Paskaičius p. Aušros Lėkos straipsnį pretenzingu pavadinimu „Ar be lietuviškų kabučių gali būti tikras lietuvis?“ (žr. Veidas, 2016, Nr. 31, p. 14–17), pirmiausia kyla mintis, kad vargu ar rastume lietuvių kultūros istorijoje dalyką, dėl kurio būtų tiek ginčijamasi, kaip dėl mūsų bendrinės kalbos tvarkybos. Nebent šalia jos galėtume gretinti politiką ar mediciną: čia taip pat gausu įvairiausio plauko specialistų, sprendžiančių šių sričių problemas.

Jau pačioje bendrinės kalbos pradžioje, kai 1883 m. ėmusi eiti „Aušra“ apsisprendė vadovautis vakarų aukštaičių zanavykų ir kapsų šnektomis, pasigirdo tuo nepatenkintų balsų. Vis dėlto daugiausia nesutarimų yra kėlę įvairūs rašybos tobulinimai. Antai užteko Jonui Jablonskiui 1893 m. „Varpe“ pasiūlyti vartoti ilgiesiems balsiams žymėti raides y ir ū, kai netrukus tame pačiame „Varpe“ slapyvardžiu Sk-dra (Skiedra) prisidengęs gydytojas Mikalojus Kuprevičius (1864–1932) šoko įrodinėti, jog tų raidžių lietuvių rašybai nereikią. Taip prasidėjo iki šios dienos tebesitęsiantys ginčai, kurios raidės vartotinos, kurios ne. Tų ginčų esmę labai apibendrintai tiktų nusakyti taip: ar reikia stengtis, kad raidės kuo tiksliau (kiek tai įmanoma) žymėtų garsus, ar tas tikslumas gali būti minimalus?

Šią dilemą yra sprendę ne tik kalbos mokslo profanai, bet ir didieji mūsų kalbininkai J. Jablonskis su Kazimieru Būga. Pavyzdžiui, K. Būga siūlė fonetiškai rašyti žodžius pjauti, spjauti, bjaurus, bet iš kilmės – augštas, sluogsnis. O štai J. Jablonskis, sekdamas šiokia tokia tradicija, nepaisė tarimo ir teikė piauti, spiauti, biaurus, bet, paneigęs kilminį pagrindą, rašė fonetiškai aukštas, sluoksnis. Tokių skirtumų abiejų kalbininkų darbuose esama ir daugiau. O jų ypač daug rastume nekalbininkų projektuose, „lengvinančiuose“ nežmoniškai sunkią, jų nuomone, lietuvių rašybą. Ryžtingiausiai puolė jos lengvinti tarybų Rusijoje po 1920 m. susimetę lietuviai ir nelietuviai komunistai. Daugumas jų neturėjo nė pradinio mokslo, bet, leisdami Maskvoje „Priekalą“ (1931–1938) ir Minske „Raudonąjį artoją“ (1927–1937), revoliucingai atsisakė net skirti ilguosius ir trumpuosius balsius. Tokių rašybos „revoliucionierių“ vienas kitas rasdavosi ir Lietuvoje. Pagaliau kalbos fonetikos ir grafikos ryšio neigimo pavyzdys yra dabar įteisintas svetimvardžių rašymas originaliąja forma.

Nevertinantys fonetikos ir grafikos sąsajų kalbos „lengvintojai“ gana anksti ėmė atakuoti nosines raides ą, ę, į ir ų. 1901 m. pradžioje išeina bene dešimtį ar daugiau metų trukusius ieškojimus apibendrinanti Petro Kriaušaičio (J. Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“. Netrukus „Varpe“ pasirodo nuo 1899 m. Nr. 6 tapusio jo redaktoriumi gydytojo Juozo Bagdono (1866–1956) didelis straipsnis, kuriame griežtai kritikuotos tikros ir netikros gramatikėlės klaidos. Be kitų, kritikos autorius kėlė abejonių dėl teikimo vartoti nosines raides. J. Jablonskis kitais metais „Varpe“ atsakė į priekaištus straipsniu „Dar kartą apie mūsų rašybą“. Čia kiek pasiaiškino, kodėl pavartotos ir vartotinos tos keturios raidės (žr. J. Jablonskio Raštai. Tomas III. Kalbos dalykai. – Kaunas. 1934. – P. 26–28).

Nosinių raidžių vartojimo istorija ilga ir gana sudėtinga. Tad, nejausdami reikalo čia ją nagrinėti, iš karto einame prie minėto p. Aušros Lėkos straipsnio, kuris kaip tik prasideda skyreliu „Iššūkis penktokui: „žabąla“ ir kiti 27 „verkiantys“ veiksmažodžiai“. Pati antraštėlė suponuoja mintį, kad penktokėlio sugebėjimas ar nesugebėjimas išmokti tuos veiksmažodžius, turi lemti nosinių raidžių likimą. Nuostabu, kad ir pati autorė, ryždamasi nagrinėti rašybos dalykus, skėsčioja rankomis dėl jų rašybos: „O kaip paaiškinti, kodėl šie veiksmažodžiai esamajame laike graudinasi – be nosinių neapsieina, bet puikiai apsieina bet kuria kita forma ar bet kuriuo kitu laiku.“

Norėčiau kiek plačiau pakalbėti apie skirtingo rašymo motyvus. Mažai kam negirdėta, kad nosinės raidės žymi ilguosius balsius, kurie yra kilę iš tam tikrose pozicijose suvienbalsėjusių dvigarsių an, en, in, un. Šios kilmės balsiai ą ir ę visada tariami ilgi: šąla, šąlame, šąlate; skęsta, skęstame, skęstate. Jie ilgi tariami ir nekirčiuoti: šąlu, skęstu. Tuo tarpu žodžių, kurių šaknyse balsiai a ir e ilgesni tik dėl to, kad jie turi tvirtagalį kirtį, pavyzdžiui, šalo, šalau, šalai ar neša, nešu, nešiau, o nekirčiuoti tariami kaip paprasti trumpieji, nosinių raidžių neturi. Tas pats skiemenų skirtumas galioja ir kitiems veiksmažodžiams ir kitoms kalbos dalims. Žodį ąžuolas rašome su nosine, o žodį asilas – be nosinės. Beje, žinau atvejį, kai studentas, pasidavęs ilgumo impulsui, ir čia parašęs ą!

Šis skirtingo rašymo motyvas negalioja, kai veiksmažodžių esamojo laiko šaknyse yra buvę dvigarsiai in ir un, susidarę iš šaknies trumpojo balsio ir intarpo n (prieš p ir b variantas m), pvz.: birti, byra (iš binra), biro, sužiurti sužiūra (iš sužiunra), sužiuro. Čia kirčio poveikio nėra. Tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti ar tiek kilę iš in , un, tiek iš prigimties ilgi balsiai šaknyje tariami ilgi: krypti, krypsta, krypo ir liūsti, liūsta, liūdo. Tačiau kitais atvejais raidės į ir ų paliktos: drįsti, drįsta, drįso, skųsti. Kaip čia nutiko, kad atsirado tokia išimtis nerašyti nosinių veiksmažodžių esamajame laike, kur pagal bendrąją taisyklę iš kilmės rašytinos?

1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ J. Jablonskis ir šiuose veiksmažodžiuose kartu su šąla, gęsta rašė šįla, bįra, bųva, žųva (žr. J. Jablonskis. Rinktiniai raštai. I tomas. – Vilnius, 1957. – P. 133–134. Bet plg. p. 131–132). Taip jis kartu su Kazimieru Būga rašė, iki abu po karo grįžo į Lietuvą. 1918 m. vasarą J. Jablonskis, iš Voronežo parvažiavęs į Vilnių, čia rado Pirmojo pasaulinio karo metais likusių Lietuvių mokslo draugijos narių (P. Klimo, A. Smetonos ir kt.) išleistuose lietuviškų mokyklų vadovėliuose rašybos naujovių. Tarp jų ypač į akis krito tie esamojo laiko veiksmažodžiai, kurių šaknyse vietoj nosinių į ir ų buvo rašoma y ir ū. Tuo nenuoseklumu rašomosios kalbos tėvas nebuvo patenkintas, bet nešoko savo mokinių taisyti: susitaikė dėl šventos ramybės su naujove. 1920 m. rudenį į Kauną parvykęs K. Būga taip pat nebuvo „reforma“ patenkintas, bet ir jis susitaikė su vilniškių „nelogišku“ sprendimu.

Ką mes galėtume dėl to vilniškių „nelogiškumo“ sakyti? Kalbos moksle, o ypač praktikoje, negali būti absoliutaus nuoseklumo ir logiškumo. Čia tam tikrų teisių turi ir praktiškumas. Todėl kategoriškai reikėtų atmesti siūlymą panaikinti nosinių raidžių vartojimą tiek apskritai visoje rašyboje, tiek minimų 28 veiksmažodžių esamajame laike, kol laikomės principo skirti trumpuosius ir ilguosius balsius, kol ilgiesiems balsiams a ir e, kilusiems iš dvigarsių an ir un, neturime kitų priemonių žymėti. Tačiau visai pateisinamos raidės y ir ū vietoj „logiškųjų“ į ir ų.

Minimo straipsnio autorė netiksli, kai rašo: „Beje, nosinių šaknyje siūlyta atsisakyti dar 1933 m. rašybos ir skyrybos projekte“. Kalbamasis „Rašybos reformos projektas“ paskelbtas „Židinio“ žurnale (1933, Nr. 5–6, p. 499–516), taip pat pakartotas leidinyje: A. Salys. Raštai. I. Bendrinė kalba. – Roma, 1979 m. P. 46–65. Tame projekte siūlyta apskritai nevartoti nosinių raidžių ir raidės y: jos pakeistinos raidėmis su viršuj rašomais brūkšneliais. Tada susidarytų keturios poros: trumpiesiems balsiams skirtos raidės a, e, i ir u. Šalia jų ilguosius balsius, iki šiol žymimus raidėmis su nosinėmis ir y bei ū, būtų pakeistos raidėmis su brūkšneliais, kaip daroma latvių kalboje. Tačiau ilgieji balsiai a ir e, kurie pailgėję tik dėl tvirtagalio kirčio, pagal šį projektą rašomi taip, kaip ir pagal jablonskinę rašybą – paprastai, be brūkšnelių. Tad liktų šāla ir šalo, skēsta ir neša. Penktokėlis ir vėl nežinotų, o mokytoja nemokėtų paaiškinti, kodėl vienodai tariami balsiai rašomi skirtingai.

Man pačiam nežinomas ir straipsnyje paminėtas faktas: „Prezidentas Antanas Smetona neapsikentęs sudarė rašybos reikalų komisiją. Joje buvo autoritetų autoritetai – kalbininkai Pranas Skardžius, Antanas Salys, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas. Jie siūlė atsisakyti nosinių šaknyje [...]“. Nei prieš karą, nei dabar kalbininkai P. Skardžius ir A. Salys, kad ir būdami iš tikrųjų žymūs lietuvių kalbos darbininkai – mokslininkai ir praktikai, mažai kam buvo „autoritetų autoritetai“. Neteko girdėti, kad prezidentas A. Smetona būtų viešai kišęsis į ginčus dėl rašybos ir steigęs kokias komisijas. Tuo tarpu įmanoma pateikti duomenų, kad kaip tik prezidento iniciatyva buvo palaidotas 1933 m. „Rašybos projektas“. Tą darbą atliko švietimo ministras Juozas Tonkūnas 1936 m. sausio 11 d. aplinkraščiu, įpareigojusiu visas švietimo ministerijai pavaldžias įstaigas ir toliau laikytis J. Jablonskio 1922 m. gramatikoje nustatytos rašybos. Šis aplinkraštis atsirado ne be prezidento žinios ir pritarimo.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į straipsnyje minimą tariamą smerkiamųjų žodžių reabilitavimą kalbininkės Zitos Alaunienės straipsnyje „Kalbos klaidos“ (Dialogas, 2013 12 19, p. 5). Straipsnyje pateikiama jos nuomonė, kad „kalbininkai kartais išties persistengia“ taisydami žodžius. Iš pateiktų gausių „persistengimų“ pasirinkti du: puikus „vakarietiškas“ žodis šnapsas ir (pridėčiau – ne mažiau vakarietiškas) žodis pampersai. Tik bėda, kad visas Z. Alaunienės straipsnis su visais „reabilituojamais“ žodžiais iš tikrųjų rodo jos ironišką požiūrį į barbarizmų beatodairišką legalizavimą. Gaila, kad ši ironija nebuvo pastebėta, nors straipsnyje „rekomenduojama“ grįžti prie zapalkų ar švėbelių, kai su „apgailestavimu“ užsimenama apie išnykusius žodžius klemeris, klemka, rinštokas, špykėrė, zupė, šlebė, šliobenkė… Belieka pasakyti: „O šventas naivume!“ Toks naivumas, kad šaipokišką neigimą kas palaikytų teigimu ir pasinaudotų kaip svariu argumentu savo teiginiui patvirtinti, vertas nuostabos.

Pagarbiai,

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas

****

Savo komentarus, laiškus ir pastabas kviečiame siųsti el. paštu evaldas.labanauskas@veidas.lt. Ačiū.

Shutterstock

Nesėkmė. Vienintelio privalomojo mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šiemet neišlaikė beveik dešimtadalis abiturientų – palyginti su ankstesniais metais, rekordiškai daug. Atrodo, kad dėl tokio masinio lengvesnį egzaminą laikiusiųjų susikirtimo nekalta nei Salomėja Nėris, nei kiti privalomi egzamine pasiūlyti autoriai, nei ta vienintelė rašinio užduotis. Jei neskiri e ir ė raidžių, nebelieka ir ko kaltinti.

„Man atrodo, nėra taip buvę, – nutęsia Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Petras Gedvilas, paklaustas, ar pamena metus, kai tokia dalis abiturientų būtų neišlaikę gerokai lengvesnio nei valstybinis – mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. – Intuityviai sakyčiau, kad priežastis yra raštingumas. Jis prastėja – tai besikartojanti tendencija.“

Žinoma, apie tolydžio prastėjantį mokinių ir visos visuomenės raštingumą kalbama nebe pirmus metus, tačiau šiemet, bent jau sprendžiant apie jo mastą iš mokyklinio egzamino rezultatų, šuolis didžiulis. „Jis turėjo ateiti“, – pritaria Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas.

Nors išsamesnių studijų apie raštingumo pokyčius stinga, patys pedagogai, kasdien matantys, kaip mokiniai reiškia mintis ir popieriuje, ir žodžiu, sako, kad kalbinė raiška formuojasi pagal interneto, socialinių tinklų turinį, kuriame nėra jokių taisyklių.

Iš mokinių rašto darbų nosinės raidės dingsta net vienaskaitos galininko linksnyje, šiaip jau netrumpinami žodžiai pameta galūnes, balsės „e“ ir „ė“ mokiniams atrodo vienodos, nors didžioji dalis šių taisyklių pradedama kalti dar pradinėse klasėse.

„Tos klaidos kartojasi. Pavyzdžiui, būtojo kartinio laiko dalyvyje vietoje „ę“ rašoma arba „a“ su minkštumo ženklu, arba „e“, bet be nosinės. Prasti reikalai su skyryba – mokiniai neskiria šalutinių sakinių. Na, o po raštingumo rikiuojasi stiliaus klaidos: nederinama linksniais, giminėmis, moteriškoji giminė tame pačiame sakinyje staiga tampa vyriškąja ir t.t. Jau kelinti metai, kai už rašybą ir skyrybą mokiniai surenka nulius, geriausiu atveju – vieną tašką“, – „išmanųjį“ mokinių žodyną toliau pildo lituanistas M.Bučinskas.

Tendenciją, kad klaidų kasmet vis daugėja, iliustruoja ir kalbininko doc. Broniaus Dobrovolskio atliktas eksperimentas: 2013 m. kai kurių Lietuvos gimnazijų devintokai gavo tą patį diktanto tekstą, kokį prieš 21 metus, 1992 m., rašė devintokai, šiandien esantys maždaug tokio pat amžiaus kaip dabartinių gimnazistų tėvai. Per šią gimnazistų kartą rašybos klaidų vidurkis padidėjo dvigubai – nuo 3,53 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Atrodytų, pagerinti rašymo įgūdžius būtų galima pamokose skiriant daugiau diktantų, atidžiau kartojant rašybos ir skyrybos taisykles. Bėda ta, kad besirengiantiems egzaminams vyresnių klasių mokiniams raštingumo pamokų oficialiai nėra – visos taisyklės turėjo būti išmoktos iki 10 klasės. Nepaisant tokio liberalaus požiūrio, egzamino vertinimo instrukcijoje pabrėžiama: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir visuomenės interesą, kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos kasmet bus griežtinamos.“

„11–12 klasėje pagal programą nėra nė vienos raštingumo, gramatikos pamokos. Laikomasi nuostatos, kad iki 10 klasės mokiniai viską turėjo išmokti puikiai. 11–12 klasėje mokytojai nebent gali dienyne įrašyti vieną pamokos temą, o mokytis visai ką kita. Tą jie ir daro. Bet tokia situacija yra nenormali. Tikrai turime mažaraščių vaikų, be to, mažai tikėtina, kad šešiolikmečiam paaugliui pavyktų užkrauti atsakomybę būti sąmoningam ir iki 10 klasės išmokti visą gramatiką. Žinoma, jis gali susigriebti būdamas vienuoliktokas, bet tokių dalykų išmokti per tą trumpą laiką nėra galimybių“, – apie beveik nelegalų gramatikos mokymą pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Nors smunkantis raštingumas – ne naujiena, anksčiau nepasitaikė, kad kone dešimtadaliui abiturientų nepasisektų pirmuoju bandymu išlaikyti mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Per trejus metus neišlaikiusiųjų dalis procentais išaugo daugiau kaip dvigubai – nuo 3,7 proc. 2013 m. iki 8,5 proc. šiemet. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė pabrėžia, kad tiksliausia lyginti būtent pastarųjų trejų metų rezultatus, kai egzamino struktūra buvo vienoda ir gimtosios bei valstybinės kalbos egzaminai tapo vienu bendru egzaminu.

Beje, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, kurį galima pasirinkti laikyti mokyklinį ar sudėtingesnį valstybinį, yra vienintelis privalomas norint gauti brandos atestatą. Vadinasi, daugiau kaip tūkstančio abiturientų 12 metų mokymosi ar mokymo įrodymas pakibo ant plauko: jei vėl nieko nepešę jie grįš iš pakartotinės egzaminų sesijos, į karštąją kėdę teks sėsti kitąmet.

„Ką žmogui reiškia šeima?“, „Kodėl svarbu turėti viltį?“ – tokiais klausimais šiemet mokyklinio egzamino užduotys kvietė samprotauti abiturientus. Jie galėjo pasirinkti vieną iš literatūrinio rašinio temų: apie moters vaidmenį lietuvių literatūros kūriniuose arba pareigos sampratą Lietuvos literatūroje. Taigi šiemet nieko ypatinga, kas galėtų lemti prastesnius rezultatus, neįvyko. Egzaminas toks pat, privalomi jo autoriai žinomi iš bendrosios programos bendrojo kurso, pagal kurį mokosi pasirinkusieji laikyti mokyklinį egzaminą, abiturientų darbus vertina tie patys savivaldybės į vertinimo komisiją sukviesti pedagogai.

Maža to, kad galėtų laikyti šį privalomąjį egzaminą, iki tol abiturientai turi būti išlaikę kalbėjimo įskaitą žodžiu ir turėti patenkinamą šio dalyko įvertinimą. Vadinasi, prie egzamino prileisti turėtų būti tik turintys šansų jį išlaikyti: pramokę rašyti ir reikšti mintis.

Lituanistas M.Bučinskas priduria, kad neišlaikyti kalbėjimo įskaitos praktiškai yra tik vienas būdas – joje nedalyvauti. Mokiniai nusiperka jos kalbas internete, retas mokytojas liepia perrašyti pačiam, o išmokti šią kalbą mintinai per mėnesį geba net ir silpniausi mokiniai. O teigiamas dalyko pažymys uždirbamas už įvairius atsiskaitymus, aktyvumą pamokoje. Tad tokia dviejų laiptelių kartelė užtikrina, kad egzaminą laiko ne visai nemokytini kandidatai.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lituanistas P.Gedvilas atvirai kalba ir apie krepšelių svertą: mokyklos stengiasi išlaikyti mokinius iki pat paskutinio skambučio, nes, silpnesniems mokiniams išėjus į profesines mokyklas arba pasitraukus iš švietimo sistemos po pagrindinės mokyklos, jos prarastų tų mokinių krepšelio lėšas.

Tad ką reikia padaryti, kad susikirstum šiame egzamine? Pagal vertinimo kriterijus rašinys nevertinamas tada, kai parašyta mažiau nei pusė reikalaujamos apimties (mažiau kaip 200 žodžių), rašinys parašytas ne ta tema ar neanalizuojamas nė vienas iš trijų nurodomų autorių. S.Vingelienė pabrėžia, kad taškus egzaminui išlaikyti mokiniai renka už turinį, kalbos taisyklingumą, teksto raišką ir formalųjį vientisumą. Kad išlaikytum mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, šiemet, kaip ir pernai, reikėjo surinkti 27 proc. visų užduoties taškų – aštuonis iš 30 galimų.

„Didžiausia problema – nulis taškų už rašybą ar skyrybą, vidutiniškai surenkami du taškai už stilių ir dar nedidelę dalį galima susigraibyti už temą, problemą, argumentavimą. Tad jei daug rašybos, skyrybos klaidų, nėra kaip surinkti tų aštuonių taškų“, – kuklius abiturientų egzamino krepšelius pasveria M.Bučinskas.

Visų „Veido“ kalbintų pedagogų teigimu, svarbiausia egzamino darbe remtis bent vienu iš privalomų autorių. M.Bučinskas tokią sąlygą vadina skaudžia ir sako, kad, nors mokinys pelno daugiau taškų vertinant kitas sritis, bet autorių pamini abstrakčiai, tik jo pavardę, neanalizuoja jo kūrinio, jo egzamino darbas gali būti nevertinamas. „Tai gali būti atsakymas, kodėl mokiniai neišlaiko egzamino. Nepamini autoriaus. Neskaitymas lemia labai daug“, – apibendrina Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogas.

Šiuo pagrindinio reikalavimo – remtis bent vienu privalomu autoriumi pagrįstumu abejoja ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė R.Dilienė. Ji svarsto, kad egzaminui besirengiantis mokinys turi „atspėti“ autorių, o gavęs temą savo rašinį „pritempinėti“ prie temos ir to autoriaus kūrybos. Beje, egzamino temas parenka literatūrologai, o abiturientai egzamine lyg ir turėtų samprotauti apie gyvenimą, bet užduotis ir vertinimo kriterijai juos nubloškia narstyti meninio literatūrinio pasaulio.

„O jei supainioji autorius, gauni absoliutų nulį. Galiu papasakoti pavyzdį iš praktikos. Ankstesniais metais jau apeliacinėje komisijoje gavome taisyti šimtuko vertą valstybinio egzamino darbą. Tai buvo fantastiškas rašinys, be jokių klaidų. Tačiau mokinys ar mokinė Jurgį Savickį supainiojo su Jurgiu Kunčinu ir parašė: J.Savickio „Tūloje“. Deja, autoriai supainioti, nulis taškų, ir jokios apeliacijos nepadeda. Normaliai žiūrint tai yra nenormalu. Ką mes tikriname?“ – apie egzamino metodikos netobulumą pasakoja Marijampolės lituanistė.

Ji tęsia, kad svetur vargiai rastume taip sukomponuotą privalomą atsiskaitymą. Pavyzdžiui, Škotijoje taip pat rašomas samprotavimo ar literatūrinis rašinys, tačiau jo apimtis – gerokai mažesnė. „Ten mokinys gali pasirinkti turbūt iš kokių trisdešimties autorių. Pasirinkimas plačiausias, koks tik gali būti, ir niekas „negaudo“, kad kažką supainiojai“, – pabrėžia pedagogė.

O štai Lietuvoje bendrojo kurso programoje yra per 20 privalomų autorių, išplėstinio – per 30 privalomų, o egzamine nurodomi trys, iš kurių bent vienu privaloma remtis.

„O kur dar autoriai, kurių nėra egzamino programoje, bet jie vertingi ir privalomi ne kaip laikysiančiam egzaminą abiturientui, bet kaip žmogui – Šekspyras, Getė? Silpnesni abiturientai namie neskaito, todėl įsimena tiek autorių ir kūrinių, kiek analizuojama pamokoje. Patys vaikai pripažįsta, kad išmoko šešis pagrindinius, bet daugiau nesimokys, nes neišmoks“, – komentuoja M.Bučinskas.

Kaip anksčiau rašė „Veidas“, labiausiai per brandos egzaminų istoriją keistas ir perkeistas buvo būtent vienintelis privalomasis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000 m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, tada atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau – interpretacija arba rašinys, tada testas buvo panaikintas, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, dar vėliau panaikintas teksto suvokimas.

Nepaisant šitiek turinio ir formos pokyčių, nuolatinio egzamino gludinimo, atrodo, kad tobulos atsiskaitymo formos vis dėlto nebuvo išrasta.

„Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas, kad abiturientas gautų brandos atestatą. Pagal visus europinius dokumentus, privalomas gali būti tik kalbos egzaminas. Tačiau Lietuvoje šiuos reikalavimus pavyko apeiti sujungus kalbą ir literatūrą, tad šis brandos egzaminas tapo lietuvių kalbos ir literatūros. Galima sakyti, ką nori, bet literatūra yra menas. Niekur pasaulyje menų egzaminas nėra privalomas“, – paaiškina R.Dilienė.

Filosofinis, sociologinis, psichologinis – šiais aspektais mokiniai turėtų nagrinėti programinių autorių kūrinius, kuriais privalomai remdamiesi jie kurpia savo rašto darbą egzamine. Atrodytų, puiku: rašinyje jie gali pademonstruoti savo apsiskaitymą, minties gylį, raštingumą, vaizdingą kalbą, problemos formulavimą ir t.t., juk gramatikos testu tokio plataus išmanymo nepatikrinsi. Akivaizdu, bet neįtikėtina – šių dalykų jie vargiai mokosi pamokose. Ypač tokios temos tolimos silpnesniems, mažiau skaitantiems mokiniams, kurie pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą mokytis bendruoju kursu ir laiko paprastesnį – mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

„Pati tema prašo samprotauti, kas yra šeima ir t.t., tačiau bet koks samprotavimas yra filosofija, kurios „mokyklinukas“, pasirinkęs laikyti mokyklinį egzaminą, nesimoko. Jis gali atsakyti į testo klausimą, kaip jis tai supranta. Bet plėtoti, pilstyti, ieškoti problemos, kuri, beje, turi būti, nors rašinio tema ir neprobleminė, norint surinkti daugiau taškų, jis negali. Vertinimo kriterijus – tema, problema. Bet iš kur vaikui žinoti, kad jis rašinyje turi kelti problemą, jei vadovėlyje to nėra. Ir tokių nerašytų reikalavimų yra daug“, – komentuoja lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Nebe pirmi metai, kai ši Marijampolės lituanistė neturi mokinių, laikančių mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Visi jos mokomi abiturientai renkasi laikyti valstybinį egzaminą. Kaip ji juos parengia loteriją primenančiam egzaminui? Vadovėlių, metodinės medžiagos, kaip pasirengti egzaminui, kaip parašyti egzamino užduoties rašinį, parsiveža iš Škotijos, Anglijos, nes pas mus jos tiesiog nėra. O bandymai kurti nuorodas į egzamino užduotį tik prasideda.

„Koks tai žanras, jei apie jį nėra nė puslapio vadovėlyje? Nėra teorijos, aprobuotų pavyzdžių, padedančių pasirengti tokiai egzamino užduočiai. Aš naudoju anglakalbius gimtosios kalbos vadovėlius. Ten parodyta, kaip atrodo žemiausio lygmens rašinys, ir rašoma: „jei norite pasiekti aukštesnį nei C ar D lygmenį, turėtumėte rašyti taip:…“ Ir pateikiamas tas pats teksto fragmentas, bet jau kitaip parašytas. Visur nurodomi pavyzdžiai, ugdomi tam tikri gebėjimai, pavyzdžiui, „šis jūsų gebėjimas egzamine bus tikrinamas maždaug tokiais klausimais“, kad vaikas atpažintų, kur ir kada jis to mokėsi“, – anglakalbius vadovėlius cituoja R.Dilienė.

Gabija Sabaliauskaitė

"Veido" archyvas

Trečiadienį rengiamas lietuvių kalbos egzaminas, kuris privalomas visiems mokyklą baigiantiems abiturientams.

Trečiadienį šį egzaminą laikys ir tie, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji, ir tautinių mažumų atstovai, kurie lietuvių kalbos mokosi kaip valstybinės.

Iš viso lietuvių kalbos egzaminą laikys daugiau kaip 48 tūkst. abiturientų ir anksčiau mokyklas baigusių asmenų, iš kurių beveik 45 tūkst. laikys lietuvių gimtosios kalbos egzaminą.

Laikantieji šį egzaminą jau anksčiau turėjo pasirinkti – spręs mokyklinio ar valstybinio egzamino užduotis.

Mokyklas baigiantieji ir anksčiau baigusieji keturis gegužės šeštadienius jau laikė valstybinius vokiečių, rusų, anglų ir prancūzų kalbų egzaminus.

Pagrindinė brandos egzaminų sesija vyks iki birželio vidurio, po to bus rengiama pakartotinė sesija.

Brandos atestatui gauti mokiniai ir buvę mokiniai privalo išlaikyti du brandos egzaminus, tarp jų – privalomą lietuvių kalbos.

Norintieji stoti į kolegiją turi būti išlaikę du valstybinius egzaminus, o universitetą – tris. Priėmimui į profesines mokyklas pakanka mokyklinio brandos lietuvių kalbos egzamino.

Mokytojai ir dėstytojai pastebi, kad SMS žinučių ir interneto poveikis skurdina jaunimo kalbą, todėl visuomeninių iniciatyvų puoselėti gimtąją kalbą matyti daugiau. Įdomių renginių vyks ir  vasario 21 dieną minimos Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga.

Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė tvirtina, kad mokinius veikia bendras kultūros laukas visuomenėje. “Jaučiamas bendravimo per internetą ir trumpųjų SMS žinučių poveikis vaikų kalbai. Kurti rišlų, sklandų, argumentuotą tekstą mūsų vaikams nėra lengva ir paprasta”, – tvirtina specialistė.

Kad jaunimo sugebėjimai prastėja, atskleidžia ir tarptautinių tyrimų duomenys. Pasak tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo, 2009 metais aukščiausią lygmenį pasiekė 2,9 proc. Lietuvos penkiolikmečių, o 2006 m. tokių buvo 4,4 proc.

Siekiant skatinti mokinius elektroninėje terpėje vartoti lietuviškus rašmenis ir taisyklingą lietuvių kalbą, visą šią savaitę, nuo vasario 21 iki vasario 25 d., vyks konkursas mokiniams “Švari kalba – švari galva”.

“Mokiniai konkursines lietuvių kalbos užduotis atliks specialiai konkursui sukurtoje svetainėje www.lituanika.lt, iš anksto joje užsiregistravę. Tai jie darys visi kartu savo mokyklų kompiuterių klasėse”, – pasakojo konkurso iniciatorius, kalbinių technologijų plėtojimu užsiimančios bendrovės “Tilde IT” direktorius Vaclovas Pranskūnas.

Tuo tarpu Lietuvių kalbos instituto Lituanistikos židinys ir “Biuro pasaulis” pirmą kartą organizuoja dailyraščio konkursą. Iki vasario 16 d. į lietuvių kalbos institutą suplaukė tūkstančiai laiškų, parašytų ranka – konkurso dalyviai turėjo užrašyti ranka organizatorių nurodytą tekstą.

O kovo mėnesį 25–27 dienomis Lietuvoje vyks jau antroji Lietuvų kalbos ir literatūros olimpiada  – šiais metais joje dalyvaus ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniai.

Kaip informavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kol kas neaišku, ar šiemet vyks Nacionalinis diktantas.

Lietuvių kalbos plėtrai informacinėje visuomenėje skirtą 39,5 mln. litų ES paramą Vyriausybė nutarė skirti kitiems tikslams.

Vyriausybės atstovai teigia iš lietuvių kalbos puoselėjimo informacinėse technologijose pasigedę praktinės naudos, rašo “Lietuvos rytas”.

“Paramos iš lietuvių kalbos puoselėtojų niekas neatims. Tačiau projektai turi būti ne teoriniai pasvarstymai, o pritaikyti vartotojams. Turi būti sukurti konkretūs produktai, iš kurių visiems būtų naudos”, – teigė Vyriausybės vicekancleris Giedrius Kazakevičius.

Pasak jo, žadėti 39,5 mln. litų metami į bendrą 100 mln. litų aruodą, skirtą paslaugoms perkelti į elektroninę erdvę.

Vicekancleris jau kreipėsi į Informacinės visuomenės plėtros komitetą (IVPK) prie Vyriausybės su reikalavimu ieškoti galimybių, kad būtų suteikta nauja parama.

Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės manymu, visi projektai, kurie galėjo būti finansuojami ES lėšomis, būtų buvę pritaikyti vartotojams. Tai – elektroniniai žodynai, vertimo mašinos, kalbos atpažinimo programos.

“Tai – skandalinga situacija. Aš negaliu patikėti, kad tokį sprendimą priėmė mūsų Vyriausybė, kuri skelbia remianti kalbos puoselėjimą. Valdžia kerta esminę šaką”, – sakė J.Zabarskaitė.

Nelietuviškose mokyklose turėtų būti daugiau pamokų valstybine kalba, mano Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nariai.

“Pareikšta Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) nuomonė, kad mokyklose, kur yra mokoma valstybinė kalba, per mažai yra dalykų, mokomų lietuvių kalba”, – penktadienį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete pristatydama metinę VLKK ataskaitą teigė komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.

2009-ųjų metų veiklos ataskaitoje teigiama, kad būtina minėtose mokyklose pereiti bent jau prie Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymo lietuvių kalba, pavyzdžiui, taikant dalyko ir kalbos integruoto mokymo metodą.

Esą daugumoje mokyklų, kuriose pamokos dėstomos ne valstybine kalba, tiek mokiniai, tiek mokytojai atskiriami nuo lietuviškai kalbančios Lietuvos visuomenės ir neskatinami mokytis valstybinės kalbos.

Kalbininkų nuomone, taip pat būtina, kad visų Lietuvos mokyklų abiturientai laikytų vienodą lietuvių kalbos egzaminą. Šiuo metu moksleiviai gali laikyti gimtosios arba valstybinės lietuvių kalbos egzaminus.