Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovės Jolantos Droždz įžvalgos turi tvirtą pagrindą – ką tik baigtą tyrimą apie Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto galimybes.

– Žinodami, kad jūsų vadovaujamas skyrius naudojasi įvairaus lygmens duomenimis, analizuoja juos įvairiais pjūviais, panagrinėkime savaip populiarią temą – pieno ūkio ir pieno produktų gamybos sektoriaus perspektyvas.

– Šis sektorius labai jautrus ekonominės aplinkos pokyčiams. Lietuvos pieno sektorius pasauliniu mastu iš tiesų užima gerą poziciją, turi potencialo ją stiprinti ir plėtoti, tačiau neapsieisime be tam tikrų veiksmų, žingsnių, kurie turėtų būti vykdomi atsižvelgiant į pasaulines tendencijas.

Lietuva – maža šalis ir, palyginti su kitų šalių gamybos apimtimis, mes atrodome tikrai smulkūs. Reikėtų ieškoti partnerių kitose šalyse, sujungti savo pajėgumus bendriems veiksmams, kad įgautume svaresnę poziciją. Pavyzdžiui, jungtis su kitomis Baltijos šalimis arba ieškoti bendradarbiavimo galimybių su Lenkijos pieno produktų gamintojais. Reikėtų atskirų tyrimų siekiant išsiaiškinti, su kuriomis šalimis tokį bendradarbiavimą būtų tikslinga plėtoti.

Pasaulinė rinka yra tokia, kad iškovotas pozicijas prarasti labai paprasta. Kartais ieškant produkcijos realizavimo rinkų susiduriama su pertekliniais tarptautinės prekybos reikalavimais, kurie dirbtinai sukuriami, kad būtų apsaugotos tam tikros rinkos.

Savas pozicijas reikėtų stiprinti plėtojant bendradarbiavimą tarptautiniu mastu. Reikalingas ir tų veiksmų koordinavimas šalies viduje. Reikėtų daug dėmesio skirti mūsų šalies, mūsų produktų tarptautinio įvaizdžio kūrimui ir populiarinimui.

Vyksta daug diskusijų dėl naujų dvišalių prekybos susitarimų tarp ES ir kitų pasaulio šalių ar šalių blokų. Pagrindinės jų – tai Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartis, taip pat ES sutartis su Lotynų Amerikos prekybos bloku „Mercosur“, kuris apima Argentiną, Braziliją, Paragvajų, Urugvajų ir Venesuelą. Pastarosios sutartys gali turėti didelės įtakos ES žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui. Tai gali paveikti ir mėsos, ir pieno sektorių.

– Tarptautinio įvaizdžio kūrimu Lietuvoje daugiausia užsiima valstybė.

– Yra ir ES teikiamų galimybių, kurių Lietuva iki galo neišnaudoja. Tai lietuviškų produktų populiarinimas pasauliniu mastu, ypač trečiosiose šalyse. ES skiria pinigų įėjimui į naują rinką ir produktų populiarinimui. LAEI atliko tyrimą dėl šios programos įgyvendinimo Lietuvoje ir nustatė, kodėl ji nepopuliari tarp Lietuvos eksportuotojų.

Kiekvienas mūsų gamintojas nori populiarinti savo prekės ženklą, o ES programa to neleidžia. Ji skirta tam tikrų produktų, pavyzdžiui, pieno produktų, vartojimui skatinti. Reklamuojamas tam tikras bendrinis pavadinimas, praktiškai idėja „gerti pieną sveiką“ be įmonių skiriamųjų ženklų. Ir tai mūsų gamintojams nelabai tinka. Dėl to šia programa naudojamasi vangiai.

LAEI taip pat atliko tyrimą dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto perspektyvų pasirašius TTIP. Pieno ir mėsos produktų eksportuotojai nurodė galimybes plėsti eksporto apimtis JAV rinkoje ir pasiūlyti ten didesnės pridėtinės vertės produktų. JAV numatomas ir perdirbtų augalininkystės produktų eksporto proveržis. Toks turėtų būti tikslas šalies lygmeniu – pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produktų eksporto, kai kalbama apie visą žemės ūkio ir maisto produktų eksportą.

Po stojimo į ES Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sparčiai didėjo. Šiuo metu ryškiai matomi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūros pokyčiai žaliavinių produktų eksporto naudai, o tai nėra gerai nei žemės ūkio sektoriui, nei visos šalies ekonomikai.

– Ar iš Lietuvos bus eksportuojama daugiau žaliavų?

– Tai šiuo metu vyksta ir, kaip sakiau, tai nėra teigiamas procesas. ES parama netiesiogiai veikia ir eksporto struktūrą. Mokėdami ūkininkams tiesiogines išmokas už plotus mes skatiname juos specializuotis augalininkystės srityje, gaminti atitinkamą produkciją. Taip didinamos grūdų eksporto apimtys.

Reikėtų žengti dar vieną žingsnį tausojant savo žemės išteklius. Eksporto apimtys didėja, visi džiaugiasi, tačiau yra eikvojami šalies ištekliai. Laiko klausimas, kada jie išseks. Kalbama apie žemės potencialą. Kol kas Lietuva neturi rimtų gamtosaugos problemų, galime džiaugtis palankiu klimatu ir turėtume augalininkystės srityje žengti kitą žingsnį – pereiti prie perdirbtų produktų eksporto. Gyvulininkystės produktų eksporto srityje be kooperacijos ir bendradarbiavimo tarp eksportuotojų mažai šaliai sunku verstis pasaulinėje rinkoje.

Nuo 2015 m. įsigalioję ES žalinimo reikalavimai gali pristabdyti gamtinių išteklių eikvojimo procesą. Privalu užtikrinti sėjomainą, turi būti auginami azotą kaupiantys augalai, išsaugotas daugiamečių pievų ir ganyklų plotas ir kt. Taigi tam tikri saugikliai jau sudėti.

Galiu priminti Kazachstano atvejį. Ši šalis – pasaulinio lygio grūdų eksportuotoja, garsėjanti aukšta grūdų kokybe. Daugybę metų šalyje buvo auginama monokultūra, ir tam tikri regionai jau yra visiškai nualinti. Kazachstano vadovybė imasi tam tikrų veiksmų, kad būtų atkurtas turėtas potencialas, bet tai nėra taip paprasta.

– TTIP sutartis turi gana daug oponentų. Tarp jų ir išrinktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas. Kokia tos sutarties nauda, o kokia žala?

– Tai sunkus klausimas. Derybos vyksta už uždarų durų. Nėra pateikta visų oficialių dokumentų ir tai palieka vietos spekuliacijoms. Kur tie sutarties pavojai glūdi, kol kas niekas tiksliai nepasakys, o gali tik numanyti arba prognozuoti.

Tarp JAV ir ES yra tam tikrų kokybės reikalavimų skirtumų žemės ūkio ir maisto produktų srityje, dėl to daugiausia ir nuogąstaujama. Nors ES viešai deklaruoja, kad bendroje rinkoje galiojančių produktų kokybės reikalavimų nekeis, visuomenės atstovai kelia šią problemą.

JAV turi stiprų mėsos sektorių, bendradarbiauja su Lotynų Amerika, todėl yra erdvės didėti mėsos produktų eksporto mastams iš JAV į ES, o tai didins vidaus konkurenciją ES rinkoje. Atlikome analizę, paremtą gravitacijos modeliu, kur įvertinama šalių perkamoji galia, gyventojų skaičius, atstumas tarp šalių ir kt. Šiuo pagrindu bandyta prognozuoti žemės ūkio ir maisto produktų eksporto srautus iš JAV į ES. Buvo bandoma nustatyti, į kurias ES šalis keliautų didžiausi produkcijos kiekiai iš JAV.

Modelis parodė, kad patraukliausios JAV maisto produktams yra didžiosios ES šalys narės. Jų perkamoji galia didesnė, tačiau jos pačios savaime turi didelį potencialą. Taip atsirastų tarsi šalutinis efektas, kai ES senosiose šalyse narėse susidaręs perteklius turėtų kažkur pasiskirstyti – išstumtų vietinę produkciją. Pagal šį modelį Lietuva nėra ta šalis, kuri būtų labai patraukli, pajėgi įpirkti brangią amerikietišką produkciją. Dėl to didelių srautų pokyčių nenumatoma. Bet, kaip minėjau, gali būti šalutinis efektas, kai perteklinė ES produkcija keliautų į mūsų šalį ir taip didėtų konkurencija vidaus rinkoje.

Tačiau TTIP sutarties sąlygos nežinomos, todėl konkretus poveikis gali išryškėti tik tada, kai jau bus sutarta dėl galutinių prekybos taisyklių. Čia nekalbama apie muitus, nes muitai išsprendžia tik labai mažą dalį visų problemų. Čia kalbama apie kokybinius reikalavimus, ginčų sprendimo mechanizmus, patekimo į rinką tvarką ir kt.

– Jūs užsiminėte apie muitus. Lietuvos galimybės nustatyti muitus dabar smarkiai apmažėjusios.

– Nuo 2004 m. Lietuva perėmė visą ES prekybos politiką – nuostatus, muitus, taisykles, kokybinius reikalavimus ir kt. Kiekviena ES valstybė derybose gali pareikšti savo nuomonę ir savo poziciją dėl tam tikrų sektorių: kurie yra jautrūs tiems pokyčiams, kuriuos reikėtų saugoti ir pan. Tą patį darėme vykstant deryboms dėl TTIP. Buvo pateiktas Lietuvai svarbių produktų sąrašas. Tą nuomonę Žemės ūkio ministerijos atstovai pateikė Europos Komisijai. Kiek bus atsižvelgta į minėtus pasiūlymus – Komisijos prerogatyva. EK analizuoja, ar sektorius, ar atskiri produktai tikrai yra reikšmingi ES mastu.

Lietuva savo prekybos politikoje atskirų priemonių priimti negali. Ką mes iš tikrųjų galime padaryti? Galime populiarinti savo valstybę. Galime populiarinti savo išskirtinumą. Pavyzdžiui, mūsų aplinka nėra tiek užteršta, kiek kitose pasaulio šalyse. Mes gausiai nenaudojame cheminių trąšų ir kitokių priemonių.

Visa tai reikėtų išnaudoti populiarinant produktus, atėjusius iš švaraus ES regiono. Tarkime, vien Šveicarijos sūrių paminėjimas sukelia konkrečių asociacijų. Tai kažką pasako: karvės ganosi kalnų pievose – ten gaivu, gražu ir t.t.

Pozityvaus Lietuvos įvaizdžio pasauliniu mastu šiek tiek stokojama. Tokio įvaizdžio kūrimas ir plėtra pareikalautų pastangų. Iš pradžių nebūtų lengva paaiškinti, kur ta Lietuva yra. Reikėtų plėtoti santykius su lietuvių bendruomenėmis tose šalyse, kur jų esama. Tai yra pirmas ir, galima sakyti pagrindinis žingsnis.

Kitas pavyzdys. Jeigu mes norime plėtoti eksportą į Kiniją, turime žinoti, kad visa Lietuva plušėdama vien Kinijai nepatenkins visos Kinijos paklausos. Tas pats pasakytina apie visas dideles rinkas, į kurias orientuojamės. Tarkime, JAV mes turėtume pasirinkti regioną – kokią nors valstiją, kur Lietuvos bendruomenė didžiausia, už to kabintis ir sukurti pagrindą tolesnei plėtrai. Tada pamažu plėstis toliau. O mes norime visko iškart ir daug.

Veiklos laisvės nebuvimas prekybos politikoje nereiškia, kad mes turime priimti iš aukščiau nuleistas sąlygas. Mes išties turime aktyviai reikšti savo nuomonę, aktyviai atstovauti šaliai svarbiems sektoriams. Tai būtų Žemės ūkio ministerijos prerogatyva. Vykti į tarptautinius renginius, dalyvauti juose reiškia visą laiką priminti apie save. Kiekvieno žemės ūkio subsektoriaus situacija skirtinga ir kiekvienu atveju būtinos skirtingos priemonės. Gyvulininkystės sektoriaus situacija skiriasi Vakarų ir Rytų Europoje, nes pastaroji buvo orientuota į Rusijos rinką, kuri nuo 2014 m. vidurio užsidarė.

– Kaip sankcijos Rusijai ir atsakomosios Rusijos sankcijos veikia Lietuvos rinką ir kokios numatomos perspektyvos?

– Tai opus politinis klausimas. Mano nuomone, embargą ES žemės ūkio ir maisto produktams Rusija stengsis pratęsti kuo ilgiau. Mūsų institutas dalyvauja tarptautiniame projekte su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalimis. Aktyviai stebime procesus NVS šalių žemės ūkyje, atliekame ekspertines apklausas. Rusija siekia pakeisti importą savo nacionaline produkcija ir šiuo metu tam yra daromos didžiulės investicijos. Jeigu draudimas įvežti ES produktus būtų atšauktas, atsirastų labai didelis klaustukas dėl Rusijos planų įgyvendinimo.

Lietuvos orientacija į Rusiją buvo labai stipri. Embargo įvedimas mūsų eksportuotojams buvo kaip šaltas dušas, nes nuo pat įstojimo į ES turime tris tradicines eksporto rinkas – Latviją, Vokietiją ir Rusiją. Keitėsi kitų prekybos partnerių svarba, bet Rusija visuomet buvo pirmoje vietoje.

Pagal turimus duomenis, gavę šalto dušo eksportuotojai sėkmingai persiorientavo. Ir iš tikrųjų šitas procesas turėtų išeiti į naudą Lietuvos eksportuotojams. Pagaliau pajudėjo eksporto diversifikavimo procesai. Tai nebuvo lengvas uždavinys. Eksportuotojai buvo pastatyti prieš faktą, kito pasirinkimo neturėjo. Tie rodikliai, kuriuos per pastaruosius dvejus metus pasiekė eksportuotojai, tai, kiek naujų rinkų jie atvėrė, rodo jų potencialą ir ryžtą.

Diversifikacijos procesas, t.y. eksporto įvairinimas geografiniu požiūriu, vertinamas teigiamai, nes taip paskirstoma rizika, įveikiama priklausomybė nuo vienos rinkos.

– Kokia yra pigių lenkiškų maisto produktų paslaptis?

– Mastas, gamybos proceso organizavimas, logistiniai aspektai ir ne paskutinėje vietoje lankstus valiutos kursas. Kitas dalykas – lenkų investicijos buvo labai tikslingos. Jie labai stengėsi, kad tam tikra specializacija būtų vykdoma konkrečiame regione. Važiuojate per Lenkiją ir matote, kad ten vienoje teritorijoje vien sodai ir uogynai, kitoje teritorijoje – vien šiltnamiai, trečioje – vien gyvulių fermos. Jiems tai leidžia užtikrinti kooperaciją dėl logistikos – transportavimo, produktų surinkimo vienoje vietoje. Taip mažinamos gamybos sąnaudos. Tai yra Lenkijos privalumas.

– Ar, palyginti su Lenkija, mūsų investicijos nėra padrikos, chaotiškos?

– Kiekvienam ūkininkui jos yra tikslingos pagal jo poreikius. Valstybės mastu ta parama, kuri nueina žemės ūkio sektoriui, yra išskaidyta. Kiekvienais metais turime labai daug diskusijų dėl susietosios paramos – tokia yra skirta pažeidžiamiems, nykstantiems sektoriams.

Visą laiką bandoma pagrįsti, kad visi sektoriai pas mus nyksta. Užuot parėmę vieną sektorių didesniu mastu, mes remiame visus, bet po truputį. Tokiu atveju nereikia tikėtis teigiamo efekto. Parama tampa tarsi socialine išmoka. Konkretus prioritetas pasimeta tarp interesų gausos.

Žemės ūkio produkcijos apimtyje didėja lyginamasis augalininkystės svoris, kai tuo pat metu gyvulininkystės produkcijos apimčių svoris bendroje gamybos struktūroje mažėja.

Visų sektorių atstovai išsako savo argumentų, kad gautų paramos. Manau, būtent paramos išsibarstymas yra didžiausia kliūtis efektyviai kokio nors sektoriaus plėtrai.

Pagrindinis paramos gavėjų tikslas – įsisavinti pinigus, o ne juos investuoti į technologijas, inovacijas. Mūsų skyriui teko dirbti su investiciniais projektais, jų vertinimu. Tai, ką mūsų ūkininkai vadina inovacija – naujo traktoriaus ar kombaino pirkimas, Vakarų Europoje toli gražu nėra inovacija. Ten inovacija laikomi tam tikras gamybos procesas arba naujo produkto įvedimas į rinką.

Taigi inovacijos Lietuvoje ir Vakarų Europoje – visiškai skirtingi dalykai. Tačiau tokios buvo taisyklės – leidžiama tai, kas nedraudžiama. Buvo idėja ir dėl kolektyvinio mašinų naudojimo. Tai savotiški kooperatyvai. Techniką galima išsinuomoti pagal poreikį ir panaudojus grąžinti į vietą. Technika tokiu atveju išnaudojama daug efektyviau.

Dabar mes matome tik ūkininkų konkurenciją – kuris galingesnį traktorių ar kombainą nusipirks. Šalutinis efektas – tiesioginės išmokos nukeliauja į kitus sektorius. Parama ne visa panaudojama žemės ūkyje. Kaip minėjau, parama yra pajamų palaikymo priemonė. Daugelis stambių ūkininkų jau pajėgūs išsilaikyti patys. Tai jiems yra papildoma parama, kuri nukeliauja į kitus sektorius – transporto, turizmo ir kt.

Tiesioginių išmokų, kaip pajamų palaikymo priemonės, reikšmė labai svarbi. Išmokų tikslas socialinis – išlaikyti žmogų kaimo vietovėje. Jeigu žmogus kaime neišsilaiko, negali užsidirbti maistui sau ir savo šeimai, mes turime duoti jam kitą užsiėmimą, kitą pajamų šaltinį. Turime kalbėti apie horizontalią, sektorinę diversifikaciją. Ar yra sektorių, kurie galėtų priimti tą atsilaisvinusią darbo jėgą, kad ekonomika būtų efektyvi? Deja, šito mes negalime pasiūlyti.

Žemės ūkio darbas sunkus. Tai sunki veikla, nėra taip paprasta išgyventi iš mažo ar vidutinio ūkio. Patiems mažiausiems ūkiams tiesioginės išmokos turėjo lemiamos reikšmės. Be tų išmokų emigracija būtų dar didesnė, negu yra dabar. Nebūtų paskatų pasilikti Lietuvoje – ir šiaip jų nėra daug. Tačiau parama didiesiems ūkiams iškreipia tam tikrus procesus.

– Ar mūsų valstybė galėtų ką nors keisti?

– Valstybė buvo įsikišusi, ji nustatė tą prioritetinį ūkį, koks jis turėtų būti. Reikėtų dirbti ir su konkrečiais ūkininkais, išmokyti juos gyventi tomis atšiauriomis sąlygomis. Tikrai ne visiems pakanka žinių ir įgūdžių, kad būtų pasiektas vartotojas. Susikooperavus su kitais galėtų būti vykdoma ir eksporto funkcija. Mūsų institutas vykdo projektą „Kaimas į namus“. Tai platforma, vienijanti bendruomenę, kuri perka iš ūkininkų. Būtent mažesniems ūkiams tai yra produkcijos paskirstymo kanalas.

Tačiau panašūs projektai nėra lemiami veiksniai. Reikalingas priemonių kompleksas, kuris visokeriopai padėtų. Žengiant žingsnis po žingsnio paaiškintų, pamokytų. Žinoma, žvelgdami į investicinę politiką galėtume vaizdžiai pasakyti, kad dabar jau šaukštai po pietų. Aiškių prioritetų nesilaikymas padarė visam sektoriui meškos paslaugą.

Jolanta Droždz

Išsilavinimas:

Mykolo Romerio universiteto magistro diplomas; 2016 m. apsiginta socialinių mokslų daktaro disertacija „Tarptautinės prekybos sąlygų kaita ir jos poveikis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportui“.

Karjera:

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovė. Greta kitų temų skyrius tiria ES tiesioginių išmokų, specialiosios paramos, susietosios paramos poveikį ekonominiams procesams. Analizuojama ES, EBPO šalių žemės ūkio būklė, tarptautinės sutartys ir jų poveikis mūsų šaliai. Skyrius disponuoja tarptautinė žemės ūkio produktų gamybos ir prekybos duomenų baze.

R.Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė įsitikinusi, kad perdėtas dėmesys vien ekonominei žemės ūkio veiklos pusei veda prie žmogiškojo veiksnio nuvertinimo. To pasekmės: prastėjanti demografinė situacija, besitraukianti vidaus rinka ir vangi alternatyvios veiklos kaime plėtra.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Ar paramos nereikėtų visų pirma nukreipti tiems, kurie sunkiai įsitvirtina prekiniame ūkyje, – būtent smulkiesiems ūkininkams?

– Kai kalbame apie paramą smulkiesiems ūkininkams, nepamirškime, kad daugelyje mažų ūkių gy­vena ir dirba pensininkai. Tie vyresnės kartos žmonės – atskira kategorija. Dauguma jų nugyvens gyveni­mus kaip gyveno, ūkininkaus kaip ūkininkavo. Ta­čiau nemažoje dalyje smulkių ūkių galimos permainos. Ir čia yra visokiausių gerų pavyzdžių. Pa­vyz­džiui, vieno hektaro ūkis, kuriame ištisus metus au­gi­namos salotos, gali tapti perspektyviu šeimos verslu. Reikia propaguoti gerus pavyzdžius, remti tokius ūkius, siekti, kad žmonės pasiliktų dirbti ir gyventi kaime.

Jei panagrinėsime investicijas į žemės ūkį 2004–2014 m., matysime, kad stambieji ūkiai turėjo labai daug galimybių įsigyti žemės, o mažieji ūkiai negalėjo konkuruoti žemės rinkoje. Tačiau šiuo metu žemės ūkiui tinkami plotai jau pasidalyti. Smulkūs ūkiai gali konkuruoti kitaip. Panagrinėję standartinės produkcijos rodiklius įvairiose ES valstybėse matysime, kad produkcijos gamyba vienam hektarui mažuose ūkiuose yra gerokai didesnė negu dideliuose. Mažieji ūkiai geriau panaudoja išteklius, pasirinkdami tinkamą specializaciją: sėklininkystę, daržininkystę, gėlininkystę, uogų auginimą, kokio nors galutinio vartojimo produkto gamybą. Pa­vyz­džiui, jeigu ūkininkas turi penkias karves ir parduoda pieną perdirbimo įmonei, jis niekaip neišgyvens be papildomų pajamų.

Jeigu ateina sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jie neretai gali ir padaro.

Jeigu ūkininkas gamina sūrius ir sugeba juos parduoti galutiniam vartotojui, jis gaus visai neblogas pajamas. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas ir Dargužių ūkininkas Valdas Kavaliauskas buvo įsteigę sūrių mokyklą, kurioje mokė apie 70 Lietuvos ūkininkų. Buvo tam tikra parama iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Dabar V.Kavaliauskas turi privačią mokyklą, ir vietų joje mažiau nei norinčiųjų mokytis.

Žinoma, propaguojant gerus pavyzdžius negalima orientuoti, kad visi gamintų tą patį, nes taip skatinama perprodukcija, galiausiai paklausa krinta, o produkto kaina sumažėja.

– Kokios permainos šalies žemės ūkyje ryškiausios?

– Kalbant apie specializaciją reikia pasakyti, kad nuo gyvulininkystės pajudėjome prie augalininkystės. Maždaug pusė ūkių užsiima augalininkyste, didesnė jų dalis – javų ūkiai. Rizikos valdymo požiūriu siaurai specializuoti javų ūkiai yra silpna grandis. Tai labai rizikingi ūkiai, kurie labai priklauso nuo paramos, grūdų kainų ir klimatinių sąlygų. Kiti ūkiai diferencijuoja veiklą, gamina įvairius produktus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkiai iš pieno produkcijos gauna apie 50 proc. pajamų, o javų ūkiai iš pagrindinės veiklos gauna 80–90 proc. pajamų.

Kodėl susiformavo posūkis į javų sektorių? Nuo 2007 m. buvo įdiegtas naujas tiesioginės paramos mo­delis, imta mokėti tiesiog už hektarų skaičių, nepriklausomai nuo to, ką ūkininkas gamina. Ūkininkas ar kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas,  nusipirkęs papildomą žemės sklypą, iškart pasididina gaunamų išmokų mastą. Pasinaudojęs parama įsigyja našios žemės ūkio technikos. Dėl to ūkyje sumažėja darbo jėgos poreikis. Skaičiavimai rodo, kad javininkystės versle, palyginti su kitomis veiklomis, reikia mažiausiai darbo ir kapitalo, skaičiuojant ha žemės ūkio naudmenų.

Taigi nuo 2007 m. mūsų ūkio specializacija gražiai nuvingiavo augalininkystės link. O Lietuva iki šiol buvo gyvulininkystės kraštas. Gyvulininkystė – gerokai darbui imlesnis ir daugiau žinių reikalaujantis verslas. Tokios Lietuvos gamtines sąlygas labiau atitinkančios žemės ūkio veiklos tradicijos buvo kuriamos tarpukariu.

– Kaip šios tendencijos paveikė kaimo visuomenę?

– Didėjant ūkių apsirūpinimui našia žemės ūkio technika, žemės ūkyje mažėja užimtumas. Pa­sta­ruo­ju metu procesas stabilizavosi, užimtumas žemės ūkyje dabar siekia apie 10 proc.

Keletą metų kaime mažėja gyventojų, nes trūksta alternatyvių veiklų, žmonės neturi kur įsidarbinti. Vienas iš sėkmingų alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo vietovėse pavyzdžių yra turizmo sektorius, prie kurio plėtojimo Lietuvoje prisidėjo ir miesto gyventojai. Ne tik ūkininkai, bet ir miestiečiai, turintys žemės, registravosi kaip ūkininkai, panaudojo savo santaupas kaimo turizmo sodyboms steigti. Atsirado papildomų darbo vietų kaimo žmonėms ir galimybė vietiniams ūkininkams parduoti turistams ūkiuose pagamintą produkciją.

Alternatyvios žemės ūkiui veiklos yra labai svarbios siekiant išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, kad paslaugų ekonomikoje gyventojas svarbus ne vien kaip gamintojas, bet ir kaip vartotojas. Jei nėra vartotojo, tu negali plėtoti jokių verslų.

– Kokią veiklą galėtų vykdyti mažieji ūkiai?

– Geranoriški patarėjai dažnai sako: tegul mažieji ūkiai traukiasi iš žemės ūkio sektoriaus ir kuria alternatyvų verslą. Aš klausiu: kokį verslą jūs siūlytumėte jiems sukurti? Pasiūlykite kokią nors idėją. Standartinis atsakymas: mums reikėtų pagalvoti.

Įsivaizduokime situaciją, kad žmogus gyvena miestelyje, kuriame 600 gyventojų. Jis turi santaupų ir gali gauti paramą bandomam kurti verslui. Didelė miestelio gyventojų dalis yra pensininkai, todėl darbuotojų trūksta, teks jų ieškoti gretimuose miesteliuose. Gamybai reikalingą žaliavą taip pat reikės atsivežti. Pagamintos produkcijos pirkėjų vietinėje rinkoje mažai, todėl produkciją ir realizuoti reikės kitose rinkose. Logistika sudėtinga ir labai brangi. Ar kaimo gyventojas, išanalizavęs galimybes, kurs kokį nors verslą? Veikiausiai ne.

Dažnai smulkiems ūkiams nepasiseka dėl to, kad jie neįvertina savo turimų išteklių. Šį teiginį galėčiau iliustruoti konkrečiu pavyzdžiui, kurį papasakojo kolega iš Šiaulių universiteto. Jo buvęs studentas nusipirko netoli Šiaulių tris hektarus akmenuotos žemės ir pradėjo dekoratyvinių augalų verslą. Ankstesnis šeimininkas tame sklype bandė bulves auginti, bet derlius buvo menkas. Pamatęs, kad naujojo savininko verslą lydi sėkmė, jis apgailestavo žemės sklypą per pigiai pardavęs, nepagalvojęs, kad šioje žemėje yra tokia gero verslo galimybė.

Europos šalių patirtis rodo, kad tai ne atskiri pavyzdžiai, – dauguma nedidelių ūkių veikia pelningai. Jeigu verslo imasi sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jų veiklą dažniausiai lydi sėkmė. Norint išlaikyti kaimą gyvybingą, Lietuvoje būtina įgyvendinti paramos schemas, kurios leistų mažiems ir vidutiniams ūkiams rasti savo nišą vietos rinkoje, ir sekant senųjų ES šalių pavyzdžiu skatinti tipinių technologijų ir naujų veiklos organizavimo būdų diegimą mažuose ūkiuose.

Nuo to, kaip efektyviai bus pasinaudota tomis paramos schemomis, priklauso socialinis kaimo tvarumas. Nuo to labai priklauso ir migracijos iš kaimo mažinimas.

– Ar įmanoma suvaldyti migraciją ir kitus demografinius rodiklius?

– Lietuvoje per mažai žinoma ES bendrosios žemės ūkio politikos istorija. Viena svarbiausių šios politikos atsiradimo priežasčių – masinis ūkininkų kėlimasis gyventi į miestą. Kaip atsakas į šiuos procesus ir pradėta įgyvendinti bendroji žemės ūkio politika, kuria buvo stengiamasi padidinti kaimo gyventojų pajamas, nes žmonės kaime labai mažai uždirbo, palyginti su miestiečiais, ir palaikyti gyventojų tankumą kaimiškose vietovėse.

Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų išsaugojimas kaimo vietovėse niekada nebuvo svarbus žemės ūkio ir kaimo politikos tikslas. Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio gamybos apimčių didinimo tikslus. Be to, buvo pervertinamas investicijų vaidmuo ir neįvertinama žmogiškųjų išteklių svarba. Viešuose pasisakymuose ir apskritai visuomenės nuomonėje vyrauja du raktiniai žodžiai – investicijos ir eksportas. Į tuos dalykus susitelkiama kaip į svarbiausius tikslus. Tačiau investicijos ir ekspor­tas turėtų būti priemonės tam, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau.

Pagal BVP augimo tempus Lietuva lygiuojasi į ES lyderes, o pagal visus žmogiškųjų išteklių parametrus velkasi gale.

Lietuvai pradėjus gauti ES paramą ūkininkai akcentavo investicijas kaip svarbiausią poreikį. Bet prisipirkus brangių įrenginių ir nevisiškai juos išnaudojant tie įrenginiai pridarys nuostolių. Padidėjęs ilgalaikis turtas išaugina amortizacijos išlaidas, o jeigu pasirenkamas trumpiausias amortizacijos laikotarpis, didėja amortizaciniai atskaitymai, tada mažėja pelnas. Galima netgi nuostolių patirti. Jeigu įvyksta perteklinė kapitalizacija, apskaitoje matome nuostolį. Tai neatitinka viešosios politikos tikslų. Nors parama investicijoms buvo teikiama siekiant padidinti gamybos apimtis, skaičiavimai rodo, kad tuose regionuose, kur labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų, mažėja ir produkcijos gamybos apimtys.

Pamenu, 1995 m. vienas Lietuvos politikas pasakė: „Iš pradžių rūpinsimės ekonomika, paskui socialiniais reikalais.“ Praėjo 20 metų ir matome socialinių veiksnių ignoravimo pasekmes: demografinę duobę, emigraciją, mažų atlyginimų kultūrą ir kitus neigiamus procesus. Ir tik dabar imame suvokti, kokia problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žemės ūkis įdomus tuo, kad didesnė gamybos dalis vyksta namų ūkiuose. Bet jeigu namai lieka tušti?

Kai Europos šalys susivokė, kad gimstamumas negrįžtamai mažėja, buvo atidarytos sienos, imta įsileisti migrantus. Lietuvos verslininkai taip pat sako: sudarykime galimybes Lietuvoje įsidarbinti darbuotojams iš trečiųjų šalių. Tačiau darbo rinkos atvėrimas sukurs integracijos problemų, kurias reikės spręsti mokesčių mokėtojų lėšomis.

– Viešojoje erdvėje netyla pienininkų balsai. Ar pieno sektoriui reikalingas išskirtinis dėmesys?

– Pieno sektorius gauna paramą, tačiau ji neatsveria problemų, kylančių pieno produktų tiekimo grandinėje. Žinome, kad daugelį metų Lietuvos ūkininkai gauna vieną mažiausių supirkimo kainų – apie 30 proc. mažesnę nei ES vidurkis. Kada kai kurie perdirbėjai aiškina, kad mažieji ūkiai – pagrindinė problema, didinanti žaliavos transportavimo sąnaudas, ir reikia juos paskatinti pasitraukti iš rinkos, aš su tokia nuomone nesutinku. Pa­vyzdžiui, Lenkijoje vidutinis pieno ūkis nedaug skiriasi nuo mūsiškio (Lietuvoje beveik šešios karvės, ten dviem karvėm daugiau), bet pieno supirkimo kaina ten gerokai didesnė.

Problema, kurią matau Lietuvos pieno sektoriuje, – mums nepavyksta įdiegti organizacinių inovacijų. Tradicinė kooperacija, kaip mes ją suvokiame, nelabai veikia. Yra labai keistų kooperacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, kelių narių kooperatyvas aptarnauja kelis šimtus pieno gamintojų, bet visas pelnas tenka tik kooperatyvo nariams. Pieno gamintojai ne­gauna dalies pelno, nes jie nėra kooperatyvo na­riai.

Žinoma, yra sėkmingai veikiančių kooperatyvų, yra kooperatyvų, sugebančių užsiimti perdirbimu. Viską lemia žmogiškieji ištekliai – ar žmonės yra sumanūs. Ukmergėje sėkmingas pavyzdys – penkios moterys, jos net kooperatyvo nesukūrė. Kiekviena turi savo ūkį, visos turi bendrą cechą, kuriame po vieną dieną perdirba pieną. Visą produkciją realizuoja kartu – pardavinėja turguje. Šitas modelis labai gerai veikia.

Kalbant apie bendras visam šalies pieno sektoriui problemas tenka pasakyti, kad dalis regionų neturi kitų alternatyvų – tik gyvulininkystę, nes augalininkystei ten netinkama žemė. Be pieno gamybos ir mėsinės galvijininkystės, ten beveik nėra kitų žemės ūkio alternatyvų. Gamybos požiūriu pienininkystė pati sudėtingiausia. Jeigu mes ją sunaikinsime, jai atkurti reikės didžiulių pastangų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.

Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pa­vyks gauti paramos, kuri, po Rusijos em­bargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.

„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.

Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.

Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.

„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdir­bame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.

Kelias grūdų link

Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, da­giau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su ku­riomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – pa­pras­tą matematiką dėsto K.Jankun.

Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perim­ti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti pa­skolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.

„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai su­pirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir sa­m­dyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur su­kasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Ga­p­šys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei lai­kantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Eu­ropos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pa­gal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirb­­ti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek au­ga­lininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės iš­­mokos – vienos mažiausių ES.

„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rin­ką aiš­­kina A.Gapšys.

Mažesnės pajamos

Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie ma­žin­tų derlių kitose valstybėse.

„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du da­lykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pa­sė­liai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama ge­ro derliaus, todėl kainos bus palyginti ma­žos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grū­dų au­gin­tojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.

Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas.

Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendro­vė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie ne­­­­turėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie tu­ri re­zervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.

Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos ma­žiau­sių per keletą metų.

„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip ma­žinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.

Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų su­naudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti per­kamos pigesnės sojos ir kukurūzai.

„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Die­vo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Grūdai paskui naftą

Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pi­gi nafta.

„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kai­nos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pa­grin­diniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Af­rikos vals­tybės, kurios, kai krito energijos iš­teklių kai­na, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiš­kina J.Tal­mantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per ke­letą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rap­­­sų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų ku­liančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.

J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas pra­­šviesėjimo nematyti: laukiama, kad Eu­ro­po­je ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.

„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei per­nai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plo­tai kol kas ne didesni nei ankstesniais me­tais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ ge­neralinis direktorius Karolis Šimas.

Išliks profesionalai

Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, ma­sinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tie­siog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.

„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmen­tuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pig­­davo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mė­siniai galvijai. Šiandien ir šių produktų ga­my­ba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skai­­čiuoja J.Talmantas.

Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį ver­tina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.

„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuo­tų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie po­kyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.

Pieno daugėja

Asociacijos vadovo žodžius patvirtina ma­toma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau ben­­dras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmo­nės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bė­da, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.

Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per di­deli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vie­nam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.

„Kai kainos ypač didelės, žmonės plau­­kioja padebesiais ir investuoja į da­­lykus, kurie nėra verslo dalis. Pa­vyz­džiui, naujus visureigius ar butus Vil­niaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų naš­ta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininkas sa­ko, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie ne­skaičiuodami ima paskolas ir perka tech­niką, bet ne žemę. Vos tik šalia at­siranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.

Iš kitos pusės, kaip sako A.Ma­ci­jaus­kas, mums smogė pieno kvotų naiki­nimas, kai didžiules ir pelningas vi­daus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašes­nis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.

Kviečių perteklius

„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, ku­rie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuos­tolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rin­ka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.

K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grū­dų augintojai: pelningiausi – žieminiai kvie­­­čiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pu­­­­pos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.

Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.

„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai bu­vo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.

Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sun­kumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos iš­tek­lių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtin­ga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių va­liu­tos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.

„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai ne­­gali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris su­silp­­nės, mes susidursime su sunkumais“, – švie­sios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis pri­mena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis lais­­tyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.

Patys kalti?

„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų go­du­mo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, ku­riais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, ku­rios rinka dingo. Dabar parduodame tik ža­lia­vą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Ma­ci­jaus­kas.

Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.

„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anks­ti spręsti.

Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pa­vojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-ai­siais“, – aiškina Jo­nas Jagminas, kooperatyvo „Agroa­ves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.

J.Talmantas sako, kad šiandien paukš­­tininkystės plėtra atsirėmė į lu­bas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūks­ta skerdyklų. Didinant kompleksų pa­jėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.

Paukščių augintojas vardija ir ša­kas, kurios realiai nukentėjo: dėl afriki­nio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai di­­­delę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.

„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tie­siog perdirbėjai tapo monopolinin­kais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia pa­skutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.

A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendro­ji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naiki­nimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mū­sų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Pavojingas eksportas

„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lie­tu­voje praktiškai visą rinką valdo keletas di­džiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.

Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto ats­to­vas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.

Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad vis­­ko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t už­augintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.