Marija VYŠNIAUSKAIĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė
„Geras jausmas, kai mokiniams manęs nebereikia. Kol jie savarankiškai dirba komandoje, galiu padaryti jiems kavos“, – sako Suomijos miestelio Mūramės mokyklos vadovas Aki Puustinenas.

Lankantis šios šalies mokyklose, bendraujant su vadovais, mokytojais ir mokiniais susidaro įspūdis, kad ne tik atlyginimų dydis, mokinių klasėje skaičius ar techninė įranga yra svarbu. Suomijos vidurinio ugdymo kokybės receptas daug sudėtingesnis – pasitikėjimas ir atsakomybė.

Suomių švietimo sistema į pasaulio dėmesio centrą pateko po pirmojo PISA tyrimo 2000-aisiais. Visus nustebino, kai įtakingas tarptautinis tyrimas, vertinantis penkiolikmečių žinias ir gebėjimus, parodė, kad ši Šiaurės šalis yra pirmoje vietoje pagal skaitymo gebėjimus, trečioje – pagal gamtos mokslų, ketvirtoje – pagal matematikos raštingumą. Naujausiais tyrimo duomenimis, Suomija – ir toliau viena lyderių. Patys suomiai teigia, kad pokyčiai prasidėjo dar 1980-aisiais, kai Nacionalinė švietimo taryba decentralizavo švietimo sistemą ir daugiau galių suteikė pačioms mokymo įstaigoms.

Mokyklos vadovas yra laisvas spręsti, kaip skirstyti gaunamus pinigus: pakelti atlyginimus, išsiųsti mokytojus į seminarą ar suorganizuoti ledo ritulio čempionatą. Sprendžia vadovas kartu su mokyklos bendruomene – administracija, mokytojais, mokiniais ir tėvais. Nes geriausias mokyklos valdymo būdas, kaip sako A.Puustinenas, yra diskusija. Toks pasitikėjimas ne tik įgalina vadovauti protingai, bet ir įpareigoja tai daryti itin atsakingai, nes už kiekvieno priimto sprendimo pasekmes atsakoma tiesiogiai. Nėra kaip pabaksnoti į ką nors iš aukščiau.

Įgalintas vadovas pasitikėjimą skleidžia toliau. Vyresnių klasių mokytojai yra laisvi planuoti ugdymo procesą, atsižvelgdami į bendrosios programos gaires, turimas kompetencijas. Jie siūlo pasirenkamuosius modulius, kurie sudaro didelę viso mokymo dalį, renkasi priemones, metodus, temas, mokymosi aplinkas.

To rezultatas – mokytojai, neskaičiuojantys darbui skirto laiko, gebantys integruoti keletą visiškai skirtingų dalykų, atsipalaidavimui pravedantys jogos ar breiko užsiėmimą, puikiai kalbantys angliškai, ugdymo proceso neįsivaizduojantys be technologijų. Jų motyvacija – ne tik atlyginimo dydis, kuris tik šiek tiek didesnis nei vidutinis Suomijoje, ir ne galimybė mokyti rinktinius mokinius mažose klasėse, nes būna pamokų, kuriose vienu metu mokosi 40–50 viso miestelio mokinių. Užtenka keleto pokalbių su mokytojais ir tampa akivaizdu, kad būtent pasitikėjimas jais, galimybė siekti prasmingų rezultatų ir pačiam mokytis yra pagrindiniai motyvacijos šaltiniai. Tikslas – ne kad mokinys iškaltų faktus „pagal programą“ konkrečiam egzaminui ar testui, o kad suprastų ir galėtų pritaikyti tai, ką išmoko.

Visa Suomijos švietimo sistema orientuota į mąstančios, atviros ir atsakingos asmenybės ugdymą. Tikrieji mokyklos valdovai ir ugdymo proceso centras – patys mokiniai. Vyresnių klasių mokiniai savarankiškai susidaro mokymosi planą, tvarkaraštį ir tikslus. Atsižvelgdami į savo poreikius, mokymosi tempą ir norus, mokyklą jie gali baigti per trejus ar ketverius metus. Galima rinktis iš daugybės mokymosi modelių, kuriuos siūlo jų ar kita mokykla, miesto universitetas, užsienio partneriai, nevyriausybinės organizacijos.

Tavo mokykloje nėra kūrybinio rašymo kurso? Gali šias pamokas lankyti kitoje mokykloje. Puikiai sekasi biologija ir ateityje planuoji studijuoti mediciną? Lankyk paskaitas su universiteto studentais. Ir dažniausiai tam nereikia jokio formalaus politinio patvirtinimo, susitarimas įvyksta tiesiog tarp mokymo įstaigų. Dažniausiai mokiniai savo mokymąsi vertina patys, turi tik vieną privalomą egzaminą (suomių kalbos), kitus pasirenka. Taip mokytis įpratę paaugliai įgyja strateginio mąstymo kompetenciją, moka išskirti svarbiausius savo norus ir jaučiasi atsakingi už pasiekimus.

Keista matyti per pertraukas intensyviai diskutuojančius, skaitančius ar į dailės kabinetą pafotografuoti skubančius mokinius. O kas čia keista, klausia suomiai, – juk mokymasis yra jų pačių atsakomybė, mes tik suteikiame tam tinkamas sąlygas.

Vien pakeldami atlyginimus, pripirkdami planšetinių kompiuterių ir perpus sumažindami klases suomių nepavysime. Tai tėra išorinės priemonės. Reikia keisti požiūrį. Valdžia turi pasitikėti profesionalais – mokyklų vadovais ir mokytojais. Vadovai ir mokytojai turi būti atsakingi bendruomenei – mokiniams, tėvams. Kaip sako Suomijos mokytojai – ugdymą reikia kreipti ne į aukštas vietas tarptautiniuose reitinguose, ne į egzaminus, bet į mokinį. Prasmingas mokymasis yra toks, kuris teikia pasitenkinimą procesu ir rezultatais. Tik tada, kai Lietuva vadovausis tokiu požiūriu, sugebėsime pakilti ir tuose pačiuose tarptautiniuose reitinguose.

Vizito Suomijoje tikslas: Lietuvos laisvosios rinkos institutas su partneriais įgyvendina integruoto ugdymo projektą, kurio tikslas – parengti socialinio ugdymo kursą Baltijos šalių moksleiviams. Suomijoje lietuviai sėmėsi patirties ir idėjų, kurias planuojama pritaikyti ir Lietuvoje.

D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuviškos kilmės kapitalas jau senokai virsta tarptautiniu: įmonės investuoja užsienyje, kuria filialus ir antrines įmones. Bendrovės į kitas šalis perkeliamos ir todėl, kad ten plėtojamas realus verslas, ir siekiant sumažinti mokesčius. Teisybės ieškantys akcininkai nurodo ir kitokią priežastį: kuriant sudėtingas valdymo bei kapitalo paskirstymo schemas nuo smulkiųjų akcininkų slepiama informacija.

Visuomenės dėmesį patraukusi „Ache­mos“ koncerno smulkiųjų akcininkų teisinė kova su pagrindine akcininke ir turtingiausia moterimi Lietuvoje Lyda Lubiene (6 vieta „Veido“ turtuolių reitinge) kartu yra kova dėl informacijos. Apie 27 proc. akcijų valdantys smulkieji akcininkai iš pradžių siekė perimti kontrolinį „Achemos“ akcijų paketą, o paskui per teismą ėmėsi žygių, kad koncernas nupirktų jų akcijas gera kaina.

Viena iš blogybių, kurias žiniasklaidai yra nurodęs smulkusis akcininkas Adomas Žadeika (tėvai Jūratė ir Romualdas Žadeikos – 23–24 vieta „Veido“ turtuolių reitinge), – koncerno vadovybė neva slepianti nuo smulkiųjų akcininkų svarbią informaciją.

Mūšiai dėl „Akropolių“

Kova dėl teisėto turto užvaldymo kartu yra kova dėl verslo informacijos. Lietuvos turtuolių tarpusavio kovų kronikoje bene didžiausią visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį patraukė konfliktas tarp „Vilniaus prekybos“ (VP) akcininkų. „Veido“ turtingiausių žmonių sąraše pirmuoju numeriu pažymėtas Nerijus Nu­mavičius, kuris faktiškai yra svarbiausias asmuo VP imperijoje, ir „Veido“ turtuolių sąrašo nr. 9 Mindaugas Maricinkevičius susikirto dėl „Akropolių“ kontrolės.

Šią gegužę buvo pranešta apie kovų tarpinį finišą: maždaug 400 mln. eurų iš Lietuvos iškeliavo „į Maltą“ – VP grupė nusipirko prekybos centrus „Akropolis“ iš Maltoje registruotos bendrovės „Relvit Ltd“. Faktiškai akcijos perėjo iš vienos VP įmonės į kitą.

Yra pagrindo Maltos pavadinimą rašyti kabutėse, kai kalbama apie sandorio geografiją, kaip ir gūžčioti pečiais, kai VP atstovai tikina, kad po šio sandorio „Akropolių“ valdymas persikėlė į Vilnių „iš Maltos“, kur didžiulių parduotuvių vadyba buvo neva sutelkta keliuose kabinetuose ketvirtame namo aukšte. Taip pat tektų patikėti, kad iš ten ateinančių direktyvų klausė prie Vilniaus „Akropolio“ įsikūrusios VP būstinės darbuotojai, o kažkuriuo metu „Relvit“ valdybos pirmininku ir direktoriumi buvęs Karlas Diacono daugiau išmanė apie prekybos tinklus bei didžiules parduotuves nei „Vilniaus prekybos“ vadovai ir faktinis savininkas N.Numavičius.

Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas

M.Marcinkevičius taip komentavo „Verslo žinioms“ valdymą „iš Maltos“: „Dėl didžiulio tarpinių įmonių kiekio nieko nežinome apie „Maximos“ veiklą, o dabar nieko nebežinosime ir apie „Akropolius“. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas.“

N.Numavičius ir M.Marcinkevičius susisaistę ne vien verslo ryšiais, bet ir maždaug dešimčia teisinių ginčų. Iš teisinių ir viešųjų ryšių kovų pernai išnirusi „Baltoji knyga“, kurioje „Vilniaus prekyba“ dėstė savo poziciją, nors ir buvo kai kurių žiniasklaidos priemonių sutikta dygiais, ironiškais komentarais, vis dėlto buvo šioks toks proveržis viešumo kryptimi. Tiesa, nors „Baltosios knygos“ tinklalapyje http://vpatvirai.lt pranešta apie akcijų grįžimą „iš Maltos“, tiems, kurie tą informaciją tyrinėja, būtų pravartu žinoti, kaip ir kodėl „Akropolių“ valdymas persikėlė „į Maltą“. Pavyzdžiui, galima paklausti, ką dabar veikia „Relvit“.

Iš vienos švarko kišenės į kitą

„Relvit“ pardavė VP savo akcijas trijose įmonėse – UAB „Akropolis Group“, Olan­dijos „Akropolis Real Estate B.V.“ ir UAB „Nikola Mushanov projektas“. Šios trys įmonės kartu valdo Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropolius“, taip pat plėtoja projektus Rygoje ir Vilniuje (Geležinio Vilko g.), valdo sklypus kitose vietose.

„Relvit“ direktorė Lina Karkliauskaitė „Verslo žinioms“ teigė, kad iš „Akropolio“ grupės įmonių akcijų pardavimo gautos lėšos pirmiausia bus naudojamos „Relvit“ skoloms padengti ir naujų investicinių galimybių paieškai.

Be abejo, kad „Relvit“ skolos rūpėjo jos pagrindiniam akcininkui, kuris be didelių gudravimų perkėlė pinigus iš vienos švarko kišenės į kitą – kitaip tariant, sąžiningai apmokėjo savo skolas. Didžiausia „Relvit“ akcininkė buvo bendrovė „Lemax“, kurią kontroliavo pagrindinis VP grupės akcininkas N.Nu­ma­vičius. Likusios akcijos priklauso M.Mar­cinkevičiui, Vladui Numavičiui (8 vieta „Vei­do“ turtuolių sąraše), Ignui Staškevičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Mindaugui Bagdonavičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Gintarui Marcinkevičiui (29–33 vieta sąraše) bei Kipro bendrovei „Bertona Holdings Li­mited“.

Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį

Viena iš konflikto tarp akcininkų briaunų – M.Marcinkevičius turėjo ketinimų nupirkti dalį ar net visas „iš Maltos“ atėjusias akcijas. Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Besidomintieji pernai galėjo stebėti M.Marcinkevičiaus ir VP teisinę kovą. „Akro­polių“ akcijų pardavimą VP sustabdė Maltos teismas pagal M.Marci­nkevičiaus ieškinį. Maltos teismas patenkino ir „Relvit“ reikalavimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turtas, tačiau po kurio laiko Lietuvos teismas areštą panaikino. Pernai spalį, kai nebeliko kliūčių sandoriui, jau buvo pasibaigęs „Vilniaus prekybos“ įsigijimo pasiūlymo galiojimo terminas, tad sandoris neįvyko.

Pardavimo procesas atnaujintas šįmet. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas, „Relvit“ pritarė  sandoriui. Kartu baigėsi ir su pardavimu susiję teismai, tarp kurių – 100 mln. eurų ieškinys M.Mar­cinkevičiui dėl žalos atlyginimo.

Ieškinys už ieškinį

M.Marcinkevičius buvo patrauktas atsakomybėn ir dėl kitų dalykų. Pvz., UAB „Ge­ležinio vilko projektas“ pateikė jam ieškinį, kuriuo siekta prisiteisti 5 mln. eurų dėl M.Marcinkevičiaus veiksmų neva sukeltų nuostolių. Įmonė, turėjusi statyti „Akropolio“ prekybos centrą teritorijoje šalia Vingio parko, dar vadinamoje „Velgos“ sklypu, 2010 m. bandė beveik perpus sumažinti šio sklypo vertę ir per teismą susigrąžinti valstybei už žemę sumokėtus pinigus. Prezidentei Daliai Grybauskaitei, tuometiniam premjerui An­driui Kubiliui išreiškus susirūpinimą bei kilus visuomenės pasipiktinimui, bendrovė šio ieškinio atsisakė.

M.Marcinkevičiaus teigimu, jis niekados nebuvo ieškinį dėl kainos sumažinimo pateikusios įmonės vadovu. Pasak jo, sprendimas buvo priimtas stengiantis išsaugoti teigiamą VP grupės reputaciją. Svarbiausias grupės akcininkas N.Numavičius esą ne tik inicijavo patį ieškinį, bet ir nurodė jį atsiimti.

VP po kurio laiko su Vilniaus miesto savivaldybe iš naujo susiderėjo dėl investicijų į miesto infrastruktūrą sumos ir sutaupė 63,5 mln. litų (18,4 mln. eurų). Nors M.Mar­cinkevičius, jo teigimu, buvęs „ne prie ko“, jam vis dėlto iškeltas ieškinys.

M.Marcinkevičius savo ruožtu pernai rugpjūtį pateikė ieškinį buvusiems ir esamiems UAB „Leksita“ (buv. „Vilniaus prekyba“) valdybos nariams, siekdamas atlyginti padarytą žalą neatsakingai skolinant bendrovės turtą. Tuo pat metu Estijoje buvo pateiktas ieškinys įmonės „Klarus Group Houlding“ valdybos nariams, taip pat grupės organizatoriui N.Nu­mavičiui bei jo akcijas valdančiai „Setis Capital“ – iš jų norėta, kad būtų atlyginti nuostoliai, patirti dėl neatsakingai valdomo grupės turto ir galimo iššvaistymo siekiant išvengti mokesčių.

2015 m. rugpjūtį būta ne vien VP akcininkų tarpusavio bylinėjimosi daugiakovės, bet ir viešųjų ryšių akcijos – VP išleido „Baltąją knygą“. Joje buvo prisiminta ir tuzino metų senumo PVM grąžinimo istorija, sukėlusi VP viešųjų ryšių krizę. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, kad uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“. 2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama D.Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. litų PVM.

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos, – tą Seimas ir padarė.

Po keliolikos metų „Baltojoje knygoje“ N.Numavičius atsiprašė: „Labdaros fondo „Spindulys“ PVM susigrąžinimo istorija – vienas skaudžiausių įmonių grupės puslapių. Taip elgtis mums nederėjo, todėl tiek aš, tiek ir „Vilniaus prekyba“ norime atsiprašyti Lie­tuvos, jos visuomenės, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir neįgaliųjų organizacijų.“

VP interesams atstovaujanti advokatė Olga Petroševičienė perdavė ir tokius N.Nu­mavičiaus žodžius: „Natūralu, kad didžiausios lietuviško kapitalo įmonių grupės istorijoje, kaip ir bet kurio žmogaus gyvenime, būna įvairių tarpsnių. PVM susigrąžinimo istorija neabejotinai yra vienas nešlovingiausių. Tačiau pasakydami „A“, privalome pasakyti ir „B“ – per PVM iš valstybės susigrąžinti pinigai niekada nebuvo panaudoti akcininkų naudai. Netgi priešingai – pasklido tarsi lėtai veikiantys nuodai. Todėl vienintelis būdas išsaugoti žmogišką veidą, matyt, yra pripažinti klydus, nors tai ir ne visuomet paprasta, ypač kai daroma taip atvirai.“

Milijoninės akcijų dovanos

Minėti pareiškimai padaryti kitą dieną po to, kai M.Marcinkevičius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas anuliuoti sandorius, po kurių N.Numavičius į savo rankas sutelkė daugiau nei 70 proc. visų „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių akcijų. Patenkinus šį ieškinį N.Numavičius netektų teisės į maždaug 1 mlrd. eurų vertės akcijas ir taip prarastų vienvaldžio akcininko statusą.

Pernai išplatintoje medžiagoje spaudai M.Marcinkevičius dėstė savo versiją, kokiu būdu N.Numavičius, perėmęs savo tėvo Vladislovo Numavičiaus ir brolio Juliaus Numavičiaus akcijas, pasididino savo dalį VP pakete nuo 44 iki 72 proc.: „Baltojoje knygoje“ rašoma, kad atėjus 2008 m. ekonominei krizei partneriams buvo išmokėtos didžiulės piniginės lėšos, tačiau nutylima, kad jomis disponuoti negalėjome. Akcininkų sutarimu šie pinigai buvo skirti išskirtinai naujo bendro verslo kūrimui, jei „Vilniaus prekyba“ per krizę bankrutuotų. Šias lėšas tuo metu valdė Nerijaus sekretorė Jolanta Bivainytė. Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV. Deja, vėliau paaiškėjo, kad būtent šiomis, mūsų asmeninėmis lėšomis, ir buvo išpirktos Juliaus akcijos, kurios tapo asmenine Nerijaus nuosavybe.“

Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV

Pasak M.Marcinkevičiaus, perimant Juliaus akcijas šis jas padovanojo tėvui Vladislovui, o tėvas padovanojo jas sūnui Nerijui. Taip buvo išvengta dėl pardavimo kylančių mokesčių, taip pat apeitos ir akcininkų pirmumo teisės išpirkti bendrasavininkių parduodamas akcijas. Vėliau dėl šio sandorio keletą metų vyko viešas teismo procesas, kurio metu Julius teigė buvęs savo brolio Nerijaus apgautas.

M.Marcinkevičiaus teigimu, teismui pateiktuose dokumentuose matyti, kad Nerijus savo brolio akcijas nupirko už 270 mln. litų, tačiau vengė atsiskaityti iki galo ir nenorėjo Juliui sumokėti dar 30 mln. litų. M.Marcinkevičius nežinąs, ar tai buvo daroma tiesiog norint apgauti brolį, ar dėl kitų nežinomų tikslų.

Po visų tų dovanojimų ir mainų N.Nu­mavičius tapo vienvaldžiu VP įmonių grupės savininku – įgijo daugiau nei 70 proc. VP dalį, perėmęs daugiau nei 22 proc. brolio akcijų. V.Numavičiui atiteko konditerijos fabrikus Lietuvoje ir Lenkijoje valdančios UAB „Eva grupė“ kontrolinis akcijų paketas.

N.Numavičiaus brolis Julius irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnį brolį „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA