Atrodo, lyg kalba būtų ne apie tą pačią „Lietuvą“: žinia, kad varžytynėse atsirado garsiojo sostinės kino teatro pirkėjas, viename didžiausių interneto portalų sulaukė penkių komentatorių dėmesio. Galbūt tai tyla prieš audrą – gal legendinio kultūros židinio gynėjai, prieš šešetą metų rinkęsi į protesto akcijas, laukia, kol naujieji šeimininkai pristatys savąją pastato ateities viziją, tad šios dramos epilogą rašyti dar anksti. Bet aptarti jos pamokas jau verta – mūšyje dėl „Lietuvos“ krito daug aukų.

Nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą užtikrina aukščiausias šalies įstatymas – Konstitucija. Žinoma, ši garantija negali būti suabsoliutinta, ir kartais nekilnojamojo turto (NT) savininko teisės gali būti suvaržytos. Viena tokių aplinkybių – visuomenės intereso gynimo atvejai. Tiesa, „Lietuvos“ kino teatro istorija įrodė, kad visuomenės interesą kartais apibrėžti keblu, teisųjį rasti sunku, o rezultatas gali nepradžiuginti nė vienos pusės.

Šiuo atveju buvę pastato savininkai skaičiuoja milijoninius nuostolius dėl neįvykdytų verslo planų, nekomercinis kinas, dėl kurio taip atkakliai kovojo sostinės kultūros elitas, seniai rado kitų užuovėjų, o didžioji dalis tų 7 tūkst. peticijos „Už Lietuvą be kabučių“ signatarų šiandien, ko gero, pasirašytų peticiją dėl to, kad aptriušęs, apdergtas pastatas kuo greičiau išnyktų iš sostinės padangės.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, Lietuvos turto ir verslo vertintojų asociacijos valdybos pirmininkas, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis nesiginčija: niekas negali atimti visuomenės teisės kontroliuoti, kad fizinis ar juridinis asmuo, disponuodamas savo nuosavybe, nepažeistų viešojo intereso. Bet ragina nepamiršti ir to, kad nuosavybė gerbtina taip pat, kaip ir teisė gauti iš jos pajamų.

„Privatus asmuo nuosavybę įsigyja ne tam, kad patirtų nuostolių, o turto naudojimas ekonominei naudai gauti pats savaime nėra nusikaltimas ar visuomenės intereso pažeidimas. Turi būti vadovaujamasi ekonomine logika, kurią nuosavybės atžvilgiu įpareigoja turėti ir Konstitucija. Dėl to, kad kam nors kas nors nepatinka, negali nukentėti kiti žmonės. Ir nereikia painioti – tam tikros grupės asmenų ar organizacijos nuomonė, lūkesčiai ir visuomenės interesas nėra tapatūs dalykai“, – komentavo K. Kristinaitis.

LNTPA prezidentas Robertas Dargis užsiminė, kad būta nemažai atvejų, kai viešojo intereso vėliava prisidengę žmonės bandė spausti investuotojus. „NT savininkui jiems sumokėjus tam tikrą pinigų sumą, interesą ginti nustota. Tad už viešojo intereso gynimo gali slypėti ir atskirų asmenų (kurie galbūt palenkė ir kitus, kad ir geranoriškai nusiteikusius) bandymas pasipelnyti ar koks kitas tikslas. Prisiminę tokius pavyzdžius suprantame, kad ne visada viskas vyksta skaidriai, švariai ir teisingai“, – sakė R. Dargis.

sa.lt

Lietuviai – vieni didžiausių piratų visoje Europos Sąjungoje. Lietuvoje nelegalią kompiuterinę programinę įrangą diegiasi net 54 proc. apklaustųjų, kai ES vidurkis – 33 proc. Tokius duomenis atskleidė naujausias Verslo programinės įrangos aljanso tyrimas.
Lietuvoje pirataujančių vartotojų nemažėja jau ketverius metus, o vien pernai lietuvių naudotos nelicencijuotos programinės įrangos vertė siekė 44 mln. dolerių.
Piratavimo lygis aukštas visoje Rytų Europoje: nelegalią kompiuterinę įrangą siunčiasi 64 proc. rumunų, 63 proc. bulgarų, 54 proc. latvių, 53 proc. lenkų. Piratų tautos vardo nusipelno ir pietiečiai graikai (61 proc.) bei italai (48 proc.). Vakarų Europoje šis rodiklis svyruoja nuo 23 proc. Austrijoje iki 37 proc. Prancūzijoje.
Beje, kai kuriose pasaulio šalyse piratavimo lygis viršija 90 proc.: nelegalią programinę įrangą diegiasi 91 proc. gruzinų ir 92 proc. Zimbabvės gyventojų.
Verslo programinės įrangos aljanso tyrimas atskleidė, kad tipinis programinės įrangos piratas – jaunas vyras, gyvenantis kylančios rinkos šalyje. Pirataujantys interneto vartotojai iš tokių šalių instaliuoja keturis kartus daugiau nelegalių programų negu piratai, gyvenantys subrendusios rinkos šalyse. Įdomu, kad aktyviai piratauja ir verslo sprendimų priėmėjai: palyginti su kitais piratais, net dvigubai daugiau jų teigė, kad perka programinę įrangą vienam biuro kompiuteriui, bet instaliuoja ir kituose.
Tyrimas parodė, kad dėl didžiulių kompiuterinės programinės įrangos piratavimo mastų ES įmonės vien 2011 m. prarado 10,6 mlrd. eurų pajamų.

Lazerių pramonė ir mokslinė veikla – viena sričių, kuriose Lietuva savo pasiekimais garsėja pasaulyje. Šiemet sukanka 25-eri metai, kai lietuviški lazeriai buvo parodyti Vakarų pasauliui. 1987-aisiais UAB „Eksma” sukurtas ir pagamintas lazeris pirmą kartą buvo eksponuotas didžiausioje Europoje lazerių parodoje Miunchene.

Tarptautinės parodos – vartai  į pasaulį
Miunchene vykstančios aukštųjų technologijų parodos – vienos svarbiausių ir prestižiškiausių pasaulyje –  jų Lietuvos atstovai nepraleidžia. „Didžiausios parodos vyksta Miunchene (Vokietija), JAV, Japonijoje. Štai pavyzdžiui Miunchene Lietuvos stendas neseniai stovėjo tarp rinkos lyderių – JAV ir Kinijos stendų – ir visuotinai buvo pripažintas tarp jų įspūdingiausiu. Lietuviai šiemet dalyvaus Kinijos, Pietų Korėjos parodose. Japonijoje dėl vietinės rinkos specifikos dažniausiai dalyvauja vietiniai partneriai”, – vardija Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacijos (LŠMTA) vykdomasis direktorius dr. Petras Balkevičius.
Dalyvavimas tarptautinėse parodose, anot pašnekovo – ypatingai svarbus lazerių gamintojų veiklos aspektas. Nuolatinis dalyvavimas parodose rodo įmonės stabilumą ir potencialą, čia taip pat užmezgamos svarbios mosklo ir verslo pažintys.
Krizė Lietuvos lazerių gamintojus aplenkė
Įdomu tai, jog Lietuvos ekonomikai sunkiausiais pastaraisiais metais aukštųjų technologijų rinkos atstovai nei krizės, nei nuosmukio praktiškai nepajuto. 2010-aisiais metais Lietuvos lazerių įmonės džiaugėsi 120 mln. litų, o 2011-aisias – 142 mln. apyvarta ir jau ne vienerius metus matomu beveik 20% augimu.
Lietuvos lazerininkų sėkmės pamatas, pasak P. Balkevičiaus, buvo ir yra glaudus mokslo ir verslo ryšys. Tą lėmė faktas, jog daugumos dabartinių didžiausių Lietuvos lazerių įmonių įkūrėjai – išeiviai iš akademinio mokslo pasaulio. Jie savo laiku sugebėjo sėkmingai sujungti praktinę patirtį su vadybinėmis žiniomis ir pakėlė šią aukštųjų technologijų sritį į pasaulinį lygmenį.
„1992-aisiais 100% Lietuvos eksporto į Japoniją sudarė lazeriai – visi 2 vienetai“, – sudėtingus laikus mena dr. Balkevičius. „Mūsų patirtis ir praktika dalinai atėjo ir iš Sovietų Sąjungos, tame tarpe jos karinio komplekso – gamindavome nestandartinius matavimo prietaisus. Vėliau atsirado įdomių vienetinių užsakymų, kurių niekas kitas neapsiimdavo daryti. Pradėjome važinėti į tarptautines parodas su savo gaminiais – ir buvome įvertinti”.
„O šiemet Japonijos ambasada savo leidinyje, skirtame diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui, lazerius akcentuoja kaip Lietuvos eksporto į Japoniją prekę, visais laikotarpiais sudariusiais žymią dalį, o 2010-2011 metais – trečdalį viso Lietuvos eksporto“, – tarptautinius pasiekimus vardija P. Balkevičius.

Tarp įvertinimų – lazerinių technologijų „Oskarai“ ir Europos kosmoso agentūros užsakymai

Lazerinių technologijų srityje Lietuvai apdovanojimų netrūksta – pernai UAB „Ekspla“ prestižiniuose San Franciske (JAV) vykusiuose apdovanojimuose „Prism Awards for Photonics Innovation“ džiaugėsi iškovotu pažangiausio pasaulyje 2010-ųjų gaminio moksliniams tyrimams skirtų lazerių kategorijoje titulu, dar vadinamu aukštųjų technologijų „Oskaru”, už bendrovės sukurtą lazerį „NT200“.

Tais pačiais metais Vokietijos ūkio apdovanojimų Lietuvoje ceremonijoje UAB „Altechna“ įteiktas prizas nominacijoje „Atsakomybė už ateitį“, pačioje Vokietijoje – verslo apdovanojimas už lyderiaujančias technologijas bei pavyzdinę jaunų ir patyrusių darbuotojų komandą. Konkurse „Swedish Business Awards 2011“ „Altechna“ pripažinta harmoningiausiai augančia kompanija,  o šiemet ši įmonė išrinkta Metų Žinių ekonomikos įmone.

Sėkmingus metus pratęsė ir dar vienas svarbus tarptautinio pripažinimo ženklas. Šią vasarą vienoje iš lazerinių įmonių – UAB MGF „Šviesos konversija” – apsilankė Europos komisarė Maire Geoghegan-Quinn. Ji, dalyvaudama Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, pati panoro aplankyti Lietuvos lazerininkus,  susipažinti su jų vykdoma veikla.

Lietuvoje jau anksčiau pasklido žinia, jog dar viena mokymų projekto dalyvė – UAB „Optolita“ – gamins itin preciziškus optikos komponentus Europos kosmoso agentūros kuriamam palydovui. Planuojama, kad palydovas į kosmosą bus paleistas 2013 m.

„Visi šie pasiekimai, žinoma, – nuoseklaus dešimtmečių darbo, pasitarnavusio pastarųjų metų sėkmei ir užtikrintam žengimui į priekį, rezultatas nepaisant sudėtingos globalios ir vietinės ekonomikos situacijos“, – pabrėžia P. Balkevičius.

Žingsnis į pasaulio industrines rinkas

Paklaustas apie dabartines Lietuvos lazerių rinkos tendencijas, pašnekovas nedvejodamas mini eksporto didėjimą į Azijos šalis – Kiniją, Pietų Korėją. Taip pat pagaliau atsiranda pirkėjų ir Lietuvoje – dabar vietinėje rinkoje nuperkama apie 10-15% lazerininkų produkcijos. Kiti 85% skirti eksportui.

Didžiausias lazerininkų ateities užmojis –  augantys užsakymai iš industrinės rinkos. „Lietuvoje pagaminti lazeriai sudaro apie 10% pasaulinės mokslinių lazerių rinkos. Tai yra labai daug. Tačiau mūsų tikslas – tiekti įrenginius tokioms industrijos  milžinėms kaip „Samsung” ar LG – ir ne po vieną aparatą.  Šio užmojo užuomazgos jau matomos, tikimės per kelerius artimiausius metus ženkliai  padidinti pardavimus šioje rinkoje”, – ateities planus apibendrina dr. Balkevičius.

Populiariausio A95 benzino litro kainai perkopus 5 Lt ribą, pagal išlaidas degalams dar labiau įsitvirtinsime tarp Europos lyderių. Kiek galime tai pakeisti?

2009 m. pavasarį A95 benzino kaina perkopė simbolinę vieno euro už litrą ribą. 2010 m. peržengta 4 Lt riba, o prieš savaitę – 5 Lt viršūnė. Ekonomistai pranašauja jau šiemet pasieksiant 6–7 Lt ribą.
Paprastai kiekvieną didesnį kainų šuolį palydėdavo protestai. Planuotasis praėjusią savaitę subliūško. Susitaikėme su neišvengiamybe? Ar vienintelis protestas prieš kainas – nuosavą automobilį pastatyti į garažą?

Žaliavos kainoms įtakos turėti negalime
Mūsų 5 Lt už kiekvieną litrą A95 benzino pasidalijami taip: 52 proc. – tai mokestis už žaliavą, o 48 proc. – mokesčiai. Vadinasi, pusei kainos ir dabartiniam kainų kilimui Lietuva praktiškai negali turėti įtakos. Neramumai naftingose arabų šalyse, vis didėjanti degalų paklausa, ypač Kinijoje, senkantys naftos ištekliai kainas kelia ir kels. ES degalai brangsta ir dėl nepalankaus eurui santykio su doleriu.
Net jei Lietuvoje staiga ištrykštų ne 114 tūkst. t naftos, kiek pernai išgavo visos mūsų naftos gavybos įmonės, o kur kas daugiau, galutinė benzino kaina vairuotojui nepakistų. „Lietuvoje išgaunama nafta nedaro įtakos kainai, kaip ir įsivežama iš Rusijos, nes didmeninė kaina skaičiuojama taip: žaliavos kaina pagal bendrai nustatytą „Platts“ indeksą plius didmenininko nusistatyta vadinamoji premija“, – aiškina Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos (LNPPĮA) prezidentas Lukas Vosylius.
„Platts“ agentūra kasdien skelbia Europos rinkose parduodamų naftos produktų kainas, kurias surenka iš didžiųjų rinkos dalyvių pagal realiai įvykstančius sandorius, taip pat Londono biržoje atliekamus ateities sandorius. O rinkos dalyviai savo pardavimo kainas formuoja pagal „Platts“ skelbiamas, kurios naftos versle yra traktuojamos kaip rinkos kainos.
„Degalų kainos pirmiausia priklauso nuo naftos ir jos produktų kainos pasaulinėje rinkoje. Taip pat – ir nuo konkurencijos rinkoje, kuri lemia perdirbėjų ir pardavėjų antkainius, bei degalų paklausos. Negalime daryti įtakos pasaulinių naftos kainų tendencijoms ir turime laikytis ES reikalavimų mokesčių sityje. Laisvojoje rinkoje ne valstybė turi reguliuoti kainas, bet konkurencija (ypač didmeninėje rinkoje), o valstybė gali ir turi stebėti, ar nėra kartelinių susitarimų“, – pabrėžia finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
“Orlen Lietuvą” Konkurencijos taryba yra baudusi dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.

Konkurencija mikroskopinė
Taigi šiek tiek amortizuoti kainas degalinėje galėtume, jei didmenininkai ir mažmenininkai sumažintų savo dalį. Kokio dydžio „premiją“ sau pasiskyrusi Mažeikių „Orlen Lietuva“, įmonė laiko komercine paslaptimi. Tačiau aišku, kad šis dydis nėra pastovus ir priklauso nuo daugybės aplinkybių, pradedant žaliavos pirkimo kaina ir baigiant sezoniškumu, pardavimo kiekiu ar biodegalų dalimi.
O degalinės maržą susimažino. „Tokios mažos degalinių veiklos maržos – 3–4 proc. benzino kainos – dar nėra buvę. Metų pradžioje ji siekė 6–7 proc.“, – pabrėžia L.Vosylius. Konkurencijos taryba ištyrusi taip pat pripažino, kad mūsiškė marža tokia pat ar panaši kaip kaimyninėse valstybėse.
Tačiau kodėl kintant žaliavos kainoms daug uoliau reaguojama į žaliavos brangimą nei pigimą? L.Vosylius aiškina, kad tai, pavyzdžiui, gali lemti brangiau nusipirktos atsargos. Bet negi visuomet sukaupiama brangesnių, o ne pigesnių atsargų? „Degalinės nėra labdaros organizacija“, – atkerta L.Vosylius.
Antra vertus, degalų kainodara tokia sudėtinga, kad dėl tokių neatitikimų bėdos negalima versti vien mūsų mažmenininkams. Pavyzdžiui, 2008 m. liepą nafta buvo pasiekusi rekordinę 147 JAV dolerių už barelį ribą, tačiau kainos buvo toli nuo tokių rekordų kaip dabar, nors šiuo metu barelis kainuoja 123 dolerius.
Viena aišku, kad Lietuvoje vairuotojai gali piltis degalus per daug netirdami rinkos. „Turime vienintelę „bačką“, iš kurios galime piltis benziną, – „Orlen Lietuvą“, ir visi tuos pačius mokesčius valstybei. Tad degalinių galimybės reguliuoti kainą nedidelės“, – sako LNPPĮA prezidentas.
Bet ką tuomet reiškia, kai to paties tinklo degalinės ryte nurodo vienokią kainą, o vakare jau kokiu centu kitu mažesnę? Arba, pavyzdžiui, penktadienį, degalukainos.lt duomenimis, litras A95 benzino Šilalės Šolių k. esančioje „Jozitos“ degalinėje kainavo 4,9 Lt, o Kretingos „Apoil“ degalinėje – 5,02 Lt. L.Vosylius sako, kad tai – mažmenininkų kainų karai, kai šiek tiek sumažinus kainą bandoma per didesnį vartotojų kiekį surinkti tokias pat pajamas. Tačiau jis pripažįsta, kad ir mažmeninėje prekyboje konkurencija mažoka, nes apribotos jos galimybės. „Siūlome keisti valstybės rezervo saugojimo tvarką: kitos ES šalys turi teisę saugoti savo rezervus bet kurioje ES valstybėje. Tada būtų galima importuoti daugiau degalų ir pasiūlyti palankesnę kainą“, – tikina LNPPĮA vadovas.
L.Vosylius sako norintis paneigti dar vieną mitą, kad mažmeninės kainos kilimas – džiaugsmas degalinėms, nes juk maržos procentas skaičiuojamas nuo degalų kainos. Tačiau tuomet vartotojas ima dairytis į rusų ar baltarusių degalus, suklesti kontrabanda, todėl mažmenininkai agituoja už akcizo mažinimą. Apie tai kalbama ir Latvijoje, o labai svarbu, kad kaimyninėse šalyse akcizai būtų kiek įmanoma vienodi.

Sumažinti akcizai dyzelino neatpigino
Taigi, atrodytų, vienintelis vietinis realus gelbėtojas nuo didelių kainų – Seimas. Pagal siūlomą projektą, akcizo tarifą nuleidus iki žemiausios ES reikalaujamos ribos, litro benzino kaina sumažėtų iki 30 ct.
„Finansų ministerija supranta, kad degalų kainų kilimas yra skausmingas ir gyventojams, ir verslui, o dėl logistikos gali daryti įtaką kitų produktų kainoms, tačiau atsižvelgiame ir į kitus dalykus“, – pabrėžia finansų ministrė I.Šimonytė.
Tačiau, jos manymu, akcizo mažinimas duotų labai abejotiną naudą, jeigu apskritai duotų. „Degalų kainų kilimo tendencijos tokios pat kaip kaimyninėse šalyse, vadinasi, kainų didėjimą lėmė ne mokesčių skirtumai. Be to, nereikia manyti, kad akcizų pinigai kažkur išgaruoja: daugiau nei pusė jų tenka kelių plėtrai ir priežiūrai, kita dalis – valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, kuriomis naudojamės visi. Deja, siūlantieji mažinti akcizo tarifą nesiūlo, kaip kompensuoti biudžeto praradimus“, – aiškina ministrė.

Žinoma, išeitis yra – viešąjį sektorių pagaliau sumažinti pagal mūsų išgales, bet esminėms reformoms kažkodėl nesiryžtama.
Siūlantieji mažinti akcizą tikina, kad sumažėjus kainoms padidės vartojimas ir tai kompensuos akcizo sumažinimą. Tačiau 2009 m. sausį  iki 1140 Lt už 1 tūkst. litrų padidintas dyzelino akcizas tų pačių metų rugpjūtį sumažintas iki 947 Lt. Finansų ministerijos skaičiavimais, litras dyzelino degalinėse vidutiniškai turėjo atpigti apie 22 ct, bet atpigo vos 8 ct, o po trijų mėnesių grįžo į ankstesnį lygį. O vien per penkis 2009 m. mėnesius valstybės biudžetas neteko apie 60 mln. Lt pajamų.
L.Vosylius tikina, kad dyzelino kaina krito menkiau dėl žaliavos kainų svyravimų, tačiau tai vis tiek davė rezultatą, nes verslas grįžo į Lietuvos degalines. O benzino realizacijos skaičiai rodo, jog jo rinka vis traukiasi, nes arba naudojamas kontrabandinis benzinas, arba benzininiuose automobiliuose montuojama dujinė įranga.
Vis dėlto Finansų ministerija dėl akcizo mažinimo nesileidžia į kalbas, jai pritaria ir didelė dalis ekonomistų. „Gyvename ES, kur mokesčiai sudaro apie pusę degalų kainos. Lietuvoje jie mažesni už ES vidurkį, o minimalų 1,24 Lt už litrą tarifą taiko tik dvi iš 27 ES šalių. Mūsų kaimynės – Lenkija, Latvija, Estija taiko didesnį nei minimalų akcizo tarifą, kuris nuo Lietuvos  skiriasi 4–12 ct. Dyzelinui taikome vieną mažiausių akcizų ES“, – primena I.Šimonytė. Ministrė priduria, kad Lenkijoje benzinas pigesnis ir dėl Lenkijos zloto kurso svyravimo euro atžvilgiu.

Išeitis – didinti konkurenciją ir taupyti
Faktas, kad pagal degalų kainas esame „šviesiausioje“ ES zonoje, tačiau skaičiuojant pagal tai, kiek išleidžiame degalams, – „tamsiausiųjų“ dešimtuke. Mūsų išlaidos asmeniniam transportui sudaro apie 6,5 proc., Europos vidurkis siekia apie 5,5 proc., o šveicarų – vos 2,5 proc. „Tokį didžiulį skirtumą lemia mūsų darbo užmokesčio dydis ir degalų kaina. Mūsų išlaidos degalams vartojimo krepšelyje nuo 2009 m. padidėjo net 1 proc., nes darbo užmokestis mažėjo, o degalai brango. Tačiau Lietuvos gyventojai nelinkę keisti įpročių ir atsisakyti automobilių, jau greičiau namų ūkiai atsisako kitų išlaidų. Automobilių skaičius, tenkantis tūkstančiui Lietuvos gyventojų, palyginti su daugeliu šalių, didelis“, – aiškina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.
Paradoksas, bet labiausiai degalams išlaidauja Bulgarija, vieno pigiausio Europoje benzino ir neturtingiausia ES šalis.
Nedaug tepaguodė ir ecodriving.lt lektorius Vitoldas Milius: „Alternatyvių technologijų – elektra ar vandeniliu varomi automobiliai kol kas labiau mokslininkų eksperimentai, nes jie arba labai brangūs, arba nelabai patogūs eksploatuoti. Tad kol kas degalų taupymo variantų nedaug: važinėti mažiau arba važiuoti taupiau, keičiant vairavimo įpročius. Bet vis tiek juo toliau, tuo tai kainuos brangiau.“
Išeičių Lietuvoje nedaug: nedidinti, o gal net šiek tiek sumažinti mokesčius, bet didinti konkurenciją, tobulinti viešojo transporto sistemą ir taupyti. Tačiau tai degalų kainą gali sumažinti keliolika procentų. Esminis dalykas, reikalingas, kad degalų kainos nesikandžiotų, – kelti gyvenimo lygį.

Kuomet prieš aštuonerius metus Lietuva stojo į NATO, pagal savo pasirengimą narystei ji jautėsi tarp antrosios Aljanso plėtros bangos lyderių.

O jau tarp Baltijos valstybių – tai tikrai: pagal NATO standartus pertvarkytas kariuomenės valdymas, pati kariuomenė turinti visavertį mechanizuotą batalioną, o ateityje planuojanti turėti ir brigadą, NATO operacijoje Afganistane Lietuva prisiėmė vadovauti Goro provincijai, išlaidos gynybai tegu nesiekė 2 proc. nuo BVP, bet kelinti metai iš eilės augo ir žadėta, kad netrukus pasieks Aljanso nustatytą minimumą. Į estus, juo labiau – latvius, kurių kariuomenė tuo metu buvo gemalo būsenoje, lietuviai žvelgė išdidžiai, kaip į jaunesniuosius brolius, važiuojančius į NATO ant Lietuvos kupros ir Lietuvos įdirbio dėka. Dar labiau Lietuvos savivertę Aljanse didino tai, kad NATO Oro policijos misijai Baltijos valstybėse bazuoti buvo pasirinkta Šiaulių oro bazė, o Danijos, kurios divizijos operatyviniam pavaldumui buvo perduoti Baltijos šalių batalionai, karininkai sakydavo, kad lietuviai parengti geriausiai. Tad visiškai nuoširdžiai tikėjome, jog tapusi Aljanso nare Lietuva bus ne saugumo vartotoja, bet ir tiekėja – lygiai, kaip ir žadėjo prieš stodama.
Deja, šiandien visa tai praeityje. Pakanka atsiversti 2011-ųjų NATO narių gynybos biudžetų suvestinę, kad suvokti, jog Lietuva per praėjusius aštuonerius narystės Aljanse metus pavirto paprasčiausia parazite. Mažiau už Lietuvą savo gynybai skiria tik tolimame ir saugiame NATO užpečkyje esanti Belgija ir tik todėl, kad dėl metus trunkančios Vyriausybės krizės belgų kariuomenė finansuojama pagal 2010-ųjų biudžetą. Netgi labiausiai iš visų Baltijos šalių krizės nusiaubtos Latvijos gynybos išlaidos šiandien didesnės, nei Lietuvos. Ką jau kalbėti apie Estiją, kuriai iki 2 proc. nuo BVP ribos tetrūksta kelių dešimtųjų ir kuri kitąmet planuoja šią ribą peržengti. Beje, tai padariusi Estija taps vienintele vienu metu tiek NATO, tiek ES nare esančia valstybe, kurios finansai pilnai atitinka abiejų organizacijų keliamus reikalavimus!
Ką tai reiškia praktikoje? Estijos, kad ir kokia mažyte ji būtų, žodis NATO skamba žymiai tvirčiau, jos pažadai ir įsipareigojimai vertinami žymiai rimčiau, nei Lietuvos. Toks paprastas dalykas – po 2007-ųjų „bronzinės nakties“ Taline, kuomet Estijos valstybinių institucijų interneto tinklapiai patyrė masinę hakerių ataką, estai paskelbė, kad kurs NATO kibernetinio saugumo centrą. Praėjo keleri metai ir šis centras Taline jau veikia, o Estijos pavyzdį vystant savanoriškąsias Kibernetinės gynybos pajėgas periminėja JAV Nacionalinė gvardija, kurią konsultuoja estų specialistai. Lietuva, sekdama estų pavyzdžiu, kuria NATO Energetinio saugumo centrą, netgi gavo Aljanso pritarimą, bet treti metai visi vykdomi darbai labiau primena gerus norus, nei jų išpildymą. Kitaip ir būti negali, nes tokiam darbui atlikti, be specialistų (kurių gausa taip pat negalime pasigirti) reikia pinigų. Daug pinigų. Kurių Lietuva savo saugumu neskiria.
Pažvelkime į Lietuvą kitų, ypač didesnių, NATO sąjungininkių akimis. Ką kalbėjo narystės Aljanse siekiantys lietuviai? “Mes pažadėjome jums 2006 m. duoti nuolatinės parengties brigadą, mes ją jums duosime”, – 2002-ųjų rudenį žadėjo tuometis lauko pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus. Davėme? Kurgi ne! Ką čia duosi, jei 2006-siais faktinis Lietuvos gynybos biudžetas buvo bene trečdaliu mažesnis, nei 2002-siais.
2004-siais, kuomet NATO viršūnių susitikimas Stambule patvirtino naują gynybos išlaidų skaičiavimo metodiką ir prikišamai parodė Lietuvai, kad ji tikrovėje teskiria karinėms pajėgoms 1,28 proc. nuo BVP. Kaip į tai reagavo lietuviai? Tiesiog nuostabiai: vienuolika Lietuvos politinių partijų nedelsdamos iškilmingai įsipareigojo 2005-2008 m. taip didinti gynybos biudžetą, kad jis pasiektų reikalaujamus 2 procentus. Vykdė? Kurgi ne! Po metų, kuomet įsipareigojimą reikėjo pradėti vykdyti, tuometis krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas jau šnekėjo, kad planuotieji 2 proc. nuo BVP bus pasiekti tik 2014-siais.
Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai. Juoba, kad visa šita netesėtų pažadų karuselė sukosi ne per kokią krizę, o didžiausio per du dešimtmečius Lietuvos ekonominio pakilimo metais, bendram valstybės biudžetui be paliovos augant. Bet kuris NATO atstovas Briuselyje gali drąsiai teigti, jog lietuviai nedidino išlaidų gynybai ne todėl, kad negalėjo, o todėl, kad nenorėjo. Abejojantiems gali bakstelėti pirštu į Estiją.
Ypač veidmainiškai Monsui (Briuselio priemiestis, kuriame įsikūrusi NATO būstinė) turėjo atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai lietuviai tuo pat metu šaukė apie nuolat augantį Rusijos pavojų. Sveikas protas sako – jeigu žmogus bijo, kad jį gali užpulti, jis ne tik prašo kaimynų pagalbos, bet ir pats visomis išgalėmis stiprina savo gynybą. Ar patikėsite, kad kas nors bijo užpuolimo, jei aplink sodybą tvoros nėra, šuo kieme nelaksto, šautuvas ant sienos nekabo, o pats šeimininkas ramiai sau puotauja prie atlapų durų? Žinoma, kad nepatikėsite. Tai kodėl NATO turėtų tikėti Lietuvos kalbomis apie augančią karinę grėsmę iš Kaliningrado, ar įsiklausyti į prašymus dar metams, dar trims pratęsti Baltijos šalių oro policijos misiją? Juk į nukritusį rusų karo lėktuvą, kaip į tikrą ir neišgalvotą pavojų baksnojantys lietuviai, užuot skubiai įsigiję priešlėktuvinių raketų, laivus nusipirko! Tad nėra ko pykti, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis paniekinančiai meta: nemeluokite, kad bijote Rusijos, nes jūsų gynybos išlaidos to nerodo. Telieka paklausti: kiek ilgai NATO kentės tokį Lietuvos elgesį?

Ypač veidmainiškai NATO turi atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai, lietuviai tuo pat metu šaukia apie nuolat augantį Rusijos pavojų.

Tarptautinis technologijų koncernas „Bosch“ per kelerius metus Lietuvoje planuoja beveik du kartus, iki maždaug 40, padidinti pasauliniam „Bosch Car Service“ tinklui priklausančių automobilių servisų skaičių. Tokia plėtra numatyta įvertinant pasaulines tendencijas ir Lietuvos rinkos potencialą.

„Ilgametė tarptautinė praktika rodo, kad tokio dydžio šalyje kaip Lietuva gali sėkmingai veikti apie 40 aukšto lygio nepriklausomų automobilių servisų. Į šį lygį ir orientuojamės, tačiau daug ką, be abejo, lems rinkos raida, pavyzdžiui, kaip sparčiai Lietuvoje atsinaujins automobilių parkas“, – sakė „Bosch Automotive“ padalinio Lietuvoje vadovas Tomas Bučinskas.

Šiuo metu Lietuvoje „Bosch Car Service“ sistemai priklauso 23 automobilių servisai, 2011 metų pradžioje jų buvo 14. Pasauliniu mastu „Bosch Car Service“ tinklas vienija daugiau kaip 14 tūkstančių servisų daugiau kaip 130-yje valstybių.

Tapti „Bosch Car Service“ sistemos nariu turi teisę tie servisai, kurie pasirašo su „Bosch“ partnerystės sutartis, investuoja į modernią diagnostikos įrangą, nuolat sudaro sąlygas darbuotojams kelti kvalifikaciją ir ypatingą dėmesį skiria paslaugų kokybei. Savo ruožtu, „Bosch“ savo servisams sudaro galimybes žengti koja kojon su technologijų pažanga: meistrams reguliariai organizuojami tobulinimosi kursai, siūloma atnaujinta diagnostikos ir kita įranga, visi servisai turi galimybę operatyviai rasti sprendimus naudodamiesi pasauline „Bosch“ duomenų baze ir telefonine techninės pagalbos sistema.

Pasak T. Bučinsko, Lietuvoje neišvengiamai artėja laikas, kai aukšto lygio servisai taps būtinybe daugumai automobilių savininkų, nes elektroninės sistemos praktiškai jau dabar valdo visas automobilio funkcijas.

„Kokių penkiolikos metų automobilį šiandien tikriausiai dar įmanoma bent iš dalies aptarnauti eiliniame garaže, tačiau jei automobilis naujas arba pagamintas prieš kelerius metus, be šiuolaikinių diagnostikos sistemų tampa keblu pakeisti stabdžių trinkeles ar netgi pamatuoti alyvos lygį. Atitinkamai auga ir meistrų kvalifikacijos reikalavimai“, – sakė T. Bučinskas.

Sparčiai tobulėjant automobilių technologijoms „Bosch Car Service“ tinklo servisai naudoja nuolat atsinaujinančias modernios diagnostikos įrangos programas, daug investuoja į meistrų kvalifikacijos didinimą. Dėl to servisų veiklos efektyvumas visame pasaulyje akivaizdžiai išaugo: tarptautinis „Bosch“ tyrimas rodo, kad 1991 metais automobilis servise išbūdavo vidutiniškai 48 valandas, o 2010 metais – vos 4 valandas.

Siekdama kelti automobilių meistrų kvalifikaciją, 2010 metais „Bosch“ atstovybė Lietuvoje įsteigė mokymų centrą. Šiame centre organizuojami profesiniai mokymai įvairių specializacijų meistrams. Naujausias teorines žinias čia lydi praktinis darbas su moderniais automobiliais šalia įrengtoje techninio automobilių aptarnavimo zonoje.

„Bosch“ yra tarptautinis technologijų koncernas, vartotojams visame pasaulyje tiekiantis tūkstančius įvairiausių produktų – nuo buities prietaisų ir saulės baterijų iki elektrinių įrankių bei automobilių sistemų, kur apie 80% techninių inovacijų, įdiegtų į šiuolaikinius automobilius, yra sukurtos Bosch inžinierių. Lietuvoje „Bosch“ veikia nuo 2002 metų.

Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie maisto produktų kainas Lietuvoje. Metas pažvelgti faktams į akis – daugelis maisto produktų brangsta jau nuo 2006 m., ir jokios sensacijos čia nėra.

Remiantis Statistikos departamento ir Eurostato duomenimis, pastaruosius penkerius metus (2006–2011) Lietuvoje labiausiai brango duonos gaminiai, nealkoholiniai gėrimai, mėsa ir žuvis bei jų produktai, pienas ir jo gaminiai. Na, o atpigo vaisiai ir daržovės.
Panagrinėjus Lietuvos gamintojų savikainą matyti, kad žaliavų, medžiagų, degalų bei prekių, skirtų perparduoti, įtaka nuo 2005 iki 2011 m. pabaigos padidėjo atitinkamai nuo 65 iki 79 proc. Reikia pripažinti, kad auga ne tik išteklių dalis savikainoje, bet ir patys ištekliai. Ir tai ne tik žaliavos, bet ir degalai (pavyzdžiui, 2008 m. pabaigoje dyzelino kaina mažmeninės prekybos taškuose buvo 2,90 Lt/l, o 2012 m. kaina viršija 4,50 Lt/l. Taigi vien degalų kainos išaugo 55 proc. Dabartinės šilumos ir elektros energijos išteklių kainų tendencijos taip pat nežada nieko pozityvaus.
Maisto produktų gamintojų bendrasis pelningumas nuo 2005 iki 2011 m. trečiojo ketvirčio krito nuo 22 iki 13,4 proc. Kita vertus, pelningai dirbančių gamintojų dalis tarp visų įmonių šiuo laikotarpiu padidėjo nuo 63 iki 83 proc. Palyginti su visa šalies apdirbamąja gamyba, pelningai dirbančių įmonių maisto ir gėrimų gamybos srityje padaugėjo. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo išaugęs vadybos lygis šiose įmonėse.
Tiek maisto produktų gamintojų pardavimo pajamos, tiek savikaina nuo 2005 iki 2011 m. padidėjo beveik dvigubai. Bendrasis pelnas vertine išraiška didžiausias buvo 2007 m. pabaigoje. Nuo 2008 m. bendrasis pelningumas su nedideliais svyravimais didėja, tačiau vertine išraiška nėra pasiekęs 2007 m. lygio.
Mano nuomone, maisto produktų kainos Lietuvoje kyla ir kils dėl kelių esminių priežasčių:
* išorinės paklausos – didėjančios maisto produktų ir jiems gaminti reikalingos žaliavos paklausos už ES ribų (Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose);
* didėjančios savikainos, kurią lemia kylančios degalų ir energijos kainos;
* maisto, kaip būtinosios prekės, statuso – santykinio gyventojų nejautrumo kainoms: Lietuvos namų ūkio išlaidų krepšelyje maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro 27–30 proc., o daugelyje ES valstybių – tik 15 proc. išlaidų;
* griežtėjančio reguliavimo maisto saugos ir kokybės klausimais ES;
* mažėjančių žaliavos auginimo išteklių: atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas lemia didesnę biomasės paklausą, tuo tarpu intensyvesnis žemės naudojimas energijos išteklių gamybai mažina maisto produktams gaminti būtinos žaliavos pasiūlą, o sykiu didina jos kainas;
* kova su šešėline ekonomika: kuo geresni bus šešėlio mažinimo rezultatai, tuo aukštesnės bus maisto produktų kainos dėl savikainos didėjimo arba konkurencijos mažėjimo;
* geros vadybos maisto produktų gamintojų ir prekybininkų lygmeniu;
* mažos konkurencijos Lietuvoje ir santykinai mažos rinkos, kurioje gamintojai ir mažmenininkai yra galingesni už pirkėjus, o žaliavos augintojai – visiškai neorganizuoti bei silpni žaidėjai. Ar žinote nors vieną stiprų pirminės grandies (ūkininkų) prekės ženklą, kuris kaip lygus su lygiais galėtų kovoti prekybos tinklų lentynose?
Vis dėlto nebūkime tokie pesimistai. Jei žaliavų augintojai būtų geriau organizuoti, tai maisto produktų kainos kiltų dar labiau nei dabar, nes jie didintų savo derybinę galią prieš supirkėjus.
Tad kas mūsų laukia? Egzistuoja toks vadybos terminas – „galia rinkoje“. Kas valdo pagrindinį pinigų srautą, tas ir užsako muziką – diktuoja maisto produktų kainas. Ir tai tikrai nėra nei pirkėjai, nei žaliavų augintojai. Tokia yra naujoji realybė. Vienintelė dilema, kurią turime spręsti, – ar imsime uždirbti daugiau ir gyvensime kaip dauguma europiečių, ar kitų prekių gamintojai susimažins savo kainas, kad už likusius pinigus dar įstengtume nusipirkti drabužių ir kitų pragyvenimui būtinų prekių, nes maisto produktų kainos dar tikrai kils.

Rašytojos Amelie Fried romane vokiečių skaitytojai supažindinami su Lietuvos politikos ir verslo intrigomis.

Laukiniai Rytai. Nykus kraštovaizdis. Purvinas sniegas ir kaulus persmelkiantis šaltis. Korupcija, asmeninės naudos apakinti visagaliai biurokratai ir mafiją primenantys vietiniai verslininkai.
Į tokią aplinką patenka principinga idealistė inžinierė iš Miuncheno (Vokietija). Tiesa, jai padeda savanaudiškumo ir korupcijos nesužalotas jaunas vietinis vaikinas. Jam blogiui atsispirti leidžia Vakarų universitetuose įgyta patirtis.
Tokiais stereotipais persunktas vokiečių rašytojos Amelie Fried romanas „Vėjuota afera“ („Eine windige Afaere“), kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Kita vertus, stereotipai šiame romane – lyg papildoma kontrastuojanti siužetinė linija. Gausu jų ir apie pačius vokiečius, jų nepasitikėjimą viskuo, kas yra toliau į rytus nuo Oderio, nes ten juk baigiasi civilizacija! Gan subtiliai pasišaipoma iš perdėto perfekcionizmo ir gyvenimo nenukrypstant nuo plano, išguldyto ant ryškaus popieriaus lapelių, iškabintų virtuvėje dažno vokiečio namuose.
Romano herojė inžinierė Katja Mozer sulaukia jos karjerą pakeisiančio viršininko Franco Obermiulerio pasiūlymo – vykti į Lietuvą ir pradėti parengiamuosius vėjo jėgainių parko statybos netoli Palangos darbus. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė kaip inžinierės patirtį ir sugebėjimus patvirtinanti, karjeros šuolį bei atotrūkį nuo šeimos gyvenimo rutinos žadanti kelionė, virsta kvapą gniaužiančiu detektyvu.
Katjos rūpesčius palengvina Vilniuje ją pasitikęs naujasis bendradarbis Jonas Macaitis. Tai jaunas, energingas, Vakaruose mokslus baigęs, bet savo tėvynės palikti nenorintis idealistas. Dar vienas stereotipas? Taip, bet jais atskleidžiami bene svarbiausi dabartinės lietuvių visuomenės nesklandumai ir rūpesčiai. Taip pat ir herojai.
Štai vokiečių inžinierė Katja pavėluoja į susitikimą su ūkio viceministru. Jonas kreipiasi į savo dėdę, viceministro patarėją. Ryšiai pagelbsti, susitikimas vis dėlto įvyksta. Viceministras – slidus tipelis, madingai apsikirpęs, stilingai apsirengęs. Jis gan greitai ir sklandžiai išdėsto šalies vyriausybės politiką: Lietuva remia vėjo energetikos plėtrą, bet ne konkrečias įmones, ir su savo svita skuba į kitą susitikimą. „Nieko nesprendžiantis, savo karjera besirūpinantis tipas“, – pagalvoja inžinierė Katja. Na, o Lietuvos skaitytojui tuoj dingtelėtų: „Bet juk tai buvusio ūkio ministro prototipas! O gal ir esamo?“
Alfonsas Rinkimai – dar vienas romano herojus, labai primenantis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Politikuojantis ir savo asmeniniams tikslams kitais žmonėmis bei jų bėdomis manipuliuojantis veikėjas.

Žvilgsnis į Lietuvą užsienietės akimis

Knygoje daug personažų, kaip ponia Bosas, žurnalistas ir leidėjas Strausas, yra žinomi, Lietuvoje gyvenantys žmonės. Tik jų vardai bei gyvenimo linijos, kaip dera fikcijoje, pakeisti. Romane galima net įžvelgti panašumų su realiomis, veikiančiomis lietuviško verslo įmonėmis. Štai „Baudema“ – lietuviškas „uabas“, su kuriuo Katjai tenka kautis dėl vėjo jėgainių statybos. Šioje siužetinėje linijoje prasideda tikras trileris, nes paaiškėja, kad lietuviško verslo specializacija – jokiu būdu neįleisti į vietinę rinką užsienio kapitalo, priversti kurti bendras įmones, o po to turtą pasisavininti. Čia Lietuvos skaitytojui tuoj kiltų klausimas, ką gi rašytoja čia paslėpė, juk įmonė labai girdėta.
„Vėjuotoje aferoje“ stipri meilės, šeimos, kuri vos neišsiskiria, siužetinė linija. Na, ir čia intriga sukuriama pasitelkiant stereotipą: jauna, graži, perfekcionistė kaip vokietė Sofija iš Lietuvos, atvykusi šiek tiek užsidirbti prižiūrėdama vaikus Miunchene, regis, kėsinasi užimti Katjos vietą lovoje šalia jos vyro…
Tiesa, romano pabaigoje idealistas Jonas, sėkmingai atskleidęs lietuvių verslo aferas, neatsispiria pagundai ir persikelia į Miuncheną. Čia jį atvilioja puikus karjeros bei atlyginimo pasiūlymas, o meilę Lietuvai įveikia meilė iš pirmo žvilgsnio perfekcionistei Sofijai.
Apskritai romanas baigiasi holivudiškai optimistiškai: korumpuoti Gargždų politikai rinkėjų nušluojami iš savo postų, nusikaltėliai lietuvių verslininkai suimami, o vėjo turbinos pradeda sukti „žaliąją“ energiją, pakeisiančią uždarytą Ignalinos atominę.
„Aštriadančiai“ lietuviai, kaip ir Lietuva, jau yra aprašyti ne viename šiuolaikinės Vakarų literatūros autorių kūrinyje. Prisiminkime kad ir Jonathano Franzeno „Pataisas“. Bet A.Fried romane kaip niekur kitur galima pasižvalgyti ne lietuvio autoriaus akimis į Vilnių, Gargždus, Klaipėdą, Kuršių neriją, Kretingos apylinkes bei Palangą.
Ir tai dar ne viskas. Dabartinių lietuvių autorių romanų išskirtinis bruožas yra nuobodumas, o A.Fried romanas „praryjamas“ kaip kokia „Mergina su drakono tatuiruote“. Verta knyga imtis Lietuvos leidykloms ją išversti. O skaitytojams – pasižiūrėti į šiuolaikinę Lietuvą kitos kultūros ir tradicijų žmogaus akimis. Ir skaityti romaną su vėjeliu.

Apie autorę
Amelie Fried romanai Vokietijoje yra tapę bestseleriais. Jų pagrindu sukurtas ne vienas televizijos filmas. 1958 m. gimusi vokiečių leidėjo ir publicisto Kurto Friedo dukra Amelie studijavo meno istoriją, publicistiką, teatrologiją ir italų kalbą. Tačiau šių studijų nebaigė, o universiteto diplomą apgynė iš televizijos publicistikos ir dokumentinio filmo mokslų. Vokietijos ZDF, RTL televizijose bei Bavarijos radijuje vedė laidas. Apdovanota įvairiomis vokiečių suaugusiųjų ir vaikų literatūros premijomis.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu, išspausdintas Švedijos dienraštyje „Dagens Industri“2012 m. vasario 14 d.

Rytoj Europos finansų ministrai nuspręs, ar graikų taupymo programa yra tinkama, norint gauti naują paskolą. Protestai, streikai ir neramumui drebina Atėnus ir netgi aukštame politiniame lygyje trūksta supratimo apie problemos rimtumą. Graikams reikėtų atvykti į Baltijos šalis ir pasimokyti, kaip įveikti krizę.

Lietuvos ambasadoje Stokholme sutinku Lietuvos premjerą, konservatorių Andrių Kubilių. Jis save vadina ,,krizių premjeru”, nes pirmą kartą buvo išrinktas 1999 m. po Rusijos krizės, paveikusios šalies ekonomiką. Nors jam ir pavyko išvesti šalį iš nuosmukio, po to buvo praradęs valdžią, o 2008 m. rudenį vėl buvo išrinktas Lietuvos premjeru, kaip tik tuo metu, kai prasidėjo finansų krizė. Jo patarėjai pranašavo BVP prieaugio nebuvimą 2009 metais, po to, kai prieš tai buvusiais metais BVP augo 6–7 procentais.

2009 m. buvo patys sunkiausi metai Lietuvai, kada BVP nukrito 15 procentų. Viskas pradėjo strigti, kai Švedijos bankai sugriežtino kredito davimo sąlygas, tuomet Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo priversta taupyti.

Nedarbas išaugo nuo 4 iki 18 procentų, tai reikalavo keisti finansų politiką. Andrius Kubilius greitai suprato, kad Lietuva yra mokėjimų krizėje (kaip šiuo metu yra Graikija), kai atlyginimai ir produkcijos kaštai sumažino konkurencingumą.

Išlaidos buvo sumažintos, atlyginimai sumažėjo 20 proc. (premjero – 40 proc.), taip pat sumažėjo ir pensijos. Ši taupymo politika pavyko, ir Lietuvos skola nebuvo didesnė nei 40 proc. BVP , maždaug pusė šiandienos ES vidurkio.

Andriaus Kubiliaus patarimai vyriausybėms, esančioms panašioje situacijoje, yra paprasti ir aiškūs:

- Neišleiskite daugiau, negu galite.

- Nebūkite visuomeninės nuomonės auka.

- Ieškokite susitarimo.

- Politinio noro deficitas yra pavojingiau už biudžeto deficitą.

– Tačiau kaip Jums pavyko, kai Jūsų kolegai Graikijoje gali ir nepavykt?

„Mūsų kitas mentalitetas ir istorija. Baltijos šalyse žmonės dar nėra pripratę prie prabangaus gyvenimo ir stabilumo. Yra likę prisiminimai iš sovietinės okupacijos laikų. Sumažinti išlaidas nėra taip sunku, kaip atrodo, jeigu sumažini 5 procentais, gali sumažinti ir 10“, – sako premjeras.

Andrius Kubilius pasakoja, kad jis sėdėjo šalia buvusio Graikijos premjero Giorgos Papandreou ES susitikime ir patarė jam nedelsti. ,,Reikia suvokti, kokie veiksmai yra būtini, ir po to veikti”, – patarė jis, bet, deja nebuvo išgirstas.

Andrius Kubilius kalbėdamas dažnai grįžta prie politinio vadovavimo, kai krizės laikais vyriausybė turi apsiimti ir vadovauti, o nesileisti būti vedama bendros visuomenės nuomonės. Iš pradžių reikia surasti kompromisą su savo sąžine, po to tartis su profesinėmis sąjungomis ir kitomis svarbiomis grupėmis.

Šiuo metu Lietuvos ekonominiai rodikliai rodo pakilimą, Lietuva investuoja į aukštos technologijos vystymo sritis. Andrius Kubilius išdidžiai parodo šiurpų internetinį žaidimą, kurio tikslas būtent ir yra sunaikinti Lietuvos premjerą. ,,Tai geras pavyzdys, kad jau esame pažengę”, – teigia jis.

„Krizė yra nuolatinė būsena. Sunku pasakyti, ar Graikija pasiliks piniginėje euro sąjungoje, tačiau aš esu įsitikinęs, kad euras išliks“, – sako jis.

Premjerą labiausiai neramina, kad viskas vyksta lėtai, kad yra švaistomas brangus laikas, vietoj to, kad būtų vykdomas biudžeto konsolidavimas ES lygmeniu.

Ir dabar, ir ateityje daugiausiai darbų Lietuvoje bus siūloma prekybininkams, vadybininkams, vairuotojams, medikams bei mokytojams. Tai profesijos, kurių atstovams darbo bus daugiausiai, bet atlyginimai nebūtinai bus didžiausi. „Veidas“ domėjosi, kokios profesijos po penkerių metų turės didžiausią paklausą ir kurios jų garantuos ne tik darbą, bet ir gerą algą.

Kokias rinktis studijas, kad ne tik patiktų mokytis, bet ir baigus būtų darbo bei mokamas geras atlyginimas? Tai klausimas, kuris šiandien neduoda ramybės beveik 46 tūkst. abiturientų ir jų tėvų.
Atsakymą į jį rasti nelengva. Štai valstybė žengia dar tik pirmuosius žingsnius, skatindama moksleivius rinktis nebe humanitarinius ar socialinius, bet tiksliuosius mokslus. Juk būtent technologijų, fizikos bei gamtos mokslų specialistų jau dabar stinga ir vis labiau stigs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Sykiu mažėja nemokamų humanitarinių bei socialinių mokslų studijoms skirtų krepšelių kiekis, o nemokamų vietų tiksliųjų mokslų studijose – daugėja.
Tačiau žadėto kvalifikacijų žemėlapio vis dar nėra, ir patarti, kokios profesijos po penkerių metų turės paklausą, o kokios tik nukreips į darbo biržą, valstybė negali, taigi abiturientams ir jų tėvams belieka mėginti susigaudyti patiems.
Tuo tarpu studijų, darbo rinkos ekspertai bei verslo lyderiai didžiausias perspektyvas po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, žada informacinių technologijų specialistams, biotechnologams ir įvairių sričių inžinieriams – šių specialistų paklausa vis didėja ir Lietuvoje, ir Vakaruose.
„Tiek lietuviai, tiek vakariečiai yra tinginiai – jie nenori studijuoti sunkių tiksliųjų mokslų, todėl Europoje jau dabar smarkiai trūksta inžinierių, elektronikos, mechatronikos specialistų. Lietuvoje nuo seno yra gana stiprus inžinerinis centras, tad net Vakarų šalių darbdaviai čia atvažiuoja inžinierių ieškoti“, – padėtį rinkoje komentuoja personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas.
Koncerno SBA strateginės plėtros viceprezidentas Egidijus Valentinavičius patvirtina, kad verslas jau kuris laikas jaučia inžinierių, kurie galėtų ne tik eksploatuoti įrenginius, bet ir kurti, trūkumą. „Tradicinės pramonės šakos – medžio, metalo apdirbimo, chemijos, maisto – sukuria ženklią nacionalinio produkto dalį, taigi visi, pasirinkę specialybes, reikalaujančias konkrečių šių sričių žinių, darbdaviams bus reikalingi ir po penkerių, ir po dešimties metų“, – neabejoja E.Valentinavičius.

Svarbiausia – būti geriausiam

Aiškiai matyti ir kita tendencija – pasaulis vis labiau virtualėja, duomenų srautai didėja, todėl reikės daug specialistų šiai informacijai valdyti.
Kaip teigia bendrovės „Lietuvos draudimas“ generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis, IT specialistų ir įvairių programuotojų poreikis tik didės, nes vis daugiau verslo pereina į informacinę erdvę.
„Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis taip pat neabejoja, kad vienu perspektyviausių ateityje išliks IT ir telekomunikacijų sektorius. „Šis sektorius itin dinamiškas, čia nuolat keičiasi technologijos, atsiranda naujų platformų, produktų, kyla sistemų suderinamumo iššūkių ir pan. Ši rinka pasaulyje dar turi didelį potencialą, tad darbo IT ir telekomunikacijų srityje turėtų užtekti daugeliui ir ilgam. Tą patį sakyčiau apie mediciną, o ekonomikos disciplina greičiausiai keisis, joje turėtų atsirasti naujų vertinimo dėsnių“, – svarsto A.Zabulis.
Su tuo, kad pasirinkusieji IT studijas neprašaus, sutinka ir A.Francas: „Tyrimas parodė, kad šiais laikais vien tik skaitydamas laikraštį „Financial Times“ žmogus per savaitę sužino daugiau nei per visą savo gyvenimą aštuonioliktame amžiuje.“
Šviesi ateitis ne pirmi metai žadama ir kitoms aukštųjų technologijų profesijoms, tokioms kaip biotechnologijos ir nanotechnologijos. Šias profesijas kaip perspektyviausias įvardija tiek Lietuvos, tiek Vakarų ekspertai.
Biotechnologijos instituto profesorius Arvydas Janulaitis tvirtina žinantis bent kelias Lietuvoje veikiančias įmones, kurioms šiandien trūksta maždaug penkiasdešimties biochemikų, biotechnologų, imunologų. A.Janulaičio įsitikinimu, šiuo metu aukštosios mokyklos šių specialistų rengia nepakankamai, be to, itin daug jų išvyksta dirbti į užsienį. „Artėjame prie tendencijos, kad išvažiuos pusė studijas Lietuvoje baigusių biotechnologų“, – neabejoja profesorius.
Beje, šias tendencijas, kad ar dėl sparčios emigracijos, ar dėl to, kad universitetai dabar rengia ne tuos specialistus, kokių reikia darbo rinkai, jų trūksta, patvirtina ir tyrimai. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbtas „The Grafton Employment Group“ tyrimas parodė, kad šiandien Lietuvoje darbo biržoje stovint 239 tūkst. bedarbių, sau reikiamų specialistų sunkiai randa net kas antra įmonė. „Darbo rinkoje tiek bedarbių turime todėl, kad jų gebėjimai labai prasti, tai yra neatitinka darbdavių reikalavimų. Nors ir turėdami aukštojo mokslo diplomą, jie nesugeba tinkamai atlikti užduočių, neturi įgūdžių“, – aiškina bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.
„Tiesiog daugelis Lietuvos universitetuose ir kolegijose esančių studijų programų tampa vis mažiau aktualios ir jų absolventų paklausa ateityje kris“, – antrina bendrovės TEO generalinis direktorius Arūnas Šikšta.
Iš tiesų geras specialistas darbo turės visais laikais, kad ir kas jis būtų – teisininkas, gydytojas ar suvirintojas. Pasak A.Franco, yra tokių aukšto lygio lietuvių suvirintojų, kurie išvažiuoja dvi savaites padirbėti į Norvegiją, užsidirba solidų atlyginimą, o po to Lietuvoje dvi savaites ilsisi.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.
Vis dėlto kritikuodami Švietimo įstatymą lenkai ignoruoja tokius faktus: aukštąjį išsilavinimą turi 12,8 proc. lietuvių (skaičiuojant nuo visų lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų, vyresnių nei dešimt metų) ir vos 6,3 proc. lenkų tautybės Lietuvos gyventojų. Tad sunku būtų nuginčyti, kad Švietimo įstatymo pokyčiais lenkų padėtis gerinama, o ne atvirkščiai. Kitas klausimas, kad tokį įstatymą neabejotinai reikėjo priimti anksčiau, bet su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad lenkų tankiai gyvenami rajonai labiau atsilikę ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu: pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos vienam Šalčininkų rajono gyventojui 200 kartų mažesnis už Lietuvos vidurkį, nedarbas viršija Lietuvos vidurkį, Šalčininkuose rečiausias kelių tinklas Lietuvoje. Tai akivaizdus rezultatas, kas nutinka, kai susikoncentruojama ne į regiono raidą, o vien į bandymus išlaikyti lenkiškumą, kartais net bandant sulenkinti ir šiuose rajonuose gyvenančius lietuvius. Bet, kaip žinome, juo mažiau žmonės išsilavinę, juo skurdžiau gyvena, tuo lengviau jais manipuliuoti.
Deja, lenkų pusė jokių argumentų negirdi, kaip ir nenori lyginti savo ir lietuvių tautinės mažumos teisių Lenkijoje. „Toks lyginimas – nesusipratimas. Mes kalbame apie regresą, o sovietmečiu Lenkijoje lietuviškų mokyklų visai nebuvo. Be to, lietuvių tautinė mažuma nekelia pretenzijų dėl pamokų lietuvių kalba skaičiaus“, – sako V.Tomaševskis.
Vis dėlto, kaip parodė sudaryta dvišalė darbo grupė švietimo klausimais, lietuviai turi ne mažiau problemų nei lenkai. Tačiau darbo grupė pateko į akligatvį, nes nuolaidų neskuba daryti nė viena pusė.
„Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais kilo įtampa kalbantis apie tautinių mažumų reikalus, išsiskyrė tų pačių faktų interpretacija. Pavyzdžiui, visi pripažįsta, kad švietimo lenkų kalba padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, bet tuo pat metu mėginama teigti, kad ji nuolat prastėja. Kita vertus, matome, jog lietuviai Lenkijoje praktiškai neturi vadovėlių lietuvių kalba, nors yra sakoma, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje nepatirianti jokių problemų“, – lygina E.Meilūnas.
Kodėl taip atsitiko? Užsienio reikalų viceministras sako, kad turime prisiimti dalį kaltės dėl kažkada lengva ranka dalytų pažadų iki galo neįvertinus nei teisinių, nei kitų galimybių, pavyzdžiui, dėl dvikalbių gatvių užrašų ar pavardžių rašybos. Ilgi svarstymai Seime, du Konstitucinio Teismo nutarimai dėl pavardžių rašybos parodė, kad šio klausimo sprendimas nėra toks paprastas, kaip kam nors atrodo. Antra, pastaraisiais metais Lenkija, palaikydama santykius su Lietuva, iki galo neapgalvojo poveikio priemonių ir spaudimo politika sukėlė priešingą reakciją. Prisiminkime, kad dar visai neseniai, kai vieni kitus traktavome kaip partnerius, pavykdavo išspręsti ir labai sudėtingas problemas, tarp jų ir tautinių mažumų klausimus. Trečia, pamatėme, kad skiriasi ir prioritetų suvokimas.
„Mūsų nuomone, labai svarbu kelti žmonių gyvenimo lygį, gerinti socialinę ir ekonominę padėtį Vilnijoje, o mūsų partneriai akcentuoja užrašų klausimus“, – požiūrių skirtumus įvardija E.Meilūnas.

Verslo projektai – abiem pusėms sėkmingi
Kur kas geriau sekasi tose srityse, kuriose interesas tikrai abipusis: nepaisant lenkų ir lietuvių draugystės atvėsimo, 2011-ieji bus rekordiniai pagal užsienio prekybos rodiklius. „Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą, kelerius metus iš eilės apie 30 proc. didėja prekybos apimtis, daugėja turistų iš Lenkijos, aktyvus jaunimo bendradarbiavimas. Yra daugybė abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo pavyzdžių, tarkim, lenkų grupės „Lotos“ atėjimas į Lietuvą, lenkų įmonės „Trakcja“ ir lietuvių „Tiltros“ susijungimas“, – džiaugiasi E.Meilūnas.
Nors Lenkijoje vandalai darko lietuviškai užrašytus vietovardžius, LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas G.Morkis pasakoja, kad lietuviškų reklaminių užrašų niekas neniokoja. „Tiesiogiai verslui suprastėję santykiai neatsiliepia, bet, žinoma, negyvename atitrūkę nuo konteksto“, – tvirtina LPK atstovas.
Ar būtų pokyčių verslo srityje, jei santykiai pagerėtų? G.Morkio manymu, esminio postūmio nebūtų, tiesiog taptų maloniau bendradarbiauti. O rezervų abi pusės dar neišnaudojusios.
Antra vertus, esti simptomų, kad nesantaika kenkia verslui. Štai Druskininkų gydyklose akivaizdžiai sumažėjo lenkų. „Vakar „Eglėje“ tarp 700 svečių nebuvo nė vieno lenko. Pavyzdžiui, užpernai spalį buvo 56, o pernai – jau tik devyniolika. Lenkų sanatorijose mažėja jau kelinti metai. Jei jie atvyksta į Druskininkus, tai pasimaudo vandens parke, pavalgo ir vėl išvažiuoja“, – pastebi „Eglės“ sanatorijos direktorius Romualdas Domarkas.
Priežasčių, jo manymu, ne viena: lenkai patys pasistatė daug SPA centrų ir sanatorijų, lemia ir zloto santykis su litu. Tačiau negalima atmesti ir to, kad kenkia ir įsivyravusi priešprieša.
O vienos Vilniaus įmonės savininkas, beje, lenkas, pasakojo visai kuriozinį atvejį: paskambinus į vieną Lenkijos įmonę, malonus pokalbis lenkų kalba truko tol, kol jis pasisakė esąs iš Vilniaus. Lenkų verslininkas pasiūlė Vilniuje ir ieškoti tiekėjų, ir baigė pokalbį.

Santykius „atšildyti“ apsimoka
„Pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių trukdis – ne mažumų klausimas, o Lietuvos valdžios nekompetencija: juk gerų santykių dabar Lietuva praktiškai neturi nė su viena kaimyne“, – ironizuoja Lietuvos lenkų politinis lyderis V.Tomaševskis.
Tenka pripažinti, kad teisybės jo žodžiuose yra. Tiesa, URM oficiali pozicija – kad Lenkija buvo, yra ir bus svarbi Lietuvos užsienio politikos kryptis, ir mes puikiai bendraujame. Vis dėlto akivaizdu, kad prieš keletą metų tai sekėsi daryti geriau. V.Tomaševskis pabrėžia, kad bendraujant su ankstesne Lietuvos vyriausybe tokių problemų nekildavo. Reikėtų pridurti, kad ir Lietuvai geriau sekėsi bendrauti su ankstesniąja Lenkijos valdžia. Nors nereikia užsimiršti, kad šiltieji santykiai nei išjudino strateginių projektų darbų, nei prisidėjo prie nacionalinių mažumų gyvenimo kokybės gerinimo. Tad gal tie santykiai buvo labiau parodomieji?
Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad po dvišalių santykių šiltojo laikotarpio, 1994–2004 m., daugelis dabar egzistuojančių nesutarimų priežasčių egzistavo, tačiau abi į ES besiveržiančios šalys jų tiesiog neeskaluodavo. O į ES priimta Lenkija, šešta pagal gyventojų skaičių ES, save ėmė pozicionuoti tarp didžiųjų valstybių, mažindama dėmesį Lietuvai, keitėsi ir Lenkijos santykiai su Rusija.
Pleištą į lietuvių ir lenkų santykius įkalė ir Lenkijos vidaus politikos permainos. 2008 m. vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis peržengė bet kokias objektyvaus situacijos vertinimo ribas, palygindamas lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje su Baltarusijoje persekiojamos lenkų tautinės mažumos padėtimi.
Lietuvos lenkų pretenzijos dažnai nesuprantamos net Lenkijos lenkams. Poznanės Adamo Mickiewicziaus universitete besistažuojantis vilnietis Vytautas Klimavičius Lenkijoje jaučiasi puikiai. „Būti lietuviu Lenkijoje yra pranašumas. Čia lietuvius myli, o Lietuva lenkams asocijuojasi su gera kokybe, aukštu išsivystymo lygiu. Pavyzdžiui, prekybos centre radę lietuvišką produktą, jį perka, nes žino, kad bus kokybiškas. Lenkai sako nesuprantantys, kodėl Lietuvos lenkai nenori geriau mokėti lietuvių kalbos, o jei gyventų Lietuvoje, sako, kad lenkų kalbos mokytųsi tik sekmadieninėse mokyklėlėse. Dauguma lenkų mano, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai sugalvoti Maskvoje“, – mintimis dalijasi V.Klimavičius. Vienintelis dalykas, kuris vilniečio bičiuliams lenkams atrodo nelogiškas, tai drausti rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat daro išvadą, kad, išsprendus Lietuvoje gyvenančių lenkų lietuvių kalbos mokymo klausimus, reikėtų liberalizuoti asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir galbūt leisti tankiai lenkų gyvenamuose rajonuose gatvių lenteles rašyti lietuviškai ir lenkiškai. Tai galėtų tapti Lietuvos geranoriškumo ženklu ir tam tikru dvišalių santykių darbotvarkės pertvarkymu, juolab kad panašūs dalykai bent formaliai yra įtvirtinti Lenkijoje. Bent jau pavojaus nacionaliniam saugumui, ekspertų manymu, tai nekelia.
Gal daugiau išloštume, jei sugebėtume atskirti principinius klausimus nuo ambicijų? „Tikrai didelių problemų tarp mūsų valstybių nėra – yra spręstinų klausimų, kurie kartais nepelnytai eskaluojami ir kuriuos, bent kiek pasitikėdami vieni kitais bei nevartodami emocijų kalbos, tikrai išspręsime“, – neabejoja viceministras E.Meilūnas.
Žinoma, galima svarstyti, ar kompromisai dėl pavardžių arba gatvių pavadinimų lentelių tikrai pagerintų santykius, tačiau bent jau nuolatinius dirgiklius pašalintume. Taip atimtume malonumą ir Maskvoje kai kam linksmintis matant, kaip dvi ES valstybės ant vieno tiltelio kaip žūtbūtiniame mūšyje ragus surėmusios dėl to, kas globalėjančiame pasaulyje – jokia problema. Nebent manome, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai – ilgametė tradicija, kurios privalu laikytis.

Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

box
Ko lietuviai nori iš lenkų
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai pasitraukė iš Visagino AE projekto.    Sprendimas tikriausiai negrįžtamas, projektas praranda platesnio regiono projekto statusą ir svarbą.
Daug metų vilkintas “LitPol Link” projektas.    Energetinių salų sujungimo su ES finansavimas iš ES fondų skatina Lenkiją aktyviau dalyvauti projekte.
“Via Baltica” Lenkijos pusėje tiesiama su trikdžiais.    Išsprendus aplinkosauginį ginčą dėl kelio tiesimo ties Augustavu, projektas tikriausiai judės sparčiau.
Vilniaus kraštas vis labiau tampa vienvaldės lenkų tautybės Lietuvos politikų, žiniasklaidos ir Lenkijos įtakos zona. Didėja priešinimasis valstybinei kalbai.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.
Vilniaus krašto izoliuotumas privedė prie to, kad šis kraštas – vienas labiausiai atsilikusių: čia didelis nedarbas, mažai tiesioginių užsienio investicijų, menkesnis išsilavinimas.    Lenkų rinkimų akcija vienvaldė regiono savivaldybėse, padėtis negerėja.
Lietuvos Seimo nariai, turintys lenkų kortą, įsipareigoję būti lojalūs Lenkijos valstybei, o tai galbūt prieštarauja Seimo nario priesaikai Lietuvai.    Lietuvos politikai ketina tai aiškintis Konstituciniame Teisme. Lenkija ir toliau kasmet daugiau nei tūkstančiui Lietuvos piliečių išduoda lenko kortą.
Prastėja lietuvių mažumos Lenkijoje švietimo ir kitų sričių padėtis.    Kol kas abiejų pusių veiksmai priešpriešą tik stiprina.
Mažėja lenkų Lietuvos sanatorijose, tai mažina įplaukas į jų biudžetą.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.

Ko  lenkai nori iš lietuvių
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai protestuoja prieš Švietimo įstatymo pataisas, įteisinusias lenkiškose mokyklose Lietuvos geografijos, istorijos, pilietiškumo pagrindų dėstymą lietuvių kalba, o nuo 2013 m. bus suvienodintos lietuvių kalbos egzamino užduotys.    Įstatymas turėjo būti priimtas gerokai anksčiau, bet su ilgesniu įsigaliojimo laikotarpiu. Taisyti įstatymo nesirengiama.
Lenkų tankiai gyvenamuose regionuose gatvių pavadinimų iškabos – ir lenkų kalba, kas nenumatyta Lietuvos įstatymuose, taip pageidaujama rašyti ir vietovardžius.    Tai nekeltų pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lenkijoje vietovardžiai rašomi ir lietuviškai, nors paaštrėjus santykiams vandalų ir buvo užteplioti dažais.
Lenkai reikalauja pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.    Tai nekeltų pavojaus nacionaliniam saugumui.
Lenkai pasipiktino, kad pasibaigus Nacionalinių bendrijų įstatymo galiojimui nebeliko jų teises reglamentuojančio teisės akto.    Projektas buvo rengiamas, bet įstrigo Seimo stalčiuose.
Šaltinis: Rytų Europos studijų centras, “Veidas”

Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai ryšiai
Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą.

Lenkijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje (mln. Lt)
410,6    390,2    6 698,1    3 732,4    3 480,5    3 782,8    4 824,5
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.

Eksportas į Lenkiją (mln. Lt)
288,9    791,2    2 361,4    2 713,7    3 207,8    2 927,1     4 178,8
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.

Importas iš Lenkijos (mln. Lt)
451,7    1 020,3    4 200,8    5 434,5    6 044,8    3 885,6    4 672,6
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lenkiški rajonai – atsilikę

Asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (proc.):
Tarp lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų    12,8
Tarp lenkų tautybės Lietuvos gyventojų    6,3

Registruotų bedarbių (proc.):
Lietuvos vidurkis 2012 m. sausio 1 d.      11
Vilniaus r.    14,5
Šalčininkų r.    13

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (2010 m. pab., tūkst. Lt)
Lietuvos vidurkis    11
Vilniaus r.    2,8
Šalčininkų r.    0,05
Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos darbo birža

Prieš 90 metų mūsų valdžia galutinai atsisakė Tautų Sąjungos pasiūlymo sureguliuoti tarpusavio santykius su Lenkija belgų diplomato Paulio Hymanso parengto sutarties projekto pagrindu.

Pirmajame pasauliniame kare įveikusios Vokietiją ir jos sąjungininkus, Antantės valstybės garsiai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Tačiau praktikoje ją pripažino ne visiems: tarkime, suomiams ir lenkams apsisprendimo teisė galiojo, o lietuviams – ne.
Tiesą sakant, Antantės valstybės nelabai norėjo, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe, ir tam buvo keletas rimtų priežasčių. Visų pirma lenkai įtikino daugelį Vakarų veikėjų, kad lietuviai yra tokie patys lenkai, tik kalba šiek tiek kitokia kalba. Be to, jie neturi savitos kultūros, nei inteligentų, todėl visai nepasiruošę savarankiškam politiniam gyvenimui. Itin svarbu buvo ir tai, jog Vakarai, ypač Prancūzija, siekė sukurti galingą Lenkijos valstybę, kad ši būtų tarsi Europos skydas nuo bolševikinės Rusijos. Todėl Lietuvą prijungti prie Lenkijos buvo stengiamasi kiekviena proga, įvairiomis priemonėmis ir formomis.
Viena tokių priemonių buvo vadinamasis Hymanso planas, kurį dabar, po 90 metų, prisiminti verta dar ir todėl, kad vis pasigirsta vertinimų, esą atsisakiusi šio plano tuometė mūsų valdžia skaudžiai apsiriko ir ilgainiui Lietuvai padarė didelę žalą.

Kodėl prireikė P.Hymanso pagalbos?
Lenkija niekada nebuvo paskelbusi Lietuvai karo, bet kariavo ir 1919, ir 1920 m. Nuo jos bandymų 1920 m. lapkritį užimti visą mūsų kraštą pavyko apsiginti. Tada, lapkričio 29 d., Kauno stotyje buvo sutarta nutraukti karo veiksmus Tautų Sąjungos karinei komisijai spaudžiant – tiesa, ne tam, kad Lietuva būtų apginta nuo agresijos, o tam, kad L.Želigovskio armija būtų išgelbėta nuo galutinio sutriuškinimo ir, labai galimas dalykas, nuo tolimesnio karo veiksmų išsiplėtimo. Bet tai nebuvo taikos sutartis ir normalių kaimyninių santykių pradžia. Todėl ir Lietuvai, ir Lenkijai rūpėjo tuos santykius normalizuoti, pasitelkus į pagalbą neseniai įkurtą tarpvalstybinę organizaciją tokiems klausimams spręsti – Tautų Sąjungą.
Ši visų pirma pasiūlė atsiklausti ginčijamų teritorijų gyventojų nuomonės, tai yra surengti plebiscitą. Tačiau tas nepatiko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Tada Tautų Sąjungoje kilo idėja išspręsti lietuvių ir lenkų ginčą pasinaudojant Šveicarijos patirtimi: paversti Lietuvą federacine įvairiataute valstybe, kurioje lietuviai, lenkai, gal ir baltarusiai su žydais gražiai sugyventų, kaip vokiečiai, prancūzai, italai Alpių respublikoje, tik su, regis, menku papildymu – toje federacijoje lemiamas žodis kažkodėl priklausytų Lenkijai.
Tokį problemos sprendimo projektą parengti ir suderinti su Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėmis buvo pavesta belgų diplomatui Pauliui Hymansui. 1921 m. gegužę Briuselyje surengtoje konferencijoje jis pateikė pirmąjį projekto variantą. Pagal jį Lietuvos valstybė turėjo būti pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš dviejų autonominių kantonų, Kauno ir Vilniaus su centrine vyriausybe Vilniuje, kurios funkcijos ir teisės projekte visai nebuvo apibrėžtos, todėl ir jos galios, matyt, turėjo būti menkos, rimtus klausimus paliekant spręsti Varšuvai. Oficialios valstybinės kalbos federacijoje buvo numatytos dvi – lietuvių ir lenkų. O tai buvo labai pavojinga, žinant, kaip Lietuva iki tol jau buvo sulenkinta.
Projektas taip pat numatė sudaryti Lietuvos ir Lenkijos karinę konvenciją aiškiai nelygiateisėmis sąlygomis. Tai reiškė, kad mūsų kariams tektų guldyti savo galvas dėl Lenkijos interesų jos sukeltuose karuose. Visai nenaudingas šis projektas Lietuvai buvo ir ekonominiu požiūriu: būdama daug mažesnė ir silpnesnė valstybė, ji būtų tapusi visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Būsimi tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai projekte vėlgi nebuvo aiškiai aptarti, o tai kėlė didžiulį pavojų mūsų nepriklausomybei.
Savaime suprantama, toks dokumentas visiškai netiko mūsų valstybei, tačiau Antantė vertė tęsti derybas. Išklausęs priekaištų, P.Hymansas parengė antrąjį savo projekto variantą ir rugsėjį pateikė jį svarstyti. Jame nebeliko valstybės federacinės struktūros ir Kauno kantono, bet autonominis Vilniaus kantonas liko, dar buvo šiek tiek sumažintos galimybės Lenkijai kištis į Lietuvos reikalus. Iš karto po to Vakarų valstybės ėmė stipriai spausti mūsų valdžią, o P.Hymansas netgi grasino: „Jei sąlygas priimsite, didžiųjų valstybių palaikymas užtikrintas; kitaip Vilniaus negausite, nebūsite de jure pripažinti, turėsite karą.“
Ernesto Galvanausko vadovaujama Leituvos delegacija pateko į itin sunkią padėtį, bet bandė laviruoti ir pateikė savo parengtą kontrprojektą su didelėmis ir labai pavojingomis nuolaidomis lenkų naudai, tačiau siūlė neįvesti Lietuvoje lenkų kalbos ir apriboti lenkų privilegijas mūsų krašte.
O Lenkijai nepatiko nei Lietuvos, nei antrasis P.Hymanso parengtas projektas: jau šeimininkaudama Vilnijoje ir neatsisakydama planų prisijungti visą Lietuvą, ji visai nenorėjo atsisakyti Vilniaus krašto, tegul ir su plačios autonomijos teisėmis. Žymus to meto lenkų veikėjas Vladislavas Studnickis rašė: „Atsižvelgusi į Lenkijos valstybės interesus ir Vilniaus gyventojų valią Lenkijos vyriausybė turi atmesti Hymanso projektą.“

Visa Lietuva – prieš Hymanso planą
Gali kilti klausimas: kodėl belgų diplomatas, regis, taip pat nedidelės ir neimperialistinės šalies atstovas, pasiūlė tokį nenaudingą ir Lietuvai netgi klastingą problemos sprendimo variantą? Pirmoji versija: žymus mūsų tarpukario mokslininkas ir visuomenininkas prof. Viktoras Biržiška tvirtino, kad tas planas gimė visai ne Ženevoje ar Briuselyje, o Vilniuje, ir tikrieji jo autoriai – Vilniaus ir Kauno dvarininkų komitetas bei artimas J.Pilsudskiui žmogus, karštas Lietuvos ir Lenkijos unijos atkūrimo šalininkas generolas A.Babianskis. Dėl to planas ir įgavo tokią orientaciją. Kita vertus, P.Hymansas galėjo ir neįvertinti tokio paprasto fakto, kad lietuvių ir lenkų santykiai, ypač po L.Želigovskio agresijos, visai nepanašūs į vokiečių ir prancūzų santykius Šveicarijoje.
Tuo tarpu lenkų elgesys visai nekeistas – jiems įprastas mesianizmas, į kurį vienoje savo knygoje dėmesį atkreipė ir Česlovas Milošas: „Lenkų mesianizmas staigiai po savo gimimo tapo ryškiai aktyvia doktrina, tai yra išreiškiančia aktyvų lenkų tautos požiūrį į kitas, kurios ją engė (rusai, vokiečiai), tačiau visų pirma kaimynines silpnesnes tautybes (lietuvius, baltarusius, ukrainiečius), kurias būtent turėjo išgelbėti, apvalyti, ir perkurti jas asimiliuojant.“ Toks buvo svarbiausias unijos, sąjungos, federacijos, intensyviai peršamos ne tik lietuviams, bet ir kitiems kaimynams, tikslas, kuris ypač atkakliai buvo įgyvendinamas Vilnijoje 1920–1939 m.
Bet ko galbūt nežinojo belgų diplomatas, tą gerai suprato mūsų valstybės piliečiai, vieningai sukilę prieš Hymanso plano priėmimą, prieš bet kokias derybas šiuo klausimu. Šiandien tas gali mus gerokai nustebinti – juk Lietuvos valstybė buvo dar tokia jauna, tad iš kur tokia puiki politinė nuovoka, toks didžiulis politinis aktyvumas? Štai tik keletas to meto spaudos pranešimų.
Jau 1921 m. liepos 10 d. Kaune, Rotušės aikštėje, įvyko didelė demonstracija Lietuvos nepriklausomybei ginti. Dalyvavo per 9 tūkst. žmonių. Spalio 23 d. paskelbus antrąjį Hymanso plano variantą tūkstantis žmonių buvo susirinkę į mitingą liaudininkų partijos iniciatyva. Jie vieningai nutarė: „Priėmus Hymanso projektą ir pasirašius jį kaip sutartį su Lenkija, Lietuvos Respublika netektų nė savo nepriklausomybės, nė suverenumo.“
Penkių tūkstančių žmonių minia, susirinkusi Vilkaviškyje, pareikalavo „nedaryti su Lenkija jokių unijų, nevesti jokių derybų“, tokias pat rezoliucijas Vyriausybei ir Seimui atsiuntė Tauragės, Kauno, Panevėžio apskričių tarybos. Savo nerimą dėl galimo projekto priėmimo išreiškė Šaulių sąjungos centro valdyba: „Projekto priėmimas sukeltų Lietuvoje tokių suiručių, kurių pasekmes dabar yra sunku atspėti, o apie projekto įgyvendinimą be skaudaus konflikto su Lietuvos visuomene nė kalbos negali būti.“
Net Panevėžio mokinukai žadėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, išgirdę savo mokytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pasakojimą apie derybas Briuselyje… Pagaliau rimtą moralinę paramą tuo sunkiu Lietuvai metu suteikė Latvija: visos jos politinės partijos pasmerkė projektą, nes jo priėmimas būtų sukėlęs pavojų ir kaimynams.

Ar mūsų valdžia nesuklydo?
1921 m. lapkritį–gruodį, Lietuva vėl pateko į kritišką padėtį, nes tiek priimti, tiek atmesti ultimatyvia forma peršamą sutartį su Lenkija buvo vienodai pavojinga. Atsisakyti Hymanso plano reiškė užsitraukti didžiųjų Vakarų valstybių rūstybę ir kerštą bei netekti savo sostinės. O sutikus priimti tą planą grėsė intensyvi polonizacija ir tautinio savitumo praradimas.
Todėl mūsų politikai šiuo klausimu nebuvo tokie vieningi kaip paprasti žmonės. Ministras pirmininkas Kazys Grinius buvo už projekto priėmimą, tokios pat pozicijos laikėsi ministrai E.Galvanauskas, Jonas Šimkus, o opozicijoje buvę socialdemokratai buvo kategoriškai prieš, nes tai esą paverstų Lietuvą Lenkijos provincija. Tokios pat tvirtos pozicijos laikėsi ir Seimo žydų frakcija bei tautininkai. Debatai Seime šiuo klausimu buvo labai aštrus, jų rezultatus, matyt, lėmė visuomenės nuomonė ir jos spaudimas valdžiai, panaudojant net kraštutines priemones: lapkričio 21-osios naktį ant E.Galvanausko buto palangės sprogo kažkieno padėta bomba, sužeisdama ministrą…
Todėl iš pradžių Vyriausybė, o vėliau, gruodžio 22-ąją, ir Seimas vienbalsiai atmetė Hymanso planą. Vėlesni įvykiai, istorija patvirtino šio sprendimo teisingumą: Lietuva tada išsaugojo savo nepriklausomybę.

Jonas Rudokas