BLF

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

– Kas mums gresia, jei įvyktų vadinamasis „Brexit“ – iš ES pasitrauktų Didžioji Britanija: ar iki Lietuvos atsiristų šio Londono žingsnio pasekmės, ar mes esame toli nuo globalių finansinių procesų ir gyvename saugiai kaip Dievo užantyje?

– Europos finansų sistema glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Londonas – pagrindinis ES finansinis centras, per kurį keliauja dauguma atsiskaitymų. Be to, tai pagrindinis operacijų eurais centras. Anglai dirba efektyviai, jų bankai likvidūs ir jų teikiamos paslaugos visus tenkina. Jei įvyktų „Brexit“, tai būtų gan didelis iššūkis tiek Jungtinei Karalystei, tiek visai ES finansų sistemai.

Gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

Be to, Didžioji Britanija išsiderėjusi daugybę lengvatų ir finansininkams ten dirbti paprasčiau nei žemyninėje Europoje. Anglams pasitraukus reikėtų derėtis ir visą sistemą, kuri susigulėjusi per dešimtmečius, formuoti iš naujo. Be to, gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

– Ar Berlynas su Paryžiumi realiai gali perimti iš britų finansinių paslaugų rinką?

– Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, sudėtinga, tačiau paslaugų kiekis, vadinamasis rinkos gylis, Londone kur kas didesnis, pačios sistemos ir siūlomi produktai išvystyti kur kas geriau nei kitur Europoje ir mėginti tiesiog perimti jų verslą būtų sunku. Tikiuosi, bet kokiu atveju bus pamėginta išlaikyti tą vertę, kuri jau sukurta, ir nebus mėginama tiesiog šiurkščiai perdalyti rinkos.

– Ar mes pajusime, jei prasidės šios kovos?

– Mūsų bankai naudojasi kolegų Londone paslaugomis, ir jos tiesiog brangtų. Didžiojoje Britanijoje dirbančios finansinės institucijos teikia paslaugas visam pasauliui, dėl to mastas didelis ir paslaugos santykinai pigios.

Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka.

Iš kitos pusės, mūsų finansų sektorius palyginti primityvus, daugumą pasaulyje pripažintų ins­trumentų mes dar tik pradedame naudoti. Net jei britai nutrauks šių paslaugų teikimą, mums smūgis bus kur kas mažesnis nei Nyderalandų ar Prancūzijos bendrovėms, dirbančioms labiau išvystytos rinkos sąlygomis.

– Kas mūsų laukia, kai po 2020 m. baigsis ar bent stipriai sumažės ES parama, kuri šiandien sudaro didelę mūsų biudžeto dalį?

– Turime tam ruoštis, ir vienas pagrindinių būdų – sukurti efektyvų finansų sektorių, kad galėtume naudotis moderniomis finansinėmis priemonėmis, kurios ir pakeistų ES paramą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankai verslui ir gyventojams skolina pustrečio karto mažiau nei bankai ES šalyse senbuvėse. Pas mus, skaičiuojant pagal BVP, paskolos sudaro apie 40 proc. BVP, o kai kuriose valstybėse – 130 proc. Normalus ir neperkaitintas lygis – apie 90 proc. Kiti instrumentai – akcijos, obligacijos, lizingas, draudimo produktai – pas mus praktiškai neegzistuoja ir sudaro tik 9 proc. BVP. Vidutiniškai euro zonoje jie viršija 100 proc. Tai resursai, kurie padeda verslui.

Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį.

ES parama – ne tik gėris. Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka. Rinkos mechanizmai savo ruožtu ekonomiškai naudingesni, nes verčia konkuruoti.

– Kaip suprantu, milžiniškos paramos nutraukimas nebus problema.

– Verslui ne, tačiau viešajam sektoriui bus sudėtinga. Pakeisti ES lėšas paskolomis ir finansiniais instrumentais bus sudėtinga. Reikės ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, kurti projektus kartu su verslu ir siekti, kad jie atsipirktų. Kita bėda – daugumos savivaldybių tarnautojų kvalifikacija per menka, kad sukurtų ir įgyvendintų tokius projektus. Didmiesčiuose tokių žmonių rasime, bet provincijoje administracija gana silpna.

Šoką dingus ES paramai patyrė daugelis šalių. Mums tai taip pat teks pereiti ir išgyventi.

– Ar tai nesmogs žemės ūkiui, vienai svarbiausių mūsų ekonomikos sričių?

– Spėju, kad šiai sričiai parama nebus visiškai nutraukta. Remiami vokiečiai, prancūzai, ir nebus taip, kad jie pinigų gaus, o mes ne. Tačiau jei grįšime prie „Brexit“, tai Didžioji Britanija yra viena didžiausių ES donorių. Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį. Vis dėlto viliuosi, kad ūkininkai bus remiami, nes pagal ekonomikos išsivystymo lygį mums dar reikia vytis ES šalis senbuves.

– O kaip verslas – ar jis galės kaip lygus varžytis su vakarietišku?

– Verslui reikia motyvacinių priemonių, kurios paskatintų naudotis rinkos priemonėmis, o ne ieškoti paramos. Svarbiausias valdžios uždavinys yra skatinti pasiūlą, kuri po krizės sustingusi. Investicijų lygmuo vis dar mažesnis, nei turėtų būti. Jei nieko nesiimsime, atsiliksime nuo kaimyninių šalių. Mes siekiame, kad Vyriausybė padėtų kurti darbo vietas ir skatintų investicijas, kurios būtų remiamos ne tik ES pinigais. Tam padėtų įvairios garantijos, lengvatos, didinančios šalies patrauklumą ir lengvinančios verslo sąlygas.

– Atėjo tarpusavio skolinimosi platformos, kilo greitųjų kreditų bumas. Kiek tai pakeis finansų rinką? Galbūt ateityje tai taps alternatyva bankams?

– Nauji žaidėjai greitai nepakeis susiklosčiusios padėties. Tokie žaidėjai, kaip rizikos kapitalo fondai, tarpusavio skolinimosi platformos, dirba su kur kas rizikingesniais klientais nei bankai. Taip mūsų segmentai prasilenkia. Bankams tokie rinkos dalyviai naudingi. Verslas, kuris pradedamas ir užauginamas finansuojant palyginti brangiais pinigais, vis tiek bėgant laikui ateis į tradicinius bankus, nes čia pinigai bus pigesni.

– Negi viskas taip šviesu?

– Deja, ne. Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuriai rūpėtų finansų sektoriaus plėtra ir kuri matytų visą paveikslą, ne atskiras jo dalis. Viskas palikta savieigai. Jei bus finansuojami tik ypač saugūs verslo ir viešieji projektai, kaip dabar, rinkai tai bus žalinga, nes neskatins augimo.

Palyginkime Estiją ir Latviją, kurios nuėjo skirtingais keliais nei mes. Jos visada turėjo savo viziją bei strategiją ir kartu augino visą sektorių.

– Koks jų kelias? Gal galime kažko pasimokyti?

– Estai Taliną kuria kaip finansų centrą. Jie jau reitinguojami tarp pasaulinių finansinių paslaugų centrų, kurie dirba ne tik su vietiniais klientais. Estų pagrindiniai klientai – Skandinavijos įmonės, todėl jie dabar neturi sunkumų ir sėkmingai pritraukia vis daugiau pinigų. Netgi skandinavų investicijos į visas Baltijos šalis ateina per Taliną. Jų vidaus rinkoje paskolų lygis du tris kartus aukštesnis nei pas mus.

Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų.

Latviai klestėjo, kol buvo normalūs ES ir Rusijos santykiai, nes specializavosi aptarnaudami Rytų valstybių finansinius resursus. Dabar ši veikla jiems kelia sunkumų, nes neaiškios kilmės pinigai iš buvusių sovietinių respublikų kelia įtarimų tarptautinėms organizacijoms. Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų. Jų bankininkystės sektoriui sudėtingas laikotarpis, nes bankų paprašyta atlikti auditus, kad jie atitiktų Vakarų finansinėms institucijoms taikomus reikalavimus. Ta­čiau tai tiesiog geopolitinės situacijos pasekmės.

– Kokia mūsų strategija ir kryptis?

– Mūsų finansų sektorius neturėjo jokios strategijos ir vystėsi chaotiškai. Niekur nėra pasakyta, ko mes norime, ką skatiname. Netgi su dabar veikiančių bankų akcininkais nėra dialogo, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų diskutuojama, ką pritraukti ateityje.

Jei kalbėtume apie tarptautines nišas – mes jų ne­turime. Be to, esant dabartiniam reguliavimui ne­galėsime plėsti paslaugų eksporto, pavyzdžiui, bal­tarusiams. Turime dirbti vidaus rinkoje ir priim­ti teisės aktus, kad galėtume čia veikti efektyviai.

Pavyzdžiui, apskaičiavome, kad vien lizingo paslauga galėtų prisidėti prie ekonomikos stimuliavimo, tačiau tam reikia, jog Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos pakeistų dalį dabar galiojančių teisės aktų.

– Jei kalbame apie vidaus rinką, ar pas mus gali ateiti daugiau bankų?

– Nebent į kurį nors nišinį segmentą. Bijau, kad ateityje gali vykti bankų koncentracija. Prie to veda ir kai kurie teisės aktai, pavyzdžiui, vadinamoji paslaugų krepšelio kaina. Tai kelia nerimą dabar veikiančių finansinių institucijų savininkams. Mažmeninės bankininkystės rinka ir taip sudėtinga, nes gyventojų mažėja, apyvartos krinta, reguliavimas griežtėja. Investuoti į infrastruktūrą, saugumą, IT technologijas reikia vis daugiau. Lietuvoje bankinių paslaugų marža mažiausia ES. Iš kitos pusės, bankai dabar turi pakankamai kapitalo, kad veiktų stabiliai.

Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga.

Kai grąžos nėra, bankai mėgina atsisakyti šio sektoriaus. Tačiau kai finansinės institucijos atsisako mažmeninės bankininkystės, sudėtingiau tampa dirbti ir verslui, nes įmonėms reikia ne tik paskolų, bet ir mažmeninių paslaugų, pavyzdžiui, atlyginimų mokėjimo darbuotojams. O mažmeninėje rinkoje svarbu mastas. Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga. Dabar mėginama didinti paslaugų skaičių. Vartotojų nedaugėja ir nedaugės. Dėl to mums neramu dėl vadinamojo krepšelio, pagal kurį bus reguliuojama apie 80 proc. paslaugų. Ban­kai, turintys daugiau klientų, prisitaikys, tačiau tai bus smūgis mažesnėms įstaigoms.

– Galbūt lūžis įvyks ir naujų paslaugų poreikis didės daugėjant pabėgėlių?

– Reikalavimai dėl sąskaitos atidarymo pabėgėliui ir Lietuvos gyventojui – tie patys ir vis griežtėja. Tačiau net jei atvažiuos keli tūkstančiai naujų gyventojų, bankų rinka nepasikeis. Paskui juos neateis ir islamiški bankai, nes jiems keliami tokie pat reikalavimai kaip ir dabar veikiantiems. Tai stabdo rusiškas ir arabiškas finansines institucijas, kurios dažnai negali aiškiai atsakyti, kokia pinigų kilmė. Jiems paprasčiau eiti į tokias šalis kaip Kinija, kur reikalavimai kapitalui mažesni nei ES.

Stasys Kropas

Amžius 63 m.

1977 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

1990 m. išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

1990–1992 m. – Savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas.

1992 m. – ministras be portfelio.

1997–1999 m. – Lietuvos pasirengimo deryboms narystei ES delegacijos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šalyje daugėja skolinimo platformų, kur pinigų turintys žmonės gali suteikti paskolą tiems piliečiams, kuriems jų trūksta. Lietuvos bankų asociacija prognozuoja, kad nors šiandien šioje rinkoje sukasi tik keletas milijonų eurų, ateityje ji gali augti iki 600 mln. eurų.

Į naują verslą dėmesį atkreipė ir Lietuvos politikai. Parengtas ir teisės aktų projektų registre įregistruotas Sutelktinio finansavimo įstatymo projektas, kurio tikslas – sureguliuoti verslo finansavimo per įvairias platformas veiklą ir pavesti ją Lietuvos banko priežiūrai. Tarpusavio skolinimo veikla, kai vienas žmogus tiesiogiai skolina kitam, jau reglamentuota Vartojimo kredito įstatymu.

Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą.

Norinčiųjų skolinti daugėja, nes, iš pirmo žvilgsnio, galima lengvai uždirbti gana solidžias sumas – kai kurios platformos investuotojams siūlo iki 30 proc. metinių palūkanų grąžą. Jose daugėja smulkių ir pavienių neprofesionalių investuotojų – procesas šiek tiek primena iki bankų krizės klestėjusią praktiką pirkti vertybinius popierius, viliantis, kad jie sukraus turtą. Ieškantieji paskolų šias svetaines gana dažnai vertina kaip alternatyvą greitiesiems kreditams, nes šių palūkanos, sudėjus visus mokesčius, gali būti porą kartų didesnės.

„Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą. Žmonės ėmė paskolas ir pinigus dėjo į fondus, nes ten buvo milžiniška grąža. Vėliau, kritus akcijų kainoms, daugelis prarado pinigus. Ar taip nenutiks su tarpusavio skolinimo platformomis, priklausys nuo daugelio aplinkybių“, – aiškina investuotojas Algimantas Variakojis.

Gelbsti tik patikra

A.Variakojis sako, kad vienas pagrindinių rodiklių, galinčių apsaugoti skolintojus, – kiek patikimai tikrinami paskolos siekiantys žmonės ir įmonės. Skolinimas – tai psichologija. Vers­lininkai – racionalūs žmonės, tačiau ir šiandien gana dažnai  žmonės skolina ir investuoja milžiniškas sumas vien tik užliūliuoti gražių pasakojimų ir puikiai parengtų mistinių projektų pristatymo skaidrių. Pinigų rinkoje yra. Ban­kinės palūkanos už juos menkos arba jų visai nebūna, ir žmonės ieško, kur būtų galima santykinai saugiai uždirbti. Patys investuotojai naują galimybę vertina kaip finansinių audrų blaškomų vertybinių popierių ir valiutos rinkų pakaitalą.

Tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Kiekvienas žmogus turi kaupti senatvei. Iki krizės domėjausi obligacijomis ir auksu. Pra­sidėjus krizei ir obligacijos, ir auksas atpigo. Vėliau domėjausi įvairiais fondais, bet dabar jų vertė irgi krito. Šiuo metu investuoju per tarpusavio skolinimo platformas, kuriose vienas žmo­gus paskolina kitam“, – kaip planuoja pasirūpinti senatve, pasakoja Karolis Vaitkevičius.

Šiuo metu žmogus į fondus neinvestuoja ir pinigų iš ten nesistengia pasiimti. Laukia, kad jų vertė galbūt pakils ir bus galima bent jau atgauti, kas įdėta. Vaikinas atvirai sako, kad tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Investuotojui tai rizikingas, bet, jei pasiseks, pelningas žaidimas. Rizika priklauso nuo godumo. Galima skolinti už kelis procentus, imti užstatu nekilnojamąjį turtą ir už keliasdešimt procentų duoti pinigų finansinių sunkumų turintiems žmonėms“, – aiškina K.Vaitkevičius ir priduria, kad sistema veikia panašiai kaip birža.

Platformoje paskelbiamas pasiūlymas ir žmonės, turintys pinigų, „susimeta“. Pačiam galima fiziškai net nestebėti visų pasiūlymų – sukurti robotai, kurie skolinimosi procesą automatizuoja. Tiesiog reikia pasirinkti kriterijus, kuriuos turi atitikti paskolos gavėjas. Metinės palūkanos svyruoja nuo 12 iki 40 proc.

„Akcijų ir valiutų rinkų stabilumas priklauso nuo valstybės ar pasaulio ekonominės būklės. Kai ji suprastėja, šios rinkoje didėja nuostoliai, žmonės ieško alternatyvų“, – paprastai aiškina Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Palūkanos kas mėnesį

K.Vaitkevičius toliau pasakoja, kaip veikia sistema: „Kai paskola suteikta, kas mėnesį gauni palūkanas ir dalį skolos sumos. Šiuos pinigus galima reinvestuoti. Jei skolininkas nemoka, pati platforma užsiima išieškojimu. Teisminiai ginčai – ne skolintojo, o tarpininko problema.“

Nors interneto erdvėje jau galima rasti skundų, kad žmonės šiose platformose prarado tūkstančius eurų, jis pats kol kas su nemokiais klientais nesusidūrė.

K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

Investuotojas aiškina ir kuo jam patinka ši sistema: palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį. Tai tarsi trumpalaikio ir ilgalaikio investavimo mišinys, kurį galima paversti pragyvenimo šaltiniu. K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

„Žinoma, visiškai išvengti rizikos čia nepavyks. Tačiau jau matau, kad norinčiųjų skolinti pinigus daugiau, nei juos imti. Patraukliems pasiūlymams reikalingos sumos suformuojamos žaibiškai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

Jis pats per mėnesį išskolina apie 100 eurų ir to nevertina kaip svarbios savo pajamų dalies.

Investuotojas nurodo ir šios sistemos pa­trauklumą: kai perki Kinijos ar JAV bendrovės akcijų, apie įmonę ir jos gaminamus ar parduodamus produktus bei rinką žinai palyginti mažai. Kai skolini konkrečiam lietuviui, tikimybė, kad jis bent jau kada nors pradės grąžinti skolą, vis tiek yra.

Vis dėlto ši sistema, palyginti su vertybiniais popieriais, turi trūkumų – paskolos nėra likvidžios, jų neparduosi. Jei paskolinai keletui metų, lauksi, kol skolininkai galutinai atsiskaitys. Anksčiau pinigų nepasiimsi.

Prireikia verslui

Trumpalaikių paskolų, netgi su didelėmis pa­lūkanomis, prireikia ne tik žmonėms, bet ir įmonėms. A.Variakojis sako, kad normali grąža versle, jei skolinama metams, – iki 6 proc. Ta­čiau jis pats prisipažįsta, kad prieš keletą mė­nesių ėmė „milžinišką“ sumą su beveik 72 proc. metinių palūkanų. „Reikėjo skubiai perimti vienos bendrovės kontrolinį paketą. Skolinausi dviem savaitėms ir sumokėjau 3 proc. visos su­mos. Pavertus į metines palūkanas, jos būtų di­džiulės“, – dėlioja investuotojas ir sako, kad rin­ka tokioms trumpalaikėms paskoloms, kurios imamos trumpam, kai įmonės susiduria su laikinu apyvartinių lėšų trūkumu, yra.

Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės.

„Pavyzdžiui, viešuosiuose konkursuose dalyvaujančios bendrovės negali turėti skolų „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Joms mokesčius bet kokia kaina reikia mokėti laiku. Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės“, – dėlioja A.Variakojis ir pripažįsta, kad ne kiekvienas, netgi sąžiningas, gali įveikti bankų taikomus barjerus ir gauti paskolą.

Investuotojas kartu siūlo valstybei neskubėti nurašinėti „Sodros“ ir mokesčių inspekcijos skolų iš įmonių sąskaitų. Šiandien, kai valstybė gali pasiskolinti beveik nemokamai, bendrovėms kartais būtų patrauklu ne trūks plyš skubėti atsiskaityti su valstybe, o šiuos pinigus tiesiog skolintis už kelis procentus metinių palūkanų.

Vietoj skelbimų laikraščių

Bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad tarpusavio skolinimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels. Bankai visada kreditus pigiau“, – prognozuoja S.Kropas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje mato ne naujo verslo modelį, o tiesiog pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

„Kol kas tarpusavio kreditų rinka nėra įstatymiškai iki galo reglamentuota, todėl pinigų saugumas priklauso nuo kiekvienos platformos ir jos gebėjimo valdyti riziką. Būsimą reglamentavimą vertinu teigiamai, nes tai apsaugos rinkos dalyvius“, – aiškina S.Kropas.

Tačiau toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo gana didelė. Vis dėlto S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti paskolos, ir šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas.

S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ji auga. „Jų tikslas – pasiekti dabartinį bankų išduodamų vartojimo kreditų lygį. Tai apie 300 mln. eurų per metus. Kitas jų konkurentas, kurį gali paspausti, – tai greitieji kreditai, apimantys taip pat per 300 mln. eurų“, – kokias nišas užims investuotojai tarpusavio skolinimo platformose, prognozuoja Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Vilioja paprastumas

„Tarpusavio skolinimo paslauga tampa alternatyva bankams ir tiems, kurie ieško finansavimo savo projektams. Skolinantis ar investuojant tradicinėse finansinėse įstaigose dažnai užsitęsia sudėtingi procesai, neįsiklausoma į individualius kliento poreikius“, – savo pranašumą mato Evaldas Remeikis, UAB „Neo finance“, valdančios „paskoluklubas.lt“, vadovas.

Verslininkas sako, kad Lietuvoje, kaip ir už­sienyje veikiančiose tarpusavio skolinimo platformose, investuotojo ir paskolos gavėjo duome­nys nėra atskleidžiami. Šioje tarpusavio skoli­nimo platformoje investuotojo mažiausios gau­­namos palūkanos atskaičius tarpininkavimo mo­kestį siekia 7 proc., o didžiausios – 33 proc. Kiek­vienas gali pats pasirinkti palūkanų dydį, tačiau kuo jos didesnės, tuo didesnė ir rizika.

„Tarpusavio skolinimo platformoms keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir vartojimo kredito davėjams, todėl tinkamas šių reikalavimų laikymasis neturėtų iškraipyti rinkos. Žinoma, tokia veikla investuotojams kelia papildomos rizikos, todėl jie turėtų įvertinti, ar jiems tokia rizika priimtina“, – apie tai, kad prarandančiųjų savo pinigus niekas negelbės, pasakoja Jekaterina Govina, Lietuvos banko Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji juriskonsultė.

Norai keičiasi

„Investuotojų prioritetai keičiasi. Nepriklau­so­mybės pradžioje žmonės vertino nekilnojamąjį turtą ir įmones, kurios jo turėjo. Šiandien prioritetai šiek tiek kitokie, tačiau visi siekia stabilaus investavimo ir grąžos“, – sako A.Variakojis.

Investuotojas pastebi, kad šiandien Lie­tuvoje gana daug žmonių siekia ne padidinti, o tiesiog išsaugoti kapitalą. Jei vertintume kai kuriuos nekilnojamojo turto projektus Vil­niaus senamiestyje, jų metinė grąža, atmetus infliaciją, būtų tik 1–2 proc. Nuomai skirtas nekilnojamasis turtas duoda iki 7 proc. metinės grąžos, jei turtas ne itin patrauklioje vietoje ir ne toks likvidus, jo grąža jau turėtų būti per 10 proc.

„Lietuvoje investavimo galimybių daugėja. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bendrovės pradeda kurti nuomai skirtus projektus. Žmogui nebūtina pačiam pirkti turtą ir jį prižiūrėti. Už­tenka tik investuoti“, – pasakoja A.Varia­kojis.

Kita neišnaudota galimybė – įmonės, ku­rioms reikia apyvartinių lėšų. Nors daugėja ob­ligacijas leidžiančių bendrovių, tai vis tiek tik pirmosios kregždės.

„Sėkmingai veikiančios įmonės savininkas, kai ieško papildomų lėšų, nebūtinai turi eiti į banką. Galima susitarti su draugais bei artimaisiais ir jiems perleisti akcijas ar tiesiog pasiskolinti už panašias kaip banke palūkanas. Tačiau procedūros ir skolos valdymas būtų paprastesnis. Bet šiuo keliu pas mus kol kas einama sunkiai“, – dėsto A.Variakojis.

Mokesčiai nelauks

Rasa Virvilienė, VMI prie FM Teisės departamento direktorė

Prekyba akcijomis

Nuo 2014 m. sausio 1 d. savarankiškas tęstinis investavimas į vertybinius popierius ir kitas finansines priemones nelaikomas individualia veikla. Pardavimo ir išlaidų skirtumas, gautas iš finansinės veiklos, kuris neviršija 500 eurų per mokestinį laikotarpį, pajamų mokesčiu neapmokestinamas. Per mokestinį laikotarpį 500 eurų viršijanti suma apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčiu.

Prekyba valiutomis

Atkreipiame dėmesį, kad gyventojo sudaromi sandoriai dėl neatidėliotino valiutos pirkimo bei pardavimo (spot) operacijų nelaikomi finansinėmis priemonėmis. Todėl gyventojas, kuris tęstinį laikotarpį spekuliaciniais tikslais, siekdamas gauti ekonominės naudos, sudaro neatidėliotinus valiutos pirkimo ir pardavimo sandorius, yra laikomas vykdančiu individualią veiklą. Skirtumas, gautas tarp gautų (uždirbtų) veiklos pajamų ir veiklos išlaidų, būtų apmokestinamos 5 proc. pajamų mokesčiu. Veiklą įregistravę fiziniai asmenys nuo 50 proc. apmokestinamųjų veiklos pajamų taip pat privalo mokėti 28,5 proc. valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas.

Skolinimas

Pabrėžiame, kad jei fizinių asmenų, kurie ne per tarpusavio skolinimo platformas (toliau – platformos) suteikia nevartojimui skirtas paskolas (įskaitant paskolas su nekilnojamojo turto įkeitimu), vykdoma veikla atitinka visus individualios veiklos požymius (tęstinumas, savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas), fizinis asmuo turi įregistruoti individualią veiklą pagal pažymą. Atsitiktiniai paskolų suteikimo sandoriai, kuriuose nėra „versliškumo“ elementų, nelaikomi veiklos vykdymo požymiu.

Fiziniai asmenys per platformas gali suteikti vartojimo kreditus kitiems fiziniams asmenims. Individualios veiklos vykdymu nelaikomas fizinio asmens (investuotojo) kitiems fiziniams asmenims (paskolos gavėjams) per platformą suteikiamas vartojimo kreditas. Todėl fiziniam asmeniui (investuotojui) už suteiktą vartojimo paskolą išmokėtos palūkanos yra apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu. Atkreipiame dėmesį, kad minėtos išmokos yra priskiriamos B klasės pajamoms, todėl pajamų mokestį apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti turi palūkanas gavęs fizinis asmuo (investuotojas).

Tarpusavio skolinimo rinka

l 2015 m. gruodžio 31 d. paskolų davėjai per platformas buvo suteikę 2 tūkst. vartojimo kreditų, o vartojimo kredito sumos likutis sudarė 2,3 mln. eurų (0,53 proc. visos vartojimo kredito gavėjams suteiktos vartojimo kreditų sumos likučio).

l Per tarpusavio skolinimo platformas vartojimo kredito gavėjai skolinasi didesnes sumas: 2015 m. gruodžio 31 d. buvo suteikti tik 67 mažieji vartojimo kreditai, vartojimo kredito sumos likutis sudarė 15 tūkst. eurų.

l Mažieji vartojimo kreditai buvo teikiami šiek tiek pigiau nei kiti rinkoje teikiami kreditai, t.y. jų vidutinė palūkanų norma sudarė 25 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 90 proc.

l Nors tarpusavio skolinimas rinkoje yra naujovė, stebint paskutinių 2015 m. ketvirčių rezultatus matyti, kad ši veikla sparčiai plėtojama ir ateityje galėtų būti konkurencinga alternatyva tradicinėms paskoloms. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos davėjas rizikuoja neatgauti visos ar dalies suteiktos paskolos ir palūkanų. 2015 m. pabaigoje buvo 95 vartojimo kreditai, kurių įmokas mokėti vėluota daugiau kaip 60 dienų iš eilės, o bendras įsiskolinimas paskolų davėjams sudarė 22,58 tūkst. eurų.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Riba – 5 tūkst. eurų

Reikalavimai Lietuvoje veikiančių tarpusavio skolinimo platformų operatoriams yra nustatyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme. Operatoriai privalo laikytis tų pačių reikalavimų, kurie keliami vartojimo kredito davėjams (suteikti vartojimo kredito gavėjams reikiamą informaciją, prieš priimant sprendimą išduoti kreditą, įvertinti gavėjų kreditingumą ir pan.).

Papildomai operatoriams yra keliami reikalavimai kredito davėjų ar investuotojų atžvilgiu – operatorius privalo užtikrinti, kad vienas davėjas ar investuotojas platformoje paskolintų ne daugiau kaip 5 tūkst. eurų per metus ir ne daugiau kaip 500 eurų vienam gavėjui. Operatorius užmokestį už savo veiklą gali imti tik nuo sumų, kurias grąžina kredito gavėjas.

Jei bus priimtas naujas rinką reguliuojantis įstatymas, 1 tūkst. ir daugiau eurų investuoti norintis žmogus turės atlikti testą, pagal kurį bus nustatoma, ar jis suvokia riziką.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Procesas įsibėgėja

Pernai 1242 gyventojai deklaravo, kad vykdo veiklą pagal pažymą „Pagalbinė finansinių paslaugų ir draudimo veikla“. 2015 m. jie deklaravo gavę 7 465 310 eurų pajamų.

Tai 2014 m. pajamos, kai tarpusavio skolinimo platformos tik pradėjo įsibėgėti. Kiek pajamų gauta pernai, paaiškės tik pasibaigus pajamų deklaravimui.

Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija

BFL

Nors skolintis dabar pigu, įmonės neskuba imti paskolų. Apdairumą stiprina ir ūkio plėtros perspektyva, kuri nėra nei rožinė, nei juoda: šuoliško augimo nenumatoma, o į galimas negandas žvelgiama stojiškai – tiek valstybė, tiek verslas pasirengę išbandymams.

Arūnas BRAZAUSKAS

2009-aisiais užgriuvusiai pasaulinei finansų krizei apibūdinti vartoti vaizdingi palyginimai. Aptariant finansus kalbėta apie užsuktą kreditų čiaupą, klausta, kada gi pagaliau iš bankų pliūptelės paskolų srovė, kuri gaivins sumenkusią ekonomiką.

Elementari statistika, apimanti visas verslui išduotas paskolas ir vidutines palūkanas, prašosi kitokio palyginimo: bankai čiaupą atsuka vis labiau, bet iš ten į verslo kibirus prisipilama vis mažiau. Antai vidutinės metinės palūkanos už verslo įmonėms išduotas paskolas pastaraisiais metais mažėjo be didelių vingių, tas pat ištiko ir verslui naujai suteiktų paskolų sumas.

Akivaizdu, kad įmonėms nerodant noro skolintis didėja bankų ir kitų finansinių institucijų konkurencija siūlant palankesnes skolinimosi sąlygas. Dėl to mažėja palūkanos ir paraiškų vertinimo griežtumas. Tačiau iš Lietuvos banko (LB) nuolat atliekamų bankų atstovų apklausų matyti, kad bankai nelinkę dar labiau lengvinti kreditavimo sąlygų.

Kiekvienas gali būti didelis

Šiaip ar taip, dabartinis laikotarpis atrodo palankus smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonėms.

Kreditų SVV rinkoje ryškiai matomas „Swedbank“, kurio užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ liepą aiškinosi vartotojų nuostatas. Tyrimo duomenimis, pas smulkiuosius vietos gamintojus ir prekybininkus bent kartą per savaitę apsiperka dauguma mažesniuose miestuose gyvenančių žmonių. Nors šalyje gausėja prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, regionuose SVV prekybos įmonės pajėgios konkuruoti su tinklais.

Juolab kad smulkieji verslininkai labiau nei didelės prekybos įmonės gali palaikyti artimus ryšius su klientais. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėsi perka iš smulkiųjų gamintojų ir prekybininkų, yra galimybė pasiderėti dėl kainos. Kitas patrauklus klientams dalykas (tai nurodė apie 50 proc. apklaustųjų) – smulkieji vietos gamintojai ir prekybininkai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį.

Šįmet bankas įgyvendina SVV palaikymo projektą „Kiekvienas gali būti didelis“ – banko teigimu, pirmą tokį Lietuvoje. Svarbiausi projekto renginiai – smulkiojo verslo savaitgaliai, kurių metu vartotojai kviečiami pakeisti įprastus apsipirkimo kelius: norimų prekių, paslaugų įsigyti iš smulkiųjų vietos gamintojų ar prekybininkų. Smulkieji verslininkai skatinami pasiūlyti pirkėjams nuolaidų, ypatingų prekių.

Pagal projektą numatyta suteikti 12 prizų verslui plėtoti po 3 tūkst. eurų. Tokius prizus jau gavo 6 „Swedbank“ klientai – kelios parduotuvės, muzikinis baras, parduotuvė-kavinė.

Plėtra lėtėjo kartu su eksportu

Nuosaikumas, kuris kalbant apie valstybės finansus vadinamas griežtu taupymu, būdingas ir didžiajam verslui. Tai matyti iš ekonomikos flagmanų – stambiųjų pramonės įmonių lūkesčių, kuriuos Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) tiria kas ketvirtį – apklausia 150 didžiausių įmonių. Lapkričio pradžioje LPK paskelbė šių metų ketvirtojo ketvirčio apklausos duomenis. „Įmonės vis dar prieštaringai žiūri į papildomą skolinimąsi“, – konstatavo LPK Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša.

Stambiojo verslo atsargumą vertėtų laikyti optimistiniu, nes nuosaikaus pasitikėjimo ateitimi teikia tiek šių metų ūkio būklė, tiek raidos prognozės.

Spalį vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis konstatavo: „Šiemet Lietuvos ekonomika auga maždaug dvigubai lėčiau, nei prognozavo Finansų ministerija ir daugelis ekonomistų.“ To priežastis – sumažėjęs eksportas.

Rugsėjo pradžioje LB paskelbtoje šalies ūkio apžvalgoje teigiama, kad „grynojo eksporto indėlis į ūkio plėtrą yra daug prastesnis, nei laukta, todėl šių metų ūkio augimo prognozė sumažinama iki 1,6 procento (anksčiau prognozuota 2,0 proc.).“ Pagal LB numatymus, 2016 m. Lietuvos ūkio augimas paspartės iki 3,2 proc.

Pasidžiaugus, kad dėl lėtesnių ūkio augimo tempų šalies biudžetas kol kas nenukentėjo (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.), galima pasidžiaugti ir šalies ūkio gebėjimu prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradimo Rytuose – eksporto srautus pavyko perorientuoti į ES ir Šiaurės Ameriką.

Dėl politinės konfrontacijos su Rusija bet kokie svarstymai apie ES jai įvestų sankcijų ir atsakomųjų Rusijos priemonių žalą Lietuvos ūkiui atsiduria informacinio karo zonoje. Tačiau sprendimų priėmėjai privalo žinoti realią padėtį. Nenuostabu, kad spalio pabaigoje Seimui pateiktame pranešime LB daug dėmesio skyrė būtent Rusijos ekonomikos būklei ir jos poveikiui mūsų šalies ūkiui.

Nemažą Lietuvos eksporto į Rusiją dalį sudaro pervežimo paslaugos, kurios, palyginti 2014-ųjų pirmąjį pusmetį su 2015-ųjų, sumažėjo trečdaliu. LB konstatuoja, kad transportavimo ir saugojimo paslaugų teikėjai palengva persiorientuoja į kitas rinkas, pavyzdžiui, Vokietiją, Prancūziją, Latviją, tačiau tai kol kas nekompensuoja netekčių Rusijoje. Tarp transportavimo ir saugojimo veiklų didžiausių netekčių patiria sandėliavimo paslaugų teikėjai – vilkikus galima lengvai nukreipti į kitas šalis, o sandėliai stovi ant žemės.

N.Mačiulis yra atkreipęs dėmesį į teigiamas ES ir kitų šalių sankcijų Rusijai pasekmes Lietuvos biudžetui: dėl sumenkusių vilkikų srautų sumažėjo cigarečių bei degalų kontrabandos, ir tai didino akcizų įplaukas. LB analitikų teigimu, Rusijos veiksnys juntamas ir apdirbamojoje pramonėje, tačiau ten jis yra ribotas.

Rusija nebuvo pagrindinė Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos rinka: 2014 m. į Rusiją buvo eksportuojama tik 2,5 proc. jos produkcijos, o 2015 m. pirmąjį pusmetį ši dalis sumažėjo iki 1,4 proc.

Rusijos embargas iš ES įvežamoms prekėms paveikė tik labiausiai su Rusija susijusias Lietuvos apdirbamosios gamybos šakas – pieno ir mėsos produktų gamybą. LB vertinimu, pieno produktų gamintojai kol kas nesugeba kompensuoti dėl Rusijos įvesto embargo smukusių pajamų. Mėsos produktų gamintojų padėtis geresnė, šios veiklos įmonės prarastas pajamas sugebėjo kompensuoti didesniu pardavimu Lietuvoje ir padidėjusiu eksportu į kitas rinkas.

Viską apimantis nuosaikumas

„Pagrindiniai neigiami pokyčiai matomi būtent maisto pramonėje. Didžiausią įtaką turėjo pieno perdirbimo įmonės, kurios vis dar kenčia dėl to, kad neatrasta rinkų po Rusijos rinkos uždarymo“, – pristatydamas metų ketvirtojo ketvirčio pramonės lūkesčių indeksą aiškino LPK analitikas J.Preikša, kartu pripažindamas, kad indekso reikšmė, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 6 punktais, nors nuotaikos apskritai vertintinos kaip nuosaikios.

Išvardyti veiksniai lemia atsargų požiūrį į skolinimąsi. Tai komentuoja J.Preikša: „Iš esmės visos skolinimosi paklausos perspektyvos vertinamos nuosaikiai. Išsiskiria galbūt metalų, mašinų ir įrengimų pramonė. Šios įmonės savo skolinimosi augimą sieja su inovacijų diegimu. Kitoje pramonėje, pavyzdžiui, medienos ir baldų, kur inovacijų ir šiaip gausu, tos įmonės iš esmės nežada didinti skolinimosi tempų. O metalų, mašinų ir įrengimų pramonėje, kur tikimasi naujų investuotojų ir užsakymų, įmonės tikrai didins savo skolinimąsi. Didesnis skolinimosi lūkesčių mažėjimas pastebimas maisto ir gėrimų pramonėje dėl jau minėtų priežasčių – nepavyko atrasti naujų rinkų. Galima tikėtis, kad įsitvirtinus naujose rinkose šios įmonės didins investicijas ir skolinimąsi.“

SEB banko Finansavimo paslaugų departamento direktorius Vaidas Žagūnis „Veidui“ aiškino didesnio skolinimosi sąlygas: „Aktyvesnį įmonių skolinimąsi lemia Lietuvos ekonomikos situacija. Lietuvos ekonomikos augimui teigiamą įtaką daro vidaus vartojimas, stiprėjantys vartotojų ir verslo lūkesčiai dėl ateities. Mažas ir vidutines įmones paveikė geopolitinė situacija, tačiau joms pavyko palyginti sklandžiai perorientuoti srautus į Vakarus. Tai įrodo didelį šalies įmonių lakstumą, greitą reakciją ir gebėjimą keistis. Be to, naftos kainų kritimas turi teigiamos įtakos didesnės dalies įmonių sąnaudoms ir pelningumui. Taigi visi esminiai SVV sektorių veikiantys veiksniai buvo labiau teigiami ir tai lėmė aktyvesnę įmonių plėtrą ir skolinimąsi šiemet. Ateityje spartesnio paskolų portfelio augimo lūkesčius siejame su nauju ES finansinės perspektyvos laikotarpiu, kuriuo turėtų pagyvėti investicijos ir darbo vietų kūrimas.“

Verslo finansavimo 2014–2020 m. ES lėšomis svarbą yra pabrėžęs Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Balandį viešame asociacijos komentare jis teigė, kad kredito įstaigų galimybės dalyvauti tokių programų kofinansavime nepelnytai nuvertinamos, neatsižvelgiant į itin palankias šiuo metu rinkoje esančias skolinimo sąlygas ir bankų sistemos finansines galimybes.

Komentuodamas „Veidui“ padėtį, S.Kro­pas sakė, kad paskolų garantijų tvarka, turinti palengvinti kredito įstaigų dalyvavimą projektuose, vis dar neparengta, ir išreiškė viltį, kad už tai atsakingos Finansų ir Ūkio ministerijos paspartins rengimo darbus.

Konstatuojant, kad Lietuvos ūkio raida 2015-aisiais vyko teigiama kryptimi, atsargiai žvelgiama į ateitį – ypač į eksporto plėtros perspektyvas.

LB veržlesnį eksporto augimą sieja su mažomis žaliavų kainomis ir gera besivystančių rinkų būkle. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad grėsmė gali ateiti iš ten pat, iš kur tikimasi paskatų Lietuvos ūkio augimui: pasak jo, net ir nuosaikios Finansų ministerijos prognozės dėl BVP, atlyginimų, darbo vietų ir kainų pildysis, jeigu pasaulio nesukrės dar viena finansų krizė ir ekonomikos nuosmukis, šį kartą galintis prasidėti labai pažeidžiamose ir pakankamai svarbiose besivystančiose rinkose.

Nors šįmet daugumos vartotojų nuostata buvo laukti kainų kilimo, statistikos duomenys kol kas rodo kainų indekso mažėjimą. Metų pradžioje naftos kainų kritimas ir su tuo susijęs vartotojų kainų mažėjimas spaudė žemyn ir infliacijos rodiklius, suteikdamas jiems minuso ženklą, – kitaip tariant, vyko defliacija.

LB aptakiai prognozuoja, kad infliacija artimiausiu metu netaps teigiama: „Vartotojams palankią kainų raidą ir toliau palaikys atpigusi energija ir nedaug kylančios ne energijos kainos.“ LB dar prognozuoja, kad 2015 m. infliacija sudarys  minus 0,5 proc., o 2016 m. bus teigiama – sieks apie 1,5 proc., nes energija, lemianti kainų kritimą 2015-aisiais, kitąmet nebeturėtų pigti, o kitos kainos kils sparčiau.

„Swedbank“ vyr. ekonomistas N.Mačiulis spalį išdėstė nuomonę, kad blogam ūkio raidos scenarijui Lietuva šiuo metu pasirengusi geriau nei prieš sunkmetį, prasidėjusį 2009 m.

Pasak jo, tada biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamojo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulų, o šiuo metu nėra nė vieno iš šių neigiamų veiksnių. Jeigu labai blogas pasaulio ekonomikos plėtros scenarijus taptų tikrove, N.Mačiulio nuomone, Lietuvai pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009-aisiais.

Du karščiausi vasaros mėnesiai bankų sistemoje buvo palyginti ramūs, fiksuojant jau anksčiau pastebėtus nedidelius būsto paskolų rinkos ir bankų klientų elgsenos pokyčius taupant. Be to, bendrasis indėlių portfelis Lietuvos bankuose liepos mėnesį pirmą kartą istorijoje viršijo 43 mlrd. litų, komentuoja Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. S. Kropas.

Bendrasis paskolų portfelis, birželį trumpam išaugęs 85,9 mln. litų, liepą vėl susitraukė 557,1 milijono ir bendras neigiamas paskolų balansas per du mėnesius sudarė 471,2 mln. litų, o bendra portfelio vertė siekė 58,7 mlrd. litų.

Bendra indėlių suma per du mėnesius išaugo net 693,6 mln. litų, o portfelio vertė pasiekė 43,05 mlrd. litų. Pasak Dr. S. Kropo, indėlių pildymosi liūto dalis atiteko tiek fizinių, tiek juridinių asmenų sąskaitoms iki pareikalavimo. Ilgalaikiam taupymui skirtose terminuotose sąskaitose vyravo nutekėjimo tendencijos, išskiriant liepą, kai juridiniai asmenys savo terminuotąsias sąskaitas papildė 80,9 mln. litų. Panašus bankų klientų elgesys fiksuojamas jau penkis mėnesius, kas leidžia daryti dar nedrąsią prielaidą, kad Lietuvos gyventojų lūkesčiai gerėja ir jie laiko lėšas vartojimui arba planuoja kitas investicijas.

Birželį vėl buvo pagerintas šių metų naujų būsto paskolų rekordas, kai per mėnesį išduotų naujų paskolų suma viršijo 119 mln. litų. Liepą naujų paskolų suma buvo kuklesnė – 93 mln. litų – tačiau ir šis rezultatas nepakerta rinkoje pastaruoju metu atsiradusio optimizmo daigelių.

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas taip pat užsimena, kad kiek optimistiškesnes bankų ir jų klientų nuostatas birželį ir liepą galėjo nulemti ir aprimusios politikų diskusijos dėl bankų veiklą ir jų santykius su klientais reguliuojančių įstatymų, kurie galėtų turėti neigiamos įtakos vertinant skolinimo verslui ir gyventojams riziką. Anot jo, pasibaigus atostogoms, diskusijos greičiausiai atsinaujins.

Darbo partijos frakcijos siūlymas pakeisti Civilinio proceso kodeksą įteisinant galimybę 2 metus nevykdyti būsto paskolos gražinimo įsipareigojimų papiktino Lietuvos bankų asociaciją. “Pataisa turės skaudžių pasekmių ne tik kreditų gavėjams ir kreditoriams, tačiau ir atvers galimybes piktnaudžiavimams”, – teigia Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. S.Kropas.

Asociacija kviečia visas Seimą svarstys siūlymą būsto išieškojimo iš asmens terminą atidėti iki dvejų metų, labai atsakingai pasverti visus šio įstatymo pakeitimo argumentus, visus pliusus ir minusus, įvertinti visas neigiamas jo pasekmes ir kilsiančias problemas bei kaštus, atsirasiančius, jei įstatymas bus pakeistas.

“Šis siūlymas žalingas visiems, o pirmiausia pačiam asmeniui, kurio interesus tariamai norima apginti – juk siūloma pataisa nepagerintų gyventojo, paėmusio paskolą ir turinčio laikinų finansinių sunkumų, padėties. Priešingai, dėl per 2 metus susikaupsiančių mokėtinų sumų, šiuo metu trumpalaikių finansinių sunkumų turintiems asmenims atsiskaityti už paskolą taps dar sunkiau, o kai kuriais atvejais ir nebeįmanoma”, – rašoma pranešime.

Anot S. Kropo, pasiūlymas pažeidžia interesų balansą tarp skolininko ir kreditoriaus bei sukelia abejones dėl hipotekos, kaip įsipareigojimo priemonės efektyvumo.

Bankai baiminasi, kad tokia pataisa sudarytų palankias sąlygas nesąžiningiems piliečiams pasinaudojus ekonomikos sunkmečiu nevykdyti savo įsipareigojimų. “Juolab, kad nėra aišku, nuo kada pradedamas skaičiuoti 2 metų terminas, nėra aptarta ką reiškia sąvoka „paskutinis“ būstas: ar tai vieno kambario butas, ar, pvz., užmiesčio namas su baseinu ir teniso kortais, kurio skolininkas nenori atsisakyti, nors finansinių įsipareigojimų jau kurį laiką nevykdo”, – sakoma pranešime.