Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Valdžia ėmėsi svarstyti, kurias mokesčių lengvatas Lietuvoje reikia naikinti. Kyla rizika, kad mokesčių lengvatų panaikinimas bus eilinis ir žalingas mokesčių naštos didinimas. Kad taip nenutiktų, verta apsvarstyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kurias lengvatas palikti, o kurių ne.

Pirmiausia – kas ta mokesčių lengvata? Kai sakome „mokesčių lengvata“, paprastai turime omenyje skirtingą to paties mokesčio tarifą. Pvz., vienoms prekėms taikomas 21 proc., o kitoms – tik 9 proc. PVM tarifas. Tad tie 9 proc. jau laikomi lengvata. Finansų ministerijos duomenimis, dėl gyventojų pajamų, pelno, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčių lengvatų, kurių yra per 40, į biudžetą 2017 m. nebus sumokėta daugiau kaip milijardas eurų, o tai net dešimtadalis valstybės biudžeto. Valdžiai kvepia papildomomis lėšomis į biudžetą.

Vienas iš galimų kriterijų – ar lengvatos tikslas yra pagrįstas? Vienų lengvatų logiką suprasti paprasta. Pvz., taikomas mažesnis PVM tarifas viešbučiams, mat dauguma jų klientų yra užsieniečiai, tad šią paslaugą galima laikyti eksportu, kuris paprastai nėra apmokestinamas PVM.

Kitas pavyzdys – mažesnis (ne 15, o 5 proc.) pelno mokesčio tarifas smulkioms įmonėms, kuriose yra ne daugiau nei 10 darbuotojų ir jų pajamos neviršija 300 tūkst. eurų. Ši lengvata padeda šalyje steigtis ir veikti naujiems verslams, klestėti smulkioms įmonėms ir yra reikalinga verslumui skatinti, ekonomikos augimui ir lankstumui užtikrinti, konkuruoti su stambiomis įmonėmis. Be to, reguliavimo ir administracinė našta smulkiųjų įmonių pečius užgula sunkiau, mat reikalavimai visiems vienodi, o smulkieji turi mažiau žmogiškųjų ir kitų išteklių jiems tenkinti. Tad mažesnė mokesčių našta gali bent kiek sumažinti šią disproporciją.

Įdomu, kad mažesnį pelno mokesčio tarifą Lietuvoje moka daugiau kaip 60 proc. šalies įmonių. Tad kyla retorinis klausimas: ar 5 proc. yra lengvata? O galbūt 15 proc. tarifas likusiems yra apsunkinimas? Čia pasimato termino „mokesčių lengvata“ subjektyvumas. O kodėl didesnis tarifas yra norma? Galbūt naikinti reikėtų 15 proc. apsunkinimą, o ne tariamą lengvatą?

Kai sakome „lengvata“, norime pasakyti, kad dėl pagrįstų ar nepagrįstų priežasčių kažkas apmokestinamas mažiau nei kiti. Čia atsiranda vietos neteisingumo jausmui. Kodėl vieni moka daugiau, o kiti mažiau? Darome prielaidą, kad vienodas mokesčio tarifas (ar tai 15 proc. pelno mokestis, ar 21 proc. PVM) yra lygybė, kurios turime siekti.

Tačiau tai – iliuzija. Vienodas tarifas dar nereiškia vienodo poveikio verslui ar žmonėms. Galbūt stambiai įmonei ar augančiam sektoriui mokėti 25 proc. mokestį yra lengviau nei 10 proc. smulkiai, neseniai atsidariusiai įmonei ar smunkančiam sektoriui. Jei siekiame lygybės, turėtume jos siekti ne lygindami tarifus į didesnę pusę, o svarstydami, ar vienodą poveikį tas pats tarifas turi įmonei ar sektoriui. Reikia atsikratyti iliuzijos, kad tarifų vienodinimas atkuria lygybę, kurią neva sunaikino skirtingi tarifai. Mokestis yra intervencija į rinką, ir jis visas įmones ir sektorius paveikia skirtingai. Vienodas tarifas šio poveikio nesuvienodina. Dėl šios priežasties svarbu ne tik mokesčių tarifų vienodumas, o ir jų dydis. Kuo mokesčiai mažesni – tuo geriau.

Tačiau kartais mokesčių lengvatoms logikos tikrai trūksta. Jos argumentuojamos maždaug taip: „tai ekonomikai labai svarbus sektorius“ arba „šio sektoriaus būklė prasta“, arba „šios prekės gyventojams labai reikalingos“ ir pan. Visi sektoriai ir visos prekės yra svarbios, kitaip jų niekas nepirktų. Sektoriaus ar prekės svarbumas nėra pakankamas argumentas. Pvz., Lietuvoje yra nekilnojamojo turto mokesčio lengvata asmens nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas kulto apeigų reikmenų gamybai. Arba to paties mokesčio lengvata įmonių turtui, kuris naudojamas laidojimo paslaugoms teikti. Vargu ar įmanoma šias lengvatas pagrįsti iš ekonominės pusės.

Antra, svarbu įvertinti, ar kriterijus, pagal kurį sprendžiama, kam reikalinga lengvata, o kam ne, yra logiškas ir nepagrįstai nediskriminuojantis. Pagal ką atskiriame, kas moka mažesnį mokesčio tarifą, o kas ne? Ar pagal logišką sektoriaus arba veiklos bruožą, ar pagal akių spalvą, simpatijas arba draugų artumą?

Pvz., mokesčių lengvatos žemės ūkio sektoriui ir jame dirbantiems žmonėms grindžiamos įvairiai. Bent dalis šios argumentacijos visiškai nepagrįsta. Sakoma, kad žemės ūkis yra ne visai ekonominė, komercinė, o labiau socialinė veikla, todėl ją reikėtų apmokestinti mažiau. Ekonomiškai nėra jokio skirtumo tarp stalus gaminančios įmonės ir žemės ūkio produkciją auginančio ūkio. Javų auginimas – tiek pat socialinė veikla, kiek ir dviračių nuoma. Galbūt esama kitų argumentų, kodėl žemės ūkyje taikomi kitokie mokesčių tarifai nei kituose sektoriuose, tačiau šio sektoriaus tariamas didesnis socialumas ar svarbumas Lietuvai nėra tinkamas mokesčių lengvatų pagrindimas.

Galiausiai prie lengvatų kartais priskiriamos tokios mokesčių taisyklės, kurios nėra jokios lengvatos. Pvz., diskutuojant, ar reikia Lietuvoje panaikinti pelno mokestį įmonių reinvestuojamam pelnui, tokia taisyklė kartais pavadinama pelno mokesčio lengvata. Tačiau tai nėra lengvata, o tik protingesnė pelno mokesčio skaičiavimo tvarka, kuria gali pasinaudoti visos įmonės be išimties. Jei įmonė savo išteklius toliau naudoja savo veikloje, investuoja į naujus mechanizmus ar didina darbuotojų darbo užmokestį, tokių išlaidų neapmokestinimas yra visiškai logiškas. Be to, tai skatina investicijas. Tai suprato estai, jau seniai turintys tokią taisyklę. Tai suprato ir latviai, planuojantys ją įsivesti. To kažkodėl nesupranta tik Lietuvos valdžia.

Svarstant mokesčių lengvatas artimiausiu metu bus sulaužyta labai daug iečių. Už kiekvienos lengvatos stovi žmonės ir įmonės su savo pinigais. Visiškai suprantamas noras juos pasilikti savo reikmėms skatins didelį išradingumą šias lengvatas ginant ir atstovaujant joms diskusijose. Tačiau norėtųsi išradingumo palinkėti ir valdžiai.

Juk mokesčių lengvatų naikinimas iš esmės yra ne kas kita, kaip mokesčių didinimas. Bet kur dingsta išradingumas svarstant, kaip mokesčius mažinti? Galbūt kai kur jie tikrai per dideli? O galbūt apsvarstykime bendro tarifo mažinimo galimybę? Pvz., „laikinai“ padidintas PVM mokesčio tarifas galioja jau aštuonerius metus.

Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Gerovę pernelyg dažnai siejame tik su darbo vietomis. Pavyzdžiui, atėjus naujam investuotojui skaičiuojame, kiek naujų darbo vietų jis sukurs. Debatuose, diskutuojant, ar reikia Lietuvoje leisti dirbti daugiau žmonių iš tokių šalių kaip Baltarusija ar Ukraina, baiminamės, kad užsieniečiai atims darbus iš Lietuvos piliečių.

Dar vienas pavyzdys: daugumos gyventojų nuomone, pagrindinė verslininko funkcija visuomenėje yra kurti darbo vietas. Kaip parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu šiais metais atlikta reprezentatyvi apklausa, taip mano 55 proc. gyventojų. Tokios funkcijos, kaip gaminti prekes ir teikti paslaugas, uždirbti pelną ir kitos, eina po darbo vietų.

Pernelyg dažnai pamirštame, kad mūsų gerovę kuria ne darbo vieta. Toks požiūris susidaro, ko gero, todėl, kad dirbantis žmogus savo gerovę iš kasdienės patirties sieja su darbo vieta – tai yra jo pajamų šaltinis. Jei jis netektų darbo, jo gerovė kristų, bent laikinai. Tačiau tai, kas atrodo svarbu asmeniškai, dar nebūtinai svarbiausia, kai kalbame šalies mastu.

Gerai ar blogai gyvename, lemia ne darbo vietos, o tai, kiek jose sukuriame ir pagaminame. Per pastaruosius 20 metų dirbančiųjų pajamos išaugo apie septynis kartus (neįvertinus kainų kitimo). Tai nutiko nepaisant to, kad daugelio darbo vietų, kuriose dirbome prieš 20 metų, šiandien jau nebėra arba jos iš esmės pasikeitė. Įsivyravus naujoms technologijoms, kompiuteriams, našesniems gamybos būdams tuos pačius darbus padarome su mažiau darbo jėgos, o tai reiškia – ir darbuotojų. Šiandien darbuotojai dažnai dirba su tokiais mechanizmais ir technologijomis, apie kuriuos anksčiau negalėjome nė pagalvoti. Darbuotojai šiandien labiau apmokyti ir produktyvesni. Ir tai yra gerai – atsilaisvinusi darbo jėga gali skirti savo laiką ir energiją kurti ir gaminti tam, kam anksčiau nebuvo laiko ir išteklių, arba tiesiog laisvalaikiui.

Tad daug darbo vietų natūraliai išnyko, tačiau atsirado naujų ir produktyvesnių. Ir tai didino mūsų pajamas. Todėl svarbios yra ne darbo vietos, o tai, kiek jos sukuria, kiek jos yra produktyvios.

Ir ši tendencija niekur nedings. Prognozuojama, kad iki 2035 m. Lietuvoje bus automatizuota pusė dabar esančių darbų. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis pakils į neregėtas aukštumas. Ateityje darbuotojai bus reikalingi tokiems darbams, kurių negalės atlikti robotai ir dirbtinis intelektas. Teigiama, kad išnyks darbai, paremti pasikartojančia, monotoniška užduotimi, funkcija. Pavyzdžiui, nebeliks daug darbų automobilių ar tekstilės sektoriuje, apskritai fabrikuose. Dirbtinis intelektas, kompiuteriai ir robotai pakeis vidurinio lygio vadovus, paprastus apskaitininkus, kasininkus ir pan.

Tačiau žmogus ir jo darbas visada liks paklausus. Darbai, kurie kiekvieną kartą atlieka kažkokią unikalią funkciją ar sprendžia vis kitokią problemą, išliks ir klestės. Pavyzdžiui, statybininkai, teisininkai, policija, valytojai, aukšto lygio vadovai niekur nedings. Taip pat liks ir taps net paklausesni darbai, susiję su kūrybiškumu, vaizduote, lyderyste. Ir dėl to gyvensime tik geriau.

Žinoma, prie šio proceso reikės prisitaikyti, ir tai pareikalaus pastangų. Žmonės, gaunantys pajamas iš darbo, kurį ateityje atliks kompiuteriai ir robotai, turės persikvalifikuoti, atrasti, kaip save pritaikyti kitur. Tačiau tai nenutiks pernakt. Nebus taip, kad vieną rytą pusė Lietuvos gyventojų atėję į darbą jame vietoj savęs ras po robotą. Kaita darbo rinkoje yra ir bus, tai nuolatinis, laipsniškas procesas. Jis neišvengiamas ir būtinas, jei norime gyventi geriau. Ne veltui švietimo sistemose taip akcentuojamas kūrybiškumo, kritinio mąstymo, lyderystės, visapusiškumo ugdymas. Tuo remsis ateities darbai.

Tai, kad ne darbo vietos, o produktyvi veikla lemia gerovę, rodo ir per pastaruosius porą šimtų metų smarkiai sutrumpėjęs vidutinis savaitės darbo laikas. XIX amžiuje JAV žmonės per savaitę dirbdavo vidutiniškai apie 60 valandų. Šiandien dirbame 40 val. per savaitę ar mažiau. Ir taip nutiko ne dėl kažkokių darbo kodeksų, draudžiančių dirbti daugiau, o dėl technologinio progreso.

Visa tai rodo, kad vertybė yra ne pats darbas, o tai, ką dirbdami sukuriame. Jei norime gyventi kaip Vakarų Europa, turime dirbti produktyviau ir užsitikrinti pakankamą pragyvenimo lygį dirbdami mažiau. Kaip to pasiekti? Mažinti Lietuvos technologinį ir investicijų atsilikimą. Lietuvos valdžia nuo 2007 m. į mokslo slėnius, technologijų parkus, mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą investavo šimtus milijonų eurų. O rezultatai tokie, kad ES pagal inovacijas esame tik 24 vietoje iš 28 šalių. Pagal investicijas, tenkančias vienam gyventojui, taip pat esame gale. Tai rodo, kad ne valdžiai reikia imtis vykdyti mokslinius tyrimus, investuoti į technologijas ar pradėti kurti verslus. Tai reiškia, jog reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad tai galėtų daryti privatus sektorius.

Pradėti galima nuo pelno mokesčio reinvestuojamam pelnui, t.y. investicijoms, panaikinimo. Taip pat svarbu nedidinti mokesčių ir mažinti juos ten, kur jie akivaizdžiai per dideli (pvz., darbo santykių apmokestinimas). Būtina atsisakyti biurokratijos ir perteklinės reguliavimo naštos. Verslo priežiūra turi būti grįsta minimalia ir būtiniausia priežiūra, o ne ekonomine veikla užsiimančio žmogaus kiekvieno žingsnio reguliavimu, kaip dažnai nutinka šiandien. Apskritai politikai turėtų atsisakyti idėjos, kad gerovę kuria perskirstymas per biudžetą ir godžiųjų verslininkų pažabojimas.

Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Valdžia žada ir vėl „kažką daryti“ su jūsų ateities pensija ir privačiais pensijų fondais. Tiesa, kol kas dar nelabai aišku ką. Vienas iš galimų variantų – sugrąžinti į „Sodrą“ tuos, kurie į privačius pensijų fondus perveda 2 proc. savo „Sodros“ mokesčio ir niekaip neprisideda prie kaupimo iš savo kišenės. Kalbama ir apie antros ir trečios pakopos pensijų fondų sujungimą, kad ir ką tai reikštų. Vyriausybės priemonių plane numatyta, kad antroji pensijų pakopa galbūt turėtų būti finansuojama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto.

Ką daryti, kad, sumokėję tiek daug mokesčių, išėję į pensiją gautume padorią pensiją?

Šiuo metu Lietuvoje pensijos vidutiniškai sudaro apie 40 proc. žmonių uždirbto atlyginimo. Prognozuojama, kad per artimiausius 30 metų dėl emigracijos, gyventojų senėjimo, ilgėjančios gyvenimo trukmės ir kitų priežasčių šis skaičius nukris iki maždaug 30 proc. Taigi, kad ir kiek mokesčių sumokėsite „Sodrai“, galite tikėtis vos trečdalį savo buvusių pajamų siekiančios pensijos.

Tarptautinių tyrimų duomenimis, tam, kad šis rodiklis pasiektų 70 proc., Lietuvos gyventojams per metus reikia papildomai sutaupyti daugiau kaip 5 mlrd. eurų. Palyginimui, bendra antros ir trečios pakopos pensijų fondų vertė 2016 m. sudarė vos 2,5 mlrd. eurų. Tai yra perpus mažiau, nei reikėtų sutaupyti kiekvienais metais, kad gautume vadinamąją orią pensiją.

Tai rodo, kad pervedimai į antros ir trečios pakopos pensijų fondus Lietuvoje santykinai labai maži. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtos pensijų reformos esmė buvo teisinga – reikia sumažinti žmonių priklausomybę ateityje nuo „Sodros“, nes gyventojams senstant bus santykinai daug pensininkų ir mažai dirbančiųjų ir mokančiųjų jiems pensijas. Todėl nuspręsta sukurti alternatyvius ateities pensininkų pajamų šaltinius, tai yra antros ir trečios pakopos pensijų fondus. Į juos žmonės galėtų pervesti dalį savo sumokamų mokesčių, taip pat daryti papildomas įmokas iš savo pajamų. O tam, kad šie privatūs pensijų fondai būtų ne iliuzinis, o iš tiesų realus ateities pensijų šaltinis, pervedimai į šiuos fondus turėjo būti laipsniškai didinami. Problema ta, jog šis pažadas, kad žmonės vis didesnę dalį savo sumokamų mokesčių galės pervesti į antros pakopos pensijų fondą ir taip kaupti ateičiai, niekada taip ir nebuvo išpildytas.

Tarsi ir yra planuojama, kad nuo 2020 m. pervedimai į antros pakopos pensijų fondus turi didėti nuo 2 iki 3,5 proc. žmonių sumokamo „Sodros“ mokesčio. Bet komentuodamas tai finansų ministras teigė, kad tam dar reikia įvertinti valstybės finansines galimybes. O kodėl valstybės finansines galimybes? Juk pinigai – žmonių!

Čia ir yra problema, kad į antros pakopos pensijų fondus vis dar žiūrima ne kaip į pačių žmonių, o kaip į „Sodros“ ar valdžios lėšas. Tačiau tai – visiška nesąmonė. Žmogus juk pats dirba, užsidirba, moka mokesčius, kurių dalis (šiuo metu – tik nedidelė) nukeliauja į jo asmeninę sąskaitą pensijų fonde. Vien tai, kad šią įmoką darbdavys už darbuotoją perveda „Sodrai“, o iš „Sodros“ ji turėtų keliauti į antros pakopos pensijų fondą, niekaip nekeičia fakto, jog šie pinigai yra konkretaus žmogaus, o ne „Sodros“. „Sodra“ niekaip „nešelpia“ privačių pensijų fondų, į juos pinigus pasirenka pervesti patys žmonės.

Finansų ministras teisus: kaupti 2 proc. ir manyti, kad dėl to turėsime dideles pensijas, – tiesiog iliuzija. Bet atsakymas į šią problemą nėra šių 2 proc. kaupimo panaikinimas. Atsakymas – didinimas. Ironiška, kad valdžia, teigdama, jog žmonės patys nėra pajėgūs pasirūpinti savo ateitimi, suvaro žmones į valstybinę sistemą, kurioje trumparegiškumo dar daugiau.

Juk viskas ganėtinai paprasta: jei norime sukaupti turto ateičiai, reikia pradėti taupyti kuo anksčiau. Ir kuo daugiau taupysime, tuo daugiau sutaupysime. Tačiau kas kartą, kai valdžia sprendžia, ar padidinti pervedimus į privačius pensijų fondus, laimi trumparegiškas motyvas: „Sodrai“ ir taip trūksta pinigų. Bet iš kur mes turėsime pakenčiamas pensijas, jei nesiruošiame taupyti?

Šiuo metu antros ir trečios pakopos pensijų fondus savanoriškai yra pasirinkę net 1,3 mln. gyventojų. Tai rodo, kad žmonės nori patys rūpintis savo ateitimi, kaupti ir taupyti. Didelė šių žmonių dalis papildomai prisideda prie kaupimo savo atlyginimu.

Kad ir ką dėl antros ir trečios pakopos pensijų fondų nuspręs valdantieji, jei norime didesnių pensijų ateityje, turime daugiau atsidėti šiandien. Žmonės tą jau daro. Beliko šį paprastą principą prisiminti ir valdantiesiems. Nes jei galvosime tik apie šiandieną ir rytojų, o ne apie tolimesnę ateitį, galiausiai ateis toks rytojus, kokio nelaukėme.