti jaunimą nuo emigravimo. Tuo suinteresuota „Arvi“ įmonių grupė bendrauja su įvairių pakopų mokslo įstaigomis. Plataus profilio pagalba teikiama gimnazijoms, kolegijoms ir universitetams. A. Tamošiūnas mini Aleksandro Stulginskio universitetą – šios mokslo įstaigos studentai noriai laukiami grupės įmonėse.

„Vasaros metu pas mus darbuojasi nemažai studentų. Tokių, praktiką atliekančių jaunuolių, šiais metais suskaičiavome per penkiasdešimt. Leidžiame išbandyti jėgas žemės ūkyje, o norintiems ir galintiems dirbti šioje srityje pasiūlome pasilikti. Visgi natūralu, kad atsiranda ir tokių, kurie per praktikai skirtą laiką pamato, kad juos labiau domina mokslinis darbas arba išvis kitokia veikla,“ – atvirauja pašnekovas, primindamas, kad moderniajam žemės ūkiui reikalingi ir biotechnikos, selekcijos, informacinių ir nano technologijų specialistai.

Vyras džiaugiasi, kad šalia tokių aukštojo mokslo įstaigų kaip Aleksandro Stulginskio universitetas  kuriamos didelės mokslo tyrimų bazės, kur Lietuvos jaunimui suteikiamos plačios galimybės siekti žinių pačiame aukščiausiame lygyje. „Garsieji pasaulio universitetai savo vardu gali pritraukti itin gabų jaunimą, tad sudaromas įspūdis, kad juose ruošiami vien tik genijai. Manau, kad mūsų šalies dėstytojai yra pakankamai aukšto, arba netgi aukštesnio, lygio, nei daugumos prestižinių įstaigų, tad dėl studijų kokybės abejoti nevertėtų.“

Dėl verslo sektoriaus ženkliai gerėja studijų kokybė

A. Tamošiūnas kadaise pats studijų dienas leido vos už keleto kilometrų nuo Kauno esančiame universiteto miestelyje. Šiuo metu jis minimas ir kaip vienas iš universiteto dėstytojų bei mecenatų.

Absolventų klubui „Alumni“ priklausantis vyras džiaugiasi, kad dėl verslo sektoriaus studijų kokybė kasmet ženkliai gerėja. Tam įtakos turi modernizuojamos auditorijos, tiesioginis studentų bei mokslinių tyrimų rėmimas. „Kasmet siūlome bakalauro bei magistro darbų temas. Džiaugiamės rimtai dirbti pasiruošusiais studentais, įsigilinančiais į rašto darbų objektus. Kadangi naujausi moksliniai tyrimai reikalauja didelių investicijų, būtent šie jauni žmonės padeda įmonei būti naujausių mokslo ir technologinių idėjų smaigalyje.“

Aivaras Ventis

Lietuvos keliai Baltarusijos kryptimi pastaruoju metu primena kažkada liūdnai pagarsėjusius kelius Lenkijoje: stipriai išdaužyti, duobėti ir apleisti, pasienyje akis ir svečiams iš Baltarusijos, ir į šią šalį vykstantiems lietuviams bado nusidėvėjusi danga.
Tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Skirmantas Skrinskas tikina, kad šiuos metus galima vadinti minėtojo regiono kelių rekonstrukcijos startu, o per porą metų padėtis šiuose keliuose turėtų pasikeisti iš esmės.
Pavyzdžiui, iki gruodžio mėnesio kelyje Vilnius–Lyda bus sustiprinta ir paplatinta kelio danga tarp Jašiūnų ir Šalčininkų, rekonstruotas tiltas per Visinčią. Metų pabaigoje turėtų būti pradėti ir kelio Vilnius–Minskas plėtros darbai, kurių metu per 12 mėnesių beveik visame kelyje iki Medininkų pasienio kontrolės punkto ketinama seną betoninę kelio dangą pakeisti asfaltbetonine, įrengti apšvietimą ties pėsčiųjų perėjomis, rekonstruoti pralaidas bei drenažo įrenginius.
“Kadangi kelias yra pasienio zonoje ir čia formuojasi ilgos laukiančių sunkiasvorių transporto priemonių eilės, ruože nuo 28 km bus įrengta dešimt pagalbinių aikštelių, o nuo 31,6 km kelias bus išplatintas iki keturių eismo juostų”, – planus vardija S.Skrinskas, pažymėdamas, kad šiemet bus rekonstruojami ir keliai Vilnius–Polockas bei Švenčionys–Adutiškis, o Šalčininkų rajone iki kitų metų bus išasfaltuoti trys žvyrkeliai.
Aiškindamas, kodėl prasti šio regiono keliai prisiminti tik dabar, S.Skrinskas aiškina, kad Kelių direkcija visada investuoja tik į tuos projektus, kurių vidinė grąžos norma (VGN) yra ne mažesnė nei 5,5 proc. – kaip tik tiek rekomenduoja ES. Todėl daugiausiai investicijų sulaukia intensyviausi ir blogiausios būklės kelių ruožai, o Baltarusijos kryptimi vedantys keliai nepatekdavo nei į vieną, nei į kitą kategoriją.

Per aštuonerius metus Europos Sąjungoje senbuvių neprisivijome nei pagal socialinius, nei pagal ekonominius rodiklius, tačiau smarkiai pasistūmėjome į priekį pagal informacinių technologijų plėtrą.

Jei reikėtų, remiantis statistiniais duomenimis, nupiešti Lietuvos paveikslą Europos Sąjungoje, jis atrodytų taip, kaip XIX amžiaus mūsų šviesuolis: skurstantis, bet išsilavinęs ir turintis daug potencialo.
Taip, Lietuva – skurdi šalis, BVP vienam gyventojui čia sudaro vos 61 proc. ES vidurkio, piliečiai dirba už vieną mažiausių minimalių atlyginimų ES, pusė gyventojų glaudžiasi perpildytuose butuose, o net penktadalis gyvena namuose su prakiurusiu stogu ar langais. Kita vertus, Lietuvoje beveik trečdalis visuomenės turi aukštąjį išsilavinimą, 90 proc. lietuvių kalba bent viena užsienio kalba, o informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūra bene pažangiausia Europoje: pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skvarbą Europoje, o mobiliojo ryšio abonentų šiuo metu yra 4,89 mln. – daugiau nei gyventojų.
IT infrastruktūrą kūrėme tuščioje vietoje
Per aštuonerius metus pagal socialinius ar ekonominius rodiklius prisivyti Europą, socialinę gerovę kūrusią daugelį dešimtmečių, buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tačiau tose srityse, kuriose mūsų startinės pozicijos su kitomis ES šalimis buvo panašios, šiuo metu neturime ko gėdytis. Per aštuonerius metus, praleistus ES gretose, labiausiai pasistūmėjome informacinių technologijų ir interneto srityje, nes ten, kur neturėjome jokios infrastruktūros, panaudodami ES paramą, diegėme pažangiausias technologijas.
„Šalys, kurios turėjo skaitmenines telefono linijas, jas išnaudojo. O mes neturėjome išplėtoto skaitmeninių linijų tinklo, todėl mums parankiau buvo kloti šviesolaidinį kabelį, nes šios investicijos ilgalaikės“, – pabrėžia asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Vis dėlto ekspertas įsitikinęs, kad nereikėtų labai didžiuotis ir siekti būtų lyderiais pagal šviesolaidinio interneto greitį ar skvarbą. „Norėtųsi būti pirmiems pagal gyventojų, verslo, Vyriausybės gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis. Infrastruktūra – tik kelias, kuriuo kažkas turi važiuoti“, – atkreipia dėmesį A.Plečkaitis.
Postūmis interneto naudojimo atžvilgiu taip pat didžiulis. A.Plečkaitis primena: šiandien reguliariai internetu naudojosi 61 proc. visų 16 – 74 metų amžiaus gyventojų, 83 proc. valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų teikia pirmojo lygio elektronines paslaugas internetu. 2004 m. pradžioje skaičiai buvo visai kitokie: internetu reguliariai naudojosi tik 22 proc. Lietuvos gyventojų, o pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę aplinką lygis Lietuvoje siekė 50 proc.
„Manyčiau, kad pasiekėme kur kas daugiau, nei būtume galėję pasiekti nebūdami ES, nes atsirado aiškus kelias, kuriuo turime judėti, atsirado struktūrinė parama ne tik el. valdžios, bet ir el. verslo projektams, tad įmonės galėjo palengvinti IT įsigijimo naštą ir sparčiai modernizavosi. Dabar per 90 proc. įmonių Lietuvoje naudojasi internetu“, – apibendrina A.Plečkaitis.
ES eina socialinės gerovės, mes – liberalizmo keliu
Nesmagiausia su kitomis ES šalimis lygintis pagal socialinius ir ekonominius rodiklius, nes šiose srityse atrodome išties apgailėtinai, o pasididžiuoti galime tik prieš Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Prieš kelerius metus buvę mūsų lygos žaidėjai lenkai ir estai jau gerokai išsiveržę į priekį. Koją Lietuvai dar pakišo ekonominė krizė. Ekonomikos plėtrą iliustruojantis rodiklis – BVP vienam gyventojui – per krizę smuktelėjo žemyn: 2008 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pasiekė 61 proc. ES vidurkio, o po metų jau nukrito iki 55 proc. Nedarbas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, o darbo našumas – 62 proc. ES vidurkio. Taigi nenuostabu, kad, „Eurostato“ tyrimo duomenimis, patenkame tarp keturių skurdžiausių ES šalių, kur realios namų ūkių pajamos vienam nariui du kartus mažesnės negu valstybėse, kurių gyventojai gauna didžiausias pajamas.
Vis dėlto vadybos konsultantas Edmundas Piesarskas mano, kad keliame sau pernelyg didelius lūkesčius, nes per aštuonerius metus ir negalėjome pasivyti Europos. „Kad per tiek laiko pasivytume ES senbuves, turėjome augti fantastiniais tempais, o jos turėjo ristis žemyn. Kitas dalykas – mentaliteto klausimas. Mūsų startinė pozicija buvo visai kitokia – neturime tikrojo elito, smulkiojo šeimos verslo tradicijų,
o visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kažkas mumis turi pasirūpinti“, – dėsto E.Piesarskas.
Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Poviliūnas atkreipia dėmesį ir į skirtingas senosios Europos ir naujųjų narių raidos trajektorijas. „Stiprioji Europa orientuota į gerovės idealus, daug dėmesio skiria kovai su skurdu, socialinei lygybei. O mūsų trajektorija, ku ri susiformavo iki mums įstojant į ES, labiau projektuota remiantis Pasaulio banku, kuris orientuojasi į liberalią ideologiją.
Kai kurių vakariečių gyvenimo lygis mūsiškį dar lenkia maždaug dvigubai
Europos idealams prieštaraujančiai grupei“, – kodėl ne itin pasistūmėta socialinės apsaugos srityje, aiškina profesorius.
Pasak A.Poviliūno, Lietuva socialinei apsaugai skiria tik 12-13 proc. BVP, Skandi navijos šalys – per 30 proc. „Tai dideli skirtumai. Ar galėtų Lietuva skirti 30 proc.? Ne galėtų. Tai ne tik politinės valios, bet ir institucinės valstybės sąrangos dalykai. Mes esame įpratę taip gyventi ir vargu ar galime radikaliai keisti žaidimo taisykles“, – mano sociologas.
Tuo tarpu įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas neabejoja, jog įstojus į ES gyvenimas pagerėjo absoliučiai visose srityse, tik problema, kad dalyje sričių išryškėjo didelė diferenciacija: tie, kurie gyveno gerai, gyvena vis geriau, o dalis žmonių neprisitaikė prie laisvosios rinkos ir prie pokyčių. Tai patvirtina ir „Eurostato“ duomenys, rodantys, kad didžiausi gyventojų pajamų skirtumai užfiksuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje.
„Infrastruktūros ūkis per aštuonerius metus pakankamai daug pasistūmėjo – tiek mūsų keliai, tiek gatvės, tiek valymo įrenginiai. Sutvarkėme regioninius atliekų sąvartynus, tačiau dėl vidinio triukšmo sunkiai susišnekame dėl atliekų rūšiavimo, perdirbimo, energijos gavybos iš jų. Vis dėlto visi tie klausimai sprendžiami gerokai sparčiau, nei pajėgtume spręsti savo jėgomis – jei neperimtume iš ES patirties ir negautume tam pinigų“, – įsitikinęs G.Umbrasas.
Iš tiesų, nuo 2002–2003 m. padėtis smarkiai pasitaisiusi daugelyje sričių. Sparčiai keitėsi Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, ir nors tualeto namuose neturinčių gyventojų skaičiais vis dar šiurpiname civilizuotą Europą, progresas akivaizdus: gyvenančiųjų namuose su prakiurusiu stogu sumažėjo nuo 32 iki 21 proc., neturinčiųjų nei vonios, nei dušo dalis susitraukė nuo 23 iki 16 proc., o neįsirengusiųjų tualeto viduje – nuo 25 iki 17 proc.
Gyvenant ES draugijoje apmažėjo ir didžiausi visuomenės skauduliai. 2003 m. buvome pirmi Europoje pagal mirčių keliuose skaičių, tačiau iš ES lėšų tvarkomi keliai ir taikomos saugaus eismo priemonės prisidėjo prie to, kad avarijų nusinešamų gyvybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 23,8 iki 8,6. Gerėjant gyvenimui bei prisidėjus emigracijai, Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas: nors Baltijos šalys vis dar pirmauja ES pagal žmogžudysčių skaičių, 2003 m. Lietuvoje buvo užregistruota 9,4 žmogužudystės 100 tūkst. gyventojų, o 2009 m. – 5,6.
Svarbu ne tik parama, bet ir patirtis
Daugelis ekspertų, kalbėdami apie Lietuvos narystės ES naudą, pabrėžia struktūrinių fondų poveikį, kuris, įvairiais skaičiavimais, 1–2 proc. paskatino Lietuvos ekonomikos augimą. „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė tvirtina, kad net ir statybų bumo laikotarpiu tie investiciniai projektai, kurie buvo susiję su ES para-ma, buvo kryptingesni – nukreipti į gamtosaugos projektus bei infrastruktūros plėtrą ir ilguoju laikotarpiu didins šalies konkurencingumą. Be to, svarbu ir kitas narystės aspektas
– gerosios patirties perėmimas iš ES senbuvių.
„Mano galva, svarbiausia laisvas prekių judėjimas ir tai, kad mūsų verslas ypač po Rusijos krizės pakankamai greitai ir sėkmingai integravosi į Vakarų rinkas. Kitas dalykas – laisvas asmenų judėjimas, tai, kad žmonės gali semtis patirties, perimti geriausią patirtį“, – svarsto E.Piesarskas.
„Jei nebūtume įstoję į ES, gal mūsų ekonomika būtų ne taip sparčiai augusi ir ne taip smarkiai kritusi. Tikėtina, būtume stabilesni, bet ne tiek pajudėję į priekį“, – apibendrina E.Piesarskas. ■

Vizito į Lenkiją kitą savaitę vykstantis premjeras Andrius Kubilius teigia su šios šalies ministru pirmininku Donaldu Tusku ketinantis aptarti ekonominio bendradarbiavimo, energetikos klausimus.

“Kaip visada su Lenkijos premjeru, su kuriuo tikrai labai atvirai kalbame apie pačias įvairiausias problemas ir labai dalykiškai, aptarsime visą eilę problemų: energetika, ekonominis bendradarbiavimas, bendradarbiavimas ES reikaluose, tarpusavio reikalai”, – BNS šeštadienį Rukloje vykstančiame konservatorių partijos sąskrydyje sakė A.Kubilius.

“Mes jau seniai derinome su premjeru D.Tusku tokią galimybę pasikalbėti, dar nuo susitikimų Vokietijoje ir Bukarešte, tai buvo gegužės mėnesį. Planavome, kad gal bus proga per futbolą ,bet nepavyko suderinti. Tai dabar važiuoju”, – teigė jis.

Pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties.

Lenkijos vardas mirga bet kurio amžiaus Lietuvos istorijos puslapiuose: keičiasi santykių su ja pobūdis, bet Lenkijos veiksnys reiškiasi Lietuvos istorijoje nuo pat pirmojo Lietuvos paminėjimo.

Jeigu pasakytume, kad Lietuvos istorija yra Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, tai būtų nemaža tiesa, kaip, beje, ir atvirkštinis teiginys – Lenkijos istorija be Lietuvos sunkiai įsivaizduojama.

Kryžius ir kalavijas

Antrasis istorinis Lenkijos valdovas ir pirmasis karalius Boleslovas Narsusis (992–1025) pademonstravo dar jaunos Lenkijos valstybės galią: jis trumpam buvo užėmęs Čekiją, ilgesniam laikui – Moraviją, kovojo su Kijevo Rusia, buvo įžengęs į patį Kijevą, svajojo ir apie prūsų nukariavimą. Kadangi šie buvo nekrikštyti, čia karinę veiklą derino su krikščionybės platinimo misijomis. Pirmasis jo paremtas misionierius buvo vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. 996 m. jis žuvo Prūsijoje ir tapo pirmuoju Lenkijos šventuoju bei globėju. Antrasis, misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, 1009 m. žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje, o šio įvykio aprašymas tapo pirmuoju Lietuvos paminėjimu.
Lenkų bandymai sukrikščioninti savo kaimynus prūsus ypač suintensyvėjo XIII a., kai kylanti Lietuvos valstybė ėmė telkti apie save baltų žemes, ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada prūsai pripažins Lietuvos valdžią. Tačiau 1207 m. pradėtos lenkų cistersų krikščioniškos misijos Prūsijoje, 1222–1223 m. paremtos ir lenkų kunigaikščių kryžiaus žygių, sukėlė atsakomuosius prūsų antpuolius, nuo kurių ypač nukentėjo kaimyninė Mazovijos kunigaikštystė.
Kunigaikštis Konradas Mazovietis kreipėsi pagalbos į Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordiną, kurio vienuoliai riteriai, pakviesti Silezijos kunigaikščio Henriko Barzdotojo, dalyvavo jau 1222 m. žygyje į Prūsiją. 1228 m. kryžiuočiai gavo iš Konrado valdyti Prūsijos kaimynystėje buvusią Kulmo (Chelmno) žemę ir 1231 m. pradėjo Prūsijos nukariavimą, kuris užtruko iki 1283 m., kai jie atsirėmė į Lietuvos gynybinę liniją.
Kryžiuočių pakvietimas į Pabaltijį buvo nelaimė ne tik prūsams ir lietuviams, bet ir patiems lenkams, prieš kuriuos ordinas galiausiai irgi atgręžė savo ginklus. Kryžiuočiai visiškai užvaldė ne tik Konrado jiems kaip lėną duotą Kulmą, bet ir Gdansko Pamarį (1309 m.), o protarpiais valdė ir Dobrynės žemę.
Tad kovos su kryžiuočiais, o ne parama jiems ar bendradarbiavimas su jais, tapo Lenkijos istorijos herojiškojo naratyvo dalimi. Iki šiol lenkų istorikai ginčijasi dėl reikšmingesnio savo vaidmens, sutriuškinant kryžiuočių galybę Žalgirio mūšyje (1410 m.), o ne didžiuojasi tais lenkų riteriais, kurie iki pat XIV a. pabaigos kovojo už „Dievo karalystę“ kryžiuočių rengiamuose „reisuose“ į Lietuvą.

Pirmosios sąjungos

XIII a. Lietuvos ir Lenkijos santykiai daugiausia buvo priešiški. Nuolat pasitaikantys lietuvių antpuoliai į lenkų žemes, nors kartais ir besivaidijantiems kunigaikščiams (tam pačiam Konradui Mazoviečiui) pakvietus, nepranašavo būsimo suartėjimo.
Tiesa, galimybių tam buvo. Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas I parėmė Tautvilo burtą koaliciją prieš Mindaugą, jo valdose 1253 m. buvo įšventintas ir Tautvilo stovyklos proteguotas alternatyvus Lietuvos vyskupas Vitas, kuris, Tautvilui pralaimėjus karą prieš Mindaugą, 1255 m. atsisakė vyskupo pareigų. Pats Ziemovitas I žuvo 1262 m., į Mazoviją įsiveržus Lietuvos kariuomenei.
1279 m. Lietuvos valdovas Traidenis užmezgė pirmąją dinastinę sąjungą su Lenkijos kunigaikščiais, už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II (Konrado Mazoviečio anūko ir Ziemovito I sūnaus) ištekindamas savo dukterį Gaudimantę.
Reikšmingesnė sąjunga, jau 1325 m., buvo sudaryta tarp Lietuvos valdovo Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos. Ji sureguliavo bekylantį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Haličo-Volynės palikimo. Sąjungą sutvirtino Vladislovo sūnaus ir būsimo įpėdinio Kazimiero santuoka su Aldona Gediminaite (ji mirė 1339 m. ir paliko dvi dukteris). Nors ši sąjunga ir davė Lietuvai tam tikros naudos kovoje su kryžiuočiais (Vladislovo Lokietkos Lenkija įsivėlė į karą su Vokiečių ordinu), 1340 m. atsinaujinusios kovos dėl Haličo-Volynės palikimo ilgam atšaldė Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Krėva ir Žalgiris

Tikras Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvoje, kai abi šalys susitarė dėl Jogailos vedybų su Lenkijos sosto įpėdine Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukterimi. Jogaila turėjo krikštytis, pakrikštyti Lietuvą ir tapti Lenkijos karaliumi, sujungdamas Lietuvą ir Lenkiją savo valdžioje. Vengrijos karalius Liudvikas Didysis, 1370–1382 m. valdęs ir Lenkiją, Haličo žemę – Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos obuolį – perdavė valdyti vengrams. Į savo, bet ne Lenkijos, valdžią jis bandė perimti ir Volynę. Tad Lenkijos ir Lietuvos pozicija Haličo-Volynės klausimu supanašėjo: reikėjo neleisti ten įsigalėti vengrams.
Tarp abiejų šalių nebuvo prieštaravimų ir kryžiuočių klausimu. Lietuvai tai buvo šansas įveikti savo nuožmiausią priešą, kurio antpuoliai jau ėmė siekti valstybės centrą – Vilnių ir Trakus. Todėl Krėvos sutartį bei krikšto akciją parėmė ne tik Jogailos broliai, bet ir su juo laikinai susitaikęs Vytautas.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas kovoje su kryžiuočiais buvo sėkmingas: 1410 m. pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, ordinas buvo idėjiškai diskredituotas 1414–1418 m. vykusiame Konstanco bažnytiniame suvažiavime ir galiausiai 1422 m. turėjo priimti jam primestas Melno taikos sąlygas. Tačiau bendradarbiavimo poreikis tuo ir baigėsi. 1429 m. Vytautas Didysis pasuko Lietuvos politiką valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo linkme. Ir nors jis nespėjo karūnuotis Lietuvos karaliaus karūna, po jo mirties 1430 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo atviras karas.

Lucko karas

Vos sužinoję apie Vytauto mirtį, lenkų ponai užėmė Lietuvos valdytą Vakarų Podolę, o 1431 m. nusenusio Jogailos formaliai vadovaujama Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvos valdas Volynėje ir apgulė Lucko pilį. Nežinia, kuo visa tai galėjo baigtis, jei ne didvyriška Lucko gynyba ir Švitrigailos sudaryta karinė sąjunga su Vokiečių ordinu. Šiam įsiveržus į Lenkijos teritoriją, lenkai buvo priversti skubiai trauktis iš LDK teritorijos.
Lenkijos ir Lietuvos sudarytos paliaubos baigėsi netikėtai: 1432 m. lenkų sukurstyta Lietuvos diduomenės dalis nuvertė Švitrigailą ir didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį, kuris įsipareigojo atnaujinti Lietuvos uniją su Lenkija ir net perleisti jai Olesko pilį Volynėje, jei Lenkijai pavyks ją užimti (Oleskas, kaip ir dauguma kitų rusiškųjų Lietuvos žemių, vis dar pripažino Švitrigailos valdžią).

Tarp unijos ir karo

Šiuo laikotarpiu prasideda vienas keisčiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpių, kai lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta ir karo būsena paradoksaliai susipynė su abiejų valstybių unijos išsaugojimo siekiais. Nei Žygimantas Kęstutaitis, nei jį iškėlę Lietuvos ponai nedegė meile ir ištikimybe Lenkijai. Bet net 1440 m. Švitrigailos šalininkų įvykdytas Žygimanto nužudymas nepakeitė formalaus suartėjimo su Lenkija politikos. Įtakingiausia Jono Goštauto vadovaujama diduomenės grupuotė užimti Lietuvos sosto iš Lenkijos pasikvietė trylikametį Jogailos sūnų Kazimierą, o 1447 m. neprieštaravo, kad jis užimtų ir po brolio mirties likusį laisvą Lenkijos sostą.
Nepaisant to, Lietuvos diduomenėje vyravo akivaizdžiai antilenkiškos nuotaikos: tebevyko atviras konfliktas su Lenkija dėl Volynės ir Podolės, o Lietuvos ponai net bijojo vykti į derybas su lenkais, bijodami, kad šie jų neišžudytų. Šiuo metu net buvo demonstratyviai surengta lietuvių bajorų 1413 m. Horodlėje gautų lenkiškų herbų grąžinimo akcija.
Kas gi skatino Lietuvos elitą nenutraukti unijinių ryšių su Lenkija? Matyt, susipynė keletas atsitiktinumų, kylančios Lietuvos diduomenės siekis turėti silpną valdovą, kuris netrukdytų jai tvarkytis valstybėje savo nuožiūra (tam labai tiko iš pradžių mažametis, o vėliau Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras), taip pat pagarba jau besiklostančiai tradicijai.
Tiesa, unijos idėja Kazimiero laikais pamažu geso, ir atrodė, kad, Lenkijos ir Lietuvos sostus pasidalijus jo sūnums Jonui Albrechtui ir Aleksandrui, turėjo galutiniai išblėsti. Bet vėl atsitiko kitaip.

Maskvos grėsmė ir Liublino unija

Skaudų smūgį Lietuvai sudavė Rusija, 1500 m. užimdama apie trečdalį Lietuvos valstybės teritorijos. 1500–1503 m. karo su Rusija metu buvo sutarta atnaujinti Lenkijos ir Lietuvos uniją: Lietuvai reikėjo pagalbos, o Lenkija nenorėjo prarasti savo įtakos Lietuvoje. Nuo šiol Rusija buvo svarbiausias veiksnys, palaikantis Lenkijos ir Lietuvos unijos gyvybingumą.
Atrodytų, santykių su Rusija susikomplikavimo pakako, kad 1569 m. būtų sudaryta dar glaudesnė Liublino unija, numačiusi ne tik bendrus valdovus, bet ir bendrus seimus. Iš tikrųjų situacija buvo sudėtingesnė. Įsivėlusi į Livonijos karą, Lietuva sunkiai bepajėgė atlaikyti Rusijos spaudimą. Ji prarado Polocką ir didžiąją dalį neseniai prisijungusios Livonijos.
Taip klostantis įvykiams, Lietuvos bajorija tikėjosi broliškos Lenkijos pagalbos, o Lenkijos elito galvose subrendo mintis pareikalauti galutinės Lietuvos inkorporacijos į Lenkijos valstybę. Tokiomis sąlygomis derybos dėl naujų unijos sąlygų vyko nelengvai. Vykstant, kaip vėliau paaiškėjo, galutiniam derybų etapui 1569 m. Liublino seime, Lietuvos delegacija net paliko seimą, protestuodama prieš ultimatyvius lenkų reikalavimus.
Ir štai čia įvyko precedento neturintis prievartos aktas, padėjęs tvirtus Lietuvos ir Lenkijos „brolybės“ pagrindus trims artimiausiems šimtmečiams. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė, kad atskiria nuo Lietuvos ir perduoda Lenkijai Palenkę ir visas Lietuvos valdomas Ukrainos žemes. Vienu ypu Lietuva neteko dar trečdalio teritorijos, bet šį kartą ją atėmė ne priešas, o savas valdovas. Tai vienintelis toks atvejis Lietuvos istorijoje, neturintis analogo ir daugelio kitų valstybių istorijoje.
Gavusi tokį smūgį iš artimiausio sąjungininko ir savo valdovo, taip pat būdama patekusi į itin sunkią padėtį dėl karo su Maskva, Lietuva turėjo nusileisti ir priimti Liublino unijos sąlygas.

Polonizacija

Liublino unija nepanaikino Lietuvos valstybingumo, bet jį gerokai apribojo. Maža to, jungtinėje valstybėje jis ir toliau tirpo. 1697 m., priėmus vadinamąjį teisių sulyginimo įstatymą, Lietuvos raštvedyboje įvesta lenkų kalba (vietoj rusėnų kalbos), suvienodintos Lietuvos ir atitinkamų Lenkijos pareigūnų teisės. Tačiau blogiausia tai, kad valstybė apskritai silpnėjo ir šalis grimzdo į anarchiją – ne tik Lietuva, bet ir visa Abiejų Tautų Respublika.
1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, bandžiusi stiprinti centrinę valdžią ir riboti bajoriškąją demokratiją (buvo naikinami karalių rinkimai, smulkiųjų bajorų teisė dalyvauti seimeliuose, ribojama Seimo teisė svarstyti įstatymus), ignoravo ir Lietuvos, kaip valstybės, teises, vietoj atskirų Lenkijos ir Lietuvos pareigybių steigė bendras komisijas. Nėra tiesa ir pastaruoju metu populiarus teiginys, esą Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos valstybingumo naudai koregavo spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas. Jis nieko nekeitė Konstitucijoje, tik smulkiau reglamentavo bendrų komisijų sudarymo tvarką, kurioje numatytos palankesnės sąlygos Lietuvos diduomenei, bet ne kokios nors Lietuvos valstybės teisės.
Kitas svarbus poliublijinės Lietuvos bruožas buvo kalbinė Lietuvos diduomenės ir vidutinės bajorijos polonizacija. Nors šis reiškinys niekada iki galo neįtraukė plačiųjų smulkiosios bajorijos masių, jos poveikis Lietuvai buvo milžiniškas. Kultūriškai XVIII a. pabaigoje Lietuva atrodė kaip Lenkijos provincija. Bet koks svarbesnis reikalas su bent kiek svarbesniais žmonėmis čia galėjo būti aptartas tik lenkų kalba.
Atskiruose etninės Lietuvos regionuose (Rytų Lietuvoje, Kėdainių ir Kauno apylinkėse) polonizacija persimetė ir į smulkiųjų bajorų bei valstiečių gretas. Lietuviškai kalbanti Lietuva atsidūrė ties išnykimo riba, ir tai buvo akivaizdu net tai apsišvietusiai ir romantiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, kuri XIX a. pradžioje susirūpino nykstančios lietuvių kalbos liekanų tyrinėjimu bei žavėjosi Lietuvos praeitimi. „Lietuva jau visa yra praeityje“, – 1828 m. „Konrado Valenrodo“ pratarmėje rašė Adomas Mickevičius.

Unijos idėją keičia tautinio atgimimo idėja

1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai Lietuva, o 1815 m. – ir Lenkijos branduolys atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Kol abiejų šalių visuomenė tebebuvo bajoriška, tebegyvavo ir unijinė tradicija bei jungtinės valstybės atkūrimo idėjos. Tęsėsi ir Lietuvos polonizacija.
Unijinių tradicijų dvasioje kilo ir 1830–1831 bei 1863–1864 m. sukilimai. Pastarasis sukilimas buvo paskutinis aktyvus ATR bajoriškosios visuomenės pasireiškimas, į kurį jau smelkėsi naujų visuomeninių santykių apraiškos. 1861 m. Rusijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimas pradėjo visuomenės transformaciją, po kurios į politinio gyvenimo sceną įsiveržė iš valstiečių kilusi tautinė inteligentija. Jono Basanavičiaus „Aušra“ (1883–1886), Vinco Kudirkos „Varpas“ (nuo 1889 m.), o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai tapo šios naujos politinės jėgos manifestu.
Lietuviškai kalbančios Lietuvos iškilimas lenkams ir sulenkėjusiai Lietuvos bajorijos daliai buvo nemaloni staigmena. Stiprėjo nepasitikėjimas lenkų kalbą atmetančiais lietuviais, aplenkėjusiuose Lietuvos regionuose prasidėjo kova dėl lietuviškų ar lenkiškų pamaldų, kartais virsdavusi muštynėmis bažnyčiose. Lenkiškos Lietuvos šalininkai nenorėjo taip lengvai pasiduoti, nors didžiojoje etninės Lietuvos dalyje nebeturėjo jokių galimybių dominuoti. Unijos idėja mirė ir daugelio pragmatiškai mąstančių sulenkėjusių lietuvių galvose. Atėjo laikas pasirinkti tautybę – lenkų, lietuvių, o baltarusiškose ar paribio teritorijose – dar ir baltarusių.

Juodasis dvidešimtmetis

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė Rusijos imperiją ir sudarė sąlygas atsikurti Lenkijos ir Lietuvos valstybėms. Apie Lenkijos ir Lietuvos uniją jau nebegalėjo būti rimtos kalbos. Tačiau atsikurianti Lenkijos Respublika pretendavo į visas buvusios ATR žemes, kaip tariamai lenkiškas. Tačiau į jas entuziastingai besiveržiantiems Lenkijos laisvės kovotojams teko susidurti su kitokia realybe. Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje į šiuos „lenkiškų žemių vaduotojus“ buvo žiūrima priešiškai. Po permainingų kovų Lenkija įsitvirtino tik labiau polonizacijos paveiktoje Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Rytų Lietuvos dalyje.
Lietuvai tai reiškė sostinės Vilniaus praradimą, su kuriuo ji negalėjo susitaikyti. To pasekmė – atviras Lietuvos ir Lenkijos karas. Šią įtampą savotiškai bandė panaikinti Lenkija, pateikdama Lietuvai 1938 m. kovo 17-osios ultimatumą – tučtuojau užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius pagal jos padiktuotas sąlygas. Tarp tų sąlygų, tiesa, nebuvo atviro reikalavimo pripažinti okupuotą Vilnių teisėta Lenkijos dalimi – matyt, net veikdama iš jėgos pozicijų, Lenkijos vadovybė pabijojo, kad šito gali būti per daug.
Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. ir Lietuvos okupacija 1940 m. vėl grąžino abi tautas į nelaisvų tautų gretas. Lenkijos ir Lietuvos teritorinį konfliktą išsprendė okupantai – Stalinas ir Hitleris, vėliau – Stalinas ir jo Vakarų sąjungininkai. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos žemėlapis buvo perbraižytas neatpažįstamai, pasikeitė ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos ribos. Su šiomis ribomis 1990 m. Lietuva atkūrė savo laisvę.

Netolygiai gyjančios praeities žaizdos

1988–1990 m. iš sovietinės sistemos besivaduojančios Lietuva ir Lenkija parodė kur kas daugiau tarpusavio supratimo nei ankstesnės šių šalių kartos, kurios vadavosi iš carinės Rusijos griuvėsių. Atrodė, kad vyresnės kartos atmintyje dar gyvas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus jau užmirštas, o istorijoje atėjo metas ieškoti susitaikymo ir šviesiųjų abiejų tautų santykių puslapių.
Abiejų tautų santykius tuo metu temdė tik Vilniaus krašto prosovietinių lenkų autonomininkų veikla, kurios oficialioji Varšuva vis dėlto neparėmė. 1990–1991 m. jie nevengė kolaboruoti su okupacine SSRS valdžia ir veikti prieš Lietuvos valstybę. Kad ne visas sunkus praeities paveldas įveiktas, parodė ir 1994 m. Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių sutartis, kurioje Lenkija atsisakė pasmerkti 1920–1939 m. vykdytą Vilniaus krašto okupaciją.
Šiandieniniai, šiek tiek nuosaikesni ar atsargesni, lenkų autonomininkų idėjiniai sekėjai jau sulaukia atviros paramos iš Lenkijos, o ir pačių Lenkijos vadovų lūpose nuskamba Vilniaus okupacijos paneigimai ar apgailestavimai dėl neva neteisingų sprendimų, nustačiusių rytines Lenkijos sienas.
Vis dėlto dabartinės Lenkijos ir Lietuvos santykių būklės negalima laikyti blogiausia, kokia yra buvusi šių šalių istorijoje. Veikiau galima būtų stebėtis, jei po tokios istorijos nebūtų likę jokių jos recidyvų. Juos įveikti gali padėti tik sąžiningas abiejų pusių žvilgsnis į istoriją, joje slypinčių skaudulių išsiaiškinimas ir susitaikymas, pagrįstas supratimu, o ne nutylėjimu.

Tomas Baranauskas, istorikas

Lygiai prieš 200 metų milžiniška Napoleono armija pežygiavo per Lietuvą ir stipriai ją nusiaubė.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821 m.), dažniau vadinamas tiesiog Napoleonu – ypatinga XIX a. Europos istorijos figūra. Tai paprasto Korsikos salos advokato sūnus, dėl savo fenomenalių gabumų ir valios tapęs ne tik žymiausiu visų tautų ir laikų karo vadu, bet ir Prancūzijos imperatoriumi, karo žygiais sudrebinęs Europą ir mirtinai įbauginęs jos valstybių vadovus. Nors Lietuvoje jis buvo labai neilgai, vis dėlto ir čia spėjo palikti gilų pėdsaką: jo vardu ir šiandien tebekrikštijami vaikai, pavadinti kalnai ir kalneliai – pavyzdžiui Lepelionių piliakalnis Prienų rajone dar vadinamas Napoleono kepure. Jo sukurtas ir jo vardu vadinamas Civilinis kodeksas galiojo didelėje Lietuvos dalyje iki pat 1940 m.
Tiesa, dėl savo nesaikingų užmojų – užkariauti visą Europą, o gal ir Indiją, jis gyvenimą baigė tremtyje, nelaisvėje, bet tas nekliudo prancūzams jį laikyti savo nacionaliniu didvyriu.

Į Maskvą – per Kauną ir Vilnių

Mūsų Užnemunė, dabartinė Marijampolės apskritis ir dalis Alytaus bei Kauno apskričių prancūzų valdžioje atsidūrė jau 1807 m. ir iš to kai ką laimėjo: Napoleonas čia, kaip ir kituose jo užgrobtuose kraštuose panaikino baudžiavą, tiesa, su išlygomis – valstiečiai gavo laisvę, bet negavo žemės. Kartu prancūzai pasiekė Nemuną – o už jo buvo jau Rusijos caro Aleksandro I valdos. Todėl dviejų imperijų karinis susidūrimas tapo neišvengiamas – nepaisant daugelio bandymų sureguliuoti santykius taikiai. Napoleonas kaltino rusų carą remiant jo mirtinus ir dar neįveiktus priešus – anglus, o rusai įtarė, kad prancūzai taikosi į ką tik jų užgrobtą Lenkiją. O Lietuvoje daug kas Napoleono laukė – bajorai tikėjosi atgauti turėtas neribotas laisves, o valstiečiai – kad Napoleonas panaikins baudžiavą ir likusioje krašto dalyje.
Napoleonas suprato, kad žygis į Rusiją bus sunkus, todėl rimtai jam pasirengė: sutelkė iki tol karų istorijoje neregėto dydžio armiją – per 600 tūkst. karių su 1400 patrankų. Jėgų persvarą jis turėjo didelę. Rusai prie vakarinių savo sienų buvo sutelkę tik 220 tūkst. karių ir 950 patrankų. Visa ši galinga prancūzų ir jų sąjungininkų – italų, ispanų, vokiečių, lenkų, austrų ir kitų tautų atstovų – masė  buvo nukreipta į Maskvą, nes Napoleonas pareiškė: „Eidamas į Peterburgą aš pagaučiau Rusiją už galvos; eidamas į Kijevą, aš pačiupčiau už kojų; eidamas į Maskvą, aš vienu smūgiu perversiu visos imperijos širdį.“
Taigi jo armija Rusijos link traukė keliomis kolonomis ir kryptimis, bet pagrindinę sutelkė ties Kaunu, kitoje Nemuno pusėje, Aleksoto kaime, (kur dabar lygiai taip pat vadinama Kauno dalis), čia atvyko ir pats imperatorius. Kaip tik jis atliko žvalgybą, parinko vietas, kur statyti 3 pontoninius tiltus armijai persikelti per upę – netoli tos vietos, kur Jiesia įteka į Nemuną. Taip Kaunas tapo svarbiausiu Rusijos sienos perėjimo punktu, nes čia buvo patogu atgabenti milžiniškas maisto ir ginklų atsargas, sukauptas Dancige ir Karaliaučiuje.
Tiltų statyba prasidėjo vėlyvą birželio 23-iosios vakarą ir vyko sparčiai ir sėkmingai. Po pusiaunakčio jie buvo baigti ir per juos patraukė armijos kolonos, nesutinkančios nė menkiausio rusų pasipriešinimo, mat šie pasitraukė. Napoleonas visa tai stebėjo per žiūronus, įsikūręs ant kalvos, kuri ir šiandien jo vardu tebevadinama. Jis ilgokai stebėjo ir gėrėjosi galinga savo armija, kurios, deja, laukė liūdnas likimas.
Bet to, kol kas niekas nežinojo, tad žygis vyko tiksliai pagal Napoleono nustatytą planą. Tiesa, birželio 24-osios popietę Kaune kilo baisi audra su perkūnija ir gausiu lietum. Vėliau kai kas tame įžiūrėjo nelaimės ženklą. Kaune imperatorius praleido porą dienų, sprendė kariuomenės aprūpinimo klausimus, nutarė įrengti čia didelį karo reikmenų sandėlį. Jis tikėjosi, kad rusų armija bandys gintis dar Lietuvoje, bet turint tokią galingą armiją, rusus pavyks sutriuškinti ir padiktuoti carui savo sąlygas – taip karas bus baigtas. Tačiau rusai pasirodė gudresni: jau birželio 26 d. caras iš Vilniaus pasitraukė Švenčionių link, o paskui jį netrukus pajudėjo ir visa jo kariuomenė, kartu ir valdininkai.
Napoleonui teko ją vytis ir brautis į Rusijos gilumą, o tas darė jo armijos aprūpinimo problemas vis sudėtingesnes – juk geležinkelių dar nebuvo. Birželio 28-osios rytą priešakiniai prancūzų daliniai įžengė į Vilnių, o po pietų pro Aušros Vartus čia įjojo patsai Napoleonas, po to jis nuo Gedimino kalno apžvelgė miestą, kuriame tuo metu siautė nemažai gaisrų, nes liepsnojo rusų padegti jų armijos maisto sandėliai. Vilniečiai prancūzus sutiko iš esmės palankiai, bet be didelio entuziazmo. Jis dar labiau sumažėjo, kai paaiškėjo, kad jie elgiasi ne kaip išvaduotojai, bet kaip užkariautojai, kaip ir prieš tai Kaune – grobė, plėšė, nes maisto jiems trūko.
Napoleonas Vilniuje praleido net 19 dienų. Per jas rūpinosi maisto tiekimu savo armijai, bandė sustiprinti jos drausmę. Jis tikėjosi, kad karą laimės greitai: „Aš atkeliavau, kad kartą ir visiems laikams pribaigčiau didžiuosius Šiaurės barbarus. Nepraeis nė mėnuo, ir jie klūpos prieš mane ant kelių.“
Lenkų ir Lietuvos bajorai laukė, kad būdamas Vilniuje Napoleonas atkurs senąją Abiejų Tautų Respubliką. Bet apsiriko: imperatoriaus planai buvo visai kitokie, lenkus jis vertino prastai: „Tauta lengvabūdė, ir sunku atkurti tokią valstybę, kuri galėtų ką nors naudinga nuveikti.“ O svarbiausia – jis vadovavosi auksine imperialistų taisykle – skaldyk ir valdyk! Todėl užkariavęs beveik visą Europą visur kūrė mažas karalystes ir kunigaikštystes, dalydamas jų sostus savo giminaičiams ir maršalams. Tą patį jis planavo pakartoti ir Lietuvoje, o kol kas 1812 m. liepos 1 d. savo dekretu paskelbė laikinąją valdžią – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės komisiją su vietos dvarininku Stanislovu Soltanu priešakyje. Ją turėjo prižiūrėti prancūzų komisaras, o svarbiausias jos uždavinys – aprūpinti Napoleono armiją pinigais, rekrūtais, arkliais, maistu ir pašarais.
Tačiau ši valdžia veikė prastai, o priežasčių tam buvo daug – į ją pateko žmonės be administracinio darbo patyrimo, visoje Lietuvoje kilo valstiečių neramumai, mat jie tikėjosi baudžiavos panaikinimo, kaip Užnemunėje, bet nesulaukė. Taigi prasidėjo maištai – valstiečiai neklausė savo ponų, nėjo lažo, slapstėsi miškuose, plėšikavo. O Napoleonas liepos 16 d. pagaliau paliko Vilnių ir su savo armija per Švenčionis, Vitebską, Smolenską nužygiavo tolyn į Rusiją, kol rugsėjo 14 d. pasiekė Maskvą.

Liūdnas kelias atgal

Istorikai jau porą šimtmečių svarsto, koks būtų buvęs prancūzų imperatoriaus likimas, jeigu ir Rusijoje jis būtų panaikinęs baudžiavą – mužikai to iš jo tikėjosi. Gyvendamas Maskvos Kremliuje Nepoleonas iš tiesų tokį klausimą svarstė, bet susipažinęs su J.Pugačiovo vadovaujamo valstiečių karo 1773–1775 m. istorija, duoti laisvę baudžiauninkams pabijojo – kad tas vėl nepasikartotų. Vietoj to ir braudamasis gilyn į Rusiją, ir įsikūręs Maskvoje Napoleonas vis kvietė carą Aleksandrą I tartis dėl taikos. Tačiau jo atsakymą gavo tik kartą, dar birželio 25-ąją: derybos galimos tik prancūzams palikus Rusiją. O laikas bėgo ne jų naudai – artėjo žiema, trūko maisto nors ir gerokai, iki 100 tūkst., sumažėjusiai armijai.
Taip penkias savaites praleidęs Maskvoje spalio 19 d. Napoleonas ryžosi ją palikti ir ieškoti patogesnės vietos žiemoti. Žinoma, tikėjosi žygiuoti kitu keliu, Ukrainos link, per karo dar nenuniokotus kraštus, bet rusų armija kelią į Pietus jam užtvėrė, o leistis į kautynes imperatorius jau nebesiryžo. Todėl jam ir jo armijai vėl teko traukti Smolensko, Borisovo, Vilniaus link, o armija nuolat tirpo – dėl šalčio (iki 30 °C.), bado, ligų, rusų puldinėjimų. Smurgainiuose Napoleonas savo karius paliko ir su nedidele palyda nuskubėjo į Paryžių – naujos armijos formuoti. Į Vilnių jis buvo užsukęs gruodžio 6 d., prieš tai pakeliui netoli Ašmenos vos nepakliuvęs į nagus kazokams. Po to vėl per Kauną, Marijampolę, Varšuvą, Leipcigą galiausiai gruodžio 18 d. pasiekė Paryžių.
Išvarginta, pakrikusi ir vis retėjanti prancūzų armija slinko lėčiau ir Vilnių pasiekė gruodžio 8–9 d. Prancūzai čia tikėjosi sušilti, sočiai pavalgyti, atsigauti, manė, kad čia būsianti jų kančių pabaiga. Iš tiesų Smurgainyse perduodamas vadovavimą armijai pačiam gabiausiam ir mylimiausiam savo maršalui J.Miuratui Napoleonas įsakė jam kaip tik čia sustabdyti rusų armiją, įsitvirtinti ir žiemoti – kol jam į pagalbą ateis su nauja kariuomene. Tačiau visos šios viltys žlugo – sušalusių, ligotų ir alkanų prancūzų armijos karių Vilniuje niekas nelaukė, nepuolė jų maitinti ir gydyti. Iš tiesų tai buvo jau nebe armija, bet neorganizuota, pakrikusi minia, kuri puolė plėšti gyventojus ir parduotuves. Vilniečiams beliko tik viską slėpti ir slėptis patiems, bet ne visiems tai sekėsi. Miestas buvo nusėtas lavonais, prancūzų ir vietos gyventojų, per juos žuvusių. Skirtingų šaltinių duomenimis, jų būta nuo 40 iki 80 tūkst. Vienas amžininkas rašė: „Kiemai, koridoriai ir visos ligonių palatos, prigrūstos lavonų, atrodė kaip tikri laidojimo rūsiai.“
O Michailo Kutuzovo vadovaujama rusų armija prancūzams nedavė laiko atsikvėpti, jo kazokai buvo jau čia pat. Tad J.Miuratui teko sprukti Kauno link. Čia plėšimų mastas buvęs dar didesnis, ypač aptikus degtinės sandėlius – svaigalai liejosi gatvėmis, jų prisigėrę žmonės čia pat sušaldavo. Gruodžio 13 d. prancūzai paliko Kauną, o kartu ir Lietuvos teritoriją.
Taip žlugo didingi Napoleono planai, o su jais – ir gražios Lietuvos bajorų bei baudžiauninkų viltys. Caras Aleksandras I vėl atvyko į Vilnių, čia priėmė vietos bajorų atgailą ir paskelbė jiems amnestiją. Gyvenimas grįžo į senąsias vėžes…

Jonas Rudokas

Š.m. birželį Europos Komisija (EK) paskelbė Europos skaitmeninės darbotvarkės įgyvendinimo 2011 m. ataskaitą, kurioje apžvelgiami ir vertinami valstybių narių pasiekimai informacinės visuomenės srityje.
EK duomenimis, Lietuva ir toliau yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal fiksuoto plačiajuosčio ryšio infrastruktūros rodiklius. Fiksuotojo plačiajuosčio ryšio linijų, kuriomis teikiama 10 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieiga, dalis Lietuvoje 2011 m. sudarė 51,7 proc. visų interneto prieigos linijų (2010 m. jų buvo 41,9 proc.) ir buvo didesnė už ES vidurkį (48,4 proc.). Pagal 30 Mb/s ir didesnės spartos ryšio linijų dalį Lietuva yra antroji valstybė ES (Lietuvoje tokių linijų – 40 proc., ES vidurkis – 8,5 proc.), pagal sparčiausių – 100 Mb/s ir didesnės spartos  linijų dalį – ketvirtoji ES (Lietuvoje tokių linijų dalis – 9,4 proc. ES vidurkis – 1,3 proc.).
Kita vertus, fiksuotojo plačiajuosčio ryšio skverbtis (t.y. 100 gyventojų tenkantis plačiajuosčio ryšio linijų skaičius), parodanti infrastruktūros teikiamų galimybių panaudojimą, vis dar yra žemesnė nei ES vidurkis: Lietuvoje ji siekia 22,6 proc., ES vidurkis – 27,7 proc. Tačiau Lietuva užėmė trečią vietą Europoje pagal skverbties augimo tempą.
2011 m. pabaigos duomenimis, plačiajuosčiu ryšiu Lietuvoje naudojosi 57,2 proc. namų ūkių (ES vidurkis – 67,3 proc.) ir 87 proc. verslo įmonių (ES vidurkis – 86,5 proc.).
Judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba Lietuvoje 2011 m. siekė 29,6 proc. (ES vidurkis – 43,1 proc.), ir šis rodiklis per praėjusius metus augo ypatingai sparčiai. Per mobilųjį telefoną internetu naudojasi 4,2 proc. gyventojų (ES – 11,8 proc. gyventojų).
Lietuvoje 2011 m. internetu nors kartą per savaitę ar dažniau naudojosi 61 proc. gyventojų (ES vidurkis – 67,5 proc.), tačiau net trečdalis gyventojų nėra nė karto naudojęsi internetu (ES – 24,3 proc.). Lietuviai dažniau, nei daugumos kitų ES valstybių gyventojai, internete skaito arba atsisiunčia laikraščius ar žurnalus (48,7 proc. gyventojų, ES – 30,7 proc.), žaidžia, žiūri, klauso arba siunčiasi žaidimus, nuotraukas, filmus ar muziką (34,5 proc. gyventojų, ES – 25,3 proc.), talpina internete savo pačių sukurtą turinį (25,3 proc. gyventojų, ES – 20,5 proc.), internetu ieško darbo ar siunčia įsidarbinimui reikalingą informaciją (15,1 proc. gyventojų, ES – 14,8 proc.), mokosi internetu organizuojamuose kursuose (8,1 proc. gyventojų, ES – 4 proc.). Tačiau lietuviai mažiau linkę internetu bendrauti su viešojo sektoriaus institucijomis: per paskutinius 3 mėn. tai darė 18,6 proc. gyventojų (ES – 29,1 proc.); per pastaruosius 12 mėn. – 30 proc. gyventojų (ES – 41 proc.).
Internetu prekes arba paslaugas 2011 m. užsakinėjo tik 16,2 proc. gyventojų (ES vidurkis – 42,7 proc.), tačiau šis rodiklis per metus labai sparčiai išaugo (beveik 6 proc. punktais). Tyrimo duomenimis, tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis internetu parduoda prekes ar paslaugas (pvz. per virtualius aukcionus) arba perka interneto turinį (t.y. turinį ar programinę įrangą, kurie pristatomi arba atnaujinami internetu) – tai daro tik apie 3 proc. gyventojų.
Tuo tarpu Lietuvos verslo įmonės yra aktyvios informacinės visuomenės paslaugų vartotojos ir teikėjos. 2011 m. 27 proc. Lietuvos įmonių pirko prekes ar paslaugas internetu, 21 proc. pardavė prekes ar paslaugas internetu (ES atitinkami rodikliai – 19,1 proc. ir 13 proc.). Nors šalies verslo įmonės mažai naudoja IRT savo vidinių verslo procesų integravimui (tai daro tik 23 proc. įmonių, mažiausiai ES, kurios vidurkis – 39,4 proc.), tačiau Lietuva užima antrą vietą ES pagal verslo įmonių, kurios siunčia ir gauna elektronines sąskaitas, dalį (Lietuvos rodiklis – 51,8 proc. įmonių, ES vidurkis – 30,8 proc.), trečią vietą – pagal įmonių, kurios naudoja RFID technologijas, dalį (Lietuvos rodiklis – 7,3 proc. įmonių, ES vidurkis – 3,5 proc. įmonių), taip pat verslo įmonės gerokai aktyviau dalinasi elektronine informacija tiekimo grandinėje (Lietuvoje – 33,5 proc., ES vidurkis – 17,9 proc.).
Didelė dalis verslo įmonių bendrauja su viešojo sektoriaus institucijomis internetu – pagal šį rodiklį Lietuva užima trečiąją vietą ES (2011 m. Lietuvos rodiklis – 98 proc., ES vidurkis – 84 proc.).
Lietuvos gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai vertinami nevienareikšmiškai. Pagal gyventojų, kurie turi vidutinius ir aukštus kompiuterinio raštingumo gebėjimus, Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių: Lietuvoje tokius įgūdžius turi 49,4 proc. gyventojų, ES vidurkis – 52,5 proc. gyventojų. Tuo tarpu pagal gyventojų, turinčių vidutinius ir aukštus interneto naudojimo įgūdžius, Lietuva užima 10 vietą tarp ES šalių: Lietuvos rodiklis – 53,1 proc. ES vidurkis – 42,6 proc.
Lietuva pirmauja Europoje pagal 16-24 proc. amžiaus jaunuolių, kurie įgijo skaitmeninio raštingumo įgūdžius formaliojo švietimo institucijose (mokyklose, kolegijose, universitetuose ar kt.), dalį – Lietuvoje šis rodiklis siekia 96,7 proc., ES vidurkis – 71,8 proc.
Tačiau lietuviai yra gana savikritiški, kaip darbuotojai vertindami savo turimus IRT įgūdžius – 28,5 proc. dirbančiųjų mano, kad šiuo metu turimi jų skaitmeninio raštingumo įgūdžiai nėra pakankami, kad per artimiausius vienerius metus jie galėtų pakeisti darbą.

Europos skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinę galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/docs/2012/Scoreboard%20-%20Progress%20Report.pdf
Lietuvos apžvalgą galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/countries/lt/index_en.htm