Praėjusį ketvirtadienį Vyriausybei pavyko apginti savo pasiūlytą kitų metų valstybės gyvenimo scenarijaus biudžetą. Kokia pagal jį atrodo mūsų valstybė – belipanti iš krizės ar dar esanti jos dugne, ir kokie pagal biudžeto skaičius atrodo mūsų valstybės prioritetai? To klausėme ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus.

A.K.: Tai biudžetas valstybės, kuri atlaikė didelę pasaulinę krizę. Todėl biudžetas lieka taupus ir išsaugantis šalies finansų stabilumą, net jei kiltų rimtų problemų Airijoje ar Portugalijoje. Nors biudžetas lieka taupus, bet jis labai stipriai nukreiptas į žmogaus kasdienybę: 50 proc. visų viešųjų finansų skirta ne biurokratams, kaip kartais kai kam atrodo (tam skiriama tik 4 proc.), o socialinėms reikmėms. Kaltinimai, kad nematome žmogaus – tuščia retorika, o ne realūs skaičiai.

VEIDAS: Jūs tikinote, kad krizė jau baigėsi (esate paskelbęs, kad ji baigsis 2009 m. birželio 21 d.), tačiau Seime ėmus reikalauti, kad būtų atkurtos sumažintos pensijos, pareiškėte priešingai. Tad kokia tikroji Lietuvos padėtis?

A.K.: Finansų ministrė Ingrida Šimonytė teisingai sako: yra trys pagrindinės krizės. Pirmoji – ekonomikos, kur jau galime matyti tam tikrų gerų poslinkių iš jos lipant. Štai eksporto rodikliai grįžta prie 2008 m. ekonominio pakilimo piko skaičių. Pagal pramonės produkcijos skaičius taip pat artėjame prie aukščiausių turėtų rodiklių. Tačiau vidaus vartojimas, prekyba vis dar atsilieka. Bet pagal ekonominę logiką vėliausiai atsigauna būtent vidaus vartojimas, o ilgiausiai truks nedarbas.

Antroji – finansų, ir kai šiais metais, skaičiuojant su “Sodros” biudžetu, išlaidos didesnės už pajamas 8 mlrd. Lt, o kitais metais – per 5 mlrd. Lt, negali sakyti, kad krizė baigėsi.

Ir trečioji – smegenų, mąstymo. Ši gal buvo ir pagrindinė priežastis, kodėl pirmąsias dvi atlaikėme sunkiau nei estai, kurie prieš kelerius metus dėl protingesnės finansų politikos pasitiko pasaulinę krizę neturėdami biudžeto deficito, nes prieš pat krizės pradžią jų pensijos nebuvo padidintos 30 proc.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek šiandien siektų valstybės skola, jei Lietuva krizės pradžioje būtų skolinusis ne už beveik 11 proc., o už 4 proc. palūkanų iš TVF?

A.K.: Vilniuje viešinčio Vengrijos premjero Viktoro Orbano ką tik žurnalistai klausė, kas sveikiau valstybės ekonomikai – būti priklausomai nuo skolinimosi iš tarptautinių rinkų ar iš tarptautinių institucijų. Jis vienareikšmiškai sakė, kad iš tarptautinių rinkų. Už savo ekonomiką vienaip ar kitaip turi sumokėti – ekonominę, politinę ar reputacijos kainą. Kas dar mane stebina, kad dėl nesiskolinimo iš TVF mums priekaištauja mūsų mylima opozicija. Jei ji manė, kad reikia skolintis iš TVF, ar tai nereiškia, kad turėjo pritarti visoms taupymo priemonėms, kurias siūlė TVF? Tačiau nepritarė nė vienai.

VEIDAS: Tačiau dabar Vyriausybė žmones nuskriaudė dukart – užveržė diržus, beveik kaip būtų reikalavęs TVF, tačiau skolinosi beveik triskart brangiau.

A.K.: Su beveik 11 proc. palūkanomis skolinomės tik pačią pirmą paskolą, o vėliau grįžome arti to, už kiek Lietuva skolinosi geresniais laikais: socialdemokratų Vyriausybės skolinosi su 5 proc. palūkanomis, mes – 6 proc. su trupučiu.

Pasirinktas kelias pinigine prasme kainavo daugiau, bet leido patiems rinktis, kokias priemones įgyvendinti, patiems rūpintis pokrizine ekonomika pritraukiant investicijų. Jų siekiant labai svarbi šalies finansinė reputacija: jei šalis šaukiasi finansinio “raudonojo kryžiaus”, vadinasi, gyveni iš labdaros, o ne iš normalių ekonominių procesų. O kol esi priklausomas nuo labdaros, labai sunku įtikinti – ateikit, investuokit, kurkit čia aukštųjų technologijų įmones.

VEIDAS: Vis dėlto ar atšaukiami naktinės mokesčių reformos sprendimai (PVM viešbučiams, akcizai) rodo, kad pripažįstate padarę klaidų?

A.K.: Netrukus paaiškės, kas buvo klaida – panaikinti ar grąžinti PVM lengvatinį tarifą viešbučiams, nes šie neketina mažinti paslaugų kainų. Be to, ne dėl visko, ką atkeitėme, esu didelis entuziastas: kai Seime dauguma ir opozicija turi apyvienodį skaičių, kartais priimami sprendimai, kurių negalėčiau pavadinti valdančiosios daugumos valia.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad po 2008 m. pabaigoje patvirtintos mokesčių reformos mokesčių juk surinkta daugiau. Esminis reformos dalykas buvo įtraukti visą grupę žmonių sluoksnių, kurie iki tada buvo už mokesčių sistemos ribų – žemės ūkio darbuotojų, žurnalistų ir kt. Galima diskutuoti dėl atskirų mokesčių tarifų, tik noriu priminti, kad mokesčius didino ir daugelis kitų valstybių. Tik mes iš karto, o kiti laukė dar metus. Be to, kažkodėl visi užmiršta, kad kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, buvo sumažinti. O kai man sako, kad mokesčių reforma buvo klaida, aš sakau – įvardykite konkrečiai.

VEIDAS: Pavyzdžiui, žiniasklaida, kuri ne tik kad susitraukė trečdaliu, bet dargi nemaža jos dalis tapo priklausoma nuo su Rusija susijusių finansavimo šaltinių.

A.K.: Ir pieno, ir mėsos, ir duonos, ir batų, ir laikraščių vartojimas susitraukė maždaug trečdaliu, jei lyginsime 2009-uosius ir 2008-uosius. Todėl žiniasklaidos pardavimo sumažėjimo tiesiogiai sieti su mokesčiais negalima. Antra, manau, principinė nuostata, kad ir žiniasklaida turi dalyvauti mokesčių sistemoje, kaip ir kitos sritys.

VEIDAS: Tačiau pasaulyje žiniasklaidai, knygoms taikomas lengvatinis PVM tarifas, nes valstybės tuo parodo savo prioritetus. O jūs į vieną gretą sustatėte ir batus, ir laikraščius.

A.K.: Kitų šalių politikai gal rodo ne prioritetą, o kritikos baimę – galima įvairiai vertinti.

VEIDAS: Dar viena problema – energetika. Ar tikitės per pusmetį rasti strateginį AE statybos investuotoją, jei neradote per dvejus metus?

A.K.: Retas kas bandė pasiaiškinti, kaip, kokiais tempais panašūs procesai vyksta kitose šalyse: pagal tarptautinius standartus pakankamai sparčiai ir sėkmingai einame projekto įgyvendinimo link, ypač jei prisiminsime, kokį gavome palikimą iš ankstesnės Vyriausybės. Per metus projektas tapo nebe Lietuvos, o regioniniu, su ES globa. Tai didžioji sėkmė, o su kuriuo investuotoju ar be jo statysime – tai mažiau svarbi komercinė dalis.

VEIDAS: O kas strigdo žadėtas “Sodros”, kitas struktūrines reformas?

A.K.: Vyriausybės dvejų metų darbo sukakties proga turėjome diskusiją Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Buvome įvardyti kaip labai drąsi Vyriausybė nelabai drąsioje visuomenėje. Reformų sėkmė daug priklauso nuo to, kaip jos suprantamos visuomenės. Štai socialinio draudimo reforma: kaip matant visuomenės senėjimo tendencijas ir išsaugoti viešųjų finansų balansą, ir pasiekti, kad būsimieji pensininkai santykinai negyventų skurdžiau nei dabartiniai? Atsakymas vienas – ilginti pensinį amžių. Bet turime tokį Seimą, kokį turime. Tad klausimas opozicijai ir pagrindinei jos ašiai socialdemokratams: ar pasisakydami prieš pensinio amžiaus ilginimą jie suvokia, kad stumia būsimą pensininką po kokių 15 metų gauti santykinai 30 proc. mažesnę nei dabartinę pensiją?

VEIDAS: Kokius Lietuvos BVP, nedarbo, emigracijos skaičius prognozuojate 2011 metais?

A.K.: Jeigu nebus globalių problemų, jei Europa susitvarkys su skolų krize, mūsų ekonomikos augimas kitąmet gali siekti 3 proc. ir daugiau. Eksporto, pramonės gamybos augimas patemps ir vidaus vartojimą – ir čia ne koks nors mūsų geros politikos rezultatas, bet elementarus ekonomikos dėsnis. Tai leistų tikėtis ir pajamų biudžete, o jų planas ambicingas. Nuosekliai tęsime kovą su kontrabanda, šešėline ekonomika, ką darome per daug nesiafišuodami pasienyje, muitinėje. Kitas etapas – vidaus prekyba, turgūs.

Sunkiau sprendžiama nedarbo problema. Būtų gerai, jei kitąmet galėtume pasiekti nedviženklį skaičių. Beje, kitąmet kai kuriose srityse pradės trūkti kvalifikuotos darbo jėgos, tai gali paskatinti atlyginimų didėjimą. Naujasis Latvijos finansų ministras Andris Vilkas jau perspėja, kad norint suvaldyti infliaciją atlyginimų didėjimas gali tapti problema. Žodžiu, einame į naują problemų etapą, kurį reikia iš anksto numatyti. Turime išvengti tų problemų, kurios lydėjo ir spartų ekonomikos augimą 2004–2008 m., – neleisti atsirasti ekonomikos burbulams, kurie turi madą paskui labai skaudžiai sproginėti.

Emigracijos tema taip pat laukia naujas etapas – atsiveria Vokietijos, kai kurių kitų Europos šalių darbo rinka. Bet nėra kito atsako į emigracijos problemą, kaip prisiminti Airijos, nors ji dabar ir neatrodo labai sėkminga, pavyzdį. Iki 1985 m. emigracija buvo didžiausia Airijos rykštė, ir per keletą metų pavyko pasiekti, kad ne tik sumažėjo emigracija, bet airiai pradėjo grįžti į tėvynę. To pasiekta ėmusis ekonominių struktūrinių pertvarkų, labai ryškiai pasisukus aukštųjų technologijų ekonomikos link.

VEIDAS: Matant, kaip stabiliai krinta jūsų vadovaujamos Tėvynės sąjungos pasitikėjimo reitingai, kokius rezultatus jai prognozuojate savivaldybių tarybų rinkimuose?

A.K.: Viskas gerai su tais reitingais, mes juos taip pat pasitikriname. Manau, didžiuosiuose miestuose, Vilniuje galime labai neblogai pasirodyti, būti tarp pirmųjų lyderių. O Lietuvos mastu – sunku pasakyti. Bet esminį atsakymą rinkėjai duos per 2012 m. Seimo rinkimus. Manau, opozicija iki to laiko bus įrodžiusi, kad tikėti destruktyviu populizmu žmonėms nėra didelės prasmės.

Darbo biržoje užsiregistravusiems bedarbiams daugiausiai naujų darbo vietų šiuo metu pasiūloma pramonės ir transporto sektoriuose. Vien tai leidžia daryti išvadą, kad būtent šie du sektoriai atsigauna sparčiausiai ir yra visos Lietuvos ekonomikos varomoji jėga. Šiuose sektoriuose – itin daug darbo pasiūlymų konsultantams, vadybininkams, vairuotojams.

“Ant šių dviejų sektorių laikosi šalies ekonomika”, – tas pačias tendencijas pastebi ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Jis pabrėžia, kad pramonės atsigavimas labai reikšmingas šalies ūkiui, nes pramonė stipriai susijusi su eksportu. O augant eksportui atsigauna ir šalies ekonomika. “Net pusė visos pramonės produkcijos šiuo metu skirta užsienio rinkoms”, – skaičiuoja analitikas.

Beje, šioje srityje pirmauja tekstilė, taip pat popieriaus, gumos ir plastiko gaminiai. Šiek tiek, bet nedaug atsilieka mediena ir baldai, chemijos pramonė.

Antrasis atsigaunantis sektorius – transportas – ekonomikai irgi itin reikšmingas, nes yra tiesiogiai susijęs su šalies bendruoju vidaus produktu. O juk antrąjį šių metų ketvirtį transporto sektoriaus apyvarta ūgtelėjo 28 proc. “Ypač greitai atsigauna tie transporto sektoriaus verslai, kurie susiję su NVS rinkomis”, – komentuoja A.Izgorodinas.

Tačiau kitiems sektoriams Lietuvoje, deja, sekasi ne taip gerai. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos sektorius iš pažiūros lyg ir auga. Rugsėjį visos Lietuvos mažmeninės prekybos apyvarta didėjo 7 proc. Tačiau šį augimą daugiausia lėmė atsigaunanti prekyba naudotais automobiliais (bet dauguma jų išvažiuoja iš Lietuvos). Ją atmetus sektoriaus apyvarta toliau smunka.

Nedaug gerų naujienų ir statybų sektoriuje. Tiesa, čia pamažu atsigauna gyvenamųjų individualių namų statybos rinka: trečiąjį šių metų ketvirtį visoje Lietuvoje išduota 13 proc. daugiau leidimų mažos kubatūros, vieno dviejų kambarių butų statybai. Tačiau tai ir viskas. “Bendros statybų apimtys vis dar 13 proc. mažesnės nei prieš metus”, – apibendrina A.Izgorodinas.

Na, o jei kalbėsime apie dar vieną “kertinį” šalies sektorių – žemės ūkį, reikia pabrėžti, kad jis kaip ir anksčiau vis dar išsilaiko tik dėl būtiniausių maisto prekių gamybos bei Europos Sąjungos dotacijų. Jokių kitų atsigavimo ženklų šiame sektoriuje nematyti.

Sunkmečiu Lietuvos svoris ES dar labiau sumenko, o lygiaverčių konkurenčių dar labiau sumažėjo – beviltiškai atsilikome nuo Estijos ir Lenkijos, tad dabar galime pasididžiuoti tik prieš Latviją ir amžinas ES autsaideres – Bulgariją ir Rumuniją.

“Jei toliau būtume augę tokiu tempu, kaip 2000–2008 m., ir nebūtų ištikusi 2009 m. krizė, Europos Sąjungos (ES) vidurkį pagal BVP vienam gyventojui (rodiklį, iliustruojantį ekonominę plėtrą) būtume pasiekę 2021–2022 metais”, – skaičiuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas.

Tačiau dabar, kai tapome viena didžiausių krizės aukų visoje ES, lieti prakaitą šiame maratone teks gerokai ilgiau.

Banko “Finasta” makroekonomistė Rūta Medaiskytė tvirtina, esą jeigu darytume prielaidą, kad tiek Lietuvos, tiek ir ES šalių ekonomika kasmet augs vidutiniu pastarųjų dešimties metų tempu – Lietuvos 4 proc., o ES – 1,7 proc., su ES susilyginsime po kiek daugiau nei 25 metų.

“Kurį laiką į mus buvo žiūrima kaip į smarkiai kylančią perspektyvią valstybę, o dabar atsidūrėme atsilikėlių vaidmenyje”, – kaip pasikeitė Lietuvos vaidmuo Europoje vertina ekonomistas Povilas Gylys.

Tokios pačios nuomonės laikosi ir ekonomistas, soc. m. dr. Tomas Ramanauskas, manantis, kad krizė akivaizdžiai įstūmė Lietuvą į ES ekonominių autsaiderių gretas.

“Juk “Eurostato” duomenimis, pagal realųjį BVP vienam gyventojui, lenkiame tik tris ES šalis, o per krizę šis rodiklis labiau nukrito tik Latvijoje. Pagal nedarbo lygį irgi “pirmaujame” – 18 proc. nedarbas Lietuvoje yra ketvirtas pagal dydį ES ir beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį. Baltijos šalyse buvo bene didžiausi finansiniai ir nekilnojamojo turto burbulai, tad ir ekonomikos perkaitimas labiausiai išreikštas, o socialiniai padariniai skaudžiausi”, – komentuoja ekonomistas.

Iš tiesų, kelerius metus fiksuotas sparčiausias ES ekonomikos augimas leido mums spėriai vytis Europą pagal ekonominius rodiklius. V.Žukauskas primena, kad 2000 m. BVP vienam gyventojui siekė 40 proc. ES vidurkio, o 2008-aisiais pasiekė 62 proc. Tuomet atėjo nelemtieji 2009 m. ir šis rodiklis nukrito iki 53 proc. – tokio, koks buvo 2005 m.”

Recesija dar labiau padidino atotrūkį nuo ES vidurkio ir pagal kitus rodiklius. “Eurostat” prognozuoja, kad per 2010 m. Lietuvos BVP susitrauks 0,6 proc. (tiesa, Finansų ministerijos ir kai kurių bankų prognozės optimistiškesnės ir žada 1–1,6 proc. augimą). Tokios prognozės Europos mastu atrodo nekaip, nes 2010 m. ES prognozuojamas 1 proc. BVP augimas, Estijos BVP turėtų didėti 0,9 proc., o Lenkijos – išaugti 2,7 proc. Tik Latvija atrodo prasčiau, nes pagal “Eurostat” prognozes, jos BVP susitrauks 3,5 procento.

Sunkmečiu taip pat pagilėjo praraja tarp vidutinio minimalaus atlyginimo Lietuvoje ir kitose ES narėse, nors mūsų šalyje šis rodiklis ir taip penkis kartus mažesnis negu Vakarų Europoje, o mažesnį minimalų atlyginimą gauna tik bulgarai ir rumunai. Nuo 2007 m. Lietuvoje minimalus atlyginimas nesikeitė, tuo tarpu net per krizę jis didėjo Čekijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir dar keliose šalyse.

“Lietuva pradėjo labai atsilikti pagal inovatyvumo, našumo rodiklius ir praranda konkurencingumą. Kita vertus, matyti, kad šalyje yra didelis kūrybinis potencialas, bet jam prasiveržti neleidžia neefektyvus valdymas, daugiapakopė biurokratinė sistema”, – į dar vieną sritį atkreipia dėmesį ekonomistė, soc. mokslų dr. Margarita Starkevičiūtė.

Iš tiesų nežibame nei pagal darbo našumą (55 proc. ES vidurkio), nei pagal užsienio investicijų skaičių (0,6 proc. BVP). “Šioje srityje mes patys kaišome pagalius sau į ratus per sudėtingą mokestinę sistemą, korupciją ir biurokratiją”, – pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Atsilikome nuo estų ir lenkų

Krizė pagal ekonominius rodiklius atitolino mus ne tik nuo ES senbuvių – ryti dulkes užnugaryje mus paliko ir amžinos mūsų konkurentės Estija ir Lenkija. Tad rungtyniavę su penkiomis šalimis, dabar likome varžytis tik su trimis – Latvija, Rumunija ir Bulgarija.

“Regione atrodome pusėtinai, bet lenkai ir estai jau nepavejami, vienintelė šalis, prieš kurią galime pasipuikuoti, yra Latvija”, – komentuoja S.Besagirskas.

Estija, kaip žinoma, sugebėjo puikiai tvarkytis su krize, nes gerais laikais iš perteklinių biudžetų buvo sukaupusi nemažą rezervą ir laiku ėmėsi būtinų reformų.

Vertindami Lietuvos lipimą iš recesijos ekonomistai vis dėlto randa ir kuo pagirti Lietuvą. R.Medaiskytė primena, kad trijų euro zonos šalių – Graikijos, Airijos ir Ispanijos – viešieji finansai daug blogesnės padėties nei Lietuvos. “Nenoriu mūsų visiškai sumenkinti. Pagal pragyvenimo lygį Lietuvos pozicija ES suprastėjo, bet ištikus krizei išlaikėme fiksuotą valiutos kursą, nors spaudimas jam buvo milžiniškas. Lietuvos Vyriausybė padarė tai, ką reikėjo, nors ir buvo socialiai skaudu – karpė viešojo sektoriaus išlaidas. Šiuo atveju mūsų atsilaikymas netgi gali būti pavyzdys Graikijai, kuriai gana sunkiai sekėsi priimti nepopuliarius sprendimus”, – komentuoja ekspertė.

Kita vertus, S.Besagirskas nemano, kad dėl to derėtų labai pūstis. “Jei lenktyniauja Žiguliai ir Mersedesas, tai nemanau, kad Žigulių vairuotojas turi kuo džiaugtis, jei Mersedesas sustoja pailsėti ir Žiguliai jį aplenkia, – vaizdžiai iliustruoja S.Besagirskas. – Mes tikrai nesame tokie pajėgūs, kad manytume, jog pralenksime airius ar ispanus. Šios šalys turi daug atsargų – investuoto kapitalo, įmonių. Nepalyginamas ir mūsų ekonominis išsivystymas. Taip, šių šalių ekonomikos plėtra sumažėjo, bet greitai jos vėl šoks į priekį”.

Europoje vis dar gerai atrodome ir pagal valstybės skolos rodiklį. Šiemet Lietuvoje valstybės skola siekia 34,8 proc. BVP, o Vokietijoje – beveik 75 proc., Prancūzijoje – 83 proc., Italijoje – 119 proc. Tačiau nerimo ženklų matome ir čia – ES šalys senbuvės tokią skolų kuprą užsiaugino per daugelį metų, o Lietuva vien nuo krizės pradžios sugebėjo šį rodiklį padvigubinti. O štai Estijos valstybės skola ir šiandien siekia tik 6,9 proc.

S.Besagirsko vertinimu, maža valstybės skola estams leis dar labiau atsiplėšti nuo Lietuvos ir Latvijos, mat estai kitais metais planuoja viešąją skolą didinti iki 12,4 proc. – greičiausiai jie stimuliuos savo ekonomiką, skatindami vidaus vartojimą. “Manau, kad atotrūkis tarp mūsų ir estų tik didės, nes viskas, ką jie padaro, pavyksta racionaliau. Jie ir šalį reklamuoja efektyviau nei mes”, – priduria S.Besagirskas.

Išeitis – eksportas ir smulkiojo verslo skatinimas

Iš ekonominės krizės lipsime lėtai ir vangiai, kaip ir visa Europa, o vėl grįžti į lenktynių trasą ir stengtis pavyti ES šalis senbuves galėsime tik protingai tvarkydamiesi su viešaisiais finansais, pasinaudodami sėkmingais ES sprendimais ir išnaudodami savo pranašumus.

“Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad po krizės Lietuvos ekonomika šaus kaip suspausta spyruoklė”, – tvirtina T.Ramanauskas. Anot jo, nedarbo išaugimas Lietuvoje yra nulemtas gilių struktūrinių veiksnių – sunyko ištisos veiklos sritys, daug į vidaus rinką nukreiptų veiklos sričių vegetuoja, nes neturi perspektyvų esant šiam paklausos lygiui. Turi įvykti struktūrinis ūkio persitvarkymas, o tai negali vykti staigiai.

Išeitį, kaip spręsti milžinišką nedarbą, nurodo ekonomistė M.Starkevičiūtė, pasigendanti Lietuvoje dėmesio smulkiajam ir vidutiniam verslui. “Nepasimokome iš Europos patirties. Pavyzdžiui, dabar siūloma iki 5 proc. sumažinti individualioms įmonėms gyventojų pajamų mokestį, tačiau kitose šalyse sunkmečiu už smulkiuosius verslininkus valstybė moka ir “Sodros” mokestį – tokią sistemą įsivedusios turi Vokietija, Olandija, Austrija. Valstybei tai papildomai nekainuotų, nes kai žmogus bedarbis, šiaip ar taip, jam mokama pašalpa”, – mokytis iš teigiamų ES pavyzdžių ragina M.Starkevičiūtė.

Kita Lietuvos ekonomikos atsitiesimo viltis – eksportas. R.Medaiskytė mano, kad atsitiestume greičiau, reikia kelių veiksnių – gyvesnės pasaulio ekonomikos, gaminti tai, ko reikia eksporto rinkoms, ir atsigaunančio kreditavimo.
“Tik viską reikia daryti protingai, akylai prižiūrėti viešuosius finansus, nes jei vėl pradėsime švaistyti ir prisiskolinsime, perspektyva bus liūdna”, – įspėja makroekonomistė.