Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys, nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo kovoti su skurdu? Visose šalyse politikai žada kovoti su skurdu: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių – JAV.

Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skurdas – labai jautri tema, bet lozungais jos neišspręsime. Jei alkanuosius būtų galima pamaitinti susirūpinimu ir politikų kalbomis – pasaulyje visi seniai būtų net tik sotūs, bet ir persivalgę.

Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, kad sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t.y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pvz., pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali pakęsti, kai kas nors skundžiasi, kad darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.

Žmonės, patyrę nepriteklių, negali pakęsti, kai kas nors pradeda samprotauti, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie samprotauja, kad už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.

Antra, reikia žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.

Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?

Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Bet net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, kad lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikas yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris telefonu nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).

Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas ir daug paskolų (pvz., butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (pvz., būstą), jokių paskolų, tačiau mažas pajamas (pvz., pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai senąjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t.y. paskolų; turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.

Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.

Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.

Bet keičiantis pajamoms keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 eurai. Žiūrint supaprastintai, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 eurų, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 eurų, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 eurų. Tai reiškia, kad 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 eurų per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.

Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, galima buvo pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.

Arba dar kitaip, taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Štai, pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. eurų. 60 proc. nuo to yra 20 mln. eurų. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. eurų. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).

Kovoti reikia su tikruoju skurdu, t.y. situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. Tačiau kovoti su santykiniu skurdu (t.y. pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau – kad nebūtų neturinčių ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?

Jei norime padaryti taip, kad nebūtų badaujančių, tuomet reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši užsiimtų tiesiog pažymų išrašymu pašalpoms gauti.

Maža to, visos naujos iniciatyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (pvz., išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėtojams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savireklamai ir išlaikytinių mentaliteto ugdymui. O tai ilgalaikėje perspektyvoje skurdą tik padidins.

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.

Ar mažės mokesčiai dirbantiesiems, kaip buvo deklaruojama prieš rinkimus? Bent jau artimiausiu metu – ne. Vienu procentiniu punktu mažės „Sodros“ pensijų įmoka, bet ją kompensuos po pusę procentinio punkto išaugusios įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą ir nedarbo draudimo įmoka.

Šalia to panaikintos taip ir nepradėjusios galioti „Sodros“ lubos, užsimota prieš gyventojų pajamų mokesčių „lengvatą“ (o iš tiesų – galimybę atidėti mokesčių mokėjimą) gyvybės draudimo įmokoms, papildomai apmokestinti įmonių valdybų nariai – tantjemų gavėjai, didės verslo liudijimo kaina (dėl didėjančio minimalaus mėnesinio atlygio), brangs dauguma valstybės rinkliavų. Ir, aišku, didės akcizai rūkalams ir alkoholiniams gėrimams. Ir valdžiai nė motais, kad pagal alkoholio įperkamumą, t.y. kiek kainuoja gėrimai, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mes jau dabar lenkiame Skandinavijos šalis.

Ir visi šie veiksmai vyksta gana ramioje ekonominėje aplinkoje. Ūkis, nors tik po truputį, auga. Valdžiai nereikia imtis drastiškų priemonių netikėtiems kriziniams įvykiams suvaldyti. Dabartiniai mokesčių pokyčiai, palyginti su įgyvendintaisiais krizės metais, vyksta kone šiltnamio aplinkoje. Tačiau sprendimai priimami skubant, pažeidžiant teisėkūros įstatymus, neįvertinus galimų pasekmių, nepaliekant laiko deramoms diskusijoms.

Dar tamsesni debesys – ateityje

O kas nutiktų, jei Lietuvos ekonomika patirtų dar vieną rimtą ekonominę krizę? Juolab kad ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, lyg ir mandagiai primena valstybėms, jog šis lėto augimo laikotarpis yra „gerieji laikai“, per kuriuos ekonomiką reikėtų parengti prastesniems: susitvarkyti su skola, restruktūrizuoti ekonomiką, sumažinti ar bent efektyvinti viešąjį sektorių. Akivaizdu, kad tai nevyksta nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kartais susidaro įspūdis, kad vyriausybės dar vis laukia sugrįžtant „ikikrizinio“ augimo, kai bus galima švaistytis pinigais ir nustoti taupyti. Įdomu, kiek dar lauks?

Panašia iliuzija gyveno tiek senoji, tiek naujoji valdžia. Sparčiai kylantys atlyginimai skatina vartojimą, į biudžetą vis dar surenkama daugiau, tad labai spaustis irgi nėra priežasčių, juolab kad iš esmės taupyti valdžia nenusiteikusi. Tačiau atlyginimų didėjimas be našumo augimo ilgai nesitęs ar tiesiog virs infliacija. Nepamirškime, kad eksportas yra ekonomikos variklis. O konkuruojant tarptautinėje rinkoje su įmonėmis iš kitų šalių vietiniai ekonominiai pokyčiai tiekėjams ir konkurentams nėra svarbūs.

Dalis Vyriausybės programos yra persmelkta retorikos, nukreiptos prieš verslą, kapitalizmą ar liberaliąją pasaulio tvarką. Tiesa, kaip ir dera retorikai, konkrečių veiksmų (kol kas) nesiūloma. Tačiau tai greičiausiai atspindi bent dalies naujosios daugumos vertybines nuostatas. Jei smogtų dar viena krizė, kokį kelią pasirinktų Lietuva? Kol kas rinkomės europietiškąjį konsensusą, kad, be kitų priemonių, reikia ir taupyti. O jei krizė sušmėžuotų, pavyzdžiui, 2019-aisiais?

Kitas nerimo šaltinis – dar nė viena Vyriausybė neplanavo tiek kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Jei žiūrėtume į Vyriausybės programą, tai ši Vyriausybė jaučiasi turinti moralinę teisę aiškinti, kaip elgtis, ką valgyti ar net kaip mąstyti. Vienas ministras dar neapšilęs kojų jau aiškina, kaip suaugusiems žmonėms maitintis, ir planuoja apmokestinti cukrų, kitas – vienkartinius kavos puodelius. Vyriausybės programoje aibė nuostatų, kuriomis numatyta mokėtojų pinigais finansuoti programas, kurios aiškintų gyventojams, kaip jiems mąstyti, kaip elgtis: besiskiriantiems tėvams lieps naudotis mediacija, mokyklose vaikams pasakos apie prigimtinį lytiškumą, suaugusiems vykdys švietimą apie reklamos žalą ir t.t. Geriausiu atveju tai bus pinigų švaistymas, blogiausiu – politinis piliečių perauklėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Nerimą kelia ir užmojai kontroliuoti mąstančiuosius kitaip. Tiesa, ne viena valdžia norėjo užčiaupti kritikus. Jau nuo praėjusios kadencijos kelią skinasi iniciatyva visas nepatinkančias nevyriausybines organizacijas prilyginti lobistams, o tada pamažu stumti iš viešojo diskurso. Paprastai tariant, jei valdžia pati pakvies jus išreikšti nuomonę apie valstybės iniciatyvas (pvz., įstatymo projektus) – tuomet viskas gerai. Tačiau jei jūsų nuomonė nesutaps su oficialiąja, jūsų greičiausiai net nekvies. O jei nuomonę vis tiek išsakysite – būsite lobistas, kurio nuomonę reikia ignoruoti.

Ir vilties spindulėliai

Vis dėlto tarp tamsių debesų yra ir vilties spindulių. Programoje taip pat deklaruojamas noras skatinti verslą, mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijų. Būtent šioms sritims reikia pasiryžimo, užsispyrimo, energijos ir netradicinio mąstymo. Visas biurokratines kliūtis, trukdančias dirbti ir kurti, iš tikrųjų galima pašalinti valios pastangomis. Tai svarbiausias bet kurios Vyriausybės uždavinys, o ypač tos, kuri deklaruoja profesionalumą ir pokyčius.

Lietuva iki 2020 m. tiesiog privalo padaryti šuolį efektyvindama viešąjį sektorių. Pasiekti, kad iš visų Europos Sąjungos šalių būtent Lietuvoje investuoti, plėtoti verslą būtų patogiausia. Priešingu atveju mūsų laukia buvimas amžinoje periferijoje – su mažais atlyginimais ir emigruojančiais gyventojais.

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

2036-aisiais į oficialią pensiją, sulaukusi 66 metų, išeis nepriklausomos Lietuvos pensininkų karta. 2036-ųjų pensininkais vadinu žmones, gimusius 1970-aisiais, kuriems 1990-ųjų kovo vienuoliktą buvo daugmaž 20 metų. Nuo dabartinių pensininkų šie naujieji pensininkai skirsis tuo, kad jie visą gyvenimą bus dirbę ir mokesčius mokėję jau nepriklausomai Lietuvai.

O tai labai svarbu. Dalį dabartinių pensininkų problemų galima paaiškinti tuo, kad jie dirbo Sovietų Sąjungoje, kuri žlugo kartu su rubliniais indėliais, kolūkiais ir valdiškomis parduotuvėmis. Paprastai tariant, mokesčiai buvo mokami valstybei, kurios nebėra. Nebėra į ką kreiptis ar piktintis pensijų dydžiu, nėra kam pasakyti: „Visą gyvenimą dirbau ir mokėjau – kur mano pensija?“

Nesupraskite klaidingai – nė per nago juodymą nesiilgiu Sovietų Sąjungos ar sovietmečio. Tačiau pensininkui 2036-aisiais nepaaiškinsi, kad prieš pusę amžiaus buvo tokia Sovietų Sąjunga, kuri surinko visų pinigus ir pradingo. Jei viskas bus gerai, tai 2036-ųjų pensininkas puikiai žinos, kiek jis sumokėjo būtent Lietuvos valstybei. Klausimas „ką padarėte su mano pinigais?“ bus ne tuščia retorika, bet rimtas ir pagrįstas kaltinimas.

Būsimasis pensininkas, uždirbantis apie 600 eurų, per mėnesį sumoka 300 eurų „Sodrai“, iš kurių 200 eurų per mėnesį skiriama valdiškai pensijų sistemai. Per metus – apie 2400 eurų. Jei jis po tiek mokėtų 45 metus, tai jau būtų 100 tūkst. eurų. Žinoma, čia labai apytikslis skaičiavimas, nes atlyginimas per žmogaus gyvenimą keičiasi. Tačiau, nors 2000 m. vidutinis atlyginimas buvo mažesnis nei dabar, ateityje, pvz., 2022 m., vidutinis atlyginimas bus didesnis nei dabar.

Pagal dabartines apytiksles prognozes, toks pensininkas 2036 m. gaus 370 eurų dydžio pensiją. Tam, kad jis bent atgautų tai, ką sumokėjo, jam reikėtų gyventi iki 88 metų. Šiuo metu žmonių, peržengusių 85 metų amžių, yra vienas iš penkiasdešimties. Nemažai žmonių apskritai nesulaukia pensinio amžiaus. Jų mokėti pinigai lieka „Sodroje“.

Jei dabartinės valdiškos pensijos yra prognozė to, kas laukia 2036-ųjų pensininkų laidos, tai apie orią senatvę nėra ko nė svajoti. Jau net nekalbu, kad neatgausite to, ką sumokėjote. Gresia nekoks gyvenimas. Daug kas mėgsta eskaluoti, kad Lietuvoje kas ketvirtas gyvena žemiau santykinio skurdo ribos (žinoma, šis rodiklis rodo ne skurdą, o pajamų nelygybę, bet šiuo atveju – tebūnie). Bet situacija – kur kas sudėtingesnė.

Iš tikrųjų tarp dirbančių žmonių (25–54 metų amžiaus grupė) šis rodiklis siekia 24 proc., ir čia mes niekuo nesiskiriame nuo ES vidurkio – 23 proc. Tačiau net kas trečias vyresnis kaip 65 metų žmogus gauna mažesnes pajamas, nei yra santykinio skurdo riba (ES vidurkis – 17 proc.). Iš čia ir paprastas moralas: kol dirbi, gauni vidutinį atlyginimą ir moki valstybei – gyveni daugmaž vidutiniškai. Kai nebedirbsi ir reikės gyventi iš to, ką sumokėjai valstybei, gyvensi skurdžiau.

Valdiškoje pensijų sistemoje praloš tie, kurie uždirbo bent vidutinį atlyginimą ir sąžiningai mokėjo mokesčius. Ką jau kalbėti apie daug uždirbančius. Jiems iš valdiškos sistemos – tik nuostolis. Išloš mažai mokėję, visai nemokėję ar sukčiavę.

Žodžiu, jei nieko nekeisime, galime ruoštis 1970-aisiais gimusių ir 2036-aisiais į pensijas išėjusių pensininkų piktiems susibūrimams. Ir mums nepaaiškinsite, kad kažkada buvo tokia Sovietų Sąjunga, todėl mūsų pensijos mažos.

Tai ką daryti?

Pirma, reikia kuo greičiau keisti taisykles, kaip skaičiuojama valdiška pensija. Pensiją reikia skaičiuoti ne nuo kažkokio mistinio „stažo“, o vien nuo „Sodros“ įmokų. Tas, kuris į „Sodrą“ sumokėjo dvigubai daugiau, turėtų gauti dvigubai didesnę pensiją. Nebent kas nors mano, kad tai nesąžininga. Labai norėčiau išgirsti, kur čia būtų nesąžiningumas.

Antra, nereikia pasitikėti vien valdiškais finansais ir valdžios pažadais. Net jei aukščiau išvardyti veiksmai bus įvykdyti, valdiška pensija bus tik pažadas, neparemtas jokiu dokumentu, vekseliu, skolos rašteliu ar įsipareigojimu, su kuriuo galėtum kreiptis į teismą ir atgauti pinigus. Todėl reikia netrukdyti žmonėms kaupti senatvei patiems, leidžiant dalį savo pinigų nukreipti ne į „Sodrą“, o į asmeninį pensijos fondą. Neapmokestinant mokesčiais ilgalaikio taupymo ar draudimo. Patikinant žmones, kad į sąžiningai uždirbtus ir apskaitytus pinigus, kuriuos žmogus atsidėjo senatvei, nesikėsins jokia valdžia. Pasižadėjimą įtvirtinant partijų susitarimu ir Konstitucijoje.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

Net jei tai būtų įgyvendinta, orus gyvenimas 2036-aisiais – dar negarantuotas. Mažėja dirbančių, daugėja išlaikytinių – vien jau tai reikalauja pokyčių. Tačiau įgyvendinus šiuos punktus atsiranda bent jau vilties. Sumažėja tikimybė, kad tie, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius ir taupė, gyvens prastai.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

BFL/T.Urbelionio nuotr.

“Veido” diskusija: ar verta įstatymais griežtai riboti gerai dirbančių valstybės ir savivaldybių  įstaigų vadovų darbo kadencijų skaičių?

TAIP

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Grynai techniniu požiūriu vadovavimo skirstymas kadencijomis nėra blogai. Tai užtikrina tam tikrą periodinį vadovo įvertinimą ir sukuria bent teorinę galimybę atleisti prastą, bet politikų ginamą direktorių.

Tačiau prieš rūpinantis, kiek kadencijų iš eilės gali vadovauti direktorius, daug svarbiau pasirūpinti, kad valdiškų įmonių direktoriais būtų paskirti geriausi kandidatai. Ironiška, bet ginčas, kiek iš eilės kadencijų galima vadovauti, iliustruoja kai kurių valdiškų įstaigų ydą. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia tapti vadovu, o kaip seksis dirbti – tai jau šalutinės aplinkybės.

Vadovų darbą reikia vertinti ne pagal partines simpatijas, o pagal rezultatus. Tai turėtų būti esminis veiksnys, lemiantis, ar vadovas gali vadovauti. Jei rezultatai prasti, tai vadovą galėtų būti svarstoma atleisti ir po metų ar greičiau, netgi nelaukiant ketverius metus trunkančios kadencijos pabaigos.

Žinoma, svarbu, kad pats akcininkas, šiuo atveju valstybė ar savivaldybė, suformuotų aiškius ir pamatuojamus tikslus. Jei tikslai „išplaukę“, be rodiklių – tuomet iš tikrųjų gali būti sunku objektyviai įvertinti, ar vadovas dirbo gerai. Nepagautas girtas prie vairo – ne tas pats, kas geri rezultatai. Jei savininkas nesugeba pasakyti, ko iš vadovo nori ir pagal ką vadovo darbas bus vertinamas, tai sukuria terpę politikavimui ir asmeniškumams. Norint pašalinti vadovų skyrimą pagal partinę liniją ar politikavimą, savininkai turi suformuluoti tikslus ir kontroliuoti, kaip jie įgyvendinami.

Tad, viena vertus, privaloma įmonių vadovų rotacija nėra tobulas sprendimas. Panašiai kaip slogos gydymas antibiotikais. Kita vertus, galbūt tai vienintelis būdas išardyti kenksmingus ryšius tarp politikų ir valstybės ūkinės veiklos? Bet jei valdiškame sektoriuje chroniška sloga peraugo į tuberkuliozę, tai valstybė labai serga. Rotacijos gali neužtekti. Gal tuomet geriau amputacija – dalies valdiškų paslaugų pirkimas rinkoje.

NE

Gintaras Klimavičius

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

Kiekvienais metais bus atliekamas privalomas vadovų veiklos vertinimas. Pagal pataisytą Biudžetinių įstaigų įstatymą antrą kadenciją biudžetinių įstaigų vadovai galės eiti be konkurso, jeigu už visus paėjusius metus bus įvertinti tik gerai arba labai gerai. Į trečiąją kadenciją pretenduojantys vadovai turės dalyvauti konkurse kartu su kitais kandidatais.

Naujasis Biudžetinių įstaigų įstatymo projektas buvo rengiamas dėl kelių priežasčių. Visų pirma viešajame sektoriuje veikiančių įstaigų vadovų atranka, kaitumas ir veiklos vertinimas yra skirtingi, panašiai kaip ir kitų darbuotojų. Į tai atkreipė dėmesį Valstybės valdymo sistemos tobulinimo (arba Saulėlydžio) komisija. Be to, atlikę korupcinį vertinimą Specialiųjų tyrimų tarnybos specialistai nustatė, kad šiame įstatyme nenustatytas reikalavimas biudžetinių įstaigų vadovams turėti nepriekaištingą reputaciją ir nenumatyta atsakomybė už įstatymo nuostatų pažeidimą. Tai ir buvo pagrindinės priežastys keisti įstatymą.

Jis apima ne vien kadencijų klausimą, bet kur kas daugiau sričių. Priėmus šį įstatymą biudžetinių įstaigų vadovais galės tapti tik aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys žmonės. Tie, kurie jo neturi, galės eiti pareigas ne ilgiau nei penkerius metus nuo šio įstatymo priėmimo.

Taip pat įtvirtinti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Asmuo negali būti priimtas į biudžetinės įstaigos vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas, taip pat negali eiti šių pareigų, jeigu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai. n