Dominykas ŠUMSKIS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Pamenate didžiulį vajų dėl žemės pardavimo užsieniečiams 2014 metais? Didelį šurmulį, kuris baigėsi pustuštėmis referendumo balsadėžėmis, kai balsuoti atėjo mažiau nei 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių? Triukšmas nutilo, tačiau už tai mokame iki dabar.

Tam, jog sumažintų „referendumininkų“ pasipiktinimą dėl to, kad užsieniečiai galėtų pirkti žemę Lietuvoje, Seimo nariai priėmė žemės „saugiklių“ įstatymą. Jau tais pačiais 2014 m. įstatymas padarė tai, kas ir buvo prognozuota: įvedus įvairių ploto, išsilavinimo bei administracinių ribojimų, patiems lietuviams tapo sunku įsigyti lietuviškos žemės. Ką jau kalbėti apie kitų šalių piliečius. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, jau 2015 m. žemės pardavimo apimtys sumažėjo beveik ketvirtadaliu.

Čia dar ne viskas. Kadangi žemę parduoti tapo nepalyginti sunkiau, jos kaina krito 10–15 proc. Dėl to žemės savininkus mažų mažiausiai turėtų imti pyktis. Nieko blogo nepadarei, o vien dėl valdžios sprendimų tavo turto vertė krito bent dešimtadaliu. Ir dėl ko?

Ir visai ne siurprizas – žemės pardavimo rinką paralyžiavęs įstatymas nepraslydo pro Europos Komisijos akis. Jau nuo 2015 metų Komisija baksnoja Lietuvai, kad toks įstatymas prieštarauja vienai iš pamatinių ES vertybių – laisvam kapitalo judėjimui. Pranešimuose apie jau pradėtą tyrimą vis kartojama, kad reguliavimas, kuriuo nustatoma, jog žemės pirkėjas išskirtinai gali būti tik ūkininkas, yra nesuderinamas su ES teise.

Nuo pirmo pranešimo praėjo nepilni dveji metai, o Lietuva veiksmų ėmėsi tik dabar, kai pagrasinta baudomis. Siūloma naikinti reikalavimą perkant žemės ūkio paskirties žemę turėti ūkininko išsilavinimą, bet problema išlieka, nes situacija pasikeis nedaug. Paliekamas reikalavimas nusipirkus žemės būtinai užsiimti žemės ūkio veikla. Perkantiems žemę pirmumo teise reikalavimai griežtėja. Jie jau turi būti ūkininkai. Kai žemę perka juridinis asmuo, galioja reikalavimas, kad pusė pajamų būtų gaunama iš žemės ūkio. Taigi pakeitimai nėra esminiai ir ignoruoja Komisijos kritiką bei toliau saugo Lietuvos žemę nuo pačių lietuvių.

O pokyčio tikrai reikia. Naujoji Vyriausybė ne kartą deklaravo tikslą padėti ūkininkams. Pradėti būtų galima bent jau nuo to, kad būtų oficialiai paskelbta, kuo oficialiai Komisija kaltina šį įstatymą. Nes tam, kad visuomenė susigaudytų, reikia versti krūvą pačios Komisijos pranešimų spaudai, kai turėtų būti prieinami oficialūs dokumentai. Antras žingsnis – peržiūrėti šį įstatymą iš esmės, o ne siūlyti tik kosmetinius pakeitimus, kuriais tesiekiama išvengti gresiančių baudų.

Vienas iš draudimų, kuriuos būtina naikinti, jei norima padėti ūkininkams plėstis ir sėkmingai konkuruoti, – draudimas įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Jis negalioja iki tol žemę savo rankose sutelkusiems ūkiams. Ne paslaptis, kad kai kurių ūkių turimos žemės kiekis Lietuvoje siekia 35 tūkst. hektarų. O naujieji ūkininkai plėstis negali.

Tai, jog Lietuvoje dauguma ūkių yra per prievartą įstrigę smulkaus ūkio stadijoje, reiškia, kad jie ne tik negali plėstis, bet ir yra priversti nelygiomis konkurencinėmis sąlygomis konkuruoti su seniai veikiančiais stambiais Lietuvos ir kitų ES šalių ūkiais. Sotesnis ūkininkų gyvenimas neįmanomas, kol žemės „saugiklių“ įstatymas apriboja jų galimybę konkuruoti.

Nežiūrėkime į Europos Komisijos pradėtą tyrimą kaip į grėsmę. Tai yra puikus stimulas į kaimo ir regionų suklestėjimą susikoncentravusiai valdžiai imtis ryžtingų veiksmų. Norint pagerinti Lietuvos ūkininkų situaciją reikalinga ne dūmų uždanga, kad Komisija dar porą metų nematytų Lietuvos problemų, o ryžtingos reformos naikinant žemės ūkio rinką sustingdžiusį reguliavimą.

D.Šumskis

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA