BFL
„Jeigu netikėčiau, kad dabartinę futbolo padėtį galima pakeisti, nebūčiau siekęs prezidento posto“, – dėsto naujasis Lietuvos futbolo federacijos vadovas 39-erių Edvinas Eimontas. „Aš esu futbolo fanatikas, nuo pat vaikystės man nereikėjo nieko, tik kamuolio ir bucų“, – sako naujasis futbolo rinktinės treneris 40-metis Edgaras Jankauskas. Tokios naujųjų Lietuvos futbolo figūrų deklaracijos šalies futbolo pelkyne. Tikėjimo ir fanatizmo sąjungų būna įvairių, bet šalies futbolui reikia tokios, kuri padėtų atsispirti nuo dugno ir šauti pirmyn, nes priekyje mūsų – ne tik karo draskoma Sirija, bet ir Šiaurės Korėja.
Inga NECELIENĖ
Neseniai vykę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) rinkimai staigmenų nepateikė. Kaip ir buvo spėta prieš rinkimus, dar vienos kadencijos nusprendus nesiekti Juliui Kvedarui, balsams pasiskirsčius 73 „už“ ir tik 5 „prieš“, prezidentu išrinktas nuo 2001 m. toje pat federacijoje visą laiką dirbęs E.Eimontas. 2015-ųjų pabaigoje garsiai prabilusi opozicija LFF pamatų nesudrebino, o jų iškeltas kandidatas Raimondas Karpavičius prieš pat rinkimus kandidatūrą atsiėmė.
„LFF rinkimų sistema yra ydinga, laimėti rinkimus iš šono atėjęs žmogus praktiškai neturi galimybių. Apie 40 balsų turi įvairios asociacijos, kuriose susodinti reikiami žmonės, taigi belieka susitvarkyti su keliomis regionų federacijomis, numesti vieną kitą projektą, užsitikrinti jų palaikymą – ir rinkimai laimėti“, – sako futbolo opozicijai priklausęs politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.
Todėl susiskaičiavusi balsus opozicija pasitraukė – kam eiti ten, kur vis tiek pralaimėsi?
Vieni viršun, kiti dugnan
Nepriklausomybės priešaušriu futbolas Lietuvoje klestėjo. 1987 m. SSRS aukščiausiosios lygos čempionate Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo bronzą, komanda žaidė UEFA turnyruose. Kodėl dabar krepšinis užima trečią vietą pasaulyje, o futbolas – tik 127-ą, į priekį praleisdamas ne tik karo draskomą Siriją, bet ir Šiaurės Korėją?
„Nejau dabar taip nusiritome, kad nebeturime gabių vaikų? Aišku, kad jų yra, tik gal dirbti su jais nemokame, – svarsto vienas geriausių visų laikų mūsų futbolininkų Arminas Narbekovas. – Tais laikais, kai į futbolo rungtynes susirinkdavo pilnas 15 tūkst. vietų „Žalgirio“ stadionas, o žmonių meilė futbolui jo valdžios viršūnėlėms apie nuolatinį purvo drabstymąsi neleisdavo pagalvoti, visose žaidimo grandyse turėjome po lyderį. Ir ne po vieną. Imant bet kurių metų futbolininkus. Dabar yra keli geri žaidėjai, vienas kitas turi lyderio savybių, bet vienas ar du – komandai per mažai. O visa kita – pilka masė.“
Pasak legendinio futbolininko, nors kitų sporto šakų atstovai nevengia papykti ant krepšininkų, bet šie susitvarkę, dėl to krepšinis Lietuvoje pelnytai yra sporto šaka Nr. 1. „Futbolas gali uždirbti pinigų, o krepšinis nebūtinai, gal dėl to krepšinyje mažiau interesų“, – svarsto L.Kasčiūnas.
Buksuojame nuo vaikų rengimo
Į futbolo treniruotes vaikų ateina daug, tarp jų būna ir talentų, bet šie perliukai kažkur išsibarsto, nesugebame talentingo vaiko išlaikyti arba nukreipti jo tinkama linkme.
„Buvau vienas tų, kurie apie rimtas vaikų rengimo spragas kalbėjo jau prieš daugelį metų. Mes pralaimime ne čia ir ne dabar, ne pagrindinė šalies futbolo rinktinė pralaimi – mes pradedame atsilikti dar tada, kai futbolą žaidžiantiems vaikams sueina 7–8 metai“, – pripažįsta sausio pradžioje rinktinės treneriu patvirtintas buvęs futbolininkas Edgaras Jankauskas.
Šiuo amžiaus tarpsiu, t.y. apie 7–8 metus, vaikams turi būti įdiegti tinkami futbolo pradmenys. „Dabartiniai vaikai nemoka paprasčiausių dalykų, tiksliau, jie moka taip, kaip juos treniravo. O kur, pavyzdžiui, Vilniuje žiemą vaikams treniruotis? Yra dirbtinių aikščių, bet maniežą vieną monopolinėse rankose turime ir nuo mažumės vaikų tėvus kainomis smaugiame. Vos ketvirčio aikštės nuomos kaina 1 val. 15 min.– 34 eurai. Kiek reikia turėti vaikų, kad tokiomis sumomis galėtume mėtytis? Anglai taip yra pasakę: mūsų vaikai yra vienodi tik tuo momentu, kai pirmąkart ateina į treniruotę, o paskui mūsiškiai kyla į viršų, o jūsiškiai lieka vietoje“, – sako savo vardo futbolo akademiją atidaręs A.Narbekovas.
E.Jankauskui skaudu, kad prarandami tie vaikai, kurie nori sportuoti, bet jų tėvai papildomų pinigų dažnai plyštantiems futbolo bateliams nupirkti ar už treniruotes susimokėti neturi. Arba atsiranda gabus vaikas rajone, bet jo toliau tobulėti neišleidžia treneris, mat jo komanda ims pralošti.
Amžinieji „kodėl“
„Jeigu mašina nevažiuoja, vairuotojas irgi nelabai kaltas“, – apie lūkesčius, puoselėjamus pasikeitus rinktinės treneriui, sako olimpinis čempionas A.Narbekovas. Gerų futbolininkų naujasis treneris iš kažkur neištrauks, o iš to, ką matome ir turime, sulipdyti komandą sunku.
Kodėl futbolo bendruomenei labiausiai trūksta sutarimo? To stokoja ne vien futbolas. Jau beveik tris dešimtmečius stūksantys nacionalinio stadiono griaučiai – lyg mūsų politikų suvokimo, kaip sportas turi reprezentuoti šalį, simbolis.
Vienas socialdemokratų premjeras žadėjo: išrinkite mane premjeru, ir stadionas bus. Išrinko, bet stadiono griaučiai nuo to nepagražėjo. Kai prieš kelerius metus jau dabartinis premjeras į iškilmes susirinkusiems sportininkams žadėjo, kad stadionas greitai bus, pavienius plojimus nustelbė juokas. Taigi čia kyla dar du „kodėl“: kodėl nemokame pareikalauti žadėtojų atsakomybės ir leidžiamės mulkinami ir kodėl sostinėje sporto objektų kainos dešimtis kartų didesnės nei provincijoje ar kaimyninėse šalyse?
„Nesame tokie maži, kaip mėgstame kartoti. Už mus gerokai mažesnės šalys ir net visai mažos salos geriau su stadionais tvarkosi. Kitur neteko matyti, kad persirengimo kambariuose neperšlampamo apsiausto reikėtų, nes vanduo nuo lubų laša. Lenkai stato šiuolaikišką apie 50 tūkst. vietų stadioną už 45 mln. eurų, o pas mus vos pakrutina pirštą – tuoj skelbia šimtų milijonų kainą. Jeigu atsakomybė taip suprantama viršūnėse, tai kokia ji gali būti apačiose?“ – klausia A.Narbekovas.
Palietus stadiono temą pratrūksta ir naujasis rinktinės treneris E.Jankauskas: „Mano akyse Portugalijoje per pusantrų metų buvo pastatytas 60 tūkst. vietų stadionas, o mums užtenka valios geroje miesto vietoje turėtą stadioną atiduoti namais užstatyti. Tai kodėl tada stebimės, kaip čia dabar taip nusmukome? O kodėl neturėjome nusmukti? Už mus mažesnėse Europos valstybėse – Estijoje, Latvijoje, Kipre, Angoloje stadionų yra, net Afrikoje jų yra, o pas mus ne. Juk nesame kokie berankiai ar begalviai, gražiausius biurų pastatus per metus pastatome, vadinasi, ir projektuoti, ir statyti mokame.“
Kokių permainų sulauksime?
Rekordinės žemumos pasiektos, reformos prašosi visa sistema, todėl senajai naujajai valdžiai darbų į valias. Kaip seksis naujajam LFF vadovui nusikratyti tariamos ar tikros J.Kvedaro įtakos ir telkti susiskaldžiusią futbolo bendruomenę?
L.Kasčiūno įsitikinimu, vienas pagrindinių įrodymų, ar E.Eimontas tols nuo dabartinių šešėlių, – sulauksime ar ne būtinų LFF įstatų pakeitimo: „Privalomas dalykas – atviras balsavimas, reikia keisti renkančiųjų ratą, kad rinkimai taptų skaidresni ir tai nebūtų uždaro klubo reikalas. Atsiverti žiniasklaidai, visuomenei, galbūt sukurti visuomeninę priežiūros komisiją, į kurią būtų įtraukti ir sirgaliai. Čia jam bus patikrinimas. Prielaidų kalbėti, kad keičiasi sistema, o ne tik figūros, kol kas nematau, bet neatmesčiau galimybės, kad taip gali būti.“
Kalbėdamas apie rinktinės žaidimą E.Jankauskas svaigių pergalių nežada, bet patikina būsiant psichologinių permainų. „Kiek galima būti sukaustytiems baimės? Aš nebijau pralaimėti. Bet labai nenorėčiau, kad ir toliau gyventume manydami, jog esame silpni. Jeigu taip galvosime, būsime pralaimėję dar prieš rungtynes. Reikia turėti orumo, nesiduoti minkomiems, nes jei parodysi silpnumą, varžovas juo iškart pasinaudos. O jeigu priešininkui bus sunku su tavimi žaisti, net ir pralaimėjęs būsi gerbiamas“, – per ilgą futbolininko karjerą išmoktomis pamokomis dalijasi E.Jankauskas.
L.Kasčiūnas LFF pataria nepabijoti išsikelti ambicingo tikslo, pavyzdžiui, patekti į 2024 m. Europos futbolo čempionato finalinį etapą, ir to siekti. Jeigu vienam užteks tikėjimo, o antrajam pavyks fanatizmu užkrėsti kitus, galbūt ir sulauksime tos dienos. Nors ji, žvelgiant iš šiandieninės 127 pozicijos pasaulyje, atrodo ne ką realesnė nei naujas stadionas ant Šeškinės kalvų.
Po ketvirčio amžiaus – vėl kelio pradžia
„Veido“ interviu su LFF prezidentu E.Eimontu
– Nuo ko pradėsite?
– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.
Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.
– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?
– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.
Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.
– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?
– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.
Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.
Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.
Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.
– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?
– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.
Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.
– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?
– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.
– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?
– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.
Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.
– Kaip pats esate susijęs su futbolu?
– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.
Loading ...