Justas Mundeikis

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

IQ.lt portale pasirodė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidento, ekonomisto, Žilvino Šilėno komentaras: „Bloga statistika = bloga politika“. Jo autorius teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir Estijoje vienam gyventojui tenka vienoda BVP dalis, negalima lyginti šiose šalyse dirbančiųjų atlyginimų bei, kad Lietuvos verslininkai nėra godesni ir nemoka mažesnio darbo užmokesčio. Šiame komentare norėčiau paanalizuoti BVP bei atlyginimų statistiką ir įrodyti, jog Eurostat pateikia duomenis, leidžiančius ne tik palyginti Estijoje ir Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimus, bet, pasitelkus papildomą statistiką, galima kvestionuoti Ž. Šilėno tezę dėl sąžiningų atlyginimų.

Ž.Šilėno komentaro tikslas yra paneigti šį argumentą: „Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.“ Siekiant įrodyti skaitytojui, jog taip nėra, autorius pasirenka tokią minčių seką:

1. Lietuvos BVP atitinka Estijos BVP vienam gyventojui tik tada, kai BVP tenkančio vienam gyventojui rodikliai yra lyginami ne eurais, o perkamosios galios standartu (toliau – PGS). Tačiau algos yra lyginamos eurais, o ne PGS, tad algų lyginti negalima;
2. BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra vidutinio atlyginimo atitikmuo. BVP sudaro gaunami darbo užmokesčiai bei pajamos už įdarbintą kapitalą;
3. Lietuvoje darbuotojai dirba su mažiau kapitalo nei darbuotojai kitose ES šalyse, todėl Lietuvos dirbantieji sukuria mažiau vertės;
4. Estijos pramonėje įdarbinta 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvos pramonėje;
5. Atlyginimai „atrodo“ mažesni dėl 31 proc. darbdavio mokamos „Sodros“ dalies, kuri dažnai neatsispindi lyginant pajamas, gaunamas skirtingose šalyse neatskaičius mokesčių;
6. 200 tūkst. darbuotojų dirba ne pilnu etatu ir daliai jų išmokami atlyginimai vokeliuose, o tai sumažina vidutinį darbo užmokestį oficialioje statistikoje.

Visame šiame ekvilibristiniame minčių kratinyje yra tiesos, tačiau ir apstu autoriaus „tingėjimo“ analizuoti statistinius duomenis. Stebina, jog tokį nepagrįstą komentarą parašo pats „instituto“ prezidentas, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai Ž.Šilėnas pateikia nekompetentingas ekonomines analizes (žr. „LLRI ir MMA“).

Manau, jog analizuojant duomenis, net kai lyginama statistika tik su Estijos duomenimis, visada yra įdomu pažvelgti ir į Latvijos rodiklius. Tad šiame komentare pateikiami visų trijų Baltijos šalių rodikliai.

BVP, tenkantis vienam gyventojui

Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, 2015-ais metais Estijoje siekė 15 600 eurus, Latvijoje – 12 300 eurus, o Lietuvoje – 12 800 eurus (žr. 1 pav.). Tačiau lyginant BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamosios galios standartu[1] (toliau PGS) statistika atrodo kur kas patrauklesnė lietuvio akiai: Estijos BVP, skaičiuojant PGS, siekia 21 400, Lietuvos – 21 100, o Latvijos – 18 500 (žr. 2 pav.). Taigi, jeigu lyginama BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ne eurais, o PGS, Estijoje BVP dalis yra vos 1,4 proc. didesnė nei Lietuvoje. Lyginant eurais, skirtumas siektų 21,9 proc.

1 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, eurais. Šaltinis: Eurostat

2 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, PGS. Šaltinis: Eurostat

Estijos, Lietuvos ir Latvijos darbuotojų pajamos

Ž.Šilėno teiginiai, jog negalima palyginti gaunamų pajamų Lietuvoje ir Estijoje, nes tada jos būtų lyginamos eurais, o ne perkamosios galios standartu (1 argumentas) bei, jog negalima lyginti pajamų skirtingose šalyse, nes tada neatsižvelgiama į darbdavio sumokamus mokesčius (6 argumentas), yra klaidingi. Eurostat pateikia gaunamų atlyginimų ES duomenis, įskaitant ir darbuotojo bei darbdavio sumokamus mokesčius. 1-oje lentelėje pateikiami darbo vietos kaštai, sumokami mokesčiai ir darbuotojo gaunamos pajamos darbuotojo, neturinčio vaikų bei gaunančio vidutinį šalies atlyginimą[2]. Siekiant geresnio palyginimo tarp šalių, rodikliai pateikiami ir eurais, ir perkamosios galios standartu.

Pažvelgus į lentelę (žr. 1 lentelę) pastebima, kad tiek vertinant eurais, tiek perkamosios galios standartu, Estijoje gaunamos pajamos po mokesčių ir visos darbo vietos kaina yra didesnės nei Lietuvoje. Estijoje 100 proc. vidutinės algos gaunančio asmens be vaikų darbo vieta kainuoja darbdaviui 28 proc. brangiau nei Lietuvoje, o darbuotojui, atskaičius visus mokesčius, lieka 30,7 proc. daugiau atlyginimo, vertinant perkamosios galios standartu. Įvertinus Eurostat pateiktus duomenis paaiškėja, jog galima palyginti ne tik BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, bet ir atlyginimus. Tad verta paanalizuoti, ar Ž.Šilėno pateikti argumentai yra validūs ir atitinka realybę.

1 lentelė. Vidutinį šalies atlyginimą gaunančio asmens, neauginančio vaikų, darbo vietos kainos sudedamosios dalys 2013 m. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Pramonėje sukauptas kapitalas

Kokia statistika remiasi LLRI prezidentas, minėdamas sukauptą kapitalą Estijos pramonėje, nėra aišku. Egzistuoja keletas statistinių ir ekonometrinių metodų, kurie naudojami norint apskaičiuoti sukauptą kapitalą, tad sunku patvirtinti Ž.Šilėno argumentą, kad Estijos pramonėje įdarbinta apie 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvoje.

Darbas visą ir ne visą darbo laiką

Kur kas lengviau patikrinti pateikiamus statistinius argumentus apie dirbančius ne visą darbo laiką asmenis. „<…> ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau“. Remiantis 2-oje lentelėje pateiktais Eurostat duomenimis, ne visą darbo laiką Lietuvoje dirba apie 111-120  tūkst. asmenų, o ne 200 tūkst., kaip teigia LLRI prezidentas savo komentare. Lietuvoje ne visą darbo laiką dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 7-ių ir  9-ių proc. visų užimtųjų. Estijoje šis rodiklis yra didesnis ir svyruoja tarp 7-ių ir 11-os proc., priklausomai nuo analizuojamo laikotarpio (žr. 3 lentelę).

2 lentelė. Dirbančiųjų visą ir ne visą darbo laiką skaičius, tūkstančiais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

3 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką dalis, procentais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Šešėlinė ekonomika

Galima tik spėlioti, kokias algas gauna dirbantieji ne visą darbo laiką vokelyje, tačiau analizuojant Lietuvoje užimtųjų asmenų (neįskaitant užimtųjų, dirbančių viešajame administravime, krašto apsaugoje ir socialinės rūpybos sektoriuje) pajamų (vertinant PGS) vidurkį ir medianą – mėnesinės pajamos Lietuvoje buvo mažesnės nei Estijoje. Nesvarbu, ar analizuojami dirbančiųjų visą darbo laiką ar ne visą darbo laiką rodikliai (žr. 4 lentelę). Taip pat galima matyti, jog visose šalyse proporcija tarp visą ir ne visą darbo laiką dirbančiųjų asmenų pajamų yra sąlyginai panaši. Taigi galima daryti išvadą, jog dirbantieji daliniu etatu už mažesnę algą (kurių Lietuvoje yra mažiau nei Estijoje), vargu ar iškraipo statistiką.

4 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką pajamų vidurkis ir mediana, eurais bei PGS, 2010-ais m. Šaltinis: Eurostat

Analizuojant šešėlinės ekonomikos mastą, dažnai remiamasi Friedrich Schneider analize. Remiantis ja, Lietuvos ir Estijos šešėlinės ekonomikos dydis yra apytiksliai vienodas. F.Schneider skaičiavimais, 2015-ais metais šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekė 25,8 proc. BVP, o Estijoje – 26,2 proc. BVP (žr. 3 pav.). 2014-ais metais ir Lietuvoje, ir Estijoje šešėlio rodiklis siekė po 27,1 proc. BVP (žr. 4 pav.).

3 pav. Šešėlinės rinkos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2015-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

4 pav. Šešėlinės ekonomikos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2014-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

Atsižvelgiant į tai, kad šešėlinės ekonomikos mastai yra apytiksliai vienodi, ne visą darbo laiką dirbančių asmenų Lietuvoje proporcija yra mažesnė, o oficialiai gaunamų pajamų – panaši, galima daryti prielaidą, kad net įskaičiavus vokeliuose gaunamus atlyginimus, vidutinės pajamos Lietuvoje būtų mažesnės nei Estijoje. Konstatavus faktą, jog vertinant perkamosios galios standartu, atlyginimai Estijoje yra ženkliai didesni nei Lietuvoje ir pripažįstant, kad šių skirtumų priežastis nėra šešėlinės ekonomikos mastas, nes jis yra sąlyginai vienodas Lietuvoje ir Estijoje, ar darbuotojų darbo dienos trukmė, kyla klausimas, kas lemia didesnę algą Estijoje?

Kodėl atlyginimai Lietuvoje ir Estijoje skiriasi?

Lyginant, kaip yra dalinamas ekonomikos „pyragas“ (t.y., analizuojant BVP sudėtį apskaičiuotą pajamų metodu), matoma, jog pyrago dalys Estijoje ir Lietuvoje ženkliai skiriasi (žr. 5 pav.). Estijoje net 13 proc. BVP atitenka valstybei, gaunamų iš gamybos ir importo mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 11 proc. Atlygis darbuotojams Estijoje sudaro net 48 proc. BVP pyrago, o Lietuvoje – tik 41 proc. Taigi Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

O kieno sąskaita tai vyksta? Suprantama, verslo arba ekonominiais terminais įvardinant: bendrojo likutinio pertekliaus sąskaita, kuri Estijoje sudaro tik 39 proc. BVP, o Lietuvoje net 48 proc. Taigi, jeigu, kaip teigia Ž.Šilėnas, Estijoje įdarbinta daugiau kapitalo, o verslo gaunamos pajamos už kapitalą mažesnės nei Lietuvoje, tai reiškia, jog Estijos verslas akceptuoja mažesnes palūkanas už įdarbintą kapitalą nei Lietuvos.

5 pav. BVP pasiskirstymas, matuojant pajamų metodu, 2015-ais metais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Egzistuoja ne viena priežastis, kodėl pyragas padalinamas skirtingai: tai susiję ir su darbuotojų derybine galia, ir su minimalių atlyginimų skirtumais, ir tikriausiai su verslo požiūriu į tai, kiek pelno atrėžti dirbančiajai klasei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. rugpjūčio 8 d.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Darbuotojų padėtis 2016 metų pirmą ketvirtį Lietuvos darbo rinkoje toliau gerėjo. Daugėjo naujų darbo vietų, didėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis, todėl ne tik gyventojų, bet ir nacionalinio bei „Sodros“ biudžetų pajamos augo išties sparčiai. Tačiau palankios tendencijos pastaraisiais metais užliūliuoja politikus ir valstybinių institucijų atstovus, kuriems rūpesčių kelia tik tai, kur išleisti didesnes, negu prognozuota, pajamas. Kartu susitaikoma su mintimi, kad „Sodros“ biudžeto subalansuoti gal ir nereikia, o struktūriniai pokyčiai palikti socialiniam modeliui, kurį norint priimti turbūt reikės dar ne vieno Ariadnės siūlų kamuoliuko.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

2016 metų pirmo ketvirčio pabaigoje Lietuvoje buvo apdrausta 1084,5 tūkst. gyventojų, arba 13 tūkst. daugiau negu prieš metus. Augimas būtų dar didesnis, jei ne didėjanti Lietuvos piliečių emigracija. Darbo birža yra paskelbusi, kad bedarbių skaičius pirmo ketvirčio pabaigoje buvo 5 tūkst. mažesnis. Todėl nieko nuostabaus, jei Statistikos departamentas netrukus paskelbs, kad 2016 m. pirmą ketvirtį nedarbas vėl sumažėjo, palyginti su atitinkamu ketvirčiu prieš metus.

Kaip sparčiai kyla draudžiamosios pajamos

Vidutinių mėnesio apdraustųjų pajamų duomenys rodo, kad darbo užmokestis auga dar greičiau. Vien kovo mėnesį vidutinės draudžiamos pajamos įvairiose Lietuvos savivaldybėse didėjo maždaug 8–10 procentų. Didelę įtaką tokiam augimui darė nuo šių metų sausio iki 350 eurų padidinta minimali mėnesio alga, kuri dabar yra 16,7 proc. didesnė negu prieš metus. Tose savivaldybėse, kuriose vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Lietuvoje dėl palyginti didelio žmonių, gaunančių minimalią algą, skaičiaus, vidutinių draudžiamųjų pajamų augimas buvo didžiausias.

Pernelyg staigus darbo užmokesčio augimas, nesutampantis su darbo našumo didėjimo tempais, kelia vis didesnę grėsmę šalies ekonomikos konkurencingumui, o kartu ir šalies ūkio tvariam augimui.

Pavyzdžiui, kovą Kelmės, Kalvarijos ar Šalčininkų savivaldybėse metinis vidutinių pajamų padidėjimas viršijo 11 procentų. Mažiausiai pajamos augo didžiausiuose miestuose – ten, kur daugiau žmonių gauna didesnę negu minimalią mėnesio algą. Žinoma, nereikėtų nuvertinti ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo įtakos darbo jėgos brangimui, nes ši problema vis aktualesnė visiems Lietuvos regionams.

Koks MMA augimo poveikis

Jeigu nuo liepos 1 dienos minimali mėnesio alga didės 30 eurų, tai dar labiau paskatins darbo užmokesčio didėjimą šalyje ir politikai galės džiaugtis didesniais surinktais mokesčiais verslo sąskaita. Bet pernelyg staigus darbo užmokesčio augimas, nesutampantis su darbo našumo didėjimo tempais, kelia vis didesnę grėsmę šalies ekonomikos konkurencingumui, o kartu ir šalies ūkio tvariam augimui. Turbūt visiems suprantama, kad ne minimali alga turi lemti vidutinį darbo užmokesčio pokyčius, o pastarojo augimas turi daryti įtaką minimalios mėnesio algos kitimui.

Lietuvos įmonės, kurios konkuruodamos eksporto rinkose su kitų šalių bendrovėmis šiais metais spartaus augimo nerodo.

Tokios tendencijos darbo rinkoje pirmą ketvirtį padidino „Sodros“ pajamas 69 mln. eurų, arba 10,1 proc., tačiau jos biudžeto deficitas vis dar buvo 130 mln. eurų. Žinoma, esant dabartinei socialinio draudimo schemai, teigti, kad reikia mažinti „Sodros“ deficitą pensininkų ar mamų sąskaita, nebūtų sąžininga, tačiau visuomet galima ieškoti alternatyvių pajamų didinimo priemonių.

Neseniai Lietuvos laisvosios rinkos instituto paskelbta „Lietuvos šešėlinės ekonomikos“ ataskaita atskleidė, kad beveik kas trečias lietuvis turi draugų ar artimųjų, veikiančių šešėlinėje darbo rinkoje. Akivaizdu, kad socialinio draudimo fondo biudžetas ir atitinkamai visi Lietuvos gyventojai patiria nuostolių dėl tokia veikla besiverčiančių gyventojų mokesčių nemokėjimo.

„Sodros“ įmokų lubos – jau visai netoli

Beje, daugybę metų diskutuojamas socialinio draudimo įmokų lubų nustatymo sprendimas jau veikiausiai nebe toli, nors ir ne visai tokiomis sąlygomis, kokiomis buvo siūloma. Įmokų lubos turėtų neigiamą įtaką „Sodros“ pajamoms tik trumpą laiką, o per ilgesnį laiką padėtų pritraukti ne tik daugiau investicijų į didesnę pridėtinę vertę kuriančias įmones ir darbo vietas, bet ir išlįsti iš šešėlio dabar dideles pajamas gaunantiems ir tų pajamų nerodantiems asmenims.

Stebint dviženklio minimalios mėnesio algos didėjimo įtaką vidutinio darbo užmokesčio augimui vis daugiau abejonių kelia sprendimas nuo liepos 1 dienos dar didinti minimalią mėnesio algą. To priežastis – Lietuvos įmonės, kurios konkuruodamos eksporto rinkose su kitų šalių bendrovėmis šiais metais spartaus augimo nerodo. Didžiausių eksporto partnerių ekonomika auga vangiai, tad labai smarkiai darbo našumą viršijantis darbo užmokesčio augimas Lietuvoje gali grįžti bumerangu.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Prieš savaitę Statistikos departamento pateikti vasario mėnesio mažmeninės prekybos Lietuvoje duomenys sukėlė įvairių minčių – kokios priežastys lėmė, kad metinis maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos lyginamosiomis kainomis augimas, įvertinus dienų skaičiaus įtaką, vasarį siekė 8,8 proc. ir buvo didžiausias nuo 2008 metų vasario? Vien tokių prekių pardavimo masto padidėjimas vasarį 25 mln. eurų dar labiau sudomina mačius gausų į Lenkiją apsipirkti važiuojančių lietuvių srautą (anot statistikos, lietuviai apskritai visoms prekėms Lenkijoje per mėnesį išleidžia iki 30 mln. eurų).

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas 

Iš karto būtina pastebėti, kad pirmieji du 2015 metų mėnesių dėl to, kad žmonės dar tik pratinosi prie euro, nebuvo itin palankūs maisto produktų mažmeninei prekybai, todėl metinį  pokyčio dydį šių metų sausį ir vasarį iš dalies lėmė maža lyginamoji bazė. Kita vertus, metinis 8,8 proc. maisto prekybos augimas vasarį, net ir palyginti su metiniu 4,8 proc. padidėjimu sausį, yra labai smarkus, todėl priežastys, matyt, slypi ne vien tik statistikoje.

Vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių auga mažmeninės prekybos mastas, yra mažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis vidutinis darbo užmokestis. Prie jo kilimo prisidėjo ir nuo 2016 m. sausio 1 d. pakelta minimali mėnesio alga (MMA). Tikėtina, kad didžiausia 25 eurais padidėjusio mėnesinio darbo užmokesčio prieš mokesčius dalis buvo skirta vartojimui.

Tiesa, darbo užmokestis tikrai didėjo ne tik minimalią algą gaunantiems darbuotojams. Apie tai, kad metinis darbo užmokesčio augimo tempas 2016 metų pirmą ketvirtį dar išaugo, palyginti su ankstesniais ketvirčiais, rodo Finansų ministerijos skelbiami gyventojų pajamų mokesčio surinkimo duomenys. Dėl didėjančių pajamų kinta ir pirkimo struktūra – pastebėta, kad, augant pajamoms, didėja aukštesnės kokybės maisto produktų paklausa.

Dar vienas svarbus veiksnys, vasarį paskatinęs pardavimo mastą, ypač prekybos centrų (per pirmus du mėnesius prekybos apyvarta lyginamosiomis kainomis augo 7 proc., o vien vasarį – 9,1 proc.), gali būti susijęs su sausio ir vasario mėnesiais garsiai nuskambėjusiomis istorijomis apie su šešėline ekonomika kovojančių valstybės pareigūnų atliktus reidus, kurių metu buvo nustatytas milžiniškas į apskaitą neįtrauktas iš Lenkijos atvežtos mėsos prekybos mastas ir paviešintos antisanitarinėmis sąlygomis veikiančių mėsos perdirbimo ir gamybos cechų istorijos. Tai galėjo paskatinti dalį anksčiau turguose ar kioskuose mėsą pirkusių asmenų daugiau šių maisto produktų įsigyti prekybos centruose. Atsižvelgiant į tai, kad didžiausia dalis nelegalios prekybos mėsa vyksta turguose, jos mažinimas turėtų teigiamą įtaką ne tik visai mažmeninei prekybai, bet ir šalies biudžetui.

Pigūs degalai skatina vartojimą

Nereiktų sumenkinti ir pigesnių degalų įtakos. Tikėtina, kad likusi už pigesnius degalus suma nebuvo sutaupyta, o veikiausiai skirta vartojimo reikmėms. Metinis degalų kainų skirtumas akivaizdus – pavyzdžiui, vasarį dyzelinas Lietuvoje buvo maždaug 16 proc. pigesnis negu prieš metus.

Beje, metų pradžioje smarkiai augo ne tik maisto produktų mažmeninė prekyba. Per du 2016 metų mėnesius ne maisto produktų prekybos mastas buvo 8,1 proc. didesnis negu prieš metus. Pačių prekybos įmonių teigiamą savo padėties vertinimą rodo Statistikos departamento skelbiamas kiekvieną mėnesį pasitikėjimo rodiklis. Tokios aukštos kaip 2016 metų kovo mėnesį reikšmės nebuvo nuo prieškrizinių 2008 metų. Geri oficialios prekybos rezultatai palankūs šalies biudžetui – per du 2016 metų mėnesius šalyje pridėtinės vertės mokesčių surinkta 8,9 proc. daugiau ir, priešingai negu praėjusiais metais, tai viršijo Finansų ministerijos prognozes.

Minimalios algos didėjimas – dar vienas impulsas

Tikėtina, kad artimiausius mėnesius mažmeninės prekybos rezultatai bus irgi geri. Jeigu nuo liepos 1 dienos bus padidinta minimali mėnesio alga, tai gali ištęsti vartojimo augimo kryptį. Kadangi Lietuvos ekonomika yra labai atvira ir pernelyg spartus darbo užmokesčio augimas kenkia ne tik eksportuojančių, bet ir vidaus rinkai gaminančių įmonių konkurencingumui, valdžios atstovams ateityje reikėtų pagalvoti apie minimalaus neapmokestinamųjų pajamų dydžio, o ne MMA didinimą.

Giedre Gečiauskienė

Į Lietuvą ateinant pavasariui, gerėjančias nuotaikas demonstruoja ir verslo aplinka. Šiandien Lietuvos statistikos departamento paskelbti kovo mėnesio verslo tendencijų ir lūkesčių tyrimo duomenys rodo, kad nuotaika gerėja visuose tiriamuose sektoriuose. Kovo mėnesio ekonominių vertinimų rodiklis pakilo iki -1 nuo -5, užfiksuotų vasarį.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Tyrimas atliekamas apklausiant įmonių vadovus ir vertinant jų nuomonę dėl pokyčių verslo aplinkoje bei ateities lūkesčius. Kovo mėnesio duomenys rodo, kad visų vertinamų verslo sričių – pramonės, statybos, mažmeninės prekybos ir paslaugų sektorių – pasitikėjimo rodiklis šį mėnesį išaugo. Pramonės sektoriaus vadovai palankiai vertina artimiausių mėnesių užsakymų perspektyvas, tuo tarpu statybos sektoriaus įmonių vadovai, netgi bendrai palankiau vertindami verslo aplinką, nei praeitą mėnesį, toliau demonstruoja susirūpinimą dėl būsimų užsakymų apimčių.

Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni.

Vertinant tyrimą, akivaizdu, kad jo rezultatus išties veikia sezoniniai veiksniai. Akivaizdus sezoniškumas stebimas visų tiriamų sektorių nuotaikų kitime, ir būtent jis kiek paslepia ilgesnio termino tendencijas. O jos nėra tokios puikios, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni. Paslaugų ir mažmeninės prekybos sektoriuose, kurie yra iš esmės vidaus paklausos atspindys, stebimas nuoseklesnis nuotaikų kilimas. Išties, tyrimo rezultatai turbūt dėsningi ir juos gana paprasta interpretuoti.

Pagrindinės šalies eksporto rinkos – Europos šalys ir Rusija – toliau išgyvena ekonominius sunkumus. Net jei Lietuvos gamintojai palyginti sėkmingai tvarkėsi su sankcijų Rusijai pasekmėmis, Europos ekonominė raida šiame procese Lietuvai nepadėjo ir vis dar nepadeda. Padėti visaip bando, regis, paskutinis likęs galintis kažką pakeisti – Europos centrinis bankas, kuris prieš mėnesį iki niekad nematytų neigiamų žemumų sumažino euro palūkanas ir ketina jas ten laikyti tol, kol bus pastebėta teigimų ženklų ekonomikos raidoje. Iš euro zonos verslo sektoriaus nuotaikų atrodo, kad tai nenutiks labai greitai.

Vakar buvo paskelbti euro zonos šalių verslo aplinkos indikatoriai, kurie, skirtingai nuo Lietuvos rodiklių, pavasario euro zonos šalių verslo sektoriui nežada. Ekonomikos lūkesčių arba pasitikėjimo rodiklis kovo mėnesį nukrito nuo 103,8 iki 103 ir nuvylė pokyčių neprognozavusius rinkų dalyvius. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis pokyčių nerodo, bet vėlgi skirtingai nuo Lietuvos, prasčiausią dinamiką kovo mėnesį demonstravo būtent paslaugų sektorius, kur pasitikėjimo rodiklis krito labiausiai – nuo 10,6 iki 9,6. Pramonės įmonių pasitikėjimo rodiklis vos pakilo.

Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės.

Verta pastebėti, kad bendras euro zonos ekonomikos lūkesčių rodiklis, 2015 metais demonstravęs palyginti stabilią spartaus augimo tendenciją, šiemet smarkiai krenta – nuo metų pradžios verslo sektoriaus nuotaikos yra subjurusios iki praėjusių metų pradžios lygmens. Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės. Regis, daug stimulų susivienijo kartindami verslo sektoriaus nuotaikas. Būtent šie aspektai veikiausiai ir atsispindi šiandienos Lietuvos verslo nuotaikų tyrime.

Džiugina tai, kad Lietuvos vartotojai, skirtingai nei euro zonos gyventojai, kur kas smagiau pasitinka pavasarį. Euro zonos vartotojams veikiausiai nuotaiką gadinanti migrantų krizė ir kiti politiniai neramumai Lietuvos vartotojams nerūpi tiek smarkiai. O tokių ekonominių veiksnių kaip minimalios algos, vidutinio darbo užmokesčio augimo, nedarbo traukimosi tendencijos jiems leidžia būti nusiteikusiems palankiai ir prisidėti prie svarbiausio ekonomikos komponento, vidaus paklausos, auginimo.

Justas Mundeikis

PVM velykinis margutis – trumpas komentaras apie tai, kaip artėjant rinkimams politikai bando įtikti tautai, o kai kurie net nevengia bandymo pasipelnyti. Ekonomistai mano, jog mokesčių politika neturėtų būti naudojama socialinei politikai vykdyti, o PVM lengvatų geriau būtų išvis atsisakyti.

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdyje buvo aršiai priekaištaujama Lietuvos Vyriausybei dėl to, jog daug lietuvių per Kovo 11-ąją išvyko apsipirkti į Lenkiją. Toks kaltinimas žingsnis po žingsnio vedė link diskusijos, ar reiktų Lietuvoje mažinti PVM mokestį tam tikriems produktams, ar tiesiog visoms prekėms. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo lenktynės, kas labiau įtiks tautai prieš rinkimus ir dar sugebės iš to pasipelnyti.

Ar PVM ekonomiškai yra „geras“ mokestis?

PVM mokesčio ypatybė yra ta, jog jis taikomas kiekviename pardavimo etape, įskaitant ir tarpinio vartojimo prekėms. Tačiau įmonės, kurios nupirktą prekę naudoja perdirbimui, gali atsiimti sumokėtą PVM. Tokiu būdu PVM taikomas tik parduodant prekes ir nedaro įtakos gamybos kaštams bei neiškraipo įmonių gamybinių pasirinkimų. Toks mokestis nesukuria kaskadinių mokesčių, kai mokestis taikomas ir gamybos procese naudojamoms medžiagoms, ir parduodamai produkcijai, tad išvengiama dvigubo apmokestinimo.

Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo ir administravimo kaštų, Lietuvoje, remiantis gerąja praktika, PVM mokesčių mokėtojais tampama, jeigu metinė apyvarta viršija 45 000 eurų. Lietuvoje PVM mokestis yra viena pagrindinių mokestinių pajamų ir 2015-ais metais sudarė 40 procentų surinktų konsoliduotų valstybės (valstybės ir savivaldybių) mokestinių pajamų.

Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo.

Sąlyginai vertinant PVM mokestis gali būti labai efektyvus. Tačiau, ypatingai, Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo, o nesurenkama suma atitinka net 4,4 procento bendrojo vidaus produkto. Tai iššūkis VMI ir kitoms institucijoms, skatinantis stiprinti kovą su šešėliu, ypatingai, mažmeninėje rinkoje, kurioje net parduotuvių tinklai, prekiaujantys kosmetikos, gyvūnų ar aprangos prekėmis vis dar sugeba pusę atlyginimo parduotuvėse dirbančiam personalui mokėti vokeliuose.

Ar reikalingos PVM lengvatos ir kam jos padeda?

Daugelyje valstybių yra įvesti lengvatiniai PVM tarifai prekėms, kurias kasdien vartoja mažas pajamas gaunantys asmenys. Tačiau šiomis nuolaidomis taip pat naudojasi ir dideles pajamas gaunantieji. Neretai į kovą už PVM mažinimą stoja ir lobistų grupės. Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl Lietuvai reikalinga PVM lengvata turizmo sektoriui, nes iš minimalaus atlyginimo besiverčianti šeima, vargu ar gali net pasvajoti apie keliones po Lietuvą.

Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.

Mokesčių paskirtis nėra mažinti socialinę atskirtį. Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.  Tad prasmingiausia yra taikyti kuo galima mažiau išimčių baziniam PVM tarifui, tokiu būdu mažiau iškraipant rinką.

PVM mokesčio keitimo pasekmės viešbučių sektoriuje

Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugos nuo 2003.01.01 iki 2008.12.31 buvo apmokestinamos 5 procentų PVM tarifu, nuo 2009.01.01 iki 2010.12.31 buvo taikomas 19 procentų PVM tarifas, 2011-ais metais – 9 procentų, o nuo 2012.01.01 buvo pradėtas taikyti standartinis 21 procento PVM tarifas iki 2015.01.01, kai vėl buvo grįžta prie 9 procentų PVM.  Žemiau pateikta lentelė iliustruoja PVM ir kainų pokyčius.

PVM ir VKI pokyčiai, Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Pažvelgę į lentelę matome, jog pirmą kartą padidinus PVM mokestį, vartotojų kainų indeksas, atspindintis vartotojų mokamą kainą, padidėjo nuo 103,2 iki 105,9, o viešbučių gaunama kaina (VKI diskontavus taikomu PVM mokesčiu, t.y. kaina, kurią sumoka viešbučių lankytojai be PVM) krito nuo 98,3 iki 89. Tai ženklas, jog verslu užsiimančios įmonės absorbavo mokesčių padidinimą, sumažindamos gaunamą pelną.

Visiška šio reiškinio priešingybė matoma 2010-ais metais, sumažinus PVM mokestį: vartotojų kainų indeksas padidėjo nuo 99 iki 100,4, kai viešbučių gaunama kaina padidėjo nuo 83,2 iki 92,1. Toks pat reiškinys pasikartojo ir 2012 bei 2015 metų sausio mėnesiais, įsigaliojus PVM tarifo pakeitimams.

Viešbučių sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

Galima daryti išvadą, jog Lietuvoje viešbučių sektorių pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, nors nakvynių viešbučiuose paklausa yra elastingesnė. Todėl kaina, kurią moka vartotojai svyruoja mažiau nei kaina, kurią gauna viešbučiai. Tad šiame sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

PVM lengvatos maisto produktams

Pateiktas viešbučiams taikomo PVM tarifo keitimo pavyzdys parodo, kaip atsargiai reiktų vertinti daromus PVM pakeitimus bei jų galimą įtaką šalies ekonomikai ir mokesčių sistemai. Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną. Jeigu pasitelkiant mokesčių politiką siekiama užsiimti socialine politika (o tai nėra optimalu), būtina atlikti nuodugnų rinkos vertinimą.

Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną.

Šios atsakingos ekonominės politikos priešingybė būtų seimo nario Broniaus Bradausko atvejis. Šis LSDP partijos narys, UAB „Bartžuvė“ (kuri užsiima tvenkiniuose auginamos šviežios žuvies prekyba) akcininkas, pasiūlė seimui balsuoti už lengvatinį 5 procentų PVM tarifą, taikomą būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežiai tvenkiniuose išaugintai žuviai“. Toks politiko siūlymas yra ne kas kita, o Lietuvos politinės destrukcijos ir politinės korupcijos pavyzdys, iliustruojantis siekį padidinti turimos akcinės bendrovės pelningumą, nes pateikiamas projektas nėra ekonomiškai argumentuotas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

SEB banko analitikas Gitanas Nausėda teigia, jog galbūt būtų prasminga mažinti PVM tarifą, tačiau reiktų prižiūrėti kainų pokyčius prieš ir po tarifo pakeitimo tam, kad niekas nepiktnaudžiautų PVM sumažinimu, kaip tai padarė viešbučių verslo atstovai.

Deja, turiu paprieštarauti gerbiamam kolegai. Lietuvoje nuosekliai didinamas MMA. Todėl vargu ar valstybinės tarnybos atrastų pakankamai resursų analizuoti situaciją rinkoje, kai vienu metu didinamas MMA, sąlygojantis kaštų didėjimą ir tuo pačiu metu mažinamas PVM.

Svarbu paminėti ir tai, jog dėl padidėjusio MMA išaugusios sąnaudos nebūtinai iš karto turi sąlygoti prekių kainų didėjimą. Tai gali įvykti po 2–6 mėnesių, kai įmonės adaptuosis ir tik įvertinusios pakitusią situaciją pradės keisti kainodarą. O kur dar keičiami įstatymai, reguliavimas ir t.t.?

Kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Susidaro toks kiekis šalutinių kintamųjų, jog atsekti, ar verslas pagrįstai, ar nepagrįstai nesumažintų kainų, sumažinus PVM tarifą, taptų nebeįmanoma. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas teigia, jog jo atstovaujamų įmonių vadovai yra pasirengę pasirašyti memorandumą, kuriuo įsipareigotų tam tikrą laiką sumažinti kainas. Tik kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Ar PVM mažinimas išspręs apsipirkimo Lenkijoje „problemą“ ir sumažins šešėlį?

Deja, remiantis praktika, lenkiškos prekės su lietuvišku PVM sėkmingai konkuruoja Lietuvoje (pvz., lenkiški pieno produktai). Tad net jeigu būtų sumažintas PVM tarifas, vargu ar tai paskatintų visus gyventojus, vykstančius apsipirkti į Lenkiją, apsipirkinėti Lietuvoje esančiose parduotuvėse. Dalis vartotojų  sutaupytų pinigų (apie 17 procentų) ir vėl grįžtų į biudžetą PVM pavidalu, nes gyventojai anksčiau ar vėliau vis tiek juos išleistų Lietuvoje.

Ar padidėjęs vartojimas sukurtų naujų darbo vietų bei paskatintų kitų mokesčių, tokių kaip GPM, Sodros įmokų didinimą – sunku pasakyti. Tam reiktų atlikti išsamų rinkos ekonometrinį tyrimą, kurį šiuo metu galėtų padaryti tik finansų ministerija.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu?

Tiesa, remiantis Rumunijos patirtimi, sumažinus PVM tarifą maistui, padidėjo apyvarta, pvz., 15 procentų sumažinus kavos kainą, pardavimų kiekis padidėjo net 25 procentais. Toks apyvartos padidėjimas yra stulbinantis. Tačiau visiškai neatitinka ekonominių dėsnių pagal kuriuos, kainai pakitus 1 procentu, galima būtų tikėtis, jog pardavimų kiekis irgi padidėtų tik 1 procentu. Galime daryti prielaidą, jog Rumunijai tiesiog pavyko legalizuoti dalį šešėlinės apyvartos.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu? Jeigu manytumėme, jog taip, ko gero, pritartumėme ir visiškam šešėlio išnaikinimui, atsisakant bet kokių mokesčių. Tik ar tikrai norėtumėme atsisakyti socialinės politikos gairių, kuriomis remiasi mūsų visuomenė? Vargu.

Kaip vykdyti socialinę politiką?

Ką galėtų padaryti Seimas, jog mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia padidėtų? Protingiausia būtų didinti mažas pajamas gaunančių asmenų atlyginimus.

Visų pirma reiktų padidinti NPD iki MMA ir susieti šiuos du rodiklius. NPD didinimas nepadidina mokestinės naštos darbdaviams ir nekelia rizikos konkurencingumo praradimui bei užimtumo mažinimui.

Antras žingsnis – susieti GPM ir Sodros įmokas. Tai reikštų, jog GPM ir Sodros įmokos būtų mokamos tik už pajamas, viršijančias NPD. Trečias žingsnis –  siekis sukurti „šeimos“ arba namų ūkių bendrą apmokestinimą.

Suprantama, tokia mokestinė pertvarka reikštų stipriai sumažėjančias mokestines pajamas, tačiau jas lengvai galėtų atsverti PVM mokesčio geresnis surinkimas bei plečiamas turto apmokestinimas. Kartu reiktų didinti paskatas taupyti pensijai, ypatingai, mažas pajamas gaunantiems asmenims, kurių įmokos į pensijų fondą yra mažos ir kurių pensijos, net įskaičiuojant antrą pensijų kaupimo pakopą, bus per mažos, kad būtų užtikrintos sąlygos oriai senatvei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. kovo 29 d.

Rokas Grajauskas

Trečiadienį pristatytose Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos darbo išvadose ir rekomendacijose gausu patarimų ir užuominų, kaip valdžios institucijos galėtų pagerinti šalies našumo lygį bei verslo konkurencingumą. Kadangi Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, net du trečdalius pagaminamos produkcijos eksportuojanti į užsienį, visos šalies ekonomika remiasi į Lietuvoje pagaminamų prekių patrauklumą užsienio rinkose.

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas

1. TVF ekspertai atkreipė dėmesį, kad augančios darbo sąnaudos ilgainiui iš tiesų gali tapti problema Lietuvos konkurencingumui

Didėjantys atlyginimai savaime yra teigiamas dalykas. Tačiau, jiems pradėjus augti greičiau už darbo našumą, kyla problemų – šalis tampa vis mažiau konkurencinga. Tai reiškia, kad reikia dėti pastangų tiek didinti našumą, tiek gerinti švietimo sistemos atitikimą realiems darbo rinkos poreikiams, skatinant studentus rinktis atitinkamų krypčių studijas. Džiaugtis, kad darbo užmokestis kyla dėl administracinių priemonių ar dėl to, kad verslui trūksta darbo jėgos, būtų trumparegiška.

2. Kalbant apie atlyginimus, kritikos ne veltui sulaukė sparčiais tempais Lietuvoje didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA)

Šuo metu MMA prilygsta beveik 50 proc. vidutinio atlyginimo. Jei liepos mėnesį MMA būtų dar kartą padidintas, šis santykis jau būtų viršytas. Visoje Europoje yra tik dvi valstybės, kuriose šis santykis yra didesnis nei Lietuvoje – tai Slovėnija ir Airija. Tačiau jų patirtis rodo, kad toks MMA dydis yra meškos paslauga dirbantiesiems, kadangi šiose šalyse nedarbo lygis yra dar didesnis nei Lietuvoje, nepaisant to, kad Airijos ekonomika jau keletą metų iš eilės yra greičiausiai auganti ekonomika visoje Europos Sąjungoje. Pernelyg sparčiai augantis MMA sukelia problemų smulkioms ir vidutinėms regionų įmonėms – todėl verslas yra stumiamas į šėšėlį, kuris Lietuvoje yra per didelis.

3. Gerų žodžių išsakyta Lietuvoje suformuotai verslo aplinkai

Nors pagal verslo aplinkos vertinimą Lietuva pastaraisiais metais padarė akivaizdų progresą, pažangos trūksta mokesčių politikos srityje – problemų konkurencingumui kelia pernelyg smarkiai apmokestinta darbo jėga, ypač mažesnes pajamas gaunančių darbuotojų. Todėl būtina mažinti darbo jėgos apmokestinimą ir taip tiesiogiai prisidėti tiek prie atlyginimų augimo, tiek prie verslo konkurencingumo didinimo. Pagrindinis negautų mokesčių šaltinis – šešėlis, su kuriuo turėtų būti gerokai aktyviau kovojama, ypač darbo rinkoje. Šiuo metu šios pastangos tėra imituojamos.

"Scanpix" nuotr.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pristatė savo ataskaitą apie Lietuvos ekonomiką bei įvardino šiuos 15 darbų, kuriuos mūsų šalis turėtų nuveikti:

1. Toliau kovoti su mokesčių vengimu ir efektyvinti išlaidas (ypač švietimo ir sveikatos apsaugos srityse), kad vidutiniu laikotarpiu pavyktų įtvirtinti finansinę konsolidaciją ir patenkinti viešųjų išlaidų poreikius.

2. Toliau mažinti mokesčių naštą darbo jėgai, ypač darbdavių socialinius mokesčius, ir didinti papildomus mokesčius privačiam nekilnojamam turtui.

3. Didinti mokesčius veiklai, kuri kenkia aplinkai.

4. Toliau didinti darbuotojų tobulinimosi galimybes ir bendradarbiavimą su darbdaviais švietimo sistemoje, ypač kalbant apie profesinį mokymą ir tobulinimosi programas.

5.  Pritraukti dėstyti gabesnius absolventus mokant jiems didesnes algas ir investuojant į mokymo vystymą.

6. Skatinti dalyvavimą iki mokykliniame švietime.

7. Skatinti naujus finansų verslus ir užtikrinti, kad inovacijų politika remtų jaunas inovatyvias įmones.

8. Reformuoti bankroto procedūras.

9. Padidinti įsitraukimą per darbines privilegijas mažai apmokamiems darbuotojams ir padidinant galimybes mokytis.

10. Sumažinti darbdavių mokamus socialinius mokesčius už žemos kvalifikacijos darbuotojus, bet užtikrinti pastarųjų teises.

11. Įgyvendinti Naujojo socialinio modelio planus reformuoti darbo kodeksą ir laikinas bedarbystes pašalpas.

12. Sustiprinti darbo rinkos programas ir viešųjų paslaugų galimybes įdarbinti, kad žmonės būtų sugrąžinti į darbo rinką.

13. Padidinti paramą socialinės paramos gavėjams ir kartu padidinti jų įdarbinimo galimybes.

14. Toliau skatinti sveiką gyvenimo būdą ir vystyti bendrą sveikatos apsaugos praktiką, ypač kaimo vietovėse suteikiant didesnį vaidmenį bendros praktikos medikams, seselėms ir neseniai sukurtam viešosios sveikatos biurų tinklui.

15. Sustiprinti sveikatos apsaugos sektoriaus ir sveikatos politikos efektyvumą tęsiant ligoninių sujungimą ir plečiant naujai įkurtą e-sveikatos infrastruktūrą bei kartu gerbiant privačią medicinos praktiką.

Visą EBPO ataskaitą rasite čia

BFL / K.Vanago nuotr.

Europos Komisijos ekonomikos iššūkių analizėje Lietuvai skirta pora komplimentų, ilgas sąrašas metai po metų kartojamų siūlymų ir bene pirmą kartą taip pabrėžtos didžiausios ilgesnio laikot­ar­pio grėsmės – dėl lėtai didėjančio darbo našumo, nepakankamos kokybės švietimo ir demo­grafinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

35 proc.

Tiek – daugiausia visoje ES – darbingo amžiaus gyventojų Lietuva praras iki 2030 m.

5,1 proc.

Tiek pernai padidėjo darbo užmokestis, tačiau darbo našumas nedidėjo visai.

2 kartus

Tiek valdžios sektoriaus skola, skaičiuojant proc. BVP, didesnė nei prieš finansų krizę. Prognozuojama, kad 2026 m. ji bus 51 proc. BVP, o vėliau gali viršyti ir 60 proc.

0

Lietuvoje nėra asmeninių lengvųjų automobilių mokesčių. Čia maži ekonomikos augimui nekenkiantys aplinkosaugos, turto mokesčiai, bet didelis gaunančių mažas pajamas apmokestinimas.

37,7 proc.

Toks atotrūkis tarp galimo surinkti ir realiai surenkamo PVM. ES vidurkis – 15,2 proc.

27,3 proc.

Tokiai daliai gyventojų dabar gresia skurdas ar socialinė atskirtis. Socialinė nelygybė Lietuvoje viena didžiausių ES.

5 proc.

Tik tokia dalis Lietuvos suaugusiųjų įtraukti į neformalųjį suaugusiųjų švietimą. ES vidurkis – 10,7 proc.

24

Tokią vietą tarp 28 ES šalių užima Lietuva pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

"Scanpix" nuotr

Europos Komisija pristatė kiekvienai ES šaliai skirtas ataskaitas, kuriose visapusiškai išanalizuoti jų ekonomikos iššūkiai. Lietuvos ataskaitoje pažymima, kad po vieno didžiausių realiojo BVP smukimo ES  Lietuvos ekonomika įspūdingai atsigavo ir 2011-2014 vidutiniškai augo 4,1 proc. BVP kasmet. Vis dėlto šalis susiduria su iššūkiais, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ateityje.

Ataskaitoje Europos Komisija nurodė:

1. Svarbu pereiti prie augimui palankesnių mokesčių ir gerinti mokestinių prievolių vykdymą. Gana didelė mokesčių našta mažas pajamas gaunantiems asmenims, o aplinkosaugos ir periodiniai nekilnojamojo turto mokesčiai yra maži. Be to, tebėra svarbu gerinti pridėtinės vertės mokesčio prievolių vykdymo užtikrinimą ir jo surinkimą.

2. Mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis dėl neigiamų demografinių pokyčių, didelio darbingo amžiaus žmonių mirtingumo ir tebesitęsiančios grynosios emigracijos varžo augimo ateityje potencialą ir kels grėsmę pensijų sistemos tvarumui.

3. Lėčiau nei tikėtasi pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Darbo užmokestis šiuo metu didėja greičiau nei darbo našumas. Gana prasti inovacijų srities rezultatai ir gebėjimai įsisavinti naujas technines žinias. Institucinė struktūra ir bendra inovacijų rėmimo strategija tebėra susiskaidžiusi.

4. Atsakant į demografinius iššūkius svarbu daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą. Spręstini klausimai – racionalizuoti švietimo sistemos finansavimą ir struktūrą, plėtoti mokymąsi visą gyvenimą ir gerinti aktyvios darbo rinkos politikos tikslingumą ir veiksmingumą.

Kapitalo rinkos nėra visapusiškai išplėtotos, o alternatyvūs finansavimo šaltiniai yra riboti.

5. Verslo aplinka pagerėjo, tačiau vis dar esama tam tikrų kliūčių investicijoms. Darbo teisės aktai pasenę ir kai kuriais atžvilgiais laikomi pernelyg ribojančiais, o tai gali atgrasyti užsienio investicijas. Kapitalo rinkos nėra visapusiškai išplėtotos, o alternatyvūs finansavimo šaltiniai yra riboti. Dėl to pradedančioms įmonėms bei mažosioms ir vidutinėms įmonėms gali kilti finansavimo suvaržymų.

6. Skurdo ir socialinės atskirties mažinimas kelia iššūkių, nes pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES ir iki šiol nesprendžiamas socialinės paramos sistemos aprėpties ir adekvatumo klausimas.

Iššūkių tebekelia elektros tinklų atsiejimas nuo Rusijos ir Baltarusijos tinklų.

7. Europos Komisija taip pat pabrėžia, kad ekonomika yra priklausoma nuo energijos importo, energijos vartojimo efektyvumas yra mažas, o energijos intensyvumo lygis, visų pirma būsto, transporto ir pramonės sektoriuose, yra didelis. Iššūkių tebekelia elektros tinklų atsiejimas nuo Rusijos ir Baltarusijos tinklų.

Naftos kainoms “pramušus” dar vieną dugną, automobilių vairuotojai gali tikėtis pigesnio kuro. Tačiau kaip tai atsilieps visai Lietuvos ekonomikai? SEB banko ekspertų teigimu, bus tiek pozityvus, tiek neigiamas poveikis.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano  Nausėdos, sparčiai krintant naftos kainoms, Lietuva laimi iš pigesnio energetikos išteklių importo, tačiau, kita vertus kyla globalinės ekonomikos destabilizacijos pavojus.

Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti.

Ypač skaudžiai dėl žemų naftos kainų kenčia kaimyninė Rusija, kuri, nepaisant sankcijų ir ekonomikos krizės, išlieka svarbiausia Lietuvos užsienio prekybos partnere. Vis gilyn į dugną neriančios naftos kainos verčia mažinti daugelio šalių infliacijos prognozes ir skatina Europos centrinį banką bei daugelį kitų pasaulio centrinių bankų laikytis itin žemų palūkanų normų politikos.

„Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti“, – teigia G.Nausėda.

Anot ekonomisto, naftos kainų mažėjimas yra globalus reiškinys, todėl mūsų gamintojų situacija, palyginti su konkurentais, keičiasi gana nežymiai.

Vis dėlto darbo užmokesčiui lenkiant darbo našumo didėjimą, pradėjo augti vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ir šis reiškinys yra būdingas būtent Baltijos šalims. Pripažįstant, kad Lietuvai reikia sparčiai vytis Vakarų Europą vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, verslui būtina ieškoti darbo našumo didinimo rezervų, siekiant išlikti konkurencingu vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

"Shutterstock" nuotr.

2015 metų pradžioje sumažėjęs namų ūkių vartojimas netrukus vėl stiebėsi į viršų, perkopdamas ankstesnių metų rodiklius. Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės, gerėjanti gyventojų finansinė padėtis sudaro palankias sąlygas ne tik didesniam vartojimui, bet ir santaupų rezervo didinimui.

1. Išlaidos pasiekė naujas aukštumas

Pirmąjį 2015 m. ketvirtį gyventojų vartojimo išlaidos sudarė 5,4 mlrd. eurų, antrąjį ketvirtį ši suma augo iki 5,9 mlrd. eurų, o trečiąjį – pasiekė 6,2 mlrd. eurų. O. Bložienė atkreipia dėmesį, kad pastaroji suma yra didžiausia per pastarąjį dešimtmetį.

O.Bložienė

„Šiemet gyventojų vartojimo išlaidos pasiekė naujas aukštumas. Gyventojai sau leido pirkti daugiau nei bet kada anksčiau, o tam palankias sąlygas visų pirma sudarė augantis vidutinis darbo užmokestis“, – teigia „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė.

2. Gyventojai negaili pinigų

Maistui, gėrimams ir tabako gaminiams lietuviai per tris pirmuosius šių metų ketvirčius išleido 2,9 mlrd eurų, arba 2,7 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2014 metais. Drabužiams, avalynei, technologijų įrenginiams, baldams, knygoms ir kitoms ne maisto prekėms skiriama pinigų suma augo dar sparčiau – 6 proc. iki 2,4 mlrd. eurų.

3. Kainos ne kilo, o pigo

Nors paslaugų sektoriuje kainos kilo, dažniausiai vartojamų maisto produktų kainos keitėsi nežymiai, o dalis jų netgi pigo.

Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai.

„Statistikos departamento duomenimis, lyginant šių ir praėjusių metų rugsėjo mėnesio produktų kainas, kiek pabrango žuvis, bulvės, tačiau sumažėjo maltos kiaulienos, paukštienos, fermentinio sūrio, o taip pat ir degalų kainos. Todėl būtų neteisinga teigti, kad euro įvedimas šalies gyventojams atnešė vien tik neigiamus kainų pokyčius. Dauguma Statistikos departamento vertintų prekybininkų dažniausiai vartojamų produktų kainas perskaičiavo sąžiningai“, – euro valiutos įtaką kainoms komentuoja „Swedbank“ atstovė.

4. Atlyginimai augo

Pirmąjį šių metų ketvirtį, atskaičius mokesčius, lietuvio mėnesinis atlyginimas siekė beveik 544 eurus. Trečiąjį ketvirtį jis buvo jau beveik 5 proc. didesnis – 569 eurai. Tiesa, vertindama vidutinio uždarbio pokyčius, O.Bložienė pastebi, kad augančiu atlyginimu džiaugėsi ne visi gyventojai.

5. Oficialus nedarbas mažėjo

Pastaruosius porą metų svyravęs nedarbo lygis 2015 m. nuosekliai mažėjo, o trečiąjį šių metų ketvirtį pasiekė žemiausią lygį per paskutinius trejus metus – 8,3 procentus.

Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.

Tiesa, pasak O.Bložienės, skubėti džiaugtis dėl to neverta: „Nors nedarbo lygis šalyje šiemet yra mažesnis nei pernai, tačiau darbuotojų skaičius didelių šuolių į viršų taip pat nepatyrė. Šių metų trečiąjį ketvirtį darbuotojų skaičius šalyje sudarė kiek daugiau nei 1,2 mln., o tai yra tik 2,3 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Bandydami atsakyti į klausimą, kas padėjo sumažinti nedarbą, atsakymą, ko gero, rastume įvertinę emigracijos srautus.”