BFL

Visiems Lietuvos piliečiams turi rūpėti geras Lietuvos vardas, sako premjeras Andrius Kubilius, komentuodamas ambasadorės Lenkijoje Loretos Zakarevičienės žodžius apie lenkų tautinę mažumą.

“Nežinau, kas yra lojalūs, kas yra nelojalūs. Jeigu lietuviai apie Lietuvą kalba kur nors nelabai tiesą ir nelabai pagarbiai, tai irgi galima kelti klausimą, ar jie elgiasi tinkamai taip, kaip turi elgtis Lietuvos piliečiai”, – ketvirtadienį per Vyriausybės valandą Seime teigė Vyriausybės vadovas.

Jis atsakė į Seimo nario, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovo Jaroslavo Narkevičiaus klausimą, ar dera Lietuvos ambasadorei kalbėti, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai ne visuomet yra lojalūs savo valstybei.

“Šioje vietoje sutarkime, kad visiems mums rūpi Lietuvos geras vardas, ir tai yra viena iš visų Lietuvos piliečių pareigų. Ir tada būsime visi dori, sąžiningi, lojalūs ir vienas kitą gerbiantys Lietuvos piliečiai”, – pareiškė A. Kubilius.

Didelio atgarsio sulaukė L. Zakarevičienės interviu BNS, kuriame ji teigė, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai patiria sunkumų švietimo srityje, tačiau lieka lojalūs valstybei, kurioje gyvena. Pasak ambasadorės, to paties norėtųsi sulaukti ir iš Lietuvos lenkų.

“Jie (lietuviai Lenkijoje) turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai”, – interviu BNS teigė diplomatė.

Šiuos diplomatės žodžius sukritikavo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis).

“Nežinau, kas yra didesnė problema – ambasadorės pareiškimas ar tai, kad dauguma Lietuvos politikų iš tiesų tiki tuo, ką ji pasakė”, – Briuselyje žurnalistams sakė R. Sikorskis.

Pastaruoju metu Lietuva ne kartą apskųsta tarptautinėms institucijoms ir užsienio valstybėms dėl Seimo priimto Švietimo įstatymo. Jame be kita ko išplėstas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir nuo 2013 metų suvienodinamos lietuvių kalbos egzamino užduotys tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų abiturientams. Lenkijoje analogiškos nuostatos – dėl dalies dalykų dėstymo lenkiškai tautinių mažumų mokyklose ir vienodo egzamino – galioja jau daugelį metų.

BFL

Tautinės nesantaikos kurstytojams Lietuvoje vietos nebus, sako Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris, kreipęsis į Generalinę prokuratūrą dėl sunkiosios muzikos grupės “Diktatūra” dainos.

“Šitokių nacių reikalų mes Lietuvoje tikrai neleisime ir Lietuva nebus pakanti nacistinių idėjų skatinimui. Šitam popiergalyje kviečiama žudyti Lietuvos gyventojus, mes imsimės priemonių prieš tokius kurstytojus, ir Lietuvoje jiems nebus vietos, aš jums pažadu”, – Seime žurnalistams sakė E. Zingeris.

“Mes negalim būt tokie liberalūs, kad leistumėm kurstyt aistras prieš mūsų piliečius ir kviest juos žudyt, aš manau, kad tie dalykai turi būt kaip mat nukirsti, ir mes Lietuvoj tikrai nepakęsime kvietimo žudyti Lietuvos piliečius. Tie žmonės turi būt iš po žemių surasti, kas kursto Lietuvos žmones kviesdamas galabyti kitų tautybių atstovus”, – kalbėjo komiteto pirmininkas.

Parlamentarai Jaroslavas Narkevičius ir Emanuelis Zingeris Generalinei prokuratūrai įteikė kreipimąsi dėl grupės “Diktatūra” dainos “Šalčininkų rajonas”, pranešė naujienų portalas delfi.lt. Politikai mano, kad daina yra provokacinis, žeidžiantis, žeminantis bei tautinę nesantaiką, o gal ir fizinę prievartą prieš kitataučius skatinantis kūrinys. Kraštutinės nacionalistinės muzikos grupės dainoje yra žodžiai: ”Lenkai visi jau pakarti, Rusai paskersti guli patvory, Žydai pakurti jau dega krosny, Tik tikri lietuviai visi gyvi!”

BFL

Dėl lenkų padėties Lietuvoje pateikiama tendencinga ir iškreipta informacija, sako europarlamentarė Laima Andrikienė.

Pasak jos, atėjo laikas kaimynus lenkus pasikviesti į Lietuvą, kad jie patys pamatytų esamą situaciją, pateikti skaičius – kiek Lietuvoje yra lenkiškų mokyklų ir kitą statistinę informaciją.

“Mano giliu įsitikinimu, daugelis teiginių, kuriuos jie mini, yra netiesa”, – vertindama 27 europarlamentarų viešą laišką Europos Sąjungos (ES) vadovams, kuriuo reikalaujama spausti Lietuvą, kad ji liautųsi diskriminavusi lenkų tautinę mažumą, sakė L.Andrikienė.

“Žmonėms yra pateikiama tendencinga informacija, ir galbūt mums atėjo laikas pakviesti lenkų parlamentarus atvažiuoti čia į Lietuvą, ir pažiūrėti, kokia padėtis yra iš tikrųjų”, – kalbėjo europarlamentarė.

Tačiau ji taip pat sakė, jog galbūt jau atėjo laikas ir Lietuvos pusei priimti tam tikrus sprendimus, dėl pavardžių, gatvių pavadinimų rašymo.

“Ko labiausiai reikia, kad tie santykiai taptų normaliais – šalto proto, ramybės, diskusijos prie stalo, kad ir Seime ar Europos Parlamente. Ir jei yra kokių neaiškumų, visi pasiruošę kalbėtis apie tai. Galbūt reikia ir kai kurių Lietuvos Vyriausybės ir Seimo veiksmų, sprendimų, aš manau, kad jiems taip pat atėjo laikas”, – žurnalistams penktadienį Seime sakė L. Andrikienė.

“Manau, kad ta tokia nesvarumo būklė, kurioj mes esam, be aiškių sprendimų, dėl pavardžių rašymo, laikas sudėti taškus. Dėl gatvių pavadinimo rašymo, tokia savivalė, kokia toleruojama Lietuvoje, kai bet kas gali per naktį padaryti užrašą lenkų kalba, miestelio pavadinimą, man atrodo, yra nepriimtina, ir tai yra provokacijos, siekiama atoveiksmio, ir to mums visiškai nereikia”, – kalbėjo politikė.

27 europarlamentarai viešu laišku kreipėsi į Europos Sąjungos (ES) vadovus, reikalaudami spausti Lietuvą, kad ji liautųsi diskriminavusi lenkų tautinę mažumą, pranešė naujienų portalas delfi.lt.

Laiške, kurį pasirašė europarlamentaras iš Lietuvos Valdemaras Tomaševskis, būrys Lenkijos europarlamentarų bei vienas vengras, kreipiamasi į Europos Tarybos pirmininką Hermaną van Rompuy (Hermaną van Rompėjų), Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso (Žozė Manuelį Barosą) ir ES pirmininkaujančios Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną.

“Lietuvos Respublika yra daugiatautė valstybė, kai kuriuose rajonuose vietos kilmės lenkų mažuma sudaro daugumą gyventojų ir gyvena šiuose kraštuose jau 700 metų. Šalčininkų rajone gyvena 79 proc. lenkų, Vilniaus rajone – 61 proc., o sostinėje Vilniuje – 18,7 proc. Nuo Lietuvos įstojimo į ES, t.y. nuo 2004 metų, lenkų mažumos situacija šioje valstybėje drastiškai pablogėjo”, – rašoma dokumente.

Anot europarlamentarų, ES teisės aktų perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą turėtų gerinti mažumų padėtį, o realybė esą atrodo atvirkščiai.

“Deja, Lietuvos Respublikoje yra priešingai, o Lietuvos valdžios veiksmai neabejotinai turi diskriminacinį pobūdį, nesuderinamą su ES galiojančiais teisės aktais”, – tvirtina politikai.

Europarlamentarai taip pat pateikia ilgą sąrašą Lietuvos valdžios sprendimų, kurie esą prastina lenkų tautinės mažumos padėtį. Minimas Švietimo įstatymas, lenkų kalbos naudojimo valstybinėse įstaigose apribojimai, dvikalbių užrašų draudimas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuriame pabartas V. Tomaševskis. Tiesa, šį sprendimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis jau panaikino per teismą.

Laiške tvirtinama, kad valdžios veiksmai lenkų atžvilgiu tiesiogiai prisideda prie šalyje augančio nacionalizmo.

“Diskriminaciniai valdžios veiksmai veikia augantį rasistinių, ksenofobiškų bei antisemitiškų poelgių skaičių, (…) kurių pavyzdžiu buvo 2011 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo dienos eitynės su šūkiais “Lietuva lietuviams”, “Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą” bei užrašo “Juden raus” atsiradimas ant vienintelės Vilniaus sinagogos”, – rašoma dokumente.

Europos Komisijos, Europos Tarybos ir Vengrijos vadovų prašoma imtis griežtų veiksmų ginant Lietuvos lenkų teises, kad Lietuvoje liautųsi šios tautinės mažumos diskriminavimas.

BFL

27 europarlamentarai viešu laišku kreipėsi į Europos Sąjungos (ES) vadovus, reikalaudami spausti Lietuvą, kad ji liautųsi diskriminavusi lenkų tautinę mažumą.

Be to, sekmadienį Vilniuje, Varšuvoje ir trijuose JAV miestuose rengiami jungtiniai protestai, praneša naujienų portalas delfi.lt.

Laiške, kurį pasirašė europarlamentaras iš Lietuvos Valdemaras Tomaševskis, būrys Lenkijos europarlamentarų bei vienas vengras, kreipiamasi į Europos Tarybos pirmininką Hermaną van Rompuy (Hermaną van Rompėjų), Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso (Žozė Manuelį Barosą) ir ES pirmininkaujančios Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną.

“Lietuvos Respublika yra daugiatautė valstybė, kai kuriuose rajonuose vietos kilmės lenkų mažuma sudaro daugumą gyventojų ir gyvena šiuose kraštuose jau 700 metų. Šalčininkų rajone gyvena 79 proc. lenkų, Vilniaus rajone – 61 proc., o sostinėje Vilniuje – 18,7 proc. Nuo Lietuvos įstojimo į ES, t.y. nuo 2004 metų, lenkų mažumos situacija šioje valstybėje drastiškai pablogėjo”, – rašoma dokumente.

Anot europarlamentarų, ES teisės aktų perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą turėtų gerinti mažumų padėtį, o realybė esą atrodo atvirkščiai.

“Deja, Lietuvos Respublikoje yra priešingai, o Lietuvos valdžios veiksmai neabejotinai turi diskriminacinį pobūdį, nesuderinamą su ES galiojančiais teisės aktais”, – tvirtina politikai.

Europarlamentarai taip pat pateikia ilgą sąrašą Lietuvos valdžios sprendimų, kurie esą prastina lenkų tautinės mažumos padėtį. Minimas Švietimo įstatymas, lenkų kalbos naudojimo valstybinėse įstaigose apribojimai, dvikalbių užrašų draudimas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuriame pabartas V.Tomaševskis. Tiesa, šį sprendimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis jau panaikino per teismą.

Laiške tvirtinama, kad valdžios veiksmai lenkų atžvilgiu tiesiogiai prisideda prie šalyje augančio nacionalizmo.

“Diskriminaciniai valdžios veiksmai veikia augantį rasistinių, ksenofobiškų bei antisemitiškų poelgių skaičių, (…) kurių pavyzdžiu buvo 2011 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo dienos eitynės su šūkiais “Lietuva lietuviams”, “Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą” bei užrašo “Juden raus” atsiradimas ant vienintelės Vilniaus sinagogos”, – rašoma dokumente.

Europos Komisijos, Europos Tarybos ir Vengrijos vadovų prašoma imtis griežtų veiksmų ginant Lietuvos lenkų teises, kad Lietuvoje liautųsi šios tautinės mažumos diskriminavimas.

BFL

Penktadienį mitingą prie JAV ambasados Vilniuje surengę Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai savo peticijoje, adresuotoje JAV ambasadorei Anai Dersė (Anne Derse), prašo jos tarpininkauti ginant Lietuvos lenkų tautinių mažumų interesus.

Akcijos metu Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumo atstovai protestavo prieš Švietimo įstatymo nuostatas, kurios, jų nuomone, blogina tautinių mažumų mokyklų padėtį Lietuvoje.

“Teigiame, kad Lietuvos lenkų tautinė mažuma yra diskriminuojama. Siekiame, kad Lietuva savo teritorijose saugotų tautines mažumas, atsižvelgdama į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą, tuo stengdamiesi pagerinti Lietuvos įvaizdį ir formuoti pasaulinį požiūrį į tautines mažumas, užtikrinant demokratinius santykius bei siekti, kaip pabrėžta Tautinių mažumų apsaugos konvencijoje, kad kultūrinė įvairovė taptų ne visuomenės skaldymo, bet jos turtinimo šaltiniu ir veiksniu, skatinančiu laisvę ir demokratiją. Prašome Jūsų tarpininkauti ginant Lietuvos lenkų tautinių mažumų interesus”, – sakoma peticijoje.

Adresavę šį dokumentą JAV ambasadorei mitingo dalyviai pažymi, kad JAV tai viena iš Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacijos lyderių, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą bei įsipareigojusi ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės bei įstatymo viršenybės principais.

“Konstatuojame, kad Lietuvos valstybė, kaip NATO ir Europos Sąjungos narė, diskriminuodama tautinių mažumų teises griauna jaunos valstybės pamatus. Lietuvos narystė NATO pagrįsta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata “užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves”. Tenka apgailestauti, kad smunka Lietuvos tarptautinis prestižas. Juk tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama tarptautinės žmogaus teisių apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai.

Lietuva nuo pat 1990 m. šiurkščiai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje ir padėtis jau du dešimtmečius beveik nesikeičia. Priekaištai Lietuvai labai rimti: lenkai diskriminuojami švietimo srityje, lenkų pavardės ir gatvių pavadinimai negali būti rašomi lenkiškai bei iki šiol lenkų kalba neįteisinta kaip pagalbinė teritorijose, kuriose gausiai gyvena lenkų tautinėms mažumoms priklausantys asmenys”, – teigiama peticijoje.

Jos autorių nuomone, tokie Lietuvos veiksmai pažeidžia valstybinius ir tarptautinius mūsų šalies įsipareigojimus prisiimtus Konstitucijoje, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijose.

Lietuvos lenkai pažymi, kad šių metų kovo 17 d. Seimas, nepaisydamas tautinių mažumų visuotinio susirūpinimo bei nepasitenkinimo, priėmė naująjį Švietimo įstatymą, kurį Lietuvos Prezidentė pasirašė “tuo įtvirtindama kardinaliai nepalankius tautinių mažumų Lietuvoje švietimo pakeitimus”.

“Įstatyme įteisinta nuostata įpareigojanti vietos savivaldybes išsaugoti tik mokyklas lietuvių ugdomąja kalba, jei konkrečioje vietovėje nė viena švietimo įstaigų, t.y. lietuvių ugdomąją kalba ar tautinių mažumų (lenkų, rusų) ugdomąja kalba neatitinka mokinių skaičiaus kriterijų. Dėl tokios nuostatos yra iškilusi grėsmė, kad bus uždaryta didesnė pusė šiuo metu Lietuvoje veikiančių tautinių mažumų (lenkų ir rusų ugdomąja kalba) mokyklų”, – mano mitingo dalyviai.

Pasak jų, jau nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įstatymas numato, kad dalis dalykų bus dėstoma valstybine, o ne gimtąja kalba. O jau 2013 metais suvienodinamas lietuvių valstybinės kalbos ir lietuvių gimtosios kalbos brandos egzaminas bei mokymo programos.

“Tai reiškia, kad yra neatsižvelgiama į nevienodas lietuvių gimtosios kalbos ir lietuvių valstybinės kalbos mokymosi sąlygas ir ignoruojamos mokslinio tyrimo išvados dėl gimtakalbių ir negimtakalbių kalbinių gebėjimų skirtumų”, – sakoma peticijoje.

Mitingo dalyviai mano, kad suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą galima būtų tik praėjus dvylikai metų po to, kai nuo 1 klasės bus suvienodintas tam dalykui skiriamų pamokų valandų skaičius, išleisti vadovėliai ir kitos priemonės, atitinkančios naujas programas.

Tai jau trečioji protesto akcija, kurioje šimtai Lietuvos lenkų protestavo prieš naująjį Švietimo įstatymą, primena ELTA.

Gegužės 19 d. apie 500 žmonių Vilniuje, prie Švietimo ir mokslo ministerijos, susirinko į protesto akciją, kurioje buvo reiškiamas nepasitenkinimas naujuoju Švietimo įstatymu. Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumo surengtame mitinge žmonės reikalavo didesnių galimybių savo vaikams Lietuvos mokyklose mokytis lenkų kalba.

Gegužės 23 d. į piketą prie Vengrijos ambasados susirinkę Lietuvos lenkai kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, prašydami pagalbos sprendžiant jiems aktualias problemas.

Piketuotojų manymu, paradoksalu, bet, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos lenkų teisinė situacija, užuot gerėjusi, pradėjo blogėti.

Kaip žinoma, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) parengė darbų ir priemonių planą, padedantį įgyvendinti Švietimo įstatymo nuostatas dėl Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietiškumo pagrindų, kai kurių pasaulio pažinimo temų mokymo lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir pereiti prie vienodo lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino 2013 metais, kuris išliks dviejų tipų – mokyklinis ir valstybinis. Iki šiol buvo du egzaminai pagal skirtingas programas: lietuvių kalbos (gimtosios) ir lietuvių kalbos (valstybinės).

Nuo ateinančių mokslo metų tautinių mažumų mokyklų vienuoliktose klasėse bus pradėta mokyti pagal tą pačią kaip ir lietuviškose mokymo įstaigose lietuvių kalbos ir literatūros programą, kad po dvejų mokslo metų mokiniai galėtų laikyti vienodą brandos egzaminą.

“Tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba bus mokomi tik tie pasaulio pažinimo, istorijos ar geografijos disciplinų skyriai, kurie yra susiję su Lietuvos istorija, ir pilietiškumo pagrindai. Visa kita lieka kaip buvę”, – ŠMM pranešime spaudai cituojamas viceministras Vaidas Bacys.

"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismo sprendimas, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia Europos Sąjungos sutarties reikalavimų, gali tapti pastaruoju metu gerokai kaitusių Vilniaus ir Varšuvos santykių lūžio tašku.

Teisingumo Teismo sprendimas buvo paskelbtas gegužės 12-ąją, o kitą dieną Varšuvoje lenkęsis Lietuvos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas susidūrė su tikrai draugiška savo kolegų – lenkų diplomatų laikysena. Pasak jo, tai neturėtų stebinti, nes Europos Teisingumo Teismas labai aiškiai pasakė, kad Lietuva nepažeidžia savo lenkų kilmės piliečių žmogaus teisių. Savo ruožtu tai reiškia, kad išnyko kelerius metus Vilniaus ir Varšuvos santykius temdę politikų kaltinimai, esą Lietuva pažeidinėja lenkų tautinės mažumos teises.

Europa Wardyn nepadėjo

Po Teisingumo Teismo sprendimo Wardyn/Vardyn byloje Varšuvos diplomatija iš karto pakeitė toną. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis nurodė, kad ši byla apskritai nesusijusi su tautinių mažumų, taigi ir lenkų mažumos Lietuvoje, teisėmis Europos Sąjungoje, nes ES teisė tokių dalykų nenagrinėja. M.Bosackis pabrėžė, kad ES teisės pagrindu negalima kelti klausimo, kokiu būdu valstybės narės reguliuoja savo piliečių pavardžių rašymą.

"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia ES sutarties reikalavimų

Pareiškimas, atsižvelgiant į visą ligšiolinį Vilniaus ir Varšuvos santykių kontekstą, kone revoliucinis. Pavardžių rašybos klausimas penkiolika metų neišnykdavo iš Lietuvos ir Lenkijos politikų bei diplomatų darbotvarkės. Nuo 2008-ųjų, užsienio reikalų ministru tapus Radoslawui Sikorskiui, kuris 1998–2001 m. būdamas viceministru kuravo užsienyje gyvenančių lenkų klausimus ir taip pat prisiklausė lietuvių pažadų “tuoj tuoj, gal dar šiemet”, lenkiškų pavardžių rašyba tapo esmine Lietuvos ir Lenkijos santykių problema, į kurią atsiremdavo visų kitų reikalų sprendimas. Maždaug tuo pat metu Varšuvos politikų galvose užgimė įsitikinimas, kad Lietuvoje gyvenančių jų tautiečių pavardžių rašybos problemą galima išspręsti apskundus Lietuvą kuriam nors tarptautiniam teismui – arba Europos Teisingumo Teismui Liuksemburge, arba Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre.

Lenkų politikų įsitikinimas, kad Lietuva pažeidinėja lenkų mažumos teises, tad Europos teismas neabejotinai išspręs bylą jų naudai, buvo absoliutus. Tuo teko įsitikinti savo akimis 2009 m. gruodį Druskininkuose vykstant Lietuvos ir Lenkijos politikų, diplomatų bei intelektualų apskritojo stalo diskusijai. Kai į kolegų lenkų grasinimus, kad Lietuvai bus didelė gėda, jeigu Europos teismas pripažins ją pažeidinėjant žmogaus teises, Vilniaus politikai atsakė, jog viskas gali būti atvirkščiai, nes europinė teisė – Lietuvos pusėje, o tai gali reikšti pavardžių rašybos klausimo nukėlimą į neapibrėžtą ateitį, kilo tikra audra. Matyt, kokie nevykę ar nesąžiningi teisininkai Varšuvoje buvo tiek įtikinę Lenkijos parlamentarus, kad šie kitokių argumentų tiesiog nebegirdėjo.

Dėl pavardžių rašymo spręs Lietuva

Galima daryti prielaidą, kad vienas tų teisininkų buvo šiuo metu Europos Komisijoje dirbantis tarptautinės ir europinės teisės daktaras Lukaszas Pawelas Wardynas, anksčiau Vilniuje veikiančiame Balstogės universiteto filiale dėstęs europinę tautinių mažumų apsaugos teisę ir tyrinėjęs pavardžių rašybą reguliuojančias normas Europos Teisingumo Teismo sprendimų praktikoje. Vedęs iš Lietuvos kilusią Malgožatą Runevič, kurios santuokinė pavardė M.Runevič-Vardyn lietuviškuose dokumentuose buvo įrašyta pagal skambesį, o jo paties – be diakritinių ženklų, L.P.Wardynas 2009 m. vasarą apskundė Lietuvą teismui Liuksemburge. Jo kreipimąsi parėmė ir Varšuva. Sprendžiant iš to, ką Lenkijos ir lenkakalbei Lietuvos spaudai pastaruosius dvejus metus kalbėjo L.P.Wardynas, jis buvo įsitikinęs, kad ne tik laimės bylą, bet kartu privers Lietuvą ir Konstituciją pakeisti.

Nors įžanginių pranešimų, kad Europos Teisingumo Teismo sprendimas bus palankus Lietuvai, pasirodė dar pernai, galutinis, itin griežtas sprendimas lenkų politikus gerokai pribloškė. Teismas nurodė, kad vienintelė instancija, galinti kaip nors pakeisti pavardžių rašymo tvarką Lietuvoje, gali būti tik Lietuvos teismas, ir tik įrodžius, kad atsisakymas pakeisti pavardės rašybą į originalią gali sukelti “rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų”.

Tuo Lietuvos piliečių pavardžių rašymo reikalų sprendimas buvo iš esmės galutinai perkeltas iš Vilniaus ir Varšuvos tarpvalstybinių santykių klausimų į Lietuvos vidaus reikalus. Apie tai, beje, Lietuvos diplomatai jau kuris laikas kalbėjo savo kolegoms Lenkijoje. Apie tai vis garsiau kalba ir Lietuvos lenkų intelektualai, nepatenkinti, kad Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija monopolizavo ne tik valdžią Vilnijoje, bet ir teisę kalbėti visos lenkų tautinės bendrijos vardu.

Galima teigti, kad lietuvių ir lenkų santykių lūžis Lietuvoje įvyko netgi anksčiau, nei Liuksemburgo teismas priėmė sprendimą Wardyn/Vardyn byloje. Po balandžio pradžios skandalo, kilusio V.Tomaševskiui pasiūlius lietuviams integruotis Vilniaus rajone, apie poreikį iš esmės gerinti santykius prabilo Lietuvos intelektualai, buvo sukurtas abiejų tautų forumas, ketinantis be politikų kišimosi spręsti, kaip gerinti lietuvių ir lenkų santykius. Panašus, nors šiek tiek mažiau formalus, judėjimas prasidėjo ir Lenkijoje. Lietuvos premjero potvarkiu balandžio mėnesį buvo sukurta Tarpžinybinė grupė Rytų Lietuvos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui pagerinti. Į ją įeina Švietimo, Kultūros, Ūkio ministerijų ir kitų susijusių valstybinių institucijų atstovai.

Aistras kaitina rinkimai

Atrodo, kad ir Varšuvoje normalizuoti santykius su Vilniumi nusiteikta anksčiau, nei buvo paskelbtas Liuksemburgo teismo sprendimas. “Veidas” vasario mėnesį rašė, kad Lenkijos diplomatijos vadovas R.Sikorskis net keturis mėnesius demonstratyviai nerado laiko priimti naujai paskirtos Lietuvos ambasadorės Varšuvoje Loretos Zakarevičienės. Pasak Lietuvos diplomatų, priėmimas įvyko kovo pabaigoje ir praėjo stebėtinai normaliai, nors R.Sikorskis, be abejonės, išdėstė savą požiūrį į lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje.

Tokiam santykių atšilimui, be abejonės, įtakos turėjo ir tai, kad Lietuva gan sparčiai baiginėja savo “namų darbus”, vienaip ar kitaip paveikusius santykius su Lenkija. Varšuvos, nuolat priekaištavusios dėl žemės grąžinimo Vilnijoje vilkinimo, atstovams perduoti Lietuvos ministerijų ir žinybų pasitvirtinti grafikai, kaip ir kada bus baigtas šis procesas.

Daug aistrų kėlęs Švietimo įstatymas priimtas, ir kadangi jis savo esme niekuo nesiskiria nuo analogiško Lenkijos įstatymo, Varšuvos politikai nelabai turi prie ko kibti. Jeigu jis ir bus taisomas, tai apie tai bus diskutuojama su Lietuvos lenkais, o ne su Varšuva. Sprendimas Wardyn/Vardyn byloje atsakė į klausimą ir dėl pavardžių rašybos.

Priežastis, kodėl Varšuva nusiteikusi normalizuoti santykius, gali būti susijusi su spalio mėnesį vyksiančiais Seimo rinkimais. “Skriaudžiamų lenkų gynimo” vėliavą iškėlė opozicinė Teisės ir teisingumo partija, kaltinanti Donaldo Tusko vyriausybę ir asmeniškai užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį atvedus santykius su Lietuva į “visišką katastrofą”, dirbtinai sukėlus įtampą ir taip tik pabloginus lenkų padėtį Lietuvoje. Savaime suprantama, kad Lenkijos vyriausybė stengiasi šiuos opozicijos kaltinimus paneigti.

Su prasidedančia rinkimų agitacija neabejotinai susijęs ir Lenkijos Seimo “Geros Rytų kaimynystės” grupės noras išsikviesti “ant kilimėlio” Lietuvos ambasadorę L.Zakarevičienę ir surengti jai pirtį dėl “lenkiškų mokyklų uždarymo ir Lenkų rinkimų akcijos vadovo W.Tomaševskio teisinio persekiojimo”. Ambasadorė iš pradžių buvo nusiteikusi susitikti su šia Teisės ir teisingumo partijos parlamentarų grupe, vadovaujama Seimo narių Arturo Gorskio ir Jano Dziedziczako, bet po to, kai jie dienraštyje “Nasz Dziennik” agresyviai pareiškė ketiną reikalauti pasiaiškinimo dėl lenkų teisių pažeidinėjimo, atsisakė. Lietuvos diplomatija nutarė, kad ambasadorei nedera vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauti kitos valstybės rinkimų kampanijoje, be to, išankstiniai Seimo narių pareiškimai rodė akivaizdžią nepagarbą Lietuvai.

Verta pabrėžti, kad J.Dziedziczakas buvo vienas tų Lenkijos politikų, kurie per minėtą apskritojo stalo diskusiją Druskininkuose bene garsiausiai šaukė ir grasino Lietuvai Europos teismu dėl pavardžių rašybos.

Kadangi tokiems lenkų politikų priešrinkiminiams išpuoliams Lietuvos diplomatija buvo iš anksto pasirengusi, didelės reikšmės Vilnius jiems neteikia. “Geri santykiai su Lenkija mums labai svarbūs geopolitiniu požiūriu, ypač bendradarbiaujant energetikos srityje, – “Veidui” sakė Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui artimas šaltinis. – Smulkūs nesusipratimai kultūros, švietimo ar transporto srityje atitinkamų ministerijų bus išspręsti darbo tvarka. Atskirų ministrų charakterių nesutapimai negali veikti ir lemti dviejų valstybių santykių būklės, nes Lietuvos ir Lenkijos santykiai daug glaudesni. Žaidimai “lenkiška korta” vidaus politikoje ateina ir praeina, o geri tarpvalstybiniai santykiai išlieka.”

"Veido" archyvas

Pastaraisiais metais Lietuvos lenkai vėl tampa Lietuvos valstybės galvos skausmu. Lietuvos lenkų politikai ir net aukšti Lenkijos valstybės pareigūnai viešai, netgi tarptautinėje arenoje, priekaištauja Lietuvai, kad ji netenkina teisėtų Lietuvos lenkų reikalavimų, nevykdo duotų pažadų. Deja, reikia pripažinti, kad nemaža dalis priekaištų yra pagrįsti.

Nors šiuolaikinės Lietuvos valstybės politika tautinių mažumų atžvilgiu apskritai imant nėra nei diskriminacinė, nei asimiliacinė, kaip kai kas teigia, išmintinga jos taip pat nepavadinsi. Šios, kaip ir kitų viešosios politikos sričių, politikos formuotojams trūksta ir politinės išminties, ir kompetencijos, ir atsakomybės, o svarbiausia – demokratinės politinės kultūros.

Atsinaujinus lenkų ir lietuvių konfliktui, viešojoje erdvėje vėl atgyja nacionalistiniais stereotipais ir istoriniais mitais grindžiama polemika dėl Lietuvos lenkų tautiškumo ir kilmės, o netiesiogiai – ir dėl vadinamosios Vilnijos, tiksliau, dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijos, kurioje lenkų tautybės asmenys sudaro gyventojų daugumą, tautinio bei politinio statuso. Lietuvių klasikiniai nacionalistai nesiliauja svajoti apie Vilnijos atlietuvinimą, traktuodami tai kaip istorinio teisingumo atkūrimą (deja, žmogaus teisių požiūriu “istorinio teisingumo atkūrimas” bemaž visada virsta naujo neteisingumo kūrimu), o lenkų nacionalistams norėtųsi, kad teritorijai, kurioje lenkai sudaro gyventojų daugumą, vienaip ar kitaip būtų pripažintas išskirtinės teritorijos – lenkų žemės statusas.

Nors politinės taisyklės, kurias oficialiai pripažįsta ir Lenkija, ir Lietuva, reikalauja laikytis nuostatos, kad Lietuvos lenkais laikytini tie Lietuvos piliečiai, kurie, nepriklausomai nuo jų protėvių kilmės ir pavardės formos, patys save tokiais laiko, o Vilnija yra integrali Lietuvos valstybės dalis, kurioje vienodas teises turi visi Lietuvos piliečiai. Tai, kad tam tikrose vietovėse lenkai sudaro gyventojų daugumą, nėra pagrindas tas žemes laikyti išimtinai lenkų žemėmis, bet, kita vertus, tiesiog nepadoru šiose teritorijose nepripažinti platesnių teisių lenkų kalbai.

Tačiau taisykles lengviau deklaruoti, nei jas realizuoti praktiškai, ypač kai daugumai mūsų politikų, o ir visuomenės, demokratija yra ne etinė bei politinė vertybė, turinti persmelkti visą politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą, o tik kovos dėl valdžios būdas. Gavusiems valdžią tauta ir piliečiai dažniausiai tėra tik minkomas molis.

Tai, mano galva, viena giluminių priežasčių, dėl kurių Lietuvos valdžia taip ir netapo sava valdžia Lietuvos lenkų tautinei mažumai, o dviejose šios mažumos dominuojamose savivaldybėse susiformavo vienpartinis režimas, turintis geto valdžios bruožų. Tačiau, šiaip ar taip, didesnė istorinė ir politinė atsakomybė už tokią padėtį tenka Lietuvos valdžiai, kuri po 1994 metų užsižaidė strateginės partnerystės su Lenkija žaidimais ir neskyrė reikiamo dėmesio Lietuvos lenkų reikalams.

Juk demokratijos požiūriu nebuvo jokio reikalo ir konstitucinio pagrindo kovoti su dvikalbiais gatvėvardžių pavadinimais tuose miesteliuose, kuriuose lenkai sudaro gyventojų daugumą. Tokia praktika tautinių ir etninių mažumų gausiau gyvenamuose regionuose jau kuris laikas įprasta daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Vargu ar gatvių ir vietovių pavadinimus reikia laikyti konstitucinio valstybinės kalbos principo reguliavimo objektu. Juk tai vieši informaciniai užrašai, o ne valstybinės svarbos dokumentai. Kodėl tada nedraudžiami kitokio pobūdžio vieši užrašai miestų gatvėse anglų kalba, arba kodėl niekam neužkliūva magistralėje “Via Baltica” esanti nuoroda “Warszawa”?

Tai, kad Valstybinės kalbos komisija gatvėvardžių ir vietovardžių užrašus traktuoja kaip konstitucinio valstybinės kalbos principo reguliavimo sferą, yra, manau, perteklinis valstybinės kalbos konstitucinio principo reguliavimo sferos išplėtimas.

Kitas reikalas – politikų pažadai leisti rašyti lenkų tautybės Lietuvos piliečių pavardes pasuose pagal lenkų kalbos rašybos taisykles. Toks leidimas, net ir įtvirtintas atskiru įstatymu, būtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas. Deja, čia Lietuva negali sekti Lenkijos pavyzdžiu, nes Lenkijos Respublikos Konstitucijoje kalbos klausimai kitaip reguliuojami. Nors Lietuvos Konstitucinis Teismas jau seniai nurodė, kad valstybinės kalbos rašybos klausimas yra Valstybinės kalbos komisijos, o ne Konstitucijos reguliavimo sfera.

Deja, ir priimant Švietimo įstatymo pataisas, keičiančias dėstymo tvarką tautinių mažumų mokyklose, įstatymo rengėjai bei leidėjai aukštesnės demokratinės kultūros nepademonstravo, pasitenkino “prievartaujančių geradarių” vaidmeniu.

Vis dėl to reikėtų suvokti, kad nesutarimų su Lietuvos lenkais ir Lenkija eskalavimas nėra tinkamas būdas ginti Lietuvos nacionalinius interesus. Jei kam ir yra dėl šių nesutarimų naudos, tai tik atskiriems politikams ir Rusijai, kuri puoselėja kitokią nei Lenkija bei Lietuva pasaulio ir Europos geopolitinę viziją.

Pasiekėme naują santykių su savo bendrapiliečiais – Vilniaus krašto lenkais – ribą. Jų politinis lyderis ir vedlys Valdemaras Tomaševskis ragina ne lenkų tautybės Lietuvos piliečius integruotis į Lietuvos valstybę, o Vilniaus krašto lietuvius integruotis į lenkišką Vilniaus krašto aplinką.

Maža sniego gniūžtė nuo kalno judėjo pamažu. 1994 m. pasirašoma Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinė sutartis. Dažni Lietuvos valstybės vadovų pažadai tuoj leisti lenkams lietuviškuose pasuose rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, atskiruose Vilniaus krašto rajonuose, kuriuose gyvena 60 ar 70 proc. lenkų tautybės Lietuvos piliečių, leisti vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, sparčiau grąžinti žemę jų savininkams Vilniaus krašte taip ir nebuvo įgyvendinti. Nors niekas negali suformuluoti, koks pavojus ištiks Lietuvos valstybę, jei lietuviškame pase bus lapas, kuriame lenko pavardė bus parašyta lenkiškai, ar atsiras dvigubi gatvių pavadinimai.

Gėda dėl tų lietuvių, kurie vis dar nesupranta, kad Vilniaus kraštas lenkų tautybės mūsų bendrapiliečiams yra jų tikroji tėvynė ir kitos jie neturi. Dar turime ir tokių, kurie tebepuoselėja viltis išaiškinti Vilniaus krašto lenkams, kad jie nėra lenkai. Tokiems lietuviams jau niekas nepadės. Jei mūsų krašte XXI a. dar gyvena žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę save priskirti tai tautybei, kuriai jis pats nori, o ne tai, kuriai norėtų lietuviai. Turime rimtai susimąstyti, ar su taip galvojančiais piliečiais Lietuva apskritai gali būti priskirta civilizuotų valstybių šeimai. Ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo visų mūsų tautinių mažumų – lenkų, žydų, rusų, baltarusių priklauso Lietuvos valstybės išlikimas. Jie gyvens Lietuvoje, tik čia gerai ir oriai jausdamiesi.
Prieš dvi savaites Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, kurios įpareigoja po dvejų metų lenkų mokyklų abiturientus laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Bendra valstybinės kalbos abitūra visoms tautinėms mažumoms yra europinė vertybė. Jei turkas ar prancūzas Vokietijoje nori gauti Vokietijos abituriento atestatą, jis turi laikyti tokį pat vokiečių kalbos egzaminą kaip ir vokiečiai. Bet vėl turime lietuvišką bėdą – norime įgyvendinti gerą dalyką, bet darome tai kvailai. Kodėl Seimui reikėjo prievartauti lenkų dešimtokus ir gąsdinti, kad po dvejų metų jie turės laikyti tokį egzaminą, kokio nesitikėjo? Kodėl nebuvo galima padaryti ilgesnio pereinamojo laikotarpio, penkerių ar septynerių metų, kuris nieko nebūtų gąsdinęs ir žeminęs?

Politikams priimant kvailus sprendimus neabejotinai didės lenkų nusistatymas prieš Lietuvos administracinę sistemą, konstitucinę santvarką ir lietuvius. Ne tik mūsų bendrapiliečių, bet ir gyvenančių Lenkijoje, ypač tų, kurie, pasak Česlovo Milošo, dar tebegyvena užsikrėtę Lenkijos valstybės mesianizmu. Jau pademonstruota lenkų monolitinė konsolidacija Vilniaus rajono ir miesto savivaldybių tarybų rinkimuose.

Mūsų konfrontacija įgaus labai pavojingų formų. Neabejotinai lietuviškoje pusėje atsiras ultradešiniųjų partijų, kurių politinis moto bus “kova su lenkais”. Iki šiol rimto pagrindo po kojomis neturėję radikalai ras savo vietą po saule. O lenkai nei nuo jų bendro politinio spaudimo, nei nuo lietuvių ultradešiniųjų veiklos nesijaus laimingi ir orūs. Jų radikalizacija taip pat stiprės. Akivaizdu, kad vieną dieną tokie Lenkijos politikai kaip Radoslawas Sikorskis padės ant Lietuvos ir Lenkijos valstybių derybų stalo autonomijos klausimą.

"Veido" archyvas

A.Kubilius, D.Grybauskaitė ir B.Komorovskis turi spręsti tarpvalstybinius reikalus, o dėl Vilnijos problemų lietuviai turėtų tartis su pačiais vietos lenkais

Rasti civilizuotą bendrabūvį su mūsų bendrapiliečiais lenkais nebus lengva, tačiau pradėti jo paieškas reikia nuo skubaus užvilkintų namų darbų atlikimo.

Faktinio Lietuvos ir Lenkijos santykių nutrūkimo, Vilniaus ir Varšuvos pokalbiams apsiribojant vien tautinių mažumų reikalais, kaip ir spaudimo Lietuvai didėjimo galimybės “Veidas” neatmetė dar 2008-aisiais, prognozavo 2009-aisiais, skelbė aliarmą 2010-aisiais. Dabar, po visų skandalų su Radoslawu Sikorskiu ir Valdemaru Tomaševskiu, belieka konstatuoti – Kasandros niekas negirdėjo, o jos pranašystės išsipildė su kaupu. Telieka viską pradėti iš naujo.

Kai tiek lietuviai, tiek lenkai viešai konstatuoja, jog abiejų tautų ir valstybių santykiai smuko taip, kad žemiau nebūna, galima su palengvėjimu atsikvėpti: vadinasi, pagaliau pasiekėme dugną, nuo kurio galėsime atsispirti ir pradėti iš naujo kurti tarpusavio bendrabūvį.

Pabrėžtina, kad tas dugnas, nuo kurio galime atsispirti, ne toks jau gilus ir pakankamai kietas – tą rodo daugybė pastarojo meto viešų pasisakymų (tiesa, daugiau Lietuvoje nei Lenkijoje, tačiau ten irgi jaučiami postūmiai), raginančių vienaip ar kitaip “perkrauti” lietuvių ir lenkų santykius. Tai liudija, kad du dešimtmečiai santykių atkūrimo ir strateginės partnerystės kūrimo nenuėjo veltui. Nepaisant pastarųjų kelerių metų politikų pastangų pasukti Varšuvą veidu į Berlyną ir Maskvą, o Vilnių – veidu į Skandinaviją ir Baltarusiją, niekur nedingo abiejose valstybėse pakankamai įtakingas visuomenės, kultūros veikėjų, istorikų, verslininkų, politikų sluoksnis, nenorintis lengva ranka nubraukti to, kas buvo sukurta.

Kitas reikalas, kad Varšuvoje ir Vilniuje pasikeitus politikų kartai ir nuo romantizmo perėjus prie “realiosios politikos” dviejų dešimtmečių įdirbis pasirodė esąs menkesnis, nei anksčiau atrodė.

“Mane labiausiai jaudina santykiai su Lenkija, – prieš porą mėnesių sakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. – Per pastaruosius dešimt metų mes sukūrėme aukso amžių tarp šių valstybių ir aš didžiuojuosi tai sakydamas, nes dalyvavau kiekviename tų santykių kūrimo etape. Dabar kažkas nutiko, ir manau, kad visa tai kyla iš užsienio politikos perspektyvos. Bet kas nutiko? Tiesiog staiga, per naktį?”

Regis, prezidentas, kuriam vadovaujant Vilniaus ir Varšuvos santykiai priminė nesibaigiantį tarpusavio vizitų bei bučinių maratoną, nesuvokia, kad tvirti tarpvalstybiniai santykiai, kaip ir tvirtas statinys, per naktį sugriūti negali. Jei taip nutinka su pastatu, tai galimos tik trys priežastys: arba projektas blogas, arba statybininkai atgrubnagiai, arba skiedinį išvogė. Tarpvalstybinių santykių statybai galioja tos pačios taisyklės.

Sutartyje užprogramuotas konfliktas

Lietuvos ir Lenkijos politikai ir diplomatai iki šiol su pasididžiavimu kalba apie Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurią prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė 1994-ųjų balandį. Vieni džiaugėsi, kad sutartyje įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius, kiti – kad pavyko lietuvius atkalbėti nuo konkrečių nemalonių tarpukario istorijos įvykių minėjimo. Ir abi pusės – sutarties 13 ir 14 straipsniuose detaliai aprašytomis tautinių mažumų teisėmis bei valstybių įsipareigojimais joms.

Tuo metu niekas nesuprato, o ir dabar daugelis dar nesuvokė, kad šitiedu straipsniai tapo uždelsto veikimo mina, kuri anksčiau ar vėliau turėjo suveikti. Tiek pusiau sovietinio tipo rezervatas, Lenkų rinkimų akcijos sukurtas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, tiek politinė bei diplomatinė įtampa tarp Vilniaus ir Varšuvos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo bei dvikalbių užrašų lenkų gyvenamose vietovėse šaknimis eina į šiuos sutarties straipsnius.

Mat 1994-ųjų sutartimi vienos valstybės skirtingų tautybių piliečių tarpusavio santykiai buvo paverstidviejų, tegu kaimyninių, valstybių tarptautiniais santykiais. Skirtumas tarsi menkas, bet esminis. Skiriasi visų sudėtingų klausimų bei nesutarimų sprendimo būdas: to, ką gali atleisti ar nusileisti savam, tik kita kalba šnekančiam bendrapiliečiui, negali atleisti ar nuleisti negirdomis kitai valstybei, kad ir kokia draugiška ji būtų. Be to, tarpvalstybiniuose santykiuose praktiškai nėra tokio dalyko, kaip altruizmas, – už tai, ką nedvejodamas dykai duotum savam, tarptautiniuose santykiuose priimta prašyti analogiško atlyginimo. Antraip prašytojų neatsimuštum.

Svarbiausia – į Vilniaus (kaip valstybinės Lietuvos valdžios simbolio) santykius su Vilnija (kaip lenkų tautinės mažumos simbolio) kaip trečioji visavertė pusė buvo priimta Varšuva, kartais atliekanti arbitro, kartais – Vilnijos sąjungininko ir globėjo vaidmenį. Ir nepamirštanti iš šio vaidmens gauti sau naudos. Žinoma, Vilnius irgi gavo analogiškas teises lietuvių mažumos Suvalkų krašte atžvilgiu, bet dydžiai, kaip sakoma, nesulyginami.

Vaizdžiai tariant, dabar Vilniaus ir Vilnijos santykiai primena vyro ir žmonos santykius, į kuriuos nuolatos kišasi dukrą mylinti uošvė – Varšuva. Kuo tokie šeimyniniai nesutarimai baigiasi, daugelis patyrė nuosavu kailiu. Išeitys, kaip žinome, tėra dvi – arba skyrybos (kurios Vilniaus ir Vilnijos atveju neįmanomos), arba perėjimas prie visiškai savarankiško šeimyninių santykių sprendimo, mandagiai, bet ryžtingai atsisakant uošvės globos.

Ką tai turėtų reikšti praktiškai? Sutarties 14-ojo straipsnio 7-as punktas, skelbiantis, kad mažumos turi teisę “vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį; detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje”, Lietuvoje turi tapti vidaus, o ne tarptautinių santykių dalyku. Atėjo laikas išaiškinti tautiečiams, kad Vilnijos (beje, ne vien jos) lenkai turi teisę atgauti sovietų valdžios pavogtas ir pagal rusiškas normas transkribuotas savo pavardes ne todėl, kad to reikalauja Varšuva, o todėl, kad laisvoje Lietuvoje jos piliečiams taip priklauso.

Ir ne vien lenkų tautybės piliečiams (šiuo požiūriu 1994-ųjų sutartis yra atvirai diskriminacinė kitų Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu, tad keista, kad niekas iki šiol jos už tai neapskundė tarptautiniam teismui), bet ir baltarusiams, ir ukrainiečiams, ir rusams, ir žydams.

Tie didžius tautininkus šiandien vaizduojantys veikėjai, mielai atsiimantys tarpukariu turėtą nuosavybę, įskaitant ir pavardžių rašybą (daugelis jau nebežino, kad sovietmečiu lietuvio, latvio ar esto pavardė užsienio pase būdavo iškraipoma pagal rusišką tarimą), nebežino, kad tautininkų valdomoje “smetoniškoje” Lietuvoje lenkų pavardės buvo rašomos ir su w, ir su cz. Nes tokia yra europinė norma, o Lietuva – europinės, ne rusiškosios/sovietinės civilizacijos valstybė.

Darykim saviems, ne svetimiems

Jeigu Lietuva ir lietuviai į w raidės problemą savo bendrapiliečių pasuose pažvelgs ne kaip į tarpvalstybinių, o kaip į vidaus santykių reikalą, nebebus problema žengti ir kitą žingsnį – leisti saviems, “tuteišiams” lenkams pasikabinti greta lietuviško miestelio pavadinimo ir tokį, kaip jis skamba vietos tarme. Saviems juk negaila – tai, ko Varšuvai neduotum vien iš plikbajoriško honoro ar valstietiško užsispyrimo, Vilnijai galima duoti vien dėl sveiko proto ir paprasčiausio padorumo.

Šitaip, greta prasto lietuvių ir lenkų santykių projekto,būtų išspręstos ir atgrubnagių statybininkų pridirbtos bėdos. Lenkijos politikai visiškai teisėtai mygia Lietuvą tesėti jau minėtą sutarties normą dėl pavardžių rašymo. Mūsiškiai, pusantro dešimtmečio atvirai muilinę šią problemą, šiandien dangstosi Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat tuo, kad, viena, pačiame sutarties tekste tokio tiesioginio įsipareigojimo kaip ir nėra, antra, tie, kurie dalijo pažadus, neturėjo tam įgaliojimų.

Apie tai yra užsiminęs profesorius Vytautas Landsbergis, o praėjusią savaitę konkretizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, sakydamas, kad Lietuvos atstovai vedžiojo lenkų politikus už nosies, žadėdami dalykus, kurių įgyvendinti negali: “Buvo pasakyta, liudiju, kad ne vienas valstybės vadovas buvo prisiekęs kažką padaryti. Aš nežinau, kas tie vadovai, ką jie prisiekė, bet galima įtarti, kad lenkų politikai, matyt, buvo vedžiojami už nosies. Dėl to aš suprantu lenkų politikų įsižeidimą ir dabar nenorą atvažiuoti į Lietuvą.”

Tačiau reikalas tas, kad bet kuris tarptautinės teisės žinovas išaiškins – valstybės vadovų įsipareigojimai, ypač padaryti priėmus tarpvalstybines sutartis, turi galią. Nes tai valstybės vadovų žodis. Juoba kad sutvarkyti pavardžių rašybą buvo žadama ne tik prezidentų, bet ir premjerų, Seimo narių, prie visų valdžių – LDDP, konservatorių, socialdemokratų, vėl konservatorių. Tie pažadai ir įsipareigojimai fiksuoti daugybėje protokolų ir kitokių oficialių tarpvalstybinių dokumentų. Tad oficialus Vilniaus įsipareigojimas Varšuvai yra faktas ir bet koks bandymas jį neigti yra beprasmis. Bet jeigu jau nenorima jo vykdyti, nes tai būtų “veido praradimas” ir “nuolaidžiavimas Lenkijai”, tai įvykdykime savanorišką įsipareigojimą saviems piliečiams.

Išsikalbėkime atvirai

Štai tuomet, kai namų darbai bus padaryti, kai į Vilnijos lenkus žiūrėsime kaip į saviškius (tegu kartais savanaudiškus), bus galima pereiti prie antrosios lietuvių ir lenkų santykių “perkrovimo” dalies – atviro išsikalbėjimo tarp Vilniaus ir Varšuvos. “Veidas” ne kartą buvo liudininkas, kad įvairaus lygio Lietuvos ir Lenkijos politikų, visuomenės veikėjų susitikimuose abi pusės (nors, regis, Lietuva dažniau, bet tai gali būti labai subjektyvus požiūris) neišsikalbėdavo iki galo.

Įvairios nuojautos, nuoskaudos, įtarimai, kuriais tarp savų dalijamasigana gausiai, partneriams nebūdavo išsakomi viešai ar atvirai. O jeigu kartais ir būdavo, tai taip ne laiku, ne vietoje ir ne tokia forma, kad, užuot priartinus problemos sprendimą, ji tik būdavo užaštrinama. Pavyzdžiui, viename susitikimų viešai išdėstytas pakankamai protingas pastebėjimas, jog didėjantis Varšuvos spaudimas pavardžių rašybos klausimais tik trukdo įtikinti Lietuvos visuomenę ir politikus, kad šį reikalą reikia spręsti civilizuotai. O jeigu viskas baigsis tarptautiniame teisme, kaip aktyviai grasino kolegos lenkai, tai veikiausiai viskas tuo ir baigsis, nes tikimybė laimėti tokią bylą Lenkijai palankia linkme labai nedidelė.

Tačiau šis pareiškimas buvo padarytas tokia forma, kad tik sukėlė Lenkijos Seimo narių isteriją ir iš esmės liko neišgirstas. O po metų vienos lenkų tautybės Lietuvos pilietės pavardės bylos eiga Strasbūro tribunole šiuos lietuvių perspėjimus lenkų kolegoms patvirtino.

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos, susitvarkius savo piliečių pavardžių rašybos ir vietovardžių reikalus, Vilnius galėtų ir turėtų pasakyti Varšuvai. Pavyzdžiui, kad jam kelia rimtų įtarimų, ar Lenkijos ambasada Vilniuje visada teisingai informuoja Varšuvą apie Lietuvoje vykstančius procesus. O šiuos įtarimus sustiprina tai, kad ilgametis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Januszas Skolimowskis yra Maskvos diplomatinės akademijos auklėtinis ir buvo tarp tų bendradarbiavimu su Rusija įtariamų ambasadorių, kuriuos reikalavo atšaukti a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis. Ir kurie savo postus išsaugojo tik dėl ministro R.Sikorskio nenoro vykdyti prezidento valią. Beje, patį R.Sikorskį L.Kaczynskis taip pat įtarinėjo esant Rusijos agentu, apie ką ne kartą Lietuvos politikai ir diplomatai girdėjo iš savo kolegų Lenkijos prezidentūroje.

Galima būtų pasikalbėti apie tai, kad valstybių tarpusavio pasitikėjimo negerina akivaizdūs faktai, kad tiek priešrinkiminės, tiek porinkiminės koalicijos Lietuvos savivaldybėse derinamos ir dėliojamos dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos diplomatams. Kad Lietuva gali padaryti ir duoti labai daug savo lenkiškai, gudiškai ar vietos tarme šnekantiems bendrapiliečiams, bet padarys viską, kad šių kuriamos organizacijos netaptų kaimyninės, tegu ir labai draugiškos, valstybės įtakos instrumentu.

Daug apie ką galėtų išsikalbėti lietuviai su lenkais, o šis išsikalbėjimas, ypač jeigu vyktų ne viešai, ne televizijos kameroms ir rinkėjams, tikrai prisidėtų prie abiejų tautų tarpusavio supratimo ir bendrabūvio. Tam tereikia trijų dalykų: lietuviams pakeisti požiūrį į savo bendrapiliečius lenkus, Vilnijos lenkams – suvokti, kad jų problemų sprendimo raktas yra Vilniuje, bet ne Varšuvoje, o Varšuvai – susitaikyti su mintimi, kad Vilnijos lenkai yra Lietuvos, ne Lenkijos lenkai.

“Mums sunku suprasti Varšuvos kaltinimus, kad lenkų tautinė mažuma negerai traktuojama Lietuvoje”, – sako „Gazetai Wyborczai“ Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

Jacek Pawlicki: pone Ministre Pirmininke, Varšuvoje tenka girdėti, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai blogi. Pasikeitimas nuomonėmis apie Lietuvos lenkų mažumą virto žodžių karu. Iš kur toks atšalimas?

A. Kubilius: Nepasakyčiau, kad santykiai yra blogi. Mums niekas nepakito – Lenkija ir toliau svarbi kaimynė. Bet Lenkijoje iš tikrųjų dabar kitaip kalbama apie Lietuvą.

Lenkijos diplomatijos vadovas Radosław Sikorski tvirtina, kad Lietuva nuvylė Lenkiją …

- Tai stebina. Gal prasideda kažkoks naujas etapas mūsų santykiuose, įstojus į ES ir NATO? Lenkija – didelė valstybė ir gal todėl keičia požiūrį į kaimynus? Mes stengiamės atlikti namų darbus, susijusius su lenkų tautine mažuma. Yra dar tam tikrų spręstinų klausimų, bet santykiuose su kaimynais reikia kantrybės.

Varšuva netenka kantrybės. Mūsų Užsienio reikalų ministerijos manymu, Lietuva nevykdo pažadų ir mažai daro, siekiant išvengti lenkų tautinės mažumos diskriminavimo. Problemų sąrašas ilgas: lenkiškų pavardžių rašyba, lenkiškoji gatvių rašyba lenkų gyvenamuose regionuose, lenkų švietimo problemos.

- Nesunku sudaryti skundų ir dejonių sąrašą. Mes galime nuogąstauti A. Baranausko gatvės Seinuose klausimu [lietuvių tautinė mažuma reikalauja, kad XIX a. vyskupo Antoni Baranowski, kurį lietuviai laiko lietuviu, gatvė būtų pavadinta Antano Baranausko gatve, arba dėl Berznyko paminklo [Vilniaus manymu Paneriuose nužudytų lenkų paminklas yra per arti lietuvių, kurie žuvo 1920 m. kovose su lenkais, kapų, tuo pačiu įžeidžia lietuvius]. Mums tai labai jautrūs klausimai. Mus stebina lenkų nuogąstavimai dėl lenkų tautinės mažumos švietimo Lietuvoje. Ko gi čia nuogąstauti?

Mums nepatinka valstybinių lietuviškų mokyklų steigimas lenkų gyvenamose teritorijose. Jos sudaro konkurenciją blogiau įrengtoms lenkų mokykloms.

- Lietuvoje yra 60 lenkų mokyklų. Be to, yra daugiau nei 30 lenkų ir lietuvių klasių kitose mokyklose, kurios irgi įgyvendina lenkų ugdymo programą. Tad yra apie 100 lenkiškų švietimo įstaigų.

Mūsų ambasadorius neseniai „Lietuvos žinių“ dienraščiui pasakė, kad lietuviškai dėstomų dalykų skaičiaus didinimo planai nepadeda integruotis Lietuvos lenkams.

- Mums sunku suprasti šiuos kaltinimus. Be daugelio lenkų mokyklų, čia veikia lenkų universitetas. Kalbant apie vadinamąsias etnines mokyklas Lenkijoje, apie 60 % užsiėmimų jose vyksta kita nei lenkų kalba, o 40 % – lenkiškai. Lietuvoje tokiose mokyklose šios proporcijos atrodo taip: 95 % (lenkų kalba) ir iki 5 % (lietuvių kalba).

Europos Parlamento narys Jarosław Kalinowski adresavo Europos Parlamento vadovui Jerzy Buzek laišką, kuriame daugiau nei keturiuose puslapiuose išvardijo Lietuvos lenkų diskriminavimo pavyzdžius.

- Žinau apie tą laišką, bet dėl lenkų švietimo nematau problemos. Mes galime taikyti lenkų mažumai Lenkijos sprendimą, tačiau ar būsite tuomet patenkinti? Yra kita problema: lenkų mokyklas baigęs jaunimas turi problemų su lietuvių kalba ir tai jam trukdo toliau mokytis.

Tikra problema yra, pavyzdžiui, nuosavybės grąžinimas lenkams Vilniaus regione. Atitinkamų įstaigų paprašiau, kad šią problemą sutvarkytų per dvejus metus.

Tai naujas lenkų nuosavybės grąžinimo klausimo sprendimo terminas?

- Mes irgi turime problemų su reprivatizacija. Lenkų dominuojamame Šalčininkų regione klausimas išspręstas 95 %. Vilniaus apylinkėse – 80 %. Turime problemų Kaune ir Vilniuje. Nesakau, kad išvengėme klaidų, tačiau stengiamės tai išspręsti.

Kada ir kaip bus išspręsta lenkų pavardžių rašymo dokumentuose problema – ryškiausias Vilniaus neįvykdytų pažadų pavyzdys?

- Mūsų vyriausybė buvo pirma, kuri po 15 metų diskusijų ir pažadų balandį pateikė šią problemą sprendžiančio įstatymo projektą. Tačiau šis projektas neturi daugumos paramos. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad visos pavardės turi būti rašomos lietuviškai. Dabar arba toliau bandysime priimti įstatymą Seime, arba pritaikyti Latvijos sprendimą.

Taigi, pirmame paso puslapyje pavardė būtų užrašyta lietuviškai, o antrame – lenkiškai?

- Ne tik. Problema susijusi ir su kitomis tautinėmis mažumomis, pavyzdžiui, rusais. Pavardė yra ne kalbos, o tapatybės klausimas. Tačiau kartais sunku išspręsti problemą, kurią lydi tiek emocijų. Suprantu lenkų jautrumą dėl „w“ raidės [lietuvių kalboje nėra „w“, todėl Kowalski užrašomas kaip Kovalski]. Apsiginkluokime kantrybe ir derėkimės toliau.

Dialogas dėl lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų trunka jau 15 metų …

- Aš dažnai lankausi lenkų gyvenamuose regionuose ir žinau, kas jiems rūpi. Iš tikrųjų, jie kalba ne tik apie mokyklas ir turto grąžinimą, bet ir apie geresnių kelių statybą. Štai tokios problemos.

Jūs pasakėte, kad Lenkijos politikai kaitiną atmosferą, ir kad visa tai tikriausiai susiję su situacija Lenkijoje. Ar nemanote, kad Lietuvos parlamento pasipriešinimas pavardžių rašymo klausimu yra situacijos Lietuvoje atspindys?

- Pastaruosius aštuonerius metus iki mūsų [konservatorių] valdė socialdemokratai ir faktiškai nieko nesiėmė spręsdami pavardžių klausimą, o aštrios Varšuvos reakcijos nebuvo. Kodėl netikėtai pavasarį pavardžių klausimas tapo svarbiausias?

O iš kur toks Lietuvos pasipriešinimas? Gal dėl istorijos ir tarpukario ginčo dėl Vilnijos?

- Istorija vaidina svarbų vaidmenį abiejose šalyse. Ir jūs, ir mes neatsikratėme praeities kompleksų, tačiau jie nėra svarbiausi santykiuose su Lenkija. Lenkija labai svarbi regione ir tai daug svarbiau nei lenkiškoji „w“ lietuviškuose pasuose.

Bet, norint gerai bendradarbiauti, reikia išspręsti senas problemas. Ministras Sikorski ryžtingas ir sako: pakanka pažadų.

- Mūsų santykiai žymiai svarbesni, nei kurio nors ministro ar net premjero nuomonė.

Ar bandėte kalbėti su ministru pirmininku Tusku, siekdami sumažinti įtampą?

- Mes susitikinėjome Briuselyje. Pernai aš pasiūliau premjerui Tuskui susitikti mums jautriose vietose – Suvalkų apylinkėse, o jums – Šalčininkų ir Vilniaus regione. Detalių suderinti nepavyko, bet kvietimas vis dar galioja.

Gal atėjo abiejų pusių simbolinio gesto metas?

- Esu atviras ne tik dėl gestų, bet ir dėl tikrų žingsnių. Kartais dialogui nepadeda didelės šalies spaudimas.

Didžioji Lenkija spaudžia mažąją Lietuvą ir tai nepatinka Vilniui?

- Mes tik skaitome Lenkijos pareiškimus, bet nedramatizuojame. Nereikia pasiduoti emocijoms.

Ar nemanote, kad visos šios problemos tiesiog kažkokio lietuvių komplekso Lenkijos atžvilgiu atspindys?

- Nežinau. Manau, kad Vilnijoje gyvenančių lenkų ir žydų kultūros ir istorijos palikimas yra Lietuvos lobis. Bet Vilniaus regiono gyventojai gyvena jau XXI amžiuje ir regiono plėtra nepaprastai svarbi. Pernelyg didelis dėmesys pavardėms ar gatvių pavadinimams tolina mus nuo svarbiausio tikslo: ekonominės ir socialinės plėtros.