Nijolė VALINSKYTĖ, Tomas REICHENBACHAS, Lietuvos banko ekonomistai

Jei pastaruoju metu ruošėtės iš banko ar kitos finansų įstaigos imti būsto paskolą, tikriausiai pastebėjote, kad paskolos suma negali viršyti tam tikro jums nustatyto dydžio, o trukmė – 30 metų. Tikriausiai susimąstėte – kodėl? Ir kuo tai susiję su kartais viešojoje erdvėje girdimu žodžių junginiu „makroprudencinė politika“?

Bankai skolina pamatavę savo veiklos riziką ir atsižvelgę į kiekvieno kliento galimybes bei paskatas laiku grąžinti paskolą. Todėl perkant būstą reikia turėti lėšų pradiniam įnašui, skolos įmokoms mokėti gali būti skiriama tik dalis pajamų, ribojama ir paskolos trukmė. Kita vertus, bankai siekia pelno bei konkuruoja su kitais rinkos dalyviais, o tai „gerais laikais“ gali vesti prie nepamatuoto skolininkų rizikos vertinimo. Tai gali lemti perteklinį kredito ir būsto kainų augimą (būsto kainų burbulų pūtimąsi), po kurio įvykstančios finansų krizės turi didžiulių socialinių kaštų (žmonės netenka darbo, mažėja jų pajamos ir t.t.).

Atsižvelgdamas į šias tendencijas Lietuvos bankas 2011 m. patvirtino Atsakingojo skolinimo nuostatus, apibrėždamas bendrus minimalius standartus, kurių turi laikytis visos kredito įstaigos, teikdamos būsto paskolas Lietuvoje. Jei susidarytų sąlygos per sparčiam būsto kredito augimui, Atsakingojo skolinimo nuostatuose įtvirtinti reikalavimai tampa saugikliu, padedančiu riboti riziką finansų sistemai. Būtent toks finansiniam stabilumui užtikrinti ir sisteminei rizikai mažinti taikomas reguliavimas yra makroprudencinė politika.

2008–2009 m. finansų krizė pasaulį užklupo nepasiruošusį ir atskleidė finansų sektoriaus reguliavimo trūkumus. Anksčiau vyravęs požiūris, kad finansiniam stabilumui pasiekti užtenka atskirų finansų institucijų (mikroprudencinės) priežiūros, nepasiteisino. Buvo prisimintos amerikiečių ekonomisto H.P.Minsky idėjos: dar 1986 m. jis rašė, kad ekonomika savaime yra linkusi į nestabilumą ir tuo galima paaiškinti nuolat pasikartojančias finansų ir ekonomikos krizes. Pasak jo, „ramus“ laikotarpis kaip tik ir gali būti susijęs su disbalansų ekonomikoje augimu (pvz., nekilnojamojo turto burbulų pūtimusi), o krizės yra šių nesubalansuotumų koregavimasis. Vėlesni tyrimai parodė, kad ekonominis nuosmukis būna gerokai didesnis, o atsigavimas – lėtesnis, jei prieš jį buvęs augimas yra susijęs su sparčiu kredito augimu. Kitaip tariant, ekonomikos mokslas ir nesena patirtis rodo, kad vien stebėti ir vertinti, ar finansų sektoriuje nesiformuoja sisteminės rizikos, gali nepakakti. Dideli krizių nuostoliai visuomenei sukuria prielaidas finansinį stabilumą saugoti veikiant aktyviai, t.y. vykdant makroprudencinę politiką.

Už makroprudencinės politikos įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga institucija – Lietuvos bankas. Pagrindinis jos tikslas, įvardytas Lietuvos banko įstatyme, – prisidėti prie visos finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, kad būtų užtikrintas tvarus finansų sektoriaus įnašas į ekonomikos augimą. Šiuo atveju žodis „tvarus“ nėra tik skambi frazė. Tai nusako, kad reikia išvengti nesubalansuotos finansų sektoriaus plėtros, kuri gali paskatinti ekonomikos perkaitimą. Vienas tokių epizodų – itin spartus Lietuvos ekonomikos augimas 2005–2008 m., kai šalies bankus pasiekė pigus užsienio finansavimas, didėjo infliacija ir formavosi nekilnojamojo turto kainų burbulas.

Kad gana platus pagrindinis makroprudencinės politikos tikslas būtų pasiektas, Lietuvos banko išleistoje Makroprudencinės politikos strategijoje apibrėžti konkretesni tarpiniai tikslai. Jais įvardijama, kad turėtų būti siekiama tvarios kredito rinkos raidos (pvz., vengiama įsiskolinimo ne pagal galimybes), ribojamas sisteminės svarbos įstaigų rizikos lygis (pvz., griežčiau reguliuojami itin dideli bankai), ribojama skolinimo koncentracija (pvz., ribojamas dydis, kurį bankas gali paskolinti vienam klientui ar klientų grupei). Taip pat svarbu, kad būtų mažinama finansų įstaigų likvidumo rizika (pvz., ribojamas neatitikimas tarp bankų įsipareigojimų ir turto trukmės) ir stiprinama finansų sektoriaus infrastruktūra (pvz., tobulinamas mokėjimų sistemų veikimas). Kiekvienam iš tarpinių tikslų pasiekti numatytos konkrečios priemonės.

Tam tikrais atvejais taikomos priemonės gali padidinti finansų įstaigų veiklos kaštus, mažinti kreditavimą ar ekonomikos augimą trumpuoju laikotarpiu, tačiau tai turėtų padėti išvengti didelių ekonomikos nuosmukių ateityje. Kaip ir vykdant bet kokią politiką, svarbu, kad jos kaštai būtų pateisinami ilgalaike nauda.

Makroprudencinė politika apima daugelį priemonių, kurios gali būti taikomos siekiant mažinti rizikas konk-rečiose finansų sistemos dalyse, jei šios rizikos kelia grėsmę visam finansiniam stabilumui. Kai kurios priemonės skirtos finansų sistemos atsparumui tam tikroms rizikoms didinti (pvz., papildomi bankų kapitalo reikalavimai), kitos labiau orientuotos į perteklinio gyventojų įsiskolinimo mažinimą (pvz., maksimalaus vidutinės kredito įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimas).

Kad didžioji dalis šių priemonių galėtų būti taikomos, itin svarbu stebėti ir laiku identifikuoti besiformuojančias sistemines rizikas. Nustačius riziką, aktyvuojama tinkamiausia priemonė. Geras aktyviai taikomos mak-roprudencinės politikos pavyzdys yra anticiklinio kapitalo rezervo nustatymo procesas. Lietuvos bankas stebi ir kiekvieną ketvirtį vertina padėtį kredito rinkoje, o pastebėjęs galimą netvarų kredito augimą padidintų kapitalo reikalavimą. Taip siekiama, kad bankai dar „gerais laikais“ sukauptų papildomą kapitalo atsargą, kuri praverstų kilus krizei.

Taigi, nors makroprudencinės politikos pavadinimas skamba sudėtingai, jos esmė paprasta – siekti, kad finansų sektorius būtų pasiruošęs ateities iššūkiams.