Daugeliui žmonių kompiuteris tampa arba jau tapo kasdienės veiklos įrankiu. Tas įrankis intelektualus. Tarp žmogaus ir kompiuterio vyksta dialogas. Žmogus duoda užduotis kompiuteriui. Kompiuteris informuoja žmogų apie užduočių vykdymą, pateikia rezultatus, paaiškinimus.
Natūralu, kad dialogas vyktų žmogui suprantama kalba. Pažvelgę į lietuvio turimo kompiuterio ekraną dažniausiai matome angliškus užrašus. Tai užrašai ant mygtukų, meniu punktų pavadinimai, kompiuterio pranešimai ir kiti tekstai. Analogiškose užsieniečiui priklausančio kompiuterio ekrano vietose dažniausiai matytume užrašus jo gimtąja kalba. Kodėl taip yra? Ar lietuvių kalba netinkama kompiuteriui? Ar mes patys nenorime savos kalbos įsileisti į kompiuterį? Kaip kompiuterio ekrane atsiranda vienos ar kitos kalbos tekstai?
Dalį programų į įvairias kalbas verčia jų gamintojai, kitų vertimu turime pasirūpinti mes, t. y. programų naudotojai. Siekiant programas visapusiškai pritaikyti konkrečiai kalbos ir kultūros aplinkai reikia ne tik jas išversti, bet ir adaptuoti, pavyzdžiui, pritaikyti programą, kad ji teisingai veiktų su toje aplinkoje (valstybėje) naudojamais duomenų formatais, įdėti tai kalbai tinkamas rašybos tikrinimo priemones. Visa tai vadinama programų lokalizavimu, o konkrečiu atveju, kai kalbama apie pritaikymą lietuvių kalbai ir kultūrai – lietuvinimu.

Lokalizuoja gamintojas
Gamintojas suinteresuotas pelnu. Originalios ir lokalizuotos programos kaina nesiskiria. Pelną duoda pajamos, gautos už padidėjusį parduotų programų skaičių lyginant su tuo, koks būtų buvęs, jeigu programa nebūtų lokalizuota. Gamintojui apsimoka lokalizuoti, jeigu pajamos viršija lokalizavimo išlaidas. Kuo daugiau – tuo labiau.
Gamintojai daugiausia programų lokalizuoja į didžiųjų valstybių kalbas. Daugiau gyventojų, daugiau pirkėjų, didesnis pelnas. Pirmenybė teikiama vadinamosioms FIGS grupės kalboms: prancūzų, italų, vokiečių ir ispanų. Tačiau lokalizuotos programinės įrangos kiekis nevienodas ir vienodą gyventojų skaičių tas kalbas vartojančioms valstybėms. Skiriasi apie du – tris kartus. Pavyzdžiui, estų tris kartus mažiau negu lietuvių, bet lokalizuotos programinės įrangos kiekis į abi kalbas maždaug vienodas. Slovakų ir suomių maždaug vienodai, bet į suomių kalbą lokalizuota pustrečio karto daugiau programų negu į slovakų. Kodėl?
Svarbiu veiksniu lokalizacijos naudai laikomas kompiuterio naudotojo pasipriešinimas svetimai kalbai ir kultūrai. Pasipriešinimas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus – kai vyksta valstybinis reguliavimas, skatinantis naudoti lokalizuotą programinę įrangą. Jis veikia efektyviai, nes tokiu atveju gamintojas iš anksto žino, kad lokalizuotos produkcijos paklausa toje valstybėje bus didelė ir stabili. Tai mažina į lokalizavimą įdėtų investicijų riziką.
Dar 1997 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl kompiuterinės technikos gaminių privalomojo sertifikavimo“. Jame buvo punktas apie tai, kad kompiuteriuose turi būti lietuvių kalbos rašmenis turinti koduotė ir klaviatūra. Bet jo vykdymas buvo kelis kartus atidėtas ir 2001 m. buvo panaikintas nepadėjus jo vykdyti.
Taigi, Lietuvoje aktyvaus pasipriešinimo iš valstybės pusės iki šiol nebuvo. Nebuvo jo ir iš verslo pusės. Priešingai, buvo atvejų, slopinančių pasipriešinimą. Kompiuterį su angliška programine įranga galima įsigyti visose kompiuteriais prekiaujančiose parduotuvėse, su lietuviška – tik kai kuriose. Net ir jose pirkėjas dažnai patiria nepatogumų. Jam tenka iš anksto tokį kompiuterį užsakyti. Nebuvo nė vieno atvejo, kad parduodami kompiuteriai būtų komplektuojami su visaverte lietuviška klaviatūra… Prekiaujama mobiliaisiais telefonai, kuriuose nėra galimybės surinkti savitąsias lietuvių kalbos abėcėlės raides.
Kasmet išleidžiama keletas knygų, kuriose mokoma dirbti daugiausia naudojamų programų „MS Windows“ ir „MS Office“ angliškomis versijomis, o knygų, kuriose mokoma dirbti minėtų programų lietuviškomis versijomis – po vieną kas kelis metus.
Pasyvus pasipriešinimas eina iš apačios, kai žmonės teikia pirmenybę lokalizuotoms programoms. Žmogus gali išvis atsisakyti angliškos programinės įrangos, arba, jei yra galimybė, rinktis lietuvišką. Buvo surengta keletas apklausų apie lietuviškos programinės įrangos naudojimą.
Žurnalo „Computer Bild“ 2008-05-13 numeryje (t. y. praėjus septyneriems metams po operacinės sistemos „Windows XP“ sulietuvinimo) paskelbtoje anketoje į klausimą, kokią operacinę sistemą turi kompiuteryje, atsakė: anglišką „Windows“ 62 proc., lietuvišką 33 proc. (apklausoje dalyvavo 454 žurnalo skaitytojai).

Panašios universitetų ir kolegijų apklausos 2011 m. liepos 1–15 d., kurią atliko Lietuvos kompiuterininkų sąjunga, rezultatai: turi lietuvišką operacinę sistemą 25 proc., lietuvišką raštinės paketą 33 proc. iš 1933 mokymui naudojamų kompiuterių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2013 atlikta ministerijų ir joms pavaldžių institucijų apklausa rodo, kad jose naudojama 39,5 proc. lietuviškų operacinių sistemų ir raštinės programų paketų. Taigi dauguma studentų ir tarnautojų studijose arba darbe yra priversti naudotis ne lietuviška programine įranga. Tai laikytina konstitucinės teisės vartoti valstybinę kalbą pažeidimu.
Tai, kad tik apie trečdalis Lietuvos gyventojų su kompiuteriu „kalbasi“ lietuviškai, reiškia, kad programų gamintojai Lietuvą mato kaip turinčią tik vieną milijoną gyventojų, o ne tris. Trečdalis – tai jau mažuma, gresianti lietuvių kalbos išnykimu kompiuterių pasaulyje. Tai signalas kompiuterių gamintojams, ir dar didesnis – mums.
Žodis „pasipriešinimas“ skamba agresyviai. Bet tai viena iš dviejų svarbiausių poveikio priemonių gamintojams, kad jie lietuvintų kuo daugiau programų ir kreiptų dėmesį į lietuvinimo kokybę. Žodį „pasipriešinimas“  galima keisti „skatinimu“ – skatinti naudoti lietuvišką programinę įrangą. Reikia pasiekti, kad būtų daugiau perkama lietuviškų programų, o ne angliškų, kad programų gamintojai matytų ne vieną milijoną lietuvių, o bent du.

Lokalizuoja naudotojas
Kai kurie gamintojai neturi lokalizavimo tarnybos. Atvirosios programos ir dalis komercinių programų platinamos nemokamai. Todėl jų kūrėjai iš lokalizavimo naudos neturi ir jų nelokalizuoja.
Jeigu programą specializuota ir reikalinga tik vienai įmonei, tai tokios programos lokalizavimu paprastai rūpinasi ta įmonė, nes žino, kad niekas kitas to nepadarys. Kitaip sakant, ji būna lokalizavimo, konkrečiu atveju – lietuvinimo darbų užsakovas.
Jeigu programa naudojama visuotinai, pavyzdžiui, operacinė sistema, tekstų, lentelių, grafikos ar kitokių dokumentų rengyklė, saugos programa, interneto programa, tai tokios programos lietuvinimo užsakovas turėtų būti visa visuomenė, t. y. valstybė.
Daugelį programų, ypač atvirųjų, lietuvina savanoriai, negaudami už tai atlyginimo. Todėl darbas dažniausiai vyksta epizodiškai, žiūrint kiek atsiranda savanorių, kada ir kiek laiko jie gali skirti šiam tikslui, kokia jų kvalifikacija. Dauguma programų sulietuvinta tik iš dalies. Dažniausiai lieka neišversti žinynai. Savanoriams sunku užtikrinti sulietuvintų programų priežiūrą, darbo tęstinumą.
Norint, kad atvirosios programos būtų konkurencingos komercinėms, reikalinga parama jų lietuvintojams ir prižiūrėtojams. Kadangi kalbame apie visuotinai naudojamas programas, tai visa tai turėtų finansuoti valstybė, nes programos prieinamos visiems. Ir ne tik visai Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Sulietuvintos – taip pat. Lietuvybės finansavimas pasaulio mastu taip pat eitų tikslinga kryptimi – jo rezultatais galėtų pasinaudoti užsienyje gyvenantys lietuviai arba lietuvių kalbą mokantys užsieniečiai. Tai prisidėtų prie lietuvybės palaikymo užsienyje.
Galima ne tik tiesiogiai finansuoti atvirųjų programų lietuvinimą, bet ir tikslingai išnaudoti atvirųjų programų savanorių potencialą. Pavyzdžiui, skelbti geriausiai sulietuvintų programų konkursus, organizuoti nemokamus lokalizavimo kvalifikacijos kėlimo kursus ir pan.

Lokalizacijos kokybė
Kompiuteris – tai šiais laikais daugiausia skaitoma „knyga“. Todėl svarbi visuotinai naudojamų programų lietuvinimo kokybė, nes juos kompiuterio ekrane kasdien mato šimtai tūkstančių žmonių. Sulietuvintų programų kalbos kokybė dar neprilygsta ne tik knygų, bet ir laikraščių tekstams. Retai kurios programos tekstai redaguoti. Dažnai darbas lieka neišbaigtas, lieka neišverstų žodžių, frazių ir net ištisų tekstų, pavyzdžiui, žinynų. Visi tokie nesklandumai, net ir smulkūs, priverčia žmogų stabtelėti ir pagalvoti, kas ten parašyta.
Lokalizuotų programų kokybę taikliai apibūdina posakis: „lokalizuotos programos forma ir turinys turi būti tokie, lyg ji būtų sukurta lokalizuotos kalbos ir kultūros aplinkai“. Vargu, ar šį kriterijų tenkina kuri nors sulietuvinta programa.

Kaip išbristi iš atsilikimo
Kaip pasiekti, kad su mažiausiomis sąnaudomis apsirūpintume lietuviškomis programomis ir jas naudotume?
Yra du keliai: pasikliauti gamintojais ir (arba) patiems lietuvinti. Reikia juos abu išnaudoti racionaliai balansuojant tarp jų ir tarp atskirų priemonių kiekvieno jų viduje.
Visų pirma reikia parengti ir įgyvendinti teisines priemones, reguliuojančias lietuvių kalbos vartojimą kompiuteriuose ir kituose skaitmeniniuose įrenginiuose, įgyvendinti programų sertifikavimą lietuvių kalbos požiūriu. Tai paskatintų programų gamintojus daugiau ir kokybiškiau lietuvinti programas.
Reikia skatinti įstaigas, įmones ir gyventojus naudotis lietuviškomis programomis, pasyvų pasipriešinimą. Visa tai pigiau negu patiems lietuvinti.
Eidami šiuo keliu gautume daug programinės įrangos, bet ne visą reikalingą – tik tą, iš kurios gamintojas gauna jį tenkinančią investicinę grąžą arba kitokią naudą.
Daugelio mums reikalingų programų gamintojai nelokalizuoja. Jas reikia lietuvinti mums patiems. Tam reikia lėšų. Jas reikia taupyti, ypač šiais krizės laikais. Bet reikia turėti omenyje ir tai, kad kompiuterių ir kitų skaitmeninių įrenginių naudojimas sparčiai didėja ir dėl to, kas lieka nepadaryta šiandien, tą padaryti rytoj bus brangiau.
Lietuvybė kompiuteriuose yra kompleksinė problema: du skirtingi apsirūpinimo sulietuvintomis programomis būdai, skirtingi programų įsigijimo būdai (atvirosios, komercinės, nuosavybinės), didelė pačių programų įvairovė. Reikalingas aktyvus bendradarbiavimas su programų gamintojais. Lietuvinimo darbai yra tęstiniai (neturi pabaigos), nes nuolat išleidžiamos naujos programų laidos ir, norint neatsilikti nuo gyvenimo, jas reikia nuolat ir operatyviai lietuvinti.
Dėl šių priežasčių reikalingas geras problemų suvokimas, operatyvus įvairiarūšių veiklų koordinavimas. Šie darbai gali būti atlikti sėkmingai, jeigu būtų suburtas nuolat dirbantis specialistų kolektyvas, Tai galėtų būti lokalizavimo (lietuvinimo) centras, kuris vadovautų programų lietuvinimo politikai, svarbiausius darbus atliktų pats, kitus užsakytų verslo subjektams. Motyvai tokio centro poreikiui buvo pateikti galimybių studijoje „Programinės įrangos lokalizavimas“ 2006 m., bet iki šiol visa tai tebėra tik popieriuje.
Tik energingai ir operatyviai sprendžiant programinė įrangos lietuvinimo problemas gali būti pasiektas gyvybingai svarbus tikslas – išsaugota lietuvių kalba šiais laikais labai svarbioje srityje – informacinėse technologijose. Lokalizavimas – tai investicija į kalbos ir tautos išlikimą. Kalba ir kultūra – tai  valstybės pagrindas.

Gintautas Grigas