Tag Archive | "lietuviai"

Turtingiausių lietuvių trisdešimtukas

Tags: , ,



Tęsdamas tradiciją, „Veidas“ šiemet jau aštuntą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.

Laikydamiesi Vakarų žiniasklaidos prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtos praktikos, mes skaičiuojame tik tai, ką galima objektyviai įvertinti: žmonių valdomas įmonių akcijas, taip pat duomenis iš viešai skelbtų pranešimų apie stambius finansinius sandorius. Priešingai nei kolegos užsienyje, mes neturime galimybės įvertinti privataus žmonių turto: nekilnojamojo turto, automobilių, jachtų, meno kūrinių, brangenybių. Tačiau vargu ar toks viešas asmeninių vertybių įkainojimas iš esmės pakeistų mūsų skelbiamą turtingiausiųjų sąrašą, kai brangiausi būstai Lietuvoje kainuoja 5–10 mln. Lt, o mūsų sudaryto sąrašo gale rikiuojasi 100 mln. Lt viršijantis turtas.Mažai abejonių, kad sąrašą galėtų pakoreguoti užsienyje daug pasiekusių lietuvių turto vertės skaičiai, tačiau juos mes galime sužinoti tik iš pačių svetur dirbančių tautiečių. Deja, tokių atvirų verslininkų sudarinėjant turtuolių sąrašą sutikti neteko.

Viešumas – nauda verslo įvaizdžiui
Nemažai verslininkų daug pinigų išleidžia savo įmonių įvaizdžiui kurti, samdo profesionalus, kurie padeda kurti socialiai atsakingo verslo vaizdą, planuoti, kokių projektų partneriais ir rėmėjais strategiškai naudingiausia tapti. Tačiau kartais neišnaudojama pati elementariausia ir nieko nekainuojanti galimybė pasiųsti pirmąjį signalą, kad tavo kuriamas verslas yra skaidrus ir tu neturi ko slėpti nei nuo valstybės, nei nuo visuomenės. Tereikia vykdyti prievolę laiku pateikti praėjusių metų finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui, kuris savo Juridinių asmenų registre archyvuoja ir kiekvienam pageidaujančiam asmeniui suteikia galimybę nusipirkti dominančios įmonės veiklos skaičius.”Veidas” neatsitiktinai savo turtingiausių lietuvių projektą rengia birželio pabaigoje: tik tada mes galime matyti, kaip praėjusiais metais sekėsi stambiausių Lietuvos verslininkų įmonėms, kurios ataskaitas registrui privalo pateikti iki gegužės 31 d.Registrų centro atstovas Aidas Petrošius sako, kad per devynerius metus, nuo tada, kai derinant Lietuvos ir ES teisinę bazę atsirado prievolė skelbti savo finansines ataskaitas, padėtis Lietuvos verslo pasaulyje smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. „Kasmet vis daugiau įmonių, nebebijodamos viešumo, tvarkingai, sąžiningai ir laiku atsiskaito“, – sako jis.Iš pradžių buvo nemažai manančiųjų, kad įmonių finansiniai reikalai yra tik jų savininkų reikalas, tačiau vienam kitam konkurentui pradėjus teikti ataskaitas išsijudino ir kiti. „Pavyzdžiui, vienas prekybos centras ataskaitas teikdavo nuo pat pradžių, o kiti to nedarė. Žiniasklaida pradėjo apie tai rašyti, klausti: „Kodėl jūs neatsiskaitote? Gal turite ką slėpti, o gal jūsų verslas susiduria su problemomis?“ Neliko nieko kito, kaip ir kitiems atskleisti savo finansinius reikalus, – dėsto A.Petrošius. – Jei esi solidus, garbingas verslininkas – paprastai nevengi viešai pateikti ataskaitų, antraip tave gali laikyti nesąžiningu.“Galime paliudyti, kad turtingiausi Lietuvos verslininkai iš tiesų nebeslepia nuo visuomenės savo finansinių reikalų ir iki birželio vidurio dauguma jų jau buvo pateikę 2011 m. duomenis.Vienintelė išimtis tarp Lietuvos verslo milžinų – įmonių grupė „Icor“, paskutinės jos ir visų grupei priklausančių įmonių ataskaitos yra už 2009 m. (tiesą sakant, „Icor“ niekada negarsėjo skaidrumu). Jei grupė ataskaitų nepateiks ir kitąmet, jai gresia būti išregistruotai iš Juridinių asmenų registro – tokia bausmė numatoma, jei įmonė nepateikia ataskaitų trejus metus iš eilės.

Turtingas lygu naudingas

Jei atliekant tyrimą apie turtingiausius lietuvius papildomos informacijos tenka kreiptis į pačius turtuolius, dažnas jų pradeda atsikalbinėti ar net piktintis, kad mes traukiame juos į turtingiausiųjų sąrašą: jis nesąs joks turtuolis, sunkiai dirba vadovaudamas išsiplėtusiam savo verslui ir jokios varžybos su kolegomis ar konkurentais jo nedomina.Tačiau „Veidas“ šį savo sąrašą laiko prestižiniu ir labai garbingu: į jį patenka tie, kurie savo rankomis kuria sėkmingas įmones, įdarbina daugybę žmonių ir sumoka solidžias sumas mokesčių. Neišvengiami skeptikų balsai, esą Lietuvoje nedaug visiškai sąžiningo verslo, daugelio jų, o ypač didžiųjų, pradžia yra audringos ir neteisingos privatizacijos laikotarpis. Tai tiesa, tačiau jei jau verslininkas dabar, po tos privatizacijos praėjus keliolikai metų, yra mūsų sąraše, vadinasi, sugebėjo protingai suvaldyti jam atitekusį turtą, išauginti jį iki mūsų šalies mastu milžiniškos bendrovės ir gali būti už tai vertinamas bei gerbiamas.Dar vienas stereotipas – esą turtuoliai linkę niekinti prasčiau gyvenančius tautiečius ir mėgsta badyti aplinkiniams akis savo blizgančia prabanga. Paradoksalu, bet šiame mūsų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše nėra tų, kurie taip dažnai savo prabangių namų menes, garažus ir spintas mėgsta demonstruoti spalvinguose gyvenimo būdo žurnaluose, yra dažni viešų vakarėlių svečiai. Nors šio trisdešimtuko verslininkai – neabejotinai turtingesni už tuos, kurie geriau matomi. „Man įdomu dirbti, o ne fotografuotis. Per dieną aš tiek nuvargstu, kad vakare tereikia namų ramybės ir artimųjų apsupties“, – paaiškino vienas mūsų herojų.„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat pastebi, kad Lietuvoje verslininkai, ypač labai turtingi, tapatinami su vagimis ir sukčiais. „Ko norėti, jei mokyklose vyresniųjų klasių ekonomikos vadovėlyje prašoma apskaičiuoti, kiek padidės pelnas, jei cukraus nusipirkęs verslininkas slapčia pripurkš į jį drėgmės ir taip dirbtinai padidins produkto svorį“, – ironizuoja jis.N.Mačiulio manymu, neigiami stereotipai apie verslininkus – sovietmečio palikimas, kai visas ugdymas buvo paremtas ideologine mintimi, esą turtas ir pelnas yra absoliutus blogis. „Žinoma, padėties nepataisė ir privatizacijos, kuri, dabartiniais standartais vertinant, neretai buvo nusikalstama, metai. Tačiau gal jau laikas vertinti tai, ką turime dabar, ir skaičiuoti, kokią naudą dideli verslai duoda visuomenei“, – siūlo ekonomistas.Jis pabrėžia, kad verslo naudą klaidinga būtų vertinti vien pagal tai, kiek jo savininkas aukoja labdarai ir remia įvairių projektų. „Labdara ir rėmimas – taip pat nevienareikšmis reikalas, verslininkas tai darydamas, be kita ko, siekia ir viešųjų ryšių naudos“, – pabrėžia N.Mačiulis.Todėl objektyviausia kiekvienos bendrovės naudą vertinti pagal tai, kiek ji sukuria darbo vietų ir sumoka mokesčių, kuriuos surinkusi valstybė piliečiams gali užtikrinti visas viešąsias paslaugas. „Todėl kiekvienas sėkmingas verslas jau savaime yra geras, labai reikalingas valstybei dalykas“, – įsitikinęs ekonomistas. Jis priduria, kad be išskirtinių asmeninių savybių – stipraus, didesnio nei vidutinis verslumo, gebėjimo įvertinti riziką ir tuo pačiu metu nebijojimo rizikuoti – didelio verslo, kuris vertas šimtų milijonų, nesukursi.

Vyrauja lietuviškas kapitalas

Apžvelgus turtingiausių Lietuvos žmonių valdomas įmones į akis krinta tai, kad tik reta jų per keliolika veiklos metų yra įsileidusi užsieniečius – daugelio bendrovių akcininkais išlikę vien lietuviai. Žinoma, tai nėra visos rinkos atspindys – joje ištisi sektoriai, kuriuose, priešingai, vyrauja vien užsienio kapitalas (bankininkystė, telekomunikacijos, energetika, mažmeninė prekyba degalais). Tačiau tie verslai, kurie nuo nulio buvo pradėti kurti lietuvių rankomis, net ir išaugę iki stambiausių rinkos žaidėjų dažnai išlieka labai lietuviški.„Manyčiau, tokia padėtis visiškai normali: kiekvienoje šalyje rastume vietinių asmenų ar šeimų valdomų verslų, reikšmingų ir žinomų toje rinkoje“, – sako vienos didžiausių Lietuvos įmonių grupių „Vilniaus prekybos“ kūrimo procese nuo pat pradžių dalyvavęs Ignas Staškevičius, dabar – vienos iš nuo šios grupės atskilusių bendrovių „NDX energija“ valdybos pirmininkas.Jis neatskleidžia, ar grupės istorijoje būta siūlymų parduoti dalį akcijų užsieniečiams: „Vilniaus prekybos“ vardu komentuoti jokių klausimų nesu įgaliotas. Bet jei verslas aktyviai nėra pardavinėjamas, tai ir siūlymų jį nupirkti pasitaiko retai arba jie būna nerimti.“Žvelgdamas į visą Lietuvos verslo panoramą I.Staškevičius pabrėžia, kad pagrindinis veiksnys, ribojantis čia užsienio investicijas, yra maža Lietuvos rinka: „Pavyzdžiui, Lenkijoje kuriasi Europos, JAV, Japonijos koncernai, nes mato galimybių įsisukti toje valstybėje, o paskui teikti savo prekes ar paslaugas į kitas Rytų Europos šalis.“O Lietuvoje daugiausia investuoja skandinavai. „Jie tęsia vikingų tradicijas: toliau plaukti baisu, tai pabando išlipti kitame krante. Vidutinis Skandinavijos gyventojas ne ką nutuokia apie Baltijos šalių realybę, taigi jų verslininkai, mėginantys čia ką nors uždirbti, vertinami kaip drąsuoliai, avantiūristai. Kol sekasi, jie džiaugiasi ir didžiuojasi, o kai verslai ima strigti – skubiai atitraukia kapitalą namo“, – konstatuoja verslininkas.N.Mačiulis teigia, kad turtingiausių lietuvių valdomi verslai paprasčiausiai atspindi mūsų šalies ekonomikos realybę – užsienio investicijų pas mus vis dar labai mažai. Lietuva pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas yra paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje – jos sudaro mažiau nei 40 proc. BVP ir tai yra dvigubai mažiau negu, pavyzdžiui, Estijoje.Ekonomistas vardija priežastis, dėl ko mes taip ir netapome įdomūs užsienio kapitalistams: neturime gamtinių išteklių, esame maža rinka, turime tik santykinai patrauklų darbo jėgos kompetencijų ir kainos santykį, o pati investicinė aplinka (stabilūs ir maži mokesčiai, nuosekli ekonominė politika, maža korupcija, saikingas verslo reguliavimas) nėra niekuo geresnė nei kitose valstybėse.O štai Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis mano, kad daugelį sėkmingų, didelių verslų, valdomų lietuvių, užsieniečiai mielai įsigytų, tačiau jų niekas nepardavinėja. „Jei žmogus sugebėjo išauginti verslą iki šimtamilijoninės vertės, jis žino, ką daro, ir neturi poreikio atsikratyti savo įmonės. Gal net sudėtingiau, nei ją valdyti – ypač jei sugebėjai suburti gerų profesionalų komandą, leidžiančią tau mažiau aktyviai dalyvauti kasdieniuose procesuose, – būtų sugalvoti, ką daryti su gautais didžiuliais pinigais. Vyriausybių obligacijos bevertės, akcijų rinkos rizikingos. O versle jau turi sukaupęs patirtį, matai įmonės plėtros, kartu ir savo paties kapitalo, augimo perspektyvas“, – svarsto daug su Lietuvos verslininkais bendraujantis V.Plunksnis.N.Mačiulis pritaria, kad iš tiesų ir Lietuvos įmonės nėra itin linkusios ieškoti užsienio investuotojų ir parduoti dalį ar visą savo verslą. „Dažnai požiūris į tokias investicijas būna neigiamas, žiūrima tik į tai, kiek pinigų gali pasiūlyti investuotojas“, – pabrėžia jis. Tačiau, ekonomisto vertinimu, užsienio investicijos suteikia daug kitų pranašumų: suteikia žinių, kaip efektyviau vykdyti veiklą, atveria naujas rinkas.Vis dėlto I.Staškevičius pabrėžia, kad užsienio kapitalo atėjimas visam ūkiui naudingas tik tuomet, kai steigiamos naujos bendrovės, statomos naujos gamyklos ar kitokie objektai, kuriamos naujos darbo vietos. „Jei išvystyto verslo akcijos tiesiog pereina iš lietuvių rankų užsieniečiams, tai ypatingos naudos neįžvelgčiau“, – sako patyręs verslininkas.Jis mato ir kitų užsieniečių atėjimo trūkumų: vakarietiškos įmonės gali atsinešti pažangesnių technologijų ar vadybos sprendimų, bet jos prasčiau jaučia vietos poreikius, dėl to užsienio investuotojų valdomos bendrovės nebūtinai yra tokios lanksčios ir greitos, kaip vietinės.V.Plunksnis pateikia šią mintį iliustruojantį pavyzdį: būtent lietuvių nuo pat pradžių iki dabar valdoma „Vilniaus prekyba“ sugebėjo užsitikrinti strategiškai geriausius sklypus savo prekybos centrams statyti: „Pavyzdžiui, vilniečiams visiškai akivaizdu, kad tas, kuris turi „Šilo“ parduotuvę Antakalnyje, jau yra laimėtojas. O užsieniečiams prireikia labai daug laiko vietiniams niuansams perprasti.“Be to, pašnekovas pastebi, kad skirtumai tarp užsienietiško ir lietuviško verslo modelio nebūtinai labai dideli: tarkime, lietuvių pradėti kurti prekybos centrai jau nuo pat pradžių niekuo nenusileido vakarietiškiems.Tada kodėl lietuvių beveik nėra pačiose didžiausiose Lietuvos įmonėse – energetikos, telekomunikacijų bendrovėse, ir net lietuvių pradėti kurti bankai buvo parduoti ir išauginti jau užsieniečių? „Tai specifinės sritys. Pavyzdžiui, telekomunikacijų sektoriuje vyrauja užsienio kapitalas, nes ten itin svarbu masto ekonomija, didelės pradinės investicijos bei technologijos ir patirtis, kurių Lietuvoje nebuvo. Todėl visi mobiliojo ryšio operatoriai yra tarptautinės, o ne vietinės bendrovės“, – aiškina N.Mačiulis. Panašiai ir energetikos srityje – ją valdo arba valstybė, arba labai stambūs užsienio investuotojai.V.Plunksnis juokauja, kad kuriantis dabartinėms Lietuvos telekomunikacijų lyderėms net ir nuovokūs, ambicingi Lietuvos verslininkai atitiko tik du iš trijų tuometės sėkmės kriterijų – buvo laiku ir vietoje, tačiau neturėjo pakankamo kapitalo: „Turbūt ne vieną tada kankino klausimas – kur gauti milijardą?“Investuotojų valdybos pirmininkas aiškina, kad išskirtinis yra ir bankininkystės sektorius – čia itin svarbu turėti pigaus kapitalo išteklių ir galimybių juos greitai pasididinti, todėl stambiems (Lietuvos masteliais) Skandinavijos bankams buvo kur kas lengviau nei vien lietuvių valdomiems bankams užsigriebti didelę dalį Lietuvos rinkos.N.Mačiulis priduria, kad finansų sektoriuje labai svarbi yra reputacija ir pasitikėjimas – būtent tai, ką lietuviški bankai prarado per 1995 m. bankų griūtį, todėl jie lengvai užleido vietą čia šimtmečius siekiančią patirtį atsinešusiems užsienio bankams.

1. Nerijus Numavičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(60 proc.)3,8 mlrd. Lt

Po „Vilniaus prekybos“ dešimtuko išsivaikščiojimo daugiausiai grupės akcijų savo rankose sukaupęs N.Numavičius – turtingiausias Lietuvos žmogus, ir net nematyti pretendentų, artimiausiu metu galinčių iš jo šį titulą atimti. Skaičiuojant tiesiogiai arba per kitas jo valdomas įmones, jis apie 60 proc. akcijų yra sukaupęs visose didžiulę verslo grupę sudarančiose bendrovėse, taip pat į ją nekonsoliduotoje įmonėje „NDX energija“. Visą holdingą, remiantis 2011 m. finansinėmis ataskaitomis, galima vertinti maždaug 5,9 mlrd. Lt, vertingiausia jos įmonė yra prekybos tinklus valdanti UAB „Maxima“ grupė (vertė – apie 3,8 mlrd. Lt), vien Vilniaus „Akropolio“ kompleksas gali būti vertas maždaug 1 mlrd. Lt.

2. Lyda Lubienė, Jūratė Žadeikienė

Koncernas „Achemos“ grupė(62 proc.)930 mln. Lt

Šių metų vasario pabaigoje paaiškėjo, kaip buvo padalytos pernai mirusio koncerno „Achema“ valdytojo Bronislovo Lubio akcijos: kontrolinis 62 proc. paketas dabar yra trijų moterų rankose: 38,8 proc. akcijų paveldėjo žmona 54 metų Lyda Lubienė, po 11,6 proc. perėjo į dukterų rankas. Pasibaigus akcijų perskirstymo procesui, L.Lubienė išplatino pranešimą, kuriame pabrėžė, kad koncernas nebus parduodamas ir nebus ieškoma išorinių investuotojų. Ji informavo, kad planuojama sudaryti naują koncerno valdybą iš nepriklausomų patyrusių Lietuvos ir užsienio verslo profesionalų.

3. Žilvinas Marcinkevičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(14 proc.)815 mln. Lt

Pagal dabar valdomų akcijų kiekį matyti, kad antras svarbiausias asmuo „Vilniaus prekybos“ dešimtuke buvo Ž.Marcinkevičius. Brolių Numavičių ir Marcinkevičių valdomos verslo grupės skyrybos įvyko 2009 m., Ž.Marcinkevičius netrukus išvyko gyventi į Airiją, ten dirbti pradėjo ir keli lietuviai investicijų profesionalai iš buvusios jo komandos „Vilniaus prekyboje“. Kol kas nėra žinių apie kokius nors šio verslininko projektus Airijoje. Šios šalies žiniasklaida praėjusią vasarą rašė, kad „Vilniaus prekybos“ atstovai buvo vieni iš pretendentų įsigyti airių mažmeninės prekybos tinklą “Superquinn”, tačiau jis buvo parduotas Airijos verslininkams.

4. Augustinas ir Artūras Rakauskai

„Senukų“ prekybos centrų grupė(49,9 proc.)770 mln. LtRakauskų šeima gali džiaugtis gerais praėjusių metų „Senukų“ grupės rezultatais: didėjo ir prekybos centrų (kuriuos Rakauskai dalijasi su Suomijos grupe „Kesko“), ir nekilnojamojo turto valdymo bendrovių (jas šeima išlaikė vien savo rankose) pardavimas bei pelnas. Nors statybos ir remonto darbai Lietuvoje gerokai apmirę, solidi užimamos rinkos dalis ir aktyvi rinkodara padeda „Senukams“ išlikti svarbiu žaidėju šiame mažmeninės prekybos segmente. Neblogai sekasi ir „Banginio“ bei „Megos“ prekybos centrams. Ir nuopelnų čia neišeina priskirti suomiams partneriams – pačios „Kesko“ grupės akcijų kaina pernai gerokai sumažėjo.

5. Darius Mockus

Koncernas „MG Baltic“(100 proc.)700 mln. Lt

Šis verslininkas – išimtis didžiųjų Lietuvos verslo banginių pasaulyje, mat savo rankose išlaikė šimtaprocentinę visos grupės kontrolę. Didžiausia grupės praėjusių metų naujiena – stipriųjų gėrimų gamintojo „Stumbro“ pasitraukimas iš Vilniaus vertybinių popierių biržos. Kaip pagrindinę tokio žingsnio priežastį D.Mockus nurodė viešumo keliamas problemas: esą politikų sprendimams jautrioje alkoholio pramonėje neverta viešai skelbti savo finansinių rodiklių, kai to nedaro kiti, silpnesnių rūšių alkoholį gaminantys konkurentai. Kita stipriausia „MG Baltic“ įmonė „Apranga“ įveikė krizę ir, racionalizavusi valdymą, antrus metus iš eilės dirbo pelningai.

6. Raimondas Tumėnas

Parduotos įmonės „Sandora“ akcijos(45 proc.)520 mln. Lt

Tokia suma R.Tumėnui atiteko 2005 m. pardavus Ukrainoje drauge su partneriu valdyto sulčių fabriko „Sandora“ akcijas. Pinigus verslininkas ir toliau aktyviai investuoja Ukrainoje: per savo Lietuvoje įsteigtą bendrovę „BT Invest“ kuria ten prekybos centrų „Novus“ tinklą: pradėjęs nuo Vakarų Ukrainos, dabar jau turi parduotuvių ir sostinėje Kijeve bei Krymo regione, plėtojama ir internetinė prekyba. Kita R.Tumėno veiklos sritis – nekilnojamojo turto plėtra: jis yra įsigijęs dviejų stambių Kijevo nekilnojamojo turto plėtotojų akcijų paketus ir turi ambicijų tapti vienu didžiausių šios srities žaidėjų Ukrainoje.

7. Mindaugas Marcinkevičius, Vladas Numavičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(7,9 proc., 8,4 proc.)456 mln. Lt, 461 mln. LtAmžiumi už „Vilniaus prekybai“ vadovavusius savo brolius jaunesni V.Numavičius ir M.Marcinkevičius po jų rikiuojasi ir skaičiuojant gautas grupės akcijas, taigi ir valdomo turto dydį.M.Marcinkevičius turi mažesnę dalį „Vilniaus prekyboje“, tačiau valdo daugiau „NDX energijos“ akcijų ir dėl to jo turto vertė šiuo metu kiek didesnė. Aktyvios prekybos grupės plėtros metais M.Marcinkevičius buvo atsakingas už prekybos centrų vystymą, vadovavo Vilniaus „Akropolio“ kūrimui. V.Numavičiui buvo patikėtas „Eurovaistinių“ plėtros projektas, jis jį plėtojo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje.

8. Arūnas Martinkevičius

Koncernas SBA(100 proc.)350 mln. Lt

Pagrindinis A.Martinkevičiaus valdomo koncerno verslas, medienos perdirbimas, – stabiliai sėkmingas, tačiau kitos jo atšakos – prekyba naftos produktais, lengvoji pramonė – pernai nedžiugino. Maža to, koncerno SBA sėkmės garantu ne vienus metus esantis užsakovas Švedijos koncernas IKEA jau netrukus taps ir vienos šio lietuviško verslo dalies – baldų ir namų interjero salonų tinklo „SBA Idėjos namams“ konkurentu ar net marintoju. Didžiulį prekybos centrą Vilniaus pakraštyje 2013 m. atidarysiantis visame pasaulyje populiarus IKEA atsirieks tikrai nemenką dalį po krizės į buvusias aukštumas taip ir negrįžusios Lietuvos baldų prekybos rinkos.

9. Dainius Dundulis

UAB „Norfos mažmena“, „Rivona“(po 93 proc.)300 mln. Lt

D.Dundulio rankose – 126 mažmeninės prekybos parduotuvės „Norfa“ ir joms prekes tiekianti bendrovė „Rivona“. Šis tinklas į konkurencingą Lietuvos prekybos kasdienėmis prekėmis rinką atėjo vėliausiai, tik 1997 m., tačiau sėkmingai užėmė iki tol nepakankamai akcentuotą pigesnių prekių pasiūlos nišą. Taupumo filosofiją D.Dundulis taiko ir savo versle, kurio išlaidos, palyginti su konkurentais, truputį mažesnės. 2011-ieji „Norfos“ tinklui buvo geri: po dvejų metų kritimo prekyba vėl pradėjo augti. Tiesa, įmonės pelnas buvo šiek tiek mažesnis nei ankstesniais metais – galbūt dėl to, kad atidarytos net septynios naujos parduotuvės, o dvi teko uždaryti.

10. Žydrūnas Ilgauskas

NBA krepšinio lyga250 mln. Lt

Tiek per savo sportinės karjeros metus yra uždirbęs Ž.Ilgauskas – kol kas jo nepralenkė nė viena kita Lietuvos sporto žvaigždė. 37 metų sportininkas savo žygį į NBA aukštumas pradėjo Kauno „Žalgiryje“, vėliau rungtyniavo „Atlete“, kol jį pasirinko „Cleveland Cavaliers“ komanda, kurioje sportininkas rungtyniavo 13 metų ir tik paskutinį sezoną žaidė su „Miami Heat“ ekipa. Neseniai jis pakviestas dirbti vienu iš „Cleveland Cavaliers“ komandos trenerių. Ž.Ilgauskas JAV gyvena jau 15 metų, yra sukūręs šeimą su amerikiete, turi šioje šalyje įsigijęs vertingo nekilnojamojo turto – atrodo, kad į gimtinę bent jau artimiausiais metais grįžti jis neketina.

11. Tautvydas Barštys

„KG Group“(77,3 proc.)240 mln. Lt„Kauno grūdų“ grupėje – aktyvios plėtros ir investicijų laikotarpis: apie 30 proc. per metus didėjanti apyvarta ir pelnas leidžia kasmet investuoti po maždaug 40 mln. Lt. Todėl tikėtina, kad ateityje grupės vertė bus gerokai didesnė nei dabar. Pradėjusi nuo grūdų perdirbimo verslo, šiuo metu bendrovė užima apie 40 proc. kvietinių miltų ir kombinuotų pašarų rinkos (AB „Kauno grūdai“) ir pagamina daugiau nei pusę lietuviškos broilerių mėsos (AB Kaišiadorių paukštynas ir AB Vilniaus paukštynas). T.Barštys turi ambicijų toliau stiprinti savo pozicijas paukštininkystės srityje, taip pat prekiauja trąšomis, pesticidais ir veterinarinės farmacijos preparatais.

12. Benas Gudelis

Parduotas verslas, UAB „Fragrancy International“(100 proc.)225 mln. LtDidžiąją šio verslininko turto dalį sudaro lėšos, gautos 2005 m. sėkmingai pardavus alkoholio ir cigarečių platinimo bendrovę „Bennet Distributors“. Gauti milijonai kol kas naujų stambių verslų nesukūrė, nors B.Gudelis yra kalbėjęs apie tokius planus. Kol kas jis sėkmingai sukasi savo paties išaugintame kosmetikos prekybos versle, valdančiame „Kristianos“ ir „Kosmados“ parduotuvių tinklus. Užsitęsęs sunkmetis veikia kosmetikos pramonę: per 2011-uosius teko uždaryti tris „Kristianos“ ir vieną „Kosmados“ parduotuvę, po sunkių metų tik pradeda atsigauti antrinė įmonė Latvijoje. Nepaisant to, įmonės pelnas didėja jau kelintus metus iš eilės.

13. Arvydas Avulis

AB „Hanner“(100 proc.)200 mln. Lt

Sprogęs Lietuvos nekilnojamojo turto burbulas A.Avulio, priešingai nei kitų jo kolegų bei konkurentų, nesusprogdino: išlikti ir sumažinti staiga atsiradusias milžiniškas skolas jam padėjo klestėjimo metais pasirinkta apdairi strategija investuoti ir į kitas nei pagrindinis verslas sritis. Ir dabar, suvokdamas, kad statybų ir NT plėtros verslas Lietuvoje nežinia kada atsigaus, jis kalba apie naujas veiklos sritis. Tiesa, žinių apie naujus verslus iš „Hanner“ vadovo lūpų kol kas negausu – pranešta tik apie padidintą akcijų paketą viename Rusijos logistikos centrų. Nevyksta ir naujų statybų – vis dar pardavinėjama tai, kas buvo pastatyta anksčiau.

14. Sigitas Paulauskas

„Vakarų medienos“ grupė(99 proc.)200 mln. Lt

Praėję metai šiai grupei buvo geri: nors žaliavos brango, tačiau pavyko užsitikrinti didesnes prekybos apimtis. Ryškesnio finansinių rezultatų ir S.Paulausko valdomo turto vertės šuolio galima laukti ateityje – jeigu pasiteisins visos jo šiuo metu vykdomos milijoninės investicijos. Stambiausia jų, viršijanti 76 mln. eurų, vykdoma Baltarusijoje – ten pastatytas fabrikas turėtų tapti pagrindiniu tiekėju į Švedijos koncerno IKEA parduotuvių tinklą Rusijoje. Taigi grupėje išlieka ir pagrindinė visos Lietuvos medienos apdirbimo pramonės problema – priklausymas nuo vieno užsakovo (IKEA tenka 87 proc. „Vakarų medienos“ pardavimo).

15. Visvaldas Matijošaitis

Plungės kooperatinės prekybos grupė(43 proc.)195 mln. LtPagrindinis V.Matijošaičio turtas – 43 proc. verslo grupės „Plungės kooperatinė prekyba“ akcijų, be to, jis kartu su susijusiais asmenimis valdo kelias transportavimo paslaugų, duonos ir konditerijos gaminių, mažmeninės prekybos lengvaisiais automobiliais (yra oficialus „Peugeot“ ir „Yamaha“ pardavimo atstovas) įmones. Tačiau surimio (išvalytos baltos žuvies baltymo, dar žinomo kaip krabų mėsa) bei žuvies produktų gamyba ir prekyba yra toli visas kitas V.Matijošaičio investicijas lenkiantis verslas. Jis turi didelį augimo potencialą: užsienio rinkose gerai žinoma surimio gamintoja aktyviai plečia savo gamybos pajėgumus.

16. Stanislovas Michnievičius

UAB „Sanitex“(52,6 proc.)190 mln. LtPaslaptingas, viešumoje nesirodantis lenkų kilmės Lietuvos verslininkas S.Michnievičius valdo daugiau negu pusę sėkmingos, vienos didžiausių Lietuvoje plataus vartojimo prekių didmeninės prekybos, platinimo bei logistikos įmonės „Sanitex“. Tiesa, absoliučiai pelningas yra tik šios įmonės garsių prekės ženklų („Procter&Gamble“, „Philip Morris“, „Mars“, „Kraft“, „Kellogg’s“, „Tchibo“, „Bonduelle“, „Paulig“, „Santa Maria“ ir t.t.) platinimas, o mėginimai diversifikuoti verslą (investicijos į nekilnojamojo turto plėtrą) pridarė nuostolių. 2011 m. finansinių ataskaitų „Sanitex“ dar nėra pateikusi, o 2010 m. įmonei buvo mažiau pelningi nei 2009-ieji.

17. Liudas Skierus

Plungės kooperatinės prekybos grupė(43 proc.)175 mln. LtPlungiškis verslininkas – lygiavertis V.Matijošaičio partneris Plungės kooperatinės prekybos grupėje, jis priklauso ir jos valdybai, yra atsakingas už vertingiausio šios verslo imperijos produkto – surimio bei kitų žuvies gaminių vystymą. Grupė 85 proc. savo produkcijos eksportuoja, daugiausiai (beveik pusę) vadinamosios krabų mėsos parduoda NVS šalių rinkose, tačiau didėja ir pardavimas Vakarų Europoje, Skandinavijoje, JAV. 2011 m., palyginti su ankstesniais metais, prekyba Lietuvoje ūgtelėjo maždaug 10 proc. Grupė šiuo metu valdo šešis fabrikus, dar keturių statybą planuojama pradėti per artimiausius trejus metus.

18. Ramūnas Karbauskis

Agrokoncernas(100 proc.)170 mln. LtGerai sustyguotas ir diversifikuotas (prekyba trąšomis, chemikalais, žemės ūkio technika, grūdais bei grūdinių kultūrų auginimas) Agrokoncerno verslas kiekvienus metus leidžia baigti pelningai. Pernai grupės pardavimas didėjo 33 proc., pelnas – 59 proc. Sparčiausiai auganti koncerno verslo sritis – prekyba trąšomis ir žemės ūkio chemikalais. Ši rinka Lietuvoje itin konkurencinga, todėl koncernas siūlo išskirtinę paslaugą – perkant sėklas, trąšas ir pesticidus suteikia kreditą, kai atsiskaityti ūkininkai gali rudenį, jau nuėmę derlių; siūloma ir perkamos produkcijos transportavimo, agrochemijos specialistų nuolatinio konsultavimo paslauga.

19. Antanas Trumpa

AB „Rokiškio sūris“(49 proc.)170 mln. LtKartu su savo šeimos nariais tiesiogiai ir per įmonę „Pieno pramonės investicijų valdymas“ A.Trumpa valdo beveik pusę bendrovės „Rokiškio sūris“ akcijų. Situacija panaši kaip ir ankstesniais metais: biržoje dalyvaujančios bendrovės akcijų vertė išlieka gerokai mažesnė, nei įmonės vertę nustatant analitiniu būdu (vertinant jos finansinius rodiklius ir ateities perspektyvas). Vadovaujantis skaičiais, praėję metai atrodo gerai: stabiliai didėja apyvarta ir pelnas. Didžiąją dalį savo gaminamos produkcijos eksportuojanti bendrovė pernai, po kelerių metų pertraukos, vėl sulaukė gerų žinių iš vietinės rinkos – pardavimas Lietuvoje padidėjo 11 proc.

20. Danas Tvarijonavičius

AB „Amilina“(53 proc.)150 mln. LtD.Tvarijonavičiaus rankose – vertingas turtas: krakmolo gamykla „Amilina“, vietines lietuviškas žaliavas (kviečius), pasitelkus aukštąsias technologijas, verčianti didesnės pridėtinės vertės, eksporto rinkose paklausiu produktu – krakmolu. Investicijos į pažangą buvo sėkmingas žingsnis: prieš dvejus metus ketvirtį „Amilinos“ akcijų įsigijo Europos mastu stipri krakmolo gamintoja prancūzų bendrovė „Roquette“, įmonės finansiniai rodikliai kasmet stabiliai gerėja. Dar greitesnę pažangą turėtų paskatinti tiek prancūzų investuotojų finansinė injekcija, tiek trijų Lietuvos komercinių bankų praėjusiais metais „Amilinai“ suteikta paskola.

21. Jordanas Kenstavičius

UAB „Norvelita“(100 proc.)150 mln. LtKartu su susijusiais asmenimis J.Kenstavičius valdo visas „Norvelitos“ akcijas. Prieš 17 metų plyname lauke įsteigta nedidelė žuvies perdirbimo įmonė dabar – tarptautinės prekybos profesionalė, kurios krepšelyje – sūdytos ir marinuotos silkės, lašišos, kitų žuvų gaminiai. Dalį savo produkcijos „Norvelita“ eksportuoja, taip pat užsienyje perka didžiąją dalį reikalingos žaliavos – jos kaina 2011 m. buvo smarkiai kritusi, todėl žuvį perdirbanti Lietuvos įmonė džiaugėsi labai gerais finansiniais rezultatais. Šiais metais pati „Norvelita“ prognozuoja jau kiek nuosaikesnius rezultatus.

22. Pranas ir Andrius Dailidės

UAB „Dojus“(100 proc.)150 mln. LtBendrovė „Dojus“ turi išskirtines teises pardavinėti didžiausios pasaulyje žemės ūkio technikos gamintojos „John Deer“ produkciją, ir ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, Latvijoje. Plėtra kaimyninėse valstybėse gali tapti „Dojaus“ stiprybės šaltiniu jau netolimoje ateityje: keičiantis ES žemės ūkio finansavimo tvarkai, jau šiemet, kaip prognozuojama, pradės trauktis už subsidijas perkamos žemės ūkio technikos pardavimas, tad apyvarta Lietuvoje ir panašiomis sąlygomis gyvenančioje Latvijoje gali mažėti. Ankstesnių metų augimas leido plėsti ir veiklos sritis: pernai „Dojus“ investavo į atliekų tvarkymo bendrovę „Ekonovus“.

23. Irena Ona Mišeikienė

Paveldėtos AB „Invalda“ akcijos(25,52 proc.)150 mln. LtPrieš dvejus metus mirus vienam „Invaldos“ steigėjų ir didžiausiam jos akcininkui Juozapui Mišeikiui, jo valdytą turtą paveldėjo žmona I.Mišeikienė. Jos rankose dabar – dalis vienos sėkmingiausių Lietuvos investicijų bendrovių. Kartu ji paveldėjo ir 14,5 proc. medienos, popieriaus bei kartono perdirbimo įmonės „Grigiškės“ akcijų – tai taip pat sėkmingai veikianti ir auganti įmonė, I.Mišeikienės turtą didinanti dar keliolika milijonų litų. Ji pati aktyviai nė viename iš šių verslų nedalyvauja, savo interesams valdybose yra patikėjusi atstovauti investicijų profesionalams.

24. Darius Zubas

„Linas Agro“(49 proc.)140 mln. LtTiesiogiai ir per Danijos įmonę „Akola Aps“ D.Zubas valdo kone pusę vienos sėkmingiausių Lietuvos žemės ūkio perdirbimo bendrovių. Žemės ūkio produktų perdirbimas ir tarptautinė prekyba, taip pat prekyba žemės ūkio technika, grūdų saugojimo ir apdirbimo paslaugos – iš tokių veiklų susidedanti „Linas Agro“ praėjusius metus gali laikyti sėkmingais. Bendrovė aktyviai plečiasi – stato naujas grūdų saugyklas, perka naujus dirbamos žemės plotus. Pernai įvykdytas ir „Linas Agro“ sėkmingas tarptautinis sandoris: pavyko pelningai parduoti vos prieš metus įsigytas Ukrainos trąšų gamyklos „UkrAgro NPK“ akcijas; gautas lėšas planuojama panaudoti įmonės plėtrai Baltijos šalyse.

25.Vladimiras Romanovas

AB Ūkio bankas63 proc.120 mln. LtBendrovės padėtis biržoje, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laiku, smarkiai pablogėjusi – akcijų vertė sumažėjusi 45 proc. Neabejotina, kad šio didžiąja dalimi lietuvių valdomo banko reputacijai pakenkė kito panašios kilmės banko „Snoras“ bankrotas. Taigi Ūkio banko akcija šiuo metu kainuoja kur kas mažiau už nominalią jos vertę – tai signalizuoja, kad rinkos dalyviai netiki oficialiomis banko finansinėmis ataskaitomis ir kartu nuogąstauja, jog indėlių draudimo fondas nesugebėtų „suvirškinti“ dar vieno banko griūties. Paties V.Romanovo ekscentriškas elgesys stabilumo situacijai taip pat neteikia.

26. Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Bagdonavičius, Ignas Staškevičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(po 2 proc.)Po 115 mln. LtDar trys vertingosios „Vilniaus prekybos“ dalininkai. Net ir nedidelis jiems atitekusių akcijų kiekis leidžia įtraukti šiuos žmones į turtingiausių lietuvių sąrašą. Įvairiais grupės plėtros etapais jie ėjo skirtingas pareigas: G.Marcinkevičius yra vadovavęs prekybos tinklo plėtrai Latvijoje, vėliau vadovavo „Maximos“ tinklui Lietuvoje; M.Bagdonavičius taip pat yra ėjęs „Maximos“ grupės generalinio direktoriaus pareigas; I.Staškevičius vadovavo „Eurovaistinių“ tinklui, vėliau stojo prie įmonės „NDX energija“ vairo, iki šiol yra jos valdybos pirmininkas. Lygia greta I.Staškevičius investuoja ir į širdžiai mielą knygų leidybos bei knygynų verslą.

27. Adomas ir Dalia Balsiai

AB „Lytagra“(71 proc.)110 mln. LtGalima drąsiai teigti, jog praėję metai žemės ūkio technika prekiaujančiai „Lytagrai“ buvo geri: ji tapo gyvu pavyzdžiu prognozių, kad žemės ūkis išliks gana atsparus pasaulinei ekonomikos krizei. Didėjo ir pardavimas, ir apyvarta, ir pelnas. Buvo išplėsti prekybos plotai, priimta daugiau darbuotojų.2011-ieji buvo ir tarptautinės plėtros metai: Latvijoje lietuviai įsigijo prekybą žemės ūkio technika plėtojančią bendrovę „Agroapgade“. Gerais rezultatais pradžiugino ir „Lytagros“ valdomas gyvulių bei pasėlių ūkis. Nestinga optimizmo ir dėl ateities: šiemet planuojamas 5 proc. apyvartos ir 10 proc. pelno didėjimas.

28. Algirdas Pažemeckas

AB „Žemaitijos pienas“(50,9 proc.)110 mln. LtKartu su savo šeimos nariais A.Pažemeckas valdo maždaug pusę vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo bendrovių „Žemaitijos pienas“ akcijų, šeimai taip pat priklauso didesnė pusė nekilnojamojo turto nuoma besiverčiančios bendrovės „Žemaitijos pieno investicijos“ bei dalis bendrovės „Baltijos mineraliniai vandenys“. Kaip ir kitos pieno perdirbimo bendrovės, „Žemaitijos pienas“ nelabai palankiai vertinamas akcijų biržoje – čia jo vertė mažesnė, nei galima įžvelgti išnagrinėjus pastarųjų metų finansines ataskaitas. Tiesa, ir jose matyti, kad praėję metai nebuvo labai geri: nors pardavimas gerėjo, pelnas sumažėjo gana smarkiai. Šiemet padėtis dar prastesnė – paskelbta apie pirmojo ketvirčio nuostolį.

29. Jonas Garbaravičius

UAB „Scaent Baltic“(51 proc.)110 mln. LtKartu su susijusiais asmenimis J.Garbaravičius valdo kontrolinį bendrovės „Scaent Baltic“ akcijų paketą, o ši bendrovė valdo 49 proc. UAB „INTER RAO Lietuva“ akcijų. Pastaroji turi išskirtinę teisę iki 2020 m. į visas tris Baltijos šalis importuoti Rusijoje gaminamą elektros energiją. Savų galingų elektros energijos generatorių neturinčioje Lietuvoje rusišką elektros energija reikalinga ir paklausi, tad šio verslo apyvarta pernai augo daugiau nei 60 proc., tiesa pelno šuolio nebuvo. Daug investuota į naują vėjo jėgainių parką. Kiti, jau pačių Garbaravičių rankomis Lietuvoje kuriami verslai kol kas išlieka nuostolingi.

30. Jonas Sirvydis, Marija Kaminskienė

Koncernas „Achemos“ grupė(Po 7 proc.)Po 105 mln. LtIlgametis mirusio „Achemos“ savininko Bronislovo Lubio bendražygis, kartu su juo karjerą tuometėje Jonavos azotinių trąšų gamykloje prieš beveik 50 metų pradėjęs J.Sirvydis užsitarnavo 7 proc. koncerno akcijų. Jis – iki šiol vienas svarbiausių asmenų šiame versle, vadovaujantis „Achemos“ trąšų gamyklai. Tokią pat akcijų dalį valdo ir buvusi ilgametė koncerno darbuotoja, dabar jau pensininkė Marija Kaminskienė. Kiek mažesnę 4,8 proc. akcijų dalį valdo koncerno prezidento pareigas po B.Lubio mirties perėmęs Arūnas Laurinaitis, Jonavos gamykloje dirbantis beveik 30 metų, – jo turto vertė šiuo metu siekia maždaug 71 mln. Lt.
10 Rusijos turtingiausiųjų
Vieta Pavardė, amžius Turto vertė (mlrd. JAV dolerių) Pokytis per metus Turto šaltinis1. Ališeris Usmanovas, 58 m. 18,1 +0,4 „Metalloinvest“ (metalurgija), „Digital Sky Technologies“ (investicijos į internetą)2. Vladimiras Lisinas, 56 m. 15,9 –8,1 Novolipecko metalurgijos kombinatas3. Aleksejus Mordašovas, 46 m. 15,3 –3,2 „Severstal“ (metalurgija)4. Vladimiras Potaninas, 51 m. 14,5 –3,3 „Interros“ (metalurgija, žiniasklaida)5. Vagitas Alekperovas, 60 m. 13,5 –0,4 „Lukoil“ (nafta, degalai)6. Michailas Fridmanas, 48 m. 13,4 –1,7 „Alfa Group“ (naftos ir dujų gavyba, telekomunikacijos)7. Michailas Prochorovas, 47 m. 13,2 –4,8 „Oneksim Group“ (metalurgija)8. Viktoras Vekselbergas, 55 m. 12,4 –0,6 „Renova Group“ (aliuminis, nafta, telekomunikacijos)9. Romanas Abramovičius, 45 m. 12,1 –1,3 „Millhouse LLC“ (metalurgija, nafta, auksas)10. Leonidas Mikhelsonas, 56 m. 11,9 +2,8 „Novatek“ (dujų gavyba)
Svarbiausia Rusijos milijardierių dešimtuko naujiena – į pirmą vietą šiemet iškopė A.Usmanovas. Nors pasaulyje jis žinomas kaip Rusijos turtuolis, didžiules sumas investuojantis į sritį, kurią pats vargu ar labai gerai išmano – internetą, pagrindinis jo turto šaltinis vis dar išlieka metalurgijos pramonė. Tačiau investicijos į ateities technologijų plėtrą daro jį labai stiprų: prognozuojama, kad būtent į pasaulinį socialinį tinklą „Facebook“ nukreiptos lėšos ateityje A.Usmanovo turtą didins kur kas greičiau nei sunkioji Rusijos pramonė.Daugeliui kitų Rusijos turtuolių praėję metai nebuvo palankūs: bendrame „Forbes“ sudarytame pasaulio milijardierių sąraše jų sumažėjo nuo 101 iki 95, o turtas sumenko 52 mlrd. JAV dolerių. Priežastis – pasaulinė ekonomikos krizė, mažinanti metalo (būtent jis lemia daugumos Rusijos milijardierių turtus) paklausą ir kainas. Šiek tiek mažiau, bet taip pat neigiamai praėję metai paveikė ir naftą bei dujas išgaunančias bei jas perdirbančias Rusijos turtuolių įmones.O aptariamo dešimtuko naujiena – į jį pirmą kartą pateko L.Mikhelsonas, pernai kartu su partneriais sugebėjęs iki daugiau nei 50 proc. pasididinti savo valdomą dujų gavybos įmonės „Novatek“ akcijų paketą.

10 pasaulio turtingiausiųjų
Vieta Pavardė, amžius Pilietybė Turto vertė (mlrd. JAV dolerių) Pokytis per metus Turto šaltinis1. Carlosas Slimas Helu, 72 m. Meksikos 69 –5 „Telmex“, „America Movil“ (telekomunikacijos)2. Billas Gatesas, 56 m. JAV 61 +5 „Microsoft“ (programinė įranga)3. Warrenas Buffetas, 81 m. JAV 44 –6 „Berkshire Hathaway“ (investicijos)4. Bernard‘as Arnault, 63 m. Prancūzijos 41 0 „LVMH Moet Hennessy-Louis Vuitton“ (prabangos prekės)5. Amancio Ortega, 76 m. Ispanijos 37,5 6,5 Parduotuvių tinklas „Zara“6. Lawrence‘as Ellisonas, 67 m. JAV 36 –3,5 „Oracle“ (programinė įranga)7. Eike Batista, 55 m. Brazilijos 30 0 „EBX Group“ (kalnakasyba, logistika)8. Stefanas Perssonas, 64 m. Švedijos 26 +1,5 Parduotuvių tinklas „H&M“9. Li Ka-shingas, 83 Honkongo 25,5 –0,5 „Hutchison Whampoa Limited“ (logistika, statybos, energetika)10. Karlas Albrechtas, 92 m. Vokietijos 25,4 –0,1 Mažmeninės prekybos tinklas „Aldi“
Amerikiečių žurnalas „Forbes“ – pasaulio turtuolių reitingavimo pradininkas, šiemet tai padaręs jubiliejinį, 25-ąjį kartą. Per ketvirtį amžiaus pasaulio turtingiausiųjų sąrašas nuo 140 pailgėjo iki 1266 milijardierių, o jų bendra sukaupto turto suma 2011 m. pasiekė visų laikų rekordą – 4,6 trilijono JAV dolerių (tai yra 2 proc. daugiau negu 2010 m.). Daugiausiai milijardierių yra JAV piliečių (425), toliau eina Rusija (96) ir Kinija (95).Lyderių dešimtuke naujienų šiemet nedaug. Pirmą vietą jau trečius metus iš eilės užima Meksikos telekomunikacijų rinką ir daugybę kitų verslų su savo šeima valdantis C.Slimas Helu. Tiesa, jo turto vertė pernai sumažėjo maždaug 5 mlrd. JAV dolerių, o štai antram sąrašo turtuoliui amerikiečiui B.Gatesui savąjį kapitalą tokia pat suma pavyko padidinti.Investavimo guru amerikietis W.Buffetas pernai prarado 6 mlrd. dolerių, tačiau iš trečios vietos jo neišstūmė net ir gerokai priartėjęs prabangos prekių magnatas prancūzas B.Arnault – jo turto vertė per metus nepakito. Kitų pirmojo dešimtuko dalyvių A.Ortegos, S.Perssono ir K.Albrechto pavyzdžiai rodo, kad milžiniškus turtus gali sukrauti ir prekyba nebrangiais, kiekvienam prieinamais drabužiais ar maisto produktais.

Užsienyje praturtėję lietuviai
Skaičiuojant turtingiausių lietuvių turtus, negalima užmiršti ir užsienyje praturtėjusių tautiečių. Tačiau čia iškyla problemų dėl duomenų patikimumo, mat mūsų Registrų centro duomenimis galime remtis tik analizuodami Lietuvos verslininkus. Gyvenantieji užsienyje savo turtus gali apgaubti paslapties skraiste.Nebent jie patys norėtų pasidalyti savo įmonių finansinėmis ataskaitomis. Bet per beveik 10 metų (būtent tiek laiko „Veide“ plėtojamas turtingiausių lietuvių projektas) tokio savanoriškai atviro verslininko dar nepasitaikė. Ką ten ataskaitų skelbimas – jie iš viso nenori leistis į detales apie savo verslus ar patys įvertinti valdomo turto dydžio.Štai Šveicarijoje iš tarpininkavimo Rusijos naftos verslo kompanijoms praturtėjęs 54-erių metų lietuvis Saulius Karosas neabejotinai rikiuotųsi bet kurio Lietuvos turtuolių sąrašo viršuje, tačiau kiek turto valdo šis žmogus, galima tik nujausti. Šiemet to paklausėme jo paties, bet atsakymo nesulaukėme. Galime tik pacituoti gyvenimo būdo savaitraštį „Žmonės“, kuriam vieninteliam per pastaruosius metus pavyko pakalbinti šį verslininką: „Dabar naftos prekyba nebeužsiimu. Tarpininkavimo verslas miršta, nes atsirado prekyba internetu. Dabar Ženevos biure valdomi mano aktyvai ir investicijos.“Kitokia verslo prigimtis ir patirtis – užsienyje reikšmingų aukštumų per pastaruosius kelerius metus pasiekusio mobiliųjų programų platinimo bendrovės „GetJar“ savininko 36-erių metų Iljos Laurso bagaže. Jis mielai dalyvauja Lietuvos verslo forumuose, yra draugiškas ir įdomus pašnekovas, tačiau atskleisti savo verslo vertės taip pat nesutinka. „Apgailestauju, bet mūsų komunikacijos pozicija nesikeičia: kaip dar neišėjusi į biržą kompanija, mes esame labai jautrūs bet kokios įmonės vertės, finansinių rodiklių bei kitos vidinės informacijos viešinimui“, – paaiškina verslininkas.I.Laurso valdomos įmonės vertinimų iki šiol nėra pasirodę ir specializuotuose JAV leidiniuose bei portaluose.Toje pačioje IT srityje valstybių ir žemynų ribas ignoruojantys programuotojai broliai Saulius (28 m.) ir Aidas (23 m.) Dailidės taip pat jau yra tapę turtuoliais. „Apple“ kompiuteriams „Macintosh“ sukurtą paveikslėlių ir nuotraukų redagavimo programą „Pixelmator“ sukūrusių brolių bendrovė „Pixelmator Team“, Lietuvos analitikų vertinimu, jau dabar verta mažiausiai 100 mln Lt.

 

Turtingiausių lietuvių trisdešimtukas

Tags: ,



Tęsdamas tradiciją, „Veidas“ šiemet jau aštuntą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.
Laikydamiesi Vakarų žiniasklaidos prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtos praktikos, mes skaičiuojame tik tai, ką galima objektyviai įvertinti: žmonių valdomas įmonių akcijas, taip pat duomenis iš viešai skelbtų pranešimų apie stambius finansinius sandorius. Priešingai nei kolegos užsienyje, mes neturime galimybės įvertinti privataus žmonių turto: nekilnojamojo turto, automobilių, jachtų, meno kūrinių, brangenybių. Tačiau vargu ar toks viešas asmeninių vertybių įkainojimas iš esmės pakeistų mūsų skelbiamą turtingiausiųjų sąrašą, kai brangiausi būstai Lietuvoje kainuoja 5–10 mln. Lt, o mūsų sudaryto sąrašo gale rikiuojasi 100 mln. Lt viršijantis turtas.Mažai abejonių, kad sąrašą galėtų pakoreguoti užsienyje daug pasiekusių lietuvių turto vertės skaičiai, tačiau juos mes galime sužinoti tik iš pačių svetur dirbančių tautiečių. Deja, tokių atvirų verslininkų sudarinėjant turtuolių sąrašą sutikti neteko.

Viešumas – nauda verslo įvaizdžiui
Nemažai verslininkų daug pinigų išleidžia savo įmonių įvaizdžiui kurti, samdo profesionalus, kurie padeda kurti socialiai atsakingo verslo vaizdą, planuoti, kokių projektų partneriais ir rėmėjais strategiškai naudingiausia tapti. Tačiau kartais neišnaudojama pati elementariausia ir nieko nekainuojanti galimybė pasiųsti pirmąjį signalą, kad tavo kuriamas verslas yra skaidrus ir tu neturi ko slėpti nei nuo valstybės, nei nuo visuomenės. Tereikia vykdyti prievolę laiku pateikti praėjusių metų finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui, kuris savo Juridinių asmenų registre archyvuoja ir kiekvienam pageidaujančiam asmeniui suteikia galimybę nusipirkti dominančios įmonės veiklos skaičius.”Veidas” neatsitiktinai savo turtingiausių lietuvių projektą rengia birželio pabaigoje: tik tada mes galime matyti, kaip praėjusiais metais sekėsi stambiausių Lietuvos verslininkų įmonėms, kurios ataskaitas registrui privalo pateikti iki gegužės 31 d.Registrų centro atstovas Aidas Petrošius sako, kad per devynerius metus, nuo tada, kai derinant Lietuvos ir ES teisinę bazę atsirado prievolė skelbti savo finansines ataskaitas, padėtis Lietuvos verslo pasaulyje smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. „Kasmet vis daugiau įmonių, nebebijodamos viešumo, tvarkingai, sąžiningai ir laiku atsiskaito“, – sako jis.Iš pradžių buvo nemažai manančiųjų, kad įmonių finansiniai reikalai yra tik jų savininkų reikalas, tačiau vienam kitam konkurentui pradėjus teikti ataskaitas išsijudino ir kiti. „Pavyzdžiui, vienas prekybos centras ataskaitas teikdavo nuo pat pradžių, o kiti to nedarė. Žiniasklaida pradėjo apie tai rašyti, klausti: „Kodėl jūs neatsiskaitote? Gal turite ką slėpti, o gal jūsų verslas susiduria su problemomis?“ Neliko nieko kito, kaip ir kitiems atskleisti savo finansinius reikalus, – dėsto A.Petrošius. – Jei esi solidus, garbingas verslininkas – paprastai nevengi viešai pateikti ataskaitų, antraip tave gali laikyti nesąžiningu.“Galime paliudyti, kad turtingiausi Lietuvos verslininkai iš tiesų nebeslepia nuo visuomenės savo finansinių reikalų ir iki birželio vidurio dauguma jų jau buvo pateikę 2011 m. duomenis.Vienintelė išimtis tarp Lietuvos verslo milžinų – įmonių grupė „Icor“, paskutinės jos ir visų grupei priklausančių įmonių ataskaitos yra už 2009 m. (tiesą sakant, „Icor“ niekada negarsėjo skaidrumu). Jei grupė ataskaitų nepateiks ir kitąmet, jai gresia būti išregistruotai iš Juridinių asmenų registro – tokia bausmė numatoma, jei įmonė nepateikia ataskaitų trejus metus iš eilės.

Turtingas lygu naudingas
Jei atliekant tyrimą apie turtingiausius lietuvius papildomos informacijos tenka kreiptis į pačius turtuolius, dažnas jų pradeda atsikalbinėti ar net piktintis, kad mes traukiame juos į turtingiausiųjų sąrašą: jis nesąs joks turtuolis, sunkiai dirba vadovaudamas išsiplėtusiam savo verslui ir jokios varžybos su kolegomis ar konkurentais jo nedomina.Tačiau „Veidas“ šį savo sąrašą laiko prestižiniu ir labai garbingu: į jį patenka tie, kurie savo rankomis kuria sėkmingas įmones, įdarbina daugybę žmonių ir sumoka solidžias sumas mokesčių. Neišvengiami skeptikų balsai, esą Lietuvoje nedaug visiškai sąžiningo verslo, daugelio jų, o ypač didžiųjų, pradžia yra audringos ir neteisingos privatizacijos laikotarpis. Tai tiesa, tačiau jei jau verslininkas dabar, po tos privatizacijos praėjus keliolikai metų, yra mūsų sąraše, vadinasi, sugebėjo protingai suvaldyti jam atitekusį turtą, išauginti jį iki mūsų šalies mastu milžiniškos bendrovės ir gali būti už tai vertinamas bei gerbiamas.Dar vienas stereotipas – esą turtuoliai linkę niekinti prasčiau gyvenančius tautiečius ir mėgsta badyti aplinkiniams akis savo blizgančia prabanga. Paradoksalu, bet šiame mūsų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše nėra tų, kurie taip dažnai savo prabangių namų menes, garažus ir spintas mėgsta demonstruoti spalvinguose gyvenimo būdo žurnaluose, yra dažni viešų vakarėlių svečiai. Nors šio trisdešimtuko verslininkai – neabejotinai turtingesni už tuos, kurie geriau matomi. „Man įdomu dirbti, o ne fotografuotis. Per dieną aš tiek nuvargstu, kad vakare tereikia namų ramybės ir artimųjų apsupties“, – paaiškino vienas mūsų herojų.„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat pastebi, kad Lietuvoje verslininkai, ypač labai turtingi, tapatinami su vagimis ir sukčiais. „Ko norėti, jei mokyklose vyresniųjų klasių ekonomikos vadovėlyje prašoma apskaičiuoti, kiek padidės pelnas, jei cukraus nusipirkęs verslininkas slapčia pripurkš į jį drėgmės ir taip dirbtinai padidins produkto svorį“, – ironizuoja jis.N.Mačiulio manymu, neigiami stereotipai apie verslininkus – sovietmečio palikimas, kai visas ugdymas buvo paremtas ideologine mintimi, esą turtas ir pelnas yra absoliutus blogis. „Žinoma, padėties nepataisė ir privatizacijos, kuri, dabartiniais standartais vertinant, neretai buvo nusikalstama, metai. Tačiau gal jau laikas vertinti tai, ką turime dabar, ir skaičiuoti, kokią naudą dideli verslai duoda visuomenei“, – siūlo ekonomistas.Jis pabrėžia, kad verslo naudą klaidinga būtų vertinti vien pagal tai, kiek jo savininkas aukoja labdarai ir remia įvairių projektų. „Labdara ir rėmimas – taip pat nevienareikšmis reikalas, verslininkas tai darydamas, be kita ko, siekia ir viešųjų ryšių naudos“, – pabrėžia N.Mačiulis.Todėl objektyviausia kiekvienos bendrovės naudą vertinti pagal tai, kiek ji sukuria darbo vietų ir sumoka mokesčių, kuriuos surinkusi valstybė piliečiams gali užtikrinti visas viešąsias paslaugas. „Todėl kiekvienas sėkmingas verslas jau savaime yra geras, labai reikalingas valstybei dalykas“, – įsitikinęs ekonomistas. Jis priduria, kad be išskirtinių asmeninių savybių – stipraus, didesnio nei vidutinis verslumo, gebėjimo įvertinti riziką ir tuo pačiu metu nebijojimo rizikuoti – didelio verslo, kuris vertas šimtų milijonų, nesukursi.

Vyrauja lietuviškas kapitalas
Apžvelgus turtingiausių Lietuvos žmonių valdomas įmones į akis krinta tai, kad tik reta jų per keliolika veiklos metų yra įsileidusi užsieniečius – daugelio bendrovių akcininkais išlikę vien lietuviai. Žinoma, tai nėra visos rinkos atspindys – joje ištisi sektoriai, kuriuose, priešingai, vyrauja vien užsienio kapitalas (bankininkystė, telekomunikacijos, energetika, mažmeninė prekyba degalais). Tačiau tie verslai, kurie nuo nulio buvo pradėti kurti lietuvių rankomis, net ir išaugę iki stambiausių rinkos žaidėjų dažnai išlieka labai lietuviški.„Manyčiau, tokia padėtis visiškai normali: kiekvienoje šalyje rastume vietinių asmenų ar šeimų valdomų verslų, reikšmingų ir žinomų toje rinkoje“, – sako vienos didžiausių Lietuvos įmonių grupių „Vilniaus prekybos“ kūrimo procese nuo pat pradžių dalyvavęs Ignas Staškevičius, dabar – vienos iš nuo šios grupės atskilusių bendrovių „NDX energija“ valdybos pirmininkas.Jis neatskleidžia, ar grupės istorijoje būta siūlymų parduoti dalį akcijų užsieniečiams: „Vilniaus prekybos“ vardu komentuoti jokių klausimų nesu įgaliotas. Bet jei verslas aktyviai nėra pardavinėjamas, tai ir siūlymų jį nupirkti pasitaiko retai arba jie būna nerimti.“Žvelgdamas į visą Lietuvos verslo panoramą I.Staškevičius pabrėžia, kad pagrindinis veiksnys, ribojantis čia užsienio investicijas, yra maža Lietuvos rinka: „Pavyzdžiui, Lenkijoje kuriasi Europos, JAV, Japonijos koncernai, nes mato galimybių įsisukti toje valstybėje, o paskui teikti savo prekes ar paslaugas į kitas Rytų Europos šalis.“O Lietuvoje daugiausia investuoja skandinavai. „Jie tęsia vikingų tradicijas: toliau plaukti baisu, tai pabando išlipti kitame krante. Vidutinis Skandinavijos gyventojas ne ką nutuokia apie Baltijos šalių realybę, taigi jų verslininkai, mėginantys čia ką nors uždirbti, vertinami kaip drąsuoliai, avantiūristai. Kol sekasi, jie džiaugiasi ir didžiuojasi, o kai verslai ima strigti – skubiai atitraukia kapitalą namo“, – konstatuoja verslininkas.N.Mačiulis teigia, kad turtingiausių lietuvių valdomi verslai paprasčiausiai atspindi mūsų šalies ekonomikos realybę – užsienio investicijų pas mus vis dar labai mažai.

1. Nerijus Numavičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(60 proc.)3,8 mlrd. Lt

Po „Vilniaus prekybos“ dešimtuko išsivaikščiojimo daugiausiai grupės akcijų savo rankose sukaupęs N.Numavičius – turtingiausias Lietuvos žmogus, ir net nematyti pretendentų, artimiausiu metu galinčių iš jo šį titulą atimti. Skaičiuojant tiesiogiai arba per kitas jo valdomas įmones, jis apie 60 proc. akcijų yra sukaupęs visose didžiulę verslo grupę sudarančiose bendrovėse, taip pat į ją nekonsoliduotoje įmonėje „NDX energija“. Visą holdingą, remiantis 2011 m. finansinėmis ataskaitomis, galima vertinti maždaug 5,9 mlrd. Lt, vertingiausia jos įmonė yra prekybos tinklus valdanti UAB „Maxima“ grupė (vertė – apie 3,8 mlrd. Lt), vien Vilniaus „Akropolio“ kompleksas gali būti vertas maždaug 1 mlrd. Lt.

2. Lyda Lubienė, Viktorija Lubytė, Jūratė Žadeikienė

Koncernas „Achemos“ grupė(62 proc.)930 mln. Lt

Šių metų vasario pabaigoje paaiškėjo, kaip buvo padalytos pernai mirusio koncerno „Achema“ valdytojo Bronislovo Lubio akcijos: kontrolinis 62 proc. paketas dabar yra trijų moterų rankose: 38,8 proc. akcijų paveldėjo žmona 54 metų Lyda Lubienė, po 11,6 proc. perėjo į dukterų 51 metų Jūratės Žadeikienės ir 13-metės Viktorijos Lubytės rankas. Pasibaigus akcijų perskirstymo procesui, L.Lubienė išplatino pranešimą, kuriame pabrėžė, kad koncernas nebus parduodamas ir nebus ieškoma išorinių investuotojų. Ji informavo, kad planuojama sudaryti naują koncerno valdybą iš nepriklausomų patyrusių Lietuvos ir užsienio verslo profesionalų.

3. Žilvinas Marcinkevičius

„Vilniaus prekybos“ grupė(14 proc.)815 mln. Lt

Pagal dabar valdomų akcijų kiekį matyti, kad antras svarbiausias asmuo „Vilniaus prekybos“ dešimtuke buvo Ž.Marcinkevičius. Brolių Numavičių ir Marcinkevičių valdomos verslo grupės skyrybos įvyko 2009 m., Ž.Marcinkevičius netrukus išvyko gyventi į Airiją, ten dirbti pradėjo ir keli lietuviai investicijų profesionalai iš buvusios jo komandos „Vilniaus prekyboje“. Kol kas nėra žinių apie kokius nors šio verslininko projektus Airijoje. Šios šalies žiniasklaida praėjusią vasarą rašė, kad „Vilniaus prekybos“ atstovai buvo vieni iš pretendentų įsigyti airių mažmeninės prekybos tinklą “Superquinn”, tačiau jis buvo parduotas Airijos verslininkams.

4. Augustinas ir Artūras Rakauskai

„Senukų“ prekybos centrų grupė(49,9 proc.)770 mln. Lt

Rakauskų šeima gali džiaugtis gerais praėjusių metų „Senukų“ grupės rezultatais: didėjo ir prekybos centrų (kuriuos Rakauskai dalijasi su Suomijos grupe „Kesko“), ir nekilnojamojo turto valdymo bendrovių (jas šeima išlaikė vien savo rankose) pardavimas bei pelnas. Nors statybos ir remonto darbai Lietuvoje gerokai apmirę, solidi užimamos rinkos dalis ir aktyvi rinkodara padeda „Senukams“ išlikti svarbiu žaidėju šiame mažmeninės prekybos segmente. Neblogai sekasi ir „Banginio“ bei „Megos“ prekybos centrams. Ir nuopelnų čia neišeina priskirti suomiams partneriams – pačios „Kesko“ grupės akcijų kaina pernai gerokai sumažėjo.

5. Darius MockusKoncernas

„MG Baltic“(100 proc.)700 mln. Lt

Šis verslininkas – išimtis didžiųjų Lietuvos verslo banginių pasaulyje, mat savo rankose išlaikė šimtaprocentinę visos grupės kontrolę. Didžiausia grupės praėjusių metų naujiena – stipriųjų gėrimų gamintojo „Stumbro“ pasitraukimas iš Vilniaus vertybinių popierių biržos. Kaip pagrindinę tokio žingsnio priežastį D.Mockus nurodė viešumo keliamas problemas: esą politikų sprendimams jautrioje alkoholio pramonėje neverta viešai skelbti savo finansinių rodiklių, kai to nedaro kiti, silpnesnių rūšių alkoholį gaminantys konkurentai. Kita stipriausia „MG Baltic“ įmonė „Apranga“ įveikė krizę ir, racionalizavusi valdymą, antrus metus iš eilės dirbo pelningai.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Turtingiausių lietuvių trisdešimtukas

Tags: , ,



Tęsdamas tradiciją, „Veidas“ šiemet jau aštuntą kartą skelbia turtingiausių lietuvių sąrašą.
Laikydamiesi Vakarų žiniasklaidos prieš daugiau nei dvidešimt metų sukurtos praktikos, mes skaičiuojame tik tai, ką galima objektyviai įvertinti: žmonių valdomas įmonių akcijas, taip pat duomenis iš viešai skelbtų pranešimų apie stambius finansinius sandorius. Priešingai nei kolegos užsienyje, mes neturime galimybės įvertinti privataus žmonių turto: nekilnojamojo turto, automobilių, jachtų, meno kūrinių, brangenybių. Tačiau vargu ar toks viešas asmeninių vertybių įkainojimas iš esmės pakeistų mūsų skelbiamą turtingiausiųjų sąrašą, kai brangiausi būstai Lietuvoje kainuoja 5–10 mln. Lt, o mūsų sudaryto sąrašo gale rikiuojasi 100 mln. Lt viršijantis turtas.Mažai abejonių, kad sąrašą galėtų pakoreguoti užsienyje daug pasiekusių lietuvių turto vertės skaičiai, tačiau juos mes galime sužinoti tik iš pačių svetur dirbančių tautiečių. Deja, tokių atvirų verslininkų sudarinėjant turtuolių sąrašą sutikti neteko.

Viešumas – nauda verslo įvaizdžiui
Nemažai verslininkų daug pinigų išleidžia savo įmonių įvaizdžiui kurti, samdo profesionalus, kurie padeda kurti socialiai atsakingo verslo vaizdą, planuoti, kokių projektų partneriais ir rėmėjais strategiškai naudingiausia tapti. Tačiau kartais neišnaudojama pati elementariausia ir nieko nekainuojanti galimybė pasiųsti pirmąjį signalą, kad tavo kuriamas verslas yra skaidrus ir tu neturi ko slėpti nei nuo valstybės, nei nuo visuomenės. Tereikia vykdyti prievolę laiku pateikti praėjusių metų finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui, kuris savo Juridinių asmenų registre archyvuoja ir kiekvienam pageidaujančiam asmeniui suteikia galimybę nusipirkti dominančios įmonės veiklos skaičius.”Veidas” neatsitiktinai savo turtingiausių lietuvių projektą rengia birželio pabaigoje: tik tada mes galime matyti, kaip praėjusiais metais sekėsi stambiausių Lietuvos verslininkų įmonėms, kurios ataskaitas registrui privalo pateikti iki gegužės 31 d.Registrų centro atstovas Aidas Petrošius sako, kad per devynerius metus, nuo tada, kai derinant Lietuvos ir ES teisinę bazę atsirado prievolė skelbti savo finansines ataskaitas, padėtis Lietuvos verslo pasaulyje smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. „Kasmet vis daugiau įmonių, nebebijodamos viešumo, tvarkingai, sąžiningai ir laiku atsiskaito“, – sako jis.Iš pradžių buvo nemažai manančiųjų, kad įmonių finansiniai reikalai yra tik jų savininkų reikalas, tačiau vienam kitam konkurentui pradėjus teikti ataskaitas išsijudino ir kiti. „Pavyzdžiui, vienas prekybos centras ataskaitas teikdavo nuo pat pradžių, o kiti to nedarė. Žiniasklaida pradėjo apie tai rašyti, klausti: „Kodėl jūs neatsiskaitote? Gal turite ką slėpti, o gal jūsų verslas susiduria su problemomis?“ Neliko nieko kito, kaip ir kitiems atskleisti savo finansinius reikalus, – dėsto A.Petrošius. – Jei esi solidus, garbingas verslininkas – paprastai nevengi viešai pateikti ataskaitų, antraip tave gali laikyti nesąžiningu.“Galime paliudyti, kad turtingiausi Lietuvos verslininkai iš tiesų nebeslepia nuo visuomenės savo finansinių reikalų ir iki birželio vidurio dauguma jų jau buvo pateikę 2011 m. duomenis.Vienintelė išimtis tarp Lietuvos verslo milžinų – įmonių grupė „Icor“, paskutinės jos ir visų grupei priklausančių įmonių ataskaitos yra už 2009 m. (tiesą sakant, „Icor“ niekada negarsėjo skaidrumu). Jei grupė ataskaitų nepateiks ir kitąmet, jai gresia būti išregistruotai iš Juridinių asmenų registro – tokia bausmė numatoma, jei įmonė nepateikia ataskaitų trejus metus iš eilės.

Jei atliekant tyrimą apie turtingiausius lietuvius papildomos informacijos tenka kreiptis į pačius turtuolius, dažnas jų pradeda atsikalbinėti ar net piktintis, kad mes traukiame juos į turtingiausiųjų sąrašą: jis nesąs joks turtuolis, sunkiai dirba vadovaudamas išsiplėtusiam savo verslui ir jokios varžybos su kolegomis ar konkurentais jo nedomina.Tačiau „Veidas“ šį savo sąrašą laiko prestižiniu ir labai garbingu: į jį patenka tie, kurie savo rankomis kuria sėkmingas įmones, įdarbina daugybę žmonių ir sumoka solidžias sumas mokesčių. Neišvengiami skeptikų balsai, esą Lietuvoje nedaug visiškai sąžiningo verslo, daugelio jų, o ypač didžiųjų, pradžia yra audringos ir neteisingos privatizacijos laikotarpis. Tai tiesa, tačiau jei jau verslininkas dabar, po tos privatizacijos praėjus keliolikai metų, yra mūsų sąraše, vadinasi, sugebėjo protingai suvaldyti jam atitekusį turtą, išauginti jį iki mūsų šalies mastu milžiniškos bendrovės ir gali būti už tai vertinamas bei gerbiamas.Dar vienas stereotipas – esą turtuoliai linkę niekinti prasčiau gyvenančius tautiečius ir mėgsta badyti aplinkiniams akis savo blizgančia prabanga. Paradoksalu, bet šiame mūsų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše nėra tų, kurie taip dažnai savo prabangių namų menes, garažus ir spintas mėgsta demonstruoti spalvinguose gyvenimo būdo žurnaluose, yra dažni viešų vakarėlių svečiai. Nors šio trisdešimtuko verslininkai – neabejotinai turtingesni už tuos, kurie geriau matomi. „Man įdomu dirbti, o ne fotografuotis. Per dieną aš tiek nuvargstu, kad vakare tereikia namų ramybės ir artimųjų apsupties“, – paaiškino vienas mūsų herojų.„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat pastebi, kad Lietuvoje verslininkai, ypač labai turtingi, tapatinami su vagimis ir sukčiais. „Ko norėti, jei mokyklose vyresniųjų klasių ekonomikos vadovėlyje prašoma apskaičiuoti, kiek padidės pelnas, jei cukraus nusipirkęs verslininkas slapčia pripurkš į jį drėgmės ir taip dirbtinai padidins produkto svorį“, – ironizuoja jis.N.Mačiulio manymu, neigiami stereotipai apie verslininkus – sovietmečio palikimas, kai visas ugdymas buvo paremtas ideologine mintimi, esą turtas ir pelnas yra absoliutus blogis. „Žinoma, padėties nepataisė ir privatizacijos, kuri, dabartiniais standartais vertinant, neretai buvo nusikalstama, metai. Tačiau gal jau laikas vertinti tai, ką turime dabar, ir skaičiuoti, kokią naudą dideli verslai duoda visuomenei“, – siūlo ekonomistas.Jis pabrėžia, kad verslo naudą klaidinga būtų vertinti vien pagal tai, kiek jo savininkas aukoja labdarai ir remia įvairių projektų. „Labdara ir rėmimas – taip pat nevienareikšmis reikalas, verslininkas tai darydamas, be kita ko, siekia ir viešųjų ryšių naudos“, – pabrėžia N.Mačiulis.Todėl objektyviausia kiekvienos bendrovės naudą vertinti pagal tai, kiek ji sukuria darbo vietų ir sumoka mokesčių, kuriuos surinkusi valstybė piliečiams gali užtikrinti visas viešąsias paslaugas. „Todėl kiekvienas sėkmingas verslas jau savaime yra geras, labai reikalingas valstybei dalykas“, – įsitikinęs ekonomistas. Jis priduria, kad be išskirtinių asmeninių savybių – stipraus, didesnio nei vidutinis verslumo, gebėjimo įvertinti riziką ir tuo pačiu metu nebijojimo rizikuoti – didelio verslo, kuris vertas šimtų milijonų, nesukursi.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Lietuviai – konservatyviausi bankų klientai visoje Europoje

Tags: , , ,


Naujausi Eurobarometro duomenys atskleidė, kad vos 1 proc. lietuvių yra paėmę paskolas iš bankų – tai pats mažiausias rodiklis visoje ES, kur paskolomis labiausiai naudojasi olandai (53 proc.), danai (48 proc.) ir švedai (45 proc.).

Vos 10 proc. lietuvių turi ir iš privačių asmeninių gautų paskolų, arba skolų: apie tokius neoficialius įsipareigojimus patvirtino 10 proc. šalies gyventojų. Tiesa, asmeninės skolos ne itin populiarios visose Baltijos bei Šiaurės šalyse, užtat Kipre asmeniškai kam nors skolingi 38 proc., Prancūzijoje – 25 proc. gyventojų.
Vieni mažiausių rodiklių Lietuvoje yra ir pagal naudojimąsi daugeliu kitų finansinių paslaugų. Pavyzdžiui, vos 2 proc. lietuvių turi įmonių akcijų, tiek pat investuoja į privačius fondus, nors ES vidurkis yra atitinkamai 11 ir 7 proc.
Tik vengrus su bulgarais lenkiame ir pagal kreditines korteles. Jas turintys nurodė 16 proc. lietuvių, o štai Liuksemburge kreditine kortele naudojasi 87 proc. gyventojų, bendras ES vidurkis – 40 proc.
Nelinkę lietuviai ir draustis. Pavyzdžiui, gyvybės draudimu yra apsidraudę tik 14 proc. gyventojų, nors Švedijoje – net 60 proc. Nepopuliarios ir kitos draudimo paslaugos – sveikatos, namų, automobilių draudimas. Pagal naudojimąsi tokiomis paslaugomis esame antri nuo apačios: Lietuvoje kuriuo nors iš šių draudimų naudojasi 35 proc., visoje ES – 51 proc., o štai Danijoje, Olandijoje ir Švedijoje – beveik 90 proc. gyventojų.
Tačiau pagal naudojimąsi bankų sąskaitomis beveik neatsiliekame nuo ES vidurkio, ir kitų rodiklių kontekste tai byloja, kad renkamės konservatyviausias, klasikines bankų paslaugas. Pavyzdžiui, banko sąskaitą turi 84 proc. europiečių, o Lietuvoje jomis naudojasi 83 proc. žmonių.

Tarp lietuvių emigrantų – ir klestinčių verslų kūrėjai

Tags: ,



Lietuviai užsienyje ne tik nešioja plytas statybose ir skina apelsinus, bet ir kuria įmones bei skinasi kelią tarp pasaulio verslo elito. „Veidas“ apžvelgia lietuvių emigrantų verslo sėkmės istorijas.

Šįkart nekalbėsime apie lietuvius, kuriems žiniasklaida paprastai skiria daugiausiai dėmesio, – tuos, kurie emigruoja dirbti nekvalifikuotų mažiausiai mokamų darbų, nors jie sudaro pagrindinę emigrantų masę. Kalbėsime apie tuos, kuriems pavyko pakilti gerokai aukščiau. Tai lietuviai, į kuriuos patys vakariečiai, nuo emigrantų dūstančių šalių gyventojai, žvelgia su pagarba.
Mūsų pašnekovai – užsienyje daugiausiai pasiekę lietuvių verslininkai. Daugelio jų sėkmės istorijos jus tikrai nustebins.

Lietuvių verslų pasaulyje daugėja

Lietuvą verslo pasaulyje garsina ne vien milijardierius filantropas Juozas Kazickas ar „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas, nors jų pavardės, pabandžius prisiminti iškilesnius lietuvių verslininkus užsienyje, šmėkšteli pirmiausia. Nuo nepriklausomybės pradžios vykstanti masinė lietuvių emigracija lėmė tai, kad šiandien įvairiose šalyse galima atrasti jau ne po keletą, o gerokai daugiau įkvepiančių mūsų tautiečių verslo pavyzdžių. Atsiranda naujų kazickų ir laursų, lietuvių emigrantams priklausančių verslų sparčiai daugėja visame pasaulyje.
Štai 35-erių metų buvusi kaunietė Jurga Žilinskienė šiandien vadovauja vienai sparčiausiai augančių vertimo įmonių Jungtinėje Karalystėje, kurios klientai – ir tokie žinomi vardai, kaip „Shell“ ar „Dior“, ir netgi pats Jordanijos karalius, kuris būtent lietuvės įmonei „Today Translations“ patikėjo išversti savo oficialią kalbą iš arabų į lotynų ir italų kalbas, pasakytą per Romos popiežiaus Benedikto XVI vizitą Jordanijoje. „Tekstui į lotynų kalbą išversti turėjome vos keturias valandas“, – dabar prisimena J.Žilinskienė.
Savo verslo Londone lietuvė, vietos koledže bei universitete baigusi teisės ir ekonomikos studijas, ėmėsi prieš vienuolika metų, turėdama kišenėje keliolika tūkstančių svarų sterlingų. Šiandien jos vadovaujamoje įmonėje dirba 2500 vertėjų iš 102 šalių, o vertimo paslaugos teikiamos daugiau nei 160 kalbų, kuriamas padalinys JAV, numatyta plėtra Artimuosiuose Rytuose.
Lietuvė sugebėjo rasti puikiai veikiantį vertimų verslo modelį: didžiausi „Today Translations“ pranašumai – tai greitis (internetu nusiuntę tekstą klientai atsakymą gauna jau per 20 minučių: per tiek laiko apskaičiuojama kaina ir darbų atlikimo trukmė) bei kokybė (kiekvieno vertėjo darbą peržiūri atskiras „revizorius“, kasmet atliekamas vertėjų darbo auditas). Vienas Londono laikraštis apie J.Žilinskienę rašė, kad ji yra Richardo Bransono ir Margaret Thatcher „mišinys“ bei turi charakterio panašumų su Warrenu Buffetu.
Pati lietuvė, pelniusi ne vieną Jungtinės Karalystės verslo apdovanojimą, į tai tik nusišypso. Jei prieš septyniolika metų nebūtų išvykusi iš Lietuvos, ko gero, ne ką mažiau būtų pasiekusi ir gimtinėje. Mat J.Žilinskienės polinkis į verslumą išryškėjo dar vaikystėje: būdama vos šešerių ji jau užsidirbdavo prekiaudama sėklomis Kauno turguje, o šešiolikos ėmė verstis drabužių importu iš Jungtinių Arabų Emyratų.
Klientai J.Žilinskienės dažnai teiraujasi, iš kokios šalies ji kilusi. Šviesiaplaukė moteris nėra panaši į tipišką britę, o su akcentu kalba jau tiek angliškai, tiek lietuviškai, mat lietuvių kalba moteriai vis mažiau tenka bendrauti ne tik darbe, bet ir namie. Prieš keletą metų lietuvė susituokė su britu Londono policijos vyriausiuoju inspektoriumi.
Kita mūsų kalbinta lietuvė Daiva Naravaitė, prieš trylika metų Jungtinėje Karalystėje įkūrusi aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų paieškos ir atrankos įmonę „Alpina Search“, taip pat pripažino, kad po dvidešimties metų, praleistų gyvenant užsienyje, lietuviškai kalbėti darosi vis sunkiau. Pokalbio metu kai kuriuos lietuviškus žodžius D.Naravaitė jau pakeisdavo angliškais. „Čia, Anglijoje, labiausiai užkliūva mano pavardė, ne visi gali ją ištarti. Bet visai gerai pradėti oficialų pokalbį juokais“, – šypteli pašnekovė.
Pastebėjusi savo klientų smalsumą, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalių technologijų įmonėms talentingų darbuotojų ieškanti lietuvė mielai pasakoja jiems apie Lietuvą. Šiandien D.Naravaitės įkurta „Alpina Search“ įmonė bendradarbiauja su garsiomis pasaulio kompanijomis. Kai kurioms įmonėms, kurių darbuotojų komandas suformuoti yra padėjusi lietuvė, pavyko taip padidinti savo vertę, kad jos net buvo nupirktos tokių milžinų, kaip „Google“ ar „Microsoft“.
Tiesa, verslo pradžia svetimoje šalyje, kaip prisimena pati D.Naravaitė, nebuvo lengva, o konkuruoti pasaulinėje rinkoje yra milžiniškas iššūkis. Tuo labiau kad verslo ji, Vilniaus universitete anglų filologijos studijas baigusi specialistė, nutarė imtis per 1998–1999 m. ekonomikos nuosmukį. Vis dėlto šešiomis kalbomis kalbančią ir visada ambicingų siekių turėjusią D.Naravaitę daugelyje gyvenimo tarpsnių lydėjo sėkmė. Karjeros pradžioje daug kelių jai atvėrė laimėtas „Marks & Spencer“ surengtas konkursas. Šioje įmonėje lietuvė įgijo rinkodaros žinių, kurį laiką ėjo vadovaujamas pareigas rinkodaros ir naujųjų technologijų srityje.

Pelnė pasaulinį pripažinimą

Lietuvių verslai užsienyje labai skirtingi – nuo aptarnavimo ir paslaugų iki technologijų bei gamybos, tokios pat įvairialypės ir išvykusiųjų gyvenimo istorijos. Pavyzdžiui, nemažai sėkmingos karjeros pavyzdžių rastume tarp išeivijos lietuvių. Ypač daug lietuvių kilmės įmonių savininkų arba didelių bendrovių samdytų vadovų yra Amerikoje, nes iki nepriklausomybės atkūrimo daugiausiai lietuvių emigruodavo į Jungtines Valstijas. Daugelis jų jau yra gimę ne Lietuvoje ir lietuviškai nekalba, nors tebelaiko save lietuviais.
Tarkime, 2500 darbuotojų turinčios IT bendrovės „ASYS International“ Brazilijoje savininkas 46 metų Francisco Ricardo Blagevitch (buvęs Blaževičius) sako, kad jo venomis teka lietuviškas kraujas. Lietuvos garbės konsulo Brazilijoje pareigas taip pat einantis F.R.Blagevitchius gimė Brazilijoje, San Paulo mieste, ir lietuviškai nekalba, bet didžiuojasi, kad jo seneliai buvo iš Utenos krašto kilę lietuviai. Pasak Francisco, viena genealogė iš Vilniaus sudarė jo genealoginį medį ir aptiko informacijos apie jo protėvius, gyvenusius daugiau nei prieš du šimtus metų. „Tai net ne medis, o visas miškas“, – juokauja Lietuvoje jau ne kartą lankęsis F.R.Blagevitchius.
Savo verslą jis, tada dar studentas, pradėjo prieš 25 metus visiškai neturėdamas pinigų, o šiuo metu „ASYS International“ klientų sąraše yra tokios bendrovės, kaip IBM, „Johnson & Johnson“, „Du Pont“ ar „Toyota“, įkurti padaliniai Argentinoje, Čilėje ir Jungtinėje Karalystėje.
Verslus užsienyje kuria ir emigravę lietuvių mokslininkai, medikai bei kitų sričių specialistai. Štai Remigijus Gaška (dabar JAV žinomas kaip Remis Gaska), buvęs VU Fizikos fakulteto dėstytojas, prieš dvidešimt metų išvyko į Detroitą kaip aspirantūros studentas, vėliau dirbo akademinį ir mokslinį darbą Virdžinijoje, Mineapolyje ir Niujorke, o prieš trylika metų kartu su kolega įkūrė įmonę „Sensor Electronic Technology“, kuri šiandien yra pasaulyje pripažinta ultravioletinių šviestukų (UV LEDs) kūrimo bei inovatyvių jų prietaisų gamybos lyderė. Pagrindinės lietuvio mokslininko įmonės veiklos kryptys yra puslaidininkiniai ultravioletinės šviesos šaltiniai bei naujos kartos didelės galios elektroniniai prietaisai.
Jau verslo pradžioje lietuvio įmonės pasiūlytas naujų prietaisų kūrimo programas finansavo JAV gynybos departamentas, Saugumo departamentas, NASA ir Nacionalinis mokslo fondas, pradėta prietaisų gamyba kariniams, nacionalinio saugumo, pramoniniams bei komerciniams objektams. Šiuo metu įmonėje dirba 80 žmonių, iš jų apie dvidešimt – mokslų daktarai.
Nors Lietuvoje R.Gaška – retas svečias, mokslininkas lig šiol aktyviai bendradarbiauja su buvusiais kolegomis iš Vilniaus universiteto. 2008 m. R.Gaškai ir dar trims VU Fizikos fakulteto mokslininkams paskirta Lietuvos mokslo premija. Šiemet su Lietuvos kolegomis R.Gaška ketina pradėti ilgalaikę mokslinę programą, finansuojamą JAV gynybos ministerijos. „Sukurti naujo tipo portatyviniai vandens gryninimo įrenginiai galės būti panaudoti ne tik kariniams tikslams, bet ir, tarkime, geriamojo vandens gamybai katastrofų ištiktuose kraštuose arba kosmose“, – tvirtino mokslininkas.
O štai žymus plastinės chirurgijos gydytojas prof. Rimtautas Marcinkevičius (Rim Marcinkus) Pietų Kalifornijoje, Palm Springse, yra įkūręs savo plastinės chirurgijos centrą, kuriame šiandien gražinasi milijonieriai ir įžymybės; Jonas Prunskis, JAV kolegų ne kartą pripažintas geriausiu skausmo gydytoju Čikagoje, valdo didžiausią skausmo gydymo klinikų grupę šiame mieste.

Buvęs „Vičiūnų“ akcininkas Ispanijoje stato daugiaaukščius

Pastaruoju metu lietuvių verslininkai aktyviausi Europos šalyse – čia įmones ir darbo vietas kuria naujos kartos lietuvių emigrantai. Tarp jų – ir jauni, mokslus ką tik baigę specialistai, ir išsilavinimu pasigirti negalintys laimės kūdikiai (tie, kuriems tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu), ir buvę verslininkai.
Štai kaunietis Valdas Simutis, buvęs „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkas, prieš dešimtmetį emigravo į Ispaniją. Vyras vyko į Ispaniją pailsėti, o susiklostė taip, kad įkūrė čia statybų bei nekilnojamojo turto plėtros įmonę „Inversiones Valdas“ ir ėmė statyti vilas bei daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Ispanija visiškai pakeitė V.Simučio gyvenimą: jis gyvena viloje ant jūros kranto Gvardamar del Segūros kurorte, per siestą, kaip ir visi ispanai, eina pogulio, pastebi ėmęs daugiau šypsotis. „Grįžus į Lietuvą oro uoste į mane jau kreipiasi angliškai“, – juokauja.
Verslininkas tvirtina, kad Ispanijoje yra gerokai palankesnė verslo aplinka. Jį stebina, kaip nuoširdžiai ispanai stengiasi padėti. „Čia, priešingai nei susiduriant su žemėtvarkininkais Lietuvoje, nereikia nešti nei saldainių, nei vokelių“, – tvirtina V.Simutis.
Kad svetur verslą kurti paprasčiau, pastebėjo ir kiti mūsų pašnekovai, pavyzdžiui, Norvegijoje statybų įmonę įkūręs Saulius Balsevičius bei šioje šalyje elektros darbų verslu užsiimantis Arūnas Jankantas. Šių lietuvių verslai gal ir neišsiskiria dydžiu ar pažangiomis idėjomis, bet yra minimi tarp sėkmingiausių naujųjų lietuvių emigrantų verslo pavyzdžių Norvegijoje.
A.Jankantas turėjo verslą ir Lietuvoje, o į Norvegiją išvyko prieš trejus metus, kai dėl krizės viena po kitos ėmė žlugti statybų bendrovės, tad klimpti ėmė ir jo elektros darbus atliekanti įmonė. „Tekoda Norway“ įmonę įkūręs A.Jankantas iki šiol stebisi, kad norvegai jam su partneriu Eugenijumi Mockumi išdavė ilgalaikę darbo licenciją. „Esame pirmieji užsieniečiai, kuriems licenciją atlikti elektros instaliacijos darbus išdavė greičiausiai tik per klaidą, – šiame versle yra absoliutus norvegų monopolis, – teigia pašnekovas, neslepiantis, kad į Norvegiją atvyko vos su 3 tūkst. Lt kišenėje. – Todėl mus tikrina itin kruopščiai, privalome dirbti be jokių klaidų.“
Milijonų vertės užsakymai dabar yra lietuvių verslo kasdienybė: įmonė pelnė kokybę itin vertinančių norvegų pripažinimą, nors klaidų iš pat pradžių išvengti nepavyko. Štai pats pirmas užsakymas buvo toks nesėkmingas, kad lietuviai patyrė pusės milijono kronų (per 200 tūkst. Lt) nuostolį. „Reikėjo išvedžioti elektros laidus gyvenamajame name, viskas atrodė paprasta ir aišku, bet ne – baigėsi tuo, kad už savo pinigus teko perdarinėti sienas ir nuiminėti lubas, – prisimena A.Jankantas. – Pradžia apskritai buvo sunki: važinėdavome po du šimtus kilometrų, kad pakeistume vieną jungiklį, perėjome pragarą, bet kitaip nebūtų pavykę įsitvirtinti.“
Dabar šie rūpesčiai – jau praeitis, lietuviams puikiai sekasi, ir savo svajonę turėti jachtą Oslo fiorde, su kuria A.Jankantas atvyko į Norvegiją, jis sako galintis įgyvendinti kad ir dabar pat. „Tačiau matome, kad nebus kada ta jachta plaukioti: vos atsikvėpsi – tuoj būsi išmestas iš rinkos“, – pripažįsta verslininkas.
Su šia nuomone sutinka ir jaunas verslininkas S.Balsevičius, pagal profesiją stalius, Norvegijoje su kitu lietuviu Ramūnu Rekašiumi įkūręs statybų įmonę „Nortalija“. Jis pastebi, kad iš pradžių jiems tekdavo siūlyti darbus gerokai mažesnėmis nei rinkos kainomis, nes norvegai tiesiog nenorėjo emigrantams mokėti daugiau. Išsikovoti lygias sąlygas su norvegais lietuviams buvo didžiausias iššūkis. Šiandien „Nortalija“ Norvegijoje aktyviai stato gyvenamuosius namus bei atlieka renovacijos darbus. Lietuvių įmonė bendradarbiauja su garsiu norvegų architektu Finnu Sandmaeliu.
VšĮ „Versli Lietuva“ gen. direktorius Paulius Lukauskas apibendrina, kad po pasaulį išsibarstę lietuviai aktyviai kuria verslus, nes mūsų vidinė rinka pernelyg maža, todėl tam tikri verslo modeliai Lietuvoje tiesiog neveikia. Kad lietuviai, ypač jaunimo iki 24 metų grupėje, išsiskiria verslumu, patvirtino ir neseniai pirmąkart Lietuvoje atliktas globalaus verslumo stebėsenos tyrimas.

Matome daug įkvepiančių lietuvių verslo užsienyje pavyzdžių

Į „Veido“ klausimus atsako organizacijos „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“ direktorė Dalia Venslovaitė.
VEIDAS: Įprasta manyti, kad lietuviai užsienyje – tai juodadarbiai, dirbantys tokius darbus, kurių patys užsieniečiai kratosi. Dažnai išgirstame ir apie didelį lietuvių nusikalstamumą, piktnaudžiavimą socialine parama. O su kokiais lietuviais pasaulyje susiduriate jūs?
D.V.: Iš tiesų emigranto portretas žiniasklaidos piešiamas dažnai vienpusiškai. Mes susiduriame su karjeros aukštumų siekiančiais ir pasiekusiais lietuvių kilmės žmonėmis. Dažnas jų netilptų į „emigranto“ rėmus.
Vienu emigrantų vardu vadinami tiek laikinai migruojantys, studijuoti ar keleriems metams dirbti išvykstantys, globalios patirties ir žinių ieškantys žmonės, tiek mokslininkai ar menininkai, tiek dėl ekonominių priežasčių išvykstantys asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje. Siūlome juos vadinti globaliais, arba pasaulio, lietuviais – juk šiandien dėl komunikacijos galimybių darosi vis mažiau svarbu, kur asmuo gyvena. Pasaulyje yra per 215 mln. migrantų, tai yra net 40 proc. daugiau nei 1990 m. Taigi reikėtų susitaikyti, kad talentingi žmonės ir toliau vyks iš Lietuvos. Užtikrinti ryšių palaikymą ir ekonominę bei dvasinę partnerystę su išvykstančiais – štai kur didžioji šalies užduotis.
Beje, apie kvalifikuotus ir dideliais laimėjimais galinčius pasigirti žmones – išvykusius verslininkus, gydytojus, architektus, mokslininkus, menininkus, karjeros profesionalus – Lietuvoje duomenys sistemingai nėra renkami. Paradoksas, bet jau bene dešimt metų keikiant nepriklausomos Lietuvos protų nutekėjimą duomenys apie išvykstančius talentus bei būsimus profesionalus nėra kaupiami. Dėlionės pradžią galima surinkti tik iš keleto padrikų detalių. Pavyzdžiui, tikslių duomenų apie išvykusius iš Lietuvos abiturientus nėra, tačiau, pagal 2011 m. fiksuojamus Švietimo ir mokslo ministerijos rodiklius, ES studijavo apie 7 tūkst. lietuvių. Penktadalis visų abiturientų šimtukininkų kasmet palieka Lietuvą. 2010 m. Kembridžo ir Oksfordo universitetuose studijavo 54 lietuviai. Kai minimi šie skaičiai, esame įpratę reaguoti su nusivylimu, baime, net isterija.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek yra lietuvių, turinčių savo verslus užsienyje?
D.V.: Tokios statistikos nėra, tuo labiau kad sunku vertinti, kas yra lietuvis: ar juo laikyti ir antros trečios kartos emigrantą, gyvenantį Amerikoje ir nekalbantį lietuviškai, bet vadinantį save lietuviu, nes iš čia jo šaknys, ar jau nelaikyti. Mūsų organizacija tuo ir užsiima: pasitelkę partnerius bandome šiuos žmones identifikuoti ir užmegzti su jais ryšį. Skaičiuoti dar anksti, bet lietuvių, kurie sėkmingai plėtoja verslus pasaulyje, iš tiesų nemažai.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje mažiausiai mokamus darbus dirbę lietuviai, tik išvykę į kitą šalį, imasi verslo ir suklesti, nors neretai netgi nemoka vietinės kalbos?
D.V.: Vakaruose atliktas įdomus tyrimas parodė, kad ne savo kilmės šalyje gyvenantys žmonės yra labiau linkę į inovatyvias idėjas. Tyrimai taip pat rodo, kad devyni iš dešimties į kitą šalį išvykusių žmonių mano, jog emigracija jiems padėjo patobulėti.
VEIDAS: Kokia lietuvių verslo užsienyje istorija jums padarė didžiausią įspūdį?
D.V.: Amerikos lietuvio Gintauto Vaišnio įkurta įmonė „Defibtech“, prasiskynusi kelią į pasaulines rinkas. Neseniai ši įmonė iškopė į pirmą vietą tarp širdies ritmą palaikančių prietaisų – defibriliatorių gamintojų ir nurungė savo didžiausią konkurentę korporaciją „Philips“. G.Vaišnio pavyzdys uždegantis vien dėl to, kad ši įmonė, pradėta kurti vos ne garaže, sugebėjo įveikti tikrai stambius konkurentus. Jis pats yra pasakojęs, kaip konkurentai slapta atvykdavo fotografuoti jų nedidelio biuro, iš tiesų neturėjusio reprezentatyvios išvaizdos, ir vėliau rodydavo vaizdus klientams, kad juos atbaidytų.
Įdomių pavyzdžių iš tikrųjų daug. Visi žinome daktarą Juozą Kazicką, kurio verslo sėkmės istorija tikrai neeilinė. Verta paminėti ir 1976 m. iš Lietuvos į Kanadą išvykusį lietuvių kilmės mokslininką Fredą Sorkiną, kuris laikomas vienu sėkmingiausių Kanados verslininkų ir jau yra globalaus verslo sėkmės pavyzdys.
VEIDAS: O kokia tikimybė, kad lietuviai, padėję sėkmingo gyvenimo kitose šalyse pamatus, sugrįš?
D.V.: Užsienyje gyvenantys tautiečiai ne tik reguliariai atlieka užsienyje uždirbtų pinigų pervedimus, bet ir neša žinias, inovacijas, globalią patirtį, skatina mokslinį bendradarbiavimą, tarptautiškumą bei vertingus verslo kontaktus užsienio rinkose.
Visame tame reikia įžvelgti ir pozityvumo, o ne tik dejuoti dėl išvykstančių žmonių. Migracijos procesai Lietuvai gali tapti dideliu pranašumu ir lemti didelius pokyčius mūsų šalyje.

Juozas Kazickas – vienas iškiliausių lietuvių verslininkų pasaulyje

Viena įspūdingiausių yra JAV lietuvio Juozo Kazicko, birželį švęsiančio 94-ąjį gimtadienį, verslo sėkmės istorija. J.Kazickas su žmona į Vokietiją, o iš ten – į JAV išvyko 1944 m.
Jeilio universitete ekonomikos mokslų daktaro laipsnį įgijęs lietuvis iš pradžių užsiėmė akademine veikla, o vėliau įsitraukė į prekybą anglimis bei nafta, įkūrė didžiulius turtus jam sukrovusią įmonę „Neris“. Po daugiau nei trijų dešimtmečių J.Kazickas grįžo į Lietuvą ir 1991-aisiais įkūrė telekomunikacijų bendrovę „Litcom“ (dabar – „Omnitel“), pritraukė į šalį daug stambių investuotojų ir buvo pripažintas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.
Pastaraisiais metais verslininkas ir filantropas J.Kazickas yra pasitraukęs iš aktyvios veiklos ir dienas leidžia JAV, o Lietuvoje būna retas svečias. Kaip „Veidui“ teigė verslininko sūnus Jonas Kazickas, pagrindinės jo tėvo vertybės visada buvo sąžiningumas, darbštumas ir reiklumas sau bei kitiems. „Dėl to jį visur lydėjo sėkmė“, – apie savo tėvą sakė J.Kazickas.

Lietuvių emigracija
Laikotarpis     Emigravo lietuvių

1868–1940 m.     apie 430 tūkst.
1990–2011 m.     apie 670 tūkst.

Vlada Stankūnienė: „Lietuviai tikrai neišnyks“

Tags: , ,



Kaip artimiausiais dešimtmečiais kis Lietuvos gyventojų skaičius? Ką rodo gimstamumo prognozės, kokia bus mūsų gyvenimo trukmė? Apie tai – pokalbis su Demografinių tyrimų instituto direktore prof. Vlada Stankūniene.

VEIDAS: Gyventojų šalyje sparčiai mažėja. Ar išties lietuvių tautai gresia išnykti?
V.S.: Remiantis skaičiais, mūsų iš tiesų mažėja. Kaip ir daugelyje neišsivysčiusių šalių, tai vyksta dėl natūralios gyventojų kaitos bei negiamos žmonių migracijos, mat išsivysčiusias valstybes papildo imigrantai, o Lietuva yra ta šalis, kuri gyventojus praranda. Vis dėlto solidžių institucijų, tokių kaip Jungtinės Tautos (JT) ar Eurostatas, prognozės rodo, kad maždaug šio šimtmečio viduryje gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje stabilizuosis. Jos gana optimistinės ir liudija, kad šio šimtmečio pabaigoje, JT duomenimis, Lietuvoje bus apie 2,4 mln. gyventojų.
Tiesa, būtina pasakyti, kad šias prognozes JT pernai paskelbė naudodamosi 2010 m. duomenimis, kai naujausių gyventojų surašymo duomenų dar nebuvo. Galima būtų patikslinti, kad 2100 m. Lietuvoje bus maždaug 2,2 mln. gyventojų.
VEIDAS: Prieš keletą metų Eurostatas skelbė, kad po penkiasdešimties metų, 2060-aisiais, lietuvių beliks 2,5 mln., bet naujausioje prognozėje šį skaičių padidino iki 2,7 mln. Kodėl prognozės taip kinta?
V.S.: Optimizmo prideda tai, kad daugumoje išsivysčiusių Europos šalių gimstamumas pradėjo didėti. Pirmiausia gimstamumas smarkiai ėmė mažėti skandinavų šalyse: nuo 1960 m. vidurio suminis gimstamumo rodiklis, arba vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per savo gyvenimą, buvo nukritęs iki maždaug 1,5–1,6. O dabar Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje šis rodiklis jau artėja prie 2.
Anksčiau, gimstamumui krinant, manyta, kad padėtis beviltiška, bet dabar jau atsirado tam tikro optimizmo, nes aiškėja, kad norimas atžalų skaičius buvo ir yra vidutiniškai du vaikai, tik jie gimdomi esant vyresnio amžiaus. Pasaulyje tiesiog keičiasi gimstamumo modelis. Kai šis procesas tik prasideda, gimstamumas smarkiai krinta, bet įvykus perėjimui prie naujojo modelio gimstamumo rodikliai vėl pagerėja. Ypač jei vykdoma efektyvi šeimos politika. Taip ilgainiui vėl sugrįžtama į demografinę pusiausvyrą.
VEIDAS: Kada tai įvyks ir Lietuvoje?
V.S.: Mūsų šalyje spartus gimstamumo mažėjimas fiksuojamas nuo 1990 m., tai reiškia, kad mes tik einame paskui ir prie naujojo gimstamumo modelio, pasak JT prognozių, pereisime ne taip jau greitai: dabar mūsų suminis gimstamumo rodiklis yra 1,5, o iki 2 pakils maždaug 2060–2070 m.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl ateityje imta prognozuoti didesnį Lietuvos gyventojų skaičių, yra ta, kad tikimasi didelio mirtingumo sumažėjimo, ypač vyrų. Tačiau aš šiuo atžvilgiu esu didesnė pesimistė. Jau pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus mūsų vyrų mirtingumas yra gerokai didesnis, nei buvo 1965 m.: rodiklis svyruoja, bet buvusio lygio nepasiekia.
VEIDAS: Kaip toliau kis mirtingumo tendencijos? Ar per artimiausius dvidešimt metų pasivysime ilgiausiai gyvenančius europiečius?
V.S.: Nepasivysime. Nes mūsų atsilikimo rezervas, kurį reikia panaikinti, labai didelis, ypač vyrų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės Vakaruose yra 5–7 metai, o pas mus siekia 11–12 metų.
Na, bet pirmieji optimistiniai daigai jau matyti. Iki 1965 m. mes pagal mirtingumo rodiklius buvome nedaug atsilikę nuo Vakarų šalių, mirtingumas mažėjo. Bet po to visose posovietinėse šalyse padėtis ėmė blogėti: moterų mirtingumas mažėjo labai jau pamažu, o vyrų ėmė didėti. Tuo metu Vakaruose mirtingumas toliau mažėjo, tik lėčiau.
Mirtingumas mažėja, kol vyksta mokslo, technikos ir medicinos progresas, gerėja gyvenimo sąlygos, o kai šie rezervai išsemiami, tai daugiausiai priklauso nuo žmogaus gyvensenos: ar jis investuoja į savo sveikatą, ar atvirkščiai – žaloja save nesveika elgsena, kas ypač būdinga posovietinės erdvės gyventojams.
Taigi Vakaruose dėl palankaus gyvenimo būdo mirtingumas tiek nuo išorinių priežasčių, tiek nuo kraujo apytakos sistemos sutrikimų mažėjo jau nuo 1960 m., Estijoje tai vyksta jau maždaug dešimtmetį, Latvijoje – šiek tiek trumpiau, o pas mus tai prasidėjo dar tik prieš trejus metus. Gal ir mes pradedame vertinti savo sveikatą, nors iš tiesų dar anksti sakyti, ar tai jau tendencijos, dėl ko mažėja mirtingumas išsivysčiusiame pasaulyje, pradžia.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad lietuviai ir miršta anksčiau, ir daugiau serga bei emigruoja? Juk nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pagal šiuos rodiklius dar nedaug kuo skyrėmės nuo savo kaimynų.
V.S.: Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera. Ir, matyt, prasčiau nei kaimyninėse šalyse. Kodėl pas mus didžiausia emigracija? Vadinasi, aplink yra geriau. Štai emigracija iš Estijos beveik nulinė – tai reiškia, kad estams ten nėra blogai. Savižudybių rodikliai pas mus taip pat didžiausi: pagal vyrų savižudybes esame vieni pirmųjų pasaulyje.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie šeimą, ar toliau daugės porų, kurios gyvena nesusituokusios, bei ne santuokoje gimusių vaikų?
V.S.: Matyt, taip. Žiūrint į jaunesnes kartas aišku, kad vis daugiau žmonių šeimas kuria neregistruodami santuokos. Kitų šalių patirtis rodo, kad tai tampa savotiška norma. Mes esame dar tik šio proceso pradžioje, tad ši tendencija, nepaisant pastangų tam sutrukdyti įstatymais, turėtų išlikti.
VEIDAS: Visuomenė sparčiai senėja. Ar turi pagrindo nuogąstavimai, kad ateityje didžiąją dalį tautos sudarys pensininkai?
V.S.: Taip nebus, bet prognozuojama, kad 2050–2060 m. 65 metų ir vyresni gyventojai sudarys apie trečdalį visuomenės. Ties tuo jų skaičius ir stabilizuosis.
Galiu patikinti, kad mes tikrai neišnyksime. Nes optimizmo, kad gimstamumas pamažu atsigaus ir mirtingumas mažės, randasi vis daugiau. O kad visi emigruosime, taip irgi negali būti.

Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera.

JAV išeiviai siūlo ekranizuoti „Titaniko“ lietuvių istorijas

Tags: , , ,



Susidomėjimas knyga „Titaniko lietuviai“, išleista legendinio laivo tragedijos šimtmečio minėjimui, jau nusirito ir per Atlanto vandenyną. Tautiečiai Jungtinėse Amerikos valstijose siūlo autorių surinktą medžiagą panaudoti filmo kūrimui.

Su žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell parašyta knyga susipažinę JAV lietuviai autorių teiravosi, ar surinkta medžiaga dar nesusidomėjo kinematografininkai. Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ žurnalisto Raimundo M. Lapo manymu, „Titaniko lietuviai“ – puikus vaidybinio filmo embrionas Lietuvos kino industrijai.

Pirmoji „Titaniko“ tragedijos ekranizacija pasirodė praėjus mažiau nei mėnesiui nuo laivo nugrimzdimo į Atlanto vandenyno gelmes. Nebylaus kino filme „Išsigelbėję iš Titaniko“ („Saved from Titanic“) vaidino katastrofos liudininkė Dorothy Gibson, kuri atkartojo išsigelbėjimo lemtingąją naktį istoriją – netgi vilkėjo tą pačią vakarinę suknelę.

Vėliau laivo istorija dar ne vieną kartą pasirodė kino ekranuose. Žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell kaip jas labiausiai įkvėpusį filmą įvardija ne Jameso Camerono režisuotą „Titaniką“, o Walterio Lordo knygos „A night to remember“ ekranizaciją, pasirodžiusią 1958 metais.

Knygoje „Titaniko lietuviai“ surinkta medžiaga – unikalus liudijimas apie tris žymiausiu pasaulio laivu plaukusius lietuvius bei iš Lietuvos kilusį kapitoną, kuris plaukė į pagalbą nelaimės ištiktam laineriui. Kunigo Juozo Montvilos, šaltkalvio Eliezero Gilinskio, Simo Baniulio ir kapitono Liudviko Stulpino gyvenimo istorijos paviešintos pirmą kartą per lygiai 100-tą metų, praėjusių nuo tragedijos.

„Titaniko“ lietuviai“ jau pasiekė ir Australijos bei Didžiosios Britanijos lietuvius. Pagal Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell surinktą medžiagą Londono lietuvių katalikų šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje rengiama paroda Juozui Montvilai atminti. Kunigo atminimo įamžinimui Lietuvoje buvo surengta konferencija Marijampolėje, kurios metu iškeltos idėjos pavadinti jo vardu Liubavo pagrindinę mokyklą, senosios Liubavo bažnyčios vietoje pastatyti koplytstulpį, sutvarkyti senąją Montvilų sodybą.

Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell triūsas renkant faktus jau atnešė vaisių – knyga puikuojasi knygynų tinklo „Pegasas“  bei interneto knygyno Knygos.lt bestselerių dešimtukuose.

„Titaniko lietuviai“: ketinama kunigo Juozo Montvilos vardu pavadinti mokyklą

Tags: , ,



Visas pasaulis mini garsiausio kruizinio laivo „Titanikas“ katastrofos šimtmetį. Jis nuskambėjo ir Lietuvoje – balandžio 14 dieną prekybos centre „Panorama“ įvyko knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas, kurio metu kalbintos ne tik leidinio autorės – žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, bet ir „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičiai.

Prieš šimtą metų prabangiu kruiziniu laivu iš Soutamptono į Niujorką tarp 2,2 tūkstančio kitų išplaukė ir mažiausiai trys lietuviai: Simas Baniulis, šaltkalvis Eliezeras Gilinskis ir kunigas Juozas Montvila. Jie visi nepateko tarp laimingųjų išsigelbėjusiųjų ir nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną kartu su „Titaniku“. Šių žmonių istorijos vis dar jaudina jų giminaičius.

Seimo narys režisierius Julius Dautartas pristatymo metu kalbėjo jaučiantis ryšį su seniai nuskendusiu savo giminaičiu Juozu Montvila ir iki šiol kreipiasi į jį sunkiomis gyvenimo minutėmis. Kalbama, kad katastrofos metu kunigas atsisakė vietos gelbėjimosi valtyje ir užsidaręs antros klasės biliotekoje klausė keleivių išpažinčių, laimino žmones ir drąsino juos. Giminės iki šiol didžiuojasi tokiu jo poelgiu ir siekia, kad Vatikanas kunigą Juozą Montvilą paskelbtų palaimintuoju.

Kitas Juozo Montvilos giminaitis – Jonas Montvila, kalbėdamas apie kunigą, pademonstravo atminimo medalį, kuris puošia Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikos sieną. Pristatyme taip dalyvavo Sigita Montvilaitė, specialiai atvykusi iš Londono.

Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“, vertindamas kunigo Juozo Montvilos pasiaukojimą, siekia Liubavo pagrindinei mokyklai suteikti Juozo Montvilos vardą ir organizuoja renginių ciklą jo pagerbimui ir atminimo įamžinimui. Balandžio 19 d. Marijampolėje vyks konferencija, skirta kunigo asmenybei, bei knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas.

Knygos „Titaniko lietuviai“ autorės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell pasakojo, kad dauguma „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičių, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, buvo labai draugiškai nusiteikę ir suteikė daug vertingos informacijos. Kapitono Liudviko Stulpino, kuris plaukė į „Titaniko“ keleivių gelbėjimo operaciją, palikuonys šiuo metu gyvena Australijoje. Juozo Montvilos artimiausia giminaitė – 90-metė Teresa Belies net praėjus šimtui metų po katastrofos, rūpinasi savo giminaičio atminimo įamžinimu JAV.

Kodėl prieš 100 metų lietuviai nugrimzdo į Atlanto dugną kartu su „Titaniku“?

Tags: , ,


Balandžio 14 dieną sukanka lygiai 100 metų, kai prabangus kruizinis laivas „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu ir nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną.

Katastrofos minėjimo proga, šeštadienį 13 valandą prekybos centre „Panorama“ vyks Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas. Renginį, simboliškai pavadintą „Abipus Atlanto. Titaniko lietuvių byla“ ves žurnalistas Giedrius Leškevičius.

 

Nedaugeliui žinoma, kad tarp daugiau nei 1,5 tūkstančio „Titaniko“ katastrofos aukų buvo mažiausiai trys lietuviai, o dar vienas galėjo reikšmingai prisidėti prie plaukusiųjų laivu išgelbėjimo. Visos žinios apie tautiečius, tapusius amžiaus tragedijos liudininkais, sugulė į žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygos „Titaniko lietuviai“ puslapius.

 

Įpratusios būti kitoje objektyvo pusėje, autorės prisipažino labiausiai bijančios klausimo, kodėl ėmėsi rašyti tokią knygą. „Mano vyras iki šiol įsitikinęs, kad „Titaniku“ susidomėjau dėl Leonardo DiCaprio,“ – juokėsi Gerda Butkuvienė ir iš karto suskubo paneigti šią prielaidą sakydama, kad jas labiausiai sujaudino faktas, jog šio laivo istorijoje įrašytos ir lietuviškos pavardės.
Žurnalistės atskleidė faktą, kad rašymo proceso metu nebuvo nė karto gyvai susitikusios, visą laiką bendravo internetu, bet tai nesukėlė papildomų rūpesčių – atvirkščiai, buvo privalumas: „Kadangi rašėme dviese, buvo lengviau aprėpti visą informaciją, aplankyti daugiau archyvų, pasikalbėti su daugiau „Titaniko“ lietuvių giminaičių ir išgauti daugiau naujų žinių.“
Knygos pristatymo prekybos centre „Panorama“ metu TV laidos „Abipus sienos“ vedėjas Giedrius Leškevičius knygos autorėms užduos ne vieną intriguojantį klausimą: kodėl vienus iš ledinio vandens ištrauktus skenduolius pargabeno laidoti į krantą, o kitus įmetė atgal į vandenyną? Kas ir kodėl užmetė lietuvių kunigo, didvyriškai paaukojusio gyvybę laive, skelbimo palaimintuoju bylą, kuri jau buvo užvesta? Kodėl trečiasis „Titaniko“ lietuvis plaukė užsislaptinęs?

 

Pristatymo garbės svečias – kunigo Juozo Montvilos giminaitis, Seimo narys Julius Dautartas. Jis pasidalins savo įspūdžiais apie šeimą asmeniškai palietusią tragediją. Renginio nuotaiką skaidrins gyvos muzikos garsai iš „Titaniko“ repertuaro, o dalyviai bus vaišinami karštu limonadu, kuriuo prieš 100 metų mėgavosi laivo pirmosios klasės keleiviai.

Jameso Camerono „Titanike“ atgimė realios laivo keleivių istorijos

Tags: , , ,



Apie 1912 metais nuskendusį laivą „Titanikas“ sukurtas tikrai ne vienas dokumentinis ar meninis filmas. Populiariausią iš jų sukūrė režisierius Jamesas Cameronas, kurio romantinė drama 1998-aisiais susišlavė net 11 „Oskaro“ apdovanojimų.

Anot žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell, susidomėjusių laivo istorija, filmas sulaukė šlovės ne tik dėl gražios meilės istorijos, bet ir realių faktų perkėlimo į kino ekranus.

Rašydamas filmo „Titanikas“ scenarijų, režisierius Jamesas Cameronas konsultavosi su istorikais, tyrinėjančiais su ledkalniu susidūrusio laivo katastrofą, analizavo išlikusias nuolaužas ir su mokslininkų ekspedicijomis ne kartą leidosi į Atlanto vandenyno gelmes apžiūrėti lainerio kapavietės.

Filme atkuriamos ir realios kai kurių veikėjų gyvenimo istorijos: „Titaniko“ savininkas Brucas Ismay iš tiesų gėdingai įsmuko į gelbėjimosi valtį, palikdamas užnugaryje šimtus pasmerktųjų, senukai Straussai net nebandė gelbėtis ir grįžo į savo kajutę ramiai pasitikti likimo, kunigas Thomas Byles iki paskutinės minutės denyje klausė keleivių išpažinčių, o muzikantai grojo bandydami palaikyti keleivius iki pat pabaigos. Nesutariama dėl kapitono Edwardo Smitho gyvenimo pabaigos – vieni liudininkai teigė, kad jis iš tiesų užsidarė ant kapitono tiltelio ir jį nuplovė banga, kiti sakė, kad vyras nuskendo gelbėdamas mažametį berniuką.

„Titaniko“ istorija susidomėjusios dvi lietuvės žurnalistės – Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell – pasakojo, kad laivo aukų kapinėse palaidotas ir Leonardo Dicaprio suvaidinto jaunuolio, pavergusio žiūrovių širdis, „prototipas“. Tiesa, sutampa tik jų incialai – J. Dawson buvo airis, dirbęs laivo kūriku, o ne dailininkas, laimėjęs bilietą į Jungtines Amerikos Valstijas. Filmavimo grupė pripažino, kad tai tik sutapimas, tačiau vaikino kapas Halifakso kapinėse yra labiausiai lankomas – ten filmo gerbėjos iki šiol deda gėles, palieka kino bilietus ar net raktus nuo savo viešbučio kambario.

Šiemet, minint 100-tąsias „Titaniko“ metines, žurnalistės parašė knygą „Titaniko lietuviai“, kurioje analizuoja laivu plaukusių tautiečių likimus, cituoja autentiškus dokumentus, publikuoja originalias archyvines bei pačių darytas nuotraukas bei siūlo susipažinti su visiškai neromantiška katastrofos puse. Autorės atsako į intriguojančius klausimus, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima: kas nutiko su neišsigelbėjusių žmonių kūnais, kaip buvo nagrinėta laivo katastrofa, kaip ją nušvietė to meto žiniasklaida?

„Titaniko“ katastrofos minėjimui į kino ekranus sugrįžta ir apdovanojimais apibertas Jameso Camerono filmas 3D formatu. Kiekvienas kadras apdorotas žiūrėjimui trimatėje erdvėje. Garsiausias pasaulio kruizinis laivas į antrąją savo kelionę leisis balandžio 13 dieną, o jau balandžio 14-tąją prekybos centre „Panorama“ bus pristatyta knyga „Titaniko lietuviai“, kurią išleido leidykla „Obuolys“.

Titaniko lietuviai

Tags: ,



Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai. Apie juos ir sužinosite knygoje „Titaniko lietuviai“, o apie vieną jų – šioje ištraukoje.

Eliezeras Gilinskis – „Kūnas Nr. 47“

„Vyras. Amžius – apie 30 metų. Plaukai tamsūs. Apranga – pilkas paltas, liemenė, kelnės, žali marškiniai. Daiktai – nuotraukos, bilietas Nr. 1828 kelionei iš Niujorko į Čikagą, leidimas, piniginė su 5 doleriais ir 60 centų, auksu, kurio vertė 12 svarų, 4 pensais, bagažo draudimo polisas Nr. 73941, anglų kalbos žodynėlis, raktai, du pieštukai, trečios klasės Titaniko bilietas Nr. 14973 kelionei iš Sautamptono į Niujorką ir kiti įvairūs dokumentai. Vardas – Leslis Gelinskis.“
Jį vadina Leslie, Lazar, Elizier ar Eliezer. Pavardė įvairiuose šaltiniuose skirtinga: Galinski, Galinsky, Gilinski, Glinski, Glinsky, Golinski, Golinsky, Gelinski, Gilinsky… Aišku viena: į Titaniką Sautamptone 1912 m. balandžio 10 d. 9 val. 30 min. įlipęs jaunuolis, iš vandenyno ištrauktas pirmą Mackay-Bennett darbo dieną, balandžio 21 d., ir tą pačią dieną vandenynui sugrąžintas, buvo kilęs iš Lietuvos.
Iš S.Gilinskio (S.Gilinsky), Eliezero brolėno, surinktos medžiagos žinoma, kad Eliezeras Gilinskis gimė 1889 m. Lietuvoje, augo Palūšėje, vėliau su tėvais, seserimi Šeina (Shane) ir keturiais broliais – Heneku (Henech), Heikeliu (Heikel), Leviu (Louis) ir Dovydu (David) persikėlė gyventi į Ignaliną, medinį namą netoli stoties, lankė žydų mokyklą.
Eliezero tėvas Šlomas (Shlomo) mirė 1929 m. sulaukęs 86 m., motina Sara Gitel (Sarah Gittel) – 1931 m., 87 m. amžiaus… Abu tėvai palaidoti žydų kapinėse prie Palaukinio ežero netoli Ignalinos, tačiau kapai neišlikę. Eliezero sesuo Šeina mirė 1941 m. per holokaustą.
S.Gilinskio pusbrolio Ziskos Šapiro (Ziska Shapiro) (1918–2003) sūnus Moišė (Moishe), gyvenantis Pabradėje ir priklausantis Švenčionių rajono žydų bendruomenei, 2011 m. autorėms pasakojo: „Kol buvo gyvas, tėvas dažnai prisimindavo savo dėdę Leizerą, kuris nuskendo plaukdamas Titaniku. Visi prisiminimai buvo labai gražūs ir malonūs: jis turėjo auksines rankas, buvo geras šaltkalvis. Nors savamokslis, turėjo talentą, todėl ir buvo priimtas į Titaniką.
E.Gilinskio sūnėno Natano Šapiro (Nathan Shapiro) prisiminimuose, parašytuose 1989 m. ir išspausdintuose S.Gilinskio tinklalapyje, teigiama, kad Eliezeras iš Jungtinės Karalystės į JAV labai norėjo plaukti Titaniku, tačiau tai buvo ne jo kišenei. Kadangi jis nusimanė mechanikoje, buvo priimtas į Titaniką kaip atsarginis inžinierius, tad už bilietą galėjo mokėti mažiau. Viename paskutinių savo laiškų giminaičiams Eliezeras neva pasigyrė gyvensiąs su Titaniko įgula ir greitai pasieksiąs Ameriką.
Autorėms nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų. Atvirkščiai, nurodyta bilieto, kuris buvo rastas ištraukus Eliezero kūną, kaina buvo aštuoni svarai sterlingų. O Titaniko trečios klasės bilietai kainavo nuo trijų iki aštuonių svarų sterlingų. Savo prisiminimuose N.Šapiro vėliau pats pažymi, kad dėdė už bilietą „permokėjo“. Vadinasi, negavo jokių nuolaidų kaip galimas įgulos narys.
Prisimenama, kad Eliezeras buvo nagingas spynų meistras, net išradęs naujoviškas, vagims sunkiai įveikiamas, visrakčiu neatrakinamas spynas ir gaminęs jas carinei valdžiai.
Tad kaip išties 22 metų viengungis šaltkalvis iš nepasiturinčios Ignalinos žydų šeimos pakliuvo į didžiausią to meto keleivinį laivą ir kur norėjo juo nuplaukti?
Pagal giminaičių prisiminimus, po numalšintos 1905–1907 m. revoliucijos abi šeimos pusės – Šapiro ir Gilinskiai nusprendė, jog situacijos pagerėjimo vargu ar sulauks, todėl laikas trauktis į svajonių šalį, už Atlanto. Tuo metu buvo priimta pirma į Ameriką išlydėti jauną ir gabų giminės atstovą, palaukti, kol jis ten įsitvirtins, o tada ir likusiems persikraustyti pas jį. Šeima nusprendė, kad Eliezeras yra tinkamiausias kandidatas takams praminti, ir tikėjo, kad šis, nepraėjus nė dešimtmečiui, gali pradėti JAV savo spynų verslą ar net įkurti fabriką. Tik neaišku, ar visi giminaičiai vieningai palaikė idėją įleisti šaknis kitame žemyne, nes Ziska Šapiro prisimindavo, esą jo motina jam mažam yra sakiusi: „Mums pasisekė, kad tas laivas susidūrė su prakeiktu ledkalniu, antraip visi būtume turėję krautis mantą į Ameriką.“ (…)
Kita versija – Eliezeras, kaip ir daugelis jaunuolių, paliko namus vengdamas privalomos karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje. Jo tėvas Šlomas joje buvo ištarnavęs net 25 metus. Žydai, kuriems privaloma karinė tarnyba Rusijoje buvo įvesta 1827 m., įvairiais būdais (dažniausiai emigruodami iš šalies ar pasikeisdami vardą) bandydavo išsisukti nuo kariuomenės, nes viena šios užduočių buvo žydų persekiojimas. Iš dalies šią versiją patvirtina ir tai, kad Anglijoje Eliezeras pakeitė vardą ir ėmė vadintis Lesliu (Leslie). (1910 m. lietuvių krikščionių-demokratų savaitraštyje „Šaltinis“ aptarta emigrantų, vengiančių karinės tarnybos, situacija: „Netiesa ir tai, būk jauniems vyrams, einantiems į Ameriką prieš kareiviavimo atlikimą, neišduodama pašpartai. Žinantieji gerai dalyką man sakė, kad pora savaičių prieš stosiant „ant liosų“ išduodą pašpartą užsieniuosna. Pašpartas atsieina 15–20 rublių.“)
Tad pirmiausia Eliezeras už savo kuklias santaupas pasiekė Angliją. Ten gyveno jo brolis Dovydas. Skelbiamas paskutinės E.Gilinskio gyvenamosios vietos adresas: 36 Glancynon Terrace, Abercynon, Pietų Velsas. Tai jo brolio Dovydo namų adresas. Kai kurie šaltiniai mini, kad gali būti, jog Eliezeras norėjo dalyvauti brolio vestuvėse. Tačiau, anot S.Gilinskio, Dovydas vedė 1911 m. rugsėjo mėnesį Vulverhamptone (Anglija), tačiau nei Eliezero, nei jo brolio Levio vestuvių fotografijose nėra. Egzistuoja ir versija, kad Eliezeras visgi bandė įsitvirtinti Londone – apsigyveno Vaitčepelo rajone ir įsidarbino pas vietinį spynų meistrą Old Montague gatvėje.
Kada jam gimė mintis pasiekti Amerikos krantus su Titaniku ir kaip jo rankose atsidūrė bilietas Sautamptonas–Niujorkas trečia klase Nr. 14 973, istorija jau nutyli. Neaiškus ir jo kelionės tikslas, nors S.Gilinskis spėja, kad Eliezeras plaukė į Čikagą pas jau ten įsikūrusius giminaičius.
Tikėtina, kad, kaip ir kiti 497 trečios klasės keleiviai, daugiausia emigrantai iš Skandinavijos šalių, E.Gilinskis balandžio 10 d. Londono Waterloo stotyje 7 val. 30 min. įsėdo į traukinį, kuris po dviejų valandų pasiekė Sautamptoną, britų uostamiestį, su pirmai kelionei paruoštu Titaniku. Štai tada jis pateko į suirutę ir chaosą, nes daugelis trečiosios klasės keleivių nekalbėjo angliškai, o naujame laive tik keletą valandų besidarbuojanti įgula nesugebėjo tinkamai parodyti kelio į jų kajutes, nes patys buvo priblokšti laivo didingumo ir gerai nesusipažinę su jo erdvėmis: „Niekas nesiruošė padėti trečios klasės keleiviams rasti jų kajutes, parodyti, kur veda koridoriai ir laiptai, kur yra išėjimai. Jie klaidžiojo be tikslo, laiptais aukštyn ir žemyn, koridoriais, prisilaikydami sienų ir vienas kito, ieškodami pasimetusių vaikų, pasimetusių lagaminų, kajučių, dažnai atsitrenkdami į užrakintas duris ar vartus su užrašu „Pirma klasė“ arba „Tik antros klasės keleiviams“. Be to, buvo tikrinama visų trečios klasės keleivių sveikata: prie kiekvieno praėjimo budėję gydytojai pakeldavo asmeniui viršutinį akies voką, taip ieškodami trachomos požymių. Anglų ir amerikiečių patikra neužtrukdavo, o štai keleiviai iš kitų šalių buvo tikrinami atidžiau, nes jei jų neįleistų Jungtinės Amerikos Valstijos, White Star Line būtų turėjusi savo lėšomis juos pargabenti atgal į Didžiąją Britaniją.
Pagal puritonišką White Star Line politiką, priekinėje laivo dalyje buvo įkurdinti trečia klase keliavę vieniši vyrai ir sutuoktinių poros, o užpakalinėje, D, E, F ir G denių kajutėse, – vienišos moterys ir šeimos. Bešeimiai turėjo dalytis kajutę su 3–5 tos pačios lyties keleiviais, o sutuoktiniai ir šeimos gavo atskiras kajutes. Nors laivo pirmagalys ir užpakalinė jo dalis su vairavimo įrenginiais buvo laikomi prasčiausi, teigiama, kad Titaniko trečia klasė prilygo mažesnių ir senesnių garlaivių pirmai klasei, o kelionės metu tiekiamo maisto kokybė ir kiekybė buvo tokia, kokios daugelis keleivių gyvenime nebuvo regėję…

Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė

Nuotraukos iš knygos “Titaniko lietuviai”

Apie knygą

Sukurta daugybė Titaniko katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Perskaitę šią žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell neseniai išleistą knygą  „Titaniko lietuviai” sužinosite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima:
Kas vyko Titanikui nuskendus?
Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu, likimas?
Kokia Birmos kapitono Liudviko Stulpino, tą naktį plaukusio į pagalbą Titanikui, istorija?
Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino bilietai?
Kas 14 metų iki laivo nuskendimo mistiškai išpranašavo liūdną Titaniko baigtį?

Ar tapatinimasis su tautybe – tai atsilikimo ženklas?

Tags: , , , ,



Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai.

Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?
Šmaikštuolis apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas Andrius Užkalnis (kurio mintims, beje, dažnai pritariu), neseniai parašė, kad tautybės pabrėžimas – tai necivilizuotumo požymis, atgyvena ir istorinis reliktas. Argumentuodamas šias mintis ponas Užkalnis dar pridėjo, kad kunigaikščiai lietuviai ir lietuviška istorija – tai mitas.
Tokia nuomonė nėra vieniša. Dažnai sutinkami žmonės, norėdami pasirodyti „moderniais liberalais” ar „mąstančiais globaliai” neigia tautybę, kaip primestą ir nereikalingą spaudą.
Tokios diskusijos Lietuvoje lyg tyčia kyla reguliariai vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6 dieną. Be to, tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Panašūs svarstymai, kas yra prancūziškumas, brito tapatybė ar katalonas yra ispanas ir taip toliau, būdingi visoms tautinėms valstybėms. O tautinių valstybių pasaulyje dauguma, išskyrus taip vadinamą „naująjį pasaulį” ir arabų valstybes.
Tautybės menkinimas versus tautybės aukštinimas
Siekis sumenkinti tautybės reikšmę atsirado lygiai tada, kai tautybė pradėjo būti sureikšminama. O tai sąlyginai galima datuoti XIX amžiumi, kai feodalines valstybes galutinai ėmė keisti tautinės.
XIX a. ir Lietuvoje reiškėsi dvi tendencijos. Viena jų žemino lietuvybę, kaip „valstietiškos prigimties“ tautiškumą, ir aukštino „bajorišką“ sulenkėjimą. Kita, atvirkščiai, romantizavo lietuviškąją pradą – tiek kalbinį, tiek istorinį, tiek charakterio.
Alternatyvą stiprėjančiam nacionalizmui pasiūlė Karlas Marksas ir komunistai. Jie skelbė, kad visų svarbiausia yra klasių kova, o tautos tėra buržuazijos išgalvojimas, ir kadangi „darbininkai neturi tėvynės”, tai jų pergalė ir „proletariato įsiviešpatavimas tik pagreitins tautų išnykimą”. Beje Vladimiras Leninas 1917 m. skelbė tautų apsisprendimo laisvę. Tačiau tai jis suprato savotiškai, kaip apsisprendimo „laisvę“ jungtis į kuriamą Sovietų Sąjungą, kurioje visų šalių žmonės ateityje bus „lygūs ir tautų nebeliks“. Lietuvoje tuo metu tokias idėjas puoselėjo Lietuvos komunistai, ypač nacionaliniam jos valstybingumui priešiškas Vincas Kapsukas. Vėliau, kai tautos nepanorėjo „laisvai jungtis“ į sąjungą, teko panaudoti Raudonąją armiją, kurią to meto jaunai Lietuvos valstybei teko išprašyti jėga.
Lygiai taip pat ir 1990-jų kovo 11-ąją kai pagaliau ištrūkome iš sovietinės vergijos, pirmiausia ko atsisakėme, – tai prievartinio nutautinimo, o pirmiausia ką atstatėme – tai reikšmingus tautiškumo ženklus.
Tautos bent jau artimiausioje perspektyvoje neišnyks
Globalistai gali skelbti, kad tautybė yra reliktas, kaip ir religija, šeima, valstybė, kalba, kultūra ir t.t. Net žmonių vardai ir pavardės gali būti traktuojami kaip reliktas, juk šiais laikais užtenka turėti asmens kodą…
Tačiau tautybės neigimas gali kelti ir kitą ypač svarbų klausimą, o kam tada reikalinga Lietuvos valstybė?
Lietuvos valstybė yra kuriama lietuvių tautos, ir jos misija yra puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, istoriją, meną, architektūrą ir kitas mūsų bendruomenę pasaulyje išskiriančias ypatybes. Jeigu nėra lietuvių tautos, tai kodėl Lietuvai netapus naujosios Federacinės Europos kokia nors 2001-ja valstija… (įdomu, ar tokias idėjas siūlantys žmonės švenčia kovo 11-ją?)
Tautinės savigarbos turėjimas, žinoma, negali būti pretekstas žeminti kitas tautas. Galima tik pavydžiai prisiminti, kaip tautininkų valdomoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo gerbiamos tautinės mažumos.
Taigi, nors jau daugiau nei prieš 150 metų imta pranašauti apie tautinių valstybių pabaigą, tačiau tautybės reikšmę kol kas galima paneigti tik virtualioje erdvėje. Realybėje žmonėms tautiškumas yra svarbus kaip savo išskirtinumo ir tuo pačiu bendrystės su kitais žmonėmis ženklas.
Todėl visus, sveikinu tautinės valstybės atkūrimo šventės proga – su Kovo 11-ąja!

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...