BFL / K.Vanago nuotr.

Daugelio pasaulio valstybių sostinių pagrindines aikštes puošia žymiausių ir narsiausių tautos karžygių skulptūros, kurioms būdingas monumentalumas. Ši skulptūrinė ypatybė siekia XIX amžiaus pozityvistinę tradiciją, pagal kurią Istorija traktuojama kaip žymiausių istorinių figūrų poveikio nulemtas procesas.

Ramūnas Čičelis, kamane.lt

Tokiai istorijai būdingas didingumas sietinas su tautinių valstybių suklestėjimu ir „tautų pavasariu“, kai Rytų Europoje viena po kitos ėmė iškilti nacionalinės valstybės, jungiančios ta pačia kalba kalbančius ir bendrą praeitį turinčius žmones. Istoriniai veikėjai čia buvo suvokiami kaip asmenys, kurie prisidėjo prie valstybės raidos pažangos link. Tikėta, kad vienas istorinis asmuo dėjo pagrindus kito, po jo gyvenusio, veiklai, ir labiausiai – valstybės teritorijos plėtimui. Naujų žemių užkariavimas iki pat pokolonijinės XX amžiaus pabaigos–XXI amžiaus pradžios eros buvo valstybės galybės faktorius ir ženklas.

Istorinė figūra skulptūroje, kurią sudaro žirgas ir raitelis, pasiruošęs nužudyti kiekvieną valstybės priešą, jau nebeaktuali.

Tačiau pozityvizmo tikėjimas Istorijos raidos racionalumu susvyravo jau XX amžiaus antrojoje pusėje, kai po Antrojo pasaulinio karo, 1979 metais, Francois Lyotard’as veikale „Postmodernus būvis“ pirmą kartą pasaulio istorijoje analizavo ir konceptualizavo „postmodernizmo“ sąvoką. Šiuo laikotarpiu jau keitėsi Istorijos samprata – ji virto istorija iš mažosios raidės. Nacionalinė valstybė, žmonėms nuolat migruojant, įsisiūbuojant globalizacijai, tapo gana abejotina vertybė.

Postmoderniajai istorijai jau rūpi valstybės ir netgi labiau regiono raidos pertrūkiai, iracionalus istorijos aikštingumas užbraukia tai, ką buvo įprasta vadinti procesų protingumu – pasaulyje nuolat vyksta netikėti posūkiai, kurie performuoja pasaulio žemėlapį ir valstybių ribas. To sustabdyti negali niekas. Didžiųjų praeities veikėjų nuopelnai darosi ne tokie svarbūs ir reikšmingi, nes žmones jau labiau tarpusavyje sieja ne praeitis, o dabartis, jos diktuojami rūpesčiai ir iššūkiai.

Istorinė figūra skulptūroje, kurią sudaro žirgas ir raitelis, pasiruošęs nužudyti kiekvieną valstybės priešą, jau nebeaktuali. Postmodernizmo ir pokolonijinėje epochoje valdovas vertinamas ne už nužudymus, o už atvirumą pasauliui, gebėjimą atverti savo valstybės piliečius Kito tikrovei, nuopelnus integruojantis į pasaulio bendruomenę.

Tokiame kontekste, atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, Vilniuje buvo sukurta ir pastatyta išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos skulptūra „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“. XIV amžius šiame darbe sušvyti kaip toks, kuriame buvo klojami pamatai Vilniui ir Lietuvai, pasiruošusiems kitamanystei.

Skulptūroje Gediminas atsisako agresijos ir palinkęs į priekį globoja kiekvieną, kuris Vilnių ir LDK pasirinko kaip savo gyvenamąją valstybę.

Skulptūros dalis, įkūnijanti kunigaikštį, sukurta taip, kad personažas laiko beveik nuleistą kardą, palinkęs į priekį, o žirgas kukliai žengia už istorinio veikėjo. Taigi Katedros aikštėje, Vilniuje, pastatyta skulptūra tiesiogiai rodo LDK Istorijos, kurią romane „Vilniaus pokeris“ kritikavo ir rašytojas Ričardas Gavelis, nuvainikavimą tradicine prasme ir iškėlimą bei pagarbą šiuolaikiniu požiūriu.

Skulptūroje Gediminas atsisako agresijos ir palinkęs į priekį globoja kiekvieną, kuris Vilnių ir LDK pasirinko kaip savo gyvenamąją valstybę. Nukariavimai V.Kašubos darbe nesureikšminami ir paliekami už kūrinio ribų. Toks skulptoriaus požiūris į istoriją padiktuotas ir humanitarikos raidos tendencijų XX amžiuje, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose praleido savo egzilio metus, pavyzdžio. Juk Gedimino Lietuva labai primena šiuolaikinę JAV valstybę, kurioje svarbiausias siekis ir tikslas, nors ir tendencijoms svyruojant, išlieka atvirumas visoms kultūroms ir civilizacijoms.

V.Kašubos egzilis – tai tautinės savasties, išsineštos iš XX amžiaus vidurio okupuojamos Lietuvos, papildymas ir perkeitimas pagal pamokas, išmoktas Vakaruose.

V.Kašubos Gediminas – tai XIV amžiaus Lietuva, vertybėmis labai panaši į JAV tikrovę po šešių šimtmečių. Tokį skulptūros darbą sukurti galėjo neabejotinai tik išeivijos menininkas, nes XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuva buvo labai nacionalistinė valstybė, įsikibusi tautinių herojų ir Didžiojo Istorijos naratyvo, kuris patogus atkuriant valstybę, tačiau tolimesnei jos raidai, žvelgiant į Vakarų pasaulio kontekstą, tik trukdo.

V.Kašubos egzilis – tai tautinės savasties, išsineštos iš XX amžiaus vidurio okupuojamos Lietuvos, papildymas ir perkeitimas pagal pamokas, išmoktas Vakaruose. JAV V.Kašuba labiausiai pagarsėjo bareljefais, kuriuose per keturis dešimtmečius matėsi pastangos sunkų marmurą ir kitas masyviems kūriniams skirtas medžiagas paversti lengvesnėmis ir labiau plastiškomis. Apibendrintai galima sakyti, kad V. Kašuba, kaip menininkas, skulptūrinį lengvumą medžiagų požiūriu praktikavo egzilyje, o idėjų lygmenyje realizavo Lietuvoje. Mažojo istorinio pasakojimo, kuriam nebūdingas monumentalumas ir didybė, ypatumus ne prasčiau, nei Gedimino skulptūra, perteikia ir medaliai, skirti Lietuvos kunigaikščiams. Juose matyti siekis istorinių veikėjų veiduose įžiūrėti pirmiausia žmones ir tik po to valdovus.

V.Kašuba yra tas lietuvių egzilio menininkas, kuris lietuvių skulptūrinį ir apskritai meninį mąstymą atvėrė Vakarų kontekstui ir padėjo įveikti tautinius kompleksus. Ši įveika – viena iš sėkmingo šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrybinio proceso sąlygų ir galimybių.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 30 d.

Kaizerinė Vokietijos kariuomenė Kaune / "Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Didžiojo karo tematika Lietuvos istoriografijoje yra gan skurdi. Negalime didžiuotis monumentaliais veikalais, kuriuose būtų išsamiai išdėstyti įvykiai Rytų fronte, be to, turime vos kelis publikuotus amžininkų liudijimus, kur fragmentiškai atskleidžiama konflikto kasdienybė. Juolab kad patys istorikai nerodo susidomėjimo šiuo Lietuvai svarbiu periodu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Didžiojo karo palikimas šalyje tiesiog ištrintas, akcentuojant jį kaip etapą į Lietuvos Nepriklausomybę ir netiriant čia veikusių priešų armijų, mūšių, žymesnių asmenybių biografijų. O juk Lietuva gali pasigirti europinio masto garsenybių pėdsakais, kurie tarsi stūmoklis išvedė valstybę į pasikeitusį pasaulį. Ypač tai aktualu šiandien, kadangi 2014–2018 m. paskelbti Didžiojo karo atminimo metais. Šią pasauliui svarbią datą žymi ne tik Europa, bet ir Australija, Kanada, Indija, Jamaika. Pastaroji, anot šaltinių, karo metais parėmė britus maistu, 50 tūkst. svarų vertės cukrumi ir 11 tūkst. karių(1). Tad šiame straipsnyje apžvelgsiu Didžiojo karo pėdsakus mūsų krašte ir pirmuosius dvejus besikuriančios valstybės metus.

Bene išsamiausiai Didžiojo karo poveikį Lietuvai aprašė kanauninkas Pranciškus Žadeikis (1869–1933), kurio užrašuose atsispindi vokiečių armijos atėjimas į Skuodą 1915 m., okupacinės valdžios formavimas, kasdieniai santykiai su kariais, armijų plėšikavimai ir kt.

Skaitant dienoraštį, be mūšių, mobilizacijos ar turto surašymo, randame gana šmaikščių istorijų, pavyzdžiui, apie Skuode vokiečių kareivius apnikusias ligas. Skuode esą nemaža lytiškomis ligomis sergančių žmonių. <…> Apsilankiusieji kareiviai užsikrėtė minėtomis ligomis. Jų vyresnieji tuojau įsakė suimti visas tokias „paneles“ ir vežti į Liepojaus ligoninę(2).

Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II ar generolu Paulu fon Hindenburgu, ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu.

Venerinės ligos buvo tapusios Pirmojo pasaulinio karo ženklu, ypač Vakarų fronte. Britų šaltiniai mini, jog vien Šiaurės Prancūzijoje veikė keliolika tūkstančių įvairiausių viešnamių, kurių būklė buvo ne pati geriausia. Be to, venerinės ligos traukė karius, kadangi užsikrėtus galėjai išvengti apkasų. Su tokia eilinių savivale vyresnybė aršiai kovojo, pavyzdžiui, P.Žadeikis užsimena, jog kai kurias sergančias merginas paprasčiausiai sušaudydavo. Tad po tokių incidentų Skuode kilo panika, suimtosios gi skundė savo drauges, kartais ir nekaltas, iš keršto, tos šaukėsi dekano pagalbos(3).

Nepaisant to, Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II (Wilhelm von Preußen, 1859–1941), kuris stebėjo paradą Kauno rotušės aikštėje, ar generolu Paulu fon Hindenburgu (Paul von Hindenburg, 1847–1934), ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu (Walter Flex, 1887–1917), garsiajame autobiografiniame romane „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ (Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, 1917) pagrindiniu herojumi pasirinkusiu savo draugą teologijos studentą, leitenantą Ernstą Vurchę (Ernst Wurche, 1894–1915), kurio palaikai ilsisi Alytaus rajone, šalia Mergalaukio (2014 m. liepą jungtinė lietuvių ir vokiečių grupė sutvarkė šias kapines).

Pats autorius, įstojęs Poznanėje savanoriu į 3-iosios brigados 50-ąjį Žemutinės Silezijos pėstininkų pulką, sužeistas mūšyje mirė spalio 16 d. Oti dvaro lazarete ir palaidotas Estijoje (Pioidėje, Saremoje), tačiau 1940 m. kūnas perkeltas į Kionigsbergo (dabar – Kaliningrado) kapines, o Antrojo pasaulinio karo metu per rusų bombardavimą kapas buvo sunaikintas (dabar Estijoje ir Kaliningrade paminkliniai akmenys atstatyti vokiečių jaunimo iniciatyva).

Autobiografinė knyga „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ tarpukario Vokietijoje išleista 700 tūkst. kopijų tiražu (kitur minima 3 mln.) ir nebuvo uždrausta nacizmo periodu, nors pokariu autoriaus populiarumas sumenko ir jis labiau vertintas dėl savo poezijos. Vis dėlto iki šiol ši knyga gretinama su Ericho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque, 1898–1970) bei filosofo, įamžinusio niūrią karo kasdienybę autobiografiniame romane „Plieno audra“ (In Stahlgewittern, 1920), Ernsto Jungerio (Ernst Jünger, 1895–1998) kūryba. Anot vokiečių istoriografijos, V.Flekso kūrinys pasižymi jausmine, lyrine kalba bei gausiu eilėraščių rinkiniu (4).

E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Kaip ir kituose didžiuosiuose karo veikaluose, autorius nagrinėja egzistencijos, humaniškumo, draugystės bei kančios temas, tačiau nebando moralizuoti. Jam svarbu suvokti, kodėl reikia kariauti, kas yra pats karas, mirtis. Knygoje bandoma įrodyti, jog karas – tai prigimtinis įstatymas (Krieg als Naturgesetz)(5), kurio žmogus negali išvengti. Įdomu, jog romano herojumi pasirinktas jam brangus žmogus – draugas E.Vurche, kurį autorius knygoje apibūdina romantizuotai: Idealus Vokietijos karo savanoris ir fronto karininkas, bet taipogi naujasis Žmogus ir lyderis, kurio du pasauliai: žemė ir dangus, gyvenimas ir mirtis yra čia pat (6). Jo mirties dieną V.Fleksas patruliavo netoli Simno. Žinia rašytoją labai sukrėtė. Kaip minėta, E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Deja, nors ir išversta į nemažai Europos kalbų, knyga lietuviškai nepublikuota, todėl neturime progos plačiau susipažinti su eilinių vokiečių karių gyvenimu mūsų krašte.

Pirmaisiais pokario metais Lietuva susidūrė su geopolitiniais sunkumais, bandydama įtvirtinti savo, kaip nepriklausomos valstybės, statusą. Nors karas pasibaigė, tačiau Vidurio Rytų Europos regione, ypač pasieniuose (Lietuvos ir Lenkijos bei Suomijos ir Rusijos), tebevyko aštrūs konfliktai.

Kaip teigia lenkų istorikas Piotras Vandyčius (Piotr Wandycz), karo padėtis ir šioje Europos dalyje vis dar tebesitęsę konfliktai turėjo įtakos ir regiono valdymo struktūros formavimuisi (7). Tiek JAV, tiek Didžioji Britanija, iškankintos karo, nesitikėjo įtemptų santykių žemyne, tad kaltino naująsias valstybes politiniu nebrandumu bei tinkamai nesutvarkyta valdymo struktūra (8).

Kitas svarbus aspektas buvo bolševizmo grėsmė, todėl Prancūzija, pagal 1919 m. planus, mėgino Vidurio Rytų regione saugumo garantu paversti Lenkiją, prie kurios federacijos principu prijungtų Lietuvą. Toks darinys, anot jų, būtų labiau sustiprinęs Lenkiją ir taptų pajėgus stabdyti bolševizmą arba atriboti Vokietiją(9).

Britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu.

Britai Lenkiją vertino kaip svarbią atsvarą prieš Vokietijos ir Rusijos įtaką, tačiau nepritarė jos agresyviai politikai su kaimynais. Baimindamiesi bolševizmo, britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu. Tačiau atšaukus Baltijos jūros blokadą Lietuvai ir Latvijai, britų politika ėmėsi „balansavimo strategijos“, kadangi juos domino Rusijos rinka, į kurią kelias vedė per Baltijos šalis. Be to, šio regiono ekonominiais interesais domėjosi ir vokiečiai(9).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Nepaisant Nepriklausomybės akto, Didžioji Britanija ir JAV 1919–1920 m. dvejojo pripažinti Lietuvą, motyvuodamos, jog nėra tikros dėl pastarosios politinės krypties. Toks neutralus, o kartais skeptiškas požiūris ryškėjo dėl Rusijos karo, nes tikėtasi, kad bolševikams pralaimėjus bus atkurta Rusijos imperija, į kurią autonomijos pagrindu įeis naujosios šalys. Tad nepriklausomybės pripažinimas Vakarams būtų kėlęs nepatogumų santykiuose su Rusija (10).

Reikalus blogino ir Vokietijos nenoras išvesti armiją iš Lietuvos, taigi šis klausimas tapo esminiu Paryžiaus konferencijoje, kur pasiūlyta į regioną siųsti karines misijas. Šioje konferencijoje britai taip pat garantavo Lietuvai nepriklausomybės išsaugojimą. Siekdami prižiūrėti vokiečių armijos išvedimą, Sąjungininkai ruošėsi pasiųsti prancūzų gen. Anri Alberto Nieselio (Henri Albert Niessel, 1866–1955) vadovaujamą misiją. Daugelis šių misijų štabų įsikūrė Latvijoje (Liepojoje), kur anksčiau veikė gen. Riudigerio fon Golco (Rüdiger von der Goltz, 1865–1946) būstinė. Ir tik vėliau nauji centrai atsidarė Kaune, Taline bei Rygoje.

Į Baltijos šalis pasiųsta net keletas britų misijų. Iš jų išsiskyrė plk. Stiveno Talentso (Stephen Tallents, 1884–1958) grupė, kurioje dirbo Herbertas A. Grantas Vatsonas (Herbert A. Grant Watson, 1881–1971). Gyvendamas šiame regione jis rinko medžiagą britų delegacijai Paryžiaus konferencijoje apie politines, kultūrines ir ekonomines Baltijos šalių tendencijas, o vėliau ėmėsi teikti faktus privačioms komercinėms britų struktūroms. Pagrindiniai misijos uždaviniai aprėpė Lietuvos valstybės oficialų pripažinimą, santykius su Lenkija bei Rusija, vokiečių armijos išvedimą ir ekonominę krašto padėtį.

H.A.Grantas Vatsonas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje 1919 m. balandžio 16 d., įpareigotas surinkti žinias Paryžiaus konferencijai. Šis vizitas sutapo su lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija (11). Vis dėlto, ištyręs padėtį, ataskaitoje nurodė, jog Lietuvos ekonominė situacija yra kur kas geresnė nei likusių Baltijos šalių, nes Lietuva sugebėjo pati apsirūpinti maistu (12).

Žinoma, pozityvi nuomonė, anot lietuvių istoriografijos, nebuvo teisinga, kadangi mūsų šalis kęsdama sunkias finansines bei ekonomines bėdas ne kartą kreipėsi į Vakarų Europą ir JAV prašydama paramos maistu ar medikamentais, todėl H.A.Granto Vatsono ataskaita galėjo užvilkinti pašalpos gavimą. Nagrinėjant dokumentus matyti, jog britų atstovas teikė gen. Hubertui Gofui (Hubert Gough, 1870–1963), pagarsėjusiam Somos ir Ipro kautynėse, dominančią informaciją apie Pavelo Bermonto Avalovo (Павел Бермонт-Авалов, 1877–1973) būrių judėjimą bei vokiečių ekonominę ir politinę įtaką Lietuvoje bei Latvijoje. Pranešimai buvo naudingi tiek britų, tiek lietuvių politikams, nes atskleidė regione įsivyravusią sumaištį.

Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos.

Opiausi klausimai misijoje lietė vokiečių evakuaciją bei Lietuvos ir Lenkijos santykius. 1919 m. liepos 11 d. vokiečiai pasitraukė iš Kauno, tačiau liko Šiaurės Vakarų Lietuvoje, kad išlaikytų ryšius su Rytų Prūsija bei Latvija. Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos, Kaune sučiumpamus be dokumentų rusus arba vokiečius.

Be to, britų žvalgai Frankfurte sužinojo, jog Vokietija ketino paversti Lietuvą Naująja Rytų Vokietija, čia suformuojant armiją ir bandant atgauti sugriautą savo prestižą (13). Apie tai informuotas Mykolas Šleževičius (1882–1939) po kelių dienų nusiuntė S.Talentsui raštą, kuriame reikalavo visiško vokiečių pasitraukimo bei protestavo dėl lenkų pažeidinėjamos prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch, 1851–1929) nustatytos demarkacijos linijos ir prašė suteikti pagalbą ginklais (14). Remiantis kitu S.Talentso misijos atstovu plk. ltn. Robertu Baringtonu Vardu (Robert Barrington-Ward, 1891–1948), norint išlaikyti stabilią Lietuvos vyriausybės padėtį, Britanijos vyriausybei buvo pasiūlyta tobulinti demarkacijos linijos klausimą, tačiau britai nenorėjo kištis į Lietuvos vidaus reikalus (15).

Klaipėda 1914-1918 m.

Čia dera pabrėžti, jog britai lietuviams padėjo ne tik diplomatiškai, bet ir apmokė šalies armiją. Šiuos faktus atskleidžia Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodžiusios Lietuvoje dirbusio brigados generolo Frenko Persio Krozierio (Frank Percy Crozier, 1879–1937) žinutės.

Tai – labai spalvinga asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką istorijoje. Pasak leidinio „Time Magazine“, Krozieras buvo profesionalus karys, kilęs iš senos karių giminės; jis tarnavo Pietų Afrikoje, Ašantyje, Šiaurės Nigerijoje, Zulų krašte, kol pasitraukė iš armijos (16). Taip pat atliko tarnybą Kanadoje. 1914 m. įstojo į Karališkąjį Airijos fuzilierių pulką, o 1915 m. atsidūręs Vakarų fronte sparčiai kilo karjeros laiptais, ypač po Somos mūšio. Paskelbus paliaubas, tęsė darbą su lietuviais, padėdamas kovoti prieš vokiečius, bolševikus.

Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams.

Išgyvenimus fronte F.P.Krozieris mini memuaruose „Žalvarinė kepurė Niekieno žemėje“ (A Brass Hat in No Man’s Land, 1930). Viename straipsnių britų žiniasklaida nurodė, ką jų kraštiečiai veikia Lietuvoje. Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams. <…> Britų karininkas majoras Roderikas Karas (Roderick Carr, 1891–1971) paskirtas į oro pajėgas su kitais britų asistentais (17). Įdomu, jog prancūzai apie šį instruktavimą atsiliepė neigiamai. Nepaisant to, manyta, kad lietuviai ir lenkai išspręs nesutarimus patys, tačiau Edinburgo universiteto profesorius Džeimsas Simpsonas (James Simpson, 1873–1934) su nerimu Užsienio ministerijai pranešė,jog prancūzai plk. K.Rebulio karinę misiją siuntė tam, kad įtikintų Lietuvą autonominėmis teisėmis prisijungti prie Lenkijos (18).

Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama.

Suvokdami konflikto mastą, britai siūlė Juzefui Pilsudskiui (Józef Pilsudski, 1867–1935) ginčus spręsti diplomatiškai, tačiau šis patarimus atmetė. Be to, Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama ir derybos nepasiektos dėl lietuvių entuziazmo stokos. Įvykiams keičiantis ir bolševikams užėmus Vilnių, S.Talentsas tapo tylaus lenkų pasitraukimo iš miesto ir didelio lietuvių kariuomenės nusivylimo prie miesto prieigų liudininku (19).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Tačiau iki tol britų ambasadorius Lenkijoje Horacijus Rumboldas (Horace Rumbold, 1869–1941) pokalbiuose su lenkų ministru pirmininku Ignacu Janu Paderevskiu (Ignacy Jan Paderewski, 1860–1941) bei brig. gen. Liudviku Kmiciciu Skšinskiu (Ludwik Kmicic-Skrzyński, 1893–1972) išgirdo, jog Lietuvą lenkai suvokė tik bendroje sąjungoje; kitu atveju mūsų šaliai prognozuotas nestabilaus koridoriaus tarp Vokietijos ir Rusijos vaidmuo. Taip pat teigta, kad lenkams karinę pagalbą teikia prancūzai ir amerikiečiai, todėl britams niekaip nepavyko išspręsti problemos diplomatiškai (20).

Tyrinėjant pranešimus, aiškiai pastebimas Lenkijos noras pakenkti Lietuvai. Mūsų valdžia vadinta probolševikine, provokiška, siekianti perduoti teritoriją vokiečiams, vadintiems „Nemuno snaiperiais“ (21). Toks „mažasis karas“ ardė Europos taikos konstruktą, kuris tapo kertine vieta britams, modeliuojant tarpvalstybinius politinius ryšius.

Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą.

Vis dėlto britai, artimiau bendraudami su Lietuvos diplomatais, įsitikino Lenkijos skleidžiama propaganda. Aptardamas mūsų šalies geopolitinę situaciją, F.P.Krozieras rašė: Yra labai svarbu, kad Lietuva kurdama savo valstybę galėtų gyventi taikoje su visais kaimynais. <…> Taipogi yra svarbu, kad Lietuva turėtų Gardiną, Vilnių ir Suvalkus bei pasienį su Rusija dėl ekonominių tikslų ateityje. <…> Vilnius Lietuvai yra būtinas, kaip jos sostinė (22).

Kitame tekste tas pats asmuo užsiminė, jog šaliai reikėtų prisijungti Mėmelį (dabar – Klaipėdą) bei visą Mažąją Lietuvą (23). Tuo tarsi įrodyta, jog Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą. Britų planams paskatos dar labiau teikė mūsų šalies ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, per kurią Steigiamasis Seimas atskleidė valstybės politinę brandą, o Vakarų Europa įsitikino, jog lietuviai nėra probolševikiški. Tapo lengviau įsilieti į tarptautinę politikos areną.

Kiek kitaip klostėsi Lietuvos finansinė bei ekonominė padėtis. Bene pirmasis sėkmingas H.A.Granto Vatsono susitarimas su mūsų valdžia buvo priimtas britų kompanijos „Great Northern Telegraph Company“ pasiūlymas tiesti telegrafo liniją, dėl kurios atsivėrė sėkmingos Didžiosios Britanijos verslo galimybės Lietuvoje (24).

Vis dėlto finansinė padėtis prastėjo, todėl Lietuva buvo priversta Vakarų Europos prašyti paskolos. Už jauną valstybę turėjo laiduoti Didžioji Britanija, bet nors mūsų valdžia įvairiai bandė įrodyti esanti patikima, to nepakako ir paskola buvo nuolat atidėliojama. Vakarams nepasitikint, į pagalbą atėjo Vokietija, kuri siūlė Lietuvai plėtoti bendrus prekybos ryšius, o tai kėlė konkurenciją britams. Lietuvai pasiūlymo atsisakius, britai vis dar baiminosi, tačiau misijos pasiuntinys patikino, kad nėra jokio pavojaus britų verslo ir bankų atstovams investuoti Lietuvoje.

Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą.

Proantantiška vyriausybė Kaune, remiama didžiosios žmonių daugumos, iki šiol kontroliuoja situaciją, tačiau yra grėsmė, kad gali pasiduoti dėl Lenkijos agresyvaus nusistatymo Lietuvos atžvilgiu arba dėl iškilusių finansinių sunkumų (25). Galop 1920 m. viduryje ruoštasi pasirašyti bendrą prekybos sutartį tarp Didžiosios Britanijos įmonių ir tuometės Ernesto Galvanausko (1882–1967) vyriausybės. Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą. Visgi sutartis neįvyko, kadangi britų finansininkai bijojo rizikuoti savo kapitalu (26).

Prancūzijai Baltijos šalys, ypač Lietuva, buvo nuolatinės konkurencijos su Didžiąja Britanija laukas. Priešingai nei kitos sąjungininkės, Prancūzija vertino Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip skirtingas šalis, kurios geopolitiškai priklausė Baltijos regionui. Į tai atsižvelgę, spręsdami politinius bei ekonominius klausimus, prancūzai linko ieškoti politinių ir ekonominių šių valstybių sąsajų, neretai remdamiesi istoriniais faktais, pvz., Lietuvos ir Lenkijos bendra praeitimi.

Pulkininko Konstantino Rebulio (Constantin Reboul) karinė misija ir prancūzų gen. A.A.Nieselio Sąjungininkų misija kaip pagrindinius tikslus iškėlė: vokiečių armijos išvedimą, bolševikinės Rusijos įtakos prevenciją bei naujųjų valstybių kariuomenių instruktavimą. Tačiau tuo metu Vokietijos armija jau buvo išvesta, bolševikų įtaką reglamentavo taikos sutartys su Baltijos valstybėmis, o prancūzų instruktoriai nepasiteisino, todėl uždaviniai prarado aktualumą.

Įdomu, jog pirmąją mūsų šaliai skirtą prancūzų misiją inicijavo Lietuvos delegacija, atvykusi į Paryžiaus konferenciją. Jos pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942) pavedė teisininkui Juozui Gabriui-Paršaičiui (1880–1951) organizuoti prancūzų misijos vizitą į Lietuvą (27). Pastaroji atvyko 1919 m. kovo 19 d. Kaip rašo šaltiniai, prancūzai buvo sutikti Kauno geležinkelio stotyje grojant orkestrui (28).

Prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją.

Vis dėlto jų veikla nebuvo itin palanki Lietuvai ir tai netruko paaiškėti. Plk. K.Rebulis orientavosi į žvalgybinės informacijos apie vokiečius rinkimą, kadangi jo tėvynei pirmiausia rūpėjo asmeninis saugumas. Tad, kaip minėta anksčiau, prancūzams buvo aktualu Lietuvą įtraukti į federaciją su Lenkija ir tuomet jungtines karines pajėgas nukreipti prieš bolševikus, kas, prancūzų nuomone, efektyviau sustabdytų jų plitimą į Vakarus (29). Po kurio laiko Prancūzijos misijos vadovas perspėjo gen. A.A.Nieselį, esą „vokiečiai siekia išgauti tiesiai iš lietuvių, kad tie pasitrauktų iš savo fronto“, taip sudarydami apie lietuvius nuomonę, jog jais lengva manipuliuoti (30).

Matant, kad pradiniai sumanymai žlunga, o Lietuvos ir Lenkijos interesai skiriasi, prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją. K.Rebulio manymu, „Klaipėdos krašto atidavimas Lietuvai galėtų neigiamai paveikti tolesnius lietuvių ir vokiečių santykius“. Tai buvo itin naudinga prancūzams, kurie siekė kaip galima daugiau sumažinti vokiečių įtaką Pabaltyje ir įkalbėti lietuvius sudaryti sąjungą su lenkais (31).

Sąjungininkams siūlyta kurį laiką palikti Lietuvoje vokiečių armiją, motyvuojant tuo, jog mūsų karinės pajėgos nėra pajėgios susitvarkyti su bolševikine propaganda. Apie tai plk. K.Rebulis informavo maršalą F.Fošą ir Taikos konferencijos Baltijos reikalų komisiją. Tačiau naudodamiesi lietuvių ir lenkų nesutarimais, vokiečiai pradėjo pasyviau reikštis kovose su bolševikais, stengdamiesi išprovokuoti konfliktą prieš lenkus ir taip atitolinti Taikos sutarties pasirašymą bei savo dalinių išvedimą (32). Dera nepamiršti, jog panašiai pirmomis savaitėmis po Kompjeno paliaubų elgėsi britai ir prancūzai, baimindamiesi, kad gali atsinaujinti Pirmojo pasaulinio karo veiksmai.

1919 m. spalio 28 d. Sąjungininkų Aukščiausiajai Tarybai nusprendus pasiųsti gen. A.A.Nieselio misiją į Baltijos šalis kontroliuoti vokiečių dalinių išvedimą, plk. K.Rebulio misijos uždaviniai pakito. Nuo šiol jam pavesta rinkti informaciją apie Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir padėtį (33). Visgi misija pasyvesnė netapo.

Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų.

Didžiausias dėmesys dabar skirtas lietuvių ir lenkų konfliktui, kuriame prancūzai palaikė Lenkiją. Ir kai šioji ėmė vykdyti ekspansinę politiką, sąjungininkai Lietuvai patarė vengti karinių susidūrimų (34). Lenkams judant pirmyn, imta tartis dėl demarkacinės linijos postūmių, tačiau derybose jausdami Prancūzijos vyriausybės užnugarį, lenkai neketino laikytis nurodymų. Prancūzai vengė atvirai palaikyti lenkų karines idėjas, todėl nedraudė vien menkomis kelių savo misijos karininkų jėgomis leisti pamėginti išspręsti didžiulį teritorinį tarpvalstybinį konfliktą. Tačiau tai nesutrukdė lenkams užimti naujas žemes (35).

Šie veiksmai kėlė nerimą mūsų diplomatams. Lietuvos atstovas Londone Vincas Čepinskis (1871–1940) M.Šleževičiui rašė: Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų (36). Be to, pradėjo sklisti propaganda, esą Lietuvos kariuomenė galėtų prisidėti prie bolševikų; gandai suaktyvėjo tuomet, kai paaštrėjo lietuvių ir lenkų santykiai bei prasidėjo Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas (37).

Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį.

Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį ir derybas 1920 m. plk. K.Rebulis apibūdino kaip susitarimą, kuris nuvertino sąjungininkų pastangas. Be to, apgailestavo, kad tokie veiksmai pažemino ir jo, kaip diplomato, asmeninę veiklą. Nieko keisto, juk savo darbą Lietuvoje prancūzas vertino kaip svarbiausią tikslą kovoje su bolševizmu Vidurio Rytų Europos regione. Tad neslėpdamas apmaudo dokumentuose aiškino, jog Lietuvos vyriausybė kuo toliau, tuo labiau darosi Maskvos palydovu, nes baiminasi bolševikų grėsmės. Privačiame pokalbyje su lenkais apie mūsų kraštą jis išsireiškė gan aiškiaregiškai: Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį. Kadangi nei vieno, nei kito Prancūzija nenori, aš dirbu jau du mėnesius, kad išaiškinčiau lietuviams unijos su Lenkija reikalingumą (38).

Savo misijos veiklą plk. K.Rebulis baigė 1921 m. kovo 1 d., tačiau šaltiniai rodo, kad jau 1920 m. rudenį misijos aktyvumas buvo sumenkęs ir neturėjo įtakos nei Lietuvos, nei Prancūzijos vyriausybių politikai (39). Naujoji misija, vadovaujama plk. ltn. Šarlio Aršeno (Charles Archen), veiklą tęsė iki 1924 m., kuomet, susiformavus normaliems diplomatiniams santykiams, misijos vadovas tapo karo atašė ir liko reziduoti Baltijos šalyse. Vis dėlto Lietuvos plk. K.Rebulis neužmiršo ir vėlesniais karjeros tarpsniais – Paryžiuje palaikė ryšius su poetu Oskaru Milašiumi (1877–1939), o dirbdamas dienraščio „Le Temps“ korespondentu planavo iš Varšuvos ar Vilniaus užsukti į Kauną. Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo prancūzų misijos, plk. K. Rebulis apgailestavo, jog sunkiu mūsų šaliai metu neparėmė Lietuvos40.

Taigi Lietuva Didžiojo karo bei pokario metais tapo bemaž visos Vakarų Europos politiniu centru. Ir jeigu ne naujasis kruvinas konfliktas, galbūt būtų visiškai integravusis į tarptautinę politiką.

***

______________

1 The activism of returning soldiers stimulated nationalism and working – class consciousness in Jamaica //BBC History magazine, 2014, August, 43 p.

2 Žadeikis P., Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, 91–92 p.

3Ibidem, 92 p.

4Krieg und Literatur [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://aka-blaetter.de/krieg-und-literatur/.

5Ibidem.

6 Flex W. Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, München, 1972.

7 Wandycz P., Wojna i pokój // Historia Europy Środkowo – Wschodniej, Lublin, 2000, 219 l.

8Ibidem, 223 l.

9 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 36 p.

9 Hiden J., The Baltic States and Weimar Ostpolitik, Cambridge, 1987, 66–67 p.

10 Ullman, Britain and the Russian Civil War. Anglo-Soviet Relations 1917–1921, II, 254– 255 p.

11 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 43 p.

12 Grant-Watson A. H., The Latvian Republic: The struggle for freedom, London, 1965, 48–49 p.

13 The war to end war. Had facts from Russia // The Times, 1919.

14 Senn A. E., Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992, 100 p.

15 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 71 p.

16Frank Percy Crozier [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://spartacus-educational.com/FWWcrozierF.htm.

17 British advisers in the Baltic states // The Times, 1919–1920.

18 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 60 p.

19Ibidem, 70–71 p.

20Ibidem, 73 p.

21Ibidem, 75 p.

22 Polish aspirations. The Lithuanian view // The Times, 11 May, 1919.

23 Lithuania future // The Times, 1919.

24 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 46 p.

25Ibidem, 47 p.

26 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, 27–28 p.

27 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 9 p.

28Ibidem, 199 p.

29Ibidem, 120 p.

30 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 29 p.

31 Champonnois S., Schramm T., Francuska Misja Wojskowa na Litwie // Lituano – slavica posnaniensia studia historica IV, 1990, 225–227 l.

32 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 111 p.

33 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 11, 29 p.

34 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 112 p.

35Ibidem, 114 p.

36Ibidem, 117 p.

37 Kasparavičius A., Don Kichotas prieš Prometėją. Tarpukario lietuvių–lenkų iracionalioji diplomatija. Prievartos vaisiai // Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920–1940 metais, 30, 2002, 7 p.; Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936) // Lietuvos Nepriklausomybei – 80. Mokslinėje konferencijoje skaitytų pranešimų rinkinys, 1999, 5 p.

38 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 126 p.

39 Schramm T., Francuskie misje wojskowe w państwach Europy Środkowej 1919–1938, Poznań, 1987, 217 l.

40 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 117 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. kovo 25 d.

kamane

Šį kartą vakaro skaitiniuose – ištrauka iš Rimvydo Petrausko naujos knygos “Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos”. Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės.

Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją – kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių – gyvų ir mirusių giminaičių – bendrija.

TYZENHAUZAI

VOKIEČIAI

Pirmieji vakariečiai, su kuriais susidūrė lietuviai, buvo vokiečiai. Saksonijos vienuolio šv. Brunono Kverfurtiečio misijos kontekste 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas labiau Lietuvos istoriją paveikė XII a. pabaigoje kilusi antroji vokiečių misijų banga, kuri Prūsijoje ir Livonijoje suformavo du valdžios konglomeratus – Vokiečių ordiną ir krikščionių vyskupijas. Vokiečių ordinas tapo vienu svarbiausių Lietuvos istorijos veiksnių, karai su juo paženklino ankstyvąją Lietuvos istorijos epochą. Tačiau vokiečių įtaka sklido ir kitaip. Kaip ir kitose regiono valstybėse, europinė miestų savivalda Lietuvoje buvo vadinama vokiečių teise (ius teutonicum) ir paplito Magdeburgo teisės pavadinimu. Nors didesnio vokiečių atvykėlių srauto, kitaip nei Čekijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje, nesulaukta, vis dėlto svarbiausiuose šalies miestuose Vilniuje, Kaune, Polocke įsikūrė solidžios vokiečių miestiečių bendruomenės. O Dauguvos prekybos kelias tarp Rygos ir Polocko ir tolyn į rytus ilgai buvo svarbiausia Lietuvos valstybę kertanti prekybinė arterija.

REIZAI

XIII a. Prūsijoje ir Livonijoje įsitvirtinusios naujos krikščionių valstybės netrukus tiesiogiai susidūrė su Lietuva. Be trumpo krikščioniškos Mindaugo karalystės epizodo, kai Livonijos ordinas tarpininkavo vainikuojant pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių, santykiai daugiausia buvo karingi. Ordino valstybė šiame kare išplėtojo vadinamąją reizų taktiką: padedant iš Vakarų Europos atvykusiems kilmingiesiems būdavo rengiami reguliarūs žygiai į Lietuvą tiek iš Prūsijos, tiek iš Livonijos.

XIII a. pradžioje Tyzenhauzenai (Tiesenhausen – taip tuo metu buvo rašomas jų vardas) gyveno Žemutinėje Saksonijoje ir buvo Nynburgo grafų vasalai. Engelbertas Tyzenhauzenas (Engelbertus de Tysenhusen) vienas pirmųjų iš Europos kilmingųjų atvyko į Rytų Baltijos regioną dalyvauti kryžiaus žygyje prieš vietos pagonių gentis. 1201 m. buvo įkurtas Rygos miestas, į jį savo rezidenciją perkėlė vyskupas Albertas, o kitais metais įsteigtas turintis padėti vyskupui kalavijuočių ordinas. 1210 m. Engelbertas Tyzenhauzenas pirmą kartą paminėtas kaip atvykęs į Latvijos teritoriją su dviem žymiais ankstyvosios Livonijos veikėjais, irgi kilusiais iš Žemutinės Saksonijos, – Rygos ir Tartu vyskupais broliais Albertu ir Hermanu Bukshevenais. Pasak Livonijos kronikininko Henriko Latvio, Tyzenhauzenui buvo patikėtas Rygos vyskupo pilies Turaidos valdymas. Tais metais jis dalyvavo žygyje į Estijos Sakalos žemę. Tubūt giminystė su Livonijos senjoru lėmė, kad į kryžiaus žygį atkeliavęs Tyzenhauzenas liko gyventi šioje šalyje. Mat broliams vyskupams jis buvo ne tik vasalas, bet ir sesers sutuoktinis. Veikiausiai tai vienas iš daugybės jaunesniųjų sūnų, kuriems feodalinėje visuomenėje tekdavo patiems ieškotis vietos po saule, nes jie galėjo pretenduoti tik į nedidelę palikimo dalį. Naujame krašte tokie žmonės tikėdavosi geresnių perspektyvų. Prūsijoje Vokiečių ordino dominavimas buvo absoliutus, o Livonijoje valdžią dalijosi Livonijos ordinas ir keturi vyskupai; pastarųjų žemėse formavosi tipiška feodalinė visuomenė su senjoro ir vasalų sutartimis. Tokiais stambiais Rygos vyskupo (vėliau arkivyskupo) vasalais ir tapo Tyzenhauzenai. 1224 m. Engelbertas ir iš Tartu vyskupo gavo leno teisėmis stambią valdą Estijoje. Kaip tik iš jo kilusi Tyzenhauzenų giminės šaka apsigyveno Livonijoje, o vėliau ir Lietuvoje.

1279 m. Livonijos pajėgų žygyje į Lietuvą, per kurį buvo pasiekta net Kernavė (tai pirmas jos paminėjimas istorijos šaltiniuose), Engelberto palikuoniui Jonui Tyzenhauzenui teko garbingos pareigos – nešti Švenčiausiosios Mergelės Marijos vėliavą. Žygis livoniečiams baigėsi tragiškai. Surinkę galingą kariuomenę didžiojo kunigaikščio Traidenio vadovaujami lietuviai juos persekiojo iki pat Livonijos ir kovo 3 d. įvyko Ašeradės (Aizkrauklės) mūšis. Jame žuvo Livonijos magistras Ernestas Raceburgietis, Danijos karaliaus vietininkas Taline Eilartas Hobergas ir Jonas Tyzenhauzenas, „dorybių pilnas vyras“, kaip jį apibūdina šiuos įvykius vaizduojanti “Eiliuotoji Livonijos kronika”.

XIII ir XIV a. Tyzenhauzenai – bene turtingiausia Livonijos feodalų giminė. Būdami Rygos arkivyskupo ar Livonijos ordino magistro vasalai, jie ir patys kūrė vasalinių ryšių tinklą feodalinės teisės dvasia. Be kita ko, iš arkivyskupo rankų kaip leną gavo Kuoknesę, XIV a. tapusią Hanzos miestu. Tiesa, vėliau dėl šios vertingos beneficijos kilo konfliktas (viduramžiais tarp senjorų ir vasalų jų apstu) ir Kuoknesę teko grąžinti arkivyskupui. XIV a. antroje pusėje Baltramiejus Tyzenhauzenas palaikė ryšius su Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu IV, Rygoje įsteigė giminės koplyčią kaip laidojimo vietą. Jiedu su broliu Engelbertu – dviejų giminės šakų pradininkai. Giminė nuo to laiko plačiai išsikerojo ir tai neišvengiamai vedė prie turto dalybų, o sykiu ir laikino giminės reikšmės sumenkėjimo. Reizų atminimas ilgai išliko Tyzenhauzenų tradicijoje. Antai vienas “Eiliuotosios Livonijos kronikos” nuorašas, pagrindinis ankstyvosios Livonijos istorijos šaltinis, pasakojantis apie karus su lietuviais, XVI a. buvo šios giminės nuosavybė.

XIV a. Tyzenhauzenai kartu su kitais Livonijos kilmingaisiais ir iš Vakarų Europos į reizų karą atvykusiais riteriais siaubdami Dubingių, Balninkų, Inturkės apylinkes negalėjo įsivaizduoti, kad po trijų šimtų metų čia taikiai plės žemėvaldą jų palikuonys.

LIETUVOJE TIESENHAUSEN VIRSTA TYZENHAUZAIS

Išgyvenę laikinus konjunktūrinius nuosmukius, XVI a. Tyzenhauzenai – vėl vieni stambiausių Livonijos žemvaldžių ir administratorių. Bet savarankiškos Livonijos laikai jau baigėsi. 1558 m. dėl Livonijos kilo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, neilgai trukus ėmė reikšti pretenzijas ir Švedija. Augant tarptautinei prekybai ir Baltijos jūros regionui vis labiau įsitraukiant į globalius prekybinius mainus patogūs Livonijos uostai, visų pirma Ryga, žadino kaimyninių valstybių interesą. Naujas veiksnys buvo Reformacija, iš Vokietijos gana greitai pasiekusi Prūsiją ir Livoniją. Georgas Tyzenhauzenas (m. 1530 m.) dar Talino ir Saremos vyskupas, bet netrukus Tyzenhauzenai pereis į liuteronybę.

1561 m. Livonija kaip autonominė sritis įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Tyzenhauzenų Kuršo valdos atsidūrė naujoje valstybėje. Abiejų Tautų Respublikoje Livonijai garantuota autonomija: tebegaliojo senoji pareigybių sistema, vokiečių kalba liko administracinė, buvo užtikrintos Evangelikų liuteronų bažnyčios teisės. Derybose dėl unijos su Lenkija ir Lietuva dalyvavo politikas, kelių kronikų autorius Heinrichas Tyzenhauzenas (m. 1600 m.). Jo situacija atspindi Livonijos diduomenės būklę karo metu: 1577 m. rusų kariuomenė nusiaubė Tyzenhauzenų valdas, paėmė įkaitais Heinricho žmoną ir vaikus. Tėvoninę Bėrzaunės (Bersohn) pilį su kitomis žemėmis vėliau pavyko išpirkti, o šeimą išlaisvinti.

Tačiau Tyzenhauzenams, kaip ir kitoms Livonijos feodalų giminėms, teko prisitaikyti prie nuolat kintančios politinės situacijos. Dalis giminės latifundijų driekėsi Lenkijos ir Lietuvos, dalis Švedijos, Prūsijos, vėliau ir Rusijos teritorijoje. Tai viena priežasčių, kodėl Tyzenhauzenai neskubėjo megzti artimesnių ryšių su Lenkijos ir Lietuvos elitu, tebevartojo vokiečių kalbą ir jautėsi esą visų pirma Livonijos, o tik paskui Abiejų Tautų Respublikos piliečiai. Kai kurie iš pasižymėjo vis atsinaujinančiuose Livonijos karuose kaip Respublikos kariai, antai Kasparas Tyzenhauzenas 1601 m. gynė Tartu nuo švedų. Vienas žymesnių giminės atstovų tuo metu – Tartu vaivada Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1640 m.), tik jo senatoriška pareigybė švedams 1625 m. užėmus Tartu tebuvo nominali. Praradęs nemažai žemių jis visam laikui persikėlė į Lietuvą ir iš valdovo kaip kompensaciją gavo naujų beneficijų (Tyzenhauzams Lietuvoje atiteko Širvintų, Inturkės, Kupiškio ir kitos seniūnijos), vedė vietos didikę Zuzaną Sapiegaitę. Vienas iš jo sūnų, irgi Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1669 m.), jau buvo katalikų dvasininkas, Vilniaus sufraganas ir Smolensko vyskupas. Nors šios kartos Tyzenhauzenų vardai vis dar vokiški (Gotardas, Reinholdas, Otonas, Vilhelmas), kai kurie ir laiškus, dokumentus, testamentus teberašė vokiškai, vis dėlto jie po truputį asimiliavosi vietos kilmingųjų bendrijoje. Tam tikrą ryšį su Livonija ir prarastų valdų prisiminimą liudija tebevartojami tituliniai Daugavgryvos ir Smiltenės seniūnų in partibus alienis pareigybių pavadinimai. Vis dėlto gana greitai vardynas ėmė keistis: Benediktas, Pranciškus, Mykolas, Steponas, Antanas… Tyzenhauzenai virto Tyzenhauzais.

IŽDININKAS

Iškiliausias giminės atstovas Antanas Tyzenhauzas gimė 1733 m. Benedikto Tyzenhauzo ir Onos Apolonijos Beganskos šeimoje. Kruopščiai turtus administravęs tėvas, nors nėjo svarbių pareigų ir buvo veikiau Radvilų klientas, paliko vaikams nemenką žemėvaldą. Antanas kartu su broliais Mykolu ir Kazimieru mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o karjeros pradžioje pateko į įtakingojo kanclerio Mykolo Frydricho Čartoriskio, reformų valstybėje siekiančios Familijos grupuotės lyderio, globą. Kancleris garsėjo gebėjimu atrasti ir patraukti gabių žmonių, veikiausiai ir jaunąjį Antaną nusižiūrėjo kaip vieną iš potencialių reformatorių. Deja, iki tikrų reformų taip ir nebuvo prieita dėl Rusijos ir Prūsijos kišimosi. Bet Antanas Tyzenhauzas liko tarp naujo valdančiojo elito atstovų. 1765 m. neseniai vainikuoto karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paskirtas dvaro iždininku ir Gardino seniūnu, su šia vieta susiejo visą tolesnį gyvenimą. Tais pačiais metais valdovas jam patikėjo dar vienas pareigas, nuo tol nebeatsiejamas nuo jo vardo, – karališkųjų ekonomijų (dvarų kompleksų valdovui išlaikyti) administratoriaus. Taip trisdešimt dvejų metų didikas tapo pagrindiniu valdovo ūkio ir finansų tvarkytoju Lietuvoje.

Nors ekonomijų buvo įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Tyzenhauzas nuo pat pradžių ėmėsi centralizuoti valdymą, pagrindine būstine pasirinkęs Gardiną. Pastatydino naują rezidenciją, jo iniciatyva į Gardiną iš Vilniaus buvo perkelta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisija, Vyriausiasis tribunolas. Politinių ir kultūrinių idėjų sklaidai užtikrinti įsteigta spaustuvė, joje spausdintas savaitraštis “Gazeta Grodzieńska” (“Gardino laikraštis”), kiti politiniai, teisiniai, publicistiniai tekstai. Statybomis ir investicijomis Tyzenhauzas iš esmės pakeitė miesto veidą – tiek plėtodamas centrą, tiek įkurdamas naują „tyzenhauzišką“ miesto dalį Gorodnicą. Be manufaktūrų, kuriose dirbo apie pusantro tūkstančio žmonių, joje buvo įsteigta matininkų mokykla ir pirmas Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodas, gamtos istorijos kabinetas, medicinos mokykla, – visam šiam kompleksui vadovavo prancūzų profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuel Gilibert), vėliau perėjęs dirbti į Vilniaus universitetą.

Tyzenhauzo reformų iniciatyvą galima apibendrinti kaip bandymą modernizuoti ūkį ir bent dalies visuomenės gyvenseną. Miestai ekonomijų centre – Šiauliai, Joniškis – turėjo būti perstatyti ir įgauti taisyklingą planą. Pasamdyti architektai kūrė centrinės aikštės ir nuo jos atsišakojančių gatvių, apstatytų naujoviškais namais, vizijas. Visa tai susiję su svarbiausiu tikslu – amatininkystės lygmens neperžengiančiai Lietuvos pramonei tarsi duoti naują veidą. Taip gimė radikalus projektas: Vakarų Europos pavyzdžiu steigti manufaktūras, pradiniu kapitalu aprūpintas gamybos vietas su moderniais įrenginiais, varomais nedidelės galios vandens energijos, kuriuos aptarnauja skirtingos specializacijos darbininkai. Pagal Tyzenhauzo sumanymą, pirminis kapitalas ir investicinės lėšos turėjo būti sukauptos iš baudžiavinio karališkųjų ekonomijų ūkio. Papildomų pajamų tikėtasi iš dvarų organizacijos ir infrastruktūros pertvarkymo: buvo steigiami nauji palivarkai, tiesiami keliai, vykdoma melioracija, naujai matuojami žemės masyvai, atnaujinamas inventorius, platinamos naujos gyvulių veislės. Atitinkamų sąlygų reikėjo ir pramonės produkcijos distribucijai, tad prekybai plėtoti pradėta gilinti Nemuno vaga. Per penkiolika veiklos metų Tyzenhauzas spėjo įkurti apie 20 manufaktūrų Gardine ir apie 50 kitose vietovėse; jos gamino tekstilę, popierių, karietas, ginklus ir kita. Kaip ir kitur, šių „fabrikų“ mechanizmus suko arklių arba vandens energija, todėl jie daugiausia statyti prie upių, užmiestyje. 1768 m. Gardine įsteigtai karališkajai šilko audinių manufaktūrai ornamentus kūrė prancūzai iš Liono. Kadangi trūko kvalifikuotų specialistų, meistrai ir gamybos proceso vadovai buvo kviečiami iš Anglijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos. Radosi net savitas pastato tipas – „meistro namas“, komfortiškas atskiras būstas, specialiai skirtas užsienio profesionalams privilioti. Savo ruožtu vietos darbuotojai būdavo siunčiami į užsienį, visų pirma Angliją, semtis patirties.

Reformų poligonu tapo tėvoninis Pastovių miestelis netoli Gardino, kur buvo įsteigta manufaktūrų, iš esmės pakeista urbanistinė struktūra – stačiakampė miestelio aikštė apstatyta naujais ekonomiškais ir patogiais gyventi namais su mūriniais fasadais (miesteliuose tai dar buvo retenybė). Šie darbininkų namai vertinami kaip „pirmieji standartizuotos gyvenamosios statybos pavyzdžiai Abiejų Tautų Respublikoje“. Apšvietos idėjų padiktuota racionali estetika ir funkcionalumas geriausiai atsiskleidžia tik pradėtame įgyvendinti naujo Gardino priemiesčio prie Lososnos upės projekte. Gyvenvietei parinktas konceptualus pavadinimas Kunsztów, akcentuojantis meistriškumą. Joje plačios, taisyklingai suplanuotos gatvės ir apželdintos aikštės turėjo derėti su manufaktūrų kompleksais ir gyvenamaisiais pastatais.

Kitaip nei aukščiausių didikų palikuonys, į ugdomąsias užsienio keliones vykstantys jaunystėje, Antanas Tyzenhauzas į Vakarų Europą iškeliavo tik 1777 metais. Metų trukmės kelionė po Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją, Austriją reformatoriui turėjo suteikti naujų impulsų. Paryžiuje jis susitiko su jau tapusiu Europos filosofijos šviesuliu Žanu Žaku Ruso (Jean-Jacques Rousseau), bet kur kas svarbiau buvo parsivežti ūkio idėjų ir naujovių. Užsienyje Tyzenhauzą visų pirma domino pramonės objektai ir naujos kultūros institucijos – muziejai, bibliotekos, teatrai. Grįžęs jis pakeitė aprangos stilių ir turbūt ketino toliau plėsti reformas. Deja, laiko joms buvo likę nedaug. Valdymo ir finansinė krizė jam patikėtuose objektuose gilėjo.

Tyzenhauzo iniciatyvos tiek mastu, tiek ideologija smarkiai skyrėsi nuo kitų Lietuvos didikų „naujosios ekonomikos“ projektų. Vis dėlto drąsus bandymas suderinti modernizaciją su feodalizmu (dar ir itin nepalankiomis reformoms politinėmis sąlygomis) turbūt buvo pasmerktas nesėkmei. Į naujas darbo vietas manufaktūrose būdavo priimami prie tokios veiklos nepratę valstiečiai baudžiauninkai. Dvaruose likusi inertiška dauguma anaiptol nesižavėjo naujoviškais įrenginiais ir pakitusiais reikalavimais. Nuo reformų pradžios praėjus vos keletui metų, 1769 m., kilo valstiečių maištas Šiaulių ekonomijoje. Be to, Tyzenhauzas darbavosi vienas, tik su būreliu atsidavusių patarėjų, neužsitikrinęs stambių didikų paramos, ir vis augantį problemų kalną mėgino įveikti manipuliuodamas skaičiais ir pasitikėjimu. Sunkumus didino priešiška Rusijos pasiuntinio veikla. Tai ir lėmė žlugimą. Prasidėjo manufaktūrų bankrotas, investuotos lėšos negrįžo, skolos augo. 1780 m. valdovo įsakymu ekonomijos iš Tyzenhauzo buvo atimtos, 1783 m. įvyko teismo procesas, po jo nusavintos visos asmeninės valdos. Likusius kelerius gyvenimo metus Tyzenhauzas praleido tarp Gardino ir Varšuvos, kartkartėmis veikiau iš inercijos nei iš didelio reikalo įsitraukdamas į politiką. Taip ir nesukūręs šeimos, mirė beturtis Varšuvoje 1785 m. kovo 31 d., palaidotas giminės dvaro bažnyčioje Žaludke.

Po gero dešimtmečio pravažiuodamas Gardino apylinkėmis ir matydamas vis labiau griūvančias manufaktūras vokiečių keliautojas Karlas Fejerabendas (Carl Feyerabend) dienoraštyje užfiksavo susižavėjimą Antanu Tyzenhauzu (dieser grosse Mann – „šis didis žmogus“), jo sumanymą įvertino kaip didingą nacionalinės ekonomikos projektą, kuriam žlugus „Lietuva prarado galimą didelių turtų šaltinį“, ir sykiu gana taikliai nusakė nesėkmės priežastis. Seno bičiulio kunigo, buvusio jėzuito Pranciškaus Ksavero Bogušo, kadaise lydėjusio iždininką kelionėje po Europą, 1820 m. parašyti “Atsiminimai apie Antaną Tyzenhauzą” gerokai prisidėjo prie vis didesnės pasakojimo apie jo iškilimą ir nuopuolį mitologizacijos.

Tuo pat metu jo giminaitis, kitas Antanas Tyzenhauzas (1756–1816), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas majoras, Ketverių metų seimo dalyvis ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos signataras, paskutinis Vilniaus miesto prezidentas (1792 m.) ir Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, kovojo už Lenkijos ir Lietuvos valstybės išlikimą.

VOKIEČIAI

Livonijos karų epochoje Lietuvoje apsigyveno ir daugiau kilmingų vokiečių giminių – Denhofai, Pliateriai, Korfai, kiek vėliau Ropai, Rėmeriai (Römer). Visoms šioms giminėms būdinga, kad jų nariai ilgą laiką turėjo kelių valstybių indigenatą, o atskirų šakų įsitvirtinimas Lenkijoje ir Lietuvoje dažniausiai susijęs su perėjimu iš protestantizmo į katalikybę. XV a. pradžioje Livonijoje įsikūrę Denhofai (polonizuota Dönho’ forma) XVI a. antroje pusėje perėjo tarnauti Abiejų Tautų Respublikai. Dėl karta po kartos įgyjamo karinio išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir profesionalumo Denhofai Lenkijos ir Lietuvos valstybei davė būrį talentingų karvedžių ir diplomatų. Jie palaikė artimus ryšius su Radvilomis. Žemėvaldą Lietuvoje jie daugiausia plėtė Žemaitijoje, pagrindinė rezidencija buvo Švėkšna netoli sienos su Prūsija. Dar labiau su Lietuva save susiejo grafai Pliateriai. Livonijos seniūnas ir Trakų kaštelionas Konstantinas Liudvikas Pliateris (m. 1778 m.) buvo įtakingiausias didikas Uždauguvyje, jo laikus mena rūmai ir bažnyčia Kraslavoje. O istorinėje atmintyje svarbiausią vietą užima lietuviškąja Joana Arkiete praminta 1831 m. sukilimo herojė Emilija Pliaterytė.

Sunku pasakyti, ar tai apibendrintina kaip vokiškas pėdsakas senojoje Lietuvos istorijoje. Vis dėlto matyti, kad vokiečių kilmės giminių atstovai, pradedant įtakingu XIV a. pabaigos Vilniaus miestiečiu Hanulu ir baigiant didikais Denhofais ir Tyzenhauzais, pasireiškė įvairiose srityse kaip naujovių skleidėjai, nesunkiai prisitaikantys prie kintančios politinės ir konfesinės situacijos Rytų Baltijos regione.

TYZENHAUZAI IR TIESENHAUSENAI

Naujaisiais laikais Tyzenhauzai (Tiesenhausen) – plati, keliose valstybėse pasklidusi giminė. Švedijos armijos generolas Hansas Heinrichas von Tiesenhausenas už nuopelnus 1654 m. iš Švedijos karalienės Kristinos gavo karalystės barono titulą. Lietuvoje likę ir pradėję grafais tituluotis Tyzenhauzai dalyvavo kovose dėl senosios valstybės atkūrimo. Ignotas Tyzenhauzas, 1801 m. pastatydinęs Rokiškio rūmus, buvo aktyviai įsitraukęs į 1812 m. įvykius. Jo sūnus Konstantinas Tyzenhauzas kartu su tėvu prisidėjo prie Napoleono kampanijos, o vėliau, baigęs studijas Vilniaus universitete, buvo žinomas mokslininkas ornitologas ir dailininkas. Duktė, prancūzų grafo žmona Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Gouffer) – pirmoji Lietuvos rašytoja moteris, palikusi įdomių, charakteringai to meto diduomenės gyvenimą atspindinčių atsiminimų ir kelis istorinius romanus prancūzų kalba. Konstantino sūnus Reinoldas (m. 1880 m.), pagarsėjęs verslo projektais, – paskutinis šioje giminės linijoje. Daugiau lojalumo carinei valdžiai parodė Livonijos šaka. Caro Aleksandro I adjutantas grafas Berendas Gregoras Ferdinandas von Tiesenhausenas 1805 m. žuvo Austerlico mūšyje. Jo duktė Dorothea (Dolly) de Ficquelmont (1804–1863), ištekėjusi už įtakingo Austrijos politiko, generolo ir pasiuntinio, garsėjo kaip salonų Peterburge ir Vienoje šeimininkė. Gerhardas von Tiesenhausenas (1878–1917) buvo žymus architektas, vienas Rygos jugendo stiliaus kūrėjų, o 1914 m. Rygoje gimęs Georgas von Tiesenhausenas tapo kosmonautikos inžinieriumi, dalyvavo kuriant Jungtinių Amerikos Valstijų “Apollo” programą.

Ši R.Petrausko knyga knygynų lentynas pasieks Knygų mugės išvakarėse.

"Veido" archyvas

Į nelaisvę paimtas kunigaikštis Kęstutis buvo įkalintas Marienburgo pilyje

Šiemet kunigaikščio Kęstučio patekimo į nelaisvę ir pabėgimo istorijai sukanka 650 metų. Jubiliejai visuomet skatina atsigręžti į praeitį ir susimąstyti, kas, kaip ir kodėl tuomet nutiko.

1361 m. žiemos pabaigoje Rastenburgo viršininkas Henrikas Kranichsfeldas su 250 vyrų surengė žygį į Lietuvos Rusią, tačiau Narevo upę rado nepereinamą ir pasuko atgal.

Tuo metu atėjo žinia apie lietuvių įsiveržimą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, jo brolio Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jų sūnėno Gardino kunigaikščio Patriko Narimantaičio vadovaujama 500 vyrų kariuomenė sudegino Johanisburgą ir puolė Ekersbergą. Henrikas Kranichsfeldas nuskubėjo į pagalbą apsiaustiesiems. Išgelbėti pilies nespėjo, bet Ekersbergo viršininkas Jonas sugebėjo išsilaikyti įtvirtintame išvietės bokšte – turbūt lietuviai sužinojo apie artėjančią kryžiuočių kariuomenę ir skubiai pasitraukė.

Vis dėlto Henrikui Kranichsfeldui pavyko susekti priešus ir užklupti juos pusryčiaujančius prie, kaip manoma, Ubliko ežero. Greičiausiai tai įvyko 1361 m. kovo 13 d., kaip nurodo Hermanas Vartbergė, nors Vygandas Marburgietis nurodo kovo 21 d.

"Veido" archyvas

Paminklas kunigaikščiui Kęstučiui Prienuose

Užvirė mūšis, lietuviai puolė bėgti, bet tai nereiškia, kad šešiasdešimtmetis Kęstutis tapo lengvu grobiu: kai Bartenšteino viršininkas Verneris iš Vindekaimio išmušė jį iš balno, Kęstutis pašokęs nudūrė jo žirgą ir, regis, sužeidė jį patį, nes kitą dieną Verneris nuo žaizdų mirė.

Kęstutį puolė ir daugiau kryžiuočių, tarp jų Vernerio giminaitis Mikalojus iš Vindekaimio, tačiau šiuos puolimus jis irgi atmušė. Kęstučiui net pavyko pasičiupti sužeistą Mikalojaus žirgą, nuo kurio šis buvo nušokęs, kad užimtų patogesnę poziciją. Deja, koją pakišo atsitiktinumas. Kažkoks lietuvių jaunuolis – matyt, Kęstučio ginklanešys – irgi vedė jam žirgą. Kęstutis įsakė jam tučtuojau sukti atgal, tačiau jaunuolis užsispyrė pirma praleisti kunigaikštį. Ginčui išeikvotos sekundės pasirodė lemtingos: Kęstutį pasivijo Ekersbergo viršininkas Jonas bei jau minėtas Mikalojus ir paėmė jį į nelaisvę.

Pergalė būtų buvusi įspūdinga, jeigu nuvežtas į Marienburgą Kęstutis vėliau nebūtų pavertęs jos niekais. Vis dėlto, prieš pereinant prie Kęstučio pabėgimo peripetijų, verta aptarti, kuo ši jo nelaisvė grėsė Lietuvai.

Padėtis Trakų kunigaikštystėje

Kęstučiui patekus į nelaisvę Trakų kunigaikštystėje kilo rimta valdžios krizė. Savo įpėdiniu Kęstutis buvo pasirinkęs savo sūnų Vytautą, bet šiam 1361 m. buvo vos 10 metų. Vytauto motina Birutė būtų galėjusi atlikti regentės vaidmenį, bet į jį, be abejonės, pretendavo ir Kęstučio sūnus iš pirmos santuokos Butautas.

Algirdui ši kandidatūra vargu ar galėjo būti priimtina. 1365 m. Butautas kartu su savo jaunesniuoju broliu Survila pabėgo pas kryžiuočius ir pamėgino jų padedamas užvaldyti Vilnių, tad Algirdas turėjo nujausti, kad sūnėno ambicijos Trakais neapsiriboja. Birutės regentystė jam tiko geriau. Tačiau viešoji nuomonė turbūt buvo palankesnė Butautui.

Ordino vadovybė, matyt, numanė apie kilusią koliziją. Kęstučiui esant nelaisvėje buvo surengti du žygiai į Lietuvą (vienas – į Gardino, kitas – į Kauno apylinkes), ir abiem atvejais kryžiuočiams nepavyko persikelti per Nemuną. Aišku, menki jų laimėjimai pirmiausia rodo tai, kad Gardino kunigaikštis Patrikas Narimantaitis ir Kauno valdytojas Vaidotas Kęstutaitis nesutriko. Vis dėlto jie abu buvo artimi Butautui (Patrikas 1365 m. buvo pašalintas iš Gardino dėl įtarimų dalyvavus Butauto sąmoksle, o Vaidotas buvo jaunėlis Butauto brolis). Taigi neatmestina, kad ordinas tiesiog provokavo šiuos kunigaikščius sukilti prieš Algirdo valią.

Bet kuriuo atveju Algirdas ir Birutė turėjo suprasti, kad Kęstutį reikia kuo greičiau išlaisvinti. Į Marienburgą buvo siunčiami pasiuntiniai. Derybų turinys liko nežinomas, bet galima numanyti, kad ordinas užsiprašė tokios kainos, kokios Lietuva neišgalėjo mokėti. Taigi vienintelė išeitis buvo Kęstučio pabėgimas, ir apie tai, matyt, buvo susimąstyta, dar prieš siunčiant pasiuntinius į Marienburgą.

Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo

Kęstutis į laisvę ištrūko 1361 m. lapkričio 11 d., tai yra nelaisvėje praleidęs pusmetį.

Vygandas Marburgietis taip aprašo pabėgimo aplinkybes: Marienburgo pilyje užrakintas Kęstutis buvo saugomas dviejų riterių, bet tik dieną. Jis pastebėjo sienoje esant plyšį, kurį praplatino ir pridengė, o tarnas Alfas (Adolfas), kuris buvo lietuvių kilmės, išnešė plytas. Paskui, per pirmąjį miegą, Kęstutis išlindo pro skylę, nusileido į griovį, susitiko su Alfu, parūpinusiu jam kryžiuočių riterio apsiaustą bei žirgus, ir taip “linksmas ištrūko”. Pakeliui sutiko vieną riterį, bet šiam įtarimo nesukėlė; jojo Lybštato link, prie kažkokio raisto paleido žirgus, toliau ėjo pėsčias, galop perplaukė Dravantos upę ir pateko į Mazoviją pas seserį.

Taigi atkurti bendrą vaizdą nesunku, tik reikia išsiaiškinti, kur tiksliai Kęstutis buvo kalinamas. P.Tarasenka jį uždarė Vidurinėje pilyje, bet ši prielaida abejotina: Vidurinę pilį sudaro Didžiojo magistro rūmai ir Svečių rūmai, čia visai nėra belaisviams laikyti pritaikytų patalpų. Istorikai linkę manyti, kad Kęstutis buvo uždarytas vadinamojoje Vytauto celėje (Marienburgo Aukštutinės pilies cokoliniame aukšte), – spėjama, jog Vytauto vardu ši celė buvusi pavadinta dėl to, kad kryžiuočiai labai norėję pasodinti sūnų į tėvo vietą.

Vytauto celė – išties Kęstučiui kalinti tinkama patalpa. Ji specialiai įrengta kaip kilmingųjų kalėjimas. Šalia yra karceris, o galerijoje prie įėjimo – sargybos patalpos, t.y. prieškambaris ir du kambariai, kaip tik tinkami dviem riteriams, kurie saugojo Kęstutį.

Pati celė erdvi, bet prastai apšviesta. Vienintelis langelis aukštai, o jo niša labai gili. Čia net saulėtą dieną tvyro prieblanda, taigi Kęstutis galėjo lengvai pridengti ardomą sieną, užstatęs ją kokiu nors baldu.

Vygandas Marburgietis teigia, kad sienoje buvęs plyšys. P.Tarasenkos apysakoje jis virto užmūrytu langu, bet šią versiją tenka atmesti. Vytauto celės planas rodo, kad lauko sienoje negalėjo būti jokių kitų angų, išskyrus langą į pilies terasą. Taigi “plyšys” galėjo būti nebent smulkus mūro įtrūkimas, o Kęstučiui reikėjo pragremžti visą trijų metrų storio sieną.

Užduotis sunki, bet įgyvendinama: kertant maždaug 0,6 x 0,5 m dydžio skylę ir darbuojantis 150 dienų, būtų užtekę išimti maždaug po dvi tris plytas per parą. Aišku, Marienburgo mūras kiautinis, t.y. plytų klojinys – iš išorės, o viduje – kalkių skiediniu sumūryti akmenys. Bet kaip tik dėl šios priežasties Kęstutis galėjo lengvai kontroliuoti darbą: kad per anksti neprasimuštų į terasą, jam tereikėjo ardyti akmenis, kol pasirodys išorinis plytų kiautas, kurio išgriovimą buvo galima palikti paskutinei nakčiai. O statybines šiukšles į Kęstučio pusę perėjęs Alfas galėjo nesunkiai išnešti kad ir naktipuodyje.

Toliau – paprasta. Vėlyvą lapkričio vakarą pramušęs savo celės sieną, Kęstutis pateko į tuščią Aukštutinės pilies terasą. Paskui jam reikėjo perlipti ją juosiančią sieną ir nusileisti į griovį, skiriantį Aukštutinę pilį nuo Vidurinės. Beje, šis griovys buvo sausoji fosa, iš kurios buvo galima patekti tiesiai į papilį.

Griovyje Kęstutį pasitiko Alfas su žirgais ir ordino riterio apsiaustu. Beliko išjoti pro papilio vartus, o tai vėlgi nebuvo sunku, nes sargybiniai vargu ar būtų ryžęsi klausinėti solidžiai atrodančio riterio, kur jis joja.

Ištrūkę iš pilies Kęstutis su Alfu patraukė Lybštato link, t.y. tiesiai į rytus, Lietuvos pusėn. Paskui pasislėpė kažkokiame raiste iki kitos nakties, paleido žirgus ir toliau nuėjo pėsčiomis.

Čia verta atkreipti dėmesį į vieną anksčiau neįvertintą Vygando Marburgiečio pastabą: dykroje Kęstutį pasitiko lietuvių pasiuntiniai, kurie prieš tai lankėsi Marienburge (tai buvęs antrasis jų vizitas). Taigi Kęstučio pabėgimas buvo koordinuojamas su Algirdu ir Birute, o jų pasiuntiniai veikė kaip priedangos būrys.

Su šiuo būriu Kęstutis pasuko bemaž priešinga kryptimi – į pietvakarius ir po dienos ar dviejų, persikėlęs per Dravantos upę, pasiekė Mazoviją, kur prisiglaudė pas seserį Danmilę Elžbietą, galbūt jos valdomame Vyšhorode. Iš čia Lietuva buvo ranka pasiekiama.

Toliau viskas grįžo į vėžes, ir karas su ordinu tęsėsi, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Vis dėlto sėkmingą Kęstučio pabėgimą galima laikyti didžiausia pergale “nematomame” fronte, parodančia, kad viduramžių lietuviai mokėjo ne tik laimėti mūšius atvirame lauke, bet ir tobulai organizuoti specialiąsias operacijas, neįmanomas be plačios ir efektyviai veikiančios žvalgybos bei agentų tinklo.