Taip Joną Basanavičių – visuomenininką, vieną pačių svarbiausių mūsų moderniosios istorijos veikėjų, gimusį lygiai prieš 160 metų, pavadino Mykolas Biržiška.

Prisiminti šį žmogų, jo vietą mūsų tautos ir valstybės istorijoje šiandien labai svarbu, nes dabar neretai girdime ir skaitome, kad jo nuopelnai ne tokie dideli, kaip iki šiol skelbta, kad jis, daugelį dešimtmečių šlovintas, tautos patriarchu vadintas, iš tikrųjų nieko gero nenuveikė ir dar užnuodijo mus romantizmu, o tai trukdo būti gerais europiečiais, dar blogiau – nuvedė mums ne tuo keliu 1918 m. vasarį. Tai gal M.Biržiška smarkiai klydo?

„Aušros“ gadynė

Šį kartą mums rūpi svarbiausi J.Basanavičiaus darbai, o ne jo biografijos ypatybės, todėl apie ją tik labai trumpai.

Gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Sūduvoje, Ožkabalių kaime dabartiniame Vilkaviškio rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1873 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, kurioje mokytojo Petro Kriaučiūno paveiktas žengė pirmuosius lietuviškos veiklos žingsnius – rinko tautosaką, rašė eilėraščius. Dar intensyviau šį darbą dirbo studijuodamas Maskvos universitete, iš pradžių istoriją bei filosofiją, vėliau mediciną: domėjosi Lietuvos istorija, rūpinosi populiarios literatūros leidimu ir spaudos draudimo atšaukimu. 1879 m. baigęs mokslus didelę savo gyvenimo dalį praleido Bulgarijoje, dirbdamas gydytoju įvairiuose miestuose, už tai pelnė didžiulę gyventojų pagarbą ir autoritetą. Tik 1905 m. grįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, tęsė mokslinę, visuomeninę ir profesinę gydytojo veiklą. Čia ir mirė 1927 m. vasario 16 d.

Pagal savo prigimtį ir charakterį J.Basanavičius buvo ne politikas, ne kovotojas ar liaudies tribūnas, o tipiškas mokslo žmogus, daug dėmesio skyręs istorijos, literatūros istorijos, tautosakos tyrimams. Jis daug laiko praleido geriausiose Europos bibliotekose siekdamas atskleisti mūsų tautos kilmės paslaptis, buvo faktiškai ir pirmasis lietuviško mokslo organizatorius, 1907 m. Vilniuje įkūręs Lietuvių mokslo draugiją, kuri vykdė aktyvius mūsų istorijos, etnografijos, archeologijos, antropologijos, kalbos tyrimus.

Tačiau visa tai buvo pajungta kitam, kur kas aukštesniam, svarbesniam tikslui, nei kaupti mokslo žinias. J.Basanavičius suprato, kad mūsų tautai tada, XIX–XX a. sandūroje, grėsė mirtinas pavojus – nutautėti, išnykti. Mokslas turėjo padėti jai išsigelbėti, bet to buvo maža. Todėl jis ėmėsi aktyvios visuomeninės politinės veiklos – nes nebuvo kam to imtis, juk absoliuti dauguma mūsų bajoriškos kilmės šviesuomenės buvo atsižadėję savo tautos, jos kalbos ir netikėjo jos ateitimi.

Istorikai išskiria tris svarbiausius J.Basanavičiaus visuomeninės politinės veiklos, o kartu ir viso gyvenimo laikotarpius – „žvaigždžių valandas“. Pirmasis, matyt, reikšmingesnis už kitus – tai „Aušros“ žurnalo leidyba 1883–1886 m., pradėta jo iniciatyva, jam nustačius jos ideologinę kryptį, jam vadovaujant. Taip tvirtinti galima todėl, kad tie metai, kai buvo leidžiama „Aušra“, buvo ir intensyviausio, vaisingiausio mūsų moderniosios tautos formavimosi laikotarpio pradžia. Pagaliau ir lenkų istorikas Juzefas Ignacas Kraševskis patarė, „jog norinti išsaugoti tautą ir jos tradicijas nuo nutautėjimo reikia, kad lietuviai įsteigtų nors ir neįmantraus, bet prieinamo turinio laikraštį“.

Būtina priminti, kad mūsų proseneliams buvo nepalyginti sunkiau nei kaimynų, nes šių spaudos niekas nevaržė, už jos leidimą ir platinimą į katorgas negrūdo. O „Aušra“ ėjo nelegaliai, todėl tie vos 40 jos numerių, išleistų kukliu tūkstančio egzempliorių tiražu, mums tokie reikšmingi ir brangūs.

Kita svarbi aplinkybė – „Aušros“ pasirodymas žymėjo galutinį ir negrįžtamą mūsų tautos atsiribojimą nuo lenkų. Šis procesas prasidėjo dar 1863 m. sukilimo metu, kai Kostas Kalinauskas, vienas jo vadų, paskelbė, kad „negalima… patikėti būsimo Lietuvos likimo tai kvailai kūmutei – Varšuvai“. Vėliau Simonas Daukantas tokį savarankišką politinį kursą pagrindė savo istoriniais tyrimais, bet labiausiai jį išpopuliarinti galėjo tik periodinis leidinys. Būtina priminti, kad panašiu keliu ėjo ir baltarusiai, ir ukrainiečiai, tik jie pabrėždavo savo skirtumą nuo rusų.

Tiesa, J.Basanavičiaus parašytoje „Prakalboje“, išspausdintoje pirmajame žurnalo numeryje, kur buvo išvardyti „Aušros“ tikslai ir uždaviniai, atsiskyrimo idėja nebuvo akcentuojama, tik būtinumas gelbėti mūsų kalbą: „Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba.“ Ir dar žurnale daug vietos buvo skirta istorinei medžiagai, grožinei literatūrai, praktiškiems patarimams. Bet lenkai norą atsiskirti perskaitė tarp eilučių – o kam lietuviams reikėjo savo leidinio, ir dar sunkiomis sąlygomis leidžiamo, jei lenkiški Lietuvoje sklido niekieno nevaržomi, nepersekiojami? Todėl jų spaudoje pasipylė pikti kaltinimai lietuviams, į kuriuos J.Basanavičius „Aušroje“ atsakė taip: „Mes, šiandieniški lietuviai, ilgai pasitikėjome, kaip ir mūsų tėvai ir proseniai, ant lenkiškos „brolystės“ ir prietelystės; bet po didės daugybės patyrimų, kad ta prietelystė netikra yra… mūsų jausmai truputį atšalo. Argi mes turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir duotiesi broliams praryti, kad jie riebesni ir stipresni taptų?..“

„Aušra“, žinoma, ėjo sunkiai ir neilgai, vos trejus metus su trupučiu, bet tai nenuostabu: kiekviena pradžia sunki. Vis dėlto J.Basanavičiaus iškeltą užduotį – pakelti tautos dvasią – ji įvykdė. Negana to, subūrė aušrininkų, jos bendradarbių, platintojų, ideologijos šalininkų, sambūrį. Tai buvo palyginti jauni inteligentai, daugiausia iš valstiečių kilę studentai, gydytojai, kunigai, daugelis iš jų tapo žinomais žmonėmis, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais: Jonas Šliūpas, Martynas Jankus, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Jurgis Mikšas ir kiti.

Didysis Vilniaus Seimas

Tai buvo antroji J.Basanavičiaus „žvaigždžių valanda“, ir labai svarbus įvykis mūsų tautinio judėjimo istorijoje, kelyje į laisvę. Štai kaip jis pats tą įvykį vertino: „Nuo šito „seimo“ Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir lietuvių tautą atvedė prie nepriklausomybės.“ Žinoma, toks masinis politinis renginys galėjo įvykti tik 1905 m. pabaigoje, revoliucijos pakilimo laiku, ir kitos Rusijos pavergtos tautos organizavo panašius sambūrius. Bet mūsų tautiečių surengtasis, kaip teigia istorikai, nusisekė labiausiai, o J.Basanavičiaus vaidmuo jį rengiant ir pravedant buvo itin reikšmingas.

Tuo metu jis buvo ką tik grįžęs į Lietuvą po daugelio užsienyje praleistų metų, jau nebejaunas ir prastos sveikatos. Nepaisant to, ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Idėja sukviesti į Vilnių tautos atstovus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rygos, Peterburgo, Talino, Odesos kilo dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje 1905 m. spalį. Bet vargu ar ji būtų buvusi realizuota, jei ne P.Vileišio ir J.Basanavičiaus pritarimas. Pastarasis tapo renginio organizacinio komiteto pirmininku, parašė ir komiteto vardu pasirašė atsišaukimą į tautiečius, kviesdamas juos „susirinkti Vilniun iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų, (…) atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis“.

Tiesa, organizatoriai patys abejojo, ar žmonės išgirs, ar jie susirinks. O susirinko daugiau nei 2 tūkst., ir daugiausia kaimo žmonių, ūkininkų. Tada kilo kitas sunkus klausimas – kaip tokią didelę ir margą publiką suvaldyti, nukreipti ją konstruktyvių diskusijų ir sprendimų linkme. Čia vėl padėjo didžiulis J.Basanavičiaus autoritetas, jo mokėjimas vienyti, taikyti labai skirtingų pažiūrų žmones.

Taigi šis Seimas nevirto beprasmiškų kivirčų vieta, bet per trumpą laiką, vos dvi darbo dienas, sugebėjo aptarti aktualiausius to meto klausimus ir priimti gana radikalius bei dalykiškus nutarimus. Svarbiausias – suteikti Lietuvai autonomiją, taip priartinant tikrą nepriklausomybę. Tuo Seimas parodė, kad mūsų visuomenė jau yra tautiškai susipratusi ir pasirengusi savarankiškam gyvenimui, kad „Aušros“ paskleistas idėjas mūsų tautiečiai priėmė kaip artimas ir jiems būtinas.

Svarbiausias mūsų istorijos dokumentas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečių okupacijai J.Basanavičiui teko imtis naujos, kitokios visuomeninės veiklos: jis daug jėgų ir laiko skyrė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, rūpinosi lietuviškos gimnazijos steigimu, vadovėlių mokykloms leidimu, tęsė mokslinį ir kultūrinį darbą.

Iš pradžių okupacinis režimas buvo labai griežtas, bet kai vokiečiams frontuose ėmė nebesisekti, jų valdžia šiek tiek atleido varžtus, ėmė laviruoti. Tuo pasinaudojo mūsų tautinio judėjimo aktyvistai ir 1917 m. rugsėjį Vilniuje surengė Lietuvių konferenciją. J.Basanavičius buvo jos organizacinio komiteto narys, išrinktas konferencijos garbės pirmininku ir jos sudarytos Tautos tarybos nariu. Tarybos ir konferencijos tikslas buvo siekti nepriklausomybės.

Vokiečiai visokiais būdais tam trukdė, todėl Taryba pradėjo nebesutarti, suskilo: didesnė jos dalis su prezidiumo pirmininku Antanu Smetona priešakyje buvo linkusi į žymias nuolaidas vokiečiams, o mažesnioji – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis reikalavo skelbti tikrą nepriklausomybę ir parengė atitinkamo dokumento tekstą. Tai ir buvo būsimasis Vasario 16-sios aktas.

Kaip netekusiam kolegų pasitikėjimo, A.Smetonai buvo pasiūlyta atsistatydinti iš pirmininkų, o istorinį tarybos posėdį vesti pakvietas J.Basanavičius – anot tarybos sekretoriaus Petro Klimo, „iš patriotinio jautrumo ir pagarbos Lietuvos atgimimo pradininkui“. Iš tiesų jam tai buvo tinkamas moralinis atpildas už daugelio metų darbą Lietuvos ateičiai.

Jonas Rudokas

MOKSLO IR ŠVIETIMO ĮTAKA ŽMOGUI, VALSTYBEI.

Mokslas, švietimas ir religija labiausiai įtakoja žmogaus gyvenimo kelią, netgi jo pasirinkimą. Šie du veiksniai nulemia valstybės vystymosi raidą, visų keturių pagrindinių valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų ir žiniasklaidos) kokybę.

Šie du veiksniai gali sutaikyti šeimas, gimines, gentis, kartas, socialinius sluoksnius tautą, žmoniją arba atvirkščiai – supriešinti. Pastebėkime, kaip elgiasi darželinukas, moksleivis arba studentas šeimoje. Diskutuojant, kai tėvų ir vaiko nuomonės nesutampa, dažnai vaikas kaip kirviu nukerta: – „o auklėtoja (mokytoja arba dėstytojas) sakė. Mokyti vaikus katalikiška dvasia dabar madinga. Todėl vaikų mokymą, švietimą ir ugdymą labiausiai įtakoja mokslo ir kiek mažiau religinės institucijos. Trumpai tariant mes visi esame mokslo ir religijos teikiamos produkcijos bei paslaugų vartotojai. Mes, o ne valstybė,  apmokame šias paslaugas. O kas užtikrina, šios produkcijos ir paslaugų kokybę?  Valdžios institucijos ir politinės partijos? Taip, jos bando tai daryti, ypač moksle. Deja, nesėkmingai.  Vienas  žmogus, kalbėdamas apie jau 20 metų trunkančią mokslo reformą, pasakė: – „Vargas, tau, o Jeruzale (Vilnius vadinamas antrąja Jeruzale) ir tavo vaikams“. Kitas pokalbio dalyvis,  paantrino: – „Garbingieji Šiaurės Atėnai, ar nelaukia tavęs Sodomos likimas? Kadangi aš ne Nojus, tai nelaukdamas aukščiausiojo perspėjimo, palikau tave ir dabar sūriu prakaitu užsidirbu sau duoną kaime“. Pamąstykime apie šių žmonių išsakytas mintis. Gal tai tik literatūrinės hiperbolės. O gal žiauri tiesa? Beje ir patys mokslininkai labai dažnai „išmeta“ į viešąją erdvę savo mintis, kurios skamba panašiai kaip „SOS, SOS, SOS“ jūrų ar oro laivo  katastrofos metu, tai reiškia „išgelbėkite mūsų sielas, skubiai reikalinga pagalba“. Visi dori žmonės, išgirdę šį signalą skuba į pagalbą. O jūrų ar oro laivų kapitonai, teisės aktų nustatyta tvarka, tiesiog įpareigoti suteikti tokią pagalbą.
Tad pabandykime patvirtinti ar paneigti liūdnų šmaikštuolių  ir  kai  kurių mokslininkų, gal per neapsižiūrėjimą pasiųstą „SOS“ signalą. Pažvelkime į tuos dalykus žmonijos patirties kontekste. Gal tai padės geriau suvokti „savo kiemo“ sėkmes ir nesėkmes

KUR EINA ŽMONIJA? AUKSO AMŽIUS PRAEITYJE AR ATEITYJE?
Majų civilizacija Dievui aukojo žmones, Abraomo žydai pirmagimį sūnų. Mozė šią žiaurią auką pakeitė gyvulio auka arba pinigais. Jėzus Kristus Mozės laikų auką pasiūlė pakeisti malda Tėvui ir broliška meile vienas kitam. Tai gal Dievas keitėsi ir Jėzaus laikais jau nereikalavo nei gyvulių, juolab žmonių aukų, kaip sakoma, pasisotino? Aišku, kad ne. Dievas yra tobulas ir amžinas. Tai kodėl taip buvo? O buvo todėl, kad keitėsi pats žmogus, augo jo pažinimas, plėtėsi sąmonė. Žmonijos aušroje mąstymas, mokslas kaip ir giminės, tautos bei valstybės valdymas tilpo vienuose religijos rėmuose. Stipriausiasis pagal žmogaus ir jį supančios aplinkos pažinimą, sutelkęs aplink save kitus stipresniuosius bendruomenės narius, iškildavo virš bendruomenės ir ją valdydavo. Siekdamas užsitikrinti sau ir savo palikuonims vado pozicijas ilgam laikui, jis pasitelkdavo pagalbon galingas gamtos jėgas jas sudievindamas. Tuomet jau Dievo vardu buvo galima skelbti tuometinio mokslo tiesas, atitinkančias bendruomenės ar tautos daugumos sąmonę ir užtikrinti savo bei savo palikuonių valdžią. Stipresnieji puikiai suvokė mąstymo ir mokslo reikšmę, todėl monopolizavo uos. Silpnesniesiems jie paliko teisę į sunkų fizinį monotonišką darbą, kuriuo dėka sukuriamos materialios gėrybės ir paslaugos. Žinoma, kad sukurtų gėrybių paskirstymą jie pasiliko sau. Tuo tikslu buvo sukurtas valstybės prievartos aparatas, kuriame bene svarbiausią rolę vaidino religijos ir mokslo hierarchai. Vadovaujantis principu „skaldyk ir valdyk“ visuomenė buvo suskirstyta į atskiras klases ir sluoksnius. Taip prasidėjo, augo ir bujojo autoritarinis valdymas. Jis remiasi autoritetų išsakytomis“ mokslinėmis tiesomis“, kurios suabsoliutinamos ir tampa dogmomis. Vėliau, augant žmonijos pažinimui ir plečiantis jos sąmonei,  įrodoma, kad šios „absoliučios tiesos“ yra klaidingos. Taip vergovę pakeitė feodalizmas, kurį pakeitė laukinis kapitalizmas. Pastarasis Rytuose, transformavosi į „išsivysčiusį socializmą“, vėliau tapusį  „subtilesne laukinio kapitalizmo stadija“ . Vakaruose kapitalizmas vienur tapo „Skandinaviškuoju socializmu“, kitur „Visuotinės gerovės valstybe“, dar kitur „Demokratijos citadele, eksportuojančia demokratiją visam pasauliui“ ir t.t.  Deja, mirus drakonui, vėl atgimsta naujas drakonas, kartais švelnesnis ir subtilesnis, o kartais daug žiauresnis ir grubesnis  už mirusį.
Tai kur eina žmonija? Aukso amžius ateityje ar praeityje? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Aišku tik viena, kad visa žmonija, visos tautos, žmonių grupės ir atskiri individai nuolat ieško atsakymo į šį klausimą.
Iš esmės kiekvienas žmogus yra mokslininkas (tik be formalių mokslinių laipsnių ir kitų regalijų), studijuojantis save ir jį supančią aplinką. Šią mintį patvirtina kiekvieno psichiškai sveiko žmogaus veikla nuo gimimo iki mirties. Beje, žmogaus vystymosi nuo kūdikio iki mirties kelias daugiau ar mažiau atspindi visą žmonijos vystymosi kelią.

AUTORITARIZMAS, DOGMATIZMAS IR JŲ PASEKMĖS.
Formalus  autoritarizmo paaiškinimas būtų toks: 1. Aukščiausios valdžios sutelkimas vieno asmens rankose, remiantis visišku pavaldinių paklusnumu. 2. Viena moralinio dogmatizmo  formų , kai reikalaujama remtis autoritetu.
Paprastai sakant tai kuomet svarbiausia kas pasakė, o ne ką pasakė. Tarkime, jeigu kapitonas sako, kad vanduo verda prie 90 laipsnių temperatūros, tai kariai, šito nežinantys, netikės eiliniu, kuris tvirtins, kad vanduo verda prie šimto laipsnių. Jiems net į galvą neateis patikrinti kapitono teiginį praktikoje.
Arba, jei du kartus meras ir premjeras – kandidatas į  prezidentus  susitikime su rinkėjais sako, kad privatizacija yra panacėja nuo visų ekonomikos ligų, tai išdrįsęs paprieštarauti minėtai abejotinai tiesai paprastas žmogus bus nušvilptas. Niekas juo nepatikės. Visi patikės kandidatu. Gal tik po kelerių metų, kai gyvenimo praktika patvirtins kandidato, tapusio prezidentu, teiginio klaidingumą, buvę jo gerbėjai nušvilps jį. Ir rinkimų į savivaldybes metu, eilinį kartą nemąstydami, vėl patikės autoritetu, tarkime, kandidatu į merus. Ir taip toliau…vėl ta pati daina be galo, be krašto.
Gajus Julijus Cezaris (Kaligula) 37. m.e. metais nužudė sifiliu sergantį Romos imperatorių Tiberijų ir pasiskelbė imperatoriumi. Jis sakė, kad beprasmiai yra visi įstatymai, visi dievų garbinimai, visos įsisenėjusios tiesos. Rūmuose įvedė tokį lėbavimą, ištvirkavimą, prievartavimą, žiaurų kankinimą, kokio niekas nebuvo regėjęs.
Pavaldiniai klusniai viską kentė, neprieštaravo net tuomet, kai jis savo žirgą paskyrė senatoriumi. Jie pasipriešino tik tuomet, kai Kaligula pasiskelbė esąs Dievas ir  41 m.e. metais nužudė jį.  Vargu bau ar istorijoje rasime vaizdingesnį pavyzdį, parodantį autoritarizmo ir dogmatizmo sąjungos žalą.
Dogma: [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1.sen. Graikijoje – iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filosofinės  mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams.  2. Teologijoje tikėjimo teiginys, paverstas privaloma taisykle, skelbiama tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa. 3. Teiginys, nuomonė, teorija be įrodymo ar praktinio patikrinimo, laikoma neginčijama tiesa.
Gal dogmos reikšmę geriausiai paaiškins šis vaikiškas anekdotas. Du garbūs mokslininkai  bando išspręsti mokslinį ginčą ar kurmis turi akis ar ne, kad visiems šiuo klausimu paskelbtų neginčijamą, nediskutuotiną tiesą. Vienas sako, kad neturi, nes po žeme jas išsibadytų, kitas sako, kad turi, nes kaip būdamas ant žemės perbėgtų kelią ar neįkristų į upę. Berniukas, išgirdęs  mokslininkų ginčą, patarė, kad reikia pagauti kurmį ir pažiūrėti, ar jis turi akis ar ne. Abu mokslininkai supyko ant beniuko, kam jis kišasi ne į savo reikalus ir  choru atsakė, kad tai ne metodas spręsti mokslinį ginčą.
Atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir rasime begalę panašių pavyzdžių.
Dogmatizmas yra nekritiška, dogmomis paremta galvosena; dogmų laikymasis; arba -  mąstymas, nekritiškai priimantis teiginius ir doktrinas.
Mokslo autoritetai būtini, be jų nesivysto mokslas. Valdžios panaudojimas  diegiant tikrąsias mokslo tiesas į gyvenimą yra labai geras dalykas. Juk  tėvas sudrausmina vaiką, kuris dėl neišmanymo užsimano padegti pastatą, iššokti iš 5 aukšto per langą arba bando važiuoti automobiliu. Sudrausmina,  panaudodamas švelnią prievartą, už kurią užaugęs vaikas tik padėkoja.
Didžiausia žmonijos rykštė yra glaudi autoritarų ir dogmatikų sąjunga ir jos žiaurūs prievartos veiksmai, skirti ne nusikaltėliams tramdyti, o mokslo šviesai gesinti.

HIMNAS MOKSLUI, MĄSTYMUI, MĄSTYTOJAMS – MOKSLININKAMS.
Dievas, trumpam palikdamas nuogus Adomą ir Ievą vienus, leido valgyti visų sode augančių medžių vaisius. Tik uždraudė liesti pažinimo medžio vaisius. Neatsispyrė Adomas ir Jeva pagundai, paragavo pažinimo medžio vaisių ir buvo išvaryti iš rojaus. Tarkime, kad nuo to prasidėjo žmogaus savęs ir jį supančios aplinkos pažinimas. Pirmykštį žmogų kaustė žvėriška baimė, nes jis gyveno tamsoje, kylančioje iš nežinojimo. Todėl jis tapo..mokslininku, studijavo save ir jį supančią aplinką, sūriu prakaitu užsidirbdamas sau duoną kasdieninę. Sunku net įsivaizduoti kokia būtų žmonija, jei jai nešviestų mokslo šviesa, kurią per negandas, kančias ir mirtį, nešė mokslininkai – mąstytojai. Jie aukojo save, kad žmonija nebijotų, jaustųsi saugi ir laiminga, kad jos protą ir sąmonę apšviestų mokslo šviesa. Joks žmogus  nesugebės įvardint visų tų nepakartojamų, nuostabių, bebaimių titanų, šviesaus proto žmonių, nešusių, nešančių ir ateityje nešiančių didžiąją mokslo šviesą žmonijai, be kurios žmogui neįmanoma gyventi. „Per  aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes). Šis labai senas, trumpas, paprastas, tačiau ne prastas posakis, tiksliai atspindi mokslininko – mąstytojo kelią. Jį galima ir reikia suprasti kaip tiesiogine, taip ir perkeltine prasme.
Šiame straipsnyje mes galime tik trumpam prisiliesti prie didžiųjų mokslo žmonių -  mąstytojų veiklos rezultatų ir jų gyvenimo. Galime išvardinti tik nedidelę šios didžiosios žmonijos  kohortos dalelę.  Galime tik pabandyti įsivaizduoti jų patirtų kančių okeaną. Todėl žmonės savo dėkingumu mokslo šviesuoliams niekuomet „nepersūdys“  jiems skirto dėkingumo  vandenyno. Niekuomet nebus per daug  meno šedevrų skirtų  šiems žmonėms atminti. Neįmanoma pervertinti mokslo ir mąstymo. Gal prancūzų skulptorius Rodenas, dar gyvas būdamas, išgarsėjo tik todėl, kad jo sukurta Mąstytojo skulptūra rodė priešingą kitam jo kūriniui, pavadintam Pragaro vartais, kryptį…? Taigi, himną mokslui, mąstymui, mokslininkams ir mąstytojams galime giedoti kasdien. Gal pats geriausias himnas jiems būtų kasdienis mūsų pačių mąstymas ir mokslo šviesos siekimas.

DIEVAS, RELIGIJOS, DOGMŲ BEI  AUTORITARIZMO ĮTAKA MĄSTYMUI IR MOKSLUI.
Sunku konkrečiai kalbėti apie Dievą. Jis ir amžina Jo veikla, deja, netelpa mirtingo žmogaus sąmonėje. Tikiuosi, kad nieko neįžeisiu išsakydamas savo nuomonę, jog visų religijų Dievas iš esmės yra tas  pats. Visų religijų tikintieji patiria ir suvokia matomą Dievo veiklos rezultatą -  Žemę, jos gamtą, stichijas, kosmosą per žmogaus pojūčius. Religijos skiriasi viena nuo kitos tik pačių tikinčiųjų Dievo suvokimu, Jo garbinimo būdu, tradicijomis, religiniais postulatais ir t.t. Iš esmės visi tikrai tikintys žmonės yra įsitikinę, kad jų išpažįstamas Dievas yra pats geriausias. Todėl, kiekvienas mąstantis žmogus, ypač aukštas bet kurios religijos hierarchas 21 amžiuje turėtų pritarti religijų pliuralizmo įdėjai. Tą aiškiau negu aiškiai pademonstravo didis lenkų tautos sūnus, turintis ir lietuviško kraujo, Karolis Voityla -  popiežius Jonas Paulius II.
Mąstantys tikintieji nemato religijos ir mokslo priešpriešų, nes jų nėra ir negali būti. Tiek religija, tiek mokslas vystosi, bendradarbiauja ir paaiškina vienas kitą.
Tik  šio straipsnio tikslu, išdrįsiu pasakyti, kad Žemė, jos gamta ir žmonės, kaip ir visas kosmosas yra apgaubti Dievo sąmonės, jeigu norite Kosminio proto, kuriame telpa viskas, pradedant meilės energija ir baigiant absoliučiu žinojimu.  Kūrėjas per savo sąmonę  nuolat veda, moko žmoniją, leisdamas prie jos“ prisijungti“ iškiliausiems žmonijos protams. Žmogaus protą galime sulyginti su nuostabiausiu kompiuteriu, kuris, veikdamas žmonijos labui be šešėlio egoizmo ir savanaudiškumo, gali „prisijungti“ prie Kosminio proto – Dieviškojo kompiuterio ir gauti žmonijai reikiamą, savalaikę informaciją. Šį reiškinį  patvirtina menininkai, kurie mūzos įkvėpti, padovanoja žmonijai nepakartojamus meno šedevrus.   Galimai tuo ir yra pagrįsta žmonijos evoliucinio vystymosi grandinė. Žodį „galimai“ rašau tik todėl, kad neturiu galimybių to įrodyti plačiajai visuomenei. Kas nori, tas gali padaryti tai savarankiškai. Tad nusileskime ant žemės ir, daugiau neliesdami Dievo,  prisiminkime daugumai žinomus, gal kiek ir primirštus, istorijos faktus.
Įžymusis graikų mokslininkas ir filosofas Sokratas 399 metais pr.m.e.  buvo nužudytas  dėl savo mokslinių pažiūrų. Jo pažiūros nesutapo su tuometinių  religinių hierarchų ir pasaulietinės valdžios pažiūromis. Filosofas galėjo atsisakyti savo pažiūrų, bet liko ištikimas savo įsitikinimams. Po mirties Sokratą palaidojo su derama jam pagarba.
Jėzų Kristų Jeruzalėje,  judėjų vyriausiųjų rabinų sprendimu, nužudė 33
m. e. metais. Jį nužudė dėl skleidžiamo mokymo apie Dievą ir žmones, kuriuo dabar tiki daugiau nei milijardas žmonių. Oficialiai jį pripažino ir paskelbė Dievo Sūnumi tik krikščionybei tapus Romos imperijos valstybine religija trečiame amžiuje.
Septyniolikmetė  Žana d Ark, žinoma kaip Orleano mergelė, 1429 metais papasakojo apie savo regėtas mistines vizijas ir įtikino karalių, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų. Ji vadovavo nedideliems kariniams daliniams ir tapo Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos heroje. Nežiūrint to 1431 m. Orleano mergelė buvo sudeginta ant laužo, apkaltinus ją raganavimu ir paleistuvyste. 1456 metais popiežius Kalikstas II ją reabilitavo, o 1920 m. ji buvo paskelbta šventąja.
Italas Džordanas Bruno 1600 m. buvo  sudegintas ant laužo, nes jo kosmologinė teorija  sekė M. Koperniko  heliocentrinės sistemos modeliu. Jis paskelbė, kad Visata yra begalinė, o matomos žvaigždės yra tokios pat kilmės kaip Saulė, o Saulė nėra Visatos centras. Jis taip pat galėjo atsisakyti savo įsitikinimų, tačiau, kaip ir Jėzus Kristus, to nepadarė. D.Bruno buvo reabilituotas  ir jo vardui grąžinta derama šlovė tik 1889 m.
G.Galilėjus 1632 m.  kankintas ir teistas inkvizicijos už minėtų dviejų mokslininkų teiginių palaikymą bei vystymą. Tik atsisakęs savo pažiūrų teismo metu jis išsaugojo  gyvybę.
Jei  kas suskaičiuotų tą gausybę bebaimių šviesuolių, pasiaukojusių mokslo šviesos labui, tai šis sąrašas būtų labai ilgas. Jis patvirtina kokią didžiulę žalą žmonijos evoliucijai padarė religinis autoritarizmas ir dogmatizmas.
Religinė ir pasaulietinė valdžios praeityje buvo susiliejusios taip, kad kartais būdavo sunku atskirti kuri valdžia aukštesnė ir kas ką valdo. Tarkime kardinolas Rišelje ar karalius Liudvikas XIV Prancūzijoje. Arba Romos popiežius ar valstybių karaliai kryžiaus žygių laikotarpiu (XI – XIV amžiuje) ir t.t.
Gal labiausiai akivaizdi religinė dogma yra Celibatas,  įvestas tik XII amžiuje. Kas paskaičiuos kiek dvasininkų ir pasauliečių likimų jis sudaužė į šipulius?  Kas įvertins jo padarytą  žalą šeimos institucijai ir  žmonių dvasingumui? Dievo Sūnus nereikalavo Celibato. Jis žinojo  šeimos, kaip svarbiausios žmonių visuomenės ląstelės reikšmę ir dvasinių ganytojų rolę auklėjant ją savo pavyzdžiu.
Reikia pastebėti, kad beveik visi to meto aukščiausieji  „iškiliausieji“  akademinės bendruomenės atstovai, minėtų įvykių liudininkai ir dalyviai  pritarė, bent jau nesipriešino tokiam, sunkiai įsivaizduojam smurtui prieš mąstančius, teisiuosius ir iškiliuosius žmones.

BOLŠEVIZMO IR FAŠIZMO ĮTAKA MOKSLUI, MĄSTYMUI, INTELIGENTIJAI.
Fašizmas Vokietijoje ir Jtalijoje, bolševizmas Sovietų Sąjungoje, o po karo ir visame „socialistiniame lageryje“ per trumpą istorinį laikotarpį tikriausiai padarė daugiau žalos mokslui, mąstymui ir ypač inteligentijai negu inkvizicijos siautėjimas viduramžiais. Kaip jau įprasta, gabus mokinys visuomet pralenkia mokytoją. Juk tiek Hitleris, tiek Musolinis, netgi Stalinas, niekam to nesakydamas,  laikė save krikščionimis. Stalinas jaunystėje net mokėsi stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Žinoma, kad jie, kaip ir daugelis panašių į juos, buvo apsimetėliai, tikrąja to žodžio prasme, antikristai.
Nejučia kyla tokie klausimai: – Ar minėtieji „tautų vadai“ per tokį istoriškai trumpą laikotarpį būtų sugebėję patys sugalvoti tokią baisią, kitaip mąstančių, teisingiau už juos suvokiančių tikrovę, drąsių žmonių naikinimo sistemą? Gal jie koncentruotai atkartojo visos žmonijos  sukauptą negatyvią patirtį, kad žmonija, pagaliau, pradėtų mąstyti?
O kodėl su jais iš pat pradžių nekovojo jų valdomos tautos? Tikriausiai todėl, kad  buvo neišmokusios arba užmiršusios istorijos pamokas. Naujų tautos vadų pažadai greitai įveikti ekonomikos nuosmukį, kilusį dėl buvusių vadų kaltės,  paveikė žmones taip, tad daugumos  sąmonėje vėl pradėjo dominuoti autoritarizmas ir dogmatizmas. Kaip kitaip žmonės galėjo patikėti Hitlerio ar Stalino dogmatiškomis doktrinomis. Beje, net JAV žurnalas „Times“ 1933 metais išrinko Hitlerį metų žmogumi?! Gal karas tarp fašistinės Vokietijos ir kitų jos satelitų bei buvusių Antantės valstybių (Prancūzija, Anglija, Rusija) buvo naudingas JAV ir ji to siekė (trečiosios pusės dėsnis). Be abejo Hitleris ir jo naciai trumpam tikrai palengvino liaudies padėtį. Ką reiškė vien automobilio Volkswagen (liaudies automobilis) sukūrimas ir jo propaganda.  Sunku viską suvokti, todėl pakalbėkime apie  garsius mokslininkus.  Gal jų likimas duos peno apmąstymui ir, mokantiems skaityti taro eilučių, tarp eilučių parodys kas yra kas?
Net labiausiai Hitlerio ir Stalino karo mašinai reikalingi mokslininkai, tik atsitiktinumo dėka, išliko gyvi. Legendinis V. Braunas ir du jo pagalbininkai – pirmosios raketos Fau -2 kūrėjai Himlerio įsakymu 1944 m. kovo mėn. buvo įmesti į Šcecino kalėjimo rūsį. Himleris nusprendė juos  sušaudyti. Toks pat likimas laukė ir kitų 115 mokslininkų, dirbusių V. Brauno komandoje Panemiundėje. Kaip ginkluotės reichsministrui A.Špėjeriui pavyko  įtikinti Hitlerį panaikinti Himlerio sprendimą, niekas nežino. Himleris kaltino  minėtus mokslininkus sabotažu. Jo manymu  Fau -2  kūrimo ir naudojimo sąnaudos,  atėmė iš reicho 900 tankų „Tigras“ arba 800 lėktuvų „Meseršmitas“ . Nuo visų Fau -2 paleistų į Angliją ten žuvo 1000 kartų mažiau žmonių, negu Vokietijoje žuvo nuo sąjungininkų lėktuvų antskrydžių.  Himlerio manymu tai buvo viena iš svarbiausių karo pralaimėjimo priežasčių. Gal tai ir tiesa, kurią dalinai patvirtino tolimesnis šių mokslininkų likimas. Pačioje karo pabaigoje  jie pasidavė amerikiečiams ir sutiko bendradarbiauti su JAV kariuomenės vadovybe.  V. Braunas buvo skrydžio į mėnulį idėjos autorius ir sėkmingai vadovavo amerikiečių pirmojo skrydžio programai į Mėnulį. Teigiama, kad nuo 1944 pavasario, kai Fau -2 pirmą kartą pakilo į 191 km. aukštį, V. Brauną užvaldė skrydžio į mėnulį idėja.
Italas E. Fermi 1938 m. Stokholme atsiėmęs Nobelio premiją į Italiją, negrįžo. Jis emigravo į JAV. E.Fermi vadovaujant pradėjo veikti pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius. 1945 m. liepą, dykumoje išbandyta pirmoji atominė bomba. Po mėnesio įvyko Hirosimos ir Nagasaki tragedijos, ko pasėkoje Japonija kapituliavo…Ir tai padaryta taikos ir demokratijos labui… o gal naujojo pasaulio hegemono atėjimui?
SSSR raketinės technikos konstruktorius S.Koroliovas 1938 m., jau būdamas žinomu, buvo ištremtas į Gulagą ir, praktiškai, tik 1945 m. tapo laisvas. Po Stalino mirties N.Cruščiovas  pavedė jam vadovauti visai kosminei programai, kuri 1961 m. pasibaigė skrydžiu į kosmosą.. Garsiausi rusų konstruktoriai N.Tupolevas,  S.Jakovlevas,E. Petliakovas kaip ir A.Sacharovas taip pat neišvengė  kalėjimo.
Tai kada mokslininkai tarnavo mokslo šviesai, o kada…???
Bolševikai sunaikino arba ištrėmė vos ne visus mūsų inteligentus – mokslininkus. Paliko tik jiems nusilenkusius. Nuolankiųjų pagalba ugdė naujus  mokslininkus – dviveidžius“, kurių vienoje galvos smegenų dalyje buvo tikrasis mokslas, kitoje smegenų dalyje – bolševikiniai postulatai, prieštaraujantys mokslui. Pažiūrėkite kokios buvo kai kurių humanitarų, istorikų, teisininkų, ekonomistų – mokslo daktarų disertacijų temos. Be abejonės buvo daug ir tikrai gerų disertacijų. Sunku pasakyti tik kokia jų dalis. Tą seniai reikėjo įvertinti ir atskirti pelus nuo grūdų. Ir vėl tas pats klausimas, kas yra kas, kur šviesa, o kur tamsa?

INTELIGENTIJOS ĮTAKA MOKSLUI IR MĄSTYMUI.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną inteligentas – tai mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai. O inteligentija tai visuomenės sluoksnis, iš profesijos dirbantis protinį, daugiausia sudėtingąjį, kūrybinį darbą. Tai labai paviršutiniškas paaiškinimas. Gal geriausiai inteligento ir inteligentijos esmę nušvietė paskutinysis tarpukario VDU rektorius  S.Šalkauskis. Jis 1939 m. žurnale „Židinys“ paskelbė straipsnį  „Inteligentijos koncepcija“. Būtų geriausia, jeigu skaitytojai susipažintų su šiuo straipsniu arba perskaitytų J.Šalkausko straipsnį „Inteligentija :jos samprata, raida ir ugdymas Stasio Šalkauskio koncepcijoje“. Mes tik trumpai apžvelgsime  šios koncepcijos esmę pagal kurią:
Inteligentas turi rūpintis ne tik asmeniniu tobulinimusi, bet ir visos tautos,  valstybės reikalais. Jis negali siekti vien kokios nors partijos ar visuomeninės grupės bei savo asmeninių interesų patenkinimo. Jei inteligentas priklauso kokiai nors solidžiai partijai, tai visuomenės interesus jis turi kelti aukščiau siaurų partinių ir pastoviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Inteligentija privalo turėti aukštą intelekto kultūrą, tvirtus dorovės idealus, įsitikinimų pastovumą, stiprų ideologinį nusistatymą ir universalų dvasinį išsilavinimą.
Inteligentija – visuomeninė grupė, organiškai nesusijusi su jokiu luomu, klase, profesija, partija, turinti tvirtus dorovės idealus. Universalus dvasinis išsilavinimas įpareigoja inteligentiją būti visuomenės tarpusavio supratimo reiškėja, pusiausvyros saugotoja, kultūros pažangos skatintoja, asmeninės laisvės gynėja ir visuomeninio vadovavimo įkvėpėja.

Prisiminkime A.Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus  šarikovą ir švonderį. Profesoriui Preobraženskiui vos-ne-vos pavyko išsigelbėti nuo savo kūrinio, sugrąžinant jį į šuns būtį. O kaip tauta, visuomenė, ar gali pasielgti taip kaip profesorius? Istorijos pamokos tvirtina, kad ne. Labiausiai išsilavinusi,  aktyviausioji tautos dalis (ne inteligentija) eksperimentuoja. Tauta jai pritaria arba pasyviai stebi eksperimentą. Inteligentija  skambina pavojaus varpais. Šių varpų skambesio niekas negirdi. Jį užgožia kariški žygio maršai, kareivių batų kaukšėjimas,  patriotinės charizmatiškų vadų  kalbos  ir daugelio labai trokštamo turto skambesys. Šarikovai ir švonderiai sodina į kalėjimus ir žudo inteligentus – mokslininkus.  Jie naikina inteligentų idėjas, jų intelektualinį – dvasinį produktą.Taip gimsta bolševizmas, fašizmas, kurių pasekmes jaučia kelios kartos. Dar šiandien bolševizmo ir fašizmo pagimdytos „šarikovo  kopijos“ , pasinaudojusios judėjimo laisve, laksto po pasaulį.  Tik jos gudresnės, moka geriau apsimesti inteligentais, mokslininkais ar patriotiškais valdininkais.  Savaime suprantama, kad jos, dėl šuniškos prigimties, turi geresnę uoslę,  momentaliai užuodžia inteligentus ir,  nieko nelaukdamos, kanda jiems. Šviesuoliai taip pat intuityviai atpažįsta savo antipodus. Bet jie vadovaujasi nekaltumo prezumpcija, laukia akivaizdžių įrodymų ir t.t., be kurių visuomenė jokiu būdu nepatiki jų intuicija ir netgi žinojimu. Štai pagrindinė priežastis dėl kurios gėris pralaimi vieną karo kampaniją po kitos. Bet karas nesibaigia. Jis vyksta nuo neatmenamų laikų ir vyks dar ilgai. Riekia tikėti, kad jis baigsis gėrio pergale prieš blogį, šviesa nugalės tamsą. Be tokio tikėjimo nėra prasmės gyventi. Tokio tikėjimo pagrįstumą patvirtina gausybė argumentų ir faktų. Tik reikia juos pastebėti, mokėti analizuoti, matyti žmonijos evoliucijos tėkmę, nors tikslaus jos plano niekas, išskyrus Kūrėją, nežino.

LIETUVOS MOKSLO,  MOKSLININKŲ IR INTELIGENTIJOS PASAULIS.
Nuo 1991 vyksta mokslo ir švietimo sektoriaus reforma. Ji prasidėjo  buvusių mokslo tyrimo institucijų pavaldumo  Mokslų akademijai (toliau MA) ir kitom valdymo struktūroms panaikinimo. Švietimo ir mokslo ministerija, tradiciškai vykdžiusi tik švietimo įstaigų priežiūrą, nesugebėjo aprėpti mokslo tiriamųjų struktūrų, praktiškai palikdama jas savireguliacijai.
Neskaitant darželių ir bendrojo lavinimo mokyklų, Lietuvoje  2008 m. buvo:
22 universitetai, 28 kolegijos, 53 profesinės technikos mokyklos,
46 mokslinio tyrimo institutai ir centrai,
37 institutai, studijos, parkai, dirbę išradybos ir mokslo naujovių diegimo srityje,
52 institutai, centrai , rengę  metodikas ir taisykles bei vykdę  jų priežiūrą,
43 institutai ir centrai, dirbę socialinio poveikio plėtros srityje,
42 institucijos (draugijos, centrai, studijos, konkursai, tinklai) dirbusios kitą  mokslinį darbą.
Švietimo ir mokslo ministerija (toliau ŠMM) vykdė išvardintų 320 institucijų, plius bendrojo lavinimo mokyklų ir darželių valstybinį reguliavimą. Pagal sisteminį (angl. holistinį) valdymo  principą aiškiai matyti, kad, esant tokiam dideliam skaičiui mokslo įstaigų neįmanoma kokybiškai jas reguliuoti ir koordinuoti. Savaime peršasi išvada, kad toks savarankiškų mokslo tiriamųjų   institucijų skaičius Lietuvai per didelis ir ankščiau ar vėliau prasidės jų  skaičiaus mažinimas. Ir prasidėjo, žinoma, kaip visada pavėluotai ir drąstiškai. Socdemų Vyriausybė pačioje savo veiklos pabaigoje, vieną po kito priėmė nutarimus dėl“ integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių):  “ Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ Vilniuje,“ Nemuno“ Kaune ir „Lietuvos jūrinio sektoriaus“ Klaipėdoje kūrimo ir plėtros programų“. Šių slėnių steigimui ir plėtrai numatytas apie 1,5 milijardo litų finansavimas 2009 – 2013 metams.
Slėnių kūrimo entuziastai teigia, kad įgyvendinus šią  mokslo ir verslo susiliejimo programą, Lietuva tapsianti klestinčia valstybe, daug pajamų gaunančia iš galingo mokslo  ir intelektualaus verslo potencialo sukurto produkto.  Šio projekto priešininkai piešia niūrų paveikslą, įspėdami apie galimas mokslo laidotuves ir neskaidrų finansinių lėšų panaudojimą. Jie pateikia ganėtinai daug argumentų ir faktų, konstruktyvių pasiūlymų, kaip koreguoti šią programą.
Blogiausia yra tai, kad entuziastai visiškai nereaguoja į oponentus, nepateikia jokių konkrečių argumentų, kaip slėnių programa bus naudinga mokslui ir Lietuvai. Jie tik pateikia savo teiginius, kad viskas bus gerai ir „įvelka juos į  poįstatyminių aktų rūbą, privalomą vykdymui“, tai yra į Vyriausybės nutarimus. Bet juk tai akivaizdus autoritarų ir dogmatikų sąjungos pavyzdys, ko ypač moksle ir akademinėje bendruomenėje neturėtų būti.
Ar nesibaigianti mokslo ir švietimo sektoriaus reforma neprimena elektros tinklų išskaidymo į „RST“ ir „VST“ bei vėlesnio jų sujungimo?  Ar tai nepanašu į pirmalaikį  Ignalinos atominės uždarymą,  „Leo LT“  ir  viso Lietuvos ūkio privatizciją, virtusią „prichvatizacija“? Atsakymą žino visi. Šiandien visiškai aišku, kad tuomet viskas buvo daroma vadovaujantis mokslu nepagrįstais teiginiais ir seniai pasenusiais principais, kurių panaudojimą užtikrino aukščiausioji valdžia. Ir ką po tokios autoritarų ir dogmatikų sąjungos veiklos šiandien turime? Klestinčią Lietuvą, aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir verslininkų potencialą?   Kaip rodo praktika, be užsieniečių pagalbos nesugebame nei uždaryti nei projektuoti ar statyti naujos atominės elektrinės.  Jau vien tai, kad slėnių projekto įgyvendinimą 42 mėnesius prižiūrės  tarptautinė slėnių stebėsenos grupė kelia abejonę projekto sėkme. Kyla dar daugybė klausimų, bet gal geriau  apie mokslininkų potencialą.
Mokslo daktarų skaičius jau perkopė 9600, doktorantūroje mokosi per 2 tūkst. būsimų mokslininkų. Į doktorantūrą kasmet priimama 400 – 500 naujų studentų. Deja, konkursas į doktorantūrą yra labai žemas, vidutiniškai yra tik du norintys  į vieną vietą.
Lietuvos mokslo tarybos(toliau LMT) pirmininkas  profesorius E.Butkus teigė, kad  LMT gauna visų šalyje apgintų disertacijų santrumpas iš kurių matyti, kad daugelyje sričių lygis toks žemas, kad negalima kalbėti apie daktaro gebėjimus  atlikti mokslinius tyrimus arba dėstyti. Kas turės galimybę ir pasižiūrės į disertacijas arba bent į jų temas, tas tikrai sutiks su gerb. profesoriaus nuomone.
A. A. šviesios atminties akademiko J.Kubilius žodžiai apie „agresyviuosius pilkuosius docentus, vos sukrapščiusius kandidatinei disertacijai“ ir išsakyta mintis, kad akademinei bendruomenei reikalingas atsinaujinimas, verčia susimąstyti. Kas jau kas, o 33 metus išbuvęs VU rektoriumi žmogus tikrai žino ką sako. Žinoma, kad yra puikių, naudingų disertacijų, kaip ir tikrų inteligentų – mokslininkų, turinčių docento ar profesoriaus mokslinius vardus, tačiau…Tačiau ar „agresyvieji pilkieji“ ir nebūtinai docentai (gal jie jau profesoriai ar akademikai)  nenustums į šoną tikruosius mokslininkus, ypač ten kur kvepia dideliais pinigais? Gal į šį klausimą atsako dr. Č.Šimkevičiaus straipsnis  „Mokslo likimas posovietinėje erdvėje“, cituoju: – „Labai greitai sumanesnius mokslininkus (K.Antanavičių, A.Buračą -  Lietuvoje, J.Gaidarą, G.Popovą – Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo ar savo grupės interesų tenkinimui.
Sudėtingą akademinės bendruomenės situaciją patvirtina tai, kad LMT narius skiria Vyriausybė, kuri šiai institucijai suteikia aukščiausius įgaliojimus. Bet kodėl? Kur mokslo laisvė? Gal Vyriausybės nariai yra pripažinti mokslininkai?  Ką tuomet veikia MA, turinti 38 akademikus tikruosius narius,  57 akademikus narius – korespondentus ir 50 narių ekspertų? Beje, o kodėl ŠMM ministras ir viceministrai ne habilituoti daktarai ar akademikai? Garsiausio Lietuvos mokslininko akademiko J.Kubiliaus nuomone, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą. Kodėl Vyriausybė nereaguoja į tokių mokslui ypatingai nusipelniusių žmonių nuomonę? Ar toks  elgesys nepatvirtina Vyriausybės  ir „ agresyviųjų pilkųjų“ sąjungos?
Bet juk tai jau būtų autoritarizmo ir dogmatizmo sąjunga, tik neaišku kokios spalvos. Gal rudos gal raudonos? Tikriausiai, kad abiejų spalvų. Juk mokslo slėnių kūrimą pradėjo G.Kirkilas, o tęsia A.Kubilius. Gal tai reiškia, kad projektas 2K nebuvo nutrauktas, jis tęsiamas.
Tam, kad tauta ir jos valstybė eitų pažangos keliu būtina mokslui ir švietimui bei akademinei bendruomenei skirti ypatingą vietą. Juk , būtent, mokslo ir švietimo bendruomenei  tauta patiki didžiausią turtą – savo vaikų ir anūkų ateitį, tuo pačiu savo bei valstybės ateitį. Taigi mums visiems turėtų būti labai svarbu tai, kas vyksta toje bendruomenėje, tai neturėtų būti vien šios bendruomenės reikalas

„Varom“ kurti Lietuvos į Graikiją, o gal į Madagaskarą?
Visi aiškiai matome, kad mūsų tauta ir jos valstybė sunkiai serga. Visi ieškome tos ligos priežasčių. Gal pagrindinė ligos priežastis ir glūdi, būtent, mokslo ir švietimo sektoriaus bėdose. Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad mokslas ir švietimas yra visos valstybės gerovės pagrindas ir šiame sektoriuje negali būti nei šešėlio autoritarų ir dogmatikų sąjungos. Tarkime, kad mano kartą prarasta. Bet kodėl jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios jaunosios kartos dauguma  labiausiai pageidauja autoritarinio valdymo? Ar tai nereiškia, kad raudonojo ir rudojo mąstymo bacilos dar labai gajos? Kodėl apie 60 procentų akademinio jaunimo nori palikti savo tėvynę, kur patriotinio ugdymo rezultatai? Nesimato. Kodėl MA, kurios Statutą priima jos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Seimas yra tik patariamoji struktūra , o LMT, kurios narius skiria Vyriausybė, praktiškai turi daug didesnius įgaliojimus? O kokia yra Mokslininkų sąjungos rolė? Vėl grįžtu prie A.A gerb. J.Kubiliaus žodžių, kad tikrasis  tautos elitas yra aukščiausio lygio mokslininkai ir ne tik mokslininkai, o ir visų sričių aukščiausio lygio profesionalai. Kodėl žiniasklaidoje dominuoja „etatiniais ruporais tapę“ partijų, Seimo, Vyriausybės, ministerijų ir kitų valstybinio reguliavimo institucijų atstovai , Laisvosios rinkos instituto ekspertai, bankų specialistai ir oligarchų sluoksnio veikėjai? Kur dingo  gerb. akademiko įvardintas elitas?
O ką reiškia Europos Sąjungos pagalba Lietuvai? Sakoma, kad nemokami pietūs būna tik pelėkautuose.  Kodėl ES taip dosniai dalina mums milijardus, kurie panaudojami neefektyviai, dalis jų galimai nusėda „ agresyvių pilkųjų“ kišenėse. Būtų gerai, jeigu garbūs mokslininkai, įvertindami visus veiksnius, parengtų studiją, skaičiais parodytų kas kam ir kiek skolingas, Lietuva ES ar atvirkščiai. Grubiai, be ypatingų paskaičiavimų, įvertinkime tik mūsų praradimus dėl darbo jėgos nuotėkio į ES šalis.
2003 m. bendros valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimui sudarė 3,15 milijardo litų, o viso besimokančiųjų ir darželinukų buvo 793,4tūkst., vienam žmogui buvo skiriama 3,97 tūkst. Lt. per metus. Mokslas Lietuvoje trunka 17metų, taigi vienam žmogui per tą laiką valstybė vidutiniškai skiria apie 67,49 tūks. Lt. per metus. Tarkime, kad ES valstybėse dirba 0,5 mln. lietuvių (jie į Lietuvą tikriausiai nebegrįš). Taigi, tik jų švietimui iš valstybės biudžeto viso skirta 33,7 milijardo litų. O kur dar pridėtinė vertė, kurią sukuria mūsų emigrantai tose EU valstybėse. Plius Lietuvos mokesčiai ES tarptautinėms organizacijoms, nuostoliai dėl atominės elektrinės uždarymo,  uždarymo kaštų Lietuvos dalis ir t.t. Tai kas kam skolingas? Išeidami iš SSSR mes mokėjome skaičiuoti ir derėtis. Tai kodėl stodami į ES  ir būdami joje užmiršome ir negalime kaip lygūs su lygiais derėtis su ES biurokratais? Aš jau nekalbu apie moralinę žalą tautai, nes mūsų jau liko tik 2 milijonai. Jei išliks tokie emigracijos tempai tai po 10 metų mūsų liks tik 1.2 milijono. Lietuvius išvarome, beliko tik žemę parduoti užsieniečiams, tuomet…
Tuomet, tapę labai turtingais, pasinaudosime  šnobelio premijos laureato pasiūlymu, nusipirksime žemės  Graikijoje arba Madagaskare. Ir „varom“ kurti Lietuvos į Graikiją arba Madaskarą?

Jonas Mažintas

Legendinių vietų knyga „Lietuva. 101 legendinė vieta“ pirmą kartą pristato 101 legendą ir jų vietas kaip kertinę Lietuvos kultūros dalį. Knygynų lentynose pasirodžiusioje knygoje suguldytos jos autorių – Vykinto ir Daivos Vaitkevičių 2 metus rinktos legendos.

Kaip tikina knygos autoriai, legendų rinkimas suteikė progą pabendrauti ir išklausyti šimtus pasakotojų ir tautosakininkų. Vien legendų surinkimas, užrašymas ir apdorojimas užtrukęs apie porą metų, tačiau knygą parašyti būtų trukę dar ilgiau, jei ne 20 metų įdirbis šioje srityje. V. Vaitkevičiaus pažintis su padavimais ir legendomis tęsėsi nuo pat mokyklos suolo.

„Parašyti knygą apie Lietuvos legendas – sena mano svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Tai – pirmoji tokio masto, išsamumo, įvairovės knyga apie legendas, atverianti naujas jų pažinimo perspektyvas. Jeigu iki šiol buvo gilinamasi ir analizuojami tik legendų tekstai, tai šioje knygoje pirmą kartą tekstai sujungti su legendinėmis vietomis, žemėlapiais, piešiniais, nuotraukomis ir schemomis“, – sako V. Vaitkevičius.

Legendinėms vietoms skirtoje knygoje liaudies kūryba virto unikaliu šaltiniu apie senovės lietuvių dievus ir deives, mitines būtybes ir mirusiųjų vėles, nepaprastus augalus ir gyvūnus. Legendų motyvai praskleidė mitų paslaptį, priminė ritualus, kurie ilgainiui tapo kaimo bendruomenės papročiais. Legendos išsaugojo svarbiausius Lietuvos istorijos faktus, istorinės asmenybės jose dažnai užima pasakų herojų vietą, bet tai teikia joms papildomo, iki šiol nepažinto patrauklumo.

„Poreikis išleisti knygą apie legendas buvo ir brendo seniai, bet nebuvo leidėjo, kuris tai padarytų kokybiškai. Šios knygos tikslas parodyti, kad Lietuva – tai ne tik Trakai, Vilnius, Kaunas ar Kernavės piliakalniai, bet kad tų legendinių vietų turime ir daugiau. Aišku, tos vietos ne visos pritaikytos lankymuisi ir turistiniams maršrutams, bet jos egzistuoja“, – sako V. Vaitkevičius.

„Prieš keletą metų išleidome knygą „Lietuva. 101 įdomiausia vieta“. Ją skaitytojai labai gerai įvertino. Nors Lietuva maža, į vieną knygą nesutilpo. Nusprendėme tęsti pažintinių knygų seriją. Antra knyga – „Lietuva. 101 gamtos stebuklas“. Skaitytojai stebisi knygose rasdami negirdėtų vietų, augalų, gyvūnų, nors tai yra šalia mūsų, tik ne visuomet pastebim, žinom. Toks tikslas ir yra – atskleisti nepažintą, mažai aprašytą Lietuvą, aprėpti kiekvieną šalies regioną. Šiais metais pristatome trečią knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Visos trys knygos – išskirtinės, turinčios išliekamąją vertę. Knygose gausu informacijos, nuotraukų, žemėlapių Jos padeda pažinti Lietuvą, skatina domėtis jos istorija, gamta, žmonėmis, didžiuotis savo šalimi, gimtine. Jos įdomios tiek Lietuvoje gyvenantiems, tiek už jos ribų“, – sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė.

Pasak knygos autoriaus, dalį legendų skaitytojai neabejotinai atpažins ir prisimins, jos yra žinomos pakankamai plačiai, – tokios kaip „Milžinų supiltas kalnas“ ar „Nuskendusi bažnyčia“. Žmonės šias legendas atsimena, jos asocijuojasi su gimtine, tėviške. Legendos – lietuvių kultūros šaltinis, tad į visas jas pažvelgta taip, kaip niekas iki šiol nežiūrėjo, nes niekas nesigilino, iš kur jos atėjo, koks jų autentiškumas ir kokia kilmė.

Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“ išleido leidykla „Alma littera“, kuri jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą

Rudenį šalies vartotojams oficialiai tapo prieinama skaitmeninė parduotuvė „iTunes“. Ar jau atėjo laikas, kai Lietuvos ir JAV pirkėjų galimybės bus lygios?

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje oficialiai atidaryta bendrovės „Apple“ sukurta internetinė filmų ir muzikos parduotuvė „iTunes“. Jos asortimentą sudaro daugiau nei 18 mln. įvairaus žanro muzikos kūrinių, kino filmų bei garsaknygių – visas šias gėrybes galima nusipirkti ir parsisiųsti į kompiuterį. Kino filmus galima tiek pirkti, tiek nuomotis, ir nors Lietuvai skirtas asortimentas dar nėra toks platus, tai didelis žingsnis į priekį. Žinoma, jis žengtas ir taip gana vėlai – juk „iTunes“ parduotuvės starto mūsų šalies vartotojai turėjo laukti gerus dešimt metų, mat ši paslauga pradėta teikti net 2001 m.
Ir tai nėra vienintelis pavyzdys, įrodantis, kad iki šiol Lietuva didžiųjų kompanijų buvo laikoma per maža rinka, kurios vartotojai naujų produktų bei paslaugų gali ir palaukti arba jų apskritai nesulaukti. Pavyzdžiui, tos pačios bendrovės sukurtas ypač sėkmingas planšetinis kompiuteris „iPad“ oficialiai Lietuvoje pradėtas pardavinėti tik sausio pabaigoje – praėjus beveik metams nuo pasaulinės šio įrenginio premjeros.
Žinoma, šį planšetinį kompiuterį buvo įmanoma įsigyti ir anksčiau, perkant užsienyje arba „pilkojo“ importo būdu, kai prekės į šalį atvežamos ne per oficialų tiekėją, o per tarpininkus. Vis dėlto toks įsigijimo būdas nepatogus, pats produktas tampa brangesnis, o vartotojas negauna visos gamintojo garantijos, todėl taip naujus įrenginius perka tik išties atkaklūs ir patyrę vartotojai. Be to, su problemomis jie susiduria ir vėliau – jau naudodamiesi įrenginiais, mat dažnai dalis funkcijų neveikia arba negali būti išnaudotos. Pavyzdžiui, iki oficialaus „iTunes“ starto „Apple“ produktų vartotojai negalėjo išnaudoti visų turimų įrenginių galimybių.
Tokių pavyzdžių ne vienas. Štai išmaniuosiuose telefonuose diegiama naujausia „Microsoft“ operacinė sistema „Windows Phone 7“ vis dar nėra išversta į lietuvių kalbą, o joje Lietuvos vartotojai negali oficialiai įsigyti programėlių, muzikos ir kitokio turinio. Panašus pavyzdys – ir žaidimų konsolė „Xbox 360“: nors ji Lietuvoje parduodama jau penktus metus, oficialiai Lietuvos vartotojai negali pasinaudoti visomis jos galimybėmis.
Negana to, esama nemažai įrenginių, kurie iš viso nepasirodo Lietuvoje. Čia verta paminėti „Motorolos“ išmaniuosius telefonus „Droid“ bei planšetinius kompiuterius ar „Google Nexus“ išmaniuosius telefonus, kuriuose pirmiausia diegiamos įvairios naudingos operacinės sistemos „Android“ funkcijos. Vis dėlto pastaruoju metu tokių pavyzdžių mažėja.
„Prieš keletą metų nebūčiau patikėjęs, kad „Apple“ Lietuvoje aplenks tokią kompaniją, kaip „Microsoft“. Pastaroji šalies vartotojams kol kas neteikia visų savo paslaugų, o „Apple iTunes“ parduotuvės atidarymas bei operatyvus išmaniųjų įrenginių startas šiais metais lietuviams leido pasijusti vertinamais klientais“, – teigia Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius bei žinomas IT srities tinklaraštininkas Džiugas Paršonis.
Pastaraisiais mėnesiais padėtis iš tiesų tampa visiškai kitokia nei, tarkime, buvusi prieš dvejus metus: juk „iPad 2“ Lietuvoje pasirodė praėjus nebe metams, o tik keliems mėnesiams po pasaulinio starto. Arba štai naujausias išmanusis telefonas „iPhone 4S“ vėlavo tik kelias savaites. Tokios tendencijos teikia vilčių, kad galbūt ir kiti gamintojai bei paslaugų teikėjai „pastebės“ mūsų šalies vartotojus ir suteiks jiems galimybių oficialiai naudotis savo produktais nuo pat pirmųjų dienų.
Natūralu, kad daugeliui vartotojų kyla klausimas, kodėl jie, sumokėję už produktą (šiuo atveju – išmanųjį telefoną), negali naudotis visomis jo teikiamomis galimybėmis. Tad kodėl Lietuvos pirkėjas kai kurių gamintojų vis dar laikomas antrarūšiu, galinčiu palaukti funkcijų, už kurias sumokėjo pinigus?

Visagalis argumentas – per maža rinka

Didieji gamintojai tokį paslaugų ar produktų vėlavimą dažniausiai motyvuoja tuo, kad Lietuvos rinka labai maža, o sėkmingų produktų dažnai nepagaminama pakankamai, kad būtų patenkinti netgi didesniųjų šalių poreikiai. Pasak bendrovės „Microsoft“ atstovo Tautvydo Dagio, IT bendrovės savo produktus pirmiausia pristato JAV, kurių rinka yra viena didžiausių. Vėliau „premjerų“ sulaukia kitos didelės šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija. Rinkos svarba matuojama pagal jos perkamąją galią bei tai, kiek papildomų darbų reikia atlikti, įvedant produktą toje šalyje.
„Dėl tiekimo problemų, teisinio sertifikavimo procedūrų ar tiesiog lokalizavimo (vertimo į lietuvių kalbą, pagalbos paslaugų lietuvių kalba – A.J.) kai kurie įrenginiai ar paslaugos į Lietuvą ateina tik su trečia ar net ketvirta banga“, – paaiškina T.Dagys. Būtent dėl šių priežasčių dažnai pasirenkama tarpinė išeitis – įrenginys parduodamas, tačiau veikia ne visos jo funkcijos. Pasak pašnekovo, prie visų minėtų atskirties priežasčių prisideda ir faktas, kad Lietuvos vartotojai pasižymi mažesne perkamąja galia ir yra linkę gauti turinį nemokamai – piratauti.
„Kompanijos apskaičiuoja, kas neapsimoka, ir atitinkamai apkarpo savo paslaugas arba dalies jų Lietuvoje neteikia, tačiau vėliau skundžiasi, kad mūsų šalyje klesti piratavimas. Pasakykite man, kokia išeitis lieka vartotojui, jei legaliai įsigyti turinio jis negali?“ – retoriškai klausia Dž.Paršonis.
Be to, nemažai šalies vartotojų mielai atsisakytų lietuviškai išverstų užrašų ar telefonu teikiamos pagalbos, kad tik kartu su visu pasauliu gautų visiškai veikiančius įrenginius. Juk „Google“ paslaugos neturi pagalbos telefono, tačiau tam yra internetas, kuriame galima rasti galybę kitų vartotojų patarimų. Dž.Paršonis priduria, jog mažos rinkos argumentas šiuo atveju gali būti panaudotas tik apibūdinant didžiųjų kompanijų tingėjimą bei nenorą įdėti pastangų, kad šalyje ta rinka apskritai atsirastų.
Kitas neigiamas mažos rinkos aspektas – gamintojai mūsų šalį dažnai priskiria ištisam regionui, pavyzdžiui, Skandinavijai ar Centrinei Europai. Šis faktas bei nedidelė konkurencija dažnai produkto ar paslaugos kainas pakoreguoja į didesnę pusę. Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai iki šiol pas mus kainuodavo 240–260 Lt, o štai Didžiojoje Britanijoje net premjeros dieną – apie 170 Lt. Ir tik šiais metais jų kainos bent kiek nusileido ir pirkėjai gali pasidžiaugti, galėdami įsigyti juos Didžiosios Britanijos kainomis, bet juk perkamoji galia mūsų šalyje daug mažesnė nei ten. Ši tendencija būdinga daugeliui prekių ir paslaugų – štai ir „iTunes“ parduotuvės kainos, nors ir mažesnės, dažnai neatitinka mūsų pirkėjų piniginės storio.

Lietuvos vartotojas – tarp dviejų ugnių

Vis dėlto labiausiai mūsų šalies pirkėjas apribotas muzikos ir kino filmų srityje. Viena vertus, nėra iš kur patogiai ir legaliai gauti turinio, antra vertus, platintojai ir prekybininkai kaltina vartotojus piratavimu.
Tarkime, šių metų pavasarį didžiuosiuose miestuose uždaryti vieni paskutiniųjų videonuomos punktų, o ši paslauga Lietuvoje beveik visiškai išnyko. Kas belieka žmogui, norinčiam pasižiūrėti filmą ar mėgstamą serialą, kurio nespėjo pamatyti per televiziją? Yra galimybė pirkti filmus iš to asortimento, kurį rasime prekybos centruose, arba eiti į kiną, tačiau šis pasirinkimas labai jau siauras. Deja, neaišku, kada lietuviams bus prieinamos internetinės kino filmų nuomos paslaugos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikianti ir didelį asortimentą turinti bendrovės „Amazon“ teikiama skaitmeninė filmų nuoma „Lovefilm“ ar JAV vartotojams prieinamos panašios paslaugos – „Netflix“ bei „Hulu“.
Lietuviams taip pat apmaudu stebėti užrašus, kad paslauga jų šalyje neteikiama, ir apsilankius internetiniame muzikos leistuve „Spotify“. Ši paslauga vis labiau populiarėja visame pasaulyje dėl kitokio prekybos muzika modelio: „Spotify“ už tam tikrą mėnesio mokestį galima klausytis visų kūrinių iš didžiulės, 10 mln. dainų fonotekos, esančios internete – „debesyje“.
Tiesa, lieka dar viena išeitis – bandyti patiems kurti panašias paslaugas. Tačiau tokiu atveju kelią užkerta neįtikėtinai painūs teisiniai barjerai. Dažnai muzikos ir kino platintojai būna sudarę ypač ribojančias ir segmentuotas sutartis, todėl Lietuvos verslininkams labai sudėtinga pradėti panašų verslą. Pavyzdžiui, šiais metais bendrovė „Teo LT“ pradėjo teikti panašiu į „Spotify“ principu veikiantį ir kol kas nemokamą muzikos leistuvą „Myliumuzika.lt“. Kol kas klausytojai jame ras apie 5 tūkst. Lietuvos atlikėjų kūrinių, tačiau šiuo metu projekto kūrėjai jau tariasi su didžiausia pasaulyje muzikos platinimo kompanija „Universal Music“.
„Pasaulyje populiarios muzikos įrašų parduotuvės mūsų šalyje veiklos nevykdo. Neturime galimybių naudotis ir kitose šalyse veikiančiais projektais, tokiais kaip „Spotify“, tad nenuostabu, kad tokioje aplinkoje itin išpopuliarėjo piratavimas“, – teigia „Teo LT“ interneto turinio plėtros departamento direktorius Mantas Katinas.
Reikia tikėtis, jog ši paslauga paskatins kitus verslininkus imtis iniciatyvos, mat darosi aišku, kad dar ilgai lauksime, kol didieji rinkos žaidėjai pastebės Lietuvos vartotojus.

Aktualusis interviu
Į “Veido” klausimus atsako ministro pirmininko patarėjas energetikos klausimais Kęstutis Škiudas

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek pasistūmėjo Lietuvos derybos su „Hitachi“ ir partneriais iš Lenkijos, Latvijos bei Estijos?
K.Š.: Derybos labai pasistūmėjusios į priekį, visi dalyviai mano, kad anksčiau užsibrėžtas grafikas – iki Naujųjų metų baigti derybas ir pasirašyti Koncesijos sutartį tarp Energetikos ministerijos ir „Hitachi-GE Nuclear Energy“ bei Akcininkų sutartį tarp visų penkių Visagino atominės elektrinės projekto dalyvių – bus išlaikytas. Bent jau šiuo metu nė vienas iš derybų dalyvių ar regioninių partnerių neprašo papildomo laiko.
Nors tiesiogiai derybose dalyvauja tik dvi pusės – Energetikos ministerijos sudaryta derybų grupė ir „Hitachi“, šiuo metu priėjus prie pačių svarbiausių,  finansinių klausimų derinimo, prasidėjo regioninių partnerių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos energetikos įmonių supažindinimas su kai kuriais svarstomais klausimais. Jie savo ruožtu pateikia savo mintis dėl galimo investicijų dydžio ar elektros energijos kainų. Tačiau kol kas dar nieko iki galo nesutarta.
VEIDAS: Ar derybose aptariama, kokių šalių verslo įmonės dalyvaus statant VAE? Ar nebus taip, kad lenkai, kurių statybininkai iš „Erbud“, „Polbau“ ir „Elektrobudowa“ bendrovių turi darbo statant atomines elektrines Prancūzijoje ir Suomijoje patirties, perims visus kontraktus, o Lietuvos statybininkams nieko neliks?
K.Š.: Be abejonės, dėl elektrinės statybos bus skelbiami tarptautiniai konkursai ir kai kurių jų sąlygose būtinai bus įrašyta turėti darbo atominės pramonės objektuose patirties. Tačiau nemanau, kad tokie reikalavimai būtų keliami betono liejimo darbams. Viskas priklausys tik nuo Lietuvos verslo sugebėjimų.

Lietuva gėdijasi skolintis pigiai, bet nesigėdija brangiai, todėl, užuot investavę į ekonomiką ar švietimą, milijardus skiriame palūkanoms mokėti.

„Nežinau, ar tikrai mums reikia save tiek menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“, – taip Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misiją padėti šalims spręsti finansines problemas dar kartą įvertino finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Tačiau mūsų kaimynės – ne tik Latvija, kurios padėtis per krizę buvo kur kas prastesnė nei Lietuvos, bet ir Lenkija, vienintelė ES valstybė, kurios BVP pokyčiai nebuvo su minuso ženklu, pasinaudojo TVF pagalba. Ar tikrai jos prarado kitų šalių pagarbą ir investuotojų pasitikėjimą, ko baiminasi Lietuvos finansų vyr. architektai? Mitai ar tikrovė tai, kuo motyvuojama Lietuvos TVF fobija?

Ar tikrai TVF pagalba atstumia investuotojus
Žinoma, idealus variantas, kai valstybė turi protingą valdžią, kuri prieš rinkimus nepuola į populizmą, kaip kad prieš 2008 m. rinkimus pasielgė valdžioje buvę socialdemokratai, gausiai remiami tuomet opozicijoje buvusių dabartinių valdančiųjų konservatorių. Estijos vyriausybė elgėsi kitaip, tad ji turėjo rezervų ir skolintis pravalgymui bei algoms jai nereikėjo.
Kitų mūsų kaimynių – Latvijos ir Lenkijos tiesmukai lyginti negalima, nors abi pasinaudojo TVF pagalba: pirmoji buvo ties lato devalvavimo riba, o lenkams negrėsė joks krachas, latviai gavo paskolą prisiimdami griežtus įsipareigojimus, o lenkai pasinaudojo nauju TVF pagalbos instrumentu – lanksčia kredito linija, kai pasirašius sutartį su TVF be papildomų įsipareigojimų galima skolintis tik prireikus ir už ne didesnes nei 3 proc. palūkanas. Tačiau ekspertai ir skaičiai rodo, kad abi skolindamosi iš TVF išlošė.
Premjeras Andrius Kubilius „Veidui“ yra sakęs, kad didžioji Lietuvos nesiskolinimo iš TVF vertė – atėję į Lietuvą investuotojai, nes jie neina į šalį, kuri laukia su ištiesta ranka. Pagal naujų tiesioginių užsienio investicijų projektų skaičių Lietuva iš tiesų aplenkė net Estiją, o tai glosto komplekso, kad estai viskuo geresni, kankinamus lietuvius. Lietuva vienintelė iš keturių kaimynių, kurioje tokių projektų per pastaruosius kelerius metus pagausėjo, o ne sumažėjo.
Tačiau, pasak Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo, nors Lenkija skolinosi iš TVF, investuotojai prie jos veržėsi kaip musės prie medaus. Lenkijoje nuo 2008 m. iki šio rugsėjo investavo beveik 667 bendrovės (Lietuvoje – 103, Estijoje – 80, Latvijoje – 79), o įgyvendinami užsienio investuotojų projektai Lenkijoje sudaro apie tris ketvirtadalius visų keturių kaimynių projektų. Žinoma, Lenkija pagal gyventojų skaičių lenkia antroje vietoje pagal šį parametrą atsidūrusią Lietuvą dešimtkart, tačiau skaičiai rodo, kad TVF investuotojų neatbaidė ne tik nuo lenkų, bet net ir nuo latvių.
VšĮ “Investuok Lietuvoje” analitikų vertinimu, užsienio investuotojų dažniausiai minimi Lietuvos pranašumai – verslo infrastruktūra, išsilavinusi ir pigi darbo jėga, ženkli finansinė ir nefinansinė parama investuotojams, daug stiprių mokslo institucijų, o didžiausi minusai – biurokratizmas, maža rinka. Neneigiant Vyriausybės pastangų vilioti investuotojus, krizės metais užsienio korporacijos į Lietuvą savo IT, klientų aptarnavimo padalinius noriai perkėlinėjo gal labiau dėl išaugusio spaudimo taupyti, poreikio teikti tokias pat kokybiškas paslaugas už mažesnę kainą, tarkime, ne iš Stokholmo, Londono ar Denverio, o Vilniaus, Kauno ar kurio kito Lietuvos miesto.
Žinoma, šalies prestižas tik didėja, jei šalis sugeba pati išspręsti savo finansines problemas. Tačiau finansų ekspertas S.Kropas iš pokalbių su užsienio investuotojais padarė išvadą, jog TVF pagalba jiems kaip tik suteikia tam tikrą pasitikėjimą ir garantiją, kad įsipareigojimai bus vykdomi. Taigi labiau mitas nei tikrovė, kad tiesioginės užsienio investicijos neplaukia ten, kur jau įžengęs TVF.

Ar tikrai TVF diržas veržia nepakeliamai
Dar vienas mitas – kad TVF verčia imtis per žiaurių taupymo priemonių. „TVF nėra labdaros organizacija, jo tikslas – kad šalis galėtų grąžinti pinigus. Tačiau TVF demonizavimas, kad jis privers devalvuoti nacionalinę valiutą, kaip buvo Argentinos krizės atveju, neturi pagrindo. Iš esmės padarėme panašiai tą, ko būtų reikalavęs TVF“, – mano „Danske“ banko vyr. analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
TVF Europos departamento direktoriaus pavaduotojas Jamesas Morsinkas „Veidui“ taip pat pripažino: „Biudžeto koregavimo priemonės, kurių ėmėsi Lietuva, buvo labai panašios į tas, kurias būtų rekomendavęs TVF.“
„TVF būtų tikrai reikalavęs Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, įvesti nekilnojamojo turto mokestį, dar labiau apkarpyti biudžeto išlaidas. Antra vertus, į tai nereikia žiūrėti kaip į baubą, nes tai priemonės stabilumui užtikrinti ir nepatekti į tokią situaciją, į kokią patekome 2009 m.“, – pabrėžia S.Kropas.
Finansų ministrė I.Šimonytė nesiginčija, kad 2009-aisiais ir iš dalies 2010-aisiais darėme tai, ko būtų reikalavęs TVF, bet atkreipia dėmesį, kad 2011 m. Latvijai dėl tarptautinių kreditorių spaudimo teko dar kartą kelti mokesčius, o mes tik nedidinome išlaidų. Antra vertus, gal TVF būtų privertęs Lietuvą vykdyti esmines struktūrines viešojo sektoriaus reformas, ko pačiai daryti pritrūko politinės valios.

Ar tikrai TVF paskola neleidžia pigiai skolintis rinkose
Kai latviai iš TVF skolinosi už 3,9 proc., mes – du su puse karto brangiau. Tačiau, pasak Investuotojų forumo vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės, jei neužtenka TVF pagalbos, rinkos gali skolinti didesnėmis palūkanomis, tačiau gali būti ir atvirkščiai, nes TVF suteikia garantiją, kad šalis prižiūrima tarptautinės finansų institucijos.
Be to, 2009–2010 m. TVF sukūrė du naujus pagalbos instrumentus kovoti su nepasitikėjimu rinkose ir spekuliacijomis – šalys, kuriose padėtis nėra labai kritiška, gali pasinaudoti lanksčia arba prevencine kredito linijomis. S.Kropas primena, kad Lenkija pasinaudojo 30 mlrd. dolerių lanksčia linija, Makedonija šiais metais susitarė dėl prevencinės, dėl kurios pagal dabartinius parametrus galėtų derėtis ir Lietuva. Reikėtų sumokėti įsipareigojimo mokestį ir galėtume skolintis tik tuo atveju, jei prireikia, maždaug iki 7,5 mlrd. Lt dydžio sumą – net tris ketvirtadalius, kiek mums reikės kitąmet.
Prevencijos ar lanksti kredito linijos sukonstruotos kaip priemonės, tramdančios spekuliantus rinkose, nes jos parodo, kad iš TVF galima pasiskolinti pigiau ir šalis nemokės nepagrįstai didelės kainos. Vien tokio instrumento turėjimas numuša skolinimosi kainą rinkose.

Ar Lietuva išlošė nesiskolindama iš TVF
Lietuva iš TVF skolinosi tik 1992–1994 m. S.Kropo nuomone, gal ir gerai, kad  ilgai nesiskolinome iš TVF, nes šalis negali ilgą laiką skolintis iš fondo, tad dabar turime erdvę pasinaudoti TVF, jei Europa įkris į naują krizės duobę, juolab, kaip pripažino ir premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas, skolintis kitur galimybės mąžta.
Paskola paprastai suteikiama penkeriems metams, tad latviams jau tuoj tai bus galvos skausmas. Tačiau Lietuva turi savo labai didelį galvos skausmą – palūkanas. Kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitikui Stasiui Jakeliūnui nerimą kelia labiausiai augęs 2012 m. biudžeto išlaidų straipsnis – palūkanos už valstybės skolą: 2008 m. jos siekė 800 mln. Lt, o kitąmet numatyta 2,1 mlrd. Lt, per artimiausius kelerius metus dar didės. O TVF Lietuvai prognozuojamas poreikis skolintis ir biudžeto deficitas artimiausiais metais – net didesnis nei Latvijos.
„Matant artėjančią naują audrą, gal būtų gerai pradėti derėtis dėl prevencinės programos“, – siūlo Bankų asociacijos prezidentas S.Kropas. Finansų ekspertas, finansų eksministras Eduardas Vilkelis atkreipia dėmesį, kad delsti nereikėtų, nes blogėjant situacijai finansų rinkose prie TVF susidarys eilė, sąlygos ja pasinaudoti gali būti daug blogesnės.
Beje, dabar galėtume iš TVF skolintis netgi pigiau nei 2008 m., Lietuva pelnė finansinės drausmuolės vardą, be to, galėtų siekti pasinaudoti ne standartine paskola, o prevencine kredito linija. Tačiau finansų ministrė I.Šimonytė, nors sako nelaikanti TVF „kaži kokiu velniu“, tikina, kad jokių sutarčių su TVF pasirašyta nėra ir, reikia suprasti, kol kas nesirengiama to padaryti.
Belieka pridurti, kad Estijos premjeras išsiuntinėjo ES kolegoms laišką, įtikinėdamas, kad nuolat kovodama su skolų krize ES rizikuoja įklimpti ir nukrypti nuo pagrindinio tikslo – atkurti ekonomiką. Tačiau Lietuva dar daug metų milijardus skirs kitam tikslui – pustrečio karto didesnėms, nei galėjo būti, palūkanoms mokėti.

Tiesioginių užsienio investicijų projektai
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
Estija    33    21    25    14
Latvija    39    19    14    12
Lenkija    362    192    258    137
Lietuva    39    27    42    19
Šaltinis: „Financial Times“, „Investuok Lietuvoje“

Valstybės skola (BVP proc.)
Estija    4,6    7,2    6,6    6    5,6
Latvija    17,1    32,8    39,9    39,6    40,5
Lenkija    47,1    50,9    55    56    56,4
Lietuva    15,6    29,6    38,7    42,8    44,6
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m. prognozė    2012 m. prognozė
Šaltinis: TVF

Biudžeto deficitas (BVP proc.)
Estija    –2,3    –2,1    0,2    –0,1    –2,3
Latvija    –7,5    –7,8    –7,8    –4,5    –2,3
Lenkija    –3,7    –7,3    –7,9    –5,5    –3,8
Lietuva    –3,3    –9,2    –7,1    –5,3    –4,5
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m. prognozė    2012 m. prognozė
Šaltinis: TVF

Bankų asociacijos prezidentas S.Kropas: „Nors Lenkija skolinosi iš TVF, investuotojai prie jos veržėsi kaip musės prie medaus.“

Scanpix

Bendrovės ,,DataCenter“ apibendrintais duomenimis, šiais metais per III ketvirčius Lietuvoje registruoti 9993 nauji asmeninės ir 1314 komercinės paskirties lengvieji automobiliai.

Toks rezultatas, ko gero, galėtų būti lyginamas su kokio nors vieno Vokietijos didmiesčio statistika, tačiau procentine išraiška mūsiškė rinka atrodo auga tarsi ant mielių: lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu naujų automobilių prekybos apimtys padidėjo 87,5 proc., o komercinės paskirties automobilių registravimas išaugo net 155,6 proc.

,,Šie skaičiai ir fiksuoti prieškriziniais metais (2008 m. buvo registruota 21514 asmeninės paskirties automobilių, o per 9 mėn. – 17765) rodo, kad 2011 m. rinka vis dar atsilieka bene 1,8 karto. Tad kalbėti apie problemas būtuoju laiku, kaip kad vis dažniau pasigirsta viešoje erdvėje, gerokai per anksti. Ypač nesantūru tokias žinias transliuoti politikams, nes valstybė prie tos rinkos augimo niekuo neprisidėjo. Greičiau priešingai – nors vidutinis Lietuvos lengvųjų automobilių parko (visus esančius oficialiame registre) amžius pasiekė 17,2 m., susisiekimo ministro sudarytos tarpinstitucinės darbo grupės, parengusios automobilių parko atnaujinimo strategijos metmenis, pasiūlytos priemonės šiais metais nuskendo į dugną tarsi akmuo“, – komentuodamas 9 mėnesių naujų automobilių rinkos rezultatus sakė Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.

Vertinant naujų lengvųjų automobilių registravimą per tris ketvirčius pagal savininkų tipus naujų tendencijų nėra. Daugiausia automobilių nupirko juridiniai asmenys – 9341 vnt. arba 84,3 proc., fiziniai asmenys – 1737 arba 15,7 proc. Išskirtinis pokytis stebimas rugsėjo mėnesį, kai juridiniai asmenys registravo 668 vnt. arba 51,3 proc. ir fiziniai asmenys – 633 vnt. arba 48,7 proc. Tokio pasikeitimo išdava galėtų būti ta, kad ūkio subjektai reaguoja į nestabilią padėtį rinkose ir stabdo automobilių pirkimus.

Lietuvos naujų lengvųjų automobilių rinkoje, remiantis formaliąja statistika, pagal markes lyderiauja „Volkswagen“ (1738 vnt. arba 15,4 proc.), „Nissan“ (1354 vnt. arba 12 proc.), „Peugeot“ (1024 vnt. arba 9,1 proc.), „Toyota“ (883 vnt. arba 7,8 proc.) ir „Škoda“ (733 vnt. arba 6,5 proc.).

Populiariausi naujų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių modeliai pirmąjį pusmetį yra „Nissan Qashqai“ (674 vnt.), „Nissan Juke“ (453 vnt.), „Peugeot 3008“ (385 vnt.), „Volkswagen Golf“ (352 vnt.), „Fiat 500“ (327 vnt.). Lengvųjų komercinių automobilių rinkoje populiarumą dalinasi „Renault Master“ (110 vnt.), „Toyota Hilux“ (106 vnt.), „Fiat Doblo“ (101 vnt.), „Volkswagen Caddy“ (96 vnt.), „Fiat Ducato“ (61 vnt.).

Artimiausių kaimynų Latvijos ir Estijos rinkų tendencijos panašios į Lietuvos. Per šį laikotarpį Latvijoje registruota 8093 naujų asmeninės paskirties automobilių ir 1209 komercinės paskirties automobilių, augimas atitinkamai 82,2 ir 224,1 proc., Estijoje registruota 12723 (augimas 69,4 proc.) asmeninės paskirties bei 1820 (augimas 93,8 proc.) komercinės paskirties automobilių. Atitinkamai, Lietuvos autoverslininkų asociacijos skaičiavimu pagal ACEA duomenis, tūkstančiui gyventojų registruotų naujų asmeninės paskirties automobilių Lietuvoje teko 3, Latvijoje – 2,8, Estijoje – 8,5, Bulgarijoje – 1,9, Rumunijoje – 2,6, Vengrijoje – 3,4, Lenkijoje – 5,3, Graikijoje – 7, Slovakijoje – 9,2, Portugalijoje – 11,6, Čekijoje – 12,1, Ispanijoje – 13,6, Suomijoje – 18,7, Airijoje – 19,5, Slovėnijoje – 22,7, Italijoje – 22,7, Danijoje – 23, Švedijoje – 24,4, Didžiojoje Britanijoje– 25, Prancūzijoje – 25,7, Olandijoje – 27,5, Vokietijoje – 29,4, Austrijoje – 32,7, Belgijoje – 40,6, Liuksemburge – 78,9. Iš viso 2011 m. EU27 naujų asmeninės paskirties automobilių registruota 10,12 mln.

LAA nuomone, ženklūs procentiniai augimai Europoje šiais metais fiksuojami šalyse, kurios nuo finansinės krizės nukentėjo itin stipriai, nes jų palyginamoji bazė žema. Toks paaiškinimas tinka Lietuvai, Latvijai, Estijai, Bulgarijai, bet akivaizdu, kad bendra tendencija ES šalyse yra prasidedantis nuosmukis ( 9 mėn. – 1,1 proc.), o kai kurios pietinės Europos šalys, kaip Graikija (-35,7 proc.), Portugalija ( -23,5 proc.), Ispanija ( -20,7 proc.), Italija ( -11,3 proc.) šiuo laikotarpiu jau fiksuoja ryškų rinkos nuosmukį. Tai nėra labai optimistiškai nuteikiantys požymiai, daugelio šalių autoverslininkų asociacijos prognozuoja arba rinkos lėtėjimą arba net nuosmukį

BFL

Rugpjūčio pabaigoje pasklidusi žinia, kad iš krašto apsaugos ministrės patarėjo pareigų atsistatydina ir į JAV išvyksta buvęs kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, kariškių ir su krašto apsauga susijusių asmenų buvo aptarinėjama su itin dideliu susidomėjimu. Daugelio nuomone, ministrės dešiniąja ranka visais kariniais klausimais buvusio generolo žodis lig šiol būdavo lemiamas tiek karinės doktrinos, tiek kariuomenės reformos, tiek kadrų klausimais.
„Daugelis, pasikeitus valdžioms, susigūžusių dabar išskleis sparnus, – pakomentavo vienas „Veido“ pašnekovas. – Kai nebeliko J.Kronkaičio, vėl prasidės varžybos dėl postų ir antpečių, nes pati ministrė nelabai nutuokia, kas ko ten vertas, ir visai nenutuokia, ko verti jų sprendimai kariniu požiūriu. Svarbiausia, kad kariuomenė galutinai lieka be generolo, nes daugumos dabartinių antpečiai turi vieną, bet esminį trūkumą – žvaigždžių kiekis teisingas, tik jos per didelės.“

Generolai auginami dešimtmečiais

Čia reikia paaiškinti, kad parengti visavertį generolą taikos metu, kai nėra paties objektyviausio kariškio sugebėjimų vertintojo – karo veiksmų, trunka mažiausiai 15 metų. Krašto apsaugos įstatymas, reguliuojantis aukštesnių karinių laipsnių suteikimą taikos metu, tiesiai nurodo, kad karininkas, pradėjęs tarnybą leitenantu, iki generolo normalia, bet įmanomai greita tvarka turi augti 20 metų. Tad, imant grynai teoriškai, Lietuvos kariuomenėje tik dabar turėtų atsirasti pirmieji generolai, turintys žemiausią – brigados generolo lapsnį.
O mes vien aktyvioje tarnyboje šiuo metu turime aštuonis generolus, kurių vienas – kariuomenės vadas Arvydas Pocius – turi generolo leitenanto (trys žvaigždės) laipsnį, trys – Oro pajėgų vadas Edvardas Mažeikis, Sausumos pajėgų vadas Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos karinis atstovas prie NATO Vitalijus Vaikšnoras – turi generolo majoro (dvi žvaigždės), keturi – Jūrų pajėgų vadas Kęstutis Macijauskas, Nacionalinis karinis atstovas Vyriausiojoje NATO jungtinių pajėgų Europoje vadavietėje Algis Vaičeliūnas, NATO jungtinės vadavietės Europoje administracijos direktorius Gintautas Zenkevičius, Krašto apsaugos ministerijos pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius Almantas Leika – atitinkamai flotilės admirolo ir brigados generolų (viena žvaigždė) laipsnius.
Žinoma, dalis generolų savo karinę tarnybą pradėjo dar sovietų kariuomenėje, tad aukščiausių vadų laipsnius gavo ne per anksti, perėję visą tarnybos grandinę – nuo leitenanto iki generolo (pavyzdžiui, E.Mažeikis iki pirmojo, brigados generolo laipsnio augo 21 metus, V.Vaikšnoras – 23 metus, A.Vaičeliūnas – 18 metų, K.Macijauskas – 21 metus ir pan.).
Tačiau norint parengti visavertį generolą reikia, kad jis ne tik ištarnautų numatytą minimalų tarnybos laiką. Dar reikia, kad karininkas, prieš tapdamas generolu (o ir vėliau, juo tapęs), turėtų patirties vadovauti jo laipsnį atitinkančiam kariniam daliniui ar junginiui. Štai šiuo požiūriu Lietuvos generolai, atsižvelgiant į mūsų kariuomenės dydį, turi labai rimtų problemų.
Teisybės dėlei – ne vien Lietuvos, bet ir daugelio kitų mažesniųjų NATO valstybių generolai. Pavyzdžiui, jei imsime naująsias NATO nares, kurios kadaise buvo Varšuvos pakto narės, tai visaverčių generolų, pajėgių ne teoriškai, o praktiškai planuoti ir vadovauti armijos masto operacijoms, turi tik Lenkijos kariuomenė. Būtent jos, kadaise antros po sovietų pagal dydį Varšuvos pakto kariuomenės vadai tiek nacionalinėje, tiek Maskvos karo akademijose buvo rengiami kaip operatyvinio lygmens generolai. Kitų buvusių Varšuvos pakto kariuomenių generolai būdavo rengiami tik taktinio lygio užduotims vykdyti – vis tiek jų kariuomenės savarankiškai veikti buvo per mažos, tad karo atveju būtų buvusios įtrauktos į sovietų generolų vadovaujamų operatyvinių junginių sudėtį.

Generolas generolui nelygu

Toks pat neoficialus, bet labai akivaizdus generolų rūšiavimas į visaverčius ir paradinius egzistuoja ir NATO. Kai J.Kronkaitis buvo tik paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu ir dar mažai žinomas savo kolegoms kitose NATO valstybėse, per vieną neformalų generolų pabendravimą prie kito, jiems pažįstamo Lietuvos atstovo priėję europinių NATO senbuvių kariškiai pasiteiravo, kas čia toks, kad šneka su jais ne tik kaip su lygiais, bet netgi šiek tiek iš aukšto. Gavę atsakymą: „Matote, prieš tapdamas Lietuvos kariuomenės generolu, J.Kronkaitis buvo JAV pulkininkas ir du terminus kariavo Vietname“, – europiečiai tik supratingai linktelėjo galvomis ir dagiau klausimų nebeuždavinėjo.
NATO savaime suprantama, kad neformalioje kariškių reitingų lentelėje kovinis JAV armijos pulkininkas stovi aukščiau už daugelį europinių generolų, kurių dauguma, iki NATO šalims plačiu mastu įsitraukiant į operacijas Irake bei Afganistane, mūšiui buvo vadovavę tik pratybų lauke, o tikrų kovos veiksmų nematę.
Sakoma, kad geras generolas turi kariauti du kartus: pirmą kartą – kapitonu, kad ir priešakinę fronto liniją pamatytų, ir jau pajustų, ką reiškia duoti įsakymus žemesnio laipsnio karininkams. Antrą kartą – jau būdamas generolu, kad nebesibaimintų, jog jo vaikai liks našlaičiai, bet kartu žinotų, ką jo duodami įsakymai reiškia tiems, kurie turės juos vykdyti priešakinėse linijose.
Apskritai, kai Lietuva tik įstojo į NATO, mūsų kariuomenė paradoksaliu būdu atsidūrė tarp tų nedaugelio Aljanso kariuomenių, kurioms vadovavo ne paradiniai generolai. Kariuomenės vadas generolas majoras J.Kronkaitis buvo, kaip jau minėta, du turus atkariavęs Vietname JAV armijos sudėtyje, o Lauko pajėgų vadas brigados generolas Valdas Tutkus – kariavęs kuopos vadu Afganistane sovietų armijos sudėtyje (beje, į Afganistaną rengęsi vykti Lietuvos kariai labai teigiamai atsiliepia apie paramą, kurią tuo metu gavo iš žinojusio, ką reiškia kariauti šioje šalyje, V.Tutkaus).
Savo generolų kovinės patirties atžvilgiu tuo trumpu laikotarpiu Lietuva NATO prilygo JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Turkijai – didžiausioms ir kariniu požiūriu stipriausioms Aljanso narėms. Tiesa, tų aktyvios tarnybos generolų tada tik du ir tebuvo, bet vienos mechanizuotos brigados su oro ir jūrų paramos elementais dydžio kariuomenei, kokią tuo metu turėjo Lietuva, daugiau generolų ir nereikėjo. Užtat toliau, netrukus po įstojimo į NATO, Lietuvos kariuomenėje ėmė dėtis, pašaliečio žvilgsniu, keisti ir sveiku protu nesuvokiami dalykai: nors pačių ginkluotųjų pajėgų dydis kasmet tik mažėjo, generolų skaičius ėmė augti kaip ant mielių.

Kariuomenė mažėjo, generolų daugėjo

Per septynerius Lietuvos narystės Aljanse metus generolo laipsnį turinčių (ar turėti galinčių) kariškių padaugėjo penkis (!) kartus – nuo dviejų iki dešimties. Generolo antpečius vienas po kito dėjosi Karinių jūrų pajėgų ir Karinių oro pajėgų vadai, nors tik porą visaverčių kovos laivų turinčiai flotilei vadovauti per akis būtų ir jūrų kapitono (t.y. pulkininko) antpečių, lygiai kaip ir transporto bei mokomųjų lėktuvų eskadrilei vadovauti pakaktų pulkininko.
Ir tai daugoka būtų, nes tokio dydžio pajėgoms nereikia nei savarankiškų štabų, nei savarankiškų užduočių – atsižvelgiant į Lietuvai galinčias kilti karines grėsmes, oro ir jūrų pajėgos karinio konflikto atveju tik rems sausumos pajėgas, tad ir vadovauti joms turėtų vienas, Jungtinis (arba Sausumos pajėgų) štabas su atitinkamais skyriais. Tačiau, auginant generolų skaičių, augo ir tų pačių Sausumos pajėgų štabų skaičius, kurių vienu metu tarp kariuomenės vado ir kovinius veiksmus vykdyti galinčios „Geležinio vilko“ brigados buvo net trys.
Tad nieko keista, kad 2009-aisiais krašto apsaugos ministrei patarinėti atvykęs J.Kronkaitis, susitikęs su kariuomenės vadu V.Tutkumi, pirmiausia paklausė: „Valdai, o kuris štabas yra tavo?“ Po to prasidėjo jau eilinė kariuomenės pertvarka, mažinant štabus ir pirmą kartą nuo 2004-ųjų oficialiai sumažinant leistiną ribinį generolų skaičių – nuo dešimties iki devynių. O nevykusios ankstesnės kariuomenės transformacijos programos autorius patyliukais buvo išsiųstas užsiimti administratoriaus darbu Briuselyje. Ministrė R.Juknevičienė netgi buvo užsiminusi, esą kadangi vienas generolo etatas iš viso nėra užimtas, reikės panaikinti dar vieną. Šis jos pareiškimas smarkiai suerzino kai kuriuos itin ambicingus pulkininkus, jau mačiusius save naujai sukurtų pajėgų vado vietoje, su atitinkamais antpečiais, bet kuriems tas pat J.Kronkaitis į akis pasakė, kad į generolus jie netinkami.
Beje, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad J.Kronkaitis yra, bent iš dalies, nepatenkintas savo paties pasirinkimu, paskiriant į kariuomenės vadus generolą A.Pocių. Vieno pokalbio metu jis suformulavo mintį, kad kariškis, savo karjeros laiptais nekilęs nuo pat pradžių, nuo apkasuose kartu su eiliniu kariu miegančio leitenanto, nepaisant visų kitų teigiamų savybių nėra tinkamas užimti aukštus postus. Nors A.Pociaus pavardė paminėta nebuvo, bet, be jo, šis apibūdinimas tinka nebent Sausumos pajėgų vadui Vytautui Jonui Žukui, kuris, kaip ir A.Pocius, tarnybą 1991-aisiais pradėjo iš karto majoru.

BFL

Tai ne genialaus dailininko peizažas. Toks vaizdas atsiveria kiekvienam, pažvelgusiam į Lietuvą iš paukščio skrydžio.

Galimybių pakilti į paukščio skrydį ir pasigrožėti įstabiu peizažu yra daugybė – kiekvienas, norėdamas išskirtinių pramogų ar paširdžius kutenančių įspūdžių, gali pasirinkti sau tinkamiausią pagal kainą, skraidymo aparatą ar vietą: norintieji sutaupyti rinksis parasparnius ar sklandytuvus, patogumų mėgėjai įsitaisys lėktuve ir grožėsis atsiveriančia panorama, trokštantieji adrenalino šoks parašiutu iš kelių kilometrų aukščio, o romantikai džiaugsis ramiu skrydžiu po spalvingu kupolu – oro baliono krepšyje.

Skrydis oro balionu padeda atsikratyti aukščio baimės

Kaip paaiškėjo, nemažai lietuvių ir turistų, keliaujančių po mūsų šalį, mielai renkasi apžvalginius skrydžius oro balionu, norėdami ne tik iš viršaus pasigėrėti turistinėmis įžymybėmis, bet ir atitrūkti nuo rutinos, pajusti šventinę nuotaiką, kurią kuria šalia kybantys kiti įvairiaspalviai kupolai.
Kitas šio oro transporto pranašumas – balionai puikiai tinka bijantiems aukščio: jie lengvai pakyla nuo žemės ir švelniai bei lėtai sklendžia virš miesto stogų ar medžių viršūnių. Būtent norėdamas įveikti aukščio baimę prieš penkerius metus pirmą kartą skrydžiui oro balionu ryžosi vilnietis Ramūnas Navalinskas.
Šiandien Ramūnas jau pats pilotuoja vieną iš dešimties VšĮ Oreivystės centrui priklausančių oro balionų ir yra ore praleidęs daugiau nei 200 valandų, tai maždaug 190 skrydžių. Šia sporto šaka susižavėjo ir Ramūno žmona Ramunė Gaidelytė, mielai talkinanti pilotams tiek ant žemės, tiek pakilus į orą.
Renkantis skrydį oro balionu verta žinoti, jog ši transporto priemonė priklausoma nuo oro sąlygų: norint pakilti reikia, kad nepūstų labai stiprus vėjas ir nelytų. Paprastai skraidoma anksti ryte, patekėjus saulei, arba vakare prieš saulėlydį, mat tuo metu nebūna pavojingų vertikalių oro srovių. Dažnai šios pramogos kokybę lemia ne geri piloto norai, o vėjas, nes jei jis bus netinkamos krypties, susiruošus pasigrožėti Vilniaus senamiesčio stogais, bažnyčių bokštais ir gatvelių raizgalyne, geriausiu atveju teks pasižvalgyti į miegamuosius rajonus, priemiesčių sodybas, pievas bei miškus, blogiausiu gali tekti apžiūrėti ir sąvartyną.
Tinkamų oro salygų būtinybę geriausiai iliustruoja pavyzdys, kai žmonėms, panorusiems skristi iš Nidos per Kuršių marias, šios išskirtinės pramogos teko laukti net dvejus metus – kol pasitaikė skrydžiui palankus vėjas.
Būna ir taip, kad nustojus pūsti vėjui oro balionas pakimba virš vienos vietos, kurioje negalima nusileisti. Nors visa tai skamba grėsmingai, R.Navalinskas tokios situacijos nelinkęs sureikšminti. „Prie kiekvieno balionio yra pritvirtinta 50 m ilgio virvė, už kurios reikalui esant galima balioną oru patraukti į reikiamą vietą. Pavyzdžiui, man yra tekę kyboti virš daržo. Atvažiavo komanda ir patraukė į tinkamą vietą leistis“, – pasakoja pilotas.
Kada įdomiau skristi – ryte ar vakare? “Kiekvienas skrydis yra nepakartojamas ir vis kitoks”, – šypsodamasi sako Ramunė.
Jai pritaria ir Ramūnas. Pasak jo, nors vakarinius skrydžius renkasi daugiau žmonių ir vienu metu kyla daugiau balionų, tačiau rytinė bundanti gamta gražesnė. Pavyzdžiui, jei matyti koks vandens telkinys, tai šalia driekiasi rūkelis, kurį nuspalvina ankstyvos saulės spinduliai. Be to, vakarinius skrydžius riboja saulės laida, o štai ryte galima skristi ilgiau, kol atsiranda vertikalios oro srovės.
Skristi oro balionu įdomu visoje Lietuvoje, juk iš viršaus atsiveria visai kita mums jau įprastų miestų ar miškų perspektyva. “Įdomu pakilti virš Vilniaus senamiesčio, praskristi virš Trakų pilies. Gražus ir Kaunas, tik mažesnis“, – pasakoja R.Navalinskas.
Iš oro baliono galima pasižvalgyti ne tik į sostinę ar kitus didžiuosius miestus, bet ir į Palangą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Ignaliną, Kernavės piliakalnius, panemunės pilis ar kitą vietą.
„Kiekvienas skrydis kupinas romantikos“, – tvirtina R.Gaidelytė ir priduria, kad neretai skrydį oru balionu renkasi įsimylėjėliai, ketinantys pasipiršti savo širdies damai. Vis labiau populiarėja tradicija išskirtinę pramogą dovanoti įvairių švenčių, jubiliejų, sukaktuvių proga, oro balionuose mėgsta linksmintis mergvakarių ir bernvakarių dalyviai, ypatingų įspūdžių ieško ir vestuvininkai. Šiais metais pasiskraidyti Lietuvoje oro balionu ypač pamėgo vyresnio amžiaus amerikiečių turistai.
Paprastai vienam žmogui skrydis oro balionu kainuoja nepigiai, apie 400 Lt, tačiau taikomos įvairios nuolaidos, gerai paieškojus ar pasinaudojus paskutinės minutės pasiūlymais įmanoma paskraidyti ir už 250 Lt.

Pasijusti paukščiu

Panorusiems skrydžio laisvės ir begalinės padangės erdvės, nevaržomos lėktuvo kabinos sienų ar oro baliono krepšio borto, derėtų rinktis parasparnius, kartais dėl savo konstrukcijos dar vadinamus dangaus sūpuoklėmis. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių. Parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas, kuriuo turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima pakilti ir skraidyti nuo 700 iki 2500 m aukštyje. Be to, parasparniu skraidoma, kai atsiranda termikai, kylančios šilto oro srovės, tad galima skristi ir visą dieną. „Pakilęs Birštone, gali nusileisti visai kitame Lietuvos krašte. Tereikia nuskrieti nuo vieno termiko ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų“, – tikina parasparnininkas Rytis Stankevičius, jau dešimtį metų parasparniu raižantis padangę.
Birštone gyvenantis R.Stankevičius mano, kad šio miesto apylinkės ir yra gražiausia Lietuvos vieta, virš kurios verta paskraidyti. „Iš viršaus ypač gražiai atrodo Nemuno kilpos, Birštonas, Prienai. Jei geras matomumas, tai horizonte galima išvysti Alytų, Kauną, Elektrėnų kaminus. Keleiviai nustemba, kaip Lietuvoje viskas arti, vienoje vietoje“, – pasakoja Rytis. Tačiau esant galimybei, jo manymu, reikėtų pasigrožėti ir ežerų kraštu – praskristi virš Molėtų ar Ignalinos.
Beje, oro balionais ir parasparniais galima skraidyti visus metus. Žiemą nėra terminių sąlygų, tad bemotoriai parasparniai pakyla tik trumpam skrydžiui. Na, o parasparniai, turintys motorą, skraido beveik be apribojimų, tačiau, pasak Ryčio, kylant su motoru nelieka intrigos. „Davei „gazo“, ir plerpi. Mažiau romantikos. Skrendant bemotoriu parasparniu vyksta savotiška kova, tu privalai išsilaikyti ore. O pakilus – ramu, tylu, tik vėjukas pučia“, – šypsodamasis pasakoja R.Stankevičius.
Turistai gali rinktis kelių rūšių skrydžius parasparniais: trumpus apžvalginius arba ilgus laisvuosius. Trumpi apžvalginiai, trunkantys apie 15 min., kai pakylama į 700 m aukštį ir nusileidžiama, kainuoja nuo 80 Lt, o laisvieji, kai skrendama valandą ir daugiau, kainuoja nuo 190 Lt.
„Paprastai žmonės, kurie pirmą kartą šoka parašiutu ar skrenda lėktuvu, sako niekad negalvoję, kad mūsų žemė tokia graži“, – pasakoja instruktorius parašiutininkas Alvydas Danilaitis, Marijampolės aeroklubo viršininkas.
Pasak jo, paprastai norintieji paskraidyti renkasi trumpą apžvalginį skrydį, trunkantį apie 15 min. Šio skrydžio populiarumą tikriausiai lemia mažesnė kaina. Keleiviai paskraidinami aerodromo apylinkėse, iš viršaus pamato Marijampolę. Tokių trumpų skrydžių apstu, kiekvienas aerodromas turi parengęs savo programą. Pavyzdžiui, Kauno aerodromas siūlo pasigėrėti unikaliais Kauno vaizdais: Pažaislio vienuolynu, Botanikos sodu, Kauno hidroelektrine ir kt., klaipėdiečiai vilioja iš viršaus atsiveriančia jūros platybe, tolumoje susiliejančia su dangumi, auksine kopų linija, siaura Neringos juosta ir žaismingais miestukais. O kur dar miškais apaugęs Aukštadvaris, pasidabinęs ežerais ir piliakalniais!
Na, o trokštantieji ilgesnių skrydžių turės gerokai paplušėti ieškodami. Tokius skrydžius siūlo vos vienas kitas klubas, mat jie mažiau populiarūs dėl gerokai didesnės kainos. Pavyzdžiui, viena minutė skrydžio An-2 lėktuvu, kuriame telpa 12 žmonių, įvertinta 30 Lt. Tačiau būtent ilgieji skrydžiai leidžia suvokti, kokia Lietuva išties maža – štai turistai, pakilę iš Marijampolės aeroklubo, per valandą pamato gerą penktadalį Lietuvos: praskrenda virš Žuvinto ežero, Birštono, Punios, Nemuno kilpų, Dusios ir Metelių ežerų, Alytaus ir grįžta atgal.
Ekskursijos lėktuvu po Lietuvą – dar ne visos pramogos ore. Trokštantieji adrenalino mėgaujasi laisvuoju kritimu ir jau išsiskleidus parašiutui ramiai džiaugiasi artėjančios žemės vaizdu. Pasiryžus šuoliui parašiutu įdomiausia šokti su instruktoriumi iš 3 km aukščio, nes tuomet galima ilgiau pasimėgauti laisvuoju kritimu, tačiau profesionalus parašiutininkas A.Danilaitis pataria, kad geriausia vis dėlto rinktis parašiuto tipą pagal savo charakterį. „Jei mėgsti ekstremalumą, tai, aišku, tinkamiausias sparno tipo parašiutas. Jei esi ramesnio būdo – tai apvalus“, – sako instruktorius parašiutininkas ir priduria, kad pirmą kartą kiekvienam žmogui šuolis parašiutu būna efektingas.
Jei norėsite pasimėgauti rudens vaizdais iš aukštybių, vertėtų paskubėti, nes apžvalginiai skrydžiai lėktuvais, sklandytuvais ir šuoliai parašiutu organizuojami tik iki lapkričio vidurio.

BFL

Maždaug tokius „argumentus“ pateikia organizacija „Amnesty International“. Prieštarauti žmonių kankinimo draudimui ir norui žinoti tiesą regis būtų eretiška. Tačiau kaip sakoma vienoje patarlėje apie gerais norais grįstus kelius… .

Parlamentinis tyrimas, prokuratūros tyrimas CŽV kalėjimų egzistavimo Lietuvoje faktų nepatvirtino. Finita la comedia?
„Nei velnio! Reikia tirti toliau.”

Tačiau būkime nuoseklūs ir sudėliokime „kas bus jeigu“ grandinėlę.

Kas bus jeigu netirsim?

Atvirai pasakius, manyčiau, kad tiesiog nieko nebus. „Teisybės ieškotojai“, protesto vardan gal prirakins prie statybinės tvoros fragmento dar keletą spuoguotų „aktyvistų“, surengs tūžmingą konferenciją „Unlock the truth in Lithuania II“ pademonstruodami ta proga išleistą makulatūrą brangiais blizgančiais viršeliais ir…viskas.

Ką mums duos naujas tyrimas?

Diplomatinius-finansinius nuostolius. Naują diplomatinio korpuso Vilniuje susirašinėjimo bangą su mūsų užatlantės strateginiu partneriu ir („kas galėtų paneigti galimybę“) tam tikrų investicinių JAV projektų Lietuvoje įšaldymą „kol atšils klimatas“ arba „abi pusės ras tinkamus kompromisinius sprendimus“. Kitaip tariant, jau ne pirmą kartą bus suabejota Lietuvos, kaip partnerės, patikimumu o valstybės ūkis neteks milijonų litų su šimtais ar tūkstančiais naujų darbo vietų.
Papildomas išlaidas. Valstybės institucijų biudžetai bus švaistomi komisijų kūrimui. Važinėjimui po miškingas Nemenčinės vietoves. Sėdėjimui kabinetuose su kava ir pokalbiais: „Ir Jums tikrai neskambino ponas Smitas? Neskambino …hmmm…taip ir parašom protokole“.
Tuo tarpu valstybinis sektorius darbo našumu pasigirti negali  ir eilės prie valdininkų durų nemažėja.
Fizinio saugumo sumažėjimą. Jūs labai jaudintumėtės dėl partnerio, kuris šypsodamasis į veidą, už akių rezga intrigas? Girdėjome apie NATO parengtus Lietuvos gynybos planus, kuriuose JAV vaidmuo nutylimas. Sakysite, natūralu, JAV toli o kitos aljanso narės šalia. Tačiau kitos aljanso narės smarkiai mažina savo gynybos biudžetus, flirtuoja su „meška“ ir sustingusios iš siaubo žiūri į „duosim-neduosim Europai dujų“ žaidimus.
Tirkime toliau ir JAV vaidmens NATO gynybos planuose nesumažės. Ir nepadidės. Jo tiesiog neatsiras.
„Aitvaras“ ant motociklų Afganistane geopolitinių svarstyklių mūsų pusėn nenusvers. Tai gali padaryti politikai.
Pasiduodantys šantažui arba ne.
Valstybės silpninimą. Kiekvienas taksistas žino apie objektą Antaviliuose, kurio…žinoti tiesiog neturėtų. Žyma „slaptai“ galioja ir demokratinėse šalyse.
Ar gali suinteresuotos, valstybei nepalankios, jėgos pasinaudoti situacija ir šališka žiniasklaidos dalimi bei kelti institucijų vadovų, atsakingų už mūsų šalies vidinį ir išorinį saugumą, kompetencijos klausimus? Gali. Ir kels, kuo stipriau bus įsiūbuojama skandalo švytuoklė.

Ir taip ne itin aukštą pasitikėjimą teisėsauga sudrebino „buitinis“ pedofilijos skandalas. Keletas negudrių viešųjų ryšių triukų ir  „CŽV kalėjimų“ atvejis gali jį pranokti bei būti pateiktas kaip chrestomatinis „atitinkamų institucijų neįgalumas“. Tuo pačiu ir valstybės. Mano ir Jūsų Valstybės.

Tad KAM reikalingi CŽV kalėjimai Lietuvoje?

Giedrius Petkevičius

Nors paprastai klausiama, kas geriau, bet Rusijos atžvilgiu tikslesnis klausimas – kas blogiau: D.Medvedevas pasirodė esąs modernesnis ir demokratiškesnis už V.Putiną tik savo retorika, o iš šio vakarietiškų permainų nė nesitikima. Ir tokios prognozės – dvylikai metų.

„Kuo skiriasi rinkimų sistema JAV ir Rusijoje? JAV žinomos taisyklės, bet nežinomas rezultatas. Rusijoje – atvirkščiai: taisyklės neaiškios, o nugalėtojai žinomi“, – Seimo Užsienio reikalų komiteto nariui buvusiam diplomatui Petrui Auštrevičiui Rusijos prezidento posto dalybos primena seną anekdotą.
Iš tiesų anekdotiška: prezidento rinkimai Rusijoje – tik kitąmet kovą, o nugalėtojas jau yra. Galbūt net trims kadencijoms, iki 2024-ųjų, kai Vladimirui Putinui bus septyniasdešimt.
Prieš dešimt dienų valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavime suvaidintas šou, kai dabartinis premjeras V.Putinas pasiūlė dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui būti partijos sąrašo vedliu, o šis – savo pirmtakui V.Putinui – susigrąžinti prezidento postą, Rusijos žmonių neturėjo per daug nustebinti. Rusijos Levados analitinio sociologinio centro apklausose net 41 proc. respondentų neabejojo, kad V.Putinas grįš į pirmojo asmens Rusijoje postą.
Rusijoje reakcija dvejopa: oficialūs sluoksniai ir kontroliuojama televizija demonstruoja pabrėžtiną optimizmą, o internete vyrauja juodas pesimizmas. Antra vertus, de facto iš pirmojo asmens posto V.Putinas nė nebuvo pasitraukęs. Kol Vakarai bandė prisijaukinti demokratiškesnį atrodžiusį D.Medvedevą, tik 12 proc. rusų manė, kad jis turi realią valdžią. 27 proc. buvo įsitikinę, kad iš tikrųjų valdo V.Putinas.
Tad Rusijai Vladimiro Amžinojo, kaip jį pavadino „Wall Street Journal“, sugrįžimas nėra didelė sensacija, nors tai ir nuvylė tuos, kurie su D.Medvedevu siejo Rusijos demokratėjimo viltis. Tačiau tai, kaip D.Medvedevas atsisakė ambicijų išlaikyti postą – net nepaaiškindamas kodėl, tik įrodė, kad jis tebuvo V.Putino tampoma marionetė, į kurią Vakarai dėjo nepamatuotai daug vilčių.
Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuvai rusiškos valdžios dalybos – nieko naujo. O jei kas Berlyne, Briuselyje ar net Vašingtone turėjo kokių nors iliuzijų dėl galimybės matyti modernizacijos keliu einančią Rusiją, tai jų nebeliko. Visos santykių atnaujinimo su Rusija strategijos turėtų būti padėtos į stalčių su užrašu: „Pasibaigusios naivios svajonės“.

Rusijos ir Lietuvos santykiuose – stagnacija
Ekspertai neprognozuoja, kad po V.Putino sugrįžimo Lietuvos ir Rusijos santykiai atšals, tačiau taip mano dėl vienintelės priežasties – jie ir dabar šalti. „D.Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu Rusijos ir Lietuvos dvišaliuose santykiuose nebuvo jokių esminių pokyčių. Darbinis bendradarbiavimas vyksta, bet jau ilgą laiką nėra nei dvišalių aukšto lygio vizitų, nei veiksmų, kurie parodytų, kad kažkas galėtų pasikeisti, – pastarasis laikotarpis keistai apatiškai ramus. Ko gero, šiandien Rusijai nesame pirmaeilės svarbos valstybė“, – konstatuoja P.Auštrevičius.
Buvęs diplomatas mano, kad vienpusis Lietuvos veržimasis į draugystę su Rusija nieko nebūtų davęs: skirtingas požiūris į istoriją, kai kuriuos kitus klausimus neleidžia tikėtis didelio proveržio. Tačiau kaimyninių santykių įšaldymas taip pat nepriimtinas. Ką galėjome padaryti, pavyzdžiui, kad bent jau būtų įvykęs Lietuvos prezidentės vizitas į Maskvą?

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/40
2011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Vyriausybėje priėmė Izraelio pramonės, prekybos ir darbo ministrą Shalomą Simhoną. Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta dvišalių ekonominių santykių perspektyvai aptarti, kalbėta apie Holokausto aukų atminimo metų renginius Lietuvoje, Vyriausybės pastangas susigrąžinti ir saugoti litvakų paveldą, aptarta situacija Artimuosiuose Rytuose.

Abu pašnekovai pažymėjo, kad jų susitikimas vyksta atmintiną – Lietuvos žydų genocido dieną. Svečias padėkojo Premjerui už Lietuvos pastangas saugojant žydų tautos atminimą, atstatant istorinį teisingumą. Pasak Izraelio ministro S. Simhono, jam didelį įspūdį paliko ir šiltas jo priėmimas Lietuvoje, ir tai, kad jis akivaizdžiai įsitikino, jog Lietuvai yra svarbi žydų tautos tragedija. Premjeras A. Kubilius patvirtino, kad Lietuva tikrai daug dėmesio skiria žydų tautos tragedijai ir laiko ją visos Lietuvos tragedija. Vyriausybės vadovas priminė, kad šie metai yra paskelbti Holokausto aukų atminimo metais, ir visi pradėti darbai – tiek žydų atminimo išsaugojimo, tiek litvakų paveldo grąžinimo į Lietuvą, kiti projektai – bus tęsiami ir ateityje.

Kalbėdami apie stiprėjantį ekonominį Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą, abu pašnekovai pasidžiaugė, kad verčiamas naujas bendradarbiavimo puslapis, kad abi šalys unikaliai papildo viena kitą, o turimas potencialas abiejose pusėse gali duoti dar geresnių rezultatų. Premjeras ir ministras daug vilčių deda į naująją Lietuvos ir Izraelio ūkio ministrų darbo grupę, kuri nagrinės abiejų šalių verslo ir mokslo bendradarbiavimo plėtrą. Pašnekovai konstatavo, kad šiuo metu vyksta labai konkretus bendradarbiavimas, paremtas konkrečiais planais, bei pasidžiaugė, kad 50 proc. išaugusios prekybos apimtys turi tendenciją dar didėti.

Susitikimo metu buvo pasikeista nuomonėmis dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose.