Parengtis. Ar ištikus blogiausiam – karinio konflikto scenarijui, ar susiklosčius ekstremaliai nelaimės situacijai gyventojai žinotų, kaip pasitraukti į saugesnę vietą, išvengti pavojaus, o gal patrauktų į parduotuvę pirkti konservų ir užuovėjos ieškotų pas karius?

Pastarųjų metų įvykiams parodžius, kad šiuolaikiniame kare vis dar pasitelkiamos klasikinės kovos priemonės – ginklai, aktualūs saugumo klausimai atgaivino diskusiją, ar deramai ekstremalioms situacijoms pasirengę Lietuvos gyventojai. Kur jie gali ieškoti tokių žinių, pagaliau ar bent jų pagrindų negalėtų gauti dar mokykloje?

Lietuvos mokyklose veikia šaulių organizacijos, aktyviai vykdančios neformalią veiklą, nuo 9 klasės mokoma pilietinio ugdymo, vyresnieji gali pasirinkti kūno kultūros dalyko krašto gynybos modulį, tačiau pastaraisiais metais patys pedagogai, karininkai ir įvairios organizacijos kalba apie pilietinio, patriotinio ar net karinio rengimo mokyklose galimybę. Neseniai į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) dėl patriotinio ugdymo gilinimo kreipėsi ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

Atrodo, kad tokia pakraipa visai įmanoma, juolab kad Lietuvoje yra mokykla, jau keliolika metų bendrajame ugdyme taikanti pilietinio-gynybinio ugdymo programą. Joje veikia ir „vyriškumo mokykla“, į kurią mokiniai atvyksta iš kitų miestų, o mokyklos bendrabutyje taisyklingos karių laikysenos juos moko choreografijos mokytoja.

„Manęs susitikimuose nuolat klausia, kur prisistatyti, ką daryti, jei kiltų karas. To paties aš vis paklausiu ir kariuomenės vadų, bet įdomu, kad ekspertų atsakymai neretai būna skirtingi. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, dar rudenį pradėjęs kalbėti apie karinio rengimo mokyklose poreikį.

Karinį ugdymą mokyklose jis pirmiausia sieja su geresniu pasirengimu krašto gynybai, tačiau priduria, jog negalima kategoriškai nukirsti, kad toks ugdymas militarizuotų mokyklas ir jaunimą rengtų kovai. A.Paulauskas paaiškina, kad gyvybiškai svarbių žinių pagrindai, orientaciniai įgūdžiai, gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą ir kt. viduriniame ugdyme užtikrintų geresnį pasirengimą orientuotis esant bet kokiai kritinei situacijai – stichinės nelaimės, cheminės avarijos ir kt.

„Man neramu, kad jei įvyktų karinis konfliktas, mūsų jaunimas, pavyzdžiui, 25–35 metų amžiaus gyventojai, kurie ir būtų mobilizuoti, pakviesti į kariuomenę, neturėtų jokio supratimo apie karybą. Jie nelankė kursų ir nėra laikę rankose ginklo, todėl jų parengimas gerokai užtruktų“, – prognozuoja A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas pamini Izraelio pavyzdį, kuris įrodo, kad karinio pasirengimo pagrindus pradėti diegti galima dar mokykloje, ir visai neprimityviai, o patraukliomis formomis – bendraujant su kariais, jų šeimomis, praktikuojantis stovykloje ir t.t.

„Lankydamasis Rukloje mačiau jaunuolius, kurie baigę 11 klasių vasarą dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, tačiau jų tikslas – ne toliau tęsti karinę tarnybą, bet pretenduoti į mažesnes studijų kainas. Girdėjau apie galimybę, kad pasirinkusieji karinius bazinius mokymus turi tęsti tarnybą pagal kontraktą. Žinoma, tai yra gerai, tačiau, kai atsisakėme šauktinių, kurie būdavo parengiami, dabar turime tik tuos žmones, kurie po kontrakto išeina iš kariuomenės. Taigi dabar mūsų rezervas, kuris yra pajėgus kautis, deja, labai nedidelis“, – apgailestauja A.Paulauskas.

Pasak jo, dabar vykstantys trijų mėnesių trukmės baziniai kariniai mokymai taip pat nėra panacėja, nes jų metų gaunami minimalūs įgūdžiai. Todėl parlamentaras svarsto, kad jei tų trijų mėnesių bazinės žinios būtų perkeliamos į mokyklas, vėliau jaunuoliai jau ne taip sunkiai galėtų įgyti karinę specialybę. Nesibaigiant svarstymams, ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, tokia „dvipakopė“ sistema leistų užtikrinti, kad turėsime rimčiau parengtą rezervą.

A.Paulauskas, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai, pasigenda žinių, kaip civiliams elgtis esant kritinėms situacijoms. Neseniai Krašto apsaugos ministerija su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos sudarė leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Tiesa, šios atmintinės tiražas yra 5 tūkst. egzempliorių, na, o daugiau žinių galima gauti prisidėjus prie skautų, šaulių ar krašto apaugos savanorių.

Tačiau kitos alternatyvos, tarkime, komerciniai mokymai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininko atsargos majoro Dariaus Antanaičio įsitikinimu, labiau skirtos pramogai.

D.Antanaitis pastaraisiais metais, paklaustas, kaip elgtis, jei Lietuvą užpultų priešas, prasidėtų karas, vis patarinėdavo savo bičiuliams, kaimynams ir artimiesiems. Sulaukęs klausimų lavinos, atsargos majoras sumanė, užuot pasakojus, ką reikia daryti, geriau parodyti, taigi vasarą Jonavos rajone organizavo mokymus, skirtus šeimoms.

Karininko pasakojimu, iš mokymų dalyvių žinių matyti, kad jų supratimas, kaip elgtis esant ribinėms situacijoms, prasilenkia su realybe. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dauguma karinio konflikto atveju pagalbos ieškotų pas karius, lauktų, kol jais pasirūpins valstybė. Paneigus tokius lūkesčius, kursų dalyvius šiek tiek šokiravo žinia, kad kariuomenė dirba savo darbą – kovoja, o civiliams karinio konflikto atveju reikia laikytis kuo atokiau nuo bet kokių kovos veiksmų ir karių. Jie turi vykdyti nurodymus civiliams, pavyzdžiui, jei nurodytas saugus kelias, judėti juo į saugesnę vietą ir, bene svarbiausia taisyklė, – neieškoti draugų, o pasitikėti vien savo jėgomis.

D.Antanaitis pasakoja, kad mokant tokių įgūdžių kursuose buvo surežisuota situacija, kaip prasidėjus karui išgyventi kelias dienas, iš pavojingos vietos persikelti į santykinai saugesnę. Žinoma, kelionėje reikia prasimanyti vandens, maisto, susiręsti ir laikiną pastogę, todėl kursų dalyviai buvo mokomi filtruoti vandenį, gaminti maistą ir, galiausiai, įveikti minų lauką, nes toks tikrai būtų.

„Matyti, kad žmonės nori išmokti tokių įgūdžių, bet nežino, kur gauti reikiamų žinių. Mokymai jiems padėjo, o žinių stygių su kaupu kompensavo iniciatyva bei noras išmokti. Įdomu, kad  mokymuose dalyvavę gydytojai plikomis rankomis bijojo darinėti karpį, o štai 14–15 metų amžiaus paaugliai be baimės mielai ruošdavo maistą, išgaudavo ugnį ar valydavo vandenį. Galima sakyti, kad noras mokytis šių įgūdžių ir pilietiškumas vyrauja tarp jaunesnių – 25–35 metų amžiaus šeimų. Tai pilietiškai aktyvesni žmonės, pagaliau bundanti Lietuva“, – išgyvenimo pamokų šeimoms dalyvius apibūdina atsargos majoras.

Mokymų organizatoriaus teigimu, pirmas ir svarbiausias kursų tikslas buvo ne tinkamai parengti šeimas karo atvejai, bet apskritai apmokyti verstis esant ribinėms situacijoms. Pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, pasiklydus orientuotis turint žemėlapį. Atrodytų, paprastos, bet gyvybiškai svarbios žinios mokykloje neretai gali būti ir nedėstomos.

„Praėjusiais metais buvo atvejis, kai pasiklydęs žmogus vos mirtinai nesušalo būdamas automobilyje. Tai apgailėtinas dalykas, kai žmogus nenori išgyventi“, – svarsto D.Antanaitis ir priduria, kad gynybos karo atveju sėkmingu pavyzdžiui galima laikyti Šveicariją, kuri Antrojo pasaulinio karo metu liko saugi, nes visi gyventojai buvo pasirengę kovoti. Nepaisant valstybės neutraliteto, šveicarai ir šiandien turi ginklus ar slėptuves po gyvenamaisiais namais.

Kalbėdami apie užsienio šalis, kurios dar mokykloje skiria laiko kariniam rengimui, pašnekovai pamini JAV ir Didžiąją Britaniją. Tiesa, artimesnis pavyzdys Lietuvai būtų Gruzija, kurioje bent 2010 m. planuota į mokyklas grąžinti karinį patriotinį ugdymą. Atsargos majoras D.Antanaitis neabejoja, kad karybos žinios yra būtinos, tačiau mokykloje jos neturi būti kremtamos privalomai.

ŠMM duomenimis, 9–10 klasėje vyksta pilietinio ugdymo pagrindų pamokos, kuriose nagrinėjamos ir Lietuvos gynybos politikos, nacionalinio saugumo temos, o 11–12 klasėje mokiniai gali rinktis kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“. Be to, šiuo metu rengiamas pilietinio, lituanistinio, tautinio ugdymo tarpinstitucinis veiksmų planas, kuriame bus numatytos priemonės pilietiniam, patriotiniam mokinių ugdymui stiprinti, kuriama ir nacionalinio lygio nacionalinio saugumo bei pilietiškumo ugdymo kvalifikacijos tobulinimo programa, skirta mokytojams.

Lietuvoje yra maždaug 147 mokyklos, kuriose veikia šaulių organizacija. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas patvirtina, kad tokią neformalią veiklą mokyklose kur kas aktyviau remia ŠMM, pačios mokyklos, o itin aktyvia šaulių veikla pasižymi Alytaus miesto ir rajono ugdymo įstaigos. L.Gumbinas pabrėžia, kad šaulių veiklos mokyklose misija kur kas platesnė nei karyba: ja norima stiprinti pilietinę visuomenę.

Paklaustas apie veiklos turinį, Lietuvos šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad jaunieji šauliai nerengiami kovos veiksmams, nes tai prieštarautų organizacijos misijai ir tarptautinei teisei, todėl mokoma išgyvenimo gamtoje, orientavimosi, šaudymo iš orinių ginklų, žinoma, patrauklių jaunimui dalykų, susijusių su karine simbolika, uniforma ir t.t.

„Aš nepalaikau primityvaus karinio pasirengimo, tokio prievartinio dalyko, kurio buvo mokoma sovietmečiu, grąžinimo į mokyklas. Manau, kelias, kai žmonės jį renkasi patys ir į šią veiklą įsitraukia motyvuotai, yra kur kas geresnis“, – įsitikinęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas.

Pasak jo, Šaulių sąjunga nori plėsti savo veiklos žemėlapį: planuojama, kad po kelerių metų kiekviename mieste veiktų po šaulių būrelį. Dabar esą šaulių organizacija patrauklesnė rajonuose – galbūt todėl, kad ten yra mažiau neformalios veiklos alternatyvų nei didesniuose miestuose.

„Rinktinių vadams sakau, jog svarbu, kad mokiniai burtųsi mokyklose, o ne karinio dalinio pagrindu. Esu šalininkas to, kad šaulių būreliai atsirastų mokyklose. Tačiau palyginti vangų jų būrimąsi gali lemti dvi priežastys: mokykla neturi noro ar išteklių, nes reikia mokytojo, reikia skirti tokiam darbui valandų, ne visi direktoriai žiūri į tai geranoriškai, o kita vertus, ne visi mokytojai ir sugeba organizuoti tokią neformalią veiklą. Tai užtrunka, tačiau esu įsitikinęs, kad svarbiau siekti kokybės nei kiekybės“, – tvirtina L.Gumbinas ir priduria, kad Lietuvos mokyklose galima rasti keletą šio ugdymo programų, tačiau metodiniu požiūriu jos tobulintinos.

Pirmosios pagalbos teikimas, taktika, rikiuotė, ginklai, orientacinis sportas, išlikimas gamtoje, karinė topografija, plaukimas, slidinėjimas, pilietinis ugdymas ir istorija – kol vieni diskutuoja, kaip praturinti mokyklų ugdymo programų turinį patriotine ar net karine pakraipa, tokių dalykų Plungės rajono Alsėdžių gimnazijos mokiniai gali mokytis jau keturioliktus metus.

„Auklėtoja mokyklos bendrabutyje dirba choreografijos mokytoja, kad išmokytų laikysenos, kaip taisyklingai vaikščioti vyresnius, karinę pakraipą, „vyriškumo mokyklą“ pasirinkusius mokinius. Mokiniai sakydavo, kad vienas atsargos leitenantas, anksčiau vadovavęs pilietiniam-gynybiniam ugdymui, atrodo „pasikėlęs“, bet aš juos nuramindavau, kad jis tiesiog moka vaikščioti“, – pasakoja Alsėdžių gimnazijos direktorius Leonas Mockūnas.

Ši mokykla dar 2001 m. tapo pirmąja bendrojo ugdymo mokykla Lietuvoje, turinčia pilietinio-gynybinio ugdymo pakraipą. Prieš keturiolika metų ši mokykla pasirašė sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurios dėstytojai parengė integruotas gynybinio-pilietinio ugdymo programas.

Alsėdžių gimnazijos direktorius pasakoja, kad neformaliajame ugdyme gali dalyvauti ir žemesnių klasių mokiniai, o kaip pasirenkamąjį dalyką ugdytiniai mokosi nuo 11 klasės. Direktorius skaičiuoja, kad pilietinio-gynybinio ugdymo populiarumas padidėja kas antrus metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jį pasirinko 12 iš 29 mokinių, iš kurių aštuoni tapo krašto apsaugos savanoriais, o du stojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Šiemet šį ugdymą pasirinko visi vienuoliktokai.

Mokykloje veikia ir dar viena pilietinio-gynybinio ugdymo forma, kurią dažniausiai pasirenka mokiniai, atvykę iš kitų savivaldybių – Jonavos, Klaipėdos ir gyvenantys mokyklos bendrabutyje.

„Tokiu atveju visa programa yra sukarinta. Mokiniai būna užimti nuo ryto iki vakaro: rikiuotė, patikrinimai, kariniai ir sportiniai užsiėmimai“, – paaiškina L.Mockūnas ir priduria, kad iš kitų savivaldybių atvyksta ir „sunkesnių“ mokinių, kurių tėvai ieško drausmės ir disciplinos.

Direktorius apgailestauja, kad dabar girdimi sveikinimai kitoms ugdymo įstaigoms, susidomėjusioms šaulių klasėmis ir besiimančioms panašios veiklos, o štai jo mokyklos idėja nuo pat 2001 m. didesnio palaikymo ir finansinės paramos nesulaukė. Visa pilietinio-gynybinio ugdymo veikla, instruktoriaus paslaugos finansuojamos tik iš mokinio krepšelio lėšų, o mokyklos bendrabutį išlaiko savivaldybė.

L.Mockūnas pasakoja tokią „karinę“ pakraipą sugalvojęs dar dirbdamas vienoje Telšių mokykloje, tačiau susidūrė su neigiama reakcija, neva grąžino sovietmečiu prievarta diegtą mokomąjį dalyką.

„Iš pradžių, kai dalis mokytojų prisidėjo prie šaulių veiklos, buvo vienetai besipriešinančiųjų. O šiaip dauguma tėvų sveikina ir dėkoja, kad gali atvežti vaikus, su kuriais nesusitvarko. Tarkime, vienišoms mamoms išėjus į darbą, jų vaikas atsisako lankyti pamokas, o mūsų mokykloje reikalaujama griežtos drausmės. Žinoma, turime ir problemų, nes sulaukiame „sunkių“ vaikų, tačiau į mūsų gimnaziją mokytis atvyksta ir tie mokiniai, kurie be korepetitorių paslaugų nori gauti gerus egzaminų įvertinimus, nes pasižymime ir aukštais akademiniais pasiekimais. Kita vertus, atliekame ir socialinę misiją: dalyvaujame „Maisto banko“ programoje, kai gyvenantys bendrabutyje vaikai iš nepasiturinčių šeimų patys gaminasi valgyti, gali nuolat lankytis pas socialinį pedagogą, psichologą“, – apie skirtingas gimnazijos funkcijas pasakoja L.Mockūnas.

Girdėdamas vis daugiau pavyzdžių ir pats kitų mokyklų prašomas padėti pakartoti jo pradėtą patirtį pilietinio-gynybinio ugdymo srityje, šiandien jis dar labiau nei prieš 14 metų neabejoja, kad toks ugdymas mokyklose reikalingas. Tiesa, ne vien todėl, kad pasirengti šalies gynybai įpareigoja pastarųjų metų įvykiai ar trapios paliaubos Ukrainoje. Direktoriaus teigimu, nereikia apsiriboti vien karyba, nes tokio ugdymo prasmė gerokai gilesnė: tai pilietiškumo ir drausmės pamokos, skirtos užauginti fiziškai tvirtam, sveiką gyvenseną propaguojančiam jaunimui, kuris pirmiausia nuo galimų grėsmių apsaugotų artimiausią aplinką.

Nuo šio rudens Lietuvos edukologijos universitetas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija planuoja pradėti vykdyti jungtinę studijų programą, skirtą istorijos ir pilietinio ugdymo dalyko pedagogams rengti.

Gabija Sabaliauskaitė