Scanpix

Rugsėjo antrąją vykusio lenkiškų mokyklų moksleivių streiko, nukreipto prieš sustiprintą lietuvių kalbos dėstymą, organizatoriai jį pristatė taip, kad iki galo suvokti streiko esmę ir tikslus galėjo tik Lenkijos gyventojai.
Lietuvoje tikriausiai vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tuos Lenkijos istorijos specialistus, kurie, nelįsdami į Vikipediją, galėtų pasakyti, ką reiškia, kad lenkiškų mokyklų moksleivių streiko iniciatoriai ragina streikininkus laikytis “didvyriškai, kaip Vžesnios vaikai 1901 metais”. Tuo tarpu Lenkijoje šio tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusio Vžesnios miestelio gyventojų moksleivių atsisakymas mokytis kalbėti “Tėve mūsų” vokiškai tapo kovos prieš suvokietinimą ir nutautinimą simboliu. Ypač po to, kai tuometė Vokietijos valdžia griežtai kalėjimu ir piniginėmis baudomis nubaudė streiko dalyvių tėvus. Tai paskatino tarptautinio masto intelektualų protestus ir moksleivių streikus, kurių dalyvių per ketverius metus padaugėjo nuo 25 asmenų iki 75 tūkst. asmenų visoje Prūsijoje.

Siekia išprovokuoti represijas

Siedami save su Vžesnios streikininkais Vilniaus miesto ir rajono mokyklų streiko organizatoriai, viena vertus, prisistato Varšuvai kaip kovotojai dėl lenkybės išsaugojimo jėga atplėštose Lenkijos žemėse, kita vertus, bando per pačią jautriausią – vaikų mokymo – vietą įsiūbuoti į protesto akcijas visą Vilniją.
Tokia masinė protesto akcija, jeigu ji pavyktų, organizatoriams duotų dvejopos naudos. Pirmiausia suteiktų finansiniams rėmėjams Varšuvoje galimybę pasirodyti “skriaudžiamų lenkų mažumų gynėjais”. Ne veltui streiko išvakarėse Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis paragino Vilnių aktyviai bendradarbiauti su lenkų bendruomene švietimo klausimais. “Tikimės, kad Lietuvos valdžia bus pasirengusi sustiprinti dialogą su lenkų bendruomenės atstovais”, – sakė M.Bosackis, kartu žadėdamas, kad Varšuva suteiks papildomą paramą lenkiškoms mokykloms Lietuvoje.
Jei prisiminsime, kad Lenkijos URM vadovas Radoslawas Sikorskis jau daugiau nei dešimtmetį save pateikia kaip vieną pagrindinių lenkų išeivijos globėjų, kaip ir tai, jog didžioji jo rinkėjų dalis yra tarp persikėlėlių iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemių, tokie “sutapimai” visai neatrodys atsitiktiniai, ypač kad iki Lenkijos Seimo rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai.
Ir antra, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje taip pat prasideda kitų metų Seimo rinkimų kampanija, ir Valdemaro Tomaševskio vedamas lenkų bei rusų aljansas bandys pakartoti sėkmę per savivaldybių rinkimus, tik šį sykį jau visos Lietuvos mastu – peržengti 5 proc. barjerą ir Seime turėti visavertę frakciją. Turėdamas dešimtį parlamentarų balsų jis jau galėtų tapti tokiu pat svarbiu žaidėju sudarant Vyriausybę, koks šiandien yra sudarant Vilniaus savivaldybės administraciją. Visuotinė vaikų ir tėvų protesto akcija tikrai prisidėtų prie rinkėjų mobilizacijos, kuri V.Tomaševskiui ypač reikalinga Vilniaus mieste, kuriame už jį (priešingai nei Vilniaus rajone) balsuoja mažiau nei ketvirtadalis balso teisę turinčių lenkų.
Tam, kad V.Tomaševskis ir jo organizacijos finansiniai donorai pasiektų savo tikslus, reikia atitinkamai neadekvačios Vilniaus valdžios reakcijos. Remiantis pačių streikininkų minimu Vžesnios precedentu, blogiausia dabar būtų pasekti Prūsijos valdžios pavyzdžiu ir imtis griežtai bausti akcijos dalyvius ar jų tėvus. Trumpalaikį efektą tai duotų, bet paskui dešimteriopai atsirūgtų per kitas protesto akcijas (kurių, Seimo rinkimams artėjant, tik gausės) ir per pačius rinkimus.

Lenkijos prezidentūra siunčia ženklą

Svarbiausia, griežtos Vilniaus represijos prieš lenkų mažumą leistų Lenkijos nacionalistams toliau žaisti “polonofobų lietuvių” korta, formuojant neigiamą Lietuvos ir lietuvių įvaizdį, kuris, kaip rodo neseniai vykusių apklausų duomenys, Lenkijoje tebėra labiau teigiamas, nei neigiamas.
Beje, neatmestina galimybė, kad pastarųjų mėnesių kai kurių Varšuvos politikų bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjų išpuoliai prieš Lietuvą ar bandymai išprovokuoti antilenkišką lietuvių reakciją, kaip ir lietuvių kraštutinių tautininkų veiksmai, buvo sukelti būtent šio fakto – nepaisant trejų metų nuolatinio santykių kaitinimo, tiek vidutinis lenkas, tiek vidutinis lietuvis vis dar palankiai žiūri vienas į kitą.
Daugiausiai vilties teikia tai, kad aukščiausi Lenkijos pareigūnai ne tik nedalyvauja pastarojo meto išpuoliuose prieš Lietuvą, bet nuolat siunčia signalus, jog Varšuva supranta padėtį ir daro viską, kas jos jėgoms, kad ataušintų karštas galvas.
Pastarojo skandalo dėl lenkiškų mokyklų streiko įkarštyje Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio patarėjas užsienio politikos klausimais Romanas Kuzniaras padarė labai svarbų pareiškimą. Ramiu tonu pranešęs, kad Lenkija stengiasi daryti viską, kad nesusigadintų santykių su Lietuva, R.Kuzniaras taip pat priminė, jog “dalis šiandienių problemų gali turėti istorinį kontekstą, nes lenkų mažuma ne visai lojaliai elgėsi su atgimstančia Lietuvos valstybe – išreiškė simpatijas Rusijai, siekė autonomijos. Kaip atsako į šiuos siekius Lietuvos valdžia labai greitai ėmėsi veiksmų, kurių tikslas buvo susilpninti tautinių mažumų tapatybę.”
Regis, tai bus pirmas kartas bent jau per pastaruosius kelerius metus, kai tokio rango Lenkijos pareigūnas primena, kad lenkų bendruomenės Lietuvoje veikėjai nėra be nuodėmės. Ir kad Lietuva turėjo tam tikrą valstybinį interesą imtis atitinkamų priemonių jų atžvilgiu. Menant, kad kadaise autonomininkų teismą itin įdėmiai stebėjo Lenkijos diplomatai, taip tarsi parodydami, jog šie asmenys naudojasi jų globa, galima kalbėti apie rimtus Varšuvos elgesio pokyčius.
Beje, taip manyti leidžia ir rugsėjo pradžioje į Lietuvą neplanuoto vizito atvykęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris, viena vertus, visiems kalbėjo tai, ką jie norėjo išgirsti, kita vertus, pabrėžė ir tai, kad “Lietuvoje gyvenantiems lenkams valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas yra ne mažiau svarbus negu lenkų kalbos”.
Antilenkiškos isterijos Lietuvoje kurstytojams turėtų nepatikti ir Lenkijos laikraščio “Gazeta Wyborcza” išvada, kad Nnaujasis Lietuvos švietimo įstatymas nediskriminuoja tautinių mažumų.

Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” (Vilnija gali būti kitokia) autorius apie Lietuvos lenkų akcijas ir protestus:
“Atvirai sakant, sunkiai tikiu, kad pastarojo streiko (su moksleiviais) iniciatyva kilo iš apačios. Jau senokai žinoma, kad Vilnijoje visokiausios lenkiškos iniciatyvos “iš apačios” paprastai kyla iš vietos savivaldybių ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) bei Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) biurų. Netiesiogiai tai patvirtina toji neatidėliotina parama streikui, kurią suteikė LLRA pirmininkas V.Tomaševskis, anksčiau skambėję mokytojų draugijos “Macierz Szkolna” kvietimai ignoruoti Švietimo įstatymo pataisas, taip pat – konkrečių streikuojančiųjų reikalavimų bei streiko laikotarpio nenurodymas streiko komitetų pareiškime.
Iš tiesų streikuotojų pareiškimas – tai gražių, nors kartais vienas kitam prieštaraujančių šūkių rinkinys (jeigu iš tiesų “valstybinę kalbą mokame puikiai”, tai kodėl protestuojama prieš Švietimo įstatymo pataisas? Iš principo? Tačiau per bandomąjį lietuvių kalbos egzaminą, kurio metu lietuvių ir nelietuvių mokyklų moksleiviai vykdė vienodas užduotis, tautinių mažumų mokyklų auklėtinių rezultatai buvo bene du kartus prastesni nei lietuviškų mokyklų auklėtinių).
Deja, nežinoma, kiek ilgai organizatoriai ketina streikuoti ar pusiau streikuoti (dabar esą streikas nutrauktas dviem savaitėms). Taip pat nežinia, koks streiko rezultatas juos tenkins (valdžios dialogo su streikuojančiaisiais pradžia? Įstatymo pataisų atšaukimas? Atšaukimas taisyklių, kenkiančių tautinių mažumų mokykloms?). Atrodo, kad streikas ar grasinimai streikuoti tęsis tol, kol LLRA ir LLS veikėjai manys esant tai reikalinga.
Dar prieš kelis mėnesius pažįstami mokytojai iš Pavilnio mokyklų man tiesiai sakė: “Jeigu rajono švietimo skyrius lieps streikuoti – streikuosime.” Bet kartu baiminasi ir galimų sankcijų už dalyvavimą tokiame streike. Tikriausiai dėl šio mokytojų nenoro buvo nutarta atsisakyti mokytojų streiko. Tuo tarpu mokiniai visuomet linkę praleisti pamokas, ypač dėl teisingo reikalo.
Dabar laukiama lietuvių ėjimo, nors nemanau, kad lietuvių politikai pasiduotų protestuojančių tėvų ar streikuojančių moksleivių spaudimui. Lietuvos politikai jau ne kartą žadėjo, kad yra pasirengę diskutuoti visais tautinių mažumų keliamais klausimais (dvikalbiai vietovardžiai, pavardžių rašymas originalo kalba, lengvatos per baigiamuosius egzaminus), išskyrus švietimo reformos atsisakymą. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius kelis kartus patvirtino, kad sustiprintas lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose yra absoliutus prioritetas, o kvietimai streikuoti – “neadekvatūs”.
Problema ta, kad nežinia, ką valdžia darys su streikavusiais ar ateityje streikuoti žadančiais moksleiviais. Lietuvos teisės požiūriu streikas yra paprasčiausiai nelegalus. Premjeras Andrius Kubilius siūlo, kad streike dalyvaujančių mokinių tėvai būtų baudžiami administracine tvarka. Toks sprendimas labiausiai atitiktų streiko organizatorių ir už jų stovinčių asmenų planus, nes jie tiesiog veržiasi į tolesnę konfrontaciją. Jeigu Lietuvos valdžia atsakys jiems tuo pačiu ir pradės prieš streiko dalyvius represijas, tolesnis lenkų ir lietuvių konflikto pakurstymas taps neišvengiamas. Ar abiem pusėms užteks geros valios ir sveiko proto, kad nebūtų galutinai sudeginti visi tiltai?”

P.S. Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” autorius buvo prašomas bendrauti su “Veidu” ne anonimiškai, bet jis, regis, turi priežasčių nenurodyti savo tapatybės.

Lenkijos premjero Donaldo Tusko sekmadienio pasisakymai Lietuvoje Vilniuje ir Varšuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų – abiejų šalių politikai išskyrė skirtingus pareiškimus, – praneša Lenkijos ir Lietuvos naujienų agentūros.

Lietuvos premjeras pabrėžė Lenkijos kolegos spaudos konferencijoje Palangoje išsakytas mintis, jog mažumų klausimų negalima politizuoti, o vietos lenkai turi gerai išmokti lietuvių kalbą, tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis akcentavo vietos lenkams skirtą pareiškimą, jog Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos valdžios santykiai su lenkų mažuma.

Ne kartą Lietuvą aštriai kritikavęs Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis savo ruožtu akcentavo tik Aušros vartuose išsakytą D.Tusko kreipimąsi į Lietuvos lenkus: “Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos santykiai su Lenkijos mažuma”. Šį pareiškimą R.Sikorskis pakartojo “Twitter” socialiniame tinkle ir pirmadienį lenkų žiniasklaidai.

Anot PAP naujienų agentūros, R.Sikorskis pabrėžė, kad “Lietuvos valdžia turėtų pradėti dialogą su lenkų mažuma, nes Lenkija nori, kad Lietuva būtų laikoma valstybe, kuri gerbia tautinių mažu,ų įstatymus”.

Tuo tarpu Lenkijos Seimo pirmininkas Grzegorzas Schetyna pareiškė, kad sprendimas įkurti dvišalę darbo grupę analizuoti tautinių mažumų švietimo klausimus dvišaliams santykiams suteikė “naują kokybę”.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininkas Volodimiras Lytvynas dalyvavo Vilniuje pastatyto paminklo Tarasui Ševčenkai atidengimo ceremonijoje.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad simbolinis Taraso Ševčenkos sugrįžimas į Vilnių ženklina ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos.

“Šiandien Tarasas Ševčenka sugrįžta į savo jaunystės miestą, į Vilnių. Šis simbolinis sugrįžimas ženklina praeities ir ateities tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų, brėžia gaires mūsų bendradarbiavimui”, – sakė I. Degutienė.

Sveikindama renginio dalyvius ir svečius Seimo Pirmininkė pažymėjo, kad poetas, dailininkas ir mąstytojas Tarasas Ševčenka yra didis Ukrainos nepriklausomybės ir laisvės pranašas.

“Tarasas Ševčenka – tai ne tik ukrainiečių literatūros klasikas, bet ir tautinio sąjūdžio įkvėpėjas. Jo kūryba tapo šiuolaikinės ukrainiečių literatūrinės kalbos pamatu, jis ištobulino ukrainiečių kalbą. Būtent Vilniuje Tarasas Ševčenka iškėlė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę, valstybingumo atkūrimo tikslą, puoselėjo patriotiškumą ir pamatines tautines vertybes”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė sakė tikinti, kad jaukus ir gražiai sutvarkytas skveras taps dar viena traukos vieta vilniečiams.

“Nuoširdžiai tikiu, kad šis gražus skveras taps dar viena vieta, į kurią su džiaugsmu užsuks ir vilniečiai, ir miesto svečiai. Tikiu, kad šiame skvere Tarasas Ševčenka niekuomet nebus vienišas”, – sakė I. Degutienė.

Paminklas T. Ševčenkai Vilniuje buvo pastatytas po bene dešimtmetį trukusių diskusijų ukrainiečių tautinės mažumos Lietuvoje iniciatyva. Paminklo gamybą apmokėjo Ukraina, o Vilniaus miesto savivaldybė numatė vietą šiam paminklui pastatyti ir sutvarkė tam skirtą skverą Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje.

1. Modernioji Lenkijos istorija kaip nacionalizmo istorija

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.

Kas nežino istorijos, visada lieka vaikais. Po pirmo pasaulinio karo nepriklausomybę lenkai tarsi dovaną atgavo iš bolševikų ir Antantės rankų. J. Pilsudskis iš karto ėmėsi restauruoti Didžiąją Lenkiją ir 1920 m. gegužę užėmė Kijevą. Tuomet L.Trockio ir V. Lenino palaiminta bolševikinė kavalerija, vadovaujama M. Tuchačevskio, 1920 m. vasarą išvijo lenkus ir įsiveržė į jos teritoriją. Pasaulinės revoliucijos saulę atrideno iki pat Varšuvos. Raudonųjų armijos tiekimo komunikacijos išsitęsė, Tuchačevskis suklydo, atidengė flangus ir vienu ryžtingu smūgiu buvo J. Pilsudskio sumuštas. Pakrikę bolševikų liekanos paniškai spruko atgal į rytus, tačiau, berods, apie šimtą tūkstančių pateko į lenkų nelaisvę. Per keletą žiemų didžioji dalis belaisvių raudonarmiečių sušalę ir nusividuriavę išmirė. Todėl priekaištus dėl Katynėje Stalino ir Berijos nužudytų 20 tūkst. lenkų karininkų šiandieninis rusų nacionalistas įžūliai atremia kontrargumentu: „o jūs sušaldėte ir badu numarinote 100 tūkst. mūsiškių raudonarmiečių“. Lenkai teisinasi: „niekas nieko nemarino, toks anuomet buvo pragyvenimo ir sanitarinių standartų lygis tik atsikūrusioje valstybėje“ Visgi negeras moralinis kvapelis lieka. Palikime šį klausimą giliau pasiaiškinti broliškoms slavų tautoms… Eikime Lenkijos nacionalizmo istorijos keliu toliau.

Įspūdinga pergalė prieš bolševikus atnešė Pilsudskiui karvedžio šlovę ir neribotą diktatoriaus valdžią. Lenkija tapo sanitarine Europos užtvara nuo bolševikų. Vakarai pradėjo į limitrofą ir „Versalio išsigimėlį“ (V. Molotovo terminas) žiūrėti pagarbiau. Lenkams Pilsudskis buvo neblogas diktatorius. Bent iš dalies atstatė Lenkijos didybę, suteikė saugumą, beje, kaip parodė vėlesni įvykiai – iliuzinį. Nusilpę, vidaus problemų kamuojami bolševikai pasirašė Rygos taikos sutartį, Lenkijai atiteko didelės Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Rytų Lietuvos teritorija buvo prijungta jėga Želigovskio pagalba. Lenkijai atiteko ir etniniais vokiečiais apgyvendintas Pamarys – Baltijos pakrantė su Dancigu.

Bemaž pusę ikikarinės Lenkijos valstybės piliečių sudarė ne lenkai, o ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai, lietuviai. Tuometinė lenkų valdžia tautinių mažumų atžvilgiu vykdė brutalią diskriminavimo ir asimiliavimo politiką. Užtenka prisiminti, ką lenkų administracija išdarinėjo okupuotame Vilniaus krašte. Lenkų priespaudą kentė visos anuometinės valstybės mažumos – vokiečiai, ne lenkų kilmės slavai, žydai, lietuviai. Ypač brutaliai buvo elgiamasi su negausia rusų mažuma. Iki pirmojo pasaulinio karo Lenkija priklausė carinei Rusijai. Nors Lenkija turėjo šiokią tokią autonomiją, visgi esminiai postai vietos administracijose – žandaro, pašto viršininko, geležinkelio viršininko be išlygų priklausė rusų tautybės žmonėms. Buvo ir šiuos ponus aptarnaujančių paprastų rusų žmonių. Taigi, ne tik Rytų Lenkijoje, bet ir etninėje Lenkijoje natūraliai susiformavo stačiatikių parapijos, buvo pastatytos stačiatikių cerkvės. Pilsudskio Lenkijoje vietiniai nacionalistai plėšė, niokojo ir degino stačiatikių cerkves, persekiojo ir žudė popus, o vietos administracija į tai žiūrėjo pro pirštus. Atidžiau pasidairius tenka nustebti: pirmuoju fašistu Europoje regis buvo visai ne italų Dučė, o mūsų taip mylimas, Lietuvos bajorų kraujo turintis lenkų Juzefas.

Štai dar jums vienas užguitų tautinių mažumų meilės savo Tėvynei Lenkijai pavyzdys. Šiuo požiūriu iškalbingas Vakarų Ukrainos nacionalistų elgesys 1943-1944 metais. Paimtus į nelaisvę vokiečius jie nuginkluodavo ir paleisdavo, tačiau naikino raudonuosius partizanus ir raudonarmiečius. Jie netgi nukovė pafronte važinėjusį legendinį sovietų maršalą Vatutiną. Sovietai šį faktą slėpė, kadangi vaizdelis propagandai netinkamas: brolių ukrainiečiai nušauna maršalą išvaduotoją. Ypač nuožmiai ukrainiečių nacionalistai kovėsi būtent su Armija Krajowa. Paradoksas, ukrainiečių nacionalistai ir minėtos armijos kovotojai buvo tos pačios ikikarinės Lenkijos valstybės piliečiai. Matyt dėl karštos pilietinės meilės vieni kitiems ir pjovėsi. Kad ukrainiečiai bolševikus naikino, tai nenuostabu. 1940-1941 metais bolševikai Ukrainoje paliko daug daug „Rainių miškelių“, nes teritorija ten gerokai didesnė nei Lietuvos. O kodėl ukrainiečiai naikino Armijos Krajowos kovotojus lenkus – buvusius savo bendrapiliečius? Ogi todėl, kad atsikando Pilsudskio meilės, ogi todėl, kad juos pačius lenkų nacionalistai naikino, kaip šunis.

20 a. Lenkijos nacionalizmo istorija turi du neišpasakyto grožio „perlus“. Pirmas perlas – tai Tešino srities atsiėmimas. Prisijungęs 1938 m. vokiečių apgyventą Sudetų kraštą, Hitleris ilgainiui aneksavo ir visą Čekoslovakijos teritoriją. Prieš pasiųsdamas vokiečių „pancerius“ į Čekijos teritoriją, Adolfas garsiai sušuko: „ei, pilsudskininkai, eime į grobuonišką karą kartu, gausite už tai dovanų Tešino sritį“. Lenkai džiūgaudami prie šio banditinio išpuolio prisidėjo ir Tešino sritį atsiėmė. Vis mažytis žingsnelis didžiosios Lenkijos atstatymo link. Netrukus Hitleris sudorojo Lenkiją bemaž per tris savaites su visa Tešino sritimi. Vėliau 1939 m. panašų siūlymą – eiti kartu doroti Lenkijos ir susigrąžinti Vilnių – iš Hitlerio gavo ir smetoninė Lietuvos valdžia. Užteko jai politinės ir dorovinės nuovokos į tokią avantiūrą nesivelti.

Antras perlas. Nacių Vokietijoje nuolat blogėjo žydų padėtis. Daugelis bandė emigruoti, bėgti. Bandė bėgti ir į Lenkiją, kurioje nuo seno daug žydų būta. Žinia, pasienyje yra vadinamoji neutralioji zona – kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų tarpas nuo vienos šalies užkardos šlagbaumo iki kito šlagbaumo. Vokiečiai praleido žydų pabėgėlius į neutralią teritoriją. Deja, pogromų subkultūroje išugdyti patriotiški lenkų pasieniečiai pasitiko pabėgėlius urzgiančiais bandšuniais ir šūviais. Pabėgėliai metėsi atgal į vokiečių pusę. O tie jau irgi užsikrėtė lenkų patriotų pavyzdžiu… Šis 1938 m. siužetas Lenkijos pasienyje vertas talentingo dramaturgo… Vienas žydų jaunuolis, sužinojęs koks likimas Vokietijos – Lenkijos pasienyje ištiko jo tėvus, Paryžiuje kerštaudamas nušovė vokiečių diplomatą. Šis įvykis tapo pretekstu masiniams žydų pogromams nacių Vokietijoje, kurie istorijon įėjo „Krištolinės nakties“ pavadinimu. Būtent nuo krištolinės nakties ir prasidėjo masinis, visuotinis holokausto kankinių kelias į konclagerius, į dujų kameras.

Keletas nacionalizmo perliukų mėtosi ir pokarinėje Lenkijos istorijoje. 1944-1945 m. sovietai artėdami prie Berlyno užėmė svarbų placdarmą – Lenkiją. Sovietai ypač žiauriai elgėsi etninių vokiečių apgyventame Pamaryje ir Rytprūsiuose. Ne visi vietiniai spėjo pabėgti. Pasak šaltinių, vyrai buvo žudomi vietoje, o moterys masiškai prievartaujamos: nuo 3 mėn. kūdikių iki devyniasdešimties metų močiučių. Praėjo kelios teroro ir prievartavimų bangos, pirmieji atėjo priešakiniai sovietų fronto kariškiai, po to užfrontės kariškiai, užsiimantys technikos remontu, tiekimu, dar po to ilgam atėjo NKVD smogikai, kurie valė teritoriją ir padėjo lenkų proletariatui vykdyti „giluminius socialistinius pertvarkymus“. Ilgainiui sovietai buvo priversti iš lengvo valdžią užleisti vietiniams lenkų bolševikams. Kai teroru ir prievartavimais pasisotinę sovietai išėjo, tada į Pamarį atėjo keršto ištroškę broliukai – lenkų bolševikai. Vargas nugalėtiesiems. Lenkijoje likę iškankinti etniniai vokiečiai turėjo ant savo galvų priimti ketvirtą teroro bangą. Etninių vokiečių likučiai lenkų bolševikų buvo išvaromi iš namų, atimamas vokiečių išlikęs turtas, buvo visiškai ignoruojamos jų pilietinės teisės. Vargšai vokiečiai, nelyginant galvijų banda Argentinos pampoje, buvo pėsčiomis, nežiūrint amžiaus, sveikatos ar metų laiko nuvaryti už Oderio, į Vokietiją.

Griuvo Berlyno siena, Rytų Europoje įsiūbavo demokratijos ir istorinio teisingumo fiesta. Lenkija atgavo visišką nepriklausomybę. Anuometiniai Lenkijos vadovai ir lenkų kilmės popiežius buvo išmintingi, nacionalizmo korta nemojavo. O gal tiesiog Lenkijai reikėjo pavaizduoti katiną ant bedugnės krašto: „neturime problemų su kaimynais, su sienomis, tad priimkite kuo greičiau į NATO, į ES“? Kaip ten bebūtų, ar visai nuoširdžiai, ar makiavelizmo ir konjunktūros sumetimais, bet nacionalizmas atgimusioje Lenkijoje lyg ir buvo prigesęs. Nacionalizmas ir demokratinėje B. Jelcino bei A. Sobčiako Rusijoje buvo laikinai prigesęs. Deja, greitai vėl išbujojo. Ar nacionalizmas kartais nėra slavų tautų – rusų, lenkų, serbų – genetinė liga? Nacionalizmas yra Lenkijos dvasinio gyvenimo agregatinis būvis, ašis aplink kurią globalaus pakrikimo sąlygomis bandoma konsoliduoti visuomenę, sutelkti elektoratą, nusipenėti politinį įvaizdį, gauti politinių dividendų. Nenuostabu, kad dabartinės Lenkijos politikos ir žiniasklaidos lyderiai vėl atrajoja į mus nacionalizmo rūgėsiais. Kai vertinama istorinė ir politinė realybė, natūraliai atsiranda daug skirtingų požiūriu ir tiesų. Bet Lenkijos lyderiai šiandien viešai neigia Vilniaus okupaciją, falsifikuoja II Pasaulinio karo istoriją. Mes, lietuviai, dabar jaučiamės, kaip lenkai, kuomet sovietai ciniškai neigė žudynes Katynėje.

Apie lenkų nacionalizmą buvo išsakyti tik faktai. Moralinius ir politinius vertinimus palikime padaryti lenkų inteligentams. Nesikiškime į Lenkijos vidaus reikalus, todėl lietuvių tautinės mažumos būklę Seinuose, Punske ir Baltstogėje taip pat lietuvių kapų išniekinimą palikime svarstyti Lenkijos viešiesiems intelektualams. Žinoma, jei Lenkijoje tokių dar yra? Deja, bent jau Lenkijos politikų ir juos aptarnaujančių politologų tarpe inteligentų ir intelektualų ryškiai stinga.

Želigowskio dabar į Vilnių, į ES šalies sostinę, nepasiųsi, todėl veikiama atgaivinant polonizuotus jedinstvininkus, taip pat pasitelkiant juodąją propagandą. R. Sikorskio užsakyta ir profesoriaus Piotro Niwinskio sukurpta brošiūra – “Paneriai – žmonių skerdynių vieta” dar vienas spjūvis Lietuvai. Paradoksas tas, kad toje knygoje 98 proc. tiesos. Ant tos tiesos nesąžiningas autorius samdinys meistriškai uždeda kelis juodosios propagandos ir melo potėpius. Tekste ciniškai vartojama sąvoka „Vokiečių-lietuvių okupacija“. Istorinė tiesa ta, kad 20 a. Lietuva niekada neokupavo nei vieno aro Lenkijos teritorijos. Tuo metu, kai vyko skerdynės Paneriuose, jokios Lietuvos valstybės jau nebuvo, nei sovietinės, nei tautinės. Būrelis Impulevičiaus bataliono išsigimėlių brošiūroje kontekstualiai sulyginami su visa Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybe. Skaitai brošiūrą ir supranti, kad visi lietuviai žudė, žudė ir dar kartą žudė. Ypač mėgo žudyti kūdikius. Kartu su vokiečiais, jų pavedimu ir netgi savo iniciatyva. O ką darė lenkai? Išdidžiai kentėjo ir žuvo. Didvyriškai priešinosi. Pasak brošiūros, visa lenkų pogrindžio ir Armijos krajowos veiklos esmė – Vilniaus geto žydų gelbėjimas. Lietuvių-vokiečių okupantai žydus žudė, o lenkų pogrindis gelbėjo. Požiūris į holokaustą Vakarų pasaulyje yra svarbus moralinis indikatorius. Ir čia, pasak brošiūros, lenkai tik teisuoliai, o lietuviai tik budeliai ir išsigimėliai.

Lietuviai ir Lietuva brošiūroje rodomi tik ir tik kaip ištikimiausi nacistinės Vokietijos valstybės sąjungininkai ir holokausto budeliai. Ciniškai ignoruojamas faktas, kad Lietuva buvo tokia pat okupuota ir engiama teritorija, kad Lietuva, priešingai nei Vengrija, Rumunija ar Bulgarija, niekada nebuvo pronacistinė satelitinė valstybė ir kare nedalyvavo.

Istorinė paralelė. Dar nepasibaigus 1941 metų blickrygo vasaros kampanijai Rusijoje, J. Gebelsas suorganizavo Vokietijoje etnografinį „bolševizmo muziejų“. Ištisos kolūkiečių trobos, darbininkų barakai su visais buities rakandais buvo išmontuoti, pergabenti į Vokietiją ir ten vėl išstatyti visuotinei biurgerių ir užsienio korespondentų apžiūrai. Statiniai, unikalios fotonuotraukos, filmuota medžiaga, autentiški kraštutinai skurdžios sovietų buities daiktai, vyžos, naginės, skarmaluotos šimtasiūlės ir kt. Paradoksas tas, kad muziejuje buvo eksponuojama tiesa. Gebelsas nieko neprimelavo, neprikūrė, ten, kaip ir Niwinskio knygoje, 98 proc. tiesos. Ant grynos tiesos

Gebelsas taip pat meistriškai uždėjo keletą nacistinės propagandos potėpių: „Hitleris ir reichas veda šventą karą, gelbėja europietiškąją civilizaciją nuo bolševikų ir azijatų“. Atsiprašant „politologas“ Niwinskis ir jo fundatorius ministras R. Sikorskis yra neblogi Gebelso mokiniai. Vakarų Pasaulyje istorikai ir politologai masiškai nagrinėja baisiausius nacių žiaurumus. Daro tai bent jau neprasčiau už lenkus. Ir kažkaip sugeba nepažeminti, neįskaudinti dabartinės Austrijos ir Vokietijos visuomenių, taip pat tų visuomenių, kurių valstybės aktyviai dalyvavo kare III Reicho pusėje (turima galvoje Vengrija, Rumunija, Italija, Bulgarija). Ne Panerių aukos rūpėjo brošiūros autoriams, o Lietuvos ir lietuvių pažeminimas. Pagrindinis tikslas – pasitelkiant istorijos suvulgarinimą ir falsifikavimą kilnaus lenkų pasipriešinimo naciams šviesoje pateikti Lietuvos valstybę ir lietuvius tik kaip nacistinius budelius ir holokausto pribuvėjus. Tarsi Lietuvoje niekas nesipriešino naciams, tarsi nebuvo žmonių, kurie Lietuvoje, rizikuodami savo šeimos gyvybe, gelbėjo žydus, tarsi nebuvo lietuvių aukų, vien nacių pakalikai ir kūdikių žudikai.

O mes pagerbkime Panerių aukas nuoširdžiai. Pasmerkime jų budelius, kad ir kokios tautybės jie bebūtų. Neleiskime, kad Panerių tragediją apgaubtų užmarštis. Ir būtinai atsiprašykime Panerių aukų už tai, kad šiandien jų kančia ir mirtis panaudojami tautinei nesantaikai kurstyti, 21 amžiuje, Europos sąjungos valstybėse, praėjus 70 metų po žudynių. Gebelso mokinių Lenkijoje veikla jau pažadino tautinę nesantaiką. Lietuvių apgyventose Lenkijos vietovėse jau niekinami lietuvių inteligentų kapai, vandalai plėšia, terlioja lietuviškus užrašus.

2. Kas kaltas ir ką lietuviams daryti?

Kodėl 21 amžiaus multikultūrinėje, liberalioje Europoje lenkų politinis elitas ištraukė purvinas ir krauju aplaistytas nacionalizmo kortas? Kodėl kortų kaladė tėškiama į veidą būtent mažajai sesei – Lietuvai? Kodėl lenkų politinis elitas net nebando nacionalizmo rūgėsiais papūsti į veidą Vokietijai, Austrijai ar bent Ukrainai? Iškėliau tik kelias pirmines hipotezes, gal tai neurotinis atsakas į globalizaciją, gal vidinių politinių problemų sprendimas, pasitelkiant nacionalizmą ir etnocentrizmą? Gal tai politinio lyderio negebėjimas perdirbti savo giminės istorijos? Dabartinio Prezidento B. Komarowskio dėdė – lenkų pasipriešinimo aktyvistas – taip pat buvo nužudytas Paneriuose. Gal tada reikia tiesiog rašyti giminės memuarus, dėlioti albumo nuotraukas, pamedituoti kartą metuose ant kapavietės ir neiti į ES valstybės vadovus 21 amžiuje, nesiundyti savo ministro, tarsi pitbulio, ant mažos kaimyninės šalies? Nerasi Rytų Europoje giminės, šeimos, kurios nebūtų pervažiavęs totalitarizmo volas, kur nebūtų kraujo ir nekaltų aukų kapų. Ekscelencija Komarowski, tai ką, vardan istorinės atminties ir draugystės, vardan demokratinės Europos pasimėtysim vieni į kitus protėvių kaulais?

NE. Aš kviečiu visus lietuvius ir Lietuvos valdžią šito kaulo nepakelti. Aš nežinau, kodėl Lenkijos pusė gaivina nacionalizmą, kurį kažkas iš Didžiųjų yra pavadinęs „dorovės sifiliu“? Bet aš tikrai žinau, ką ir kaip mums Lietuvoje reikia daryti.

Atmintyje iškilo poetės žodžiai: „priešas kirto kumštim geležine, o jisai kalbos gimtosios gražumu“. Čia apie Donelaitį ir Rytprūsių germanizaciją pasakyta. Į politinį smurtą ir juodąsias lenkiškojo nacionalizmo technologijas Lietuva privalo atsakyti tik civilizuotai – humanizmu, demokratija, tolerancija. Beje, tiesos sakymas tolerancijos nemenkina. Jei nėra tiesos, tai nėra ir tolerancijos, tik silpnesnės pusės baimė.

Dorovinį sifilį – nacionalizmą – savo valstybėje turi gydyti būtent tos šalies inteligentai ir intelektualai. Išsikuopti reikia mums patiems.

Mane erzina lėkšti istoriniai štampai ir politiniai stereotipai: „Lietuva labai draugiška tautinėms mažumoms…“, „čia nuo Gedimino laikų draugystėje gyvena gudai, žydai, totoriai… “. Kaip socialinis tyrinėtojas ir ekspertas sakau: Lietuva šiuo požiūriu yra valstybė, įtvirtinanti latentinio etnocentrizmo ir latentinio mažumų diskriminavimo praktikas. Būtent tatai ir davė Lenkijos nacionalistams formalų pretekstą mus puldinėti. Žinau, man bus kimbama į atlapus ir reikalaujama faktų. Štai Jums faktai.

1 Faktas. Liberalo G. Steponavičiaus tautinėms mažumoms pasiūlyta lietuvių (valstybinės) kalbos egzaminų tvarka yra diskriminacinė. Rusų mažuma karčią piliulę prarijo, o lenkai parodė dantukus. Abitūros egzamino užduotys ir vertinimo kriterijai yra priverstinai suvienodinti tiek lietuviškų, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams. Tai ne tik reali diskriminacija, bet ir edukacinio testavimo profanacija. Kuomet testuojamos psichologinės charakteristikos, tarkime, intelektas, neurotizmas, socialinė inteligencija, tai tokios savybės testuojamos kaip „daiktas savyje“. Edukacinis testavimas skiriasi iš principo, kadangi čia testuojama individo gebėjimų atitiktis konkrečiam edukaciniam standartui (arba profesijos standartui). Egzamino tvarką lietuviškoms ir nelietuviškoms mokykloms korektiška būtų suvienodinti tik tada, kuomet bus suvienodintas edukacinis standartas, kuris paprastai atspindimas valstybinėse dalyko programose. Lietuvaičiai pastarąjį dešimtmetį lietuvių kalbos teisėtai mokėsi pagal savo standartą, o lenkiukai ir rusiukai pagal savo palengvintą standartą. Jei abitūros egzaminų balas nebūtų susijęs su imatrikuliacija ir nemokama studijų vieta universitete, ta diskriminacija būtų simbolinė. Tiesiog tikimybė, kad rusiukas ar lenkiukas gaus tokį pat aukštą abitūros egzamino įvertį ir įsirėmins ant sienos tokį pat gražų atestatą, būtų truputį mažesnė ir tiek. Dabar gi diskriminacija yra reali, kadangi kovoje už nemokamą studijų vietą mažumų absolventas reitinge pastumiamas žemyn. Žinoma, gabiausi mažumų abiturientai išlaiko tą egzaminą žymiai geriau nei, tarkime, silpnesnioji lietuviukų dalis. Visgi čia eina kalba apie populiacijų vidurkius ir statistinę tikimybę.

G. Steponavičiaus prastumtą egzamino logiką iliustruoja analogija. Tarkime, pretendentas vairuotojo teisėms gauti laiko vairavimo egzaminą. Jam pasako: „valio, gerai pavažiavai, bet dabar parodyk, kad valdai dar ir šoninį automobilio slydimą…“ Egzaminuojamasis suglumęs sako: „to nebuvo mano mokymo standarte“. Jam atšaunama: „toks yra įstatymas, taip yra kitose šalyse“. Lygintis su kitomis šalimis yra cinizmas. Kitos šalys neleido išbujoti tautinėms mažumoms tiek, kad pastarosios tos valstybės kalbos mokytųsi pagal atskirą palengvintą standartą. Ten nėra palengvinto standarto, edukacinis standartas vienodas, vadinasi, ir valstybinės kalbos baigiamojo egzamino užduotys bei kriterijai vienodi visiems. Lietuvos mažumoms pasiūlyta egzaminų tvarka primena mačistiškai nusiteikusį sutuoktinį, kuris riboja žmonos teisę stoti, tarkime, į moterų partiją. Brutalų draudimą vyras grindžia kitais savo nuopelnais: „aš tau nupirkau kailinius, gėlių, be to, aš kas vakarą atlieku vyrišką pareigą…“ Šiuo atveju jokios antrajai pusei anksčiau suteiktos gėrybės niekaip nesisumuoja ir negali būti pateiktos kaip kompensacija, apribojant kitas teises. Jei tik egzamino klausimas pateks tikrai kompetentingiems ir nešališkiems užsienio ekspertams, Lietuva staigiai bus pastatyta į vietą. Paradoksas: Lietuva savo mažumoms iš tiesų suteikė pavyzdines švietimo sąlygas, bet su tuo egzaminu susimovė ir dabar tarptautinėje erdvėje yra dergiama pelnytai. Apmaudu, kad šie argumentai dar 2007 m. buvo raštu išdėstyti tyrimo ataskaitoje, kurį užsakė LR ŠMM. Turiu galvoje tyrimą: „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“ Minėto tyrimo rezultatus turėjau garbės asmeniškai pristatyti Ekscelencijai V. Adamkui ir jo patarėjai V. Vėbraitei. Diskriminacinė praktika seniai galėjo ir turėjo būti užkardyta.

Euroatlantinės integracijos vardan Lietuva kadaise irgi bandė rodyti, esą, jokių problemų su Lenkija ir lenkų mažuma nėra. Su mažumomis nebuvo nuoširdžiai dirbama. Problemos buvo grūdamos giliai į maišą. Dabar atsipalaidavusius varžtus ėmė užsukinėti tiek entnocentriškai nusiteikę lenkai, tiek lietuviai. Tik jėgos nelygios, lenkų veržliaraktis – 10 kartų didesnis.

Teoriškai Lietuvai yra keli būdai, kaip išlįsti iš kilpos, kurią sau pati užsinėrė:

1. Atšaukti diskriminuojantį įstatymą, ramiai, evoliuciškai suvienodinti ugdymo standartus ir ilgainiui ateiti iki vienodų egzamino sąlygų be diskriminacijos.

1. Įstatymo neatšaukti, tačiau taikyti pozityvią diskriminaciją. Čia galimi keli variantai. A. Išsaugoti mažumoms tą nemokamų studijų vietų šalies universitetuose procentinę kvotą, kuri nusistovėjo per pastarąjį dešimtmetį. B. Rasti, koks yra egzamino rezultato faktinis populiacinis skirtumas ir tą skirtumą automatiškai pridėti kiekvienam mažumų abiturientui. Galima vienu metu taikyti abu diskriminaciją užkardančius rodiklius.

2 Faktas. Lietuva puikuojasi savita taikaus tautų ir kultūrų sambūvio istorija. Jei ta puikybė nuoširdi, ko mums dairytis svetur? Kam padarys realios žalos gatvių ar miestelių pavadinimai, parašyti tautinių mažumų kalbomis? Imkime ir pagerbkime Lietuvoje gyvenusias tautas, pagerbkime unikalų paveldą. Ar gaila lakšto skardos? Pirmą užrašą dėkime valstybine lietuvių kalba. Antrą užrašą dėkime gudų kalba. Gudų kalbą žudė sovietai, o visiškai pribaigė Lenkų rinkimų akcija tyliai pritariant Lietuvos valdžiai. Juk baltarusių šviesuolis P. Skorina iš širdgėlos karste vartosi, nuraminkime jo vėlę. Trečią užrašą dėkime jidiš kalba. Juk Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Iš litvakų berods visas būrelis Nobelio premijos laureatų paėjo, o mūsų mėgstamas savintis Č. Milošas tik vienas. Pagerbkime judėjų kilmės savo tėvynainius ir visai pelnytai prisiliesime prie pasaulinės jų šlovės. Paskutinę lentelę būtinai lenkų kalba reikėtų uždėti. Istorinės chronologijos požiūriu visai teisinga būtų. Judėjai Lietuvoje prie Gedimino atsirado, lenkai – prie Jogailos ar net po Liublino.

Dabar pasakysiu tai, dėl ko į mane tautiečiai paleis supuvusius pomidorus ir kiaušinius. Mąstau, ar nereikėtų kažkur tarp jidiš ir lenkiško užrašo dar ir rusišką pavadinimą įdėti. Lietuvių kunigaikščiai į žmonas rusų kunigaikštytes ėmė, atskirą metropolitą Lietuvos stačiatikiams bandė įtvirtinti. Kartu tokius šviesuolius kaip L. Karsavinas ar S. ir V. Zubovai pagerbtume. O kiaušinių mėtytojams štai ką pasakysiu. Helsinkyje stovi didingas paminklas. Kai jį pirmą kartą iš tolo pamačiau, buvau įsitikinęs, kad tai monumentas suomių maršalui ir didvyriui K. Manerheimui pagerbti. Kai supratau, kad paminklas skirtas Rusijos carui Aleksandrui II , pasijutau, kaip mazgote per veidą gavęs. Še tau, kad nori, paminklas okupantų carui. Nenusiaubtas, nenugriautas. Nepaisant 1939-1940 m. žiemos karo, nepaisant Karelijos ir kitų suomių žemių aneksijos. Spaudoje dėl paminklo nugriovimo niekas nevirkauja ir netgi vietos vandalai jo neteplioja. Atsigavęs supratau, suomiai sugebėjo mentaliai perdirbti savo istorijos skaudulius ir ateitį pasitinka oriai, o lietuviai, lenkai ir rusai ne. Supratau ir kitą dalyką. Suomija importuoja šiandien iš Rusijos 100 proc. dujų ir 70 proc. naftos. Kitaip tariant, Suomija irgi turi savo naftotiekį – „suomišką Družbą“. Priešingai nei Lietuvoje, kraneliai nėra užsukti ir naftotiekis netampa žaliava bulvinei tarkai. Energetinio saugumo isterijos Suomijoje taip pat nėra.

Girdžiu tautiečių klyksmą: „niekur Pasaulyje nėra gatvių pavadinimų 5 kalbomis….“. O kodėl mes turime eiti Pasaulio uodegoje ir plagijuoti socialines bei politines praktikas? Sukurkime ir padovanokime civilizacijai gražaus tautų sambūvio inovaciją, parodykime unikalų pavyzdį, tuo pačiu pagerbkime ir pagarsinkime savo tikrai unikalų paveldą. Įsivaizduokime kokią nors sankryžą Vilnijoje. Maloniai nustemba kirilica užrašus pamatę rusai. Jidiš užrašą išvydęs, ašarą išspaudžia litvakų ainis, atvykęs į protėvių žemę iš JAV ar Pietų Afrikos. Koks eurobiurokratas irgi žavisi: žinot, vengrai su slovakais iki šiol tebesiėda, o pažiūrėkit, kokie išmintingi humanistai yra tie lietuviai. Ketvirčiuokite mane, tik prieš tai išaiškinkite, kieno interesai bus pažeisti, kam ir kaip bus pakenkta? Draudimas rašyti užsieniečių pavardes originalo kalba taip pat yra profanacija. O dabar antstoliai nulupinės Vilnijoje lenkiškus užrašus, smaugs visus baudomis. Lenkai rėks: „vokiečių-lietuvių okupantų palikuonys terorizuoja lenkų mažumą“. Lietuvos vardas vėl bus dergiamas tarptautinėje erdvėje. Iš dalies pelnytai.

3 Faktas. Vidurio Lietuvoje, nuostabiose Labūnavos apylinkėse, stovi grakšti daugiau nei 400 metų senumo mečetė. Musulmonų dievo namams istorija buvo gailestinga: pastatas originalus, nesugriuvęs. Veltui ieškosite ant unikalaus pastato užrašo, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė. Tik geležinis pusmėnulis statinio viršūnėje tai išduoda. Visgi, pastato sienoje įmūryta puikuojasi didžiulė šlifuoto akmens plokštė, primenanti, kad čia sovietai pokary nukankino lietuvių rezistentus partizanus. Jų net pavardės iškaltos. Pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pamedituokime prie tos lentos, prisiminkime, pagerbkime tuo pačiu ir savo giminės rezistentus – žudytus, kalintus, ištremtus. Bet kodėl nėra užrašo apie tai, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė, kad jai per 400 metų? Per du Nepriklausomybės dešimtmečius niekas tuo nepasirūpino. Visas tuntas paveldo bei kultūros valdininkų (sostinėje ir vietos savivaldybėje), dešimtmečiais penėjosi iš mokesčių mokėtojų rankų, o mažo, bet svarbaus darbelio nepadarė.

Nekalbėkite, nemeluokite, kad Lietuvoje nėra etnocentrizmo, kad tautinių mažumų klausimu viskas tobula. Nelaukime paraginančio europiečių niukso ar spyrio į užpakalį. Nacionalizmo ir etnocentrizmo likučius Lietuvoje išsikuopkime patys. Ir krikščioniškai mylėkime Lietuvos tautines mažumas, kaip dalelę savo Tėvynės, kaip Lietuvos vaikus.

Gediminas MERKYS

Praėjusią savaitę į Islandiją Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dovanų vežėsi Mariaus Jovaišos nuotraukų albumą “Neregėta Lietuva”. Ši knyga seniai peržengė tik fotografijos albumo formatą – tai ir geriausias valstybės įvaizdžio produktas, beveik vizitinė kortelė, ir parodos su Lietuvos populiarinimo misija keliolikoje pasaulio valstybių, ir videofilmas, ir “Neregėtos Lietuvos” Tūkstantmečio ąžuolynas, ir serijos reprezentacinių nuotraukų albumų apie pasaulio valstybes iš paukščio skrydžio pradžia, ir nauja įmonė “Unseen pictures”, kuri toliau plėtoja su šia idėja susijusius projektus.
Kaip M.Jovaišai pavyko padaryti tai, ko, net investavus milijonus, niekaip nepavyksta mūsų valstybei, – sukurti sėkmingą įvaizdžio kūrimo strategiją?

VEIDAS: Ar “Neregėtą Lietuvą” kūrėte kaip fotografijos meno, ar kaip rinkodaros projektą?

M.J.: Nežinojau, kur mane tai nuves. Tuo metu norėjau padaryti ką nors gražaus iš meninės pusės, sau pačiam ir žmonėms Lietuvoje atverti kažką naujo. Jau buvau išmaišęs daug pasaulio, į pirmą albumą “Tranquilia – ramybės šalis” sudėjęs nuotraukas iš įvairių pasaulio kampelių.

VEIDAS: Ir tik vieną – iš Lietuvos.

M.J.: Taip, iš Mingės. Tikrai Lietuvoje buvau nedaug fotografavęs. Žinoma, kad čia yra ką fotografuoti, bet reikėjo rasti kampą. Jau buvau pamėgęs oro fotografijos žanrą ir nutariau taip fotografuoti Lietuvą. Būdavo, susidarai planą, skrendi, bet pamatai, ką gali pamatyti tik iš oro: kad gretimai esantys ežeriukai vienas mėlynas, kitas žalias, ar iš rytinių rūkų išnyrančią Šateikių bažnyčią.
O kai labai nuoširdžiai darai, žiūrėk, tai išauga į kai ką didesnio, nei prognozavai ar net nedrįsai svajoti. Prieš tai nuo 1994 m. dirbau rinkodaros, reklamos, komunikacijos srityje, tad pristatydamas albumą stengiausi panaudoti visą sukauptą patirtį, paversti “Neregėtos Lietuvos” prekės ženklą kuo populiaresniu ir mėgstamesniu. Išleidome elektroninę, DVD versiją. Norėjau prisidėti prie Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo: kilo mintis pasodinti “Neregėtos Lietuvos” ąžuolyną – jame jau 11 tūkst. ąžuolų. Tebesitęsia didelis ciklas parodų, apvažiuota septyniolika valstybių. Atsirado nuotraukų iš oro albumai apie Belizą, Meksikos Karibų pakrantę, gal bus ir apie kitus Meksikos regionus, bus Kuba, gal Azerbaidžanas.
Ar išgyvenu, kai kai kas kritikuoja, kad nesu profesionalus fotografas ir mano nuotraukos iš oro – ne menas, o tiesiog gražus vaizdas? Anksčiau imdavau į galvą, bet dabar mane vertina pasaulinio masto žinovai, nuotraukų prašo UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos. Tegu tie kritikai patys pabando nufotografuoti.

VEIDAS: Kaip užsienyje pristatote Lietuvą?

M.J.: Stebiu, kaip žmonės varto “Nematytą Lietuvą”, užsinori čia atvažiuoti, – nors statyk kasos aparatą ir pardavinėk bilietus į Lietuvą. Bet juo toliau nuo Europos, juo mažiau ji žinoma. Parodose susitinku su žmonėmis, kurie paprastai būna daugiau girdėję apie Lietuvą, bet paprastiems žmonėms reikia aiškinti, kad tai šalis Šiaurės Europoje, šalia Baltijos jūros, jei dar neaišku – kad prie Baltijos Švedija, Vokietija. Tada paprastai klausia, kokia kalba kalbame – ar rusiškai. Aiškinu, kad turime savo be galo seną ir unikalią kalbą.
Reikia realiai suvokti, kad Lietuva – ne tik maža, bet ir toli nuo pagrindinių interesų centrų esanti šalis, o mūsų didžiosios nesėkmės ir sėkmės kitų nelabai domina. Štai mums atrodė didžiulė neteisybė, kad austrai paleido Michailą Golovatovą, o tarptautinė žiniasklaida to nepastebėjo. Na, dabar vyks Europos krepšinio čempionatas – bus kažkiek informacijos, bet ne visam pasauliui krepšinis toks svarbus kaip mums.

VEIDAS: Tai gal valstybė be reikalo tiek investuoja (ir vis išeina arba skandalas, arba šnipštas) į įvaizdžio strategijas? Gal geriau tobulinti vaizdą, o ne įvaizdį?

M.J.: Kai dirbau reklamos versle, klientams sakydavau: vien sukūręs kad ir labai spalvingą reklamos kampaniją negali iš esmės pakeisti savo verslo, nes produktas ar paslauga turi atitikti reklamos sukurtus lūkesčius. Reikia lygia greta gerinti produktą, bet ir jo pristatymas labai svarbus. Kas iš to, jei pastatysime penkių žvaigždučių viešbučių, bet niekas apie juos nežinos? Tai akivaizdūs dalykai, bet matau daug spragų abiejose pusėse.
Turizmo projektuose daug saviveiklos, didžiulis sezoniškumas, daug infrastruktūros, informacijos sklaidos spragų. Kokie mūsų suvenyrai – štai dabar viskas su krepšinio atributika, bet kiek šlamšto! O juk galėtume turėti estetiškų gintaro, su kuriuo Lietuva taip siejasi, dirbinių, ne tik karolių. Vis dar nepakankamai geras aptarnavimas viešbučiuose. Tai sudėtingi dalykai. Visame pasaulyje yra mokyklų, kuriose žmonės po ketverius penkerius metus studijuoja hospitality industry – svetingumo industriją, ir būtent valstybė turėtų remti tokio mokymo atsiradimą, aukštų turizmo standartų diegimą. Matyt, mūsų valstybei turizmas nėra prioritetinė ūkio šaka, o kai nėra gero produkto, reklamuok jį nereklamęs. Turėtų būti bendra strategija, o Turizmo departamentas, atskiros turizmo įmonės turėtų žinoti, kaip pristatyti Lietuvą vienu prekės ženklu.

VEIDAS: Ženklas patvirtintas – “Drąsi šalis”. Jūs siūlėte alternatyvą: “Lietuva – Baltijos širdis”. Bet nė vienas, nė antras neįsitvirtino.

M.J.: Sukūrėme tą ženklą ir paleidome nemokamam viešam naudojimui. Jį naudoja kai kurios įvažiuojamojo turizmo organizacijos, “Omnitel” per verslo renginius, kiti, bet ne valstybės institucijos, nes oficialiai patvirtinta kita strategija, už kurią sumokėti pinigai.
Kodėl Lietuva, o ne Estija ar Latvija – Baltijos širdis? Argumentų sąrašas ilgas: Lietuva – istorinis, politinis, dvasinis baltų centras, daugelį amžių turėjusi savo valstybę, tai didžiausia iš trijų Baltijos šalių, sudaranti daugiau kaip pusę šių šalių ekonomikos. Baltijos regionas, kaip vienetas, gerokai žinomesnis nei Lietuva. Jei latviai pirmi būtų taip pasivadinę, nesiūlyčiau už juos garsiau rėkti – reklamoje kas pirmesnis, tas gudresnis. Bet latviai save pristato kaip šalį, kuri dainuoja, estai – kaip šalį, kuri maloniai nustebina.

VEIDAS: Kas geriau: tapatintis su regionu ar girtis dainavimu, drąsa?

M.J.: Vieno teisingo atsakymo nėra. Nedidelės valstybės įvaizdžio strategijose neretai bando save tapatinti su regionu: “Jamaika – Karibų perlas” ar “Gvatemala – majų pasaulio centras”. Turiu viziją, kad Baltijos širdies įvaizdį būtų galima toliau plėtoti. Tarkim, skandinavai savireklamoje sėkmingai naudoja vikingų legendą, o mes galėtume kurti baltų legendą.
Turiu idėjų kurti atkuriamosios archeologijos projektą. Pagal išsilavinimą esu istorikas, mano tėvukas – archeologas, nuo ketverių metų visas vasaras praleisdavau su juo kasinėjimuose. Paskui mano gyvenime atsirado kompiuteriai – studijavau Švedijoje ir žinias pritaikiau tėčio darbe, kurdamas vizualizacijas. Žinau, kad pasitelkus baltų istoriją tikrai būtų iš ko padaryti įdomų fotografijos ir turizmo projektą. Bet nedetalizuosiu, nes nemėgstu kalbėti apie tai, ko dar nepadariau.

VEIDAS: Tai šūkis “Drąsi Lietuva” Jums neatrodo tinkamas?

M.J.: Geriau, kai tokius epitetus kiti apie tave sako. Be to, ką reiškia kviesti atvažiuoti į drąsią šalį? Kad tam reikia drąsos, nes gali gauti “į lempą”?

VEIDAS: Kiek “EuroBasket 2011″ gali prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio formavimo? O gal tai tik mūsų iliuzijos, kad tokie renginiai, kaip “Vilnius – Europos kultūros sostinė” ar šalies tūkstantmečio minėjimas, gali priversti mus gražiai minėti?

M.J.: Europos civilizacijų kontekste šalies paminėjimo tūkstantmetis – įvykis tik mums patiems. Europos kultūros sostinė galėjo įvaizdžiui duoti daug, jei ne barniai, skandalai, tradicinis lietuviškas chaosėlis, finansinis “bardakas” ir kaltųjų paieškos. Gaila, kad taip yra. “EuroBasket” prisidės prie įvaizdžio, bet ne tiek daug, kaip mums norėtųsi. Užsisūpuojame gausoje suvenyrų, žiniasklaidos dėmesio. Kai pažiūri reklamas, vien krepšininkai kažką reklamuoja – nuo pyragėlių iki batų. O kur prieš tai vyko “EuroBasket”? Manau, daug kas nė nežino.
Štai ką tik buvau Kinijoje, Šenzenyje, kur vyko pasaulio universiada. Daug pinigų sukišta į įvaizdį, o ką mes žinome apie šį miestą, nors ten vyko pasaulinio lygio varžybos? Prognozuojama, kad į Lietuvą atvažiuos 30–40 tūkst. svečių. Bet juk tai labai mažai.

VEIDAS: Tai kaip reikėtų kurti Lietuvos įvaizdį?

M.J.: Noriu nuvežti svečius į Nidą, bet kur juos apgyvendinti? Nė vieno penkių žvaigždučių viešbučio, nė vieno normalaus restorano visoje Kuršių nerijoje. Pakeliauji po pasaulį ir pamatai, koks esame gilus kaimas. Tik Vilniuje yra restoranų, į kuriuos gali nesigėdydamas nusivesti svarbų svečią. Turime silpnai išplėtotą turizmo infrastruktūrą, nuo to ir reikia pradėti. Tai turi daryti verslas, ne valstybė. Bet kas gali statyti penkių žvaigždučių viešbutį, kai svečių į Lietuvą atvyksta kelis vasaros mėnesius? O parodyti tikrai turėtume ką.
Lietuvos gamta vasarą labai įdomi svečiams iš kitokios geografinės aplinkos. Turime mokytis geriau parodyti savo unikalų istorinį kultūrinį paveldą. Trakų muziejus būtų įsimintinesnis, jei, kaip visame pasaulyje, eksponatai būtų pateikiami moderniau – hands on experience, o “ne eksponatų liesti negalima” principu, jei čia būtų normalesnis restoranas, kavinė, suvenyrų krautuvėlė, jei pirmadienis nebūtų sanitarinė diena.
Reikia daugiau dirbti – pradėti ne nuo įvaizdžio, o nuo produkto.

Reikia tikėtis, kad Lietuvos politikai ir diplomatai pasimokė iš žodžių karo su Rusija, vykusio 2004–2008 m., tad nesileis įtraukiami į analogišką apsižodžiavimą su Varšuva, į kurį stengiasi mus įvelti Lenkijos politikos “enfant terrible” Radoslawas Sikorskis.

Mat pastarųjų savaičių Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio veiksmai tiksliai atkartoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos taktiką vykstant žodžių karui su Lietuva. Tuomet Maskvos diplomatai savo ministerijos interneto svetainėje skelbdavo įvairius Lietuvos ir SSRS santykių istoriją iškraipančius rašinius, sukurtus formaliai su diplomatine žinyba nesusijusių autorių, taip siekdami išprovokuoti emocingą oficialų Vilniaus atsaką. Jį gavę, rusai nedelsdami išplatindavo kartu su savais tendencingais komentarais.
Tokiomis priemonėmis Maskva siekė dviejų tikslų: parodyti Rusijos piliečiams, kad lietuviai yra “pribaltai fašistai”, kuriuos reikia dusinti; parodyti Europos Sąjungos šalims, kad Lietuva trukdo jų “konstruktyviam bendradarbiavimui” su Maskva, tad lietuvius reikia apeiti.
Nacionalinės atminties instituto bendradarbio Piotro Niwinskio parengtas bukletas apie žudynes Paneriuose, atsiradęs, kaip ypač pabrėžiama, R.Sikorskio asmenine iniciatyva, prieš mėnesį pristatytas Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje bei paskelbtas jos interneto svetainėje, akivaizdžiai turi tik vieną tikslą – sukelti kaip galima audringesnę Lietuvos reakciją. Moksliniu darbu šio keliolikos puslapių leidinio (iki 48 p. apimties jis išaugo tik dėl trikalbio teksto ir iliustracijų) tikrai nepavadinsi. Juolab ką dar nauja galima pasakyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją Paneriuose po 2008-aisiais to paties Nacionalinės atminties instituto išleistos kapitalinės 480 p. Monikos Tomkiewicz monografijos?
Skaitydamas bukletą negali atsikratyti minties, kad jis labiau skirtas ne Panerių tragedijai atminti, bet trumpam Lietuvos ir Lenkijos tarpukario santykių aprašymui, šen bei ten prikaišiojant įvairių Lietuvą įžeidinėjančių frazių, kurios galėtų tapti tais kabliukais, ant kurių užkibtų Vilniaus politikai bei diplomatai.
Tiesa, planas, regis, neišdegė – beveik mėnesį po bukleto pristatymo Varšuvoje apie tai Vilniuje niekas negirdėjo, o kai žinia vis dėlto pasiekė Lietuvos žiniasklaidą, buvo ilgojo Žolinės savaitgalio išvakarės ir ne tai visiems rūpėjo. Neradę, kas iš oficialių asmenų iškeiktų R.Sikorskį ir Lenkiją, lenkų žurnalistai tenkinosi “Delfi” komentatorių “perlų” atpasakojimais. Tai nesutrukdė Lenkijos spaudai pasidabinti antraštėmis: “Lietuva pasipiktinusi lenkiška brošiūra”, “Sikorskis vėl puolamas – dar vienas diplomatinis skandalas”, “Nacionalinės atminties instituto publikacija supykdė Vilnių. URM: Lietuva prasimano abejones”.
Ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos, kuri Lenkijos ir Lietuvos prezidentų bei premjerų pastangomis pastaruoju metu praktiškai išnyko? Pirmasis atsakymas prašosi savaime – spalį Lenkijoje vyks Seimo rinkimai ir R.Sikorskis mėgins pateikti save kaip nuoseklų “skriaudžiamų tautiečių užsienyje” interesų gynėją. Juoba jo atstovaujama partija daugiausiai balsų surenka tose Lenkijos vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro persikėlėliai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Apie tai, kad artėjant rinkimams Lietuva prisikentės nuo R.Sikorskio, mūsų diplomatai įspėjo politikus dar ankstyvą pavasarį.
Tačiau įmanomas ir kitoks, daug nemalonesnis atsakymas – gali būti, kad R.Sikorskis žaidžia ne savo žaidimą. Nors Varšuvoje apie tai nepriimta garsiai šnekėti, visi žino, kad dėl stebėtinų savo biografijos vingių R.Sikorskis 1992–1995 m. buvo stebimas kariuomenės kontržvalgybos, o tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis laikė jį Rusijos agentu. R.Sikorskio užsienio politika, turėjusi paversti Lenkiją viena lygiaverčių Europos politinių žaidėjų, privedė prie to, kad Varšuva, dar neseniai buvusi neginčytina visos Vidurio Europos lyderė, šiandien yra praktiškai viena tarp Berlyno ir Maskvos, kaip 1939-aisiais.
Darydami tokią nemalonią prielaidą neturėtume stebėtis, kad, NATO svarstant Baltijos šalių gynybos planus, jiems labiausiai priešinosi Varšuva (kartu vertėtų prisiminti, jog šiuo požiūriu visiškai sutampa Varšuvos ir Lietuvos kraštutinių tautininkų požiūris: negalima, kad Lietuvą karo atveju gintų Lenkijos kariai). Taip pat nereikėtų stebėtis, kad bandymo rusiška maniera pateikti Lietuvą kaip Lenkijos priešę R.Sikorskis ėmėsi būtent tuomet, kai derybos dėl Visagino atominės elektrinės statybos eina į pabaigą ir vienintelis dalykas, kuris galėtų užkirsti tam kelią, būtų neigiama Varšuvos pozicija.
Lygiai nereikėtų stebėtis, kad kuriant “priešų puolamo” R.Sikorskio įvaizdį į pagalbą atskubėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, prieš keletą savaičių staiga užsipuolęs Lenkijos užsienio reikalų ministrą dėl prieš du dešimtmečius parašytos knygos apie karą Afganistane.
Dieve duok, kad šios prielaidos būtų klaidingos, tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai nereikėtų netgi netiesiogiai veltis į Lenkijos rinkimų kampaniją.

Įdomu, ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos.

2011 m. rugpjūčio 23 d. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris išsiuntė laišką Lenkijos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Andžejui Halickiui (Andrzej Halicki), su kuriuo šių metų gegužės mėnesį yra pasirašęs bendrą pareiškimą dėl Lietuvos – Lenkijos santykių. Laiške E. Zingeris išreiškė savo rūpestį dėl vandalų išniekinto lietuvių teatro 100-sioms metinėms skirto paminklo bei užtepliotų lietuviškų miestelių pavadinimų užrašų Punske.

Pažymėdamas, jog moderniame pasaulyje niekas nėra apsaugotos nuo agresyvaus nacionalizmo ir radikalizmo, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas savo laiške padėkojo Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, kuri nedelsiant pasmerkė šiuos vandalizmo aktus ir kuri lygiai kaip ir Seinų apskrities bei Punsko valsčiaus valdžia pasisakė už kuo spartesnį įvykių ištyrimą siekiant surasti ir nubausti įvykių kaltininkus.

Savo laiške E. Zingeris pabrėžė, jog Lietuvos ir Lenkijos politikai privalo stengtis užkirsti kelią radikalizmui ir nacionalizmui. Politikai savo žodžiais ir darbais privalėtų būti pavyzdžiu savo šalių piliečiams kuriant tolerantišką visuomenę.

E. Zingeris taip pat išreiškė įsitikinimą, jog Lenkijos valdžia padarys viską, kad vandalai, siekę tarpusavyje sukiršinti Lietuvos ir Lenkijos tautas ir kultūras, greitai bus surasti ir už savo veiksmus sulauks tinkamo ir viešo atpildo.

Nors šiuo metu eurui sunkūs laikai ir artimiausiu metu prognozuojami dar sunkesni, didelė dalis Lietuvos gyventojų juo vis dar pasitiki.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, beveik du penktadaliai apklaustųjų mano, kad euras šiuo metu yra stipriausia valiuta. Be to, net 56 proc. respondentų ir šiandien mano, kad Lietuvai verta jį įsivesti. Manančiųjų, kad mūsų valstybei euro nereikia, – maždaug trečdalis.
Priminsime, jog mūsų valdžia yra išsikėlusi tikslą eurą Lietuvoje įsivesti 2014 m., nors Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad tais metais eurą mums įsivesti gali sutrukdyti per didelė infliacija.
Nagrinėdami kitus apklausos rezultatus norėtume atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų žmonių vertinimą: pasirodo, net 37,2 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad šiais laikais nebėra stiprių valiutų. Tai neramus ženklas.

Jūsų nuomone, kuri valiuta šiuo metu stipriausia? (proc.)

Euras    39,6
Šiais laikais nebėra stiprių valiutų    37,2
Jungtinės Karalystės svaras sterlingų    12,6
JAV doleris    7
Japonijos jena    1,6
Nežinau    1,4
Lietuvos litas    0,6
Rusijos rublis    0
Kinijos juanis    0
Visos    0

Jūsų vertinimu, ar Lietuvai dar verta siekti įsivesti eurą? (proc.)

Taip    56,2
Ne    34,8
Geriausia, kad būtų kaip dabar: tai yra eurą įsivesti mes siekiame, bet tai dar tolima perspektyva    8,4
Nežinau    0,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugpjūčio 15–17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Scanpix

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiai baltarusių žurnalistei Nataljai Radinai Vilniaus Gedimino prospekte vaikinukas, labiau primenantis kokios andergraundo grupės gitaristą nei valstybės tarnautoją, draugiškai šūktelėjo “aš jus pažinau” ir parodė pergalės ženklą. Ironizuojant galima sakyti, kad valdininkas gal nė nebūtų pažinęs, nes juk jam pagal instrukciją tai nepriklauso. Po to, kai mūsų valdininkai autoritariniam Minsko režimui praktiškai įdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” vadovą Alesį Beliackį, valstybei būtina išsiaiškinti: ar tai pavienis apsirikimas, ar Lietuvos politika?

Pasitarnavome režimui

Lietuvos politikams ir valdininkams besižodžiaujant, kas kaltesnis (tiksliau, kas nekaltesnis), regis, primirštama, kokia padarytos klaidos kaina. “Režimas bando komplikuoti visuomeninės organizacijos veiklą, nes A.Beliackio vardu atidarytoje sąskaitoje buvo aukotojų pinigai, kurie būdavo skiriami žmogaus teisėms Baltarusijoje ginti, represijų aukoms remti. Aukotojai žinojo, kad asmeninė banko sąskaita – tai techninis instrumentas perduoti pinigus aukoms. Tokia praktika taikyta daugelyje giežto režimo šalių. Tačiau šių lėšų negalima prilyginti fizinio asmens pajamoms ir jų apmokestinti, juo labiau žmogų įkišti į kalėjimą ir kaltinti mokesčių nemokėjimu stambiu mastu”, – “Veidui” savo poziciją išdėstė garsus teisininkas, Baltarusijos Helsinkio komiteto teisės komisijos pirmininkas Hary Pahaniayla.
Beje, oficialiai remti Baltarusijos pilietinių organizacijų neįmanoma, kaip ir neįmanoma joms Baltarusijoje oficialiai veikti.
Kitas kovotojas dėl žmogaus teisių Valentinas Stefanovičius, kurio duomenis Minskui taip pat perdavė Lietuva, atsipirks pagal Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, nes banke Lietuvoje suma šiek tiek nesiekė tos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė (ji taikoma nuo 1000 bazinių dydžių, kas yra 35 mln. Baltarusijos rublių – vos 17 tūkst. Lt).
H.Pahaniayla santūriai vertina kolegų Lietuvoje – advokatų iniciatyvą siūlyti savo teisines paslaugas A.Beliackiui: “Profesionalių advokatų yra ir Baltarusijoje. Problema kita – čia neveikia įstatymai, nėra nepriklausomų teismų. Į ką “šeimininkas” parodys pirštu, tas ir bus nuteistas.” O A.Beliackiui gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

Versijos: nuo klerkų žioplumo iki Rusijos sąmokslo

Tokia situacija Baltarusijoje. O Lietuvoje kuriamos vis naujos skandalo versijos. Versija Nr. 1: teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, tai buvo rutininis atsakymas, o valstybės tarnautojas galėjo ir nežinoti baltarusių opozicionierių pavardžių. Tačiau Teisingumo ministerijos (TM) Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios parašu palaimintos į Minską iškeliavo pažymos, turbūt išsilavinusi ir patyrusi, jei užima tokias pareigas. Daugiau apie valstybės tarnautoją žinoti nevalia, nes ji atostogauja, o, kaip pareiškė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė, “be jos asmeninio sutikimo negalime perduoti jums jos gyvenimo aprašymo”. Kai kuriuos duomenis TM, pasirodo, saugo labai skrupulingai.
“Galėjo bent “pagūglinti”, – baisėjosi mūsų valdininkų neišprusimu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Tačiau net jei valstybės tarnautoja nebuvo girdėjusi A.Beliackio pavardės, ji negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje valdoma diktatoriaus. Be to, A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus pavardės nebuvo kokiame ilgame sąraše – abu paklausimai pateikti tą pačią dieną, o per šiuos metus TM iš Baltarusijos gavo vos aštuonis prašymus suteikti finansinius asmenų duomenis (ne tik dėl finansinių duomenų per metus gaunama apie 500 paklausimų).
Kad tai jokia rutininė klaida, įrodo ir atkaklumas “išsimušinėjant” informaciją: SEB bankas, priešingai nei DnB NORD, dar bandė ginti savo kliento V.Stefanovičiaus duomenis, o DnB NORD A.Beliackio iš karto perdavė, taip suduodamas smūgį pasitikėjimui visa Lietuvos bankine sistema. Dėl nepaklusnaus banko TM kreipėsi į  teismą, beje, šiemet trečiąkart. Šešiolikos metų teisėjos patirtį turinti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nesuabejojo, kad baltarusiams reikia talkinti. SEB teismui duomenis atidavė.
Taigi versija, kad tai buvo rutininis TM veiksmas, kelia abejonių, bet dar mažiau įtikinamos kitos versijos. “Kad nuo kovo pabaigos iki dabar šita situacija buvo tyli, siūlo daugybę versijų, kam gali būti naudingas įvykių eskalavimas dabar. Tai, ko gero, naudinga Rusijai, buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo byloje Lietuvos poziciją tai tikrai silpnina, o ne stiprina”, – spėja R.Šimašius.
Tačiau juk ne Rusija privertė A.Bernotienę įduoti baltarusių opozicionierius. Antra vertus, Lietuva iš tiesų vainojo austrus, paleidusius sulaikytą 1991 m. sausio 13-osios žudynių įtariamąjį, jau žinodama, kad pati įdavė baltarusių opozicinionierius.
Dar viena sąmokslo versija, kurios autorystė priklauso prof. Vytautui Landsbergiui, – triukšmas sukeltas bandant nuversti R.Šimašių. Nelabai padoru lyginti vieno ministro portfeliuką su režimo kalėjiman pasiųstu kovotoju dėl žmogaus teisių. Nors tikrai keista, kad ir teisingumo, ir užsienio reikalų ministrai nė nesvarsto atsistatydinti. Gal atostogaujantis premjeras liepė šiukštu nejudinti Vyriausybės pamatų, nes tokiu atveju jau būtų prarasti šeši ministrai?

D.Grybauskaitės baimė ir politikos krypties stygius

Vis dėlto skandalas išryškino daugiau nei tik valdininkų trumparegiškumą ir  ministerijų nesusišnekėjimą. Kas pirmas iš užsienio valstybių aplankė mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurios pagrindinė konstitucinė pareiga – formuoti užsienio politiką? A.Lukašenka, kurio neįsileido nė viena kita ES valstybė. Prezidentė brėžė liniją nepalikti Baltarusijos izoliuotos, motyvuodama, kad tai daroma dėl Baltarusijos žmonių, o ne dėl diktatoriaus. Tačiau įtakos jo politikai – jokios.
O poelgis A.Beliackio atžvilgiu prezidentei atrodo vertas tik nuobaudos klerkui. Beje, R.Šimašius net to nedaro, nes, neoficialių šaltinių teigimu, TM valdininkai bandė atkreipti savo vadovų dėmesį į Baltarusijos paklausimus, tačiau šie primindavo prezidentės priesaką bendradarbiauti su kaimynais. Ką jau kalbėti apie užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį: jis nieko nedaro pirma nemetęs akių į prezidentės portretą, apsidrausdamas, kad jo neištiktų pirmtako dalia.
Tikrai naivu būtų klerkų klaidą prirašyti prezidentei. Tačiau jei ji reikalauja absoliutaus paklusimo užsienio politikos srityje, jai tenka ir absoliuti atsakomybė už brėžiamą liniją.

Ką duos komisijos ir interpeliacijos

Taigi kas toliau? Premjeras pavedė sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, Seime – dvi komisijos. Jei jos ieškos iešmininko, tai jis aiškus. Akivaizdu, kad Užsienio reikalų ministerija nesusiprato pateikti Lietuvos globojamų asmenų sąrašo, Teisingumo ministerija parodė savo analfabetiškumą, o ką veikia Valstybės saugumo departamentas – nežinia. Vis dėlto jei Lietuva remia Baltarusijos opozicijos atstovus, čia veikia jų pilietinės organizacijos, oficialiai įregistruota nepriklausoma žiniasklaida, gal turėtume garantuoti jiems bent jau apsaugą nuo mūsų pačių valdininkų, politikų, bankininkų? Vargu ar logiška ir, užuot atsakingai teikus teisinę pagalbą, ją visai nutraukti. Tai gali pakenkti baudžiamųjų bylų tyrimui abiejose valstybėse.
Ko gero, tokios skausmingos klaidos nebūtų buvę, jei būtų aiškiau, už ką mūsų valstybė ir prieš ką. “Didžiausia atsakomybė už teisinės pagalbos sutarties naudojimą politiniams tikslams tenka Baltarusijos valdžiai. Galiu ranką atiduoti, kad mūsų valdininkai nežinojo, kieno duomenis perdavė. Nors tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet faktas, kad tai sisteminės problemos pasekmė – neturime kryptingos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu”, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Didžiausia Lietuvos pagalba baltarusių kovotojams prieš režimą būtų susivokti, kad su diktatoriumi kelti šampano taurės už demokratiją ir jo įkalintų politinių kalinių laisvę – neįmanoma.

Vilnius uoliai talkino Minskui
Vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informaciją apie A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 m.
Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus DnB NORD ir SEB bankams. DnB NORD atsiuntė informaciją ir ji kovo 28 d. persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti. TM kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą. Šio reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso. Birželio 6 d. informacija persiųsta Minskui.
Birželio 21 d. Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymų iš Baltarusijos. Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV. Su A.Beliackiu susitiko Lietuvos diplomatai ir pasiūlė prašytis politinio prieglobsčio, tačiau jis pasirinko ginti žmogaus teises Baltarusijoje ir grįžo į Minską.
Rugpjūčio 4 d. Minske A.Beliackis sulaikytas. Pretekstas – vengimas mokėti mokesčius nuo pinigų, laikomų banke Lietuvoje.

BFL

Išsilavinimas – teisininkas, priklauso valdančiąjai koalicijai, liberal-centristas. R. Palaičio išmušimo atveju užima jo vietą kone automatiškai, R. Šimašiaus – liberal-sąjūdiečiai turi neproporcingai daug ministrų postų, gali ir pasislinkti. Bet kuriuo ateveju, žinant A. Valinsko būdą, premjerui Andriui Kubiliui rudenį ne apie atominę ir “Gazprom” galvoti tektų, o apie koalicijos išsaugojimą.

P.S.: Be abejo, dėl to, kad ES sankcijomis apimta ir “persona non grata” esanti Alla Bodak Lietuvos ambasadoje Minske gavo vizą tą pačią dieną, kai Baltarusijos teisėsauga profilaktiškai sulaikė ir apklausė Alesių Beliacką, kaltas irgi teisingumo ministras R.Šimašius. O Minske ambasadoriaujantis “valstybininkų” draugelis, Turniškių vilų skandalo herojus Edminas Bagdonas – nekuo dėtas, jis gi didis kovotojas už demokratiją Baltarusijoje

– Jūsų vertinimu, ką Lietuva galėtų ir turėtų padaryti, kad tokiu atveju, kaip M.Golovatovo sulaikymas ir paleidimas Vienoje, Europa išgirstų mūsų balsą ir mūsų argumentus?
– Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos balsas yra tikrai neblogai girdimas. Iš dalies ir todėl, kad pati Austrija šioje istorijoje pasielgė nederamai. Kai iškilo viešumon faktai, kad Lietuvai buvo duota tik 4 valandos papildomai informacijai apie kaltinimus M.Golovatovui pateikti, jog į reikalą akivaizdžiai kišosi Austrijos užsienio reikalų ministerija, tapo akivaizdu, kad šioje situacijoje austrai perdėtai skubėjo.
Manau, truputį padėjo ir tai, kad Lietuva apie reikalą kalbėjo gana santūriai, argumentuotai, be perdėtų emocijų ar patetikos. Kokį poveikį tai padarė Europos institucijoms, rodo vien faktas, kad Europos teisingumo komisarė Viviane Reding, pirma pasakiusi, kad M.Golovatovo paleidimo byla yra Vilniaus ir Vienos tarpusavio reikalas, po kelių dienų jau smerkė Austrijos institucijų sprendimą ir neigė, esą Europos Komisija parėmė Austriją prieš Lietuvą.

– Bet jeigu pažvelgsime, ką tomis dienomis rašė Europos žiniasklaida, tai tikrai įspūdis, jog neveikiantis ES narių teisinis bendradarbiavimas buvo įdomus vien Austrijos ir Lietuvos žiniasklaidai bei vieninteliam “The Economist”.
– Taip, plačioji Europos visuomenė apie tai išgirdo nedaug, netgi Vokietijoje rašyta negausiai. Bet ir negalima tikėtis, kad Europos Sąjungos žiniasklaida tam skirtų daug dėmesio. Užtai ES šalių Vyriausybės, Prokuratūros puikiai žino, kas įvyko. Apie tai juos informavo ir Lietuvos Vyriausybės atstovai, ir Seimo Užsienio reikalų komiteto atstovai savo kolegoms laiškus siuntinėjo, galiausiai ir europarlamentarai prisidėjo.
Dabar, manau, atėjo laikas nebe pareiškimams, o tyliai diplomatijai ir dvišalei Lietuvos ir Austrijos teisingumo ministerijų komisijai. Bet kartu svarbu būti pasirengus tokiam atvejui, kad Austrija, pavyzdžiui, nenorės padaryti bendro su Lietuva pareiškimo dėl tyrimo išvadų, nes jos bus skirtingos. Tuomet Lietuva vėl turės reikalauti iš Austrijos išaiškinimo ir reikia iš anksto apsispręsti, kaip tą reikėtų daryti, jeigu prireiks.

– O gal priežastis ta, kad Europa tiesiog mažai žino apie Sausio 13-osios žudynes?
– Tikrai, apie Sausio 13-ąją žinoma nedaug. Bet nepamirškime, kad jau 20 metų praėjo! Užaugo nauja karta, kuri apie tai žino labai nedaug ir kuriai tie įvykiai atrodo nepaprastai seni. Žmonės gyvena savo kasdieniais rūpesčiais. Pamenu, kai mano tėvai 1964-aisiais kalbėdavo apie Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą, man irgi niekaip galvoje netilpdavo: na, kaip gi galima šnekėti apie tokio senumo įvykius kaip apie aktualiją? Kartu nepamirškime, kad 1989–1991 m. įvykių Vidurio ir Rytų Europoje grandinėje Sausio 13-oji nebuvo pati svarbiausia data – buvo ir Berlyno sienos griūtis, ir “Aksominė revoliucija” Prahoje.

Lietuva, būdama maža Europos Sąjungos paribio valstybė, gali būti girdima tik tuomet, jeigu jai pavyks susirasti neformalių “ambasadorių” didesnėse valstybėse, kurie kalbėtų mūsų vardu.

“Alfos” smogikų vado Michailo Golovatovo paleidimo iš Vienos oro uosto byla tapo svarbia naujiena Austrijos žiniasklaidoje. Kone kasdien atsiveriančios naujos aplinkybės, leidžiančios įtarti, kad aukšti Austrijos politikai melavo, suteikė peno tiek aštriai opozicijos kritikai, tiek žurnalistų tyrimams. Žiniasklaida pažadino ir šiaip jau vasarą aptingusią austrų visuomenę: kaip rodo dienraščio “Kurier” užsakymu atlikta apklausa, 52 proc. austrų mano, kad Lietuvos kritika Austrijos adresu yra teisinga, maždaug tiek pat, 53 proc. apklaustųjų, mano, kad M.Golovatovą Austrijos teisėsauga paleido dėl Rusijos spaudimo. Savo šalies politikų pasiaiškinimais, esą teisėsauga nebuvo veikiama politikos, tiki vos 16 proc. apklaustųjų.

Europai rūpi euras, o ne M.Golovatovas

Tokį Austrijos žiniasklaidos ir jos suformuotos viešosios nuomonės palankumą Lietuvos reikalui M.Golovatovo byloje galime laikyti milžiniška pergale – tegu ir smarkiai pavėluotai, bet vienos iš Europos senbuvių visuomenė pagaliau sužinojo, kad yra Europoje tokia Lietuva, kad prieš du dešimtmečius KGB smogikai jos sostinėje žudė beginklius žmones, kad Lietuvos teisėsauga iki šiol persekioja įtariamuosius ir neketina nusileisti netgi susidūrusi su tokia didele valstybe kaip Rusija ar tokia turtinga šalimi kaip Austrija. Kita vertus, “Golovatovo skandalas” virė tik Austrijos žiniasklaidoje. Be jos šiek tiek šią istoriją aprašė Lietuvos šalių kaimynių – Latvijos, Estijos, Lenkijos spauda. Likusi Europa šio skandalo, iškėlusio rimtų klausimų dėl Europos Sąjungos šalių teisinio bendradarbiavimo ir geranoriškos partnerystės, iš esmės nepastebėjo.
“Nereikia norėti neįmanomo – visa ES šiuo metu susitelkusi tik ties vienu, gyvybiškai svarbiu, klausimu – koks likimas laukia euro ir euro zonos, – “Veidui” sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto narė, Lietuvos delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. – Palyginti su Graikijos ir likusios Pietų Europos skolomis, su besitęsiančia euro krize, Lietuvos ir Austrijos konfliktas dėl kažkokio Golovatovo yra menkniekis, smulkmena. Juk jeigu žlugtų euras, Europos Sąjungos šalių nesutarimai dėl teisinio bendradarbiavimo nebeturėtų jokios prasmės.”
Šitai yra tiesa, kurią Lietuvai laikas būtų suvokti ir nebegalvoti, jog esame Europos bamba, kurios problemos domina visus be išimties. Stebėdamiesi, kodėl mažai ką Europoje sudomino “Golovatovo skandalas”, pamėginkime galvoti pagal analogija – o ar Lietuvos žiniasklaidą smarkiai domina, tarkime, Slovėnijos ir Austrijos nesutarimai dėl slovėnų tautinės mažumos, ar Austrijos nepasitenkinimai Slovėnijos atomine elektrine Krško mieste? Tikriausiai absoliuti dauguma lietuvių apie tokius dalykus nė girdėti negirdėjusi, nors tiek Austrija, tiek Slovėnija kartu su mumis yra Europos Sąjungos narės. O apie kokius nors nesutarimus tarp Ispanijos ir Portugalijos išgirstume nebent tuomet, jeigu ten prasidėtų kokie teroro aktai, kuriuos plačiai nušviestų tarptautinė žiniasklaida.

Reikia ieškoti įtakingų draugų

Smarkiai ribotas nedidelės ir neturtingos Lietuvos galimybes atkreipti į savo problemas dėmesį mūsų politikai ir diplomatai pajuto dar 1919–1920 metais. Tuomet, Paryžiaus taikos konferencijos metu, didžiųjų valstybių atstovams teko įrodinėti Lietuvos sugebėjimą sukurti savarankišką valstybę. Pirma bandyta eiti tradiciniu keliu – perkant straipsnius vietos žiniasklaidoje, bet didelio poveikio nepasiekta. Perversmas įvyko, kai Petro Klimo vadovautai Lietuvos delegacijai Paryžiuje pavyko prisikviesti į pagalbą žymų lietuvių kilmės prancūzų poetą ir didelį Lietuvos patriotą Oskarą Milašių. Visuomenėje žinoma pavardė, tobula prancūzų kalba iš karto pakeitė Prancūzijos valstybės vyrų požiūrį į Lietuvą ir į jos siekius. Lietuvos santykiams su Rusija nemanką teigiamą įtaką padarė tai, kad savo atstovu Maskvoje pasirinkome žinomą lietuvių kilmės Rusijos poetą Jurgį Baltrušaitį.
Pabrėžtina, kad tokius savo ambasadorius (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasmėmis) pirmoji Lietuvos Respublika sugebėjo įgyti vos per kelerius metus po nepriklausomybės paskelbimo. Dabar gi, praėjus dviem dešimtmečiams nuo valstybės atkūrimo, būdami dviejų įtakingiausių pasaulyje karinių ir politinių sąjungų nariai, teturime vos vieną Europoje ir JAV girdimą savo atstovą – savaitraščio “The Economist” tarptautinio skyriaus redaktorių Edwardą Lucasą. Žinoma, tai labai įtakingas savaitraštis, bet tik vienas, be to, iš Britų salų, ne iš žemyninės Europos. Nuostabą kelia, kad “Golovatovo skandale” nebuvo pabandyta susisiekti ir paprašyti pagalbos, pavyzdžiui, pas žymų Prancūzijos filosofą ir publicistą Andre Glucksmanną, kuris tikrai žino, kur yra Lietuva ir turi bekompromisį požiūrį į sovietų nusikaltimus. Tai, beje, ir dabar nėra vėlu padaryti, nors Europą šiuo metu, be euro krizės, iš tiesų domina tik teroro aktas Norvegijoje ir galimos jo politinės pasekmės.

Politikai laisvai kalba tik lietuviškai

Viena didžiausių Lietuvos bėdų – labai retas iš mūsų aukšto rango politikų ar visuomenės veikėjų laisvai valdo bent vieną iš didžiųjų Europos kalbų. Tiesa sakant, ir su anglų kalbos žiniomis daugumai striuka. Lygiai tas pat pasakytina ir apie didžiumą mūsų kultūros veikėjų. Tad netgi tie Europos leidinių žurnalistai, kurie domisi įvykiais Lietuvoje, turi labai ribotą kontaktų ratą, o ir tie patys pajėgia aiškinti mūsų poziciją tik pačiais primityviausiais žodžiais. Šiuo požiūriu skirtumas tarp pirmosios respublikos politikų bei intelektualų ir dabartinių – didžiulis ir ne dabartinių naudai.
Kita, iš pirmosios išplaukianti problema – lietuviai turi labai mažai neformalių kontaktų su asmenimis, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką europiečių viešąjai nuomonei. “Smetoninėje” Lietuvoje savaime suprantamu dalyku buvo siųsti gabiausius studentus į žymiausius to meto Europos universitetus, juose jie įgydavo ne tik žinių, bet ir būtinų ryšių, ir visa tai parsiveždavo į Lietuvą. Dabar gi vargu ar kas yra sudaręs bent sąrašą tų 100–150 studentų iš Lietuvos, kurie studijavo ar studijuoja, tarkime, Kembridžo ar Oksfordo universitetuose. O juk tai potencialus Lietuvos “aukso fondas” ir raktas į Europos aukštuomenę, nes viena priežasčių, kodėl studentai iš viso pasaulio veržiasi į “Oksbridžą” – kontaktų su būsimaisiais šio pasaulio galingaisiais užmezgimas. Nes, pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl mūsų nemėgstamas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis taip užtikrintai jaučiasi Europos ir Vašingtono salonuose – studijos Oksforde ir bendra narsytė studentų klube su dabartiniu Britanijos premjeru Davidu Cameronu ir Londono meru Moriisu Johnsonu. Lietuva, deja, kol kas tokiais ryšiais pasigirti negali.