Papročiai. Ar ši sena germanų patarlė galioja Lietuvoje? Kažkada buvę kalbos užribyje, šiandien keiksmai įsiveržė ne tik į kasdienybę, bet į į teatro scenas, kino ir televizijos ekranus.

Iki pat sovietinės okupacijos lietuviai dažniausiai keikdavosi lietuviškai. Arba nesikeikdavo. Kas atsitiko, kad per kelias dešimtis metų senieji keiksmai užleido vietą svetimiems – gerokai vulgaresniems?

„Keiksmai – aštrūs kalbos prieskoniai, kurie išreiškia labai stiprias emocijas. Vartodamas keiksmus žmogus pyktį išlieja iš savęs „į orą“, užuot nukreipęs agresiją į pašnekovą. Matyt, kažkada tikėta magiška prakeiksmų galia. Pavyzdžiui, lietuviškas „kad tave superkūnytų“ yra kreipimasis į vieną aukščiausių dievybių, prašant ir tikintis, kad dievas nubaus už skriaudą, paniekinimą. Tokiomis stiprioms, deginančioms emocijų raiškomis mūsų protėviai pakeisdavo smurto veiksmus“, – aiškina etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai.

Jis priduria, kad, ko gera, patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai. Jų turinys užgaulus, palyginimai nešvankūs, kai minimi artimi žmonės to asmens, kurį norima įžeisti. Jie paprastai susiję su žmogaus fiziologija. Tačiau Lietuvoje gausiausia slaviškų keiksmų. L.Klimka pasakoja, jog kai kurie rusų istorikai aiškina, kad jų vartojami keiksmai yra iš užkariautojų perimtas paveldas: „Pažvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kad jie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolų totorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė, žemino ir baudė pavergtuosius; tie posakiai minint motiną atėjo iš pavergėjų pusės kaip didžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženklas. Paskui jie tapo tautos savastimi.“

Etnologas pastebi, kad lietuvių tauta daug amžių buvo besiginanti tauta. Galbūt todėl tokie keiksmai – žeminantys bei vulgarūs – ir nesusiformavo. Keiksmai buvo vartojami kaip asmeninių emocijų išraiška, būdas nuleisti nuo jausmų perkaitusį garą.

Kalba – kultūros atspindys

Pasak L.Klimkos, tai, kad Rytų kaimynai keikiasi minėdami motinos vardą, lietuviui iki pat sovietinės okupacijos būtų buvę neįsivaizduojama ir nesuvokiama: „Lietuvių kultūroje motina yra pats artimiausias žmogus, prie jos prisišliejama negandų metu. Nenoriu sakyti, kad būta motinos kulto, bet didžiausia meilė ir pagarba reikšta būtent jai. Tai kaip jos vardą sieti su keiksmu? Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti.“

Milžiniškuose lietuvių liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos.

Ne tik lietuvių keiksmai, bet ir visa kalba neturi tiesmukų vulgarių posakių. Apie gimimą, mirtį kalbama taip pat užuominomis. L.Klimka cituoja poeto Adomo Mickevičiaus paskaitą „Apie lietuvių tautą“, skaitytą Paryžiuje 1843 m.: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“

Cituodamas garsųjį poetą žymus etnologas tarsteli: „Ką čia bepridursi prie poeto pastebėjimų… Tegul mūsiškė kalba toje vienoje srityje lieka skurdi!“

Profesorius atkreipia dėmesį, kad net ir šiandien lietuvių kalboje yra išlikę subtilumo. Pavyzdžiui, apie gimtį kalbama paslaptingai, užuolankomis. „Nėščia“ šnekamojoje kalboje iki šiol retokas žodis – „laukiasi“, „padėty“, „apsunkusi“, „kojas pašalusi“. Net žodis „pagimdė“ man skamba šiurkštokai – dažniausiai sakoma, kad susilaukė, pagausėjo šeima, Dievas davė“, – vardija etnologas. Pasak jo, dar ir šiandien kasdieninė šnekamoji kalba yra nesugadinta miesto kultūros.

Kita vertus, kintanti kalba lyg veidrodis atspindi ir visuomenėje vykstančius procesus. L.Klimka mano, kad gimties paslapties frazeologizavimas rodo šeimos eroziją, mūsų dienų aktualijas ir realybę. „Pasigimdė“ – tarsi tik sau, o ne šeimai, tarsi daiktą, o ne asmenį.

Kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad visa mūsų tradicinė kultūra yra persmelkta pagarbos gyvybei: viskas, kas gyva ir ateina į šį pasaulį, saugoma, priimama su džiaugsmu. Ta gyvybės idėja ryški mene, folklore, tradicijose. Žinia, valstietis turi papjauti savo išaugintą gyvulį, bet retas tai darydavo pats, paprastai tik vienas žmogus iš kaimo tuo užsiimdavo.

Ne mažiau subtiliai kalbama ir apie mirtį – „iškeliavo į dausas“, „išėjo anapilin“, „pasišaukė Viešpats“. Kalbant apie žmogaus ir gyvūno mirtį vis dar vartojami skirtingi posakiai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė sako, jog nereikėtų manyti, kad kažkada buvo gerai, o dabar jau blogai. Arba paprastai teigti, kad ankstesnė kultūra buvo geresnė, dvasingesnė. Tiesiog kalbama apie skirtingus emocijų raiškos būdus. „Jei negalime kalbėti apie mirtį, gimimą paprastai – tai irgi nėra labai gerai. Kitas klausimas, kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas“, – svarsto psichologė.

Ji sutinka, kad anksčiau mūsų kalboje buvo gausų gražių paslėptų, užkoduotų prasmių. Tereikia įsiklausyti kad ir į meilės dainas, pasidomėti, kaip jas aiškina folklorininkai ir etnologai: ten apstu erotinių užuominų, tačiau jos pateiktos labai metaforiškai, pavyzdžiui, ištryptas rūtų darželis.

„Lietuviški keiksmai irgi tokie“, – pabrėžia R.Bieliauskaitė ir pasidžiaugia, kad VU Filosofijos fakultete, kuriame dėsto, keiksmų jai girdėti netenka.

Svetimas paveldas

Taigi kodėl per palyginti trumpą laiką mūsų visuomenėje prigijo tokie gašlūs ir vulgarūs svetimi posakiai? Ar tapome nejautrūs, mažiau subtilūs, paniekinę žodžio galią? Kodėl prigijo angliški, rusiški skoliniai – ar pakito tautos kultūra?

Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko.

L.Klimka aiškina, kad visuomenėje įvyko sudėtingi sociolingvistiniai procesai. „Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko. Ten nė vienas įsakymas nebuvo duodamas nepastiprinus keiksmu. Pavaldiniai įprato, kad jei nesikeikia, tai įsakymas nerimtas, jis negalioja, – keiksmas buvo kaip savotiškas antspaudas. Tai įkalta labai giliai. Pastebėjau, kad karta iš kartos perima tuos emocinius išsireiškimus. Ir populiarioji žiniasklaida, o ypač šoumenai šią „tradiciją“ uoliai palaiko“, – teigia etnologas ir priduria viešoje vietoje rusiškai besikeikiančių jaunuolių dažnai paklausiantis, ar jie bent moka tą kalbą. Dažniausiai jie tų keiksmų prasmės nesupranta.

„Girdėjau, kad ir NBA krepšininkus rusų legionieriai išmokė savų keiksmų. Gal anglų kalboje tokių stiprių posakių nėra?“ – svarsto L.Klimka. Ir retoriškai klausia, kodėl gadiname laisvos Lietuvos orą okupantų palikta smarve.

Keiksmų poveikis

R.Bieliauskaitė aiškina, kad įprotis keiktis neretai ateina iš šeimos. Psichologė pabrėžia, kad pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pažeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę, tačiau šiandien neretai jie jau yra įgiję kitą semantinę prasmę. Dažnai keiksmažodžiai tampa savotiška „kalbos figūra“, kai kurie žmonės yra taip įpratę keiktis, kad keiksmažodžiais pakeičia ištiktukus.

Ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl tų pačių keiksmų prasmė ir poveikis skirtingi. Psichologė pataria atkreipti dėmesį, kaip keiksmai vartojami: ar nusikeikiama užsigavus, smarkiai susinervinus, ar siekiant pažeminti kitą, išreikšti agresiją. Jei tėvai žemina vienas kitą ar vaikus, tada ne tiek jau svarbu, kokius žodžius vartoja, – pažeminimo jausmas lieka. Juk žmogų menkinti galima ir mandagiai: ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl vaikas, kuris jaučiasi pažemintas, norėdamas atgauti savivertę, neabejotinai žemins kitą. Būtent iš čia kyla ir patyčių problema: tyčiojasi tie, kurie patys patiria patyčias. Žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis turi atkurti savivertės balansą.

Psichologė pastebi, kad šiandien keikiamasi siekiant ne tik sustiprinti emociją: dažnai keiksmas nėra nukreiptas į kitą – tiesiog žmogus, neturėdamas „normalesnio“ būdo išreikšti liūdesį, baimę, bandydamas išvengti sąlyčio su savo jausmais, imasi juos maskuoti keiksmais, taip tarsi save nuo jų saugodamas.

Tačiau skirtingose šeimose užaugę skirtingos kultūros žmonės juos gali suprasti labai skirtingai. Vieniems normalu kone į kiekvieną sakinį įterpti keiksmą, kitas tai gali suprasti kaip baisų įžeidimą.

Tai, kad žmogus nesikeikia, yra mandagus, nebūtinai yra gerai. „Jei jis nesuvokia ir neišreiškia savo jausmų, tai gal daro kitas kiaulystes?“ – svarsto R.Bieliauskaitė.

Pasak jos, pasyvus agresyvumas – taip pat baisi agresijos forma. Juk kasdien turime progų supykti ant artimiausių žmonių, bet jei išsiaiškiname, paprastai mūsų santykiai nenukenčia. Kur kas blogiau manyti, kad pykti negerai, todėl net nesuvokti to pykčio.

Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.

Paklausta, kaip žmonių santykius veikia vis įterpiami keiksmai arba, priešingai, net ir kasdienybėje nepamirštamos mandagumo frazės, psichologė pateikia tyrimo duomenis: „JAV psichologas Johnas Gottmanas atliko milžinišką darbą – 20 metų buvo tiriama 20 tūkst. šeimų ir aiškinamasi, kas lemia šeimos santykių patvarumą. Pasirodo, šeimos darna nepriklauso nuo konfliktų – jų gali būti, gali ne, tai nesusiję ir su kalbos kultūra, nes ji visų skirtinga. Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.“

Žodžiai virta kūnu

Kažkada už nepadoriai ištartą žodį buvo galima ir kvietimo į dvikovą sulaukti, tapti nepageidaujamam geroje draugijoje. Dabar kai kuriose visuomenės grupėse, priešingai, keiksmai klesti. Kita vertus, už viešą iškeikimą galima sulaukti ir teisinių pasekmių.

Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį.

L.Klimkos įsitikinimu, ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu.“ Kalba ir mąstymas juk susiję. Etnologas stebisi girdėdamas, kaip jaunuoliai vienas į kitą kreipiasi keiksmažodžiu, šis yra tapęs tarsi skiriamąja sakinio dalimi, keikiamasi merginų akivaizdoje. „Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį. Jeigu šiandien to nėra, jeigu keikiasi pačios moterys, nieko nuostabaus, kad su jomis bus elgiamasi kaip su mazgotėmis“, – įsitikinęs profesorius.

Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip bet koks žodis tampa veiksmu. Užtenka pažvelgti, kaip šiandien elgiamasi su moterimis: daug smurtaujama, jokios pagarbos – ištisinė socialinė bėda ir klampynė.

Garsus etnologas įsitikinęs, kad jei kasdieninė kalba ir kultūra nusirita iki keiksmo – žmonės kalbasi draugiškai, bet kas antrą žodį palydi keiksmu, – tai yra visiškas nuprotėjimas, mūsų visuomenės pakrikimo, susvetimėjimo ženklas.

Šiandien net mene gausu keiksmų – esama nemažai spektaklių, kuriuose ištisai keikiamasi. Ar tai mūsų tikrovės veidrodinis atvaizdas, ar greitas ir pigus būdas atkreipti dėmesį? Ką menininkas nori parodyti vartodamas keiksmus ir ką reiškia, jei žiūrovas tai priima?

Trumpasis interviu

Taigi kodėl menininkai į savo kūrinius įtraukia keiksmų? Kalbiname teatro režisierių Oskarą Koršunovą.

O.K.: Teatre tikrai nesistengiu sąmoningai vartoti keiksmažodžių, nors mane dažnai tuo kaltina. Neturiu tikslo tik šokiruoti žiūrovą. Tačiau keiksmažodžiai yra dalis mūsų – taip žmonės kalba. Pavyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ – tai vaizduojamų žmonių savasties dalis, ir aš nesprendžiu, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Jų socialinę aplinką, gyvenimą, esmę atspindi ir keiksmažodžiai. Juk kalba yra esminė žmogaus raiška, jo sielos rūbas. Šiuo atveju nematau, kaip kitaip parodyti tam tikrą realybę. Kalba daug ką pasako. Jei mes literatūriname ir bandome apeiti tų žmonių kalbą, mes apeiname tuos žmones.

Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai.

Keiksmažodžiai – gana įdomus dalykas, turintys labai senas tradicijas. Jų yra visose kalbose. Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai, juk ir rusai kažkada juos perėmė iš pavergėjų.

Kitas dalykas, kad keiksmažodžiai būdingi ne tik žemiausiems visuomenės sluoksniams, bet ir aristokratams – tie žmonės leisdavo sau daugiau nei kiti ir sąmoningai peržengdavo ribas.

Dabar pasipylė daug spektaklių, kuriuose keiksmažodžiai vartojami visiškai be reikalo, pavyzdžiui, statant klasiką. Mano spektakliuose keiksmažodžiai skirti tam tikram žmonių tipui pristatyti, įeiti į tam tikrą kalbą, pasaulį. Tai būtina, nes menas neturi paisyti kažkokių mandagumo taisyklių, norų, o turi skverbtis į pačią esmę.

VEIDAS: Galbūt keiksmai yra lengviausias būdas atkreipti dėmesį, šokiruoti?

O.K.: Taip, gali būti. Nusižengimas normoms, taisyklėms visuomet patrauklus, ir aš čia nieko bloga nematau. Jei keiksmažodžiai vartojami kaip nusižengimas, nukrypimas nuo normos ir tai patinka žiūrovams, tai reiškia viena – kad egzistuoja ta norma. Tokie savotiški ekskursai tą normą tik įtvirtina. Taip manyčiau.

VEIDAS: Vadinasi keiksmai mene yra tam tikros tikrovės atspindys. O gal kartu tai ir tokios tikrovės konstravimas, platinimas?

O.K.: Ne, jokiu būdu taip nemanau, jeigu kalbame apie teatrą. Teatras nėra televizija ar kitas masinio vartojimo dalykas. Į teatrą einama žinant kur, galima iš anksto pasirinkti. Teatro spektakliai nėra nuolatos matomi, atviri, jie gana hermetiški, uždari.  Tačiau būtų nehumaniška atriboti sceną nuo žmogiškų išsireiškimų. Keiksmažodžiai – irgi žmogaus dalis.

Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis?

Pavyzdžiui, Rusijoje keiksmažodžiai scenoje uždrausti, už juos teatrui gresia milžiniškos baudos. Taigi naujosios dramaturgijos, atviresnės kalbos apie žmogų, kaip šių laikų žmogų, Rusijos teatruose negali būti. Tačiau ar dėl to Rusijos visuomenė ėmė mažiau keiktis? Ar tapo geresnė?

Beje, spektaklyje dažniausiai keikiasi tie personažai, kurie nėra teigiami. Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis? O gal kaip tik nustos, pamatęs tą savo bjaurųjį atvaizdą, tą savo kalbos bjauriąją pusę.

VEIDAS: Ar keiksmas nekeičia mūsų mąstymo ir sąmonės?

O.K.: Kalba ir mąstymas yra labai susiję dalykai. Švarindami savo kalbą mes švariname savo mąstymą bei sielą, ir atvirkščiai. Iš kalbos, iš žodžių – kokie ir kaip vartojami – galima daryti išvadą apie žmogų, apie jo būseną, apie jo psichiką ir jo sielą. Užtenka išgirsti kalbą, ir net nematant žmogaus galima padaryti apie jį absoliučiai visas išvadas. Tai labai susiję dalykai.

VEIDAS: Ar keikiatės pats?

O.K.: Kartais vartoju keiksmažodžius. Kokius? Rusiškus. Stengiuosi jų vengti, bet kartais tam tikrame ratelyje pavartoju.

Regina Statkuvienė

Prof. Liberto Klimkos stiprūs lietuviški palinkėjimai

Kad tave varnos sulestų. Kad tave sliekas prarytų. Kad tau kelnėse ežys išdygtų. Kad tave zuikis subadytų. Kad tu susitrauktum kaip naginė. Lįsk vabalo blauzdon. Ko prikibai kaip vantos lapas prie užpakalio. Slėpkis sliekų pavėsy. Eik tu balų degint. Pakasyk sliekui pažastis. Kad tave žaltys. Ko stovi kaip melžiamas. Tu varlės kinka.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

„Tie skeletai spintose nelabai domino. Domino dabartis“, – rašytojas Herkus Kunčius lyg trupinius nuo stalo nužėrė temas, kurios netapo pagrindinėmis jo ir Piotro Kępinskio knygoje „Lietuvio ir Lenko pokalbis“, – tai didelės žaizdos, kurias abi tautos yra padariusios viena kitai. Lenkų kalba išleista H.Kunčiaus ir P.Kępinskio knyga dabar verčiama į lietuvių kalbą.

Arūnas BRAZAUSKAS

H.Kunčius knygoje nušviečia jos atsiradimą: „Pradėjome rašyti 2013 metų rudenį Vilniuje. O atsitiko taip, kad prieš ketvertą metų – bendro bičiulio dėka – susipažinome „Florentino“ restorane Uni­versiteto gatvėje. Tą kartą trise ilgai šnekėjomės, o pasibaigus restorano darbo laikui skirtis vis dar nesinorėjo. Tad patraukėme į Literatų gatvę, kurioje tuomet gyveno Piotras. Nuo to laiko pradėjome susitikinėti, dažniausiai vyninėje „Savas kampas“.

Neretai šie pašnekesiai taip įaudrindavo mūsų abiejų protus, jog nieko kito nelikdavo, kaip ir vėl kuo greičiau susitikti, kad galėtume tęsti ir netausojant laiko plėtoti mums rūpimas temas. Šios buvo pačios įvairiausios – nuo kibernetikos, literatūros, politikos ir meno iki vienadienių naujienų, perskaitytų ar išgirstų vakar žiniasklaidoje. Kalbėjomės tarpusavyje lenkiškai. Kažkurią dieną, kada mūsų pažintis jau buvo pakankamai gili ir kada nebebijojome, kad skirtingi požiūriai pakenks mūsų bičiulystei, staiga abu susivokėme, kad subrendome išsamesniam pokalbiui, kurį vėliau pavadinome „Lietuvio ir Lenko pokalbiu“.

Kalbėjo, ką išmanė

Lietuvis pristato knygos bendraautorį lenką: „Piotras kurį laiką gyveno Vilniuje. Jis žurnalistas, poetas ir literatūros kritikas. Dirbo „Newsweek Polska“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mudu bendraamžiai – jis gimęs 1964, aš 1965 metais.“

„Mes stengėmės atsiriboti nuo tokių istorinių dalykų, kuriuose mes nedalyvavome ir ne mes sprendėme tuos dalykus, – „Veidui“ pasakojo H.Kunčius. – Daugiau kalbėjomės apie savo kartą, apie praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmetį, apie tai, kas vyko Lenkijoje, kas vyko Lietuvoje. Kaip mes sugebėjome tuo metu bendrauti.“

Rašytojo nuomone, lenkai apie to meto Lietuvą nelabai ką žino. „Lenkijos televizija, kuri buvo matoma Kaune, prisimenama kaip banalybė, nors ji darė didžiulę įtaką ją žiūrėjusiems lietuviams, – taip jis įvertino kanalą, kuriuo į dalį Lietuvos plūdo žinios apie Lenkiją ir pasaulį. – Lietuvišką įtaką to meto Lenkijai, žinoma, sunku užčiuopti“, – sakė H.Kunčius, prisimindamas, kad Lenkijoje leistos Vakarų autorių knygos, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto romanai, Lietuvoje džiugindavo pavargusius nuo Sovietų Sąjungoje leidžiamų vertimų.

Rašytojas vardija dalykus, kuriuos aptarė su savo kartos lenku: mėgstamą muziką, skaitytas knygas, papročius, kurių tekdavo laikytis vienoje ir kitoje šalyje. „Lietuvio ir Lenko pokalbyje“ H.Kunčius rašo: „Negaliu nepaminėti, kad knygos Vilniuje ėmėmės taikos metu, o pabaigėme kaip tik tą dieną, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktas net didžiausiam skeptikui nebekėlė abejonių. Galbūt todėl, kaimynystėje žūstant žmonėms ir vis giliau įsismelkiant artėjančios katastrofos jausmui, kai kurias lietuvių ir lenkų santykius liečiančias problemas ėmiau vadinti dekoratyvinėmis.“

„Nejautėme nei noro, nei polinkio diskutuoti, pavyzdžiui, dėl Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos kovų Lietuvoje. Nesinorėjo aitrinti tų žaizdų, stengėmės labiau žiūrėti į dabartį, – „Veidui“ sakė H.Kunčius. – Man, kaip rašytojui, svarbu tai, kas vyksta čia, o ne, tarkime, Vokietijoje. Man įdomūs tekstai tų žmonių, kurie yra iš mūsų regiono – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Daugelis mudviejų su Piotru pasvarstymų – iš tos bendros erdvės.“

„W“ iš kalbos neišmesi

Vis dėlto H.Kunčius pripažįsta, kad kalbant „natūraliai išlįsdavo lenkų reikalai Lietuvoje“, nors jis to vengdavęs: „Mano nuostata – reikia bendrauti. Tarkime, Poznanė – Kaunas, Varšuva – Vilnius, tačiau nereikia tapti Šalčininkų ar Seinų įkaitais. Žmonės lygūs prieš Dievą, tačiau ne visuomet galima surasti bendrą kalbą. Piotrui atrodydavo vienaip, man atrodydavo kitaip. Kildavo ir nesutarimų, tačiau jie buvo neesminiai. Kartais būdavo geriau nesikišti.“

H.Kunčius sako, kad Lenkijoje yra didelė grupė žmonių kuriems rūpi ir lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymas, ir lenkų kalbos dėstymas Lietuvos mokyklose, taigi raidės „w“ visiškai išvengti negalima. „Kai kurių temų kartais geriau neliesti, nes, žiūrėk, užsirausi ant kokio nors, kuris, atrodo, ir dvi rankas turi, ir dvi kojas, o jo viduje – viduramžiai“, – taip rašytojas apibūdina „pamatinių vertybių“ sergėtojus.

„Lenkija yra didžiulė, – primena H.Kunčius, – kultūrinės įtakos ten labai įvairios, kultūriniai laukai labai skirtingi. Krokuva vienokia, Ukrainos pasienis kitoks. Apie Varšuvą mano draugė profesorė Anna Nasiłowska sakė, kad tai vienintelis miestas, kuriame galima gyventi. Visur kitur esama vietinių kultūrinių ypatybių, kurios kartais varžo. Varšuva – atviras miestas. Pavyzdžiui, Krokuva turi savų tradicijų. Pažįstu ten žmonių, kurių protėviai gyvena Krokuvoje nuo XVI a. Kokiam nors atvykėliui sunku integruotis į tokią bendriją – jo klausia, ko jis čia atvažiavo.“

H.Kunčius juokauja: kartais atrodo, kad lenkų dėmesys nostalgiškai susitelkęs į Vilnių: besisvečiuojantys literatai nelabai noriai važiuoja į Kauną, Šiaulius, kitus Lietuvos miestus, nors Lietuva plati, kad ir nedidelė, – šalyje ne vien Vilnija.

Adamas Michnikas H.Kunčiaus ir P.Kę­pinskio knygos įvade rašo: „Lietuvių pusėje – panašu – dominuoja giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas ir įtarumas; lenkų pusėje – neišmanymas. Tas neišmanymas daro mus, lenkus, neatsparius manipuliacijoms ir prietarams; lietuviškas įtarumas veda prie stereotipų gilinimo. Todėl lietuvio ir lenko dialogas padeda pažinti pašnekovą, padeda taip pat suprasti ginčo priežastį tiems, kurie įsiklauso į dialogą.“

Lietuvių įtarumą gali pakurstyti tai, kad knygos autoriai knygos lenkiškame pavadinime surašyti nepaisant kaip akies vyzdys saugomos lietuviškos abėcėlės tvarkos: H.Kunčius paminėtas pirma P.Kępinskio. Lenkiškai Lietuvis (Litwin) pagal abėcėlės tvarką eina pirma Lenko (Polak), bet negi verčiant į lietuvių kalbą reikės paisyti lietuviškos abėcėlės – rašyti Lenką pirma Lietuvio, pastarąjį tautvardį užrašant mažąja raide, kaip reikalauja lietuviška vardų rašymo tvarką, prilygstanti šventraščiui. Ar tik neteks lietuviams šiek tiek sulenkėti, įgauti A.Michniko minimos lenkiškos savybės – neišmanymo. Tada netvarkingai parašytas pavadinimas „Lietuvio ir Lenko pokalbis“ atrodys simetriškas ir grakštus.

Herkus Kunčius

Ištrūkti, nors ir trumpam, į Vakarus didelių vilčių nepuoselėjome. Galimybės ten patekti, kaip supranti, gyvenant už geležinės uždangos buvo minimalios. Devintojo dešimtmečio viduryje, kada sugrįžau iš sovietų kariuomenės, tęsiau mokslus Dailės institute. Vasaromis – tai buvo neįtikėtinas stebuklas – mėnesiui vykdavome į VDR atlikti praktikos, o kolegos iš Leipcigo universiteto atvažiuodavo pas mus.

Kas kartą, atsidūręs Rytų Berlyne, eidavau it piligrimas prie Brandenburgo vartų, kur nostalgiškai žiūrėdavau, kaip už sienos – Vakarų pusėje – nerūpestingai sukasi Velnio ratas… Ir vis dėlto, prasidėjus „perestroikai“, 1989 metų vasarą su draugu ryžausi avantiūrai. Susiveikę iškvietimą ir gavę užsienio pasus, patraukėme į Vengriją, iš kurios ketinome patekti į Austriją. Apsirūpinę keliais vandens siurbliais, kuriuos vos išlipę iš traukinio pardavėme Budapešte mūsų laukusiam biznieriui, patraukėme į Šoproną, ten turėjome nelegaliai pereiti Vengrijos ir Austrijos sieną.

Tačiau Šoprone, pamatę tūkstantinę rytų vokiečių minią, pasiryžusią kaip ir mes emigruoti, ėmėme dvejoti. Atsidūrus tarp nepatraukliai diktų merginų, apšepusių jaunuolių su monumentaliomis kuprinėmis ant pečių, noras pasilikti svetimoje šalyje išblėso, o mintis drauge su jais kelis mėnesius – o galbūt ir metus – gyventi perbėgėlių stovykloje nebeatrodė tokia patraukli, kada atsisveikinę su tėvais lipome į traukinį Leningradas–Budapeštas. Tad pasitarę sugrįžome į Budapeštą. Ten už parduotus siurblius išsinuomojome prašmatnų butą ir trejetą mėnesių lėbavome. n

Piotras Kępinskis

Lenkų muitininkai taip pat buvo profesionalai. Išimčių, žinoma, būdavo. Devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą skridau į Vakarus – į Romą. Keliems mėnesiams. Mano tėvas ten mane siuntė. Jo bičiulis buvo Lenkų namų via Cassia direktorius. Iš Poznanės į Varšuvą nuvažiavau kažkokiu lėtu traukiniu (keturias valandas?), paskui Okęcių oro uostas, ten kontrolė, mano bagaže – vien keisti dalykai. Kai kuriuos buvau paslėpęs kosmetinėje. Ponios kontrolierės viską surado. Ir kai tą pamačiau, pamaniau – galas, nenuvešiu šito ir bus siaubingai gėda. Tokia scena: ponios apžiūrinėja knygas ir nieko nesako, galvoju – OK. Laukiu, ką suras toliau. Ir jos randa, kas buvo: čia sidabrinis medalis su Jonu Pauliumi II, ten vertinga moneta, albumas, knyga… Viskas dovanoms. Žiūriu. O jos viena kitai tai rodo ir kalba, kad gražiai padaryta. Klausia, iš kur tai turiu. Atsakau, kad tėvai įdavė. Kur tai galima nusipirkti? Neprasilenkdamas su tiesa atsakau, kad neturiu supratimo. Nes juk šito negalima buvo nusipirkti. Nusivylusios. Slepia viską ten, kur buvo. Ir viena iš jų sako: grįšite? Ir tai buvo viskas. O kita kažkaip liūdnai manęs klausia, ar ilgam skrendu į Romą. Atsakau, kad keliems mėnesiams. Turbūt trims.

Pirmadienį, liepos 7 d., Vilniuje įsibėgės šeštasis Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, kurio metu bus ieškoma būdų, kaip užauginti verslius naujosios kartos atstovus. Šių metų forumas savo dalyvius pasitiks šūkiu “Mintys. Žodžiai. Darbai” ir sieks dalytis idėjomis, kaip kurti Lietuvos pažangą, bei pateiks konkrečių rekomendacijų dėl jų įgyvendinimo.
Kaip teigia renginio sumanytojas ir organizatorius Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, 2014 m. forumo tema padiktuota visuomenėje vykstančių realijų, todėl daug dėmesio bus skiriama Lietuvos ekonomikos ateičiai, pranešėjai ir dalyviai sieks atsakyti į klausimus, ko reikia, kad Lietuvos ekonomika taptų inovatyvi ir socialiai atsakinga. Taip pat organizatoriai žada, kad renginio metu veiks interaktyvios darbo grupės, kuriose bus išgrynintos opiausios verslo, ekonomikos bei švietimo politikos aktualijos.
Liepos 10–13 d. vyks jau antrasis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas. Keturias dienas truksiančio verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalio tikslas – skatinti Lietuvoje ir užsienio šalyse gyvenančio lietuvių jaunimo bendravimą ir bendradarbiavimą. Pranešimus skaitys ir diskusijose dalyvaus pusantro šimto žinomų šių įvairių sričių atstovų. Tarp jų – milijardinės korporacijos “Allied Wallet” generalinis direktorius Andy Khawaja, Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius Ainius Lašas ir daugelis kitų verslo bei mokslo pasaulio autoritetų.
Pasaulio lietuvių sąjungos pirmininko ir renginio iniciatoriaus Kęsto Pikūno teigimu, šis renginys skatina visuomenės pilietiškumą ir vienija po visą pasaulį pasklidusius lietuvius: “Vien tai, kad žmonės turi galimybę susieiti ir pabendrauti, kuria pridėtinę vertę.”
Renginyje įžvalgomis apie asmeninio verslo kūrimą dalysis pasaulyje žaibiškai išpopuliarėjusios vaizdo redagavimo programos “Pixelmator” vienas įkūrėjų Aidas Dailidė, neseniai gyventi į Lietuvą sugrįžęs “Teo LT” generalinis direktorius Kęstutis Šliužas ir Omano sultonato garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė.
Kiti pranešimai ir diskusijos apims nacionalinio saugumo, aukštojo mokslo, inovacijų įtakos verslui, asmeninio verslo steigimo, Lietuvos vaidmens pasaulyje, meno kūrėjų ir elektroninės erdvės santykio, visuomenės tolerancijos temas. Renginyje vyks susitikimai su sėkmingą karjerą įvairiose srityse padariusiai lietuviais.

Nepaisant devynerius metus trunkančios narystės Europos Sąjungoje, lietuviai iki šiol dažnai laikomi netapę tikrais europiečiais. Kitaip tariant, formaliai mes žinoma esame europiečiai, tačiau Lietuvoje labai dažnai nėra vadovaujamasi europinėmis vertybėmis.

Esame Europos Sąjungoje, bet dar netapome europiečiais. Tai dažnai kartojama frazė, kuria siekiama parodyti, jog Lietuva dar nėra brandi bendrijos narė. Tarptautinėse institucijose pripažįstama, kad mūsų valstybei pavyko įgyvendinti pagrindinius tikslus, iškilusius po Sovietų Sąjungos griūties: sukurti funkcionuojančią demokratinę valstybę, kurioje būtų vadovaujamasi teisės viršenybės principais, ir įdiegti laisvosios rinkos koncepcija paremtą ekonomikos modelį. Akivaizdu, kad formaliajame lygmenyje vadinamųjų europinių normų perėmimas, pritaikant teisės aktus prie tarptautinio reguliavimo, įvyko. Be to, per nepriklausomybės dvidešimtmetį išaugo ekonomika, atsivėrė sienos darbo rinkos, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui, sėkmingai įsilieta į ES politikos krypčių kūrimo procesą. Kitaip tariant, Lietuva sėkmingai perėmė naujas žaidimo taisykles.
Nepaisant to, vertinant daugelį rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, o kai kuriais aspektais nusileidžia ir panašiomis aplinkybėmis iš už geležinės uždangos iškilusioms kaimynėms. Kitaip tariant, nors Lietuva per nepriklausomybės dvidešimtmetį pažengė labai toli ir kartu su Latvija bei Estija buvo tituluojama „Baltijos tigre“, pastaroji finansų krizė atskleidė, kad Estija Lietuvą aplenkė gana stipriai. Ši mūsų sesė, pritaikiusi prof. Zenono Norkaus apibrėžtą „šoko terapiją“, sugebėjo greičiau perimti europietiškas idėjas ir reformuoti daugelį valstybės valdymo sričių.
Vertinant Lietuvos europietiškumą ir ypač kylančias problemas neretai teigiama, kad kliūtimi visapusiškai šalies pažangai tampa tradicinių vertybių akcentavimas ir nenoras atsiverti Vakaruose dominuojančioms idėjoms. Kitaip tariant, europiečiais tapsime tik tada, kai perimsime ne tik ekonomines ar socialines, bet ir kultūrines, vertybines taisykles, tolerancijos sampratą ar šeimos modelį. Bet ar būtent tai ir yra europietiškumo matas?

Akivaizdi ekonominė pažanga

Lietuva tapo Europos politinės šeimos dalimi ta prasme, jog priėmė ir adaptavo vakarietiškas taisykles verslo ir bendrai finansų sektoriuje, tapo atvira užsienio investicijoms (akivaizdžiausi to pavyzdžiai – didžiųjų Skandinavijos bankų ar telekomunikacijos įmonių atėjimas į Lietuvą). 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, tiesioginės užsienio investicijos išaugo pusantro karto, o lyginant 2003-2007 m. laikotarpį, iki krizės pradžios, investicijų srautas išaugo beveik tris kartus. Statistikos departamento duomenimis, TUI iš Europos Sąjungos šalių 2003-aisias metais sudarė 10,48 mlrd. Lt, tuo tarpu 2012-aisias – jau 32,14 mlrd. Lt, o 1997-aisiais TUI tesiekė 2 mlrd. Lt. Lyginant su bendru TUI Lietuvoje, ES šalių investicijos sudaro tris ketvirtadalius viso investicijų srauto.
Be abejo, iš ES valstybių į Lietuvą ateinančios kompanijos „atsineša“ ir vakarietiškas žaidimo taisykles, todėl tai tik prisidėjo prie vakarietiškos verslo aplinkos kūrimo. Švedijos prekybos ir investicijų tarybos „Business Sweden“ atliktame tyrime konstatuojama, jog Baltijos šalys yra iš esmės geras regionas verslo plėtrai. Tarp įvardijamų pranašumų: kvalifikuoti darbuotojai, sąlyginai žemi veiklos kaštai, geros mokesčių sistemos ir geografinė padėtis.
Anot tyrimą atlikusios tarybos vadovo Rytų Europai ir Turkijai Manto Zalatoriaus, nors atitinkamai 46 proc. ir 21 proc. respondentų Lietuvoje ir Estijoje įvardijo, kad egzistuoja korupcija, per pastaruosius trejus metus tiesiogiai su ja susidūrė atitinkamai 15 ir 5 proc. apklaustųjų. Dažnai Estijos buvimas žingsniu priekyje aiškinamas tuo, jog didelę įtaką turi mentališkai, kultūriškai ir net lingvistiškai artima kaimynė Suomija: sukauptos Suomijos TUI Estijoje sudaro net 23 proc. visų Estijos TUI. Nors per pastaruosius metus Švedija Lietuvoje savo investicijų dalį ženkliai padidino, tai per mažas laikotarpis, kad tokį žingsnį būtų galima įvertinti kaip įsitvirtinimą.
Nepaisant to, „Danske bank“ vyresniosios analitikės Baltijos šalims Violetos Klyvienės teigimu, įvairiais skaičiavimas pripažįstama, jog ES finansinė nauda Lietuvai yra akivaizdi ir dėl finansinės paramos Lietuvos BVP augo 2 proc. sparčiau nei prognozuota. O anot prof. Ramūno Vilpišausko, nors Estija daugeliu rodiklių lenkia Lietuvą, abejojama, ar šis skirtumas yra esminis.

Energetikos politika: kuo daugiau Europos, tuo geriau

Energetikos srityje Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos ir rusiškų žaidimo taisyklių. Tad neabejotinai vienas pagrindinių ir svarbiausių Lietuvos prioritetų – elektros bei dujų rinkos sukūrimas, kuris galbūt reikš alternatyvių šių energetikos išteklių šaltinių atsiradimą, o tai automatiškai lemtų mažesnes žaliavų kainas, padidintų Lietuvos konkurencingumą bei sumažintų priklausomybę nuo Rusijos įtakos, kuri tebėra pagrindinė šių žaliavų tiekėja. Tačiau politikos ekspertai pabrėžia, jog Lietuvos energetikos ūkio pertvarka iš principo nevyktų, jeigu Europos Komisija nebūtų patvirtinusi šiuo metu įgyvendinamo Trečiojo energetikos paketo, kuriuo numatoma išskaidyti vertikaliai integruotą monopolininką.
Pripažįstama tai, kad Latvija ir Estija už dujas, gaunamas iš „Gazprom“ moka mažiau, nes Trečiąjį energetikos paketą įgyvendina lėčiau – netiesioginių užuominų apie galimas nuolaidas mūsų šaliai atidedant paketo įgyvendinimą Lietuvai pernai užsiminė dujų giganto vadovai. Todėl šiuo aspektu Lietuvai yra itin naudinga perkelti problemą į ES lygmenį. Be jokios abejonės Lietuva derybose su Rusija negali būti lygiavertė, tačiau klausimą perkėlus į ES darbotvarkę ir derantis „vienu balsu“, pasiektas rezultatas gali viršyti lūkesčius. Dar daugiau, ES institucijų lygmenyje įtvirtinus kaip prioritetinius Lietuvai itin svarbius projektus, atsiveria galimybės jų įgyvendinimui siekti ES paramos.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog net ir ekonominės integracijos klausimais formulė „daugiau Europos Lietuvoje“ nebūtinai veikia vien tik pozityviai: ES institucijose kylančios iniciatyvos dėl mokesčių harmonizacijos ar bankų sąjungos gali itin neigiamai paveikti mažųjų valstybių ekonomikas bei sulėtinti potencialų jų augimą. Vis dėlto, normų perėmimo klausimas tampa dar aktualesnis kalbant apie europietiškąją tapatybę.

Kelias į europietišką tapatumą

Kai Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis praėjusio amžiaus pabaigoje skambiai pareiškė: „Norime, kad Europos Sąjunga virstų Jungtinėmis Europos valstybėmis“, buvo akivaizdu, jog šis tikslas neįgyvendinamas vien per pragmatinį ir ekonominį valstybių suartėjimą. Apskritai idėja ne tik apie ekonominę, bet ir politinę žemyno sąjungą gyva nuo pat integracijos proceso pradžios – ją dar 1950 m. išsakė Europos anglių ir plieno deklaraciją, iš esmės paklojusią pamatus integracijos procesui, paskelbęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas. Jis vylėsi, jog Senasis žemynas galiausiai sukurs federaciją ir tokiu būdu išspręs šimtmečius kamavusias problemas: užkirs kelią konfliktams, sukurs tautų bendrumą ir paskatins ekonominį augimą.
Dėl globalizacijos, atvirų sienų ir neregėtai išvystytų keliavimo galimybių, bendrų mokslo programų, tautų maišymosi bei kitų aplinkybių nacionalinės valstybės nebėra tokios svarbios bei išskirtinės, kaip anksčiau. Kitaip tariant, teigiama, jog kuriasi politiniam suvienijimui būtina europietiška tapatybė ir identitetas. Tai buvo realizuojama ir praktikoje: jau 1992 m. Mastrichto sutartyje minima europiečio pilietybė, kurią greta nacionalinės turi visų 27 šiuo metu ES valstybių piliečiai. Dėl to gyventojai laisvai keliauja po bendrijos šalis, gali kreiptis į bet kurios ES šalies atstovybę trečiosiose šalyse, dalyvauti įvairiose programose. Tapatybę stiprina ir bendri simboliai: ES vėliava, himnas, taip pat standartizuoti dokumentai.
Visgi jei ekonominė integracija per šiuos dešimtmečius vyko pakankamai sklandžiai, tai europietiškoji tapatybė vis dar susiduria su sunkumais. „Eurostat“ apklausų duomenimis, ES gyventojai save iki šiol tapatina su nacionalinėmis valstybėmis (38 proc.) arba pirmesne laiko nacionalinę, o ne europietišką tapatybę (49 proc.). Tuo metu išskirtinai europietišku identitetu vadovaujasi vos 3 proc. gyventojų.

Prieš kurį laiką buvo paskelbtas šūkis „Lietuva – drąsi šalis!“ O man darosi labai liūdna, kad dabar jau labiau tiktų paskelbti kitą šūkį: „Atleisk, pasauli, Lietuva – silpnųjų šalis“.

Kažkada poetas Antanas Venclova taip rašė apie Lietuvą: „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis, gintariniai krantai ir sena Palanga… Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs, smėly plakas pavargusi marių banga…“ Visas eilėraštis taip ir užliūliuoja ramybe, sukurdamas, atrodo, taikingos ir svajingos šalies įvaizdį. Nejučia imi pamiršti visas negandas, atsipalaiduoji ir įtiki, kad kitos tokios tolerantiškos šalies šioje Žemėje ir nerasi.
Deja… Mat lietuviai ir kitokiomis eilėmis save bei savo šalį piešė. Jau vien ką reiškia eilės apie tuos „dūmojančius barzdočius“, kurie „galanda kirvius, kalavijus aštrius“? O kaip su tais, kurie kviečia balnoti žirgus, nes „reiks priešą teriot“? Tai ir imi įsiklausyt į tokius kaip Melas Gibsonas, kuriam lietuviai kažkodėl vis dar „aštriadančiai“ banditai, tykantys taikių žmonių su beisbolo lazdomis rankose.
Kažkodėl? Ties šiuo žodžiu ir susimąsčiau. Susimąsčiau, nes kažkaip nejučia suvokiau, kad mes kartais nieko kita nedarome, o tik bandome visiems įrodyti esantys vis dar tie patys viduramžiškieji riteriai, ne tik galintys apginti savo šalį nuo visokio plauko užpuolikų, tačiau ir bet kada pajėgsiantys savo žirgus Juodojoje jūroje pagirdyti. Tik kažkaip nesusimąstome, kad riterių visokių būna ir nuo balno jie taip pat skaudžiai krinta. Ir tada jau ne Kęstutį ar Vytautą, bet Don Kichotą pasauliui galime priminti.
Vasario pabaiga ir kovo pradžia tokiu donkichotiškumu ir buvo nuspalvinta. Kažkaip nepamenu, kada tiek agresijos visose gyvenimo srityse išlieta buvo. Galbūt skaitytojas nesutiks, manydamas, kad veltui bandau dramą sukurti, bet vis dėlto manęs toks jausmas neapleidžia. Kur pažvelgsi – vis apie tai…
Kad ir valstybėje. Ruošiamės švęsti Kovo 11-ąją, bet dėl nesuprantamų priežasčių įsiveliame į kažkokius beprasmius ginčus dėl „tautinio jaunimo“ eitynių. Leisti… Neleisti… Kur leisti? Niekaip nebuvo įmanoma suprasti tokio valdžios ir teisėsaugos blaškymosi. Juk, atrodytų, taip paprasta pasidomėti šūkiais ir už jų slypinčiomis idėjomis, kad taptų aišku, jog slypi ne patriotizmas, bet nacizmas, netolerancija kitų tautų ar kitokios odos spalvos žmonėms. Ir manęs neįtikins judėjimo lyderis, švystelėjęs tikrą demagogijos perlą, sakydamas, kad šūkyje „Lietuva – lietuviams!“ reikia įžvelgti kitą pusę – mat ten slypi paslaptinga potekstė „Lietuviai – Lietuvai!“ Tai gal, gerbiamasis, taip tiesiai ir sakykime, o ne slėpkime, kad kiti atspėtų, kas norėta pabrėžti? Ne kokioje viktorinoje esame. O jei jau norite Lietuvą apginti, tai gal geriau lietuviškumą į lenkiškuosius rajonus pavėžėkite ir padėkite vietos pareigūnams lenkiškus gatvių pavadinimus nuo namų nusirankioti.
Taigi teisėsauga ir valdžia pasirodė visai bedantė aiškioje agresyvios grėsmės akivaizdoje. Užtai kokia ji ryžtinga buvo, kai reikėjo susitvarkyti su grupe moterų, panorusių namuose gimdyti. Kratos, apklausos, kaltinimai prekyba vaikais ir net kanibalizmo tikimybė! Net šiurpas per nugarą eina. Bet bėda ta, kad nė vienas kaltinimas neatrodo sveikam protui pritinkantis. Galime pritarti ar nepritarti šių moterų norui, bet negalime išsigalvoti nesąmonių vien tam, kad būtų sutriuškinta kitokia nuomonė. Bet kur kitur teisėsauga gaus savo drąsą įrodyti, jei ne „ryžtingoje“ kovoje su bejėgėmis moterimis.
Ir ne tik su jomis. Draugas papasakojo turėjęs nelaimę prarasti telefono aparatą klube ar grįždamas iš jo, nes pareiškime policijai parašė, jog manė, kad jis pavogtas. Galiausiai telefonas atsirado, tiksliau, tik jo kortelė, kurią atnešė taksi, kuriuo nelaimėlis grįžo namo iš klubo, vairuotojas, bet po to nutikęs susitikimas su „policijos tyrėjais“ (rašau su kabutėmis, nes kitaip negaliu įvardyti tų monstrų) mano draugui įsimins ilgam. Agresija, grasinimai smurtu ir kitokios „švelnios“ poveikio priemonės, kurias jam teko patirti, pasirodo, buvo susijusios su kaltinimu davus „melagingus parodymus“ – telefono aparatas mat buvo pamestas, o ne pavogtas! Ir koks gi skirtumas, kad taksi vairuotojas atnešė tik kortelę, kas bepasidomės, kur pats aparatas nukeliavo?
Tai jei agresija svaidosi teisėsauga, ko laukti iš paprastų piliečių? Ir koks skirtumas, kad vos ne tarptautinį skandalą sukeliame, bet kokie didvyriai jaučiamės! Čia aš vėl apie garsųjį incidentą po Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Realo“ rungtynių, kai du broliai latviai užpuolė ispanų krepšininką Rudy Fernandezą. Ar jau pasiekėme dugną, jei imame didžiuotis ir džiaugtis, kad mūsų garbę primityviausiais būdais ginti (o gal teršti?) ima du atitinkamo lygio piliečiai?
Įdomiausia, kad šie veikėjai net Lietuvos pilietybę gavo, o šokėja Isabella Tobias, kuri iš tikrųjų gintų Lietuvos garbę, prezidentei, deja, nepasirodė tinkama tapti mūsų šalies piliete. Bet ko tikėtis iš prezidentės, kuri prieš Kovo 11-osios eiseną viešai pareiškia, kad „tautinis jaunimas“ yra patriotai ir nieko bendra su nacionalistine ideologija neturi? Tai ar agresija jau tampa mūsų valstybės ideologija?
Tada nesistebėkime ir tuo, kad viešumoje tampa įprasta paskleisti niekieno neįrodytus gandus ar kaltinimus bet kokiam žmogui, kad ir politikui. Kaip kad atsitiko, kai vieno dienraščio redaktorius paskelbė, kad DP lyderis yra užkietėjęs kokainistas. Ir niekam nepasirodė keista, kad žurnalistas susilygino su gatvės rėksniais, kurie vienas kitą apšaukia „durniais“ ar dar kokiais epitetais. Visi ėmė paskleistą gandą entuziastingai svarstyti, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kad į pagalbą jau pasitelkiamos diagnozės.
Tai gal ir man tada galima būtų paskelbti, kad, pavyzdžiui, koks nors veikėjas yra narcizas, kuriam bent jau psichologinė pagalba oi kaip reikalinga būtų? Iš TV ekranuose besivaipančiųjų ar Seimo koridoriuose vaikštančiųjų netrumpas sąrašėlis susidarytų… Ir ką? Bent jau žinau, kad mano kompetencija, nei minėto žurnalisto, šiuo klausimu tikrai didesnė.
Būtų juokinga, bet, deja, liūdna. Agresija – silpnųjų žaislas. Už jos slepiasi tie, kurie bijo, nepasitiki savimi, todėl siekia sumenkinti kitus, net ir pasitelkdami gaujas savo vertei pakelti… Jau kurį laiką skelbiama, kad Lietuvoje agresija svaidosi vaikai ar paaugliai, bet atrodo, kad agresija iš tikrųjų tampa valstybės politikos dalimi.
Prieš kurį laiką buvo paskelbtas šūkis „Lietuva – drąsi šalis!“ O man darosi labai liūdna, kad dabar jau labiau tiktų paskelbti kitą šūkį: „Atleisk, pasauli, Lietuva – silpnųjų šalis“.

Jau kurį laiką skelbiama, kad Lietuvoje agresija svaidosi vaikai ar paaugliai, bet atrodo, kad agresija iš tikrųjų tampa valstybės politikos dalimi.

Geriausiuose užsienio universitetuose studijuojantiems lietuviams teks patiems susikurti galimybes siekti karjeros Lietuvoje.

Vasario pradžioje lankantis Jungtinėje Karalystėje teko daug bendrauti su ten įsikūrusiais mūsų tautiečiais. Tiek su tais, kurie, turėdami Lietuvos universitetų diplomus, dabar Anglijoje dirba nekvalifikuotus darbus – nuo auklių iki statybininkų, tiek su keliais aukšto lygio finansų ir inžinerijos specialistais, kurie Londone dirba su pasaulinio lygio projektais ir sėkmingai kyla karjeros laiptais. O kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo Kembridžo universitetas ir ten numatytas interviu su jo vadovu bei lietuvių studentais, teko nemažai pabendrauti ir su jais.
Tenka apgailestauti, kad daugelio šių lietuvių artimiausiuose planuose Lietuvos nėra, nepaisant to, kaip skirtingai yra susiklosčiusios jų gyvenimo ir atvykimo į Angliją istorijos.
Pradėkime nuo pirmosios ir gausiausios grupės – nekvalifikuotus darbus svetur dirbančių mūsų tautiečių. Jų grįžimo galimybės ypač priklauso nuo ekonominių sąlygų Lietuvoje, kitaip tariant, grįžti į tėvynę juos galėtų paskatinti nebent ryškus gyvenimo pagerėjimas Lietuvoje arba ryškus pablogėjimas užsienyje. „Dauguma lietuvių stebi, kas vyksta Lietuvoje. Deja, kol kas neatrodo, kad čia reikalai labai gerėtų“, – sako anglams būstus remontuojantis lietuvis Kostas, Londone gyvenantis jau vienuolika metų.
Jis mąsto paprastai: Londone gali nesunkiai uždirbti kokius du tūkstančius svarų ir labai neblogai gyventi – skaniai valgyti, nueiti į teatrą, keliskart per metus pakeliauti. „O ką Lietuvoje gali sau leisti už du tūkstančius litų? Ne kažin ką. O ir tiek uždirbti ne kiekvienam pavyksta“, – dėsto apdailininkas Kostas. Jo prognozės vienareikšmiškos: lietuvių emigracija turėtų sulėtėti, tačiau naujosios Vyriausybės lūkesčiai kaip nors prisišaukti mūsiškius atgalios jam atrodo nepagrįsti.
„O ir kam Lietuvai mūsų reikia? Darbo čia visiems vis tiek nebus“, – klausia kita Anglijos lietuvė Ilona, dirbanti kavinukėje netoli Vestminsterio katedros. Ji neseniai kelioms dienoms buvo parvykusi į Lietuvą ir padarė išvadą, kad čia niekas nepasikeitę: algos mažos, kainos – žvėriškos. „Neįsivaizduoju, kaip jūs ten pragyvenate“, – neatsistebi Ilona.
Kitai lietuvių grupei, karjerą Anglijoje darantiems specialistams, iš kurių dažnas mokslus jau yra baigęs užsienyje, rūpi ne tiek būsimo atlyginimo dydis (nes, anot jų, ir Lietuvoje turėdamas gerą išsilavinimą gali neblogai uždirbti), kiek karjeros galimybės ir gyvenimo kokybė. Jie lygina, ką šiuo požiūriu gali gauti Vilniuje ir Londone, ir tada renkasi. Kol kas dažniau – Londoną nei Vilnių, nes Lietuvoje jiems trūksta ir visada trūks didelių tarptautinių įmonių, stambių projektų, galimybių gyventi tarptautinį gyvenimo būdą ir kalbėti keliomis kalbomis.
Ateis metas, kai visus „už“ ir „prieš“ ant svarstyklių dėlios ir gabiausias Lietuvos jaunimas, šiuo metu studijuojantis Kembridže, Oksforde ir kituose geriausiuose universitetuose. Kembridžo universiteto vicerektorius Leszekas Borysiewiczius interviu „Veidu“ sakė, kad jei Lietuvoje studentai nematys galimybių dirbti aukščiausiu lygiu ir tobulėti, jie negrįš, kad ir kaip to norėtų.
Nebent patys grįžę susikurs tokias galimybes. Iš tiesų, juk kaip tik tam ir gali praversti jų žinios, įgytos sunkiu darbu universitetuose, į kuriuos patenka tik išrinktieji. Šito Lietuvai, sunkiai besiskinančiai kelią pažangiausių Europos valstybių link, šiuo metu labiausiai ir reikia. To ir norėtųsi palinkėti.

Kas jie, įtakingiausi lietuviai, ir kaip pasireiškia jų įtaka? „Veidas“ jau septintą kartą skelbia Lietuvos įtakingiausiųjų sąrašą: septyniasdešimt asmenybių, kurių veiksmai ar sprendimai labiausiai veikia mūsų gyvenimą.

Pasaulyje šiandien nėra galingesnių už JAV prezidentą Baracką Obamą, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ar Rusijos valstybės vadovą Vladimirą Putiną, kuriuos įtakingiausiais pasaulio žmonėmis neseniai pripažino „Forbes“ žurnalas, o iš trijų milijonų lietuvių šiuo metu nėra reikšmingesnės ir įtakingesnės asmenybės už Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. „Veido“ apklausoje dalyvavę elito atstovai – Seimo nariai, viceministrai, savivaldybių merai, aukščiausio rango valstybės tarnautojai bei didžiųjų verslo organizacijų vadovai jau ketvirtus metus iš eilės įtakingiausiu Lietuvos žmogumi išrinko D.Grybauskaitę.
Apklausos dalyviai taip pat išskyrė ir kitus įtakingus politikus, verslo bei visuomenės veikėjus – lietuvius, kurių sprendimai ar viešai išreikšta nuomonė daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimui.

Nukreipė savo įtaką kovai su politikos sukčiumi V.Uspaskichu
„Nekyla jokių abejonių – D.Grybauskaitė yra įtakingiausias Lietuvos žmogus“, – teigia politologas Vytautas Dumbliauskas.
Dauguma ligšiolinių Lietuvos prezidentų buvo visuomenėje populiarūs politikai, laikomi labai įtakingais žmonėmis, ir tai galima vadinti tam tikru mūsų šalies fenomenu. Tačiau D.Grybauskaitė išsiskiria iš visų savo pirmtakų principingumu, tvirtu charakteriu ir veiklumu – to trūko kitiems valstybės vadovams.
Prezidentė ne kartą pademonstravo savo įtaką bendraudama su kadenciją baigusio Seimo dauguma, kuri jai kone besąlygiškai paklusdavo (buvo atmesti tik keli prezidentės veto). D.Grybauskaitės įtaką visi pamatė ir po pastarųjų rinkimų – prezidentė greitai pastatė „į vietą“ politikos sukčių Viktorą Uspaskichą ir pasiekė, kad teisiamos Darbo partijos vadovas netaptų Seimo pirmininku ar ministru, taip pat iš naujosios Vyriausybės išbrokavo ištikimiausius jo bendražygius – Loretą Graužinienę, Virginiją Baltraitienę ir Kęstutį Daukšį, nors už tai sumokėjo savo reitingais.
„Manau, kad jos įtakingumo pagrindas yra viešojoje nuomonėje susiformavęs daugumos lūkesčius atitinkantis vaizdinys – tai ta, kuri nubaus kaltus. Tačiau kai D.Grybauskaitė imasi tarpininkauti konservatoriams ir jų Vyriausybei – reitingai krinta“, – komentuoja politologas Lauras Bielinis.
„Tačiau aš prezidentės vietoje daryčiau tą patį – negalima leisti, kad tokia tamsi asmenybė, kaip V.Uspaskichas, kažkoks suvirintojas iš Rusijos, šokdintų valstybę, – antrina V.Dumbliauskas. – Prezidentė turi tautos pasitikėjimą, tautos mandatą ir tuo naudojasi, kad pastumtų tiek V.Uspaskichą, tiek visą nešvarią jo partiją kuo toliau. Kaipgi suvirintojas tapo tokiu verslininku, ko apskritai jis ėjo į valdžią, kodėl kūrė partiją? Ir kodėl į politiką neina, tarkime, „Maximos“ savininkai? Manau, V.Uspaskichas ėjo į politiką, nes norėjo tiesiogiai daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje, siekdamas kažkokių tamsių tikslų. O D.Grybauskaitė deda visas pastangas, kad jam tai neišdegtų.“
Pasak V.Dumbliausko, galima diskutuoti tik dėl priemonių, kurias prezidentė pasirinko: kategoriškai pasakydama, kad teisiamos Darbo partijos neturi būti valdančiojoje koalicijoje, D.Grybauskaitė, futbolo terminais kalbant, įsimušė įvartį į savo vartus. „Be Darbo partijos koalicija buvo sunkiai įsivaizduojama, tad prezidentei būtų buvę geriau pasakyti tai šiek tiek kitaip: ne kad šios partijos „neturi būti“ valdančiojoje koalicijoje, o kad „neturėtų būti“. Taip D.Grybauskaitė būtų geriau išėjusi iš susiklosčiusios situacijos“, – komentuoja politologas.

A.Butkevičius įtakingas bus tol, kol išliks premjero poste
Apklausoje dalyvavę elito atstovai po D.Grybauskaitės didžiausią įtaką priskyrė nueinančios ir ateinančios Vyriausybių premjerams – po prezidentės sąraše eina Andrius Kubilius ir Algirdas Butkevičius. Šie politikai surinko labai panašų skaičių taškų, nors pirmasis jau nebe premjeras, o antrasis dar tik pradeda apšilti kojas.
Tai galima paaiškinti tuo, kad balsavimas vyko keičiantis valdžioms, antra vertus, daugelis apklaustų politikų teigė manantys, kad A.Kubilius išlaikys savo įtaką net ir būdamas opozicijoje, o A.Butkevičius, nors dabar jau griežia Vyriausybėje pirmuoju smuiku, dėl savo silpno charakterio įtaka buvusiam premjerui neprilygs.
„A.Kubiliaus įtakos pagrindas sietinas su gerai organizuota partine struktūra. Tai struktūros lyderis. Jei susilpnės partija – susilpnės ir A.Kubiliaus įtaka“, – mano L.Bielinis.
„A.Kubilius yra kitokio charakterio – jis daug žiauresnis už A.Butkevičių, bet jis ir negalėjo būti kitoks, ir galbūt kada nors ateis diena, kai mes dėkosime jam už tą žiaurumą. O A.Butkevičius, jei jam reikėtų kirsti, taip stipriai kirsti jau nesugebėtų“, – papildė V.Dumbliauskas.
Beje, praėjusių metų įtakingiausių žmonių sąraše Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas A.Butkevičius tebuvo vienuoliktoje vietoje. Tai rodo, kad neretai vien pareigos suteikia didelę įtaką, o asmenybės „svoris“ tėra antraeilis dalykas. Bet ir asmenybė reiškia daug. Politologų nuomone, premjero postas suteikia daug didesnę realią įtaką visuomenės gyvenime nei prezidento, todėl premjeras turėtų būti net įtakingesnis už valstybės vadovą. Tačiau asmeninės politikų savybės gali lemti, kad susiklostys ir atvirkščiai – tą mes ir matome Lietuvoje: turime stiprią prezidentę, bet ne tokį ryškų premjerą, nors reikia pripažinti, kad būtent nuo A.Butkevičiaus ir jo aplinkos dabar daugiausia priklausys, pagal kokias taisykles visi gyvensime.
„Ministras pirmininkas, jei Seimo dauguma yra drausminga ir stipri, tampa galingiausiu pareigūnu valstybėje. Bet ši dauguma nėra stipri, garantuoju, kad V.Uspaskichas vėl ką nors iškrės, – dabar jau aiškiai matyti, kad jis bijo kalėjimo“, – tvirtina V.Dumbliauskas.
Skiriasi asmenybės – skiriasi ir jų įtaka. Štai Valdas Adamkus buvo visiškai kitoks prezidentas, palyginti su D.Grybauskaite, ir jei jis dabar vadovautų Prezidentūrai, A.Butkevičiaus Vyriausybė būtų patvirtinta ir ministrų portfeliai išdalyti be jokio triukšmo. Vis dėlto V.Adamkus tebelaikomas gana įtakingu ir šiandien – kaip moralinis autoritetas, kurio žodis daug reiškia ir visuomenei, ir politikams. Dėl panašių priežasčių įtakingu tebelaikomas ir Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulis taip susimaišė, kad lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų jau rastume ir tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, ir tarp didžiausių bankų vadovų, ir tarp aukštų kitų valstybių politikų. Kurie jų savo talentu, profesiniais laimėjimais daugiausiai pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje pastarąjį dvidešimtmetį?

Vilniaus universiteto leidykla šiemet išleido Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Lietuvos istorija“. Paskutiniame jos skyriuje „Pabaiga, arba išbarstyti Lietuvos veidai“ autoriai primena apie Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonis, kurie perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms, ir kad pasauliui davėme daugybę garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybininkų, auklių, inžinierių. Lietuvos žmones emigracijos bangos išblaškė po visą pasaulį, bet ten, kaip pabrėžia istorikai, daugelio jų vardai tapo netgi geriau atpažįstami nei Lietuvos.
„Įsivaizduokime „idealiąją Lietuvą“, kurioje spektaklius ir filmus kuria ne tik Jonas Mekas ar teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, bet ir Robert Zemeckis (Robertas Zemeckis, gimęs Čikagoje 1952 m. lietuvio šeimoje), o juose vaidina seras John Gielgud (Džonas Gilgudas) ir Charles Bronson (Karolis Bučinskis). Visos šios pasaulinės teatro ir kino žvaigždės yra Lietuvos emigrantai arba kilusios iš jų šeimų. O kai pamatai po provincijos miestelį Tryškius vaikštantį Erkiulį Puaro – aktorių Davidą Suchetą – ir ieškantį savo protėvių Suchedowitzų, emigravusių per Turkiją į PAR, pagalvoji, kiek dar tokių vardų slepia Lietuva?“ – po pasaulį pabirusius ir ten profesinių aukštumų pasiekusius lietuvių emigrantus bei jų palikuonis naujoje „Lietuvos istorijoje“ vardija istorikai.

Užsienio šalyse išsibarstę 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių

Iš tiesų kai 1994 m. R.Zemeckis atsiėmė „Oskarą“ už režisūrinį darbą kuriant geriausią tų metų Holivudo filmą „Forestas Gampas“, per visą pasaulį apskriejo ir tas faktas, kad vieno geriausių Holivudo režisierių tėvas – lietuvis.
O šiemet už nebylųjį filmą „Artistas“ „Oskaru“ apdovanotas prancūzų kino režisierius Michelis Hazanavicius gimęs Lietuvos žydų šeimoje Paryžiuje.
Garsiojo detektyvo Erkiulio Puaro vaidmens atlikėjo D.Sucheto kraujo ryšys su Lietuva šiek tiek tolimesnis: aktoriaus senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos žydas, gyveno Kretingoje, vėliau – Memelyje (dabartinėje Klaipėdoje). Prieš porą metų D.Suchetas, ieškodamas savo šaknų, tikrai lankėsi Lietuvoje, o stovėdamas prie Tryškių žydų kapinių vartų nusistebėjo: „Toks mažas miestelis ir tokios didelės kapinės.“
Domėdamasis savo lietuviškomis šaknimis Lietuvoje yra lankęsis ir filmų „Pianistas“, „Australija“ bei kt. scenarijų autorius seras Ronaldas Harwoodas, kurio tėvas buvo plungiškis. Na, o rugsėjį Lietuvoje pradėto rodyti filmo „Kita svajonių komanda“, sujaudinančio žiūrovus iki širdies gelmių, režisierius Marius Markevičius yra šių dienų Amerikoje kylanti kino žvaigždė. JAV lietuvių šeimoje gimusio M.Markevičiaus filmas jau rodomas didžiausiose Amerikos kino salėse.
Per kelias didžiąsias emigracijų bangas pirma į JAV, vėliau – į Europos šalis Lietuva po pasaulį išbarstė tikrai daug reikšmingų asmenybių.
Tiesa, nei R.Zemeckis, nei R.Harwoodas ar daugelis kitų šiandieninių garsenybių, gimusių paprastose lietuvių emigrantų šeimose, šiandien lietuviškai nešneka ir apie šiandieninę Lietuvą žino nedaug. Amerikoje rastume nemažai net ir nemišrių lietuvių emigrantų šeimų, kuriose lietuviškai jau seniai nebekalbama.
Istorikui Algimantui Kasparavičiui tai visai neatrodo keista. Jis primena, kad vien tarpukariu, per 22 metus, į JAV dėl ekonominių priežasčių emigravo apie 105 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių didžioji dalis labai greitai „suamerikonėjo“. Tai patvirtina faktas, kad 1938–1939 m. užsidarė apie pusšimtį įvairaus pobūdžio lietuviškų organizacijų, veikusių Amerikoje, o priežastis buvo paprasta: lietuvių šalyje nesumažėjo, bet jie išmoko anglų kalbą, sėkmingai integravosi į vietines bendruomenes, ir šios organizacijos tapo nebereikalingos.
Pasak A.Kasparavičiaus, kita emigrantų banga, po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto pasitraukęs Lietuvos visuomenės elitas, kur kas labiau siekė išlaikyti lietuvybę, mat dauguma jų atvykę į šalį iš elito nukrito į patį žemiausią Amerikos visuomenės sluoksnį, o viltis ir laukimas, kada jie galės grįžti į atkurtąją Lietuvos valstybę ir vėl atsidurs sau deramoje vietoje, itin stipriai laikė lietuvybę.
Kad lietuviškai nekalba rašytoja Rūta Šepetys, pasaulyje išgarsėjusi savo romanu „Tarp pilkų debesų“, ar žymus JAV politikas senatorius Richardas Durbinas, taip pat turintis lietuviško kraujo, gal ir apmaudu. Galima ginčytis ir dėl to, ar daugelis šių asmenybių vadintini lietuviais, net jei jie patys save tokiais ir laiko. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad dėl savo talento, ambicijų, o kartais ir sėkmės šie žmonės garsina ir Lietuvos – savo arba tėvų tikrosios tėvynės vardą.
Skaičiuojama, kad užsienio šalyse gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ar iš Lietuvos kilusių asmenų. Tad vardyti visas iškiliausias kultūros, politikos, verslo ar sporto asmenybes, kurias su Lietuva visada sies jų lietuviška kilmė, net jei šie žmonės jau gimė ne Lietuvoje ir jų tėvai nebemokė jų lietuvių kalbos, būtų galima labai ilgai. Kaip pripažįsta organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vadovė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė, apie daugelį šių žmonių Lietuvoje mažai kam žinoma. Dažnas jų laiko save lietuviu, bet savo karjeros viršūnę pasiekė negyvendami Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino Johnny Unitą, arba Joną Jonaitį, kuris Amerikoje buvo tapęs tikra amerikietiškojo futbolo legenda – jis amerikiečiams buvo lyg Arvydas Sabonis lietuviams, – sako D.Venslovaitė-Petkevičienė. – Arba kas Lietuvoje žino, kad Sidnėjaus savivaldybės jūrų uosto pakrantės tarnybai Australijoje vadovauja lietuvė Eglė Garrick, ar kad šį rudenį Lietuvoje viešėjęs perkamiausių finansinių knygų Amerikoje autorius, verslininkas ir investuotojas Dougas Casey taip pat turi lietuviško kraujo, nes jo seneliai pasitraukė į JAV iš carinės Lietuvos. Tokie žmonės savo įtakingais ryšiais bei prijautimu Lietuvai gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai, bet ir patarėjai atveriant duris užsienyje ar išnaudojant globalias galimybes.“
Beje, šių metų pabaigoje, gruodžio 27-ąją, kai į Lietuvą sugrįš daug po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, GLL kartu su Užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Versli Lietuva“ rengia pasaulinių lietuvių kilmės lyderių verslo, mokslo, kūrybos ir visuomenės srityse apdovanojimų renginį.

Lietuvoje per ankšta

Istorikai naujoje „Lietuvos istorijoje“ primena, kad turime ir tiesiogiai su Lietuva susijusių Nobelio premijos laureatų: tarp tokių galima paminėti, tarkime, biologus Davidą Baltimore’ą, 1975 m. premijos laureatą, kurio giminė kilusi iš Butrimonių (Panevėžio r.), ar 2002 m. Nobelio laureatą Sydney Brennerį, kurio tėvas buvo lietuvių batsiuvys, emigravęs į Pietų Afriką 1910 m. Na, o tokie pasaulinio garso muzikantai, kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ar Paulas McCartney grojo ne kieno kito, o iš Lietuvos emigrantų kilusio Antano Kazimiero Žemaičio (gim. 1935 m. Londone) sukurta gitara „Zemaitis“, kuri roko pasaulyje, pasak prof. A.Bumblausko, tapo bendrine sąvoka.
Nemažai lyderių ryškėja ir tarp naujųjų lietuvių emigrantų – lietuvių, kurių kilmė jau nekelia abejonių ir kurie išvyko iš Lietuvos į JAV ar Europos šalis ir ten savo karjeros aukštumų pasiekė jau po 1991 m. Dabar Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitur turime nemažai vadovaujamas pozicijas didžiausiuose pasaulio bankuose užimančių gabių lietuvių finansininkų, o iš Lietuvos jie išvyko jau dėl kitokių aplinkybių – studijuoti ir daryti tarptautinės karjeros. Pasak D.Venslovaitės-Petkevičienės, šie lietuviai atstovauja kartai, kuriai jau nebėra svarbu, kur gyventi: dinamiška karjera vieną savaitę juos nubloškia į Niujorką, kitą – į Honkongą ar į gimtąjį Vilnių.
„Praėjusią savaitę buvau Niujorke, dabar esu Rygoje, bet jau sėdžiu lėktuve, tuoj išskrisiančiame į Stokholmą“, – interviu „Veidui“ patvirtina Nerijus Damanskas, penkiolika metų užsienyje gyvenantis lietuvių finansininkas, vienas Karališkojo Škotijos banko (The Royal Bank Of Scotland) Londone vadovų.
Deja, tiek N.Damanskas, tiek kitas mūsų pašnekovas Darius Daubaras, Prancūzijos bankininkystės grupės „BNP Paribas“ akcinio kapitalo rinkų Rusijai, NVS, Centrinei ir Rytų Europai vadovas Londone, į komandiruotes po pasaulį skraidantis kone kiekvieną savaitę, tiek dauguma kitų į Lietuvą greičiausiai nebegrįš – čia jiems per ankšta. Todėl Lietuvoje negyvena ir pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – Lietuvos scena jai taip pat gerokai per maža.
Ir tai tik keletas pavyzdžių. Pasaulis sparčiai keičiasi, tautos maišosi, ribos tarp šalių vis labiau išsitrina. Ir ateityje ši tendencija tik stiprės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuva atsidūrė tarp keleto ES šalių, kuriose nors ir iš lėto, bet gyventojų nuotaikos ima gerėti. Eurobarometro paskelbtas socialinio klimato vertinimo tyrimas atskleidė, kad nors tebesame tarp valstybių, neigiamai vertinančių socialinę aplinką ir daugelį ją sudarančių sričių, tačiau padėtį vertiname bent jau nebe taip dramatiškai kaip pernai.

Pavyzdžiui, šiemet niūriausiomis spalvomis gyvenimą piešia graikai – jų socialinės aplinkos vertinimo indeksas yra –5,8, o štai Lietuvoje jis yra –2,4. Palyginkime, pernai Lietuvoje šis indeksas buvo –2,9, užpernai –5,5.
Indekso padidėjimą daugiausiai lėmė tai, kad 19 proc. lietuvių tiki, jog jų gyvenimas gerėja: pernai taip manančių buvo 17 proc. Be to, šiemet Lietuvoje mažiau įsitikinusių, kad bendra situacija blogėja: vietoje 56 proc., buvusių pernai, dabar taip mano 46 proc. Svarbu paminėti ir tai, jog jau nebe 12 proc. (kaip pernai), o 14 proc. apklaustų lietuvių mano, kad pagerėjo ir jų šeimos finansinė padėtis.
Įdomu tai, kad geriausiai lietuviai vertina santykius tarp skirtingų kultūrų ar religijų žmonių: tai vienintelis kriterijus, kurio Lietuvos indeksas yra teigiamas, o pagal šį rodiklį esame trylikti visoje ES.
Ten pat – gana aukštoje tryliktoje pozicijoje – esame ir pagal nedarbo lygio vertinimą. Pamažu Lietuvoje gerėja ir atotrūkio tarp turtuolių bei vargšų vertinimas: indeksas pakilo nuo –5,5 iki –4,6.
Tačiau daugelyje kitų sričių vis dar tebesame vieni didžiausių pesimistų visoje ES. Pavyzdžiui, itin prastai lietuviai vertina būsto prieinamumą (indeksas yra vos –5,8, toks pat kaip ir Graikijoje, ir vos lenkia paskutinėje vietoje atsidūrusį Kiprą). Ne itin lietuvius džiugina ir energijos prieinamumas, biurokratinis aparatas, pensijų kaupimo sistema, sveikatos apsauga. Beje, pagal pastarąjį rodiklį Lietuva patenka į prasčiausiai padėtį vertinančių šalių dešimtuką, kuriame vėlgi “pirmauja” Graikija.

Laimingiausi pasaulyje – danai. Kuo mes, lietuviai, už juos prastesni, jei nuolat esame priskiriami prie pasaulio nelaimingųjų?

Šiaulietis Saulius Vaupšas, Kopenhagos technikos akademijos architektūros studentas, jau daugiau nei trejus metus gyvena Danijoje. Ar danai išties atrodo laimingiausi pasaulyje, kaip juos įvardija daugelio pasaulinių laimės indeksų autoriai?
„Kad danai laimingi, iš tikrųjų matyti. Priešingai nei lietuviai, jie niekada nesiskundžia gyvenimu, o pastaroji ekonominė krizė jų visai nepaveikė, – lygina S.Vaupšas. – Kartą grįžęs žiemos atostogų į Lietuvą pastebėjau, kad visi lietuviai kažkokie susiraukę, pikti, o danai vis tiek šypsosi. Be to, jie mažai sėdi namie, daug bendrauja su draugais, eina šeimomis žaisti futbolo, lanko muziejus, renginius, mėgsta susibūrimus. Tiesiog džiaugiasi gyvenimu.“
Laimės indeksus sudarinėjantys užsienio mokslininkai teigia, kad Danija, skandinaviškos socialinės gerovės šalis, laimingiausia laikoma ne tik dėl to, kad ekonominė padėtis leidžia danams jaustis saugiai ir gyventi oriai: materialinė gerovė yra tik viena iš daugybės priežasčių, lemiančių mūsų laimę. Iš viso mokslininkai vardija bent keliolika skirtingų mūsų laimei svarbių veiksnių, pabrėždami, kad tik tuomet, kai atrandama harmonija daugelyje šių sričių, žmogus jaučiasi iš tikrųjų laimingas.
Taigi kas yra toji laimė ir kodėl lietuviai, sprendžiant iš daugelio laimės indeksų, tokie nelaimingi?

Nėra darnos – nėra ir laimės

„Laimė – tai mūsų vidinė ir išorinė darna. Tik jausdamas darną su savimi ir aplinka, patirdamas šią pusiausvyrą žmogus jaučiasi dvasiškai ramus ir saugus. Tuomet jis daug linksmesnis, turi tikslų, kurių valingai siekia, ir tai suteikia gyvenimui prasmę“, – laimės savoką apibrėžia Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. Moksliniai tyrimai patvirtina: laimė – tai gyvenimo pilnatvė, kurią padeda susikurti daugybė dalykų, pradedant šeima, darbu, draugais ir baigiant politikų sprendimais, kurie, kaip jau įrodė mokslininkai, mūsų laimei irgi turi didžiulės įtakos.
Psichiatras V.Mačiulis įsitikinęs, kad lietuviai tokie paniurę, nesišypsantys ir nelaimingi būtent todėl, kad nei viduje, nei visuomenėje tos darnos nėra. „Vakarų pasaulis vystėsi subalansuotai, ko nepasakysi apie mūsų šalį, ten ir dabar pasiekta daugiau, požiūris į žmogų daug humaniškesnis. O mes dažnai nevertiname žmogaus, nepastebime gerų dalykų, nemokame palaikyti vienas kito, paguosti. Mūsų žmonės susvetimėję, o tai laimės pojūčiui irgi labai svarbu, – nurodo V.Mačiulis. – Na, bet kitko tikėtis, žinant Lietuvos istoriją, būtų sunku: juk buvome suskaldyti, karų, okupacijų ir vidinių konfliktų išvarginti, todėl esame ir piktesni, ir mažiau patiklūs, ir atsargesni bei liūdnesni.“
Psichologė Rita Matulaitienė papildo, kad lietuvių laimei labai trukdo vertybių neturėjimas: žmonių vertybės padrikusios, todėl dažnas blaškosi nemokėdamas įvertinti to, ką iš tiesų turi. Toks žmogus negali jaustis nei saugus, nei laimingas. „Be to, lietuviui sunku jaustis laimingam dar ir todėl, kad esame labai linkę žiūrėti, ką turi kaimynas, o aš neturiu“, – priduria psichologė.
Vytauto Didžiojo universiteto ir Socialinių tyrimų instituto prieš kelerius metus atliktas lietuvių tapatybės tyrimas iš tiesų parodė, kad pavydas – vienas esminių lietuvio tapatybės bruožų, o pavydint būti laimingam sunku. Kaip sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Arvydas Virgilijus Matulionis, todėl pas mus ir sakoma, kad lietuvis džiaugiasi tuo, kaip gražiai kaimyno namas dega.
Kita vertus, pasak profesoriaus, per Londono olimpines žaidynes aiškiai pamatėme, kad lietuviai geba pasidžiaugti ir kito laime: „Mūsų sportininkų laimėti medaliai tą akimirką padarė laimingus daugybę žmonių.“

Laimė slypi mažuose dalykuose

O ar galima išmokti būti laimingam? Ką galime padaryti, kad būtume bent truputį laimingesni? Psichologai, psichiatrai ir filosofai sako, kad išmokti būti laimingam tikrai įmanoma, tuo labiau kad laimė dažnai slypi visai paprastuose dalykuose. Daugelio specialistų nuomone, dvasinės pusiausvyros, o sykiu ir laimės, pirmiausia reikėtų ieškoti šeimoje. Pasak V.Mačiulio, šeima, vaikai turėtų būti atsvara – vidinės darnos pamatas.
A.V.Matulionis pabrėžia, kad nereikėtų laimės suvokimo sieti tik su grandioziniais dalykais, nes laukiant ko nors didingo ta laimė gali taip niekada ir neateiti. „Man laimė – tai akimirkos džiaugsmas, kai kas nors tau ar tavo vaikams, anūkams pavyko, kai kas nors prasmingo įvyko darbe, net jei tai ir visai maži dalykai. Štai žemdirbys nuima derlių, iškepa iš grūdų duoną, ir visa šeimyna susėda prie stalo – tai irgi laimė. Ir koks laimingas kartais būna paprastas stalius, padaręs ką nors labai konkretaus, ar amatininkas, nužiedęs gražų puodą. Laimę kaip tik ir lemia gebėjimas vertinti mažus dalykus, nes dabartinė visuomenė visai nebemoka džiaugtis. O kai tą akimirkos džiaugsmą patiri, svarbu nebūti pasyviam ir toliau ką nors daryti, stengtis. Tada tų mažų laimės akimirkų bus labai daug“, – apibendrina filosofas.

Laimingiausios šalys, pagal JT pasaulinį laimės indeksą

1. Danija
2. Suomija
3. Norvegija
…
11. JAV
…
18. Didžioji Britanija
…
30. Vokietija
…
53. Lenkija
…
60. Lietuva
…
72. Estija
…
106. Latvija
…
147. Bulgarija
…
154. Centrinės Afrikos Respublika
155. Beninas
156. Togas

Šaltinis: „World Happiness Report“

Svarbiausi laimės komponentai

JAV Kolumbijos universiteto mokslininkai, pirmojo šiemet Jungtinių Tautų paskelbto pasaulinio laimės indekso autoriai, teigia, kad laimė susideda iš daugybės dedamųjų. Iš išorinių veiksnių laimės jausmui daugiausiai įtakos turi pinigai, darbas, mus supanti bendruomenė, valdžia ir valstybės politika, vertybės bei religija, na, o iš labiau asmeninių veiksnių mokslininkai kaip laimės pagrindą išskiria psichinę ir fizinę sveikatą, šeimą, išsilavinimą ir netgi asmens lytį bei amžių.
Meilė, šeima
Pasak mokslininkų, mylėti ir būti mylimam yra esminės žmogaus laimės sąlygos. Be to, dauguma tyrimų patvirtina, kad susituokę žmonės laimingesni už nesusituokusius, išsituokusius, našlius ar tuos, kurie gyvena kartu santykių neįteisinę. Svarbu paminėti ir tai, kad ruošdamosi tuoktis ar susituokusios poros maždaug keletą metų patiria itin žymų laimės jausmo padidėjimą: tai laikotarpis, kai pasitenkinimas gyvenimu pasiekia piką.
Vaikai
Ar vaikai padaro tėvus laimingus? Kad ir kaip keista, mokslininkai į šį klausimą atsako neigiamai. Iš tiesų vaikų buvimas šeimoje nėra siejamas su didesniu gyvenimo džiaugsmu ir laime, o tyrimai rodo, kad tos šeimos, kurios turi mažiau vaikų, laimingesnės už tas, kurios jų turi daugiau. Taip yra todėl, kad, pasak laimės indekso autorių, gimus vaikams akivaizdžiai padaugėja atsakomybės ir rūpesčių. Tiesa, laimė būtų tėvais labai priklauso nuo vaikų amžiaus: įrodyta, kad vaikų iki trejų metų ir paauglių tėvai yra mažiau laimingi nei tie, kurių atžalos yra 3–12 metų.
Pinigai
Pinigai laimės nesuteikia, bet norint jaustis laimingam jie labai svarbūs. JAV mokslininkai pabrėžia, kad turtingieji iš tiesų yra laimingesni nei gyvenantieji skurdžiai. Na, o ar turi įtakos mūsų laimei ekonomikos augimas šalyje? Pasirodo, skirtingų šalių duomenys liudija, kad kylant ekonomikai tų šalių visuomenės dėl to laimingesnės netampa. Taip yra todėl, kad žmonės nuolat lygina save su kitais (tai daro ne tik lietuviai), ir jei visų aplinkui gyvenimas gerėja daugmaž vienodu tempu, tai ir džiaugsmo dėl to nebūna tiek daug.
Darbas
Mokslininkų teigimu, mūsų laimei labai svarbus ir darbas, nes jis ne tik yra pragyvenimo šaltinis, bet ir padeda save įprasminti, jaustis reikalingam ir svarbiam. Tad darbas gali teikti didelį pasitenkinimą, na, o darbo netekęs žmogus iš karto tampa nelaimingas. Pasak mokslininkų, šiuo požiūriu yra geriau netgi bet koks darbas, nei visai jokio.
Vertybės ir laisvė
Žmogaus laimė labai priklauso ir nuo jo vertybių. Be to, čia labai svarbu ne tik paties žmogaus, bet ir jį supančių aplinkinių vertybės. Viena svarbiausių vertybių, pasak tyrimo autorių, yra laisvė: joks žmogus negali jaustis iš tikrųjų laimingas, jei jis nėra savo gyvenimo šeimininkas. Amerikiečių mokslininkai kaip pavyzdį pateikia buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, kurių gyventojai, remiantis 1990 m. duomenis, iki sovietinio bloko žlugimo buvo vieni nelaimingiausių.
Lytis ir amžius
Laimei svarbi netgi žmogaus lytis. Pavyzdžiui, daugelyje pažangiausių pasaulio šalių moterys yra laimingesnės nei vyrai. Įdomu, kad laimės jausmas skirtingais mūsų amžiaus tarpsniais taip pat kinta. Tyrimai rodo, kad laimės kiekis mūsų gyvenime svyruoja U raidės ciklu: sulaukus 40–50 metų pasitenkinimas gyvenimu smarkiai krinta ir pasiekia minimumą, o vėliau vėl reikšmingai padidėja. Tai siejama su ateinančia branda ir išmintimi.

Šeima – laimės pagrindas. Kaip joje jaustis laimingam?
Psichologės Lauros Bratikaitės komentaras

Liberalesnis visuomenės požiūris į santuoką ir skyrybas davė žmonėms daugiau laisvės priimti sprendimus ir keisti situaciją. Viena vertus, atrodytų, kad tai turėjo labiau įpareigoti stengtis dėl santykių, nes juk partneris gali ryžtis skyryboms, tačiau praktika rodo, kad tai sudarė galimybes lengviau trankyti durimis net nežiūrint, kam tos durys prispaudžia pirštus. Anksčiau būdavo labiau stengiamasi susitaikyti su esama padėtimi, priimti padėtį tokią, kokia ji yra, o dabartinės tendencijos lėmė kitą kraštutinumą: nepatinka – skiriuosi. Santykiai tapo labiau vertinami pagal tai, ar mane myli, o ne pagal tai, ar myliu aš.
Keičiasi ir požiūris į vaikų auklėjimą: pereinama nuo „galima-negalima“ prie „vaikas pats žino, ko nori“. Tai irgi kraštutinumas, nes vaikas be ribų – tai vairuotojas be taisyklių.
Visi šie dalykai ir paaštrina esmines santykių problemas – lūkesčių neatitikimą ir požiūrių skirtingumą, su kuriais visais laikais visų tautų žmonės susidurdavo, sukūrę šeimas. Anksčiau šeimoje partneriai labiau nutylėdavo, o dabar yra linkę reikšti savo nuomonę. Tą daugelis moka puikiai, tačiau išgirsti kitą sugeba jau prasčiau, na, o gebėjimą įžvelgti kito vertingumą kol kas galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Nelaimingi dažniausiai būna tie, kurie nemoka „draugiškai“ pyktis. Dažnai kivirčo metu tik įvardijama problema, o toliau nueinama į lankas aptarinėjant balso toną ar prisimenant praeities skaudulius. Taigi pasiliekama pirmoje konflikto sprendimo stadijoje. Todėl įgūdžių lavinimas ar bent jau žinių apie pokalbio etapus suteikimas – pirmoji pagalba šeimoms.
Chroniškai konfliktinėse porose efektyvus „pykimosi raštu“ metodas, kai spręsti problemas patariu tik raštu: vienas parašo ant lapo sakinį, tada lapą perduoda kitam ir šis atrašo. Būdas labai efektyvus, nes mokomasi išlaukti savo eilės, nepertraukiant kito, aiškiai išdėstyti mintis. Be to, rašydami žmonės būna kultūringesni ir mandagesni.
Tačiau pačios nelaimingiausios jaučiasi šeimos, kuriose apskritai nustojama bendrauti, – kai gyvendami šeimoje žmonės jaučiasi vieniši. Lyg ir viskas gerai: kartu važiuojama į svečius, dirbami namų ūkio darbai, rūpinamasi vaikučiais, paklausiama, kaip sekėsi darbe. Bet širdyje nyku ir trūksta kažko esminio. Taip yra todėl, kad žmonės nustoja domėtis vienas kitu, jie tiesiog ima gyventi „po vienu stogu“. Tik tuomet, kai iš tiesų domimasi kitu žmogumi, kai vaiko klausiama „kaip tau sekėsi mokykloje?“ ne pjaustant morkas į sriubą, o žiūrint į akis ir švelniai paglostant plaukus, kai paskambinus mamai nuoširdžiai išklausomas jos pasakojimas apie kaimynės šuns lojimą, o ne sakoma: „Mama, ir vėl tu apie tą patį… Dabar neturiu laiko, paskambink vėliau…“, tai ir yra tikrasis bendravimas. Tik tuomet, kai žmonės jaučia, kad yra vienas kitam reikalingi, jie jaučiasi laimingi.

Didelis sergamumas širdies ligomis, didžiausias savižudybių skaičius pasaulyje, skurdas, paplitęs alkoholio vartojimas bei nusikalstamumo rodikliai byloja, kad pykčio savo šalyje turime daug. Ką tai reiškia ir ką reikėtų daryti?

Mokykloje su peiliu siautėjantis moksleivis, girtas tėvas, savo devynmetį sūnų trankantis į grindis, šuniui akis išbadę paaugliai, vairuotojai, vieni kitus plūstantys keliuose, galų gale masinis Seimo langų daužymas 2009-ųjų sausį… Pykčio proveržių tiek visoje visuomenėje, tiek artimiausioje savo aplinkoje matome kasdien ir jų, regis, vis daugėja.
Pasak psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos, pykti yra normalu, o bent retsykiais supyksta visi be išimties žmonės. Pyktis laikomas viena dažniausių žmogaus emocijų. Tačiau svarbu mokėti savo pyktį valdyti. Deja, specialistai teigia, kad tai pavyksta toli gražu ne visiems, todėl nežabojamo pykčio kirminas vis labiau graužia mūsų visuomenę.

Tokioje Lietuvoje, kokia ji šiandien, pykčio negali nebūti

Anderso Behringo Breiviko kruvini išpuoliai Norvegijoje, per kuriuos jis pernai liepą nužudė 77 žmones, ar siaubingos vaikų žudynės šių metų kovą Tulūzoje (Prancūzija), kai islamistas Mohamedas Merah nušovė tris vaikus ir mokytoją, o per kitus išpuolius – tris karius, – tiek užsienio, tiek Lietuvos psichiatrų teigimu, šios kraupios istorijos yra ne kas kita, kaip nuolatinio nevaldomo pykčio, išaugusio į žiaurias agresijos ir smurto atakas, padarinys.
Siaubą keliančių pykčio apraiškų daug matome ir Lietuvoje: vos prieš kelias savaites Vilniaus rajono Vėliučionių kaimo smėlio karjere buvo rastas nužudytas penkiolikmetis – jį akmenimis užmėtę keturi nepilnamečiai draugai, kaip įtariama, vaikiną po žeme užkasė dar gyvą, o pernai vasarą šalį sukrėtė itin žiaurus nužudymas Šiauliuose – septyniolikmetę gimnazistę į gabalus supjaustė dvi vos vyresnės merginos. Paauglių ir jaunuolių smurto proveržiai Lietuvoje tampa kone kasdienybe, o mokytojai nebesusitvarko su agresyviais ir piktais savo mokiniais.
Tad ar iš tiesų pykčio mūsų visuomenėje daugėja ir kokios priežastys tai lemia?
Komentuodami pastaruosius žiaurius įvykius psichiatrai primena, kad Lietuvos vaikai, remiantis tarptautiniais tyrimais, yra vieni nelaimingiausių, nes stokoja tėvų dėmesio. Tai ir gimdo pyktį, o sykiu – agresiją bei smurtą. “Vaikai yra tarsi supaprastintas mūsų visuomenės modelis. Tai, kad mūsų mokykloje taip paplitusios patyčios ir itin dažni agresijos proveržiai tik patvirtina, jog mūsų visuomenė turi didelių problemų. Vaikai pykčio potencialą atsineša iš namų”, – teigia psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas.
Jam pritaria ir R.Alekna: jei vaikai jaustųsi saugūs ir būtų artimesni su tėvais, tada ir pykčio būtų mažiau.
Apie tai, kad mūsų visuomenėje daug pykčio, liudija ne tik vaikų elgesys ir didėjanti jų agresija. Kad pyktis – lietuviams itin būdingas bruožas, byloja ir kitas šalis lenkiantis savižudybių bei mirčių dėl išorinių priežasčių skaičius, didelis alkoholio vartojimas, paplitęs smurtas šeimose, aukštas gyventojų skurdo rodiklis.
“O ir kaip gali pykčio nebūti, jei esame visuotinio girtavimo apimta (vienam gyventojui per metus tenka didžiausias suvartoto alkoholio kiekis Europoje) tauta? Alkoholio vartojimas ir pyktis yra glaudžiai susiję – gėrimas skatina pyktį, nes slopina žmogaus savikontrolės mechanizmus, – sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. – Tokioje visuomenėje, kuri jau daug metų pirmauja ir pagal savižudybių skaičių (beje, net apie 80 proc. nusižudo būdami neblaivūs), pykčio bus visada. Mūsų tauta yra liguistai agresyvi ir kol politikai nesiims esminės sveikatos sistemos pertvarkos, nesumažins girtavimo, tol padėtis nesikeis.”
R.Milašiūnas patvirtina, kad savižudybės yra pykčio, nukreipto į save, išraiška. Mat žmogus, kuris nesugeba tvarkytis su savo pykčiu, pradeda žaloti arba save, arba kitus.
Psichoanalitiko nuomone, pykčio jausmas dažniausiai yra žmogaus reakcija į savo bejėgiškumą, tai yra savotiška gynyba. “Jei sakome, kad daugėja pykčio, tai turėtume pripažinti, kad daugėja bejėgiškumo. Ir aš su tuo tikrai sutinku”, –  teigė R.Milašiūnas.
Bejėgiškumą, pasak psichoanalitiko, sėja žmonių susvetimėjimas, vis labiau įsivyraujantis rūpinimasis tik savimi, palaikymo nebuvimas tiek iš artimiausių žmonių, tiek iš valdžios. Tai pastaruoju metu Lietuvoje esą ypač juntama. “Valdžia neturėtų visko duoti, kaip įsivaizduojama komunizmo. Ji privalo suteikti žmonėms viltį, tam tikrą pagalbą, o ne vien smaugti mokesčiais, kaip antai verslininkus. Ypač svarbi ir artimųjų parama. Deja, dabar žmonės dažnai yra paskendę savyje, nebeturi nei laiko, nei nori ko nors duoti kitiems. Taip išeina užburtas ratas: jie nei kitiems duoda, nei patys gauna”, – pokyčius visuomenėje įvardija psichoanalitikas.

Pyktis ne visada žalingas

Kad bejėgiškumas išties skatina pykti, savo darbe kasdien susiduria ir Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono, teikiančio pagalbą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims ir jų vaikams, direktorė Nijolė Dirsienė. Maždaug aštuonios šeimos iš dešimties, kuriose smurtaujama, turi finansinių sunkumų, o skurdas, kaip sako N.Dirsienė, niekada nebūna besišypsantis: nuolatiniai jo palydovai yra nerimas, pyktis, apsižodžiavimai ir konfliktai, vaikų nepriežiūra, o galiausiai – ir kumščiai. Nors ir sakoma, kad laimė – ne piniguose, dauguma buitinių konfliktų kyla būtent dėl lėšų stygiaus: kai nėra pinigų vaiko batams, išleistuvėms mokykloje ar net maistui, pykčiai ir nesutarimai šeimose – beveik neišvengiami.
Smurto šeimose statistika Lietuvoje iš tiesų kelia šiurpą: nuo 2011 m. gruodžio 15 d., kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, numatantis smurtautojui baudžiamąją atsakomybę, iki šių metų liepos 25 d. policijos įstaigose jau registruoti 13 895 tokie pranešimai, pradėta daugiau nei 5000 ikiteisminių tyrimų.
“Skurdas ir vertybės yra du pagrindiniai dalykai, ant kurių laikosi pyktis”, –  daro išvadą pagalbą mušamoms moterims teikiančios organizacijos vadovė.
Ji daug bejėgiškumo, apie kurį, kaip apie pagrindinę pykčio priežastį, kalba R.Milašiūnas, įžvelgia ne tik smurtaujančiuose, bet ir jų aukose: moterys neretai vis tiek grįžta pas savo smurtautojus, meldžia pareigūnų jiems švelnesnės bausmės, net jei šie paskui dar ne kartą pakelia prieš jas ranką, nes neturi kur išeiti, neturi nei išsilavinimo, nei pajamų.
Tiesa, specialistai pažbrėžia, kad ne visada pyktis reiškia vien tik blogį. Jei du sutuoktiniai audringai rėkia vienas ant kito, pasak psichiatro Mindaugo Šablevičiaus, tai toli gražu nereiškia, kad jiems reikalinga specialisto pagalba. “Visiškai išvengti pykčio šeimoje yra neįmanoma: jei sutuoktiniai visai nesipyksta, man, kaip psichiatrui, kyla klausimas, ar tarp jų apskritai yra ryšys. Susirūpinti reikėtų, jei pyktis tampa kasdienybe, jei dėl to pradedama atitolti ar… smurtauti”, – kalbėjo psichiatras.
Dažnas reiškinys mūsų visuomenėje yra ne tik besivaidijantys sutuoktiniai ar įtūžį ant atžalų liejantys tėvai – pykčio žaibais bent retsykiais pasisvaidoma ir ne vienoje darbovietėje. Tiesa, darbe emocijų, priešingai nei šeimoje, M.Šablevičius pataria vengti: “Kai įsivyrauja emocijos, žmogaus intelektas jau nebedirba.”
Taigi pykčio išraiškos gali būti įvairiausios, bet skiriasi ir žmonių gebėjimas savo pyktį valdyti. Pasak psichologės doc. Aistės Diržytės, vieni, stipraus pykčio apimti, tiesiog rėkia, kiti svaido kas papuola po ranka, treti paleidžia į darbą kumščius. Kai kurių žmonių įniršį, pasak jos, sukelia net smulkmena: pavyzdžiui, viena moteris kreipėsi į psichoterapeutą po to, kai sumušė savo mažylę, ant kurios labai supyko, nes ši nesiliovė verkusi, o vienas vairuotojas pateko į policiją po to, kai primušė kitą vairuotoją, įžūliai aplenkusį jį gatvėje.
Vis dėlto A.Diržytei vienas dalykas nekelia jokių abejonių: pykdamas ne tik nepasieksi savo tikslų, bet ir būsi nemėgstamas aplinkinių.
Tad ką gi daryti supykus, kaip “išlieti garą” padarant mažiausiai žalos? M.Šablevičius sako, kad geriausia išeitis – dialogas. Su pyktį keliančiu asmeniu reikia paprasčiausia pasikalbėti, nesutarimus išsiaiškinti, o ne mėginti užgniaužti, nes galop jie gali išsiveržti su dviguba jėga.
Pykčio neigimas ir slopinimas gali būti netgi pavojingas, nes jis ilgainiui ims reikštis fiziniais negalavimais – hipertenzija, skrandžio opa ar galvos skausmais. Na, o jei šis būdas nepadeda, galima “išsikrauti” per fizinę veiklą: pavyzdžiui, pasak M.Šablevičiaus, pabėgioti ar nueiti kasti griovio. Beje, kraštutiniu atveju skiriama vaistų – raminamųjų ar antidepresantų.
“Yra žmonių, kurie labai greitai supyksta, bet geba šimtą kartų greičiau ir atleisti. Tai svarbiausia”, – apibendrino psichiatras.

Ką apie pyktį sako mokslininkų tyrimai

Remiantis moksliniais tyrimais, kiekvieną dieną pyktį patiria apie trečdalis žmonių. 75 proc. įpyksta keletą kartų per savaitę. Nuolatinis pyktis pastūmėja į agresiją bei smurtą;
Pyktį dažniau patiria jauni žmonės. JAV Toronto universiteto prof. Scotto Schiemano tyrinėjimai rodo, kad taip yra todėl, kad jie patiria daugiau streso;
Pastebėta, kad pykčio proveržiai būdingesni žemesnio išsilavinimo žmonėms. Finansinių sunkumų turintys asmenys taip pat yra piktesni;
Tamperės universiteto (Suomija) psichologijos prof. Martti Tuomisto pyktį įvardija kaip nuodingiausią emociją. Tokie tradiciniai rizikos veiksniai, kaip aukštas kraujospūdis, viršytas cholesterolio kiekis ir rūkymas, yra tik maždaug pusės visų širdies smūgio atvejų priežastis: mat ypač svarbus širdies ligas sukeliantis veiksnys yra mūsų elgesys bei patiriamos emocijos, iš kurių pyktis atlieka patį svarbiausią vaidmenį.

JAV teisės daktarė, advokatė, Ilinojaus valstijos prokurorė, o nuo 2006-ųjų – ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė į Lietuvą geba pažvelgti ir iš šalies, ir iš vidaus: pusę laiko ji praleidžia Lietuvoje, pusę – bendraudama su emigrantais iš Lietuvos, išsibarsčiusiais po visą pasaulį.

Tačiau R.Narušienė neabejoja, kad atstumai ir laikas nereiškia nieko, – vienybė yra lietuvio kraujyje. Tik šią akimirką esame tai primiršę, o kaip tik dėl to ir stringa tiek politinis, tiek visuomeninis šalies gyvenimas.

VEIDAS: Kokias spragas, žvelgiant iš šalies, Lietuvai reikėtų užkamšyti pirmiausia?
R.N.: Kaip advokatei, man atrodo, kad viena svarbiausių problemų Lietuvoje yra teisingumas. Konstitucija buvo priimta prieš 20 metų, bet ar spalio 25 dieną minėdami šį jubiliejų galėsime tvirtai pasakyti, kad mes ja visuomet vadovaujamės?
Manau, kad teisingumo sistemoje vis dar egzistuoja sovietinis palikimas, teisėjai dažnai priima politinius sprendimus. Pavyzdys – byla dėl mergaitės grąžinimo motinai. Mane, kaip teisininkę, labiausiai stebina keli dalykai: vienas – kad mergaitė neturėjo savo advokato, kad jai atstovavo tarnyba, kuri iš esmės atstovauja visiems Lietuvos vaikams. Juk akivaizdu, kad jei žmogus yra per silpnas, per senas ar per jaunas pats atstovauti savo interesams, jam skiriamas advokatas.
Kitas dalykas – ekspertų neprofesionalumas. Juk pateikdami informaciją teismui jie su mergaite net nesikalbėjo. Jie vadovavosi tik tuo, ką nugirdo ar sužinojo iš kitų. Demokratinėje, teisinėje visuomenėje tai būtų nesuprantama, o Lietuvoje priimama kaip normalus dalykas.
Tokių demokratinėms valstybėms nebūdingų požymių matau ne tik teisingumo sistemoje, bet ir politikoje.
VEIDAS: Palyginkite Lietuvos ir Amerikos politinių partijų elgesį.
R.N.: Lietuvoje labai neaiškūs ir migloti politinių partijų principai. Amerikoje viskas paprasta ir aišku: vienoje pusėje – demokratai, palaikantys socializmą, kai pačiam niekuo nereikia rūpintis, nes valdžia pasirūpins visais tautos poreikiais, kitoje – respublikonai, pabrėžiantys, kad kiekvienas yra atsakingas už save ir tik paties sprendimai gali pakeisti gyvenimą. O Lietuvoje vis dar gajus sovietinis palikimas: žmonės lūkuriuoja, kad valdžia ir nuspręstų už juos, ko jiems reikia, ir viską už juos padarytų. Bet visai pamirštama, kad svarbiausi sprendimai turi būti priimti tautos, pačių žmonių.
Čia kyla svarbiausias klausimas – ar toji tauta žino pakankamai, kad galėtų imtis sprendimų. Tai mano kritika Lietuvos žurnalistams, kurie turėtų dažniau užsiimti tyrimais, analizuoti, gilintis ir siekti ne perpasakoti, o išsiaiškinti tiesą.
Dėl nežinojimo žmonės ir per rinkimus balsuoja ne dėl to, kad supranta, kas vyksta ir ką bei kaip jie nori keisti, o iš paprasčiausio, neargumentuoto pasipiktinimo esama valdžia. Tad jie balsuoja už kitus, apie kuriuos ir vėlgi nieko nenusimano.
Pavyzdžiui, aš negalėjau patikėti, kad lietuviai balsuotų už Viktorą Uspaskichą. Kažkodėl Lietuvos piliečiai, kurie išvažiuoja iš šalies, yra nubaudžiami atimant iš jų Lietuvos pilietybę, jei jiems dėl darbo ar kitų priežasčių prireikia kitos šalies pilietybės. O šitas žmogus, kuris lyg ir nusikalsta, paskui bėga į Maskvą, kad jį ten apsaugotų, ir paskui ramiausiai grįžta, dabar yra Europos Parlamente. Man tai nesuvokiama.
VEIDAS: Ką rodo tokie nepaaiškinami balsavimo rezultatai?
R.N.: Nusivylimą ir susiskaldymą. Žmonės turi teisę balsuoti, bet nebalsuoja. Ir kai kažkas pradeda kalbėti apie kokį nors referendumą, galiu pasakyti: joks referendumas neįvyks, kol tauta nesukils. Tiesa, šiokį tokį sukilimą jau galima matyti, bet jis dar susiskaldęs.
Mes, lietuviai, labai dideli individualistai ir kartais pamirštame, kad tik vieningumas yra mūsų stiprybė ir tik jame slypi visos galimybės.
VEIDAS: O kaip sustiprinti tą vieningumo jausmą?
R.N.: Lietuva – keistas kraštas. Kai šaliai kyla pavojus, tada atsiranda ir vieningumo jausmas, kaip buvo 1989–1990 m. Bet kol nėra labai blogai, tvyro didžiulis susiskaldymas ir vien savo interesų paisymas. O juk kai kada būtina pasiaukoti, atiduoti tautai savo išsilavinimą, gabumus, laiką. Visuomeninis darbas, kuris Lietuvoje dar nėra pakankamai vertinamas, galėtų tapti tuo vienijančiu elementu, iškelti gerąsias žmogaus savybes.
Žinoma, aš žiūriu iš Amerikos pozicijų. Pas mus pasiaukojimo ir rūpinimosi kitu, šalia esančiu buvo visuomet. Jei vienas kaimynas tavo gatvėje ar name yra senas ir negali savimi pasirūpinti, tai kiti net nesitarę ir neprašomi nuneš jam maisto, padės. Visi jaučia atsakomybę vienas kitam, o tai yra tikroji laisvė ir tikroji demokratinė visuomenė.
VEIDAS: O kaip įvertintumėte demokratinės visuomenės pažangą Lietuvoje?
R.N.: Svarbu atsiminti, kad laisvės kaina – tai amžinas “dabojimas”. Negali pasakyti, kad esi demokratas, ir manyti, jog daugiau daryti nieko nereikia. Jei taip mąstysime, demokratija žlugs. Ją reikia saugoti, prižiūrėti, puoselėti. Tai niekada nesibaigiantis procesas. Lietuvoje tai dažnai pamirštama.
Svarbu, kad demokratinės vertybės būtų skiepijamos Lietuvos mokyklose, universitetuose. Bet kol kas kai kurie profesoriai dar yra sovietinio mąstymo, nors ir daugėja žmonių, galvojančių kitaip.
Taigi Lietuvoje be galo daug potencialo – daug žmonių yra labai gerai išsilavinę, gabūs, bet ne taip greitai viskas gali pasikeisti. Ir tai ne kritika, tai labiau nekantrumas, nusivylimas, kad viskas vyksta ne taip greitai, kaip man norėtųsi.
VEIDAS: Ar tokią pačią nuomonę apie per lėtai į priekį žingsniuojančią Lietuvą į kitas šalis atsiveža ir emigrantai?
R.N.: Labiausiai jaučiu naujųjų emigrantų nusivylimą. Jie jaučiasi taip, lyg Lietuvoje negalėjo savęs išreikšti, atskleisti savo gabumų, potencialo.
Beje, įdomu, kad emigrantai, kurie Lietuvoje nebuvo patriotai, išvažiavę tokiais tampa. Ir dėl to kai kurie jau pradeda grįžti, ir jų grįš dar daugiau.
Štai Amerikoje kai kurie lietuviai pasakoja, kad niekada anksčiau nešvęsdavo Vasario 16-osios ar kitų valstybinių švenčių kaip nors kitaip, nei iškeldami vėliavą, o Amerikoje švenčia iš visos širdies.
Kitaip tariant, ne viskas keičiasi taip greitai – net ir patriotu nebūtinai gali tapti per vieną dieną. Bet kad Lietuva gali labai daug, nė kiek neabejoju ir matau daug pavyzdžių, kai ji sugebėjo susitvarkyti net geriau nei kitos valstybės.
VEIDAS: Na, ir už ką pagirtumėte Lietuvą?
R.N.: Viena sričių – finansai. Mes nesame Graikija, nesame Italija. Girdžiu daug kritikos: Kubilius kažkam sumažino, kažką atėmė. Bet užtat mes nebankrutavome, ir dabar Lietuva labai gražiai vystosi ekonominiu požiūriu. Tikiu, jog žmonės, nors ir nebuvo patenkinti taupymu per sunkmetį, vis tiek suprato, kad tai neišvengiama. Nes lietuviai – ne graikai, kurie nori tik savo išmokų ir atostogų, ir tegul tai kažkas kitas finansuoja. O už tai, kad lietuviai tokie nėra, jiems juntama pagarba visame pasaulyje – ir Amerikoje, ir Europoje.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos vaidmenį, padėtį ir galimybes Europoje?
R.N.: Jaučiu nerimą dėl stiprėjančios Europos Sąjungos, nes nenorėčiau, kad Lietuva prarastų savo suverenitetą. Juk laikui bėgant Vokietija nustos visus finansuoti ir ims pateikti savo reikalavimų. O mums duoti būtų labai sunku. Tiesiog nenoriu, kad iš vienos sąjungos šoktume į kitą, lyg nemokėtume patys savęs valdyti. Gal mums ir trūksta lyderių, autoritetų, bet galimybių puikiai tvarkytis tikrai turime.
VEIDAS: Kokie lyderiai dabar reikalingiausi Lietuvai?
R.N.: Žmonės visuomet žemėje ieško Kristaus. Bet pagrindas turi būti tauta. Žinoma, gerų lyderių gal ir turi būti daugiau, ir svarbiausia, kad jie būtų optimistai ir mylėtų žmones. Lyderis turi jausti, ko nori tauta, suprasti jos poreikius. Na, o jei tauta kartais nežino, ko ir kodėl nori, lyderio darbas – jai paaiškinti, suteikti informacijos. Reikia šiltos meilės, pagarbos kiekvienam žmogui. O tautai – aklai netikėti tuo, kas sakoma, mėginti išsiaiškinti ir analizuoti kiekvieną reiškinį, atsakingai pasirinkti lyderius.
VEIDAS: Manote, kad lietuviams trūksta kritiškumo?
R.N.: Trūksta kritinio mąstymo, bet ne kritikavimo. Kritikuoti mes mokame, ir tai darome labai dažnai. Bet kritikavimas – mūsų tautos silpnybė, nes svarbu ne piktintis, o aiškintis, kelti klausimus, domėtis, siūlyti sprendimus. Kritiškumas turi būti konstruktyvus, nes tik tada dalykai gali pradėti keistis. O būdamas tik negatyvus, kritiškumas neturi jokios prasmės – tai tik nepasitenkinimas, skaldymas.
Žinoma, tauta tiek daug nukentėjo, kad dabar pozityviai mąstyti labai sunku. Bet man nemalonu klausytis, kai žmonės ima kalbėti tokiomis frazėmis, kaip “į kalėjimą juos visus” ar “uždarykime Landsbergį”. Toks kalbėjimas niekur neveda. Už ką uždaryti, už ką bausti? Už tai, kad žmogus padarė vieną ar kitą klaidą? Tai jei bijai daryti klaidų, nesikelk iš lovos.
Užuot taip postringavus, derėtų siūlyti sprendimus, rinkti naujus, gabius lyderius, o ne kažkam grūmoti. Kita vertus, gal tai ne tiek kritiškumas, kiek noras pasirodyti, gauti dėmesio. Bet tokiu atveju tai tuštybė. Jei esi vertingas – dirbk, o ne vaikykis kitų pripažinimo ar medalių bei ordinų.
VEIDAS: Laikote lietuvius tuščiagarbiais?
R.N.: Tokių yra visur, net tarp emigrantų. Beje, kai kurie jų po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą ir ėmė siūlytis pamokyti vietos lietuvius, kaip tvarkytis. O šie neturėjo patirties atsirinkti, kurie vedliai tikrai vertingi, o kurie – tik apsišaukėliai. Noriu pabrėžti, kad tarp užsienio lietuvių yra be galo protingų, patyrusių ir galinčių savo patirtimi dalytis žmonių, bet tikras ekspertas nebėgs ir nesisiūlys – tikrasis ekspertas yra pakviečiamas. Tad reikia išmokti tokius žmones susirasti, užmegzti su jais kontaktą, juos pakviesti. Ne tam, kad jie kažko mokytų, o kad dalytųsi patirtimi, kurios patys yra sukaupę.