Garsas. Literatūros ribas peržengusioje Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą įsikūrusioje Muzikos salėje pristatytas margaspalvis šalies muzikinės scenos kaleidoskopas – nuo džiazo, klasikos ar folkloro iki roko, dainuojamosios poezijos ar hiphopo sąskambių.

Keliasdešimt koncertų ir susitikimų su žymiausiais šalies atlikėjais, naujausių jų įrašų pristatymai ir keturias dienas ūžiantis muzikos įrašų kaleidoskopas – Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje buvo galima patirti seniai neregėtą susidomėjimą šalies muzikine scena.

Organizatoriai ir leidėjai kol kas dar skaičiuoja pardavimo rezultatus, tačiau jau dabar aišku, kad šiųmetė knygų mugė sulaukė gausesnio lankytojų srauto – iš viso per 66 tūkst. žmonių. Viena to priežasčių tapo naujoji muzikinė šio renginio dalis, kuri kėlė ne mažesnį susidomėjimą nei knygų lentynos. „Tai gera galimybė muzikantams ir leidėjams pristatyti savo naujausią kūrybą. Žinoma, reikia laiko, kad tai įgautų pagreitį ir pritrauktų dar daugiau dėmesio, tačiau sumanymą vertinu puikiai“, – sakė muzikantas Saulius Petreikis, mugėje pirmą kartą pristatęs pasaulio muzikos albumą „Lowlands“.

Kelių šimtų kvadratinių metrų plote spietėsi daugiau nei 20 muzikos leidėjų ir muzikantų, kurie siūlė naujausių ir klasikinių muzikos įrašų, o ypatingas dėmesys šiemet teko atgimstančiam vinilo formatui. Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje prasidėjęs vinilinių plokštelių atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Pastaruoju metu savo kūrybą tokiu būdu pristatė „Antis“, Džordana Butkutė, „Kurak“, Gytis Paškevičius, „Verslo rizikos rezervas“, „Without Letters“ ir daugelis kitų šalies atlikėjų bei kolektyvų.

„Prieš pusantrų metų įsigijau patefoną ir per šį laiką susikaupė daugiau nei penkiasdešimt plokštelių. Daugiausia jas tenka siųstis iš užsienio, nors kartais pavyksta nusipirkti ir mėgstamų atlikėjų koncertų metu ar gauti iš pažįstamų. Muzikos dabar klausausi tik tokiu būdu“, – pasakojo mugės dalyvė Kotryna.

Muzikos mugę rengusios asociacijos AGATA vadovės Agnės Masalskytės teigimu, vinilinių plokštelių pasiūlos gausą padiktavo rinkos poreikiai ir pirkėjų norai. Tai esą nebuvo kažkas specialiai sugalvota, o susidomėjimas viniliniais įrašais greičiausiai kyla iš supratimo, kad tai yra kažkas unikalaus, išskirtinio, paprastai nenukopijuojamo ar padauginamo.

„Renginys viršijo lūkesčius, nors buvo skeptikų, kurie sakė, kad Lietuvoje nėra muzikos leidybos, nėra žmonių, kurie aktyviai dirba šioje srityje. Tai, kad šalies muzikos leidyba ir atlikėjai yra gyvi ir gali būti vieningi, įrodėme su kaupu. Buvo ir abejojančiųjų, kad šiandien apskritai kas nors perka muzikos įrašus, kai beveik viską gali tiek legaliai, tiek nelegaliai rasti internete. Bet mugėje išpirko net kasetes, buvo melomanų, kurie net specialiai jų ieškojo“, – sakė A.Masalskytė.

Muzikos mugė pateikė ir keisčiausių, tačiau pasisekusių muzikinės sinergijos pavyzdžių. Štai šeštadienio vakarą savo naujausius įrašus pristatė džiazo muzikantai Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis, vėliau savo albumą „Revoliucijos garso takelis“ toje pačioje salėje pristatė hiphopo grupė „G&G Sindikatas“. O jų koncertą stebėjo ir pasirodymui scenoje jau netrukus ruošėsi klasikinės muzikos atlikėjai Judita Leitaitė ar Asta Krikščiūnaitė. Ir visa tai – vienoje gana ankštoje ir nuolat perpildytoje erdvėje. Daugelis išties skirtingos muzikos atlikėjų šiek tiek nejaukiai jautėsi jiems neįprastoje aplinkoje, tačiau visų jų koncertai ir pasirodymai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.

O kokių įdomiausių naujų lietuviškos muzikos leidybos pavyzdžių buvo galima atrasti mugėje? Šiemet sukako trisdešimt metų nuo Vytauto Kernagio suburto Dainos teatro, derinusio estradinę muziką su teatro pasirodymais, įkūrimo. Ta proga mugėje surengtas trumpas buvusių grupės narių susibūrimas bei V.Kernagio fondo iniciatyva išleisto keturių kompaktinių plokštelių rinkinio „Dainos teatrui – 30“ pristatymas, tapęs bene ryškiausiu savaitgalio renginiu.

Andriaus Kulikausko žodžiais tariant, susibūręs laikotarpiu, kai sostinės Filharmonijoje vyko „valymas“ ir buvo išardytos grupės „Saulės laikrodis“ bei „Vilniaus aidai“, V.Kernagio vadovaujamas kolektyvas tapo užuovėja talentingiems ir eksperimentuoti nevengiantiems kūrėjams. Iš „Vilniaus aidų“ atėjo bosistas Arūnas Degutis bei buvęs kolektyvo vadovas A.Kulikauskas, iš „Saulės laikrodžio“ – šviesų technikas Norvydas Birulis, klavišininkas Robertas Griškevičius.

1985–1991 m. gyvavęs kolektyvas vienijo ir daugelį kitų aktorių, muzikantų, estrados solistų. „Tais laikais būtent teatrai turėjo galimybę pakalbėti apie kitus dalykus su ironija, nes estradoje to kaip ir nelabai buvo. V.Kernagis, įkūręs Dainos teatrą, pasinaudojo ta galimybe kalbėti su potekstėmis, su ironija, nerimtai“, – teigė buvusi Dainos teatro aktorė Ilona Balsytė.

O kartais nerimti dalykai netikėtai tapdavo visiškai rimtais. I.Balsytė pasakoja, kad žymioji daina „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo sumanyta kaip parodija ir pokštas. Norėta, kad išgirdę šį vos kelių akordų kūrinį žmonės juoktųsi, o ir patiems kolektyvo nariams jis atrodė itin linksmas. „Įdomus kontrastas, kai beprotnamio kostiumus ir tramdomuosius marškinius pakeitė normalūs kostiumai, o tą dainą traukė visas Vingio parkas“, – prisimena Dainos teatro kompozitorius ir muzikantas A.Kulikauskas.

Pasak Vytauto Kernagio jaunesniojo, Dainos teatrui galima priskirti daug vardų ir vertinimų – „eksperimentinis“, „paradoksalus“, „pradininkas“ ir pan. Devintojo dešimtmečio viduryje muziką, teatrą ir kabaretą pasirodymuose sujungę menininkai buvo pirmieji Lietuvoje, į vieną sceną sugrąžinę dramą, tragediją ir estrados muziką. Iki tol scenoje veikė labai aiškūs pasiskirstymo tarp žanrų principai, o Dainos teatras tapo eksperimentu, sujungusiu visą tai į vieną visumą.

Keturių plokštelių – „Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu…“, „Povo link“ ir Marijaus Šnaro „Apie medžioklę“ rinkinys apima Dainos teatro nuo 1986 iki 1989 m. įrašytas dainas. Kolektyvo kūriniai jose yra atnaujinti ir suskaitmeninti.

Šiandien išlikęs ir vienintelis profesionaliai nufilmuotas Dainos teatro koncertas – paskutinis anšlaginis kolektyvo pasirodymas, įvykęs sostinė Profsąjungų rūmuose 1991-aisiais, kurį nesunkiai galima atrasti internete. Pasak A.Kulikausko, hipotetinis grupės koncertas įvyktų būtent šiame šiuo metu griūvančiame pastate.

Knygų mugės Muzikos salėje pristatyti ir įdomiausi šiuolaikinio lietuviško roko įrašai. Folkroko grupė „Žalvarinis“ pasakojo apie naujausiąjį albumą „Gyvas“, išleistą dar pernai. Plokštelėje – penkiolika kūrinių, akustiškai įrašytų per koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė jaunesnioji roko muzikantų karta. Šeštadienio rytą debiutinį albumą mugėje pristatė atlikėjas Benas Aleksandravičius, prisistatantis ba. pseudonimu. Pernai devyniolikmetis muzikantas vos šimto vienetų tiražu išleido vinilinę mini plokštelę „Pasikeisk“, o dabar debiutuoja pirmuoju albumu „Rasti/Pasiklysti“. Mugėje buvo iššluoti visi turėti šio albumo egzemplioriai.

Kartu su bendražygiu būgnininku Jonu Butvydu kuriantis atlikėjas lietuviškame kontekste išsiskiria vien gimtąja kalba rašomais ir sunkiai suprantamais kūrinių tekstais bei energingos ritmikos ir intensyvios muzikinės tekstūros skambesiu. Kaip jau beveik įprasta šiuolaikiniams nepriklausomiems atlikėjams, B.Aleksandravičius dėmesio visų pirma sulaukė internetinėje erdvėje: muzikanto vaizdo klipas „Sugebėk pasikeisti“ svetainėje ~youtube.com~ sulaukė kelių šimtų tūkstančių peržiūrų ir pelnė pagrindinį LRT konkurso „Klipvid“ apdovanojimą. Pernai ba. koncertavo M.A.M.A. apdovanojimų scenoje ir pretendavo atsiimti Metų proveržio statulėlę, 2014-ųjų apdovanojimuose atlikėjas sulaukė dviejų – Metų alternatyvos grupės ir Metų vaizdo klipo nominacijų.

Skambiausiai „Litexpo“ parodų rūmų skliautus užpildė šiauliečiai „Colours of Bubbles“. Kolektyvas mugėje pristatė pernai pavasarį išleistą debiutinį įrašą „Inspired by a True story“. Aštuonerius metus gyvuojanti grupė ilgą laiką buvo geriau pažįstama tik alternatyviosios muzikos gerbėjams, tačiau pastaruoju metu jų „akcijos“ pastebimai pakilo: pernai muzikantai pakviesti koncertuoti Vilniaus Katedros aikštėje, šiemet – M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose.

Grupės vadybininko Vaido Stackevičiaus pasakojimu, būtent šis pasirodymas itin padidino domėjimąsi „Colours of Bubbles“ muzika. O ją galima apibūdinti kaip šiuolaikiško britų rokenrolo tradicijų tąsą su kantri muzikos elementais. Kūriniai „Cut It Out“, „Flags“ ar „Phoenix“ jau tapo XXI a. lietuviško roko klasika. Tiesa, visa grupės kūryba įdainuota anglų kalba.

Išskirtinio dėmesio sulaukė ir Lietuvoje itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras. Antrąjį savo įrašą „Švelnesnis žvėris“ mugėje pristatė dainininkė Ieva Narkutė. Jausmingas, šiltas albumas pasakoja vienuolika meilės istorijų, apipintų švelniomis atlikėjos balsą papildančiomis klavišinių ar elektroninės muzikos aranžuotėmis.

Pernai vasarą išleistą kompaktinę plokštelę „Musė“ mugėje priminė ir aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Andrius Kaniava. Kauno valstybinėje filharmonijoje su „Sunkiosios muzikos orkestru“ įrašytos dainos – pučiamųjų ir mušamųjų vedamos kompozicijos, papildytos poetiškais ir šmaikščiais aktoriaus tekstais.

O štai šeimyninis Ainio ir Gedimino Storpirščių duetas pristatė prieš dvidešimtmetį pirmą kartą išleistą kasetę „Tarakonas iš vaikystės“, kuri dabar perleista kompaktinės plokštelės formatu.

Išskirtinį susitikimą pasiūlė ir Keistuolių teatras, mugėje pristatęs visus išleistus kompaktinius diskus, filmus, dainų rinkinius, vaikiškų spektaklių garso takelius.

Visų keturias dienas mugėje koncertavusių bei savo naujausią muziką pristačiusių atlikėjų tikrai neišvardyti, be to, melomanų laukė ir daugelis kitų įdomių pasiūlymų. Pavyzdžiui, Lietuvos džiazo federacija siūlė įsigyti leidinį „Lietuvos džiazo antologija“, grupė „Skylė“ – pirmuosius perleistus grupės albumus, tarp jų ir debiutinį tuomet dar menkai žinomo kolektyvo įrašą „Žydinčių moterų džiaugsmas“, perleistą dvigubos plokštelės pavidalu. AGATA stende savo išskirtinę kolekciją pristatė ir pirmosios Lietuvos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas Dovydas Bliuvšteinas. Šeštadienį popiet joje tebuvo likę paskutiniai įrašai.

Šiemet debiutavusi ir eksperimentine vadinta Muzikos salė ketina tapti tradiciniu Vilniaus knygų mugės palydovu. Tikimasi, kad ji išsiplėtos iki tarptautinio renginio, į kurį atvyktų ir pasaulio leidėjai, o šalies atlikėjams tai taptų galimybe pradėti tarptautinę karjerą.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Vilniaus knygų mugėje pristatyti lietuviški įrašai

„Dainos teatrui – 30“ (dainuojamoji poezija, estrada)

Ba. „Rasti/Pasiklysti“ (nepriklausomas rokas, elektronika)

„Colours of bubbles“. „Inspired by a True story“ (nepriklausomas rokas)

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. „Tarakonas iš vaikystės“ (dainuojamoji poezija, muzika vaikams)

„G&G Sindikatas“. „Revoliucijos garso takelis“ (hiphopas)

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“ (dainuojamoji poezija, popmuzika)

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“ (popmuzika, rokas)

XVII a. LDK muzika: Giovanni Battista Cocciola (klasika)

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“ (ritmenbliuzas, popmuzika)

Saulius Petreikis. „Lowlands“ (pasaulio muzika)

Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis. „Me“ ir „Lights of Darkness“ (džiazas)

Gera žinia: per pastaruosius trejus metus eksportuojančių įmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro tūkstančio.

„Anksčiau konkurencija rinkoje buvo mažesnė, bet, augant mums, augo ir ji. Lygia greta atsirado dar ir kiniškų prekių pasiūla, todėl nori nenori teko atsigręžti į Vakarų Europą, kurioje daugiau vartotojų ir didesni užsakymai. Šiandien Lietuvoje mums jau per ankšta, taigi eksportas leidžia sumažinti gamybos išlaidas ir užtikrinti stabilumą“, – tikina UAB „Gerovė“ direktoriaus pavaduotoja Živilė Ramoškienė.
Plastikinių pakuočių gamintoja, eksporto santykius pirmiausia užmezgusi su Lietuvos verslui jau pažįstamomis Rusijos ir Baltarusijos rinkomis, birželį šiukšlių rūšiavimo maišelių rinkinius pristatė Bulgarijoje ir Ispanijoje, taip nutiesdama savo produkcijai kelią į visą Vakarų Europą.
Svarbu tai, kad ši Kauno bendrovė – tik viena iš daugelio Lietuvos įmonių, plečiančių savo užsienio prekybą arba mąstančių apie rinkas, kuriose galėtų realizuoti produkciją.
Pernai Lietuvos eksportas viršijo viso nepriklausomybės laikotarpio rekordą: palyginti su 2011 m., prekių eksportas išaugo 14,5 proc. ir pasiekė 79,7 mlrd. Lt. Vertinant jau nebe visą laisvosios rinkos dvidešimtmetį, bet pastaruosius ekonomikos nuosmukio ir lėto atsigavimo metus, pernai prekių eksportas krizinių metų lygį peraugo dvigubai. Čia kyla klausimas, ar eksporto rodiklius didina tik senieji eksportuojai, ar eksportuotojų skaičius mūsų šalyje apskritai didėja.
Pasirodo, kukli vidaus rinka į plačiuosius užsienio vandenis gena vis daugiau Lietuvos verslo – randasi ir mažų eksportuotojų, prisidedančių prie įspūdingų eksporto augimo šuolių. „Veido“ kalbinti ekspertai kaip sutarę tvirtina, kad šiandien nerastume įmonės, negalvojančios apie partnerių paiešką užsienyje. Beje, įmonės ne tik ieško, bet ir randa: pernai, palyginti su 2011 m., eksportuojančių įmonių padaugėjo pustrečio šimto.
„Net ir mažesnės įmonės, kurios anksčiau nieko neeksportavo, dabar bando ieškoti užsienio rinkų. Pavyzdžiui, maisto pramonės įmonės savo gaminius pamažu pradeda tiekti Airijos, Kanados lietuvių bendruomenėms, nors šios produkcijos kiekis ir pelno marža nedideli. Vienas ūkininkas taip pat pasakojo besižvalgantis, kas galėtų pirkti jo medų ne Lietuvoje, nes iš vidaus rinkos išgyventi darosi labai sunku“, – priežastis, kodėl ne tik stambieji verslininkai visomis išgalėmis bando tapti eksportuotojais, apžvelgia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Simbolines produkcijos siuntas į svečias šalis galima laikyti pirmaisiais eksporto bandymais, kurie prieinami net ir mažoms įmonėms. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas teigia, kad atsiranda ir kitokio įdirbio eksporto srityje: smulkieji, įsikūrę netoli Lietuvos pasienio, neretai tiesiog atsitiktinai randa kaimynų partnerių ir pradeda tiekti produkciją į Lenkiją ar Latviją.
„Eksporto galimybių šiandien ieško absoliučiai visos kompanijos. Verslo darbas prasideda nuo distributoriaus paieškos, vėliau laukia kainos skaičiavimas, derybos ir galbūt pirmieji užsakymai. Tačiau kol užsienio pardavėjas parduos gautą produkciją, jis iš įmonės akiračio gali išnykti net pusmečiui, o vėliau sugrįžti prašydamas įvykdyti naują užsakymą arba, priešingai, atsisakyti produkcijos, nematydamas perspektyvų“, – aiškina G.Bagušinskas.
Laimei, užsienio verslininkai linkę pasitikėti lietuviška produkcija, tai matyti ir iš jų užklausų. Tarptautiniame Vilniaus oro uoste įsikūrusio EXPO centro direktorius Martynas Čepelis skaičiuoja, kad per mėnesį nuolat veikiančią įmonių ekspoziciją išvykimo salėje aplanko 5 tūkst. keliaujančių svečių, iš kurių maždaug pusė palieka savo kontaktinius duomenis arba išsiveža informacijos apie jiems aktualias įmones.
„Mūsų verslininkų sėkmės istorijos džiugina, bet dar daugiau jų tikimės ateityje, nes šiuo metu derybos su užsienio kompanijomis tik įsibėgėja. Kai kurie klientai dėl konkurencinių sumetimų vengia dalytis realiais, išmatuojamais laimėjimais, tačiau vertindami bendrus rezultatus, klientų informaciją ir progresą praėjusį pusmetį galime drąsiai teigti, kad užsienio rinkoms esame įdomūs“, – verslininkus nenuvertinti savo jėgų skatina M.Čepelis.

Eksportas aktualus visiems
VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, pernai du trečdaliai visos pramonės produkcijos buvo realizuota eksporto rinkose, o paslaugų sektorius taip pat didina eksporto dalį savo pardavimo struktūroje. Eksporto plėtra arba persiorientavimu į užsienį rūpinasi visų sektorių įmonės, nepaisant jų teikiamų paslaugų ar gaminamos produkcijos. Tiesa, užsienio vartotojai ypač svarbūs maisto pramonei, nes Lietuvoje šiame sektoriuje konkurencija milžiniška. Be to, traukiantis ir taip mažai vidaus rinkai, brangesni produktai Lietuvoje neranda savo pirkėjo, o galutinio vartojimo prekes gaminantis verslas pasirinkti adekvačią kainodarą ir pasiekti didesnę pelno maržą neretai pajėgia tik užsienyje.
Be šių priežasčių, „Verslios Lietuvos“ vyriausiasis analitikas Vladimiras Ivanovas eksportuotojų masiškumą, kaip natūralią pasekmę, sieja ir su įsteigtų įmonių gausėjimu, ir su gamybos stabilumu. „Kai kurių sektorių įmonėms būtų sunku pasiekti masto ekonomijos efektą realizuojant savo produkciją vien Lietuvoje. Žinoma, eksportuoti skatina ir didesnės eksporto rinkose realizuojamos produkcijos kainos“, – pabrėžia analitikas.
S.Besagirskas antrina, kad verslas, gaminantis tarpinius metalo, chemijos produktus, visada juos daugiausia eksportuodavo, tačiau gaminantieji galutinio vartojimo prekes negali atsigriebti už pastaraisiais metais vykusį žaliavų brangimą, todėl renkasi gaminius realizuoti už Lietuvos ribų, kur galėtų padidinti jų kainą. „Iš keliolikos maisto pramonės įmonių vadovų girdėjau prisipažinimų, kad vidaus rinkoje produktai parduodami su nuline pelno marža ar net nuostolingai. Esą apskaičiavus įrangos našumą, darbuotojų skaičių, gamybos sąnaudų sumažinti nėra kaip, todėl naudojamasi nuolaidomis perkant didelį žaliavų kiekį, o pelnas generuojamas tik iš eksporto. Jie tikina, kad radę bent porą partnerių užsienyje vidaus rinkos atsisakytų visiškai, nes prekiauti nuostolingai ilguoju laikotarpiu negali“, – verslininkų eksporto pasirinkimo motyvus aiškina S.Besagirskas.

Mažiesiems ir vidutiniokams brangu
Nepaisant kai kuriais atvejais jau gyvybiškai svarbaus poreikio žengti į užsienio rinkas, privilegija pradėti bendradarbiauti su užsienio partneriais nuo nulio gali pasinaudoti tik vidutinės ir didelės įmonės. Partnerių paieška reikalauja laiko ir materialiniu požiūriu brangių investicijų. Parengiamųjų darbų sąraše rikiuojasi daug kintamųjų: ir tinkama įmonės kvalifikacija, ir kompetentingas specialistas, pasiruošęs atsakyti į bet kokias užklausas, ir įmonės patirtis, ir tinkamas pačios produkcijos parengimas bei pristatymas.
Žinoma, atsiranda ir brangiai įkainojamų specifinių reikalavimų, pavyzdžiui, išruošiant gaminius į išskirtines rinkas, jiems reikia gauti specialius sertifikatus. Deja, net ir patenkinus tokius reikalavimus užsakovams gali neįtikti kompanijos gamybiniai pajėgumai, nelanksti kainodara, todėl įmonės turi būti nusiteikusios deramai pristatyti produktą, perorganizuoti gamybos procesus ir protingai paskirstyti žmogiškuosius išteklius. Būtent dėl šių priežasčių smulkesnėms įmonėms be išorinės pagalbos sunku įgyvendinti tokius uždavinius.
Tačiau atrodo, kad Lietuvos verslas mokosi ir keičiasi: pernai 144 „Verslios Lietuvos“ organizuotuose renginiuose apsilankė 5300 dalyvių, o konsultacijų eksporto klausimais prašė 650 klientų.
„Verslios Lietuvos“ akademijos patarimais pasinaudojo ir Kauno „Gerovė“. Ž.Ramoškienė prisimena pirmuosius žingsnius užsienio rinkose ir daro išvadą, kad net vidutinei įmonei be ES struktūrinių fondų paramos ir patarimų pradėti būtų buvę labai sunku. „Gerovė“, pasinaudojusi ES parama, išvyko į tarptautinę „Scanpack“ parodą, iš kurios parsivežė jau pasirašytus kontraktus bei dar apie 50 verslo kontaktinių duomenų.
G.Bagušinskas perspėja, kad užsakovai atidžiai vertina įmonės pastangas, todėl jei ši stokos įdirbio, partneriai nusigręš. „Pirmiausia reikia pasitikrinti, kaip esi pasirengęs eksportui, kitaip tariant, dalyvauti parodoje“, – rekomenduoja pašnekovas.
Užsienio parodose pristatyti savo produkciją mažoms ir vidutinėms įmonėms 2007–2013 m. padėjo Ūkio ministerijos administruojama ES paramos priemonė „Naujos galimybės“, kuriai paskutiniuoju kvietimu per du mėnesius pateikta 300 paraiškų dėl 34,9 mln. Lt. Vis dėlto ir tolesnės išlaidos atsieina gana brangiai.
S.Besagirskas siūlo modelį, kaip smulkesniems rinkos žaidėjams, ribojamiems finansinių galimybių ar žmogiškųjų išteklių, susivienyti bendram tikslui. Pavyzdžiui, penkios bendru prekės ženklu veikiančios įmonės galėtų ieškoti stambių užsakovų ir naujų rinkų, o paieškų sąnaudas pasidalyti. Bendrą įdirbį esą galėtų paskatinti ir ES parama, padengianti 50 proc. išlaidų. Tada naujų rinkų ieškoti važiuotų ne penkių atskirų įmonių atstovai, bet vienas, atstovaujantis penkioms įmonėms, taip esą būtų ir pigiau, ir efektyviau.
„Įmonės sutaupytų rinkų tyrimams, kvalifikacijos kėlimui, naujų rinkų paieškai, nes galėtų pasiskirstyti darbus: vienas atsakingas už rinkodarą, kitas už ryšius, trečias už žaliavų užsakymą ir pirkimą. Viena įmonė, išeinanti į rinką, yra maža ir savo apyvarta, ir pajėgumais, o susivienijusios tampa stipresnės. Be to, sujungusios žinias bendram tikslui įmonės tampa konkurencingesnės tarptautinėje arenoje“, – tvirtina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros klasterių plėtros koordinatorė Vaidė Sakalauskienė.

Didžiausia Lietuvoje kosmetikos gamintoja „BIOK laboratorija“ žengia į naują segmentą, pristatydama pirmąją lietuvišką dantų pastų seriją „Ecodenta“. Naują prekės ženklą pristatančios įmonės vadovo Lino Čereškos teigimu, šį produktą turėtų įvertinti kokybiškai lietuviškai prekei pirmenybę teikiantys pirkėjai.

Jo teigimu, daugiau nei du metus trukęs dantų pastų serijos „Ecodenta“ kūrimo procesas leido ištirti rinką ir sukurti geriausiai pirkėjų poreikius atitinkantį produktą.

„Kurdami šias dantų pastas, didžiausią dėmesį skyrėme jų efektyvumui, todėl didžiuojamės, jog mūsų naują produktą įvertino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistai. Taip pat stengėmės užtikrinti aukščiausią šių dantų pastų kokybę, gamyboje naudodami natūralius arba ekologiškus priedus. Taigi, „Ecodenta“ yra tikras lietuviškas produktas ne tik dėl gamybos proceso ir jame naudojamų medžiagų, bet ir dėl suteikto įvertinimo“, – sako L. Čereška.

Naujausio, „BIOK laboratorija“ užsakymu atlikto tyrimo duomenys rodo, jog lietuviams ideali dantų pasta turėtų būti medikų patvirtinta ir rekomenduojama (57 proc.), ekologiška, natūrali (38 proc.), o 12 proc. apklaustųjų teigia, jog pirmenybę teiktų lietuviškai dantų pastai. Tuo tarpu užsienyje pagamintas dantų pastas rinktųsi tik 5 proc. apklaustųjų.

L. Čereškos teigimu, įmonė tiki naujos produktų serijos, kurią sudaro keturios skirtingos dantų pastos, sėkme ir kelia sau ambicingus tikslus – per ateinančius metus, pagal pardavimus, planuoja patekti tarp penkių populiariausių dantų pastų Lietuvoje.

„BIOK laboratorija“ įvertinusi, jog lietuviai vis dažniau pirmenybę teikia lietuviškiems gaminiams, „Ecodenta“ įvedimo į rinką proga kartu su menininkų komanda pristatė fotoprojektą www.baltaibaltai.lt, kurio metu „nubalino“ vienus žinomiausių Lietuvos miestų simbolių – Gedimino pilį, Šv. Onos bažnyčią, Trakų ir Kauno pilis, Klaipėdos Biržos tiltą – ir pasiūlė į šiuos statinius pažvelgti originaliau, iš šviesesnės pusės.

„BIOK laboratorija“, kurdama dantų pastas apsvarstė ir eksporto galimybę. „Daugelis mūsų produktų yra eksportuojami, tad tokias pat galimybes numatėme ir „Ecodenta“ dantų pastoms. Rinkdami pavadinimą taip pat atsižvelgėme į eksporto planus ir pasirinkome universalų, daugeliui Lietuvos ir užsienio vartotojų aiškų, suprantamą pavadinimą“, – sako pirmąją lietuvišką dantų pastą pristačiusios įmonės vadovas.

Prekyboje jau pasirodžiusią dantų pastą „Ecodenta“ pirkėjai gali rinktis iš keturių rūšių – balinamąją su mėtų aliejumi ir šalavijų ekstraktu, daugiafunkcę su septynių žolelių ekstraktu, dantų pastą jautriems dantims su ramunėlių, alavijų ekstraktais ir žemuogių kvapo dantų pastą vaikams su Lietuvos ekologiniame ūkyje užaugintų morkų ekstraktu. Visos dantų pastos papildytos dantis stiprinančiu kalcio šaltiniu „Kalident“.

„BIOK laboratorija“ investicijos į naują dantų pastų seriją „Ecodenta“ ir jos gamybai bei fasavimui skirtą įrangą siekia daugiau nei 0,5 mln litų.

Didžiausias Lietuvos kosmetikos gamintojas „BIOK laboratorija”, turintis prekės ženklus „Margarita”, „Rasa”, „Aras” ir „Thai”, kuria ir gamina daugiau nei 150 skirtingų veido, kūno ir plaukų priežiūros priemonių. 2011 m. trijų ketvirčių įmonės apyvarta siekia beveik 12 mln. litų arba 17 proc. daugiau, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Nuo rugpjūčio pirmosios pradėsianti veikti inovatyvi mobiliųjų mokėjimų paslauga leis atsiskaityti „EuroBasket2011“ arenose ir miestų prekybos vietose mobiliuoju telefonu, naudojant bekontaktę NFC (angl. Near Field Communication) technologiją. Bendrovei „MokiPay Europe“ ryšio infrastruktūrą teiks mobiliųjų telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“.

Paslauga pirmiausia galės naudotis „Omnitel“ abonentai ir „Omnitel Extra“ išankstinio mokėjimo paslaugos vartotojai. Šiuo metu „MokiPay“ veikia dešimtyse Vilniaus ir Kauno kavinių, klubų bei restoranų. Iki Europos vyrų krepšinio čempionato planuojama įrengti ne mažiau nei 2000 mokėjimo terminalų visoje Lietuvoje. Čempionato metu planuojama pasiūlyti specialias „Mokipay“ pakuotes užsieniečiams.

„Mobilieji mokėjimai – naujas technologijų plėtros etapas. Iš pradžių atsirado asmeniniai kompiuteriai, internetas, mobilieji telefonai, mobilusis internetas. Dabartinis technologijų vystymosi etapas – mobilieji mokėjimai. Tai nauja komforto suteikianti paslauga, be kurios jau po kelių metų nebeįsivaizduosime savo gyvenimo, kaip dabar jį sunkiai įsivaizduojame be įprasto ar mobiliojo interneto. Naudojantis šia paslauga už pirkinius ir paslaugas sumokama tiesiog pridėjus prie terminalo mobilųjį telefoną, turintį specialų lustą. Iki šiol pasaulyje buvo sukurta daug mobiliųjų mokėjimo sistemų, skirtų atsiskaityti nedidelėmis pinigų sumomis. Mes sukūrėme unikalų sprendimą, galintį patvirtinti mokėjimą neribotomis sumomis. Be to, tai tiesiog patogiau nei atsiskaitant kredito kortele ar grynaisiais pinigais. Tai – grynųjų pinigų ir lojalumo kortelių pakaitalas, – sakė „MokiPay Europe“ įkūrėjas Markas Zbarskis. – Lietuva turi visas galimybes būti pasauline lydere mobiliųjų mokėjimų srityje. Tai įrodo mūsų gebėjimas diegti paslaugą anksčiau nei ji pasirodys pasaulinėse 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse.“

Lietuvos bendrovės, pristatančios savo paslaugą, aplenkė ir „Google“, kuri dar tik ruošiasi pradėti teikti laukiamą „Google Wallet“ atsiskaitymų paslaugą.

„Mes teikiame inovatyvias paslaugas, kurių pageidauja mūsų klientai. Todėl džiaugiamės, galėdami būti ryšio infrastruktūros tiekėjais ir pasiūlyti savo klientams novatorišką mobiliųjų mokėjimų paslaugą“, – sakė Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.

„Europos vyrų krepšinio čempionatas Lietuvoje – pirmiausia daugybė teigiamų emocijų. Bet to, tai savotiška Lietuvos paroda, kurios metu galime pademonstruoti Europai ir pasauliui geriausia, ką turime. Inovatyvi mobiliųjų mokėjimų paslauga bus vienas tų dalykų, apie kuriuos čempionato žiūrovai pasakos ir savo namuose“, – sakė „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdantysis direktorius Mindaugas Špokas

NFC technologija į mobiliuosius telefonus dar tik diegiama, pasaulyje yra palyginti nedaug telefonų, kuriuose būtų integruotas specialus NFC lustas. Todėl „MokiPay“ pagamino specialius NFC lipdukus su lustais, dėl kurių mobiliųjų mokėjimų paslauga galima naudotis beveik bet kuriuo mobiliuoju telefonu.

Užregistravus lipduką „MokiPay“ sistemoje, jis bus susietas su abonento SIM kortele.

Atsiskaitymui naudojama speciali „Mokipay“ sąskaita, kurią galima papildyti pavedimu ar kortele. Ši sąskaita nėra susijusi su mobiliojo ryšio sąskaita. Jau netrukus „MokiPay“ bus integruota į visų bankų sąskaitą, kad atsiskaitymas ir pinigų valdymas būtų dar patogesni.

Į Lietuvą atėję šalčiai pristabdė lietuviškų kiaulių eksportą. Veterinarai tikina, jog drausdami svetur vežti kiaules rūpinasi gyvūnais. Tuo tarpu ūkininkai piktinasi, kad tai žlugdo verslą.

“Lietuvos rytas” rašo, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šią savaitę neleido bendrovei “Biržų bekonas” išvežti į Rusiją apie 200 kiaulių.

Bendrovės “Biržų bekonas” vadovas Vaclovas Briedis įsitikinęs, kad tokie draudimai yra nepagrįsti ir kenkia verslui.

“Niekas pas mus neatvažiavo ir nepamatavo tikrosios temperatūros. Sprendimai daromi kabinetuose ir jie nėra teisingi. Verslininkai dėl tokių draudimų patiria nuostolių. Gerai, kad Rusijos partneriams skirtas kiaules mums pavyko realizuoti Lietuvoje. Tačiau rusai mūsų bendrovei iš anksto pervedė pinigus, tad jie pagrįstai piktinasi”, – kalbėjo V.Briedis.

VMVT gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojas Giedrius Blekaitis patvirtino, kad pastarąją savaitę spūstelėjus šalčiams jų tarnyba neišduoda dokumentų išvežti kiaules į Rusiją.

“Gyvūnai – ne malkos. Jie irgi jaučia alkį, troškulį, skausmą, šaltį. Vežamos kiaulės kelionėje patiria didelį stresą. Esant daugiau negu 10 laipsnių šalčio bandovežyje užšąla girdymo sistema. Be vandens kiaulės patiria dehidrataciją ir Rusijos skerdyklas pasiekia labai nusilpusios. Kai kurios kelionėje žūva”, -sakė G.Blekaitis.

Per metus “Biržų bekonas” eksportuoja 46 tūkst. kiaulių.