Scanpix nuotr.

Aušra LĖKA

Pokšt! Startas Seimo rinkimų politinei kampanijai duotas! Bet, užuot rinkėjams aiškinę, kaip spręstų esmines valstybės problemas, esantieji valdžioje rūpinasi, kur dar „chaliavai“ (t.y. veltui) nuskridus ir ką dar iš savų įtaisius į „riebius“ postus.

Politinis ciklas baigiasi keista politine novatoryste, kai viskas lyg ir atvirkščiai nei normalioje demokratinėje valstybėje. Jau neminint visiško absurdo, kai vidaus reikalų ministru siūlytas per „violetinę revoliuciją“ teisės principus bandęs paneigti Povilas Gylys, ir naujasis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas kelia abejonių. Ne tik dėl to, kad valdininkas – dukters krikštatėvio, buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio protežė.

Politikai dedasi nepolitikais

Stebina, kad T.Žilinską delegavusios „Tvar­kos ir teisingumo“ partijos lyderis Rolandas Paksas niekaip negalėjo atsakyti į elementarų klausimą, iš kur šį ministerijos klerką pažįstantis. Nebent iki paskyrimo visai apie tokio egzistavimą nė nežinojęs. O ir pats paskutiniam kadencijos pusmečiui šviežiai iškeptas ministras, dar nepriėjęs iki savo kabineto, pareiškė, kad yra nepartinis, ir žadėjo būti nepriklausomas nuo jį delegavusios partijos. Tiesa, kelias valandas pasėdėjęs ministro kėdėje jau žadėjo šį bei tą su ja paderinti.

Asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu.

Beje, ir jo pirmtakas Saulius Skvernelis, taip pat nepartinis, tos pačios partijos deleguotas į šį postą, mintijo tą patį beveik žodis žodin. Bet išprašomas iš posto LRT laidoje „Teisė žinoti“ pareiškė, kad „didžiausiai partijai, solidžiausiai šiuo metu koalicijos partnerei, turbūt turėtų būti diskomfortas, kai koalicijoje dalyvauja partija, kuri kaip juridinis asmuo šiandien turi pareikštą įtarimą korupcijos, kyšininkavimo byloje, o partijos pirmininkas irgi turi specialų statusą“. Tačiau asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu. Jis puolė menkinti ir būsimo ministro, savo pavaldinio, gebėjimus dirbti, nors pats tuo metu dar buvo atsakingas už jo darbo kokybę.

Nepartinių, vadinamosios specialistų, vyriausybės paprastai formuojamos esant krizinei situacijai valstybėje. Bet Lietuvoje – amžina krizė. Ne tiek valstybėje, kiek partijose, tarp savo deklaruojamų keliolikos tūkstančių narių nesugebančiose rasti dviejų trijų tinkamų būti ministrais.

Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas.

Demokratiniame pasaulyje politiką strateguoja politikai, o partijos yra politinės. Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas. O tie, kurie pagal įstatymą net negali politikuoti, pavyzdžiui, statutiniai policijos pareigūnai, uoliai įsitraukia į veiklą, labai jau panašią į politikavimą.

Net partijos Lietuvoje nori būti nepartinės, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Štai turime naują Seimo rinkimų favoritų tandemą Ramūną Karbauskį ir S.Skvernelį, vieną kaimo, kitą miesto skoniui, kurie atstovaus partijai – Valstiečių ir žaliųjų sajungai, besididžiuojančiai, kad jai atstovaus ne jos nariai, o pabira kompanija, tarpusavyje bendra teturinti tiek, kad vienas, kaip R.Karbauskis, velnio lašų gyvenime nėra ragavęs, o kitas, kaip Egidijus Vareikis, jau negeria – girtas nesiblaško oro uostuose ir nemuša žmonos. Ir jokia kliūtis, kad tas, kuris jau negeria, ką tik buvo partijos, kuri kertiniais valstybės raidos klausimais laikosi priešingos pozicijos nei ta, kuriai dabar ketina atstovauti, narys.

Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Tiesa, ir toji partija, kuri lig šiol lyg ir laikėsi kertinės provakarietiškos krypties, staiga apsiskelbė, kad ji – nauja partija, nors tuo pačiu pavadinimu, ir išklijavo visą Lietuvą naujais (visomis prasmėmis – ne tik amžiumi, bet dažnai ir stažu šioje partijoje) veidais. Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Šioje keistoje kakofonijoje negirdėti svarbiausio, nuo ko turėtų prasidėti rinkimų kampanija, – pagrindinių darbų, kurių ketinama imtis, ir kertinių žmonių, kurie juos atliktų, sąrašo pristatymo.

Gresia įstrigti vidutiniokės raidos etape

„Paruoštukus“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Štai neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė Lietuvos ekonomikos iššūkių analizę, kurios pagrindu gegužės mėnesį bus priimtos konkrečios rekomendacijos.

Valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Lietuvai skirta pora komplimentų: po didelio nuosmukio per krizę Lietuvos BVP 2011–2014 m. augo 4,1 proc., sumažėjo nedarbas. Tačiau, daro išvadą EK, šalis susiduria su iššūkiais, kurie galėtų daryti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ateityje. EK dokumente nurodytas ilgas sąrašas metų metais kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti. Pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Bene pirmą kartą taip akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

Prognozės, tikrai verčiančios nedelsiant reaguoti: valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gy­ventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui.

Investicijų srautai daugiausia pildosi iš ES struktūrinių fondų, tačiau po 2020 m. jų gerokai sumažės. EK įspėja, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir mažos investicijos gali pakenkti Lietuvos augimo potencialui. Tačiau užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai. Deja, antri metai svarstomame socialinio modelio projekte, kuriame siūloma liberalizuoti darbo teisę, iš pirminio projekto teksto neliko akmens ant akmens. Darbo kodeksui – 600 pataisų!

Tarp ES šalių Lietuva labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą. Lėčiau nei tikėtasi pe­reinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Gana prasti inovacijų srities rezultatai ir gebėjimai įsisavinti naujas technines žinias.

EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Nors statistika apie mūsų išsilavinimą blizga, kokybės rodikliai – ne. Išsilavinimo lygis smarkiai padidėjo, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų. Esama trūkumų, susijusių su dėstymo aukštosiose mokyklose kokybe ir jų gebėjimu skatinti inovacijas. Švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Vyriausybė darbų įgyvendinimo terminą nukėlė… po rinkimų

Beje, o ką Lietuva padarė vykdydama ankstesnes Europos Tarybos rekomendacijas? Štai išvados apie 2015-uosius.

Pirmoji rekomendacija – dėl valstybės finansų tvarumo. Siūloma išplėsti mokesčių bazę ir gerinti mokesčių surinkimą, nes esame vieni nesąžiningiausių mokesčių mokėtojų. Europos Komisija šios rekomendacijos įgyvendinimą vertina taip: „Nedidelė pažanga“.

Antroji rekomendacija: spręsti darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą gerinant švietimo atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti sveikatos priežiūrą, mokesčių naštą perkelti toms sritims, kurių apmokestinimas mažiau kenktų ekonomikos augimui, nes dabar mokestinės pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė. Atliktų darbų vertinimas toks pat kuklus: „Nedidelė pažanga“.

Trečioji rekomendacija: imtis išsamios pensijų sistemos reformos, spręsti nedarbo ir socialinės paramos aprėpties ir adekvatumo klausimus. Deja, ir čia vertinimas –  „Nedidelė pažanga“.

Įvertinimas toks, kokios ir buvo pastangos rekomendacijas įgyvendinti. Kiekviena šalis, EK rekomendacijas patvirtinus ES Tarybai, parengia jų įgyvendinimo priemonių planus. Lietuva taip pat. Ūkio ministerijos tinklalapyje galima rasti, kaip gelbėsimės nuo nerimą keliančių prognozių likti nekonkurencinga, senstančia, socialiai neteisinga, menkų finansinių galių visuomene („Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijų Lietuvai 2015–2016 metams įgyvendinimo priemonių planas“).

Tik anekdotiškai atrodo, kad ankstesnių rekomendacijų įgyvendinimo plane 2015–2016 m. daugumos priemonių įgyvendinimo terminas nurodytas 2016 m. IV ketvirtis. Kas buvo nurodyta 2015 m. pabaigai, su mažomis išimtimis susiję su socialinio modelio priėmimu, bet, kaip žinome, jo projektai tebetaršomi Seime.

IV ketvirtis prasideda spalio 1 d., o spalio 9-ąją – naujo Seimo rinkimai. Taip, nauja Vyriausybė suformuojama gruodžio pradžioje. Bet paskutinių kadencijos metų IV ketvirtis – jau tikrai ne tas laikas, kai vyksta rimti strateginiai darbai. Taigi dabartinė Vyriausybė suplanavo, kad už atliktus darbus jau turi atsiskaityti naujoji. Gudru.

Todėl visai nestebina, kad šiemet ES prognozėse Lietuvai nurodyti beveik identiški kaip ir pernai prioritetiniai darbai. Tačiau matant, kad valstybė nededa rimtų pastangų situacijai keisti, prognozės dar liūdnesnės.

Spėti kuo toliau nuskristi

Kadencija baigiasi ir nueinančiųjų nuo valdžios ciniškais bandymais pasinaudoti valdžios privalumais. Visiems reikia spėti suskraidyti į kuo egzotiškesnes ir tolimesnes šalis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė turbūt graužiasi, kad kilus triukšmui nenuskrido į Mongoliją. Per kelis paskutinius kadencijos mėnesius ji dar ketino aplankyti ne tik Japoniją, bet ir Kiniją, Kazachstaną, Gruziją, jau neminint artimesnių taškų. Gal buvo užsimojusi apskristi tiek šalių, kad galėtų konkuruoti su kokia Angela Merkel, ar bent jau susipainiojo, manydama esanti Lietuvos užsienio reikalų ministrė?

Kai kurie valdžiažmogiai, jausdami šios gerovės pabaigą, net įsitempę bando iššluoti kuo daugiau pinigų. Vien palyginti su 2014 m., pernai valdžios išlaidos reprezentacijai, ekspertams, komandiruotėms, kvalifikacijos kėlimui, transportui padidėjo 10,3 mln. eurų ir pasiekė 79,8 mln. eurų. Seimo Audito komitetas, išanalizavęs 2010–2015 m. valdžios institucijų išlaidas, suskaičiavo, kad beveik kasmet išlaidos tik didėjo.

Seimo Audito komiteto narius stebina toks jokių priežasčių ir net jokios logikos neturintis išlaidų didėjimas. Pavyzdžiui, palyginę 2015 ir 2014 m. skaičius matome, kad kvalifikacijos kėlimas pabrango 17,3 proc., o palyginti su 2012 m., šios kadencijos pradžia, – 50 proc., iki 3,6 mln. eurų. Ir į šį skaičių neįeina didžiulės ES lėšos kvalifikacijai kelti.

Jau keleri metai iš eilės didėja ir išlaidos darbo užmokesčiui, vien pernai, palyginti su užpernai, – 43,5 mln. eurų (apie 5 proc.). Pučiasi išlaidos ne tiek pareiginei algai, kiek viršvalandžiams, priedams, priemokoms (jos per metus padidėjo net penktadaliu), kitoms išmokoms. Per vieną IV ketvirtį pernai priemokoms atseikėta net 14,9 mln. eurų, keliais milijonais daugiau nei visų kultūros darbuotojų visų metų algoms padidinti.

Jei kasmet vis daugiau išleidžiama valdininkų kvalifikacijai kelti, vadinasi, jų kvalifikacija kyla. Tačiau nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis augančių papildomų priemokų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai didėja ir išlaidos ekspertams. Per kadenciją ekspertai pabrango 128,6 proc.: išlaidos pakilo nuo 4,9 mln. iki 11,2 mln. eurų.

Palyginti su 2012 m., išlaidos reprezentacijai pūtėsi 46,2 proc., iki 5,7 mln. eurų. Neįtikėtinos išlaidos transportui, lyg valdžios pagrindinė funkcija būtų keleivių vežimas: jos nuo kadencijos pradžios didėjo 28,2 proc., iki 40,9 mln. eurų. Lėšų komandiruotėms dabar prireikia 25,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus – 18,4 mln. eurų. Palyginimui: išlaidos transportui ir komandiruotėms prilygsta valstybės investicijoms sausumos, oro ir jūros pajėgoms kartu sudėjus. O juk deklaruojame, kokia svarbi šalies gynyba.

Apetitai visoms išlaidoms neįtikėtinai pakyla metų pabaigoje – bandoma iššluoti iki nulio visas leistinas pinigų sumas, reikia ar nereikia. Štai pernai IV ketvirtį transportui atseikėta 38 proc. visų metams skirtų lėšų, 44 proc. išlaidų – kvalifikacijai, net 56 proc. – ekspertams.

Išlaikyti valdžią vis brangiau, maža to, ši našta kiekvienam valstybės piliečiui vis sunkėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Kad bent viešųjų paslaugų kokybė gerėtų. Deja.

Kadencijos finišo tiesiojoje valdantieji demonstruoja tik dar didesnį politinį ciniškumą. Konkursą į „riebų“ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos postą vėl stebuklingai laimėjo kandidatė, susijusi su ministrės Virginijos Baltraitienės atstovaujama Darbo partija. Verta priminti: tą patį postą, kurio buvusi vadovė Daiva Gineikaitė, taip pat turėjusi sąsajų su ta pačia partija, melavo girta vairavusi automobilį, o savo patarėju buvo įsidarbinusi buvusį „darbiečių“ ministrą Gintarą Furmanavičių, prieš porą savaičių sulaikytą STT.

Bet, valdančiųjų įsitikinimu, viskas būtų gerai, jei ne viešumas. Tad bent jau išeinantis Seimas suskubo priimti Baudžiamojo proceso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą. Juk net liaudies išmintis sako: akys nemato – širdies neskauda.

Gal todėl Lietuvoje tokia populiari nuoroda „Vilniaus oro uostas. Išvykimas realiuoju laiku“. Su bilietu į vieną pusę.