Aistė ČEPUKAITĖ,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Regionų klestėjimo metas jau ne už kalnų. Bent jau taip galima manyti žvelgiant į pastarųjų dienų susirūpinimą mažesniais šalies miestais, miesteliais ir kaimais. Centrinė valdžia imasi gelbėtojo vaidmens, kuria aibę planų. O regionai kaip manos iš dangaus laukia žadėtų pokyčių – nuo mokesčių lengvatų iki studentų paskyrimo į provinciją. Ką daryti, kad regionų gelbėjimo misija nežlugtų?

Pirmiausia svarbu žinoti, kodėl apskritai reikia gelbėti Lietuvos periferiją. Dėl kokių priežasčių žmonės pasirenka palikti gimtąjį kraštą ir išvyksta svetur arba bent į sostinę?

Įvairios apklausos rodo, kad dažniausiai išvykstama dėl ekonominių motyvų – nedarbo, mažų atlyginimų. Suprantama, kad jei stinga verslo iniciatyvos, nebus kam ir darbo vietų kurti, ir algų kelti. Bet ar visur ši situacija prasta?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas „Lietuvos savivaldybių indeksas“ atskleidė, kad ekonomiškai stagnuojančios – toli gražu ne visos mažesnės savivaldybės. Nors dažnai galima išgirsti apie Vilniaus ir likusios Lietuvos reiškinį, investicijų atskirtis egzistuoja net ir tarp pačių regionų.

Yra mažųjų savivaldybių, kuriose vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų tenka po kelis tūkstančius eurų, yra tokių, kuriose – vos keli eurai. Dėl to ir nedarbo lygis savivaldybėse skiriasi daugiau kaip tris kartus, ilgalaikių bedarbių procentas – daugiau kaip penkis kartus, o socialinę pašalpą gaunančių gyventojų dalis skiriasi daugiau kaip 11 kartų.

Ką tai pasako apie regionų gelbėjimo misiją?

Pirma, ne visur situacija yra prasta. Verslo iniciatyvos stygių išgyvenančios savivaldybės gali žvilgtelėti į kaimyno daržą. Pavyzdžiui, šalies pakraštyje esančioje Tauragėje veikia išplėtotas industrinis parkas, į kurį keliasi vis daugiau įmonių. Šalia – stagnuojantys Pagėgiai. Čia tiesioginių užsienio investicijų nedaug ir jų mažėja: 2015 m. jos siekė vos 10 eurų gyventojui. Pagėgiuose nedarbas didelis, beveik pusė bedarbių nerado darbo metus ar ilgiau, net 8 proc. žmonių gyvena iš socialinių pašalpų.

Kitas pavyzdys – Utenoje 2015 m. vienam gyventojui teko net per 4 tūkst. eurų tiesioginių užsienio investicijų, o šalia esančiuose Zarasuose investicijų iš užsienio kiekis gyventojui nesiekė nė 100 eurų. Švenčionyse jau kurį laiką veikia stambus užsienio investuotojas, sukūręs pusantro tūkstančio darbo vietų. Tačiau kaimyninėje Ignalinoje kenčiama nuo didžiausio nedarbo šalyje.

Paprastai verslas renkasi tas savivaldybes, kuriose mažiau biurokratinių kliūčių, žemesni mokesčių tarifai, sklandūs teritorijų planavimo procesai, patogesnė infrastruktūra, labiau išsilavinusi darbo jėga.

Taigi kartais galimi sprendimai yra kur kas arčiau, nei manoma. Pasimokyti iš geros praktikos dažnu atveju yra geriau, nei laukti manos iš centrinės valdžios.

Antra, kaip rodo šie pavyzdžiai, jau dabar egzistuojant investicijų ir gerovės atotrūkiui tarp pačių regionų, jų gelbėjimo misija rizikuoja tapti netaikli. Tarkime, abejotina, kad mokesčių lengvatos dirbančiuosius periferijoje motyvuos neišvykti. Be to, regionuose yra ir stambių įmonių, kurių darbuotojai gauna dideles algas, o miestuose yra gaunančių kuklesnes.

Tokios ir panašios priemonės yra kaip vaistas, kurį valdžia nori išrašyti visiems, nepaisant konkrečios savivaldybės būklės. Vis dėlto ne kiekvienas regionas yra beviltiškas, ne kiekvieną reikia gelbėti.

Trečia, prieš traukiant miestelius ir kaimus į šviesesnį rytojų reikia įsitikinti, kad jie negali ten nueiti patys. Lengva nuspręsti už kitą, kas jam geriausia, tačiau kas šiuo atveju savo problemas žino geriau?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta bendruomenių apklausa parodė, kad iš tiesų regionuose žmonės teigiamai vertina investicijas, verslo iniciatyvą. Jie supranta, kad ateinantis verslas reiškia ir didesnį darbo vietų skaičių, ir didesnes algas.

Ta pati apklausa parodė, kad žmonėms tiesiog trūksta žinių, kaip tinkamai dalyvauti vystant investicinius projektus. Net 88 proc. apklaustųjų teigė įžvelgiantys poreikį daugiau mokyti bendruomenes apie jų teises ir pareigas, susijusias su investiciniais projektais. Be to, žmonės nori, kad su jais būtų daugiau komunikuojama – tiek iš verslo, tiek iš valdžios pusės.

Reikia pripažinti, kad vien švietimo ir komunikacijos neužteks. Valdžia jau kalba apie didesnį savarankiškumo suteikimą regionams – puikios žinios! Bet ar pagalvota su didesnėmis galiomis suteikti ir daugiau atsakomybės? Juk blogiausiu atveju savivaldybės gali dar labiau įklimpti į skolas, o valdžiai reikės už tai atsakyti. Žinoma, naudojant mokesčių mokėtojų pinigus.

Kol garsiai skelbiama, kaip pagaliau bus prikeltas merdintis kaimas ir mažesnieji miestai, dalis savivaldybių jau dabar sėkmingai tvarkosi ir rodo gerą pavyzdį. Vadinasi, misija – įmanoma. O centrinė valdžia turi apsispręsti, ar duos regionams galimybę patiems stotis ant kojų, suteikdama daugiau laisvių ir atsakomybių, ar toliau bandys sukurti panacėją stagnuojančioms savivaldybėms. Pasirinktas vaidmuo gali nulemti misijos baigtį.

BFL/K.Vanago nuotr.

“Veido” diskusija: ar tinkama neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo formulė?

TAIP

Audronė Miknevičienė

Finansų ministerijos Mokesčių politikos departamento direktorės pavaduotoja

NPD skaičiavimo tvarkos pakeitimo tikslas buvo padidinti gaunamų pajamų apmokestinimo progresyvumą, kad mažesnes pajamas gaunantys gyventojai būtų apmokestinami mažiau. Konkretus taikytinas NPD yra nustatomas atsižvelgiant į gyventojo per mokestinį laikotarpį gautas nustatytų rūšių pajamas ir užtikrinant, kad didėjant pajamoms būtų taikomas vis mažesnis NPD, o tam tikrą lygį viršijančias pajamas gaunantiems asmenims pagrindinis NPD iš viso nebūtų taikomas. Tas lemia, kad šiuo metu asmens, gaunančio minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), efektyvus GPM tarifas sudaro 7,5 proc., o asmens, uždirbančio per 940 eurų, – 15 proc.

Pabrėžtina, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai dirbančiųjų patenka tarp tų, kurie uždirba iki ribos, kai yra taikomas NPD. Be to, gyventojams, auginantiems vaikus, leidžiama iš pajamų atimti papildomą NPD, lygų 120 eurų už kiekvieną vaiką.

Nustačius visiems bendrą 200 eurų NPD dydį, valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos iš GPM sumažėtų apie 190 mln. eurų.

Atsisakius šiuo metu taikomos NPD skaičiavimo tvarkos (diferencijuoto NPD) nebūtų užtikrintas didesnis apmokestinimo progresyvumas ir kartu tai lemtų papildomą biudžeto pajamų netekimą, o tai ribotų galimybes sparčiau mažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims. Nustačius visiems bendrą 200 eurų NPD dydį (kuris šiuo metu taikomas tik gaunantiesiems mažiausias pajamas), valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos iš GPM sumažėtų apie 190 mln. eurų. O išlaikant tokį NPD taikymo principą, koks galioja šiuo metu, patiriant panašių biudžeto netekimų, galima sparčiau mažinti mokesčių naštą mažai uždirbantiems asmenims ir vykdyti tarptautinių organizacijų rekomendacijas Lietuvai.

Įvertinus tai ir atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, NPD mažiausias pajamas gaunantiems asmenims nuosekliai didinamas keletą metų, taip pat numatomas tolesnis maksimalaus NPD didinimas iki 310 eurų. Pagrindinį NPD padidinus iki 310 eurų, asmens, gaunančio minimalią mėnesinę algą (380 Eur), efektyvusis GPM tarifas sudarys tik 2,8 proc., arba sumažės 4,7 proc. punkto.

NE

Ieva Valeškaitė

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Sprendimas didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 200 iki 310 eurų – sveikintinas. Padidinus NPD, daugiau pinigų liktų mokesčių mokėtojų kišenėse. Tai daug geresnis sprendimas, nei eilinį sykį 30 eurų padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) – juk nuo šios sumos dar nuskaičiuojami mokesčiai, todėl atlyginimo „į rankas“ padidėjimas būna mažesnis, nei tikėtasi. Didinant NPD, priešingai nei keliant MMA, mažiau iškraipoma rinka. Štai po dar vieno pakėlimo kai kuriuose rajonuose MMA jau sparčiai vejasi vidutinį darbo užmokestį.

Mažiausias pajamas padidinti leistų NPD prilyginimas minimaliai algai – taip mažiausiai uždirbančiųjų atlyginimas „į rankas“ padidėtų beveik 29 eurais.

Tačiau dabar siūlomas NPD padidinimas turi ir ne tokią džiuginančią nematomą pusę. Šįsyk didinant NPD buvo pakeista jo skaičiavimo formulė, todėl NPD bus didesnis, bet ne tiek, kiek galėjo tikėtis mokesčių mokėtojai. Vidutinį darbo užmokestį (578 eurus „į rankas“) gaunančiam asmeniui padidintas NPD pajamas „į rankas“ padidins 11,50 euro, jei formulė nebūtų pakeista – piniginės papilnėtų 18 eurų.

Pagal formulę skaičiuojamas kintantis NPD taip pat apsunkina mokesčių apskaičiavimą ir administravimą.

Nepateikiant visos informacijos apie tokius pokyčius manipuliuojama mokesčių mokėtojais. Tai daryti valdžiai tapo lengviau dar 2009 m., kai buvo įvesta kintamojo dydžio NPD taikymo tvarka. Iki tol visiems gyventojams, neatsižvelgiant į jų pajamas, buvo taikomas vienodo dydžio fiksuotas NPD.

Pagal formulę skaičiuojamas kintantis NPD taip pat apsunkina mokesčių apskaičiavimą ir administravimą. Dėl kas mėnesį taikomo vis kito NPD vargo turi ne tik įmonių finansininkai, valstybės institucijos, bet ir patys gyventojai, kasmet sukantys galvą prie gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų.

Laisvosios rinkos institutas siūlo Seime svarstant NPD didinimą kartu svarstyti galimybę NPD prilyginti minimaliai algai ir grąžinti fiksuoto NPD taikymą, tada ir gyventojų kišenėse liktų dau­giau pinigų, ir vietos manipuliacijoms būtų mažiau.