Apibūdindami nacionalinio kino produkciją, vis dar nevengiame pasakyti: „na, kaip lietuviškas, tai visai nieko“ arba priešingai – „visai nekoks“. Progų žarstyti tokias frazes vis daugėja, o tai verčia keisti vertinimo kriterijus.

Dovaidas Pabiržis

Metų pradžioje šalies kino ekranus pasiekė Emilio Vėlyvio režisuotas filmas „Redirected / Už Lietuvą!“, tapęs pelningiausia visų laikų lietuviška juosta. Juodoji veiksmo komedija, pasakojanti keturių draugų iš Didžiosios Britanijos nuotykius Lietuvos miestuose ir provincijoje, iš viso uždirbo 4,6 mln. Lt, ją pamatė beveik 300 tūkst. žiūrovų. (Visi čia pateikti duomenys apima laikotarpį iki spalio 11 d.)

Kitas pastaruoju metu daug diskusijų sulaukiantis lietuviškas filmas – režisieriaus Igno Jonyno ir scenarijaus bendraautorio Kristupo Saboliaus septynerius metus kurtas „Lošėjas“, po ilgų kelionių per Europos ir pasaulio festivalius rugsėjo pabaigoje pagaliau pristatytas Lietuvos žiūrovams. „Lošėjas“ tapo pirmuoju filmu iš Baltijos šalių, kurio pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje. Filmas liaupsintas už originalius techninius sprendimus, profesionalumą, intensyvų veiksmą ir aktualią tematiką, nors ir sulaukė kritikos dėl neužbaigto siužeto.

Lietuvoje per mėnesį „Lošėją“ pamatė 71 tūkst. žiūrovų, juosta surinko daugiau nei milijoną litų pajamų.

Statistika rodo, kad Lietuvoje sukuriama daugiau vaidybinių ilgametražių filmų, kurie į šalies kino sales kaskart privilioja vis daugiau žiūrovų. 2012 m. buvo sukurti keturi ilgametražiai vaidybiniai filmai, lietuviško kino seansų lankytojai sudarė 2,5 proc. visų šalies kino žiūrovų, o pernai pasirodė net 11 ilgametražių juostų, ir jų lankomumas nusileido tik Holivudo produkcijai (lietuviški filmai iš viso patraukė 16,5 proc. žiūrovų).

Šiemet kino ekranuose sukasi kelios didelio populiarumo sulaukusios Lietuvos režisierių juostos, todėl lietuviškų filmų lankomumas sudaro dar didesnę dalį bendro žiūrovų skaičiaus. Lietuvos kino centro skaičiavimais, metų pabaigoje šis rodiklis gali peržengti 20 proc.

Didėja ne tik lietuviškų kino filmų pasiūla, bet ir žanrų įvairovė. Neseniai pristatytas pirmasis lietuviškas psichologinis siaubo filmas „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius), taip pat pirmasis 3D animacinis filmas vaikams „Gustavo nuotykiai“, sukurtas pagal Audriaus Rakausko kuriamą televizijos laidą vaikams „Gustavo enciklopedija“. Pernai po 25 metų pertraukos pasirodė lietuviškas detektyvas „Vardas tamsoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), 2012 m. – pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Tris šiuo metu rodomus lietuviško kino kūrinius vienija stiprūs neprofesionalių aktorių darbai.

Lietuviškų filmų kino centrų repertuare daugėja, tačiau kaip laikosi nacionalinis kinas – nesunku spręsti iš juostose matomų kino aikštelių pasirinkimo: nutolti ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo Vilniaus filmų biudžetas grupėms dažnai neleidžia. Todėl Altajaus kraštą „Ekskursantėje“ atstoja Žalieji ežerai, o provincijos miestelį filmui „Vardas tamsoje“ – Naujoji Vilnia.
Vis dėlto labiausiai šiuo požiūriu nukenčia „Laiškai Sofijai“, vietoj Sankt Peterburgo turčių namų priversti filmuoti iki skausmo pažįstamus Vilniuje stovinčių rūmų interjerus. Kai Mstislavas Dobužinskis (akt. Andrius Bialobžeskis) priiminėja svečius dabartinio Rašytojų sąjungos pirmininko Antano A.Jonyno darbo kabinete, bent jau sostinės žiūrovai salėje pašaipiai kikena…

Įsikūnijęs Čiurlionis ir kiti

Nepaisant to, „Laiškai Sofijai“ turi ryškų autentiškumo grynuolį, į kurį ekrane galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Roko Zubovo Čiurlionis (nekyla ranka rašyti „vaidinamas“) prieš kamerą jaučiasi taip natūraliai, kad visa, kas jį supa, greta atrodo kaip pretenzingo teatro atributai. Tik gaila, kad turėdami aikštelėje tokią nepakartojamą žymios dinastijos dovaną filmo kūrėjai lyg tyčia vengia Čiurlionio ilgiau laikyti kadre, mūsų žvilgsnį dažniau kreipdami revoliucingai nusiteikusios griežtoko veido Sofijos (akt. Marija Korenkaitė) ir kitų poniučių link.
Paradoksas, bet būtent kilminga panelė Sofija rūmuose tampa sutrikusi ir sukaustyta, lyg savimi nepasitikinti provincialė. Jai mielesnės gatvės tribūnos, nuo kurių proletariškai prikimusiu balsu agituoja už tautinį atgimimą. Ir atvirkščiai: Kastukas iš Druskininkų trobelės prašmatniuose priėmimuose jaučiasi laisvai ir natūraliai, tarsi būtų tokioje aplinkoje užaugęs. Belieka spėlioti, ar tai sąmoningai pasirinkta personažų traktavimo versija, ar tiesiog kelios inteligentų kartos, skiriančios R.Zubovą nuo Čiurlionio, padarė tai, ko prieš kamerą buvo neįmanoma paslėpti.
Vis dėlto pati filmo istorija lieka padrika, atskiri epizodai nesukuria vieningo pasakojimo įspūdžio. O mįslingos Čiurlionio ligos triumfas perteikiamas vos retais punktyrais, daug ką paliekant žiūrovo nuojautoms, ir nepakylėtas ligi dramos. Filmo kūrėjams kažkodėl labiau rūpi tai, kad tautiškai nusiteikusi Sofija sugeba atsispirti vedusio rusų karininko Rostovo (akt. Nikolajus Antonovas) vilionėms, o ne tai, kas pražudo jos talentingąjį vyrą. Banalūs poros konfliktai režisieriui Robertui Mullanui rodosi labiau verti nagrinėjimo, nei Čiurlionio išgyvenamos dvasinės būsenos.

Vieno mirktelėjimo filmas

Pratęsti neprofesionalių aktorių sėkmingų pasirodymų temą galėtume ir pasakodami apie moksleivės Anastasijos Marčenkaitės „Ekskursantėje“ sukurtą vaidmenį. Ši mergaičiukė prieš kamerą jaučiasi puikiai – o tai ypač svarbu žinant, kad svetimuose kraštuose atsidūrusiai tremtinei kalbėti tenka nedaug, taigi vaidmens esmę sudaro aplinką stebinčios mergaitės akys. Vienuolikmetės kelionė iš Altajaus į Lietuvą „Ekskursantėje“ tėra lakmuso popierėlis pakeliui sutiktiems žmonėms įvertinti.
Puikių rusų aktorių Raisos Riazanovos ir Igorio Savočkino dėka pirmasis šios kelionės epizodas, kai sušalusi lietuvių mergaičiukė randama mieganti šuns būdoje, – įspūdingiausias visame filme. Vos kelios taupios frazės atskleidžia ištisus žmonių gyvenimus ir įvairialypes jų vertybes. Buvęs lagerio kalinys, pats be tėvų užaugęs Vitiokas (akt. I.Savočkinas) tėviškai rūpinasi mergaite tol, kol nežinia iš kur atklydusia babos Nadios (akt. R.Riazanova) augintine susidomi kolūkio aktyvistės. O tuomet, kai likti kaime ilgiau tampa pavojinga, išdėsto jai pagrindinius sovietinio išgyvenimo dėsnius ir įsodina į vakarų kryptimi riedantį traukinį.
Toliau kelionėje mergaičiukės lauks susitikimas su miške besislapstančiais kanibalais ir prieglauda apleistame sovietų priešų vaikams skirtame internate, tačiau šiurpūs savo esme epizodai meniniu požiūriu nebebus tokie įtaigūs.
Apskritai „Ekskursantėje“ tenka pripažinti ženklų skirtumą tarp rusų aktorių ir lietuvių, vaidinančių standartinius „blogus rusus“. Ir ne vien dėl plika ausimi skiriamo ir visai ne vietoje prasikišančio „baltų akcento“, kuriuo ypač pasižymėjo aktoriai panevėžiečiai. Tiesiog jų fragmentuose nėra nieko panašaus į tą aukso dulkelę, žėrinčią slaptame kalinio Vitioko mirktelėjime atsitiktinai sutiktai buvusiai savo globotinei. Šis žmogiškumą simbolizuojantis „Ekskursantės“ kadras, o ne abstraktūs vaizdingi javų laukai, pienių vainikai ir palikti namai su ilgomis vėjo plaikstomomis užuolaidomis paaiškina, kam vertėjo statyti tokį filmą.
Nepaisant Sibiro platybėms atstovaujančių Žaliųjų ežerų, realizmas šiame Audriaus Juzėno kūrinyje yra labiau vykęs nei šabloniškai romantizuotos mergaitės vizijos. Kartais vardan noro „filmuoti gražiai“ aukojama net elementari logika: tarkim, tuomet, kai mažoji pabėgėlė vaizdingai išnyra ant bėgių ką tik pajudėjusio tremtinių sąstato, lydimo sargybinių su šunimis, dūmuose arba kai ji garsiai (kad mums būtų kraupiau) klykia po tiltu, nuo kurio iš traukinio mėtomi tremtinių lavonai. Nes ir vienu, ir kitu atveju mergaičiukė pati greičiausiai būtų tapusi lavonu.

Lietuvos sėkmės formulė: visuomenės pagarba verslui, verslo pagarba žmogui.

1791 m. rugsėjį kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega su didelėmis iškilmėmis įsirašė į Vilniaus miesto knygą – tapo Vilniaus miesto piliečiu. Panašiu laiku, 1782 m., vienas iš vadinamųjų Amerikos tėvų, amatininko sūnus Benjaminas Franklinas „Informacijoje tiems, kurie kraustysis į Ameriką“ aiškino, kad šioje šalyje „mažai žmonių, tokių skurdžių kaip Europoje, taip pat čia labai mažai tokių, kurie Europoje būtų vadinami turtingais“. Šioje šalyje, pasak B.Franklino, žmonės neklausia nepažįstamojo „Kas tu esi?“, bet klausia „Ką tu gali padaryti?“.
B.Franklinas išmoningai įrodinėjo, koks garbingas yra paprastas darbas, amatas – juk pats Dievas esąs didžiausias visatos mechanikas, garbinamas už savo darbus, o ne dėl savo giminės senumo…
K.N.Sapiega ne mažiau išmoningai įrodinėjo, kaip svarbu, kad šalyje augtų miestai – laisvi, privilegijuoti, ne tik malonūs saviems žmonėms gyventi, bet ir patrauklūs svetimšaliams atvykti su savo darbais ir pramone, ir turtais savo. Tai buvo ne šiaip agitacija, tai turėjo būti tikras perversmas visuomenės gyvenime – juk pagal Lietuvos Statutą miestiečiai priklausė neprivilegijuotam luomui, negalėjo turėti žemės ne miesto ribose; savo ruožtu jei bajoras atsikeltų į miestą ir ten gyvendamas prekiautų ar verstųsi amatais, „tai toks jau bajorų laisvėmis džiaugtis negalėtų“. Tad K.N.Sapiegos įsirašymas į miestiečius turėjo reikšti naujos epochos pradžią, kurios nemaža dalis bajorijos visai netroško ir verčiau rinkosi gyventi po senovei, nors ir prarandant valstybę, užtat išsaugant savo teises ir laisves.
Vargu ar ta reforma būtų ką nors pakeitusi, net jei visi bajorai būtų jai pritarę, – Respublika buvo pernelyg ekonomiškai išsekusi, kad atsilaikytų prieš lengvo grobio ištroškusius kaimynus. Abiejų Tautų Respublika skaičiavo paskutinius savo egzistencijos metus; Amerikoje ėjo į pabaigą kovos dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Vienos valstybės pabaiga, kitos – pradžia.
Čia dar verta prisiminti, kad tuo pačiu laiku, 1789–1994 m., vyko ir Didžioji Prancūzijos revoliucija: būta daug sumaišties, pralieta nemažai kraujo, bet valstybė išliko, tik jau visiškai kitokia.

Į laisvę atėjome be asmeninio nepriklausomybės plano

Kam minėti užmarštin nuėjusius laikus, juk mūsų Respublika gyvena kitoje epochoje, kitokia dvasia ir vertybėmis? Betgi niūriu perspėjimu nuskamba to paties K.N.Sapiegos žodžiai: „Stenkimės išvengti, kad mūsų piliečiai vietoj ubi Patria ibi bene (gerai ten, kur tėvynė) nepasakytų ibi bene ubi Patria (tėvynė ten, kur gerai).“
Šiandien jau susirūpinta, kad iš šalies išteka darbo jėga, mokesčių mokėtojai, pensijų uždirbėjai senstančiai visuomenei, bet iš esmės dar nesusivokta, kad didžiausi praradimai patiriami ištekant iš šalies verslo energijai. O juk šiuolaikinė ekonominė mintis verslumą pripažįsta atskiru ir vis svarbesniu ekonominiu ištekliumi, kuris, kaip ir visi ištekliai, yra ribotas. Pasaulio šalys vis aštriau konkuruoja siekdamos pritraukti verslių žmonių. Mūsų visuomenėje tebėra gaji nuostata, deja, palaikoma ir nemažos dalies politikų, kad verslininkai, ypač turtingesni, yra tie, kurie neleidžia žmonėms geriau gyventi.
Dabar Lietuva išgyvena keistą metą. Viena vertus, mūsų šalis dar niekada nebuvo tokia saugi ir užtikrinta dėl rytdienos, niekada nėra sulaukusi tokios pagalbos kurdama geresnį, modernesnį, šviesesnį gyvenimą. Važiuodamas per vasarišką kraštą gali aiškiai matyti, kad ir tolimiausiame užkampyje atsiranda šiek tiek pinigų, sodybos vėl tampa panašios į žmonių gyvenimus, ne laužynus – žinoma, jei prisimeni, kaip jos atrodė prieš kokius dešimt metų. Kad ir lėtai, europiniai pinigai daro savo.
Kita vertus, aiškiai juntamas nusivylimas, kad vis negyvename „kaip švedai“ ir dar negreit gyvensime. Puikiai prisimenu, kaip, regis, 1998 m. rinkdamas statistines aktualijas „Veidui“ radau, kad maistui išleidžiame jau mažiau negu 50 proc. pajamų – atrodė, oho kiek jau pasiekėme. Dabar maistui išleidžiame 29 proc. pajamų – ir kas iš to? Juk Europos Sąjungos vidurkis yra 15 proc. „Eurostatas“ neseniai paskelbė, kad Lietuva pagal perkamąją galią pasiekė 70 proc. ES vidurkio, o Estija „tik“ 68 proc. – vėlgi jokio džiaugsmo.
Lengviausia būtų paaiškinti, kad tai užsitęsusios krizės padarinys, ir čia būtų nemažai tiesos. Spartus ekonomikos augimas įstojus į ES, dar pakurstytas lengvų paskolų burbulo, sukūrė iliuziją, kad išties tas švediškas gyvenimas jau čia pat, ranka pasiekiamas. Ta iliuzija išsisklaidė, o iliuzijų žlugimas visada skausmingas. Kita vertus, vien tai, kad per patį nuosmukį nebūta didesnių socialinių neramumų, rodo, jog visą laiką pasąmonėje buvo suvokiama, kad tai ir tėra iliuzija. Priešingai negu, tarkim, Graikijoje, kurios visuomenė buvo rimtai įtikėjusi, kad gyvenimas skolon yra norma ir valstybės pareiga.
Šiandieninį visuomenės būvį pavadinčiau sutrikimu. Ryški, nors ir ne ekonominė, to sutrikimo apraiška – Garliavos istorija, tiksliau, ne pati istorija, o desperatiška gana didelės visuomenės dalies reakcija: reikia kažką daryti, štai yra blogio šaknis, kurią išrovus gyvenimas pasikeis. Panašų atspalvį turi ir vis gausesnės „pilietinės iniciatyvos“, telkiančios žmones ką nors stabdyti, ko nors neleisti. Galima sakyti, kad taip kuriasi visų taip trokštama pilietinė visuomenė, kai žmonės nebenori būti valdomi, o ima patys spręsti savo ateitį. Betgi atidžiau žvelgiant į akis krinta vienas bendras bruožas: dažniausiai telkiamasi pasipriešinti, kad ko nors nebūtų daroma. Iškalbingas pavyzdys – kultūrininkų kova dėl „Lietuvos“ kino teatro. Po atkaklių kovų jis buvo „išsaugotas“, ir tada iškart tapo niekam nebereikalingas.
Vakarų šalyse irgi būna tokių akcijų, štai visai neseniai žalieji įsiveržė į Prancūzijos Nožano atominę elektrinę norėdami įrodyti ką? Kad jų nenušovė per pirmas tris minutes? Betgi daug gausesnės būna protesto akcijos, kai norima uždaryti kokią gamyklą (kuri veikiausiai teršia aplinką ir gadina kraštovaizdį), nes joje dirbantys žmonės neteks pragyvenimo šaltinio. Lietuvoje iš tokių protestų (kalbu apie pastarąjį dešimtmetį, kai seniai bankrutavusių sovietinių monstrų darbininkų bado akcijos jau buvo praeitis) prisimenu tik vieną: danų bendrovės „Saerimner“ valdomo kiaulių komplekso Kalvarijos savivaldybėje darbuotojų kuklų protestą, kad jie nenori prarasti savo darbo vietų dėl to, jog kažkam smirdi „danų kiaulės“. Bet jis buvo nepalyginti kuklesnis už gerų kvapų mėgėjų akcijas.
Iškalbingas pavyzdys iš Amerikos verslo istorijos. Kaip rašo Jamesas Oliveris Robertsonas knygoje „Amerikos verslas“ (America‘s Business), pirmosios anglų kolonijos buvo verslo korporacijos. Ne, ne ta prasme, kaip mes įsivaizduojame iš filmų, kad ten pirmiausia plaukė avantiūristai ir aukso ieškotojai. Štai 1620 m. laivas „Mayflower“ atplukdė į Naująją Angliją 102 anglų piligrimus, pasiryžusius įkurti religinę bendruomenę. Ir įkūrė, bet reikėjo atsilyginti už kelionę, taip pat reikėjo papildomų gėrybių iš senosios tėvynės, tad po metų naujai atplaukęs laivas „Fortune“ buvo prikrautas puikiausių lentų ir bebrų kailių – nors tie maldininkai iki tol nebuvo matę gyvo bebro. Poreikis išgyventi atvėrė verslumo gebėjimus.
Lietuvoje šis „poreikis išgyventi“ stipriai apsilpęs. Ta dalis, kuriai neapsilpęs, masiškai emigruoja, kita dalis vis dar įsivaizduoja, kad valstybė yra kažin kokia mistinė institucija, kuri turi, tik duoda arba neduoda. Atsikuriant Lietuvai lyg ir neturėta tokių iliuzijų. Prisimenate, kaip blokados laikais Vytautas Landsbergis drąsino: dalgiais nušienausime savo pievas. Ir tarsi buvo tikima… Bet po vadinamosios dainuojančios revoliucijos netruko ateiti nusivylimas, ir kas liko? Niūrus suvokimas, kad valstybė nesukurs asmeninės sėkmės istorijos. Į laisvę ėjome kartu, o savo laimę tenka kurti kiekvienam atskirai. Dalis susikūrė, bet dauguma dar ne.
Tai ir pavadinčiau didžiuoju dainuojančios revoliucijos paradoksu. Mūsų žygis į laisvę buvo pernelyg idealistinis, visai nesvarstant, ką ta laisvė gali reikšti man asmeniškai, ir tai buvo mūsų stiprybė. Veikiausiai ir nebuvo įmanoma tokių klausimų svarstyti – juk ekonominė ir socialinė sankloda funkcionavo, reikia ištaisyti prievartinės sovietinės sistemos negeroves, ir ji dar geriau funkcionuos. Jei mėsos neišveš į Maskvą ir Peterburgą, galėsime laisvai nusipirkti; jei gamyklų netramdys absurdiškais planais, atlyginimai bus dar didesni; jei leidyklų ir redakcijų necenzūruos, bus geriau ir skaitytojams, ir darbuotojams…
Dvasinis ryžtas būti laisvam iš esmės neturėjo jokio ryšio su įsivaizdavimu, kaip ekonomiškai atrodys mano laisvė. Laisvė suvokta kaip kolektyvinis darinys: laisva šalis, o aš kaip buvau, taip ir tebesu jos priklausinys. Labai greitai paaiškėjo, kad tikra laisvė atomizuoja: laisva ne tik šalis – laisvi mes kiekvienas asmeniškai. O kuo daugiau laisvių, tuo mažiau įsipareigojimų. Taip pat ir valstybės įsipareigojimų jos piliečiui. Deja, tie įsipareigojimai vis dar tebėra per dideli, palyginti su valstybės galimybėmis.
Šiandien tiek visuomenė, tiek valdžia yra priėjusi esminę kryžkelę: visuomenė intuityviai suvokia, kad gyvenimas iliuzijomis nebeturi prasmės; naujasis politinis elitas neturi valios pasakyti, kad iš tikrųjų iliuzijų metas baigėsi, reikia gyventi kitaip.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvių komanda jau įpusėjo kurti pirmąjį lietuvišką palydovą “Lituanica SAT-1″. Kaip „Veidą“ informavo šio projekto vadovas ir vienas iniciatorių Vytenis Buzas, užsibrėžtas tikslas liepos pradžioje turėti veikiantį palydovą, o lapkritį ar gruodį jį paleisti į kosmosą.
Palydovas bus paleistas iš tarptautinės kosminės stoties. Į stotį palydovą iš JAV, J.F.Kennedy kosmoso centro Floridoje, nugabens raketa „Falcon-9“, pristatanti krovinius ten dirbantiems astronautams.
„Pasaulyje tai kone pirmasis entuziastų konstruojamas kosminis aparatas, atitinkantis tarptautinės kosminės stoties reikalavimus. Paprastai kosminius aparatus konstruoja organizacijos, turinčios didelius biudžetus, o mes lygiagrečiai ir konstruojame, ir rūpinamės biudžetu“, – pasakoja V.Buzas.
Idėja paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą KTU magistrantūrą studijuojančiam V.Buzui ir jo kolegai Laurynui Mačiuliui kilo praėjusią vasarą besistažuojant NASA tyrimų centre. Į šią stažuotę jaunus inžinierius pakvietė į vieną konferenciją atvykę NASA tyrimų centro atstovai, susidomėję jų veikla. V.Buzas užsiėmė raketiniams mažiesiems palydovams skirtais varikliukais, o L.Mačiulis – termomedžiagomis.
“Iš pradžių dirbome su šiais dalykais, po to nusprendėme, kad turime galimybę pigiau ir greičiau paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą tarpininkaujant kelioms amerikiečių bendrovėms”, – pasakoja V.Buzas. Apie pirmąjį lietuvišką palydovą kalbėta maždaug penkerius metus, kai vienas NASA atstovų per vykusią konferenciją pasiūlė tokią idėją. 2015 m. lietuviai kartu su belgais ketina paleisti palydovą pagal QB50 projektą.
„Paleidimo sutartis pasirašyta, pusė darbų atlikta. Pradedame integracijos stadiją – atskirų posistemių sujungimą į vieną didelę darnią sistemą“, – aiškina V.Buzas.
Šis palydovas kosmose išbus apie pusmetį ir padės atlikti keletą mokslinių ir technologinių eksperimentų: komanda ketina surinkti duomenis apie kosmoso erdvę, kuriuos iš mokslinės pusės interpretuos VGTU, KTU, VU, sužinos, kaip palydovo elektroniką veikia kosminė aplinka – saulės spinduliuotė, kosminės radiacijos ir pan., tirs Žemės magnetinį lauką. Palydovas iš kosmoso taip pat turėtų nufotografuoti Lietuvą.
Nors projekto pradžia buvo mėgėjiška ir dirbo suburti entuziastai, šiuo metu projekte dalyvauja jau 25 organizacijos. Bendras projekto biudžetas viršys 1,3 mln. Lt. V.Buzas pabrėžia, kad tai privatūs pinigai. Prie projekto prisideda ir universitetai – KTU, VU, Klaipėdos valstybinė kolegija.

Sostinės „Titaniko“ parodų centre atidaryta paroda „Dienos svajos, nakties košmarai“. Joje eksponuojami tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai, atspindintys siurrealizmo meninę kryptį ir siurrealumo apraiškas Lietuvos dailėje. Daugiausiai jų aptinkama Vytauto Kalinausko, Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Stasio Eidrigevičiaus, Mikalojaus Vilučio, Petro Repšio, Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus darbuose. O ryškiausiai siurreali vaizduotė matoma Šarūno Saukos paveiksluose, kuriuose pagal košmariško sapno logiką modeliuojami fizinio kūno nuotykiai.

“Jau tapo įprasta, kad įvairūs pseudoekspertai gąsdina Lietuvos gyventojus ir užsiima bioterorizmu. Tačiau galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra maisto, kuriame būtų hormonų. Be to, dauguma lietuviškų maisto produktų natūralesni, turintys mažiau sintetinių priedų, nei gaminami kitose šalyse, o lietuviškose daržovėse ir vaisiuose yra mažiau nitritų nei, tarkime, lenkiškuose”, – tikina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius.

Už maisto kokybę ir saugumą atsakingų institucijų atstovai tvirtina, kad visus produktus, patenkančius į Lietuvos parduotuves bei viešojo maitinimo įstaigas, galima drąsiai valgyti, nes sveikatai pavojingų medžiagų kiekiai juose neviršija nustatytų normų. Tačiau vien per dieną įvairių priedų, sukeliančių alergines reakcijas, apsinuodijimus ir vėžines ligas, galima prisivalgyti penkis kartus daugiau, nei nustatyta nekenksminga riba. Mat atidžiau panagrinėjus maisto produktų etiketes paaiškėja, kad beveik nėra gaminių, į kurių sudėtį neįeitų mielių ekstrakto, naudojamo kaip skonio stipriklių bei glutamatų pakaitalo, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos – citrinų rūgšties, konservantų ir sintetinių dažiklių. Būtent šios medžiagos medikų įvardijamos kaip vienos pavojingiausių sveikatai.
Tiesa, neigiamo poveikio iškart nepajusime – net ir nedideli nuodingų medžiagų kiekiai kaupiasi organizme ir liga išlenda po penkerių ar dešimties metų. Su chemizuotu maistu medikai sieja JAV ir visoje Europoje išaugusį sergančiųjų cukriniu diabetu, alergijomis skaičių, sunkiai suvaldomas onkologines ligas.
Vis dėlto maisto, kuriame nebūtų konservantų ar kitų priedų, visiškai išvengti jau nepavyks, ypač gyvenant mieste. VU Onkologijos instituto profesorė Laima Liudvika Griciūtė patvirtina, kad nekokybiškas ir nenatūralus maistas gali būti viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių daugelį ligų. Tačiau pati gydytoja onkologė visus produktus perka prekybos centruose. „Gyvendama mieste neturiu nei galimybių, nei laiko važinėti po ekologinius ūkius ir ten pirkti maistą. Tikiu, kad atsakingos tarnybos užtikrina, jog į parduotuves nepatektų nesaugaus maisto. Tad čia perku ir pieno produktus, mėsą, ir vaisius, daržoves, retkarčiais – rūkytos dešros“, – pasakoja L.L.Griciūtė.
Onkologė pabrėžia, kad rinkdamasi produktus atkreipia dėmesį į jų galiojimo laiką ir perka tik šviežius gaminius. Taip pat dažniausiai valgo ne pramoniniu būdu paskanintus produktus, o neturinčius jokių priedų, tarkim, natūralų jogurtą, varškę. Gydytoja visai neperka riebios mėsos, vaisvandenių, pusfabrikačių.
„Žmogui reikia gauti įvairių medžiagų. Net nitratai, kurių yra ir natūraliai auginamose daržovėse, organizmui reikalingi. Žinoma, svarbu, kad jų kiekiai nebūtų per dideli. Žmonės dabar per daug įsibaiminę, perka turgeliuose, tačiau neverta tikėtis, kad ten tik natūralus maistas“, – mano gydytoja onkologė.

Hormonų maiste dar niekada nerado

Baimę, jog ir pas mus nebeliko kokybiško maisto, sėja ne tik tai, kad gamintojai į produktus beria kenksmingų priedų, be kurių gaminių vartojimo terminas būtų labai trumpas, o prekinė išvaizda ne itin patraukli, bet ir nemažai visuomenėje sklandančių mitų. Tarkime, manoma, kad dabar visos vištos ir kiaulės šeriamos augimo hormonais, net žuvų patelėms, plaukiojančioms tvenkiniuose, leidžiami augimą skatinantys hormonai. Taip pat teigiama, kad visas pramoniniu būdu gaminamas pienas yra iš miltelių, nėra net vanilinių ledų be skonio stipriklių, grietinėlė gaminama iš augalinių riebalų, o grietinėlės skonį jai suteikia kvapiosios medžiagos, šokoladas – tai tik saldi plytelė iš kakavos miltelių ar kakavos sviesto pakaitalų.
„Jau tapo įprasta, kad įvairūs pseudoekspertai gąsdina žmones ir užsiima bioterorizmu. Tačiau galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra maisto, kuriame būtų hormonų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina augintojus ir dar niekada neaptiko hormonų. Jie yra draudžiami, tad įmonė iškart būtų uždaryta. Kad greičiau augtų vištos, kalakutai ar kiaulės, naudojami tik proteinai, kurie nėra kenksmingi“, – tvirtina VMVT direktorius J.Milius.
Mitas, kad gyvuliai šeriami augimą skatinančiais hormonais, pasak Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko, kilo iš įsitikinimo, jog kiaulė iki 100 kg užauga vos per kelis mėnesius. „Tokio rekordo dar niekam nepavyko pasiekti. Tiesa, dabar bekonai užauga per pusmetį. Visame pasaulyje tai laikoma normaliu rezultatu, tik Lietuvoje kažkodėl visi tiki, kad kiaulę būtina auginti aštuonis mėnesius, – teigia A.Baravykas. Ir paaiškina, kodėl šiandieninės kiaulės auga kur kas greičiau nei prieš dvidešimt metų: – Veislei paliekamos sparčiausiai augančios kiaulės. Be to, kryžminami skirtingų veislių gyvuliai. Tokie hibridai auga itin sparčiai, nes labai gerai pasisavina pašarus.“
A.Baravykas tvirtina, kad kiaulių augimo spartai reikšmės turi ir pašarų sudėtis: „Šeriant kiaulę žole ji gyvens ir augs, tačiau ilgai, nes jos kūno ,,statybai“ trūks baltymų, mineralinių medžiagų ir pan. Šeriant subalansuotu pašaru pagrindiniai komponentai yra grūdai, sojų išspaudos ir vitaminų bei mineralų priedas. O kalbos apie hormonus ir steroidus yra laužtos iš piršto. Nacionalinė veterinarijos laboratorija nuolat tiria pašarų, mėsos mėginius, todėl kiaulių augintojai nerizikuos savo reputacija ir verslu.“

Lietuvoje naudojama mažiau pesticidų, antibiotikų

J.Milius tikina, kad ir pieno iš miltelių Lietuvos gamintojai negamina, o naudoja tik natūralią žaliavą. Mat būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu. VMVT direktorius paneigia ir gandus, kad mūsų šalyje jau gaminamas sūris ne iš pieno. Tiesa, yra vadinamųjų baltyminių gaminių, į kurių sudėtį įeina vanduo, pieno milteliai ir maisto priedai. Toks produktas, pavyzdžiui, sūrį primena tik išvaizda. „Tokiu būdu gamintojai pagamina pigesnį produktą, tačiau ant pakuotės būna nurodyta, kad tai baltyminis produktas. Atidžiai skaitant etiketes galima rasti ir šokolado, pagaminto iš natūralios kakavos, ar natūralių ledų, jogurto“, – neabejoja J.Milius.
VMVT direktorius tvirtina, kad nors Lietuvos maisto pramonėje jau naudojamos panašios technologijos kaip Vakarų šalyse, natūralumo pas mus gerokai daugiau. „Daugelio Europos šalių gyventojai visai negali valgyti žuvies iš savo vidaus vandenų, nes jie labai užteršti. O mūsų žuvis saugi, kaip ir lauko ar miško augalai. Tik Lietuva ir dar trys šalys naudoja natūralų, neperdirbtą vandenį“, – pabrėžia J.Milius.
Pasak jo, Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, naudojama mažiau pesticidų, kitų chemizuotų trąšų, todėl vištos, kiaulės šeriamos geresnės kokybės pašarais. „Antibiotikų, skirtų gyvuliams gydyti, lietuviai naudoja taip pat mažiau. Per metus Lietuvoje nuperkama apie 16 tonų antibiotikų, o štai Olandijoje – daugiau kaip 500, Čekijoje – apie 80 tonų. Jei kalbėsime apie augalus, negalėčiau nepaminėti to, kad atlikdami tyrimus lenkiškose daržovėse dažniausiai randame daugiau nitritų nei lietuviškose“, – teigia J.Milius.
KTU Maisto instituto Maisto tyrimų centro vedėja dr. Galina Garmienė atskleidžia neseniai atlikto tyrimo išvadas, kai buvo lyginama lenkiška ir lietuviška žalia mėsa: „Lietuviška mėsa buvo gerokai šviežesnė, jos spalva natūralesnė, tačiau kitokių skirtumų neradome. Tiek vienos, tiek kitos mėsos kokybė atitiko nustatytas normas.“

Nesąžiningi gamintojai bando pasipelnyti

Pasak J.Miliaus, lietuviškais mėsos gaminiais labiau vertėtų pasitikėti ir dėl to, kad jie skirstomi į aukščiausios, pirmos bei antros rūšies. Nė viena kita mūsų kaimyninė valstybė gaminių rūšies nežymi, nors pagal tai galima spręsti apie produkto kokybę. „Turime visas sąlygas, kad lietuviška produkcija būtų kokybiškiausia ir natūraliausia visoje Europoje. Deja, dėl nesąžiningų verslininkų, kurie nori kuo daugiau uždirbti kokybės sąskaita, negalime pasigirti, kad visi gaminiai yra geriausios kokybės“, – apgailestauja VMVT direktorius.
Kad ne viskas mūsų maisto pramonėje puiku, patvirtina ir VMVT specialistų kasmet išaiškinami pažeidimai. Dar labiau sunerimti verčia tai, kad neaišku, kiek, pavyzdžiui, antisanitarinėmis sąlygomis ruošiamų ir laikomų produktų mes suvalgome, kol nesąžiningi gamintojai įkliūva. Štai prieš keletą mėnesių buvo sustabdyta Alytaus rajone veikusio nelegalaus mėsos cecho veikla. Ten žalia mėsa buvo laikoma tiesiog vonioje, savininkė neturėjo jokių produkcijos kilmės dokumentų, neaišku, koks buvo mėsos tinkamumo naudoti terminas. Iš tokios mėsos jau buvo pagaminta daugiau kaip tona įvairių rūkytų gaminių, dešrelių.
Neaišku, kiek laiko mėsos gaminiai keliavo į prekybos centrus ir iš Panevėžyje įsikūrusios UAB „Norfos mažmena“ tinklui priklausančios mėsinės. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad mėsinės grindys, sienos ir peiliai aplipę riebalais bei nešvarumais. Nešvari ir netvarkinga buvo mėsinės darbuotojų speciali apranga, tara mėsai laikyti neplaunama, laikoma ant grindų.
Kituose maisto pramonės sektoriuose taip pat randama daugybė pažeidimų. Pavyzdžiui, AB „Rokiškio sūris“ priklausančiame Ceikinių pieno supirkimo punkte iš naujai registruotų ūkių pienas buvo superkamas neatlikus patikrinimo. Superkant pieną nebuvo vertinami pirminiai jo kokybės rodikliai.
Nors mūsų geriamojo vandens kokybė bene geriausia Europoje, toks gėrimas ne visada patenka ant vartotojų stalo. Druskininkų įmonėje „Elmera“ pilstomame vandenyje padidėjusi mikrobiologinė tarša buvo užfiksuota net tris kartus. Užterštumas kelis kartus galimas normas viršijo ir stalo vandenyje „Optima linija“, o negazuotame natūraliame mineraliniame vandenyje „Hermis“ rasta žarninių enterokokų.
Ne visada galima pasitikėti ir tuo, kas rašoma ant produktų etikečių. Štai UAB Mažeikių mėsinės gaminamoje pirmos rūšies šaltai rūkytoje dešroje „Mažeikių saliamis“ buvo rasta 4 proc. sojų baltymų, kai gali būti ne daugiau kaip 2 proc. UAB „Minida“ gamino aukščiausios rūšies karštai rūkytą „Servelatinę“ dešrą, kurioje nustatyta 60 proc. drėgmės, nors leidžiama ne daugiau nei 55 proc. „Eksporto“ svieste, kurį gamina UAB „Varėnos pienelis“, rasta net 17,9 proc. augalinių riebalų. Toks produktas sviestu jau negali būti vadinamas. Tai pieno ir augalinių riebalų mišinys.

Kilograme prieskonių – 200 g natrio glutamato

Pasirodo, vis dar negalima tikėti gamintojais, kurie ant produktų pakuotės užrašo „Be E“ arba „Be priedų“. Tarkime, natrio glutamato buvo rasta gamintojo UAB „Vičiūnai ir partneriai“ silpnai sūdytoje silkių filė su aliejumi, nors deklaruota, kad produktas – be E-621. Prieskonių mišinyje, skirtame maltai mėsai, „Sauda“ taip pat rasta šio skonio stipriklio.
„95 proc. gamintojų jau atsisakė natrio glutamato, tačiau dar pasitaiko tokių, kurie gudrauja. Pavyzdžiui, parašo – be pridėtinių E. Gamintojai papildomai priedų nededa, tačiau naudoja prieskonius, kuriuose jau yra skonio stipriklių, taip nusimesdami teisinę atsakomybę. Neseniai ištyrę prieskonius, viename jų kilograme radome 200 g natrio glutamato“, – atskleidžia J.Milius.
Ir tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės išaiškintų pažeidimų. Vien pernai maisto gamybos įmonėse jų nustatyta 1431, uždaryta dešimt nelegalių mėsos perdirbimo cechų ir produktų sandėliavimo vietų. VMVT direktorius sako, kad specialistai reaguoja į visus anoniminius skundus, be to, mažos rizikos įmonės tikrinamos kas dvejus metus, vidutinės rizikos – kasmet, o didesnės rizikos – du kartus per metus. Tiesa, pažeidimų kasmet nustatoma vis mažiau: 2005 m. gamybos įmonėse jų buvo rasta net 7658, o 2010 m. – 1427.
Pernai į rinką nepateko daugiau kaip 2 tūkst. tonų nesaugių produktų, o šiemet jau – 300 tonų. Tad, pasak J.Miliaus, turėtume jaustis saugūs pirkdami maistą parduotuvėse. VMVT direktorius ramina ir dėl maisto pramonėje gausiai naudojamų sintetinių priedų: „Vakarų Europos šalyse jų naudojama dešimt kartų daugiau negu pas mus, bet žmonės ten sveikesni ir gyvena ilgiau. Juk ne vien maistas turi įtakos sveikatai. Kur kas didesnę žalą daro besaikis alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas.“
J.Milius tvirtina, jog net salotos, gaminamos prekybos centruose, yra saugios vartoti, tačiau primena, kad jose gausu konservantų. „Tai, kad salotos gaminamos parduotuvėse, yra aptingusio vartotojo diktatas. Yra poreikis – bus ir pasiūla. Mes tikriname, ar jos šviežios, tačiau po pusdienio jų kokybė jau gali būti visai kita. Tiesa, galima atsekti, ar salotos pagamintos ne iš sugedusių produktų. Pastaruoju metu tokių pažeidimų nenustatoma“, – tikina J.Milius.
Poreikis bei kaina diktuoja ir kitų produktų pasiūlą. Štai specialistai iš Maisto tyrimų centro, tirdami dešrelių, parduodamų Lietuvos prekybos centruose, kokybę, pastebėjo, kad tarp jų vyrauja antros rūšies produktai. Jie gaminami iš sojų baltymų, krakmolo, kiaulių odų, todėl yra pigesni.
VU Medicinos fakulteto profesorius Jonas Algis Abaravičius teigia, kad žmogus valgydamas tokį produktą nenusinuodys, tačiau į organizmą pateks didelis kiekis cholesterolio.
Gydytoja homeopatė Beatričė Karkliauskienė sako, kad jeigu produktas būtų pagamintas vien iš, pavyzdžiui, vištų odelių, plėvių, sausgyslių ir kaulų, sveikatai nepakenktų, tik jo maistinė vertė labai maža. „Tačiau tokio gaminio skonis primins popierių, todėl pridedama stipriklių, ir žmogus mano, kad valgo vištienos kotletą“, – atskleidžia gydytoja. Ir priduria, kad pirkdamas vien pramoniniu būdu pagamintus produktus žmogus anksčiau ar vėliau prisišauks ligą. Štai konditeriniuose kepiniuose, margarine, gruzdintuose patiekaluose, pavyzdžiui, keptose bulvytėse, gausu vadinamųjų transriebalų, kurie sukelia širdies, onkologines ligas.
Pasak B.Karkliauskienės, dabar masinėje gamyboje dažniausiai naudojamos termofilinės mielės. Jos padeda greitai iškilti duonos gaminiams, suteikia jiems purumo, tačiau tokių mielių sudėtyje yra tokių kenksmingų medžiagų, kaip sieros rūgštis. „Ir tai, žinoma, ne viskas: didelis baltymų, gausiai naudojamų maisto pramonėje, kiekis sukelia kepenų veiklos sutrikimų. Citrinų rūgštis – kancerogeninė medžiaga, sukelianti vėžį“, – dėsto B.Karkliauskienė.

Viešojo maitinimo įstaigų gudrybės

Su kavinių ir restoranų verslu iš arti susipažinęs maisto kultūros specialistas Alfas Ivanauskas sako, jog neverta tikėtis, kad ir viešojo maitinimo įstaigose naudojami produktai bus aukštos kokybės. Mat jie atkeliauja iš tų pačių tiekėjų kaip ir į parduotuves. „Virtuvės šefui daug paprasčiau skanias salotas paruošti iš natūralaus pomidoro, o ne vaškinio, tačiau daugeliui kavinių, restoranų savininkų rūpi kuo daugiau uždirbti. Tad jie nesivargina ieškodami kokybiškų produktų. Pasirenka patogesnį kelią – gaminti daug ir pigiai“, – dėsto A.Ivanauskas.
Jo žiniomis, retas naudoja šviežią grietinėlę, nes ji trumpai galioja. Vietoje keptos duonos taip pat nedažnai rasi net restoranuose. Geriausiu atveju perkama užšaldyta duona, kuri atitirpinama ir baigiama kepti. „Panašiai gaminamas ir rudasis padažas prie mėsos – jį perka, paskui pašildo bei atskiedžia, – viešojo maitinimo įstaigų gudrybes atskleidžia A.Ivanauskas. – Jau tikriausiai daugelis pastebėjo, kad braškių desertuose nebūna nė vienos uogos. Skonis gaunamas naudojant stipriklius, o pieno kokteiliuose vaisius pakeičia sirupas.“
Visos šios manipuliacijos vyksta nenusižengiant įstatymams, tad vartotojui belieka pačiam atidžiai rinktis, kur ir ką jis valgo.
Norint, kad ant stalo atsidurtų kiek įmanoma natūralesnis maistas, gydytoja B.Karkliauskienė pataria vietoj pramoniniu būdu pagaminto pieno rinktis kefyrą, pasukas. Mat net parduotuvėje šie produktai yra natūralūs. Apelsinus, citrinas pirkti kuo storesne oda, daržoves prieš valgant pamirkyti vandenyje su soda, o prieš ruošiant žalią mėsą pirmiausia nuvirti, kad liktų kuo mažiau kenksmingų medžiagų.
J.Milius rekomenduoja geriau pirkti žalią mėsą ir iš jos patiems gamintis mėsos gaminius. Jis taip pat pataria labai saikingai vartoti vaisvandenius, kuriuose gausu saldiklių.

Visuomenėje sklandantys mitai apie maisto pramonę
1. Vištos, kalakutai, kiaulės, žuvys greitai užauga, nes šeriami augimą skatinančiais hormonais. Lietuvoje nei mėsoje, nei žuvyje hormonų dar nebuvo aptikta.
2. Visas pienas gaminamas iš pieno miltelių. Iš tiesų naudojama natūrali žaliava, nes būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu.
3. Nėra natūralaus šokolado, nes tai, kas pas mus vadinama šokoladu, gaminama iš kakavos miltelių. Brangiuose produktuose kakavos pupelės vis dėlto nekeičiamos milteliais.

Nustatyta pažeidimų gamybos įmonėse

Patikrinimų skaičius    Nustatyta pažeidimų    Sustabdyta veikla

2005 m.    10 786    7658    316
2007 m.    7855    4689    92
2009 m.    5735    1757    41
2010 m.    4863    1427    51
2011 m.    5053    1431    47

Nustatyta pažeidimų viešojo maitinimo įstaigose
Patikrinimų skaičius    Nustatyta pažeidimų    Sustabdyta veikla
2005 m.    10 469    13 883    252
2007 m.    10 785    15 099    172
2009 m.    9683    9331    129
2010 m.    7947    7253    129
2011 m.    8547    6819    144

Sulaikyta ir į rinką nepateko nesaugių produktų (t)
2010 m.    1260
2011 m.    2287
2012 m.    300

Ūmių infekcinių žarnyno ligų protrūkiai
2005 m.    29
2007 m.    24
2008 m.    35
2009 m.    24
2010 m.    21
2011 m.    25
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Vieni regi korupcijos vėžį, kiti tikisi, kad pavyks į Lietuvą susigrąžinti užsienio kino kūrėjus.

Praėjusią savaitę pasiektas vienas ministro Arūno Gelūno užsibrėžtų tikslų – Vyriausybė pritarė Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimui. Toks centras formaliai pradės funkcionuoti nuo gegužės 1 dienos. Kabinetai Z.Sierakausko ir V.Kudirkos gatvių kampiniame name jau laukia būsimų darbuotojų.
Tačiau realiai naujojo centro veikla įsibėgės tuomet, kai konkurso būdu bus išrinktas Lietuvos kino centro direktorius, kuris pradės formuoti savąją komandą. Konkursą eiti direktoriaus pareigas, kurio nuostatai šiuo metu rengiami, ketinama skelbti gegužės mėnesį.
Lietuvos kino prodiuseriai nėra vienos nuomonės, kokį žmogų norėtų regėti einantį šias pareigas. „Būtų labai gerai, jeigu tai būtų kino visuomenę vienijanti asmenybė, reginti pasaulines tendencijas ir neužsisklendusi vietiniuose interesuose. Aišku, labiausiai norėtųsi specialisto, turinčio kino patirties, bet tokių didelio pasirinkimo nėra. Vyresnioji karta patirties sėmėsi dar sovietmečio sistemoje, kuri buvo visiškai kitokia. O jaunesnieji turi įkūrę savo kompanijas ir nenorės jų palikti. Užsienio kolegos mus įspėjo, kad kino aikštelėje nesisukiojęs žmogus (teisininkas, kino kritikas ar šiaip vadybininkas) paskirtas vadovauti dažniausiai nesugeba perprasti visų vykstančių procesų“, – svarsto Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė.
„Pats Kino centras savaime visų problemų neišspręs. Viskas priklausys nuo jame dirbsiančių žmonių kvalifikacijos, padorumo ir sugebėjimo skaidriai vykdyti kino politiką. Reikia suburti stiprų kolektyvą, kuris išmanytų tiek meninę, tiek finansinę kino pusę. O direktorius nebūtinai privalo būti kino kūrėjas – valstybinės institucijos vadovas galėtų būti ir teisininkas arba administratorius. Juk jeigu patys režisieriai sugebėtų tvarkyti finansus, jiems prodiuserių nereikėtų“, – primena „Baltijos filmų paslaugų“ vykdomoji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
„Jeigu tai bus kino atstovas, turės pasikeisti jo gyvenimas. Bet manau, kad turėtų vadovauti kultūros žmogus. Nes dabar neaišku, ar kinas lieka mūsų kultūros dalimi, nes Kultūros ministerija remia filmus, kurie turi mažai ką bendra su kultūra. Kultūrinę misiją Lietuvos kinas kuo toliau, tuo mažiau atlieka“, – tvirtina režisierius ir prodiuseris Saulius Beržinis.

Susigrąžinti užsieniečius – apsimoka

Kultūros ministerija siūlo Kino centrui nustatyti 15 pareigybių. „Į šį skaičių įeis tiek poros planuojamų steigti skyrių specialistai, tiek administracijos darbuotojai. Be buhalterių neišsiversime – juk Lietuvos kino centras skirstys paramą kino projektams“, – pasakoja Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyresnioji specialistė Irma Pužauskaitė. Centrui įsteigti ir išlaikyti šiais metais Kultūros ministerijos biudžete numatyta pusė milijono litų.
Kultūros ministerijoje teliks vienas specialistas, kuruojantis kino politikos strategiją. R.Miškinytė tikisi, kad „kaklu“, kuris sukios šalies kino politiką, vis dėlto taps Lietuvos kino centras.
Šiuo metu Lietuvos kino pramonėje darbuojasi apie tūkstantį žmonių. Deja, savoje šalyje jiems darbo trūksta. L.Mišeikytė, neseniai išrinkta Lietuvos kino metų moterimi, tvirtina, kad nemažai mūsų specialistų jau porą metų dirba Latvijoje, kuri, pasitelkusi mokesčių skatinimo sistemą, iš Lietuvos persiviliojo didžiąją dalį užsieniečių kino kūrėjų grupių. Vos bespėjanti suktis kaimynų kino pramonė jau stokoja pajėgų, o Lietuva, neperžiūrėjusi pelno mokesčių įstatymų, praranda solidžias lėšas. „Tačiau latviams greitai tapsime nebereikalingi, nes intensyviai dirbdami jie netruks užsiauginti savų aukštos kvalifikacijos specialistų. Juk mes nepriklausomybės pradžioje irgi mokėmės dirbti iš čia atvykstančių filmuoti amerikiečių grupių“, – primena L.Mišeikytė.
„Sistema veikia taip: atvykusių kino grupių šalyje išleisti pinigai audituojami, o baigus darbus sutarta jų dalis grąžinama. Grąžindami tą nedidelę dalį, kuri privilioja užsienio kino prodiuserius, sukuriame darbo vietų saviems kino specialistams. Ir ne tik jiems: klientų gauna viešbučiai, maitinimo paslaugų, transporto įmonės. O neturėdami skatinimo sistemos ir nacionaliniam kinui skirdami itin menkas lėšas, tiesiog iškrintame iš pasaulio kino žemėlapio“, – aiškina R.Miškinytė.
Pernai Lietuvos kino prodiuserių asociacija suskaičiavo, kad per penketą metų valstybė į kino pramonę investavo 35 mln. Lt, o čia atvykę filmuoti užsieniečiai – kone trigubai daugiau: 93 mln. Lt. Prodiuserių įsitikinimu, priėmus tinkamus įstatymus iš užsieniečių filmavimo grupių Lietuvos kino pramonė 35 mln. Lt galėtų surinkti ir per vienus „derlingus“ metus. Pernai valstybė (kartu su Kultūros rėmimo fondo parama kino projektams) skyrė nepilnus penkis milijonus litų: tiek šiais laikais atsieina vieno dviejų (nelygu žanras) ilgo metražo vaidybinių filmų gamyba.
Prieš dešimtmetį vos spėdavusių atvykstančius užsieniečius aptarnauti Lietuvos kino studijų klientus pirmiausia paviliojo Vengrija, Bulgarija ir Rumunija. Jau tuomet pradėta kalbėti, kad siekiant juos išlaikyti būtina imtis atsakomųjų žingsnių. Rygiečiai taip ir padarė: įvedė iš pradžių 15 proc., o dabar – ir 20 proc. jų mieste išleistų lėšų grąžinimo taisyklę. Lietuviai diskutavo, kaip įprasta, ilgai, tačiau reikalai taip ir nepajudėjo iš vietos.
Prie to veikiausiai prisidėjo ir nacionalinės kino institucijos nebuvimas: Latvijos kino centras ir Estijos kino fondas veikia jau dešimtmetį. Lietuvoje panašaus centro iniciatyva buvo gludinama nuo pat tų laikų, kai savo veiklą nutraukė iš sovietmečio likęs Valstybinis kinematografijos komitetas. Nuolat buvo kartojama, kad vienas ar du kino specialistai Kultūros ministerijoje negali aprėpti visų kine susikaupusių problemų.
„Buvom visi išsimėtę kas sau. O kai finansavimas menkas – neišvengiama tarpusavio konkurencija. Bendri interesai likdavo paminti dėl asmeninių interesų“, – pripažįsta R.Miškinytė.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvos kino centras, kurio seniai laukėme, efektyviau gins kino visuomenės interesus valstybinėse institucijose ir taip pagerins kino pramonės padėtį šalyje. Štai Vilniaus savivaldybė šįmet įsteigė Vilniaus kino biurą, reklamuojantį sostinę kaip patrauklų miestą filmavimams. Panašų biurą ketina steigti kauniečiai. Bet sutvarkyti įstatymų bazę taip, kad patrauktume filmų lėšas skaičiuojančius prodiuserius – jau ne prodiuserių jėgoms. Tam reikia nacionalinės institucijos“, – aiškina L.Mišeikytė.

Trūksta ne pinigų, o skaidrumo

Praėjusių metų pabaigoje Seimo priimtoje naujoje Kino įstatymo redakcijoje numatoma, kad tarp kitų šaltinių kinas finansuojamas 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Valstybinis finansavimas negali viršyti 50 proc. filmo gamybos biudžeto ir 75 proc. mažo biudžeto filmo arba eksperimentinio filmo biudžeto, neviršijant kultūros ministro nustatytų valstybinio finansavimo sričių kvotų.
„Kai įstatyme neįrašoma fiksuota suma, kurią valstybė įsipareigoja skirti kinui, negalime būti garantuoti, kad, tarkim, padidėjus iš kino bilietų pridedamosios vertės mokesčio surenkamai daliai nebus sumažinta įprastinė valstybės parama. Juk kiekviena nauja Vyriausybė priimtus sprendimus linkusi peržiūrėti sau naudinga linkme“, – neabejoja R.Miškinytė.
„Pirmiausia reikėtų įveikti tą korupciją, kuri šiuo metu apėmusi paramą kino projektams. Šiuo metu valstybės lėšos skirstomos korumpuotai, neteisingai ir neskaidriai. Kino ir valstybės santykius yra pakirtęs vėžys, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ar mes įveiksim šitą korupcijos vėžį. Juk viskas priklauso ne tiek nuo lėšų kiekio, kiek nuo sistemos. Ar jūs žinote, kaip svarstomi kino projektai ir kaip jiems skirstomos lėšos? Jeigu projektai yra nevieši, balsavimas – irgi neviešas, tai yra lėšos skirstomos po stalu. Mes nežinome, kaip jie balsuoja, ir jie gerai žino, kad mes to nežinome. Todėl skirsto taip, kaip jiems naudinga. Tai ir yra korupcija. Esame pasiekę neskaidrumo dugną, bet savaime Lietuvos kino centro atsiradimas šios problemos neišspręs“, – įsitikinęs S.Beržinis.

Spalio mėnesį lietuviška kompanija ACME Lietuvos ir 25 eksporto rinkom pristato planšetinį kompiuterį. Ši madinga ir vis daugiau dėmesio visame pasaulyje sulaukianti technikos naujovė Lietuvoje greitai ras savo nišą ir pirkėją. Mat ACME planšetinis kompiuteris gali pasigirti ne tik geromis techninėmis savybėmis, bet ir patrauklia kaina.

Pasak ACME generalinio direktoriaus Pauliaus Paršeliūno, tai strateginis ir svarbus kompanijos žingsnis į priekį. “Planšetiniai kompiuteriai užima vis svarbesnę ir didesnę rinkos dalį. Tikime prognozėmis, jog netolimoje ateityje taip vadinamos “tabletės” užkariaus rinką ir galbūt netgi pakeis nešiojamuosius kompiuterius. Matydami tokias tendencijas nelikome nuošalyje ir savo pirkėjams siūlome naują kokybišką produktą, kuris ne tik madingo, patrauklaus dizaino, bet ir atitinka visus šiandien planšetiniams kompiuteriams keliamus techninius reikalavimus”, – sako vadovas.

Vos 391 gramą sveriantis ACME “Tablet TB01” planšetinis kompiuteris turi 7 colių įstrižainės lietimui jautrų ekraną, 1 GHz “Samsung” procesorių, foto kamerą bei USB jungtį. Jame įdiegta populiariausia pasaulyje “Android” operacinė sistema, kurią naudoja “Samsung”, “Motorola”, “HTC” planšetinių kompiuterių gamintojai. Patvari kompiuterio baterija, klausantis muzikos, veiks net pusę paros, o naršant internete ar žiūrint vaizdo įrašus iki šešių valandų.

Dar viena svarbi techninė detalė – atmintis. Vidinė ACME planšetinio kompiuterio atmintis – 4 GB, o su atminties kortele ji gali siekti ir 32 GB. ACME planšetinis kompiuteris kainuoja apie 649 litus. Tai ypač patraukli kaina, lyginant su tokio tipo konkurentais, kurie daugeliui lietuvių iki šiol buvo neįperkami.

Komentuodamas techninius ACME planšetinio kompiuterio duomenis, P. Paršeliūnas sakė, kad tai paskutines technikos naujoves atitinkančios savybės, kurios leis kiekvienam žmogui patenkinti savo poreikius ir jaustis patogiai. Jis taip pat akcentavo, kad ši ACME “tabletė” veikia greitai dėl galingo “Samsung” 1 GHz procesoriaus, kuris nenuvils net ir pačių nekantriausių naudotojų.

Milijonams vartotojų visame pasaulyje planšetiniai kompiuteriai tapo nepamainomu kasdieniu įrankiu: naršymui internete, elektroninių knygų skaitymui, darbui elektroniniu paštu, nuotraukų bei filmų peržiūrai, muzikos klausymuisi, žaidimams ir kitai veiklai. Lietimui jautrus ekranas suteikia visiškai naują programų valdymo pojūtį.

Lietuviškos interneto naujienų svetainės, ypač www.delfi.lt bei www.lrytas.lt, – tai bene daugiausiai žmonių pritraukiantys lietuviški portalai. Tačiau vargu, ar šiais skaičiais vertėtų džiaugtis pačiais savaime. Gilesnė lankymosi priežasčių bei ketinimo toliau lankytis tame portale analizė gali atskleisti, ar iš tiesų tai nėra tik dramblys molio kojomis.

Šių metų viduryje atliktas tyrimas, kurio pagrindas – svetainės įvertinimas iš vartotojo perspektyvos pagal psichologines dimensijas. Apklausta 119 asmenų, besilankančių bent vienoje iš penkių lietuviškų naujienų svetainių: www.delfi.lt, www.lrytas.lt, www.15min.lt, www.alfa.lt bei www.balsas.lt. Gauti rezultatai intriguoja: labiausiai ketinimas lankytis tam tikroje naujienų svetainėje priklauso ne nuo kažkokių unikalių tam tikros svetainės savybių ar jų ypatingos reikšmės vartotojui, o nuo vartotojo įpročio lankytis joje. Kitaip tariant, kasdienį svetainės pasirinkimą lemia ne racionalus svetainės įvertinimas, o labiau automatinis sprendimas, susiformavęs pirmųjų apsilankymų metu. Ypač didelė ketinimo lankytis priklausomybė nuo įpročio išryškėjo www.delfi.lt svetainės atveju. O tai suponuoja prielaidą, kad seniausiai nemokamas paslaugas pradėjusi teikti naujienų svetainė „prisijaukino“ klientus ne todėl, kad buvo kažkuo unikali, o tiesiog, kad tokia buvo.

Įdomu tai, kad dauguma tyrimo dalyvių savo dažniausiai lankomą naujienų svetainę, kurioje dauguma, beje, lankosi jau ilgą laiką (daugiau nei vienerius metus), pagal įvairius parametrus vertina tik vidutiniškai. O tokių užsienio naujausiuose autorių darbuose akcentuojamų didžiulį motyvuojantį poveikį lankytojo norui sugrįžti turinčių potyrių kaip: naršant patiriamas malonumas, smagumas, sužadinamas smalsumas ar vaizduotė, pasinėrimas į svajones, – dauguma respondentų teigė apskritai nepatirią. Atitinkamai nestebina ir respondentų atsakymai dėl tolesnių jų ketinimų – dauguma jų tikimybę ateityje sugrįžti į dabar dažniausiai lankomą svetainę ar ir toliau daug ja naudotis vertina tik vidutiniškai. Tai rodo, kad nors tam tikros naujienų svetainės jau ilgą laiką džiaugiasi dideliais vartotojų srautais, iš tiesų jos visiškai nėra užsitikrinusios savo lankytojų lojalumo.

Turint omenyje tai, kad suvokiami perėjimo kaštai į kitas naujienų svetaines yra labai žemi (t.y. dauguma vartotojų nemano, kad pradėti lankytis kitoje tokio tipo svetainėje jam būtų intelektualiai, emociškai ar moraliai sudėtinga), galima daryti išvadą, kad jei kitos naujienų svetainės imtųsi aktyvesnės jaunų lankytojų pritraukimo strategijos arba bandytų sulaužyti senųjų klientų įpročius, situacija lietuviškų naujienų lankymo statistikoje kardinaliai pasikeistų.

Agnė Žičkienė

Europos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir bendradarbiavimo programos EUREKA inovacijų apdovanojimuose nominuotas ir Lietuvos verslininkų bei mokslininkų įgyvendintas aplinkosaugos projektas.

Šis projektas, pasak Švietimo ir mokslo ministerijos, yra vienas iš trijų kandidatų 2011 metų EUREKA inovacijų apdovanojimui gauti.

Projektą “Optimizuota kompleksinė technologija naftos produktais užterštam gruntui valyti” koordinavo Lietuvos bendrovė “Biocentras”, jame dalyvavo Lietuvos mokslininkai iš Kauno technologijos universiteto bei Latvijos mokslininkai iš valstybinio Medienos chemijos instituto.

Pasak, pranešimo lietuvių pasiūlytas uždaras grunto valymo būdas kainuoja pigiau nei deginimas, naudojant naująją technologiją taip pat nelieka antrinės taršos naikinimo išlaidų. Technologiją galima pasitelkti ne tik ekstremaliais naftos išsiliejimo atvejais, bet ir įprastoms reikmėms – valant gruntą šalia degalinių, naftos bazių, šiluminių trasų. Projekto metu buvo pristatytas bandomasis grunto plovimo technologinio proceso įrenginys.

Tai pirmasis Lietuvos projektas, sulaukęs tokio aukšto tarptautinio įvertinimo ir patekęs į finalininkų trejetuką.

Apdovanojimų ceremonija vyks trečiadienį, joje dalyvaus šiuo metu Izraelyje besilankantis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

EUREKA yra tai Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo programa, remianti į rinką orientuotus mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų projektus, kuriuos inicijuoja pramonė ir mokslas. Projektai finansuojami nacionalinėmis valstybių narių ir privačiomis pačių projekto dalyvių lėšomis. Šiuo metu programa vienija 41 nari. Lietuva valstybės narės teisėmis EUREKA programose dalyvauja nuo 1999 metų.