Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lina Kaminskaitė-Jančorienė / kamane.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Tendencingai augančia[1] kino mylėtojų banga nuvilnijus kasmetiniam 21-ajam Vilniaus tarptautiniam festivaliui “Kino pavasaris” ir horizonte jau regint devintą kartą atskrendančias “Sidabrines gerves”, kviestina pokalbio lietuviško kino tema.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Kas, kaip – nuosekliai, iš vidaus ir išorės, subjektyviai ir objektyviai mintimis dalijasi kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, 2014 m. apgynusi daktaro disertaciją Kinas sovietų Lietuvoje: sistemos raida ir funkcijų kaita (1944–1970), kurioje pirmą kartą kinas sistemingai tiriamas kaip sovietmečio kultūros fenomenas; kartu su Aurimu Švedu parengusi knygą vienam ryškiausių 7–9 dešimtmečio lietuviško kino kūrėjui Almantui Grikevičiui Epizodai lietuviškam kinui (2013); drauge su Anna Mikonis-Railiene išleidusi reikšmingą veikalą Kinas sovietų Lietuvoje (2015).

2014 m. L.Kaminskaitė-Jančorienė, kalbėdama apie VšĮ Meno avilys projektą Lietuvos kino dokumentikos antologija, kurį įgyvendinant skaitmeninamas ir (ar) restauruojamas lietuviškas kinas, žymėjo, jog mūsų visuomenė nėra pasirengusi žiūrėti kino, dažnai jį priima, traktuoja tik kaip pramogą. Tąkart kinotyrininkė akcentavo, kad „kinas, kaip ir, pavyzdžiui, literatūra, turi savo sanklodą, kurią reikia mokėti skaityti“[2]. Įsiskaityti būtina, kad žinotume: Lietuvoje kinas neprasidėjo vakar ar juo labiau vos šiandien. Laiko perspektyva suteikia matymo gelmę, inspiruoja mintis, įžvalgas, o, svarbiausia – norą leistis į kino pasaulį turtingam meno potyriui, kuris tuo gilesnis, įvairesnis, vertingesnis, juo daugiau žinai. Bent dalelę to žinojimo siūlo šis interviu.

- Minėtame interviu teigėte: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą. Kai tokių įgūdžių nėra, kūrinį iškart atmeti arba bandai jam pritaikyti kokius nors šablonus.“[3] Kur ir kaip įgyti reikiamus įgūdžius, idant perskaitytum kino sanklodą? Lietuvoje vienintelis būdas yra asmeniškai užsiimti kino savišvieta, pačiam žiūrėti filmus, o tai reiškia, kad laukia daugybės menkaverčių filmų peržiūra, kol įgyjamos žinios, išmokstama rinktis ir atsirinkti. Sutinkate, prieštaraujate? Kaip komentuojate teiginį?

- Jus užkliudėte gana opią problemą. Lietuvoje nėra sistemingo požiūrio į kino edukaciją – kino ar judančio vaizdo kūrinių skaitymą. To labai trūksta ir viduriniame, ir aukštajame moksle.

Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį.

Kita vertus, Jūsų paminėtas savišvietos kelias labai svarbus, bet nėra vienintelis. Sistemingos prieigos trūkumą bandoma kompensuoti iniciatyvomis, kad ir nelabai rėksmingomis, bet šioje srityje labai svarbiomis. Antai ir Meno avilys, ir Skalvija, iš dalies ir Lietuvos kino centras vykdo kino edukacijos projektus; esama puikių ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste specialistų. Labai didžiuojamės Meno avilio kolege Ginte Žulyte. Jos kino edukacijos darbai yra svarbūs ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Taigi Lietuvoje turime svarios patirties. Ir nors lėtai, bet visgi judama gilesnio kino pažinimo link.

Pavyzdžiui, dar prieš gerą dešimtmetį terminas kino edukacija buvo mažai kam žinomas, o šiandien plačiai vartojamas. Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį. Tad situacija keičiasi gerąja linkme, nors ir labai iš lėto.

- Audronė Girdzijauskaitė, 1978 m. dalyvaudama apskritojo stalo diskusijoje apie filmą „Sodybų tuštėjimo metas“, ištarė: „Visai suprantama, kad mūsų studija, kęsdama scenarijų badą, imasi prozos kūrinių ekranizacijų.“[4] Šių metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pokalbį „Literatūros ekranizacija kine“ vedęs filosofas Nerijus Milerius pastebėjo, jog paprastai dėl visų Lietuvos kino problemų kaltinamas scenarijus, ir diskusijos dalyvį Praną Morkų pristatė kaip vienintelį profesionalų scenaristą Lietuvoje[5]. Ištartys suponuoja – situacija nesikeičia. Kaip Jūs regite ir vertinate Lietuvos kino esatį scenarijaus aspektu?

Viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas.

- Iš dalies pritariu Jūsų įžvalgai, kad viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas. Scenarijus pas mus kultivuojamas, kaip pagrindų pagrindas visaverčiam kino kūriniui. Tokį požiūrį lemia įsigalėjusi autorinio kino tradicija. Vyrauja supratimas, kad geras kūrinys gali būti sukurtas tik autorinio scenarijaus pagrindu, o autorinis scenarijus dažniausiai suprantamas kaip paties režisieriaus parašytas kūrinys. Tai iš dalies kelia savotišką įtampą – režisieriai dažniausiai yra nepajėgūs dramaturgiškai sudėlioti medžiagos, o jiems galinčių padėti nelabai yra.

Vis tik aš prieštaraučiau minčiai, kad situacija nesikeičia. Ji keičiasi. Pirmus svarbius kūrybinius ženklus rodo jaunoji kino kūrėjų ir profesionalių dramaturgų karta (pvz., Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė, Birutė Kapustnikaitė). Esu įsitikinusi, kad šįmet, kitąmet sulauksime labai įdomių darbų, kuriuos bendradarbiaudami su profesionaliais dramaturgais kuria jaunoji debiutuojanti režisierių karta (pvz., Lina Lužytė, Andrius Blaževičius, Jurgis Matulevičius, Marija Kavtaradzė).

Lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka.

Kita vertus, susidaro įspūdis, kad scenarijus pernelyg sureikšminimas, per dažnai nusimetama atsakomybė suverčiant jam visas bėdas. Man atrodo, kad lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka. Dėl to niekaip neperšokam lietuviškojo kino konteksto, kuriame didžiausia vertybė – bent jau šioks toks savo amato išmanymas, o ką jau kalbėti apie gylį, turinį ir panašius dalykus…

Žinoma, nenorėčiau absoliutinti, per pastaruosius metus pasirodė tikrai įdomių kūrinių, kurie rodė ar rodo gerus kaitos ženklus („Kolekcionierė“, „Lošėjas“, „Sangailės vasara“, „Barzakh“, „Mariupolis“ ir kt.). Net neabejoju, kad minėti jauni žmonės bus lietuviškojo kino atsinaujinimo, kurio visi taip laukia, dalis.

- P.Morkus pokalbyje sakė: „Dramaturgija nėra stiprioji lietuvių literatūros sritis.“ Jo teigimu, „lietuvių tauta turi problemų su epiniu pasaulio suvokimu“[6]. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė 2013 m. interviu IQ televizijoje prisipažino, kad, jos nuomone, jutimu lietuviai – lyrikų tauta[7]. Galvojant apie kino pasaulį, sutiktina, kad lietuviškuose filmuose daug poetiško nutylėjimo, mąslaus žvelgimo tolumon, kai esminiai dalykai lieka paslapty – nepasakyti, neparodyti, už kadro. Jūsų nuomone, mes tikrai negebame, nemokame pasakoti, esame nušovę siužetą? Galbūt savito matymo, lyriškumo nemokame išnaudoti?

- Kad mums trūksta profesionalumo – sutinku. Kai norime filme papasakoti, mums nelabai pavyksta (prastai struktūruojam naratyvą, į lūpas įdedam prastą dialogą ir pan.). Bet tokioje interpretacijoje įžvelgiu ir kitą bėdą – mums įprasta kino kūrinius vertinti, remiantis literatūrinėmis kategorijomis.

Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

Man asmeniškai įdomiausi tie kūriniai, kurie nepasiduoda konvencinėms pasakojimo struktūroms. Jei kalbame apie lietuvių kiną, bene įdomiausi darbai gimė nepritekliaus sąlygomis, tik atgavus Nepriklausomybę, – tai Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Algimanto Maceinos, ne ką mažiau įdomūs vėliau pasirodę Deimanto Narkevičiaus darbai. Šie kino kūriniai yra be linijinio pasakojimo, aiškaus naratyvo ir būtent todėl jie yra įdomūs, ypatingi, svarbūs – siūlo savą žvilgsnį, konstravimo būdą, remiantis kino kalba, o ne literatūra. Jie nepasakoja siužeto, bet ar dėl to yra prasti kūriniai? Toli gražu ne. Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

- Galvodama apie kelerių pastarųjų metų Lietuvos kino kontekstą, kaip vertintumėte jo esatį? Kaskuriama ir kaip sėkmingai sukuriama bendrąja prasme?

- Didžiausia šiuolaikinio lietuvių kino vertybė – naujos kartos formavimasis ir atėjimas. Dar prieš kokius dešimt metų buvo štilis, o dabar jau matyti atsinaujinimo ženklai, ypač trumpametražiame kine. Todėl nepraleidžiu progos susipažinti, pamatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiančiųjų darbus.

Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys.

Viena labiausiai į akis krentančių tendencijų – gręžimasis į vaidybinį kiną, o ne į dokumentinį (šis ilgus metus buvo stipriausioji lietuvių kino dalis). Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys. Tai puikus laisvėjančios visuomenės, kino kūrėjų bendrijos indikatorius.

- Kaip regisi lietuviškasis kinas tematikos, vizualumo, savito žvilgsnio, unikalaus pamatymo ir parodymo aspektais? Kokias stiprybes, silpnybes išskirtumėte?

- Kažkada lietuvių kinas buvo savitas (turiu galvoje septintojo dešimtmečio, Nepriklausomybės pradžios laikotarpio kūrinius), dabar man jis neatrodo toks. Ieškojimai ar galimų tradicijų tąsa nutrūko, kino kūrėjai išsisėmė ir pradėjo save kartoti. Todėl didžiausius atsinaujinimo lūkesčius siečiau su nauja karta. Taigi tam savitumui išsiskleisti dar reikia laiko.

Kita vertus, įdomiausius šiuolaikinius kino darbus parodo tradicine prasme ne kino žmonės – Deimantas Narkevičius, Mantas Kvedaravičius, Emilija Škarnulytė. Paradoksalu, bet jie yra gerokai labiau kinematografiški nei tradicinio kino atstovai.

- Nors kinas matuojamas ne tik kadrais, sekundėmis, bet ir piniginės vertės išraiška, kuri neretai – milžiniška, galvojant tik apie meninį kūrybos lygmenį, ko lietuviškajame kine Jūs labiausiai pasigendate?

- Trūksta geros kino mokyklos, amato išmanymo, minčių. Trūksta drąsos ir nekonservatyvaus, naujo požiūrio į kiną.

- Žiūrovas reikalingas, būtinas, nes kuriama jam ir beveik visada dėl jo. Atrodytų, Lietuvoje kino festivalių daug, jie ugdo, gausiai lankomi, tačiau pokalbio pradžioje cituota Jūsų pastaba, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, suponuoja išprusimo spragas. Kaip vis tik regite šiandienos kino žiūrovą Lietuvoje? Ko jam reikia? Kiek daug jis nori ir gali patirti, suprasti žvelgdamas į ekraną?

- Man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas, jei kūrinys, žinoma, šio proceso vertas. Todėl pasirodo primityvių, nekokybiškų lietuviškų komercinių kūrinių neįvertinant žiūrinčiųjų galimybių.

Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas.

O tai, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, – nėra nei nauja, nei kuo ypatinga. Toks suvokimas koja kojon žengė su kino atsiradimu, ir su juo tikrai nepakovosi. Kinas, kaip ir kitos raiškos, turi eskapistinę [8] funkciją. Tai nėra blogai. Bėda tik ta, kad kinas suvokiamas vienpusiškai. Pasikartosiu: tam, kad mes suprastume kino galimybes, reikia ugdyti ir plėsti mūsų vizualųjį akiratį – mokyti kino kalbos, žiūrint kokybiškus konvencinius ar įdomius, alternatyvius konvenciniam kinui kūrinius ir pan. Tad labiausiai trūksta kokybiškos produkcijos ir galimybių nevaržomai žiūrėti alternatyvią produkciją.

- Almanto Grikevičiaus ištartis: „Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti“, – suponuoja du klausimus. Pirmasis – kaip Jūs nusakytumėte kino paslapties jausmą? Kas jį kelia Jums? Galbūt įvardytumėte filmą ir kada pastaruoju metu paslaptis apgaubė?

Antrasis – kino kūrėjas (-ai), kurie Jums žada ir visada ištęsi kino paslapties pažadą?

- Supratau viena, kad laikui bėgant man vis sudėtingiau atrasti kūrinius, kurie mane stebintų, jei kalbame apie šiuolaikinį kiną. Ir antras, pirmajam prieštaraujantis, supratimas – kiek yra daug kūrinių, sukurtų praeityje, kurių dar nemačiau, o pamatyti norėčiau. Man pačiai įdomūs tie kūriniai, kurie siūlo naujas prieigas, dekonstruoja senąsias, yra saviti. Labiausiai įsiminę filmai: „Tyli šviesa“ (Carlos Reygadas, 2012), „Riksmai ir šnabždesiai“ (Ingmaras Bergmanas, 1972) , „Ménilomantant“ (Dimitri Kirsanoff, 1926) „Trumpos palydos“ (Kira Muratova, 1967), „Mano draugas Ivanas Lapšynas“ (Aleksejus Germanas, 1984) ir t. t. Bet šis sąrašas nuolat keičiasi priklausomai nuo to, ką naujo pamatau.

- Pokalbį baigti norisi galvojant apie Sidabrines gerves, apdovanojimus, nutupiančius ir nešančius sparnais ateitin, į tolius. Kokia Jūsų vizija, koks numatymas, linkėjimas Lietuvos kino ateičiai?

- Linkėčiau veržlumo ir drąsos.

Dėkoju už Jūsų mintis.

_____________

[1] 21-ojo „Kino pavasario“ lankomumo rezultatai – tendencingas augimas. kinopavasaris.lt [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-05-22). Prieiga per internetą: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos/21-ojo-kino-pavasario-lankomumo-rezultatai-tendencingas-augimas.

[2] Juocevičiūtė G. Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą“. Mediaforumas [interaktyvus]. 2014 (žiūrėta 2016-04-14). Prieiga per internetą:http://www.mediaforumas.lt/poziuris/1049-kino-istorike-lina-kaminskaite-jancoriene-ziurint-sudetingesnius-filmus-reikia-tureti-ir-ju-kontekstini-suvokima.

[3] Ten pat.

[4] „Sodybų tuštėjimo metas“ [literatūros kritikės Elenos Bukelienės, kinotyrininkų Marijanos Malcienės ir Irinos Arefjevos, teatro kritikų Dovydo Judelevičiaus, Irenos Veisaitės ir Audronės Girdzijauskaitės, teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės, rašytojo Rimanto Šavelio pokalbį „Prie apskrito stalo“ užrašė Audronė Endriuškaitė], in: Kinas, 1978, Nr. 3, p. 11–13. In Budraitis J., Matulytė M. Mano kinas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015, p. 146

[5] LRT studija Vilniaus knygų mugėje 2016. Diskusijų klubas: „Literatūros ekranizacija kine“ [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą:http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/content/Knyg%C5%B3%20mug%C4%97%202016/limit/16.

[6] Ten pat.

[7] Reivytis V. Už Atlanto nusiuntė R. Gavelis. IQ TV. Atviros visuomenės forumas [interaktyvus]. 2013 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą: https://vimeo.com/59075532.

[8] Eskapizmas – sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės.Tarptautinių žodžių žodynas [interaktyvus]. 2015 (žiūrėta 2016-05-23). Prieiga per internetą: http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Eskapizmas&wid=5656.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 24 d.

Kovo mėnuo kino gurmanams bus ypač dosnus – kino centrai pasiūlys net 17 premjerų.

Vasario mėnesio gigantas “Valentinas vienas” iškėlė 2013 m. rezultatyvumo kartelę ypač aukštai (lietuviškos komercinės komedijos pajamos jau peršoko 2 mln. Lt slenkstį, bet filmas nesustoja). Kovo mėnesio repertuaro sudėtį sustiprins tradiciniai renginiai – Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”, vokiško kino dienos su įvairaus skonio filmais iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir “Šeršėliafam” moterų kino festivalis.
Bet platintojai nesirengia miegoti ir atostogauti. Jie dirbs panašiu grafiku ir aprūpins įvairiausių žanrų pramogomis tuos žiūrovus, kurie neketina domėtis festivaliniais seansais.

Didžiojo Maestro portretas
Pirmasis pavasario mėnuo kalendoriuose pasižymės nebūtinai romantinių komedijų gausybe. Santykinai linksmiems ir ironiškiems filmams teks atlaikyti milžinišką konkurenciją, nes kiekvieną savaitgalį į apyvartą numatoma išleisti bent po vieną naują giminingo žanro premjerą.
Nuoširdi ir žaisminga kino genijų meilės istorija “Hičkokas” atskleis detektyvų maestro Alfredo Hitchcocko ir jo žmonos scenaristės Almos Reville gyvenimo etapą per siaubo trilerio “Psichopatas” kūrybinį laikotarpį. Jie buvo priversti užstatyti namą, kad gautų pinigų (800 tūkst. JAV dolerių) filmo gamybai ir reklamai. Studijai “Paramount” nepatiko režisieriaus siūlomos košmariškos idėjos apie vyrą žudiką, tad liko vienintelė galimybė – finansuoti filmo kūrimą asmeninėmis lėšomis. Neįtikėtinomis aplinkybėmis atsiradęs filmas tapo kino istorijos klasika, o sunkiausiomis akimirkomis įtakingasis režisierius neprarado puikios nuotaikos ir sunkumus užglaistydavo sąmojais.
Šarminga komiška drama labiausiai domina aktorių ansambliu: neatpažįstamai nugrimuotas seras Anthony Hopkinsas, šauni dama Helen Mirren ir būsimojo filmo žvaigždę Janet Leigh įkūnijanti Scarlett Johansson vaidina nepriekaištingai. Kinomanams ir Hičo fanams pamatyti būtina.

Šeimyniniai reikalai
Vyro ir žmonos tandemas dominuoja komedijoje “Tik 40″, kurioje režisierius Juddas Apatow (“40-ies ir vis dar skaistus”) leidžia pasireikšti nuostabiai aktorei Leslie Mann. Tai netiesioginis sėkmingiausios šio autoriaus ir prodiuserio romantinės komedijos “Užkibo” (23 tūkst. žiūrovų Lietuvoje) tęsinys. Ankstesnio filmo pagrindinių veikėjų Katherine Heigl ir Setho Rogeno čia nepamatysite, nes visą dėmesį pasigrobia antrame plane plaukiojusi idealių sutuoktinių pora, kuriuos vaidina geri bičiuliai L.Mann ir Paulas Ruddas. Jų santuokos idiliją pradeda griauti netikėtai išnyrančios paslaptys. Komedijos formatą stabiliai valdantis režisierius sugeba išprovokuoti juoką net paprasčiausiose situacijose, naudoja visiems suprantamą humorą, subtiliai pokštauja apie meilę draugams, tėvams, vyrui, žmonai, vaikams ir kuria smagius personažus.
J.Apatow gaujos narė Melissa McCarthy (“Nuvytusios pamergės”) gavo įsimintiną epizodinį vaidmenį, bet visu gražumu charizmatiškąją aktorę pamatysime režisieriaus Setho Gordono ir scenaristo Craigo Mazino kriminalinėje komedijoje “Tapatybės vagilė” apie bjaurią keikūnę, pasisavinusią nepažįstamo vyro, dviejų vaikų tėvo, tapatybę, ištuštinusią sąskaitas ir nepadoriai kaupiančią jam skolas. Šis filmas dar kartą kels klausimą, kiek mes, lietuviai, suprantame banalų amerikietišką humorą. Daugelis situacijų atrodo nejuokingos ir nuobodžios, tačiau humoras yra specifinis dalykas, todėl būtent iš “Tapatybės vagilės” galima tikėtis geriausio lankomumo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Tigriškai suriaumojusiais 2010-aisiais Lietuvos komercinio repertuaro filmus aplankė 2,62 mln. žiūrovų. Tik 122,1 tūkst. iš jų rinkosi nacionalinio kino seansus, o tai sudaro vos 4,66 proc. bendros auditorijos.

Apibendrinant kuklius skaičius svarbu prisiminti, kad sėkmingiausią rezultatą pasiekė už privačių rėmėjų pinigus ir neįtikėtinai taupų biudžetą sukurta juodojo humoro komedija “Zero 2″. Tai kol kas vienintelis lietuviškas filmas, sugrąžinęs investuotas lėšas ir uždirbęs pelno.

O Lietuvos kultūros ministerijos dosniai finansuoti kūriniai patyrė fiasko arba iš viso nepasirodė ekranuose – vadinasi, neįvykdė esminių sutarties sąlygų. Ne komercinio kino sąvoka apsukriai žongliruojantys ir rezultatais beveik nesirūpinantys prodiuseriai vėl suorganizavo nedidelei auditorijai įdomius filmus ir didžiąją dalį mokesčių mokėtojų pinigų išsimokėjo pavydėtinai solidžiais komerciniais atlyginimais.

Aborigeno slėpynės

Teoriškai nagrinėjant būsimų lietuviškų premjerų sąrašą norisi džiūgauti ir sveikinti vis aktyviau į nacionalinio kino rinką besibraunantį jaunimą. Drąsiai maištaujantys, progresyviai mąstantys ir rimtą konkurenciją ministerijos išlaikytiniams sėjantys autoriai nesimėto reklaminiais manifestų pažadais ir ruošiasi nustebinti netikėtomis staigmenomis.

Bet pirmiausia turime sulaukti jau finansuotų filmų ataskaitų. Paradoksaliai satrodo keista situacija, kad Berlyno kino festivalyje garbingai sudalyvavęs, tris “Sidabrines gerves” priglaudęs, Talino kino festivalyje “Juodosios naktys” geriausiu Baltijos šalių filmu pripažintas ir jau į Prancūzijos kino teatrus išleistas trileris “Eurazijos aborigenas” iki šiol vis dar nerado vietos Lietuvos kino teatruose.

Režisierius Šarūnas Bartas iš tiesų stipriau gerbiamas užsienyje, o namie vis dar lieka deramai neįvertintas, bet dėl to tikriausiai reikėtų priekaištauti atsainiai dirbančiai prodiuserei. “Eurazijos aborigeno” artimiausia ateitis vis dar lieka neaiški, nors prodiuserė mėgina ieškoti prieglobsčio platinimo kompanijoje “Garsų pasaulio įrašai” ir nedovanotinai uždelstą filmo pristatymą visuomenei planuoja pavasarį.

Vėjai kišenėse

Dar gūdesnė nežinia gaubia jau penktus metus “užbaiginėjamą” Audriaus Juzėno istorinę dramą “Ekskursantė”, kurios tematinis aktualumas jau senokai išgaravo. Bet Ramūno Greičiaus nufilmuotas kūrinys tikrai galėtų būti pastebėtas Lietuvos repertuaruose dėl jame dalyvaujančių užsienio kino įžymybių iš Rusijos Sergejaus Garmašo, Raisos Riazanovos, Italijoje gyvenančios Ksenijos Rapoport. Galimų investuotojų Taline asmeniškai ieškojęs režisierius neslepia, kad darbai yra sustoję dėl lėšų stygiaus, ir realių vilčių susirasti reikiamų pinigų nesama.

Trijų didžiųjų laukiamiausių filmų likimas taip pat yra pakibęs ore. Kol kas tik nuotykių epo “Tadas Blinda. Pradžia” prodiuseris Žilvinas Naujokas išdrįso viešai pranešti, kad vasario 16-ąją planuota nacionalinė premjera atidedama iki ankstyvo rudens. Gruodį baigto filmuoti Kristinos Buožytės fantastinio psichologinio trilerio “Aurora” ir mūsų veterano Algimanto Puipos dramos “Miegančių drugelių tvirtovė” prodiuseriai tikina, kad teoriškai galėtų suspėti su premjeromis dar šiemet, bet nežada būtinai skubėti. Daug kas priklausys nuo finansinės paramos.

Režisierius Donatas Ulvydas praėjusią vasarą nufilmavo medžiagos, kurios būtų užtekę beveik pustrečios valandos kūriniui. Rudenį jis pamažu sutrumpėjo iki dviejų valandų, o vėliau azartą pasikinkęs režisierius nepabijojo “Tado Blindos” dar labiau apkarpyti, atsisakyti kelių kokybiškų scenų ir sulipdyti dinamiškesnį reginį. Dabartinės naujausios versijos filmas trunka apie 105 minutes be finalinių titrų.

Jurga sugrįžta drugeliais

Palanki trukmė leistų planuoti daugiau seansų. “Tadas Blinda” su Mantu Jankevičiumi, Agne Ditkovskyte, Tatjana Liutajeva, Dainiumi Kazlausku vilios plačią įvairaus amžiaus auditoriją, o ypač jaunąją kartą, kuri rečiau domisi lietuviškomis naujienomis.

A.Puipos “Miegančių drugelių tvirtovė” negali pasigirti visuomenei pažįstamais populiariais veidais, nes režisierius išsikėlė tikslą dirbti su kukliau žinomais, TV serialus aplenkusiais aktoriais (tai Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Vytautas Blažys) ir pagrindinį vaidmenį patikėjo savo žmonai Janinai Lapinskaitei. Bet A.Puipą drąsiai galime krikštyti sėkmingiausiu vyresnės kartos režisieriumi: du jo pastarieji filmai “Nuodėmės užkalbėjimas” (61 tūkst. žiūrovų) ir “Dievų miškas” (71 tūkst. žiūrovų) kartu su “Zero 2″ puikuojasi lietuviškame geriausiųjų trejetuke.

Tad didelei auditorijai išgąsdinti ir pravirkdyti parašytą “Miegančių drugelių tvirtovę” rinksis režisieriui ištikimiausia auditorija ir rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos gerbėjai. Filmo nacionalinė premjera apytikriai planuojama šviesaus atminimo rašytojos penkiasdešimtmečio jubiliejaus laikotarpiu, kai lapkritį visoje Lietuvoje bus organizuojami specialūs renginiai J.Ivanauskaitei atminti.

Tokios žinios reiškia, kad “Sidabrinės gervės” šiemet skrajos be minimalios intrigos ir vertinimo komisija galės be ilgesnių svarstymų apdovanoti Kristijono Vildžiūno istorinę dramą “Kai apkabinsiu tave”, kuri neturi nė vieno rimto konkurento ir objektyviai nusipelno titulų. Labai gaila, kad kokybiškam filmui nepasisekė sudominti Lietuvos žiūrovų ir prasimušti sienos bent jau į paralelinę Berlyno kino festivalio programą.

Minimalaus biudžeto naujienos

Valentino dienos proga mažesniuose kino teatruose pasirodys mažiau nei 10 tūkst. Lt kainavusi Donato Vaišnoro keistos meilės istorija “Myliu kulką tavo širdyje”. Sparčiai dirbantis be valdiškų pinigų ir drąsiai eksperimentuojantis režisierius (vos prieš metus jis išleido “Giedrę”) pats parašė aštrų scenarijų ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. Turintis ką pasakyti ir asmenines tiesas įgarsinantis drąsus filmas nusipelno mūsų dėmesio vien dėl moralinės paramos D.Vaišnorui, kuris netrypčioja vietoje, nebijo eksperimentuoti, kuria, mokosi ir tobulėja. Atskiros pagarbos nusipelno ir profesionali aktorė Severija Janušauskaitė, jau ne pirmą kartą be honoraro vaidinanti jaunų režisierių filmuose.

“Youtube” interneto svetainėje netikėtai išniręs reklaminis klipas anonsuoja būrelio draugų sukurtą ir socialiniame tinkle “Facebook” reklamuojamą partizaninę komediją “Parodyk mane”, kurią pirmiausia repertuare ketina priglausti Kauno kino centras “Cinamon”.

Aštuoniolikmetė prodiuserė ir scenarijaus autorė Elvina Neverdauskaitė kartu su dar jaunesniu režisieriumi Domu Vilčinsku susiformulavo užduotį įrodyti, kad žiūrovams įdomiam kinui nebūtini pinigai. Pakanka didelio noro, motyvacijos ir jaunatviško užsispyrimo. Neprofesionalių autorių nulinio biužeto komedija nepiktybiškai ir ironiškai šaipysis iš trumpalaikės šlovės apsvaigintų tautiečių svajonių TV realybės šou užaugti žvaigždėmis.

Jaunimo iššūkiai

Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje “Kino pavasaris” debiutuos 40 minučių trukmės filmas “Knygnešys”. Jis iliustruos spalvingą, ironišką ir pavojingą XIX a. Lietuvos gyvenimą, kai dėl spausdinto žodžio laisvės kovojo knygnešiai. Didžiosios Britanijos kūrybinių menų universitete (University of Creative Arts) studijuojantys režisierius Jonas Turkanas ir prodiuseris Paulius Juočeris subūrė be atlygio dirbusią aktorių ir filmavimo komandą, o honorarus mokėjo tik specifiniam techniniam personalui. Jie siekė, kad lengvai žiūrimas, įdomus ir prasmingas filmas būtų suprantamas jaunajai kartai. Po premjerinio seanso “Knygnešys” bus įkeltas į interneto platybes ir oficialiai platinamas nemokamai.

Dar ambicingesnius tikslus puoselėja Paryžiaus Vincennes Saint Denis universitete studijuojantis dvidešimtmetis režisierius ir scenaristas Romas Zabarauskas. Kino juostoje nufilmuotas ir skirtingus žanrus sumaišęs provokuojantis trumpametražis meilės trikampis “Pornomelodrama” taikosi praktiškai išbandyti Nepilnamečių apsaugos įstatymą, kurį pirmojo lietuviško filmo apie gėjus autorius laiko homofobišku. R.Zabarauskas, ironiškai pažvelgęs į nepatogias tiesas, išprovokuos prieštaringas reakcijas ir paskatins žiūrovų diskusijas. Šiuo metu “Pornomelodrama” jau galutinai sumontuota ir laukia Berlyno kino festivalio verdikto.

Su jaunais talentais aktyviai ir pagirtinai dirbanti prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė bent jau iki vasaros ketina į kino teatrus išleisti LMTA studentų Linos Lužytės ir Marato Sargysiano baigiamuosius darbus. Žiūrovams ir profesionalams patikusiais trumpametražiais filmais pasižymėję režisieriai nusprendė išbandyti save dokumentikos srityje. Lina su “Pasakų miestu” išvyko stebėti Baltarusijos miesto Žlobino gyventojų nelegaliai plėtojamo pliušinių žaislų siuvimo verslo, o Maratas filmui “Tėvas” atrado spalvingos biografijos nusikaltėlį, pinigų vagišių ir lėktuvo grobiką Vidą Zenoną Antonovą, kuris 20 metų praleido penkiolikoje kalėjimų, o dabar rūpestingai augina 11 vaikų šeimą ir susilaukė dviejų anūkų.

Welcome!

Naujus Lietuvos pajamingiausio ir lankomiausio filmo rekordus įmūrijęs Emilis Vėlyvis jau užbaigė chuliganiškos veiksmo komedijos kodiniu pavadinimu “Welcome to Lithuania” scenarijų, renka biudžetą iš privačių rėmėjų ir gegužę arba birželį planuoja savo mėgstamiausių aktorių gaują sukviesti į pašėlusį filmavimo maratoną, kuriame dalyvaus mažiausiai keturi užsieniečiai legionieriai. Apšvarinę kazino vagišiai anglai svajoja pasprukti į Tailandą, bet dėl pypkę užtraukusio Islandijos ugnikalnio buvo priversti nusileisti Vilniuje ir susipažinti su išskirtiniais mūsiškais papročiais, pavojingomis meilėmis, šaudančiomis vestuvėmis, kitais tautiniais ypatumais. Sveiki atvykę į Lietuvą!

Tikrasis Vilniaus mero veidas

Rugsėjo mėnesį Vilniaus miesto savivaldybėje prasidėjo skandalas dėl to, kad meras Vilius Navickas spaudė savivaldybės kontrolierių ir duodavo nurodymus, kada paskubėti, o kada tyrimus vilkinti.

Šiai informacijai nutekėjus į viešumą, buvo sustabdyta V.Navicko narystė TS-LKD partijoje ir pareikalauta atsistatydinti iš mero posto. Tačiau įvairiai laviruodamas V.Navickas mero poste išbuvo dar tris mėnesius ir pasitraukė tik praėjusią savaitę. Beje, visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad šiandien jis atsiduria tarp politikų, kuriais pasitikima mažiausiai.

Eksportas ekonomiką ėmė traukti į viršų

Lietuvoje – vis daugiau ekonomikos atsigavimo ženklų: antrą ketvirtį iš eilės šalies BVP, palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, ūgtelėjo 1,1 proc. Šiai gerai žiniai didžiausią įtaką padarė eksportas, kuris pastebimai didėjo dėl atsigavusios paklausos išorės rinkose ir rugpjūtį bei rugsėjį jau pasiekė 2008-ųjų lygį. Per dešimt šių metų mėnesių eksportas paaugo 30 proc., palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Ūkio ministerijos duomenimis, šį spalį užfiksuotas rekordinis prekių eksporto didėjimas, kuris sudarė 5,4 mlrd. Lt. Ankstesnis geriausias rezultatas – 5,3 mlrd. Lt – buvo pasiektas 2008 m. liepą.

Maisto kainų šuolis

Rugpjūtį visame pasaulyje smarkiai pakilusios grūdų kainos rugsėjį paskatino maisto produktų kainų šuolį ir Lietuvoje. Pirmieji kainas pakėlė duonos kepėjai, nors ekspertai atkreipė dėmesį, kad jie duoną dar kepa iš seno derliaus grūdų. Iš paskos į viršų šovė ir daugumos kitų svarbiausių maisto produktų – miltų, pieno produktų, kavos, grikių, daržovių kainos. Kiekvienas tiekėjas kainas kėlė teisindamasis vis dėl kitokių priežasčių – prasto derliaus ar brangstančių žaliavų. Dėl maisto kainų šuolio visuomenės ir valdančiųjų nemalonę užsitraukė rinką pasidaliję keturi prekybos tinklai, o Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą, ar kainos didinamos pagrįstai.

Puolusi Airija

Rugsėjo pabaigoje Airijos vyriausybė pagaliau atskleidė visą šalies bankų krizės, dėl kurios šių metų biudžeto deficitas tikriausiai sieks 32 proc. BVP, mastą.

Paaiškėjo, kad bankams nė iš tolo nepakaks anksčiau jiems gelbėti skirtų 33 mlrd. eurų ir prireiks dvigubai didesnės sumos. Vėliau Airija paprašė ES finansinės paramos ir kitais metais iš krizės fondo gaus 85 mlrd. eurų.

Švedijoje baigėsi socialdemokratų era

Socialdemokratų tvirtove laikytoje Švedijoje rugsėjį socdemai patyrė skaudų pralaimėjimą: jie nelaimėjo daugumos ir buvo priversti sudaryti centro dešinės pakraipos koaliciją.

Tai aiškus ženklas, kad šalyje baigėsi beveik šimtmetį trukusi socialdemokratų era, mat tokie rinkimų rezultatai jau nebegali būti pavadinti atsitiktinumu: mažėjantis partijos populiarumas buvo juntamas jau 2006-aisiais, kai per rinkimus partija gavo mažiausiai balsų nuo pat jos įkūrimo – tik 35 proc.

Bronzinis krepšininkų triumfas

Stambule vykusiame pasaulio krepšinio čempionate naujoji Lietuvos krepšininkų karta pranoko visų lūkesčius ir pirmą kartą istorijoje užsikabino planetos pirmenybių bronzos medalius. Kovos Turkijoje vėl leido pajusti, kad krepšinio šalimi esame vadinami ne tik dėl praeities laimėjimų, bet ir dėl šio laikmečio pergalių bei didžiulio jaunų krepšininkų potencialo. Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad be rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros krepšininkų triumfas čempionate būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tai šiuolaikiškas treneris, išmanantis visas krepšinio naujoves ir po šio čempionato pelnęs didžiulį autoritetą. O krepšininkams tai pridėjo daug pasitikėjimo savimi ir sėkmės atstovaujant savo komandoms.

Brangenybė Vilniaus širdyje

Ši rudenį į dienos šviesą ištraukta ilgokai slėpta informacija, kad Valdovų rūmai kainavo trigubai daugiau, nei planuota. Valstybės kontrolė konstatavo, kad Valdovų rūmų statyba Vilniuje pabrango nuo 114 mln. iki 367 mln. Lt. Atliekant auditą buvo nustatyta daug pažeidimų: laiku neparengtas viso komplekso darbų projektas, rangovams Vilniaus pilių direkcija mokėjo pagal restauravimo darbų įkainius, nors nemaža jų dalis priskirtina naujai statybai, netinkamai vykdyta statybos darbų kontrolė. Beje, šiuo metu Valdovų rūmų kompleksui užbaigti vis dar trūksta 100 mln. Lt.

Intriguojantis filmas

Rugsėjį įvyko režisieriaus Mario Martinsono vaidybinio filmo “Amaya” premjera. Honkonge filmuotoje kino juostoje pagrindinius vaidmenis atlieka dainininkas Andrius Mamontovas ir japonų aktorė Kaori Momoi, atvykusi į filmo premjerą Vilniuje. Lietuvoje “Amayą” pamatė 26 tūkst. žiūrovų, vien premjerinį savaitgalį jų į kino teatrus susirinko 5800. Knygynuose tuo pačiu metu pasirodė ir M.Martinsono romanas “Amaya”.

"Veido" archyvas

Pagrindiniams vaidmenims režisierė K.Buožytė pasirinko M.Jampolskį ir J.Jutaitę

2011 m. pabaigoje Lietuvos žiūrovai bus gundomi netradicine meilės istorija, atvira erotika, futuristinėmis vizijomis, tikroviškomis mintimis apie žmogaus nervų sistemą ir daugeliui rūpimais klausimais apie dviejų žmonių santykius.

Drąsiame, jausmingame ir technologiniame Kristinos Buožytės filme “Aurora” pagrindinius vaidmenis kuria savamokslė aktorė Jurga Jutaitė ir profesionalus aktorius Marius Jampolskis. Rimtiems jausmų išbandymams pasiryžusiai jaunajai porai asistuos ir glumins neeilinis persekiotojas – kultinis režisierius, scenaristas, aktorius Šarūnas Bartas, kurio tris “Sidabrines gerves” parsiskraidinęs naujausias filmas “Eurazijos aborigenas” kaip tik šį rudenį šturmuos mūsų kino teatrų sales.

Apie žmonių santykius ir nervus 2008 m. “Kino pavasaryje” stulbinamai sėkmingai su provokuojančia drama “Kolekcionierė” debiutavusi maestro Algimanto Puipos mokinė Kristina Buožytė sulaukė garsiausių šalies kino kritikų paramos. Ji puikiai supranta, kad žiūrovai ir profesionalai iš antrojo filmo tikėsis dar daugiau. Bet režisierė jaučiasi labai gerai pasirengusi, nekantrauja įsitikinti, kaip filmavimo aikštelėje pavyks įgyvendinti sumanymus, ir šį kartą nesiruošia nuolaidžiauti.

“Filmuodama “Kolekcionierę” ne sykį supratau einanti į kompromisus su savimi, tad vėliau teko truputį gailėtis, nes neišnaudojau galimybės padaryti viską, ką norėjau. Dabar esu pasiryžusi nepasiduoti pašalinių nuomonių įtakai. Nenoriu specialiai šokiruoti žiūrovų, bet nevyniosiu emocijų į vatą”, – intriguoja K.Buožytė. Ji dvejus metus rašė, tobulino, gvildeno ir detalizavo naują scenarijų kartu su kolega ir draugu Bruno Samperiu iš Prancūzijos.

Teko daug laiko praleisti naršant po specifinius interneto tinklalapius, reikėjo perprasti mokslo terminų žodynus, konsultuotis su lietuvių, airių, prancūzų neurologais ir kitų sričių mokslininkais. Scenarijaus autoriai išsikėlė uždavinį neatitolti nuo tikrovės ir siekė išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus smegenys. Lakiose fantazijose išpuoselėta visa prisijungimų teorija asocijuosis su mokslinės fantastikos trileriais, bet režisierei rūpėjo įsivaizduoti, kaip šiandieniniame pasaulyje galėtų vykti panašūs eksperimentai, jeigu mokslas jau dabar būtų pažengęs taip toli į priekį.

Kol kas tikrovėje niekas nesugebėtų nustatyti, ką jaučia, mato, prisimena, išgyvena ar įsivaizduoja komą patyręs žmogus. Tokios ambicingos ir lietuviškam kinui novatoriškos aplinkos prireikė dėl nenumaldomo noro atvirai, tiesiai, drąsiai ištyrinėti dviejų žmonių aistros santykius nesislepiant už kampo ir nieko neidealizuojant. “Norėčiau pagauti natūralumą, dokumentiką tarp dviejų žmonių, tad vaidybos profesionalumas nėra pats svarbiausias kriterijus. Aktorių prašau nerti į emocijas ir nebijoti jausminės improvizacijos”, – pasakojo K.Buožytė.

Šviesi Nida ir pilkas Vilnius

Audringų orų šiek tiek pristabdyta “Aurora” paskutinę vasaros dieną jau išplauks į pirmąjį filmavimo etapą Nidoje. Čia bus užfiksuoti ryškių saulės spindulių nutvieksti pagrindinės herojės įsivaizduojamo pasaulio epizodai, lydimi blykčiojančių šviesų ir išblyškusių spalvų. Taip atrodys komos ištiktos ir tokios būsenos vegetuojančios merginos, vardu Aurora, vaizduotėje gimstantys vaizdai. Tokių vietų neįmanoma rasti, tad Lietuvos gamtos peizažus vizualiniais efektais patobulins profesionalūs Lenkijos animatoriai, dirbę kartu su Andrzejumi Wajda “Katynėje” ir Larsu von Trieru “Antikriste”. Jų bus prašoma nupiešti keletą keistų padarų ir specifinės išvaizdos vabzdžių.

Po trumpos pertraukos iki vėlyvo rudens į kolektyvą įsilies dabar atrenkami aktoriai iš Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos. Spalį ir lapkritį jie filmuosis jau patvirtintose vietovėse aplink Vilnių, dekoracijomis apstatytuose objektuose, taip pat buvusios gamyklos teritorijoje. Sudėtingi scenarijaus sumanymai pareikalavo statyti chaotiškos architektūros namelį, konstruoti futuristinės laboratorijos prietaisus, reikalingus patekti į komos ištiktos merginos sąmonę, gaminti ant galvų dėvimus ultragarsu nervus stimuliuojančius šalmus.

Svarbiausia – akys ir kūnas

Įprastais terminais nenusakomo žanro filmo aktorių atranka netikėtai užsitęsė ilgiau nei pusmetį. Auroros vaidmeniui atlikti režisierė ieškojo natūralios, paslaptingos, įsimintinos, iš pieno plaukusios 22–27 metų aktorės kontrastingomis ryškiomis akimis. Ji teoriškai ir praktiškai išbandė visas tinkamo amžiaus lietuvių aktores, bet profesionalės rasti nepavyko. Daugelis kandidačių atsisakė ateiti netgi į bandomąją peržiūrą, nes nesugebėjo nugalėti savęs ir peršokti sunkiausio barjero – išsirengti prieš kamerą ir apnuoginti kūno grožybes.

“Dažnas lietuvių aktorius dar nesupranta, kad kūnas yra darbo įrankis. Mano manymu, nusirengimas neturėtų būti tapatinamas su pačiu didžiausiu iššūkiu”, – tvirtina K.Buožytė, šįkart daug dėmesio skyrusi kandidatų akims. Jai patinka drąsūs aktoriai, kurių didžiausias siekis – sukurti įdomų ir gerą personažą. O sunki ir duobėta atranka įrodė keistą, bet liūdną dalyką: mūsų aktoriai nebijo blogai suvaidinti, bet bijo nusirengti. Vyresnio amžiaus mokslininkų ir gydytojų egzaminus ypač sulėtino kitokio pobūdžio kliūtis. Niekas neprašė 40–60 metų Lietuvos vyrų ruoštis šokti striptizą, bet tik keli jų mokėjo kalbėti angliškai, o būtent šia kalba parašyta daugiausiai dialogų.

Lengvai panikuoti pradėjusi režisierė perėjo visus šalies teatrus, stabdė patikusias kandidates gatvėje, kalbino naktiniuose klubuose sutiktas merginas, prašė pažįstamų kolegų pagalbos, peržiūrėjo Š.Barto aktorių atrankos archyvus, bandė filmuoti dailias manekenes, kvietėsi patikimiausius draugus, bet tokia taktika nedavė apčiuopiamos naudos. Viena aktorė jau buvo pažengusi stipriai į priekį ir klausėsi konkrečių režisierės paaiškinimų, bet perskaičiusi scenarijų vis dėlto nutarė trauktis. “Man šis vaidmuo per erotiškas”, – galiausiai pareiškė.

Iš pieno plaukusi svajotoja

“Aurorą” išgelbėjo bliuzo grupių “The Road Band” ir “Blues Makers” įkūrėjo Virgilijaus Juto dukra Jurga, kuri karjerą kine atsitiktinai pradėjo dirbdama padavėja kavinėje ir patekdama į režisieriaus Kristijono Vildžiūno akiratį. Miškuose nufilmuota poetinė drama “Aš esi Tu” debiutavo Kanų festivalyje, ir žavinga mergina netrukus gavo siūlymų pozuoti fotosesijose. Vėliau K.Vildžiūnas liepė J.Jutaitei mokytis vokiečių kalbos ir pakvietė vaidinti nacionalinės premjeros jau laukiančiame istoriniame meilės romane “Kai apkabinsiu tave”.

Aktorinės patirties neturinti ir kitus pagrindinius kriterijus atitinkanti mergina nesispyriojo nepatogių scenų, be didesnių abejonių išdrįso vaidinti nuoga ir nepabijojo atsiskleisti visai kitokiu amplua. Sulaukusi patvirtinimo, kad tikrai atliks šį vaidmenį, Jurga jau du mėnesius griežtai laikosi dietos, negeria kavos, aktyviai sportuoja, tobulina kūną ir atrodo dar labiau išgražėjusi. Ji dar nėra apsisprendusi, ar dėl “Auroros” paaukos gražius ilgus plaukus. Keliuose epizoduose filmo herojė išneria prieš mūsų akis plikai nuskusta galva. Kristina neketina spausti aktorės, nes puikiai žino, ką merginai reiškia ilgi plaukai ir kiek daug mėnesių reikia jiems užauginti. Blogiausiu atveju šiose scenose filmuosis dublerė.

Eksperimente “Aurora” savanoriškai dalyvaujančio 30-mečio bioinformatiko Luko vaidmeniui atlikti būtinai reikėjo rasti aktorių, kuris sugebėtų patraukti didelę emocinę skalę ir įtikinamai sukurtų du skirtingus personažus. “Tai labai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis visiško atsivėrimo ir atvirumo. Tik vienetai jį gali įkąsti”, – sako režisierė, turėjusi labai menką pasirinkimą. Keli kandidatai vėlgi nubyrėjo dėl to, kad filme reikia apsinuoginti. TV laidų vedėjas, muzikinio projekto nugalėtojas, spektakliuose labai gerai atsiskleidžiantis ir vis drąsiau į kiną žengiantis aktorius M.Jampolskis sutiko priimti šį iššūkį ir nerti į vaidmenį, kuriuo dar ryškiau galės atskleisti savo talentą.

Sveikintinu profesionalumo principu “jei reikia, tai reikia” besivadovaujantis aktorius sutiko atvirai deginti kūniškas aistras, nusiskusti galvą plikai pagal scenarijaus reikalavimus ar dalyvauti gašliose purvinose scenose.

“Kolekcionierėje” įsimintinai suvaidinęs, “Sidabrinę gervę” į savo lizdą priglaudęs ir šimtu procentų režisiere pasitikintis Marius nekėlė papildomų sąlygų, nesirūpino, ar gražiai ekrane atrodys nusirengęs, ir negalvojo, ką pasakys Lietuvos žmonės.

Nauja kino pora J.Jutaitė ir M.Jampolskis beveik visą vasarą intensyviai repetuoja (dėl darbo grafikų kartais susitikimus tenka pradėti 5.30 val. ryto), pratinasi vienas prie kito ir skaito mokslinę literatūrą, kad suprastų, kas vyks jų aplinkoje.

Pirmą kartą lietuvių režisierės diriguojamas maestro Š.Bartas gavo specifinį, provokuojantį, sultingą ir labai svarbų antro plano vaidmenį. Jis įkūnys prisiminimuose atgyjantį ir idiliją griaunantį buvusį Auroros vyrą, kurio elgesys pastūmėjo merginą komos būsena pasibaigusios tragedijos link.

Režisierei vis dar reikia rasti dvylika drąsių jaunų žmonių, kurie pageidautų filmuotis keliuose epizoduose ir išdrįstų nusirengti iki nuogumo, neatskleisdami operatoriaus Felikso Abrukausko (“Sidabrinės gervės” šiemet nusipelnęs talentas taip pat filmavo “Kolekcionierę”, “Anarchiją Žirmūnuose”, “Penkių dienų avantiūrą”) kamerai savo veidų.

Viena scena žada būti intriguojanti, karšta ir gimnastiška, nes savanoriai nudistai išgirs prašymą susipinti į vientisą kūnų gumulą.

Skirtingos meilės spalvos

Kuo ypatingas drąsusis scenarijus, kurio taip išsigando beveik visi Lietuvos aktoriai? Į labai plačią auditoriją nusitaikiusią ir atvirai pakalbėti apie aistrą užsimaniusią režisierę domina kūnas ir neurologinė žmogaus reakcija į tam tikrus jausminius dalykus. Kas vyksta galvoje, kai įsimyli, ką reiškia susižavėjimas, kaip gimsta prisirišimas, kaip žmogų keičia užverdančios aistros, kas padiktuoja pamirštus prisiminimus, kaip smegenis veikia hormonai (pavyzdžiui, dopaminas, kurio gauna įsimylėjęs žmogus) ir prabudę jausmai.

Filmo idėją subtiliai pašnibždėjo sparčiai plintantis žmonių bendravimas per socialinius tinklus, populiarėjantys virtualūs santykiai, internetu užmezgamos pažintys, įsivaizduojamos aistros ir pirmieji pasimatymai, dažnai vykstantys tiesiog greitai spaudant kompiuterio klavišus ir žinant tik menamą tiesą apie prie kito monitoriaus sėdintį žmogų. Visiems įdomu sužinoti, kas nutinka plėtojant tokio tipo santykius, kai prireikia gyvo žmogaus, tikro kūno ir tikro prisilietimo.

Įsivaizduojamose smagiose fantazijose be jokių rūpesčių gyvenanti filmo gražuolė Aurora nežino, kad iš tiesų ji guli ištikta komos. Į jos mintis įsibrovęs jaunuolis pilkoje tikrovėje negauna trokštamos aistros, graibsto išgaravusios meilės dulkes, tik kartais pasvajoja apie idealius santykius, neturi progų išlaisvinti instinktų ir pasinerti į slapčiausias fantazijas. Darbui atsidavęs ir žmonių susibūrimų vengiantis Lukas visomis spalvomis atsiskleidžia netikrame Auroros pasaulyje, kur jį pradeda seksualiai vilioti gyvybinga, impulsyvi, nenuspėjama ir laiminga mergina.

Visus įtrauksiantis eksperimentas

Tik suaugusiems tinkantį reitingą nusiteikusi gauti “Aurora” moteris vilios jausmais, o vyrus mėgins patraukti daugelį dalykų paaiškinančia moksline tiriamąja filmo dalimi. Lyg tyčia panašiais principais scenarijaus rašymo darbus buvo pasiskirstę abu scenaristai K.Buožytė ir B.Samperis.

Jie nusiteikę ne tik papasakoti istoriją, vilioti aistringais vaizdais ir užkrauti galvas intriguojančia moksline informacija, bet tiesiogiai veikti žiūrovų pasąmones, provokuoti jų reakcijas, virpinti širdis. Taigi mes visi dalyvausime savotiškame kino eksperimente “Aurora”, nes patys idėjos sumanytojai tik teoriškai žino, kaip technologija veikia, bet neįsivaizduoja, kaip viskas atrodys praktiškai kino salėje.

Šiam tikslui režisierė pasitelks grafinę animaciją, tik vieną kadrą trunkančius subliminalius vaizdus (jų nepastebi žmogaus akis, bet įsidėmi pasąmonė) ir binariniais dažniais skleidžiamus garsus, kurie stimuliuoja smegenų veiklą, sukelia atsipalaidavimą, susierzinimą, jaudulį.

Šis lietuviškas filmas dar pavasarį susidūrė su nenumatyta kliūtimi. 2010 m. Kanų festivalio programoje “Ypatingas žvilgsnis” apsireiškė garsaus rumunų režisieriaus Cristi Puiu (“Pono Lazaresku mirtis”) psichologinė kriminalinė drama “Aurora” ir atėmė iš lietuvių galimybę naudoti tą patį pavadinimą užsienio šalyse. Pas mus rumuniškoji “Aurora” geriausiu atveju bus rodoma keliais festivaliniais seansais, todėl prodiuserė nutarė palikti originalų pavadinimą. O už Lietuvos ribų mūsiškiai provokatoriai prisistatys anglišku pavadinimu “Vanishing Waves” (Nykstančios bangos) ir šiek tiek pakeistu montažu.

Lietuviško nuotykių epo “Tadas Blinda: pradžia” kūrėjai kalendoriuje žymisi iki filmavimo pradžios vis gausėjančius darbus, o pašalinius stebėtojus kasdien kaitina intriga – kaipgi atrodys Tadas Blinda? Špyga taukuota!

"Veido" archyvas

Filmo “Tadas Blinda: pradžia” nacionalinė premjera numatyta šių metų pabaigoje

Lietuvos kino industrija šurmuliuoja belaukdama didelio ir išskirtinio įvykio. Kai kurie vyresnės kartos atstovai griebiasi už galvų, klausia “ką jūs čia darote?” ir iš anksto kaltina nacionalinės kino klasikos dergimu. Tačiau dauguma populiarių aktorių, visuomenės veikėjų, verslininkų ir žiūrovų palaiko sveikintiną iniciatyvą sukurti kitokį nuotykių filmą rašytojo Rimanto Šavelio 1987 m. romano “Tadas Blinda” motyvais.

Taigi birželį ir liepą, kai mūsų dėmesį pasigrobs pasaulio futbolo čempionato transliacijos iš Pietų Afrikos, režisierius Donatas Ulvydas su operatoriumi Ramūnu Greičiumi intensyviai filmuos naują istoriją apie legendinį svieto lygintoją ir jo maištingas dienas pagal Jono Banio parašytą scenarijų. Renavo dvare Mažeikių rajone, Rumšiškėse ir Vilniaus apylinkėse žirgais jodinės daugiau nei šimto bendraminčių komanda. Jie stengsis šiuolaikiškai restauruotoje karietoje atvežti solidų žiūrovišką kiną “Tadas Blinda: pradžia”, kurio nacionalinė premjera numatyta šių metų pabaigoje.

Sniegingą kovą kūrybinė grupė pasitikrino abipusius santykius ir sėkmingai nufilmavo 1846 m. žiemos epizodus, reikalingus pagrindinio herojaus prisiminimams apie svarbius vaikystės nutikimus iliustruoti. Kaip tik dabar scenarijaus autorius atlieka paskutinius siužeto ir dialogų patobulinimus, režisierius kaupiasi dideliam iššūkiui, vaidmenims pasirinkti aktoriai kruopščiai treniruojasi ir semiasi patirties iš įvairių sričių konsultantų, o prodiuseris Žilvinas Naujokas sprendžia organizacinius rebusus su dailininkių, kaskadininkų, rekvizito gamintojų rinktinėmis, kad birželio 7-ąją pirmoji pliauškė paskelbtų filmo gamybos startą.

"Veido" archyvas

Veiksmo komedijos “Zero II” neišpasakyta finansinė sėkmė suformulavo tendenciją, kad tauta pasiilgusi pramoginio lietuviško kino. Mūsų industrijoje ypač retai pasitaiko atvejų, kai dar nepradėję filmavimo autoriai žino, ką nori pasakyti, turi visiems suprantamą tikslą ir nesirengia daug metų trypčioti vienoje vietoje.

Jie kurs lengvą, neįpareigojantį ir žaismingą nuotykių filmą pagal žinomą temą. Naujumo siekiantys kūrėjai tvirtai tiki, kad “Tadas Blinda” bus žiūroviškas kinas, suprantamas skirtingų kartų atstovams. Jie ketina sukurti absoliučiai kitą epochinį filmą, remdamiesi tais pačiais mylimais personažais, pažįstamu istoriniu laikotarpiu ir R.Šavelio knygos motyvais.

“Mes taikomės į visiškai kitą ir platesnę auditoriją, bet neabejojame, kad senojo klasikinio filmo gerbėjai tikrai atras, ką pamatyti. Dauguma jaunųjų Lietuvos žiūrovų žino svieto lygintojo vardą, bet nematė originalaus “Tado Blindos” ir net neskaitė knygos”, – tvirtina prodiuseris Ž.Naujokas.

Nenutiražuoti veidai

Už kadro dirbančių kūrėjų pasitikėjimas savo jėgomis ir akivaizdus žinojimas, kokių rezultatų siekiama, persismelkia ir aktorių atrankos procedūrose. Antrajam pilno metražo filmui besiruošiantis D.Ulvydas vaidmenų atlikėjus rinkosi netradiciniu ir neįtikėtinai įdomiu metodu. Jis neprašė organizuoti bandomųjų filmavimų ir scenarijaus skaitymų. Skambindamas pageidaujamam kandidatui su konkrečiu siūlymu, režisierius jau žinojo, kad šis žmogus tinka vaidmeniui. Bet prieš tai Donatas ilgai žiūrinėjo į nuotraukas, tyrinėjo aktorių veido bruožus, analizavo išvaizdą ir mėgino prisiminti, kokiuose filmuose jie vaidino. Daugiau nei pusė aktorių buvo atrinkti prieš jiems išsiunčiant scenarijų.

“Svarbiausia buvo rasti, kuris atlikėjas tinka konkrečiam vaidmeniui. Mes norėjome parodyti žmonėms kitus veidus, nei jie kasdien mato grįžę namo ir įsijungę televizorių. Manau, kad beveik niekur neapsirikome”, – atskleidžia D.Ulvydas.

Vienas atrankos kriterijų, kad jie nebūtų vaidinę TV serialuose. Bet tai toli gražu nereiškia, kad tie aktoriai yra blogi. Tiesiog juos per dažnai rodo. Aktorių buvo ieškoma pagal amplua, tinkamumą personažo charakteriui ir reklaminį potencialą, nes filmui reikėjo populiarių vardų, kurie galėtų sudominti auditoriją. “Mes nusprendėme suteikti galimybę žmonėms, kurie sulaukė savo vaidmens. Lietuvoje turime daug aktorių, kurie principingai neskubėjo į TV serialus, kantriai laukė momento ir persipildė alkiu vaidinti”, – paaiškino D.Ulvydas.

Kaip vieną malonių atradimų režisierius mini Mykolą Vildžiūną, kuris baigė aktorinį, bet dažniau pats režisavo įvairiausius projektus. Jis labai mažai vaidino kine ir dažniau rodėsi reklaminiuose klipuose. Kai aktorių atrankos specialistė atnešė Mykolo nuotrauką, režisierius iš karto pamatė nulietą spalvingą neigiamą personažą. Šiam jaunuoliui teks vaidinti rusams parsidavusį ir keršto apakintą lenkų kilmės žiauruolį Janeką Razumovskį, aršiausią Tado priešą dvikovose ir kirstynėse.

Net du trečdaliai aktorių į “Tado Blindos” komandą pateko vien todėl, kad tinka vaidinti tam tikrą personažą. Visi jie buvo atrinkti iš vienintelio įmanomo kandidato ir neturėjo kitų konkurentų. Pavyzdžiui, Dainius Kazlauskas atėjo į susitikimą ir pats pastebėjo, kad lentoje šalia moteriškus sijonus rausiančio įžūlaus intriganto Edmundo vardo jau užklijuota jo nuotrauka.

“Jeigu aš čia kabu, vadinasi, jūs mane matote atliekantį šį vaidmenį ir nesirenkate iš 17 kandidatų”, – prisiminė garsaus aktoriaus pirmąją reakciją “Tado Blindos” režisierius ir prodiuseris. Padlaižio Edmundo nuotaikas perteikianti šelmiškai įžūli šypsena portretinėje nuotraukoje išduoda, kad šarmingas niekšingos prigimties personažas labai patinka pačiam Dainiui.

Scenarijus su braškių padažu

D.Ulvydas filmo gamybą prilygina gardaus skanėsto kepimui. “Jeigu kepi braškių pyragą ir sakai, kad jis bus kitoks, vis tiek įdedi braškę ir kitų patikrintų sudedamųjų dalių. Pas mus taip pat yra žinomų aktorių-braškių. Daugeliui jų išsiunčiau scenarijų net nesusitikęs, nes buvau įsitikinęs, kad šie žmonės puikiai susitvarkys su užduotimis. Perskaitę medžiagą, jie spinduliavo dar didesniu noru vaidinti ir motyvacija dalyvauti naujos legendos kūrimo procese. Be stipraus scenarijaus bent pusės aktorių nebūtume prisikvietę”, – konstatuoja režisierius, paminėdamas Vytauto Petkevičiaus, Jokūbo Bareikio, D.Kazlausko, Sakalo Uždavinio, Andriaus Kaniavos pavardes.

Pirmąją scenarijaus versiją parašė Sigitas Parulskis, bet paskui vadeles perėmė talentingasis J.Banys, prisidėjęs prie komedijų “Zero” ir “Zero II” bei animuotos meninės dokumentikos “Vabzdžių dresuotojas” gimimo. Jam teko tris kartus iš esmės perrašyti siužetines linijas, priderinti žaismingai šmaikščius dialogus prie XIX amžiaus laikmečio tradicijų ir daryti daugybę adaptacijų, t.y. kai vaidmenims būdavo pasirenkami konkretūs atlikėjai ir personažų charakterius reikėdavo priderinti prie aktoriaus savybių. Įdomiausia, kad patys aktoriai nebijojo pateikti pastabų dėl neaiškių vietų ir dalydavosi patarimais, kurie epizodai labiausiai kliūva.

Vieną galutinių scenarijaus versijų peržiūrėjo profesionalūs konsultantai iš Vokietijos, populiariai vadinami “scenarijų gydytojais”. Jie pateikė filmo “Tadas Blinda: pradžia” recenziją ir aštuonių puslapių analizę su pastabomis, siūlomais pakeitimais, rekomenduojamais patarimais dėl charakterių motyvacijos ir siužeto plėtojimo. Vokiečių specialistai patvirtino, kad J.Banio scenarijus atitinka visus kino aritmetikos reikalavimus. “Mes labai pasitikrinome, kaip sekėsi užrašyti savo idėjas, todėl gavę išsamią analizę atsipūtėme”, – komentuoja D.Ulvydas.

Mama ir duktė

Filmui tepasiekus parengiamąją stadiją, svarbiu konsultantu dirbo Donato mokytojas Antanas Šurna. Lietuviško kino veteranas padėjo tinkamai suprasti aktorinius išgyvenimus scenarijuje. Jis perskaitydavo konkrečią sceną ir pasakydavo režisieriui pastabas, ką jaučia, kaip supranta personažo poelgius, ką galima pakeisti ir kaip reikėtų pataisyti vieną ar kitą momentą. Sėkmingas bendradarbiavimas ir abipusis supratimas baigėsi netikėtai maloniu rezultatu – A.Šurna pats apsisprendė suvaidinti rusiškai kalbantį poručiką Snegiriovą, atjojantį malšinti sukilimo ir įsitikinantį, kad Tadas Blinda su tokiu vardu tik sau bėdos prisidarys.

Žavingoji Agnė Ditkovskytė buvo atrinkta pirmuoju bandymu iš vienintelės kandidatės, bet galutinį žodį tarė tik perskaičiusi scenarijų. Maskvoje gyvenanti ir karjeros laiptais Rusijoje sėkmingai kopianti mergina atsakingai kaupiasi debiutui Lietuvoje. Režisierius papildomai ketina išnaudoti ir mažiau girdėtą Agnės talentą dainuoti. Planuojama, kad ši aktorė įrašys vieną arba dvi dainas garso takeliui.

Kad filmas turi galingą potencialą, įrodė ir aktorės Tatjanos Liutajevos susidomėjimas patologiškai neištikimos žmonos Konstancijos vaidmeniu, kuriam režisierius buvo numatęs kelias kandidates ir galiausiai rinkosi pagal dviejų personažių tarpusavio panašumo kriterijų. Ji apsisprendė pasirodyti filme visai ne tam, kad vaidintų kartu su dukterimi, o dėl gero ir įdomaus scenarijaus.

Filmo autoriai pripažįsta, kad “Tadas Blinda” bus vyriškas kinas su gausybe stipriosios lyties personažų. Bet abi pagrindinės filmo moterys T.Liutajeva ir A.Ditkovskytė atliks labai reikšmingus vaidmenis ir gaus daug ekraninio laiko savo natūralioms grožybėms ir gebėjimui improvizuoti, patekus į dviprasmiškas komiškas situacijas, pademonstruoti.

“Agnė yra lyg neatkimštas butelis. Tikėtina, kad jis geras, nes atsivežtas iš toli. Bet tikrojo skonio dar nežinome, kol neparagavome”, – intriguoja režisierius. Gražiausiai “Tado Blindos” vilioklei scenarijuje numatyta gana daug veiklos su romantiškais nukrypimais, jodinėjimais ir akrobatiniais triukais, o kai kurie seksualesni ir aistringesni epizodai reikalaus ne tik aktorės drąsos. Ne mažesnę intrigą kaitina, kaip susigros karštasis T.Liutajevos ir D.Kazlausko duetas, kuriam J.Banys pripaišė ugningai erotizuotų fantazijų.

Komandinis solidarumas

Ž.Naujokas pabrėžia, kad visi aktoriai atėjo pas “Tadą Blindą” ne dėl pinigų. Jie yra pasiryžę dirbti už nedidelį atlygį ir taip paremti lietuvišką kiną. Filmo autoriai tai vadina solidarumu ir neslepia, kad visi aktoriai gaus panašaus dydžio minimalius honorarus.

Įdomu tai, kad ne visi aktoriai pozityviai sutiko žinią apie Tado Blindos žygį į komercinį kino repertuarą. 90 proc. kalbintų kandidatų priėmė siūlymus, o kai kurie kiti iš karto atsisakė net neperskaitę scenarijaus, atvirai piktinosi sumanymu ir net ironizavo, esą kitas žingsnis turėtų būti filmas apie Henriką Daktarą. “Kiek žmonių, tiek nuomonių. Ačiū Dievui, kad sulaukėme neigiamų reakcijų, nes nieko nėra blogiau už aklą pataikavimą”, – džiaugiasi D.Ulvydas.
Nepalaikantys projekto balsai argumentuoja, kad vėją keliantys jaunosios kartos kūrėjai sugadins mūsų kino klasiką.

Bet galime atsukti laiką atgal ir panagrinėti, kiek metų turėjo originalaus “Tado Blindos” ir “Velnio nuotakos” autoriai. Dabar klasika vadinamus filmus taip pat sukūrė gana jauni aktoriai ir režisieriai, kuriems buvo po trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Pavyzdžiui, Tadą Blindą vaidinusiam Vytautui Tomkui filmo premjeros metu buvo 32-eji, o Vaiva Mainelytė skaičiavo 24-uosius gyvenimo metus.

Panašaus stiliaus holivudiniuose perdirbiniuose scenaristai stengiasi suplanuoti vadinamuosius “cameo” pasirodymus ir bent vienai minutei įvesti į veiksmą senuosius aktorius ar į dialogus sąmoningai įmesti kultines frazes. Tačiau naujai atgimusio “Tado Blindos” žiūrovai nepamatys V.Tomkaus ir V.Mainelytės. “Norėdami išlikti ištikimi filmui ir jo siužetui, neradome, kaip galėtume panaudoti legendinius aktorius. Nenorėjome kviesti jų vien dėl pavardžių ir kelių žodžių, nors ir turėjome minčių pagerbti veteranus, buvome su jais susitikę”, – aiškina Ž.Naujokas.

Visiškai slaptas inkognito

Svieto lygintojas Tadas Blinda ir R.Šavelio knyga daugeliui Lietuvos piliečių – pažįstamas prekės ženklas. Bet šiuolaikinio “Tado Blindos” kūrėjai apsisprendė susukti visiškai naują filmą be jokių asociacijų į senąją klasiką. Naujasis Tado Blindos veidas buvo atrinktas vienas pirmųjų, dar 2009-ųjų rudenį. Tačiau iki šiol prodiuseris sąmoningai nenori atskleisti to laimingojo pavardės ir žada paskelbti sensacingą naujieną gegužės pabaigoje. Taip siekiama apsaugoti iš gatvės pasikviestą žmogų nuo pernelyg didelio spaudos dėmesio, kuriuo jis bus neabejotinai apgaubtas, pateks į populiariausių žurnalų viršelius ir turės tempti sunkiausią filmo vežimą.

Scenarijuje apsibrėžę personažo charakterį ir išvaizdos bruožus, filmo autoriai pagrindinio vaidmens atlikėją rinkosi pagal ikonų principą. Iš pradžių D.Ulvydas išsirinko visuomenei pažįstamus veidus, galinčius privilioti žiūrovą ir dvi valandas išlaikyti jo dėmesį. Režisierius akylai stebėjo populiarių Holivudo aktorių ir Lietuvos garsenybių veidus, traukiančius žmonių žvilgsnius, mėgino pastebėti panašumus ir išanalizuoti konkrečius bruožus. Kodėl žmonėms patinka Bradas Pittas ar Modestas Pitrėnas? Išsami nuotraukų analizė leido suprasti, kad jie turi kažką herojiško.

Pagal populiarių veidų anatomijos studijas Donatas su kolegomis susikūrė Tado Blindos ikoną – tarsi policijos fotorobotą. Tik tada prasidėjo tinkamiausio aktoriaus paieškos pagal nusipieštą vaizdą ir nusistatytus kriterijus atitinkančių žinomų Lietuvos žmonių nuotraukų peržiūra.

“Mums buvo svarbus ne tik pats žmogus, kuris galės įkūnyti Tadą Blindą, bet ir jo asmeninės bei moralinės savybės. Ieškojome žmogaus, kuris pats būtų Blinda sieloje ir pasirenkamose vertybėse. Po ilgų diskusijų ir aptarimų nusprendėme susitikti su vieninteliu ir pirmuoju pasirinktu kandidatu. Šiandien jis tebėra Blinda. Be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo verdiktu”, – neatskleisdamas didžiausios paslapties paaiškina D.Ulvydas.

Pasirinktas paslaptingasis Tadas Blinda nuo pat rudens aktyviai sportuoja, stiprina fizinę formą ir mokosi jodinėti, bet neskuba girtis visiems iš eilės. Dėl šio vaidmens jis savanoriškai atsisakė kvietimo dalyvauti viename TV projektų. Apie jo asmenybę kol kas informuoti tik kartu vaidinsiantys ir be reikalo nekalbantys kolegos, kurie ypač pozityviai priėmė režisieriaus, scenarijaus autoriaus ir prodiuserio reikšmingiausią komandinį sprendimą.

Daugiau nei 3 mln. Lt biudžetą dėliojančiame filme Tadą Blindą vaidins Lietuvos pramogų pasaulyje gerai žinoma asmenybė, atitinkanti visus reikiamus kriterijus. Šis žmogus jau dabar turi gana daug gerbėjų ir komercinį potencialą užtvirtinantį vardą. Tai protingai apgalvotas, labai drąsus ir teisingas sprendimas, kuris išprovokuos Lietuvoje daug diskusijų ir daugeliui primins režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sprendimą pagrindiniam spektaklio “Hamletas” vaidmeniui pasikviesti dainininką, muzikantą ir aktorių Andrių Mamontovą.

Ar dabar bent nutuokiate, kas jis toks – jaunasis Tadas Blinda?