BFL nuotr.

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar Gintautas Kėvišas 2017-aisiais liks vadovauti šalies teatrų flagmanui – Nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Konkursas į teatro vadovo vietą šįkart paskelbtas likus metams iki naujos kadencijos pradžios. Ta proga kitų šalies teatrų direktorių teiravomės, ką jie mąsto apie vadovų rotacijos principus ir kas sėkmingiau tokiuose postuose darbuojasi – menininkai ar vadybininkai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vasaros pabaigoje viename dienraštyje akys užkliuvo už režisieriaus Alvydo Vizgirdos pasisakymo citatos: „Pastaruoju metu teatre, kaip ir mūsų visų gyvenimuose, yra tiek daug vadybos, tuščiažodžiavimo, jog žadėti, kad ką nors pakeisiu teatre – įrengsiu stereokolonėles, žiūrovų kėdes pakeisiu į sūpuojančias sėdynes, spektaklius kursime pagal neregėtas dramaturgijas, negaliu.“ („Klaipėda“, 2016-08-16)

Teatrai jau persisotinę vadyba?

Sutikite – drąsus pareiškimas Lietuvoje, trečią dešimtmetį rypaujančioje, neva visos valstybinių teatrų bėdos kyla iš vadybos kokybės. Per tuos dešimtmečius parengėme šimtus kultūros vadybininkų, nemažai jų tokio pobūdžio studijas baigė užsienio akademijose. Teatrų reklamos užkariavo reklaminius stulpus ir troleibusus, operų ir miuziklų arijos prieš premjeras skamba prekybos centruose, aktoriai šoka, deklamuoja ar netgi fiktyvias vestuves kelia miestų gatvėse. Ir še tau – pasirodo, nebereikia?

„Vadyba dažnai agresyviai kišasi į teatro repertuarą, formuodama jį vienpusišką ir pirmenybę teikdama menkaverčiams komerciniams veikalams“, –  „Veido“ paprašytas plačiau išdėstyti savo požiūrį, argumentavo daugiau kaip tris dešimtmečius veikiančio Klaipėdos pilies teatro įkūrėjas A.Vizgirda.

„Be to, erzina popsinis, neskoningas, pritemptas spektaklių reklamavimas, prasilenkiantis su kūrinių deklaruojamomis idėjomis ir vertybėmis. Begalinis žodžių „nepakartojamas“, „unikalus“, „pritrenkiantis“, „charizmatiškas“, „fantastiškas“ kar­tojimas visiems seniai įgriso. Sakykite, argi ak­toriumi apskritai gali tapti necharizmatiškas žmogus? Klišė „charizmatiškas aktorius“ tolygi pasakymui „kalvis, kuris gali kalti“, – įsitikinęs pa­šne­kovas.

Neparduodant kūryba beprasmiška

Prieš metus antrąją kadenciją pradėjęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis primena, kad pagrindinė teatro vadybos užduotis – sudaryti menininkams kuo palankesnes kūrybos sąlygas, kurių be įplaukų už bilietus sukurti neįmanoma: „Tarnaujame meniniam produktui ir skleidžiame gerą žinią publikai, kad naujas kūrinys atsirado. Neišsiskirdamas iš minios, žinios nepaskleisi. Pamenate, kiek buvo triukšmo ir skundų dėl teatro plakatų su žodžiais „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“ ir t.t.? Vėliau ši reklaminė akcija gavo „Password“ apdovanojimą kaip efektyviausia rinkodaros kampanija.“

Jam pritaria buvęs bendražygis Audronis Liuga, šią vasarą perėmęs į savo rankas Valstybinio jaunimo teatro vairą: „Teatras turi užsidirbti lėšų naujiems spektakliams kurti, o be geros vadybos to padaryti neįmanoma. Matau, kad tai vis labiau suprantama ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose miestuose, kur teatrai intensyviai stiprina ryšius su vietos bendruomenėmis.“

Antrąją kadenciją įpusėjęs Nacionaliniam Kau­no dramos teatro vadovaujantis aktorius Egidijus Stancikas pastebi, kad parduoti kultūrinį produktą tampa vis sudėtingiau, o neparduodant teatrinė kū­ryba „dėl savęs“ tampa beprasmiška: „Todėl pa­lyginčiau teatrą su laikrodžiu: tai, ką matote scenoje, tėra rodyklės, už kurių po uždangos ciferblatu slepiasi daugybė įvairiausių spyruoklyčių bei ratukų. Vadybos užduotis – sureguliuoti viską taip, kad mechanizmas veiktų puikiai.“

Vienvaldystė ar dvivaldystė

Ar teatrų vadovo kadencijų skaičių reikėtų riboti? „Priklauso nuo situacijos. Jei rezultatai geri, konfliktų nėra, kodėl nepasilikus? Antra vertus, mūsų darbas toks, kad neretai patys vadovai po dviejų trijų kadencijų būna pasiryžę išeiti kur akys veda“, – ne­slepia M.Bud­rai­tis.

Vis dėlto jis sutinka, kad konkursas, kaip periodinis „su­pur­tymas“, netgi sėk­mingai dirbančiam vadovui reikalingas. Tik gaila, kad ministerija, skirdama vadovą naujai kadencijai, neįstengia jam suformuluoti jokios vadybinės užduoties ir įvardyti siektinų tikslų, nes valstybinė teatrų plėtros strategija paprasčiausiai neegzistuoja.

E.Stancikas prisipažįsta pirmosios kadencijos pabaigoje pats sau keldavęs klausimą, ar naujų kolektyvo idėjų įgyvendinimas yra jo misija, ar verčiau palikti tai būsimam vadovui. „Ilgai sėdint toje pačioje kėdėje dingsta kūrybinės improvizacijos momentas vadyboje, susiformuoja žinojimas, kokie sprendimai teisingiausi. Nauji vadovai darbo pradžioje neišvengia klaidų, bet įneša naujo vėjo“, – daro išvadą E.Stancikas.

A.Liuga teigia, kad naujai paskirtam vadovui, ypač jei jis – iš meno sferos, nebūna lengva suformuoti kompetentingą ūkinių darbuotojų sąstatą. Biudžetinėje įstaigoje apskritai sudėtinga keisti darbuotojus : vienus atleisti, priimti kitus. Tačiau būtent ūkinė-finansinė veikla pagal dabartinį Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą sudaro didžiąją teatro vadovo atsakomybės dalį.

„Žmonių, gebančių sėkmingai derinti ūkinę ir kūrybinę kompetenciją, niekur pasaulyje nebūna daug. Todėl ir buvo sukurta teatrų valdymo sistema, leidžianti atsakomybe dalytis, kai skiriamas kūrybinis vadovas savo ruožtu pasirenka ūkinei-finansinei veiklai vadovaujantį žmogų. Lietuvoje konkurso būdu išrinktas vadovas vienas atsako už viską, ir tai smarkiai apriboja realių pretendentų į vadovus ratą. Turime nepriklausomuose teatruose išugdytų žmonių, kurie galėtų novatoriškai pažvelgti į kūrybines programas ir suformuoti naują teatro veidą, tačiau tie žmonės paprastai neturi ūkinės-finansinės veiklos stambesnėje organizacijoje įgūdžių. Tad konkursuose pirmenybė ramybės dėlei teikiama labiau patyrusiems. Būtent tai šiandien ir stabdo vadovų rotaciją biudžetiniuose teatruose“, – aiškina A.Liuga.

Jis neslepia, kad apie aiškesnį minėtų kompetencijų atskyrimą bandė kalbėti įstatymą rengusioje darbo grupėje, tačiau nei tuomet, nei dabar, rengiant naująjį minėto įstatymo projektą, į tai nebuvo atsižvelgta. Tam tikra prasme tai būtų atsigręžimas į praeitį, mat anksčiau Kultūros ministerija skirdavo teatrų meno vadovus, o šie sutikdavo dirbti su ankstesniais direktoriais arba pasirinkdavo naujus. Vis dėlto ministerijos ir teatro vadovo bendravimas dažniau vyksta ūkinėje-finansinėje plotmėje, taigi galiausiai nugalėjo logiškas valdininkų noras pasirinkti žmones, su kuriais penkerius metus teks spręsti praktinius reikalus.

E.Stancikas replikuoja, kad esant „dvivaldystei“ neliktų žmogaus, prisiimančio visą atsakomybę už patikėtą valstybės turtą ir finansinius išteklius: „Meno vadovas ne visuomet norės suvokti ūkininko argumentus dėl būtinybės nukreipti finansinius srautus praktiška kryptimi, ir atvirkščiai. Tokia situacija nesėkmės atveju grėstų išvirsti nesiliaujančiu pirštų badymu vienam į kitą, todėl atsakomybės ribos įstatyme turėtų būti itin kruopščiai subalansuotos.“

Atlyginimas būsimam vadovui

Teatrų vadovai vieningai sveikina naują Lietuvoje praktiką, kai konkursai skelbiami likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tai, pasak jų, minimalus terminas: nieko bloga nenutiktų, jei būsimo vadovo paieška, kaip įprasta Vakaruose, bū­tų skelbiama dar metais ar pusmečiu anksčiau. Naujasis vadovas turi turėti laiko susidėlioti savo programą, susitarti su pageidaujamais kūrėjais, mat komisijai teikiama perspektyvinė kūrybinės veiklos programa tebūna jokių įsipareigojimų nesaistoma ir finansiniais šaltiniais neparemta vizija.

Ką reiškia staiga perimti vadovavimą teatrui, savo kailiu prisipažįsta šią vasarą patyręs A.Liuga, kuriam per gerą mėnesį teko suplanuoti keturis naujus pastatymus ir dar spėti įsigilinti į stringančios Valstybinio jaunimo teatro rekonstrukcijos problemas.

„Užsienyje paskirtasis naujas vadovas gauna sezoną programai parengti. Tai reiškia, kad metus jis derina ateities kontraktus, ir už tai jam mokamas numatytas atlyginimas. Yra nemažai žymių menininkų, planuojančių savo veiklą dvejus trejus metus į priekį. Jau vien todėl stichiškai paskirtas vadovas pirmąjį sezoną negali demonstruoti didelių stebuklų“, – įspėja A.Liuga.

Pasak E.Stanciko, Vokietijoje naujas teatro vadovas tampa žinomas likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Aišku, jis gauna ir finansinių garantijų savo dėliojamai programai įgyvendinti. „Pats esu patyręs, kaip koreguojasi perspektyvinė programa, kai reikalas prieina iki konkrečių susitarimų. Kol tu sukiesi konkurse, tavo kalbintas režisierius pasirašo sutartis su kitais teatrais, siūlančiais jam konkrečius pinigus“, – neslepia NKDT vadovas.

Pagaliau ir baigiančiam kadenciją vadovui reikia laiko ramiai susidėlioti ateities planus. E.Stancikui atrodo nepateisinama, kai žmogus, nemažai laiko praleidęs eidamas atsakingas pareigas, tampa valstybei nebereikalingas ir neranda kur sukauptos patirties pritaikyti.

M.Budraitis pateikia Prancūzijos pavyzdį – ten valstybinio teatro vadovui neleidžiama dirbti ilgiau kaip dvi kadencijas. Ši taisyklė suformuoja natūralios rotacijos mechanizmą: baigiantis nustatytam darbo terminui viename teatre, vadovas rengia kitam teatrui skirtą programą. Prancūzai tikina, kad toks nuolatinės apykaitos ratas neleidžia kolektyvų kūrybiniam gyvenimui sustingti.

Tačiau E.Stancikas manytų, kad Lietuva tokiai vadovų apykaitai paprasčiausiai per maža šalis.

Teatrai ir valdžia

Kas vis dėlto geriau vadovauja teatrams – menininkai ar vadybininkai?

„Visų pirma teatro vadovas turi būti išmintingas žmogus, o toks gali būti ir vadybininkas, ir aktorius. Tačiau repertuarą turėtų formuoti režisierius, nes jis pažįsta kolektyvą geriau nei žiūrovas. Kartais veikalas gali nebūti itin patrauklus publikai, bet režisierius suvokia, kad jis reikalingas trupei ugdyti. Garsioji Jevgenijaus Vachtangovo formulė „Laikas. Vieta. Kolektyvas“ nė­ra pasenusi. Ne paslaptis, kad perrenkant teatrų ar kitų kultūrinių įstaigų vadovus neišvengiama ir sąskaitų suvedinėjimo“, – teigia A.Vizgirda.

E.Stancikas sutinka, kad sąskaitų suvedinėjimo galimybė teo­riškai egzistuoja, tačiau ne­prisimena nė vieno pavyzdžio, kad nepriekaištingai dirbęs teatro vadovas nebūtų perrinktas naujai kadencijai. Jo nuomone, aktoriai ar režisieriai, tapę teatrų vadovais, greitai „apsitrina“ ir iš kasdienės praktikos pasisemia vadybinės išminties. O štai meninių dalykų pajautą ne kiekvienam vadybininkui pavyktų įpūsti.

M.Budraitis primena dabartinę situacijoje Lenkijoje, kurioje naujoji dešiniųjų valdžia verčia neįtinkančius teatrų vadovus neatsižvelgdama į jiems skirtas kadencijas. Norėdamas atsikratyti, formalų konkurso reikalavimą, kurio netenkintų nepageidaujamas žmogus, visuomet atrasi. Vieno stipriausių Len­ki­jos teatrų Vroclavo „Teatr Polski“ atveju tokia sąlyga tapo magistro diplomas, kurio neturėjo ligtolinis teatro vadovas, autoritetingas intelektualas Krzys­to­fas Mieszkowskis. Lietuviams pažįstamas režisierius Krystianas Lu­pa, protestuodamas prieš  nau­jo „Teatr Polski“ vadovo pa­skyrimą po 15 minučių tetrukusio konkurso, atsisakė pasirašyti vertinimo komisijos protokolą ir pranešė stabdąs šiame teatre pradėtas Franzo Kafkos „Proceso“ repeticijas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po savaitės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – neeilinė premjera: Gintaras Varnas pristato spektaklį „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“.

Smalsiausius būsimuosius žiūrovus teatras iš anksto pakvietė į renginį „Aiškinamės Oidipo mitą“, kurį jo vedėjas, klasikinių tekstų vertėjas dr. Mindaugas Strockis perkrikštijo į „Oidipo mitas žaliems“. Visiems atėjusiems buvo išdalytos netipiškos spektaklio programėlės, kuriose nubraižytas septynių kartų Oidipo giminės medis ir įdėta Senovės Graikijos miestų, kuriuose vyksta spektaklio veiksmas, išsidėstymo schema.

Pasak M.Strockio, pirmiausia būtina suvokti, kad antikos graikų dramaturgus nuo mūsų skiria du su puse tūkstantmečio. Mokslininkai iš tam tikrų istorikų užuominų spėja, kad Oidipo mite dėstomi įvykiai vyko vėlyvajame bronzos amžiuje, maždaug dvyliktame amžiuje prieš Kristų. Kaip tuomet atrodė graikų mituose minimi miestai? Juose stovėjo plačiasienės akmeninės tvirtovės, o pačius miestus valdė karaliai, kurių ginčai dėl sosto paprastai būdavo sprendžiami dvikovomis.

Vietovės, kuriose vyksta mito veiksmas, yra realios. Atstumai tarp mite minimų vietovių nėra dideli, siekia keliasdešimt kilometrų. Pavyzdžiui, Tėbus, kuriuose gimė Oidipas, nuo Korinto, kuriame jis užaugo, skiria maždaug 60 km. Pasak mitologijos, Tėbus įkūrė valdovas Kadmas, toje vietoje nukovęs dievo Arėjo drakoną ir pasėjęs jo dantis, iš kurių išaugo pasėtieji žmonės – mitinė Tėbų aristokratų giminė, senojo Menoikėjo (dramoje veikia jo anūkas tokiu pat vardu) ir jo vaikų Kreonto ir Jokastės protėviai. O štai Jokastės vyras ir tikrasis Oidipo tėvas Lajas kildinamas iš paties valdovo Kadmo giminės.

Jokastė ir Lajas ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų. Tuomet jie nukeliavo pas Delfų miesto orakulą, kuris karaliui Lajui pažadėjo sūnų, bet išpranašavo, kad užaugęs sūnus jį nužudys ir ves jo žmoną – savo motiną. Tai žinodamas Lajas dar kūdikį Oidipą ketino nužudyti. Bet, kaip dažniausiai būna tokiuose siužetuose, pasmerktasis kūdikis buvo atiduotas tarnui, kad šis įmestų jį upėn, o tarnas pagailėjo vaiko ir perdavė jį Korinto piemeniui, kuris vaikelį parnešė savo bevaikiam valdovui Polibui. Taip tikrosios savo kilmės nežinantis Oidipas užauga kaip Polibo sūnus.

Tuomet jau Oidipas nukeliauja pas Delfų orakulą, kuris jam pakartoja tą pačią pranašystę: jaunuolis nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Bandydamas išvengti pažadėtosios lemties, Oidipas išsigandęs nebegrįžta į Korintą pas įtėvius, kuriuos laiko savo tikraisiais tėvais. Tačiau kelyje prie Daulidės sutinka užsispyrusį neginkluotą senį, lydimą kelių tarnų. Su jais susiginčijęs jaunuolis keliauninkus užmuša ir toliau keliauja į Tėbus, net neįtardamas, kad senis buvo Tėbų karalius Lajas – tikrasis jo tėvas. Taip jau būna graikų dramose: kuo energingiau stengiamasi išvengti pranašystės išsipildymo, tuo labiau jis priartinamas.

Tėbuose Oidipas randa sfinksą – mitinę pabaisą, visiems sutiktiesiems pateikiančią savo mįslę. Tuos, kurie mįslės neįmindavo (kaip dažniausiai ir nutikdavo), sfinksas sudraskydavo. Tačiau Oidipui pavyksta įminti sfinkso mįslę, ir, sunaikinęs mitinę pabaisą, jis tampa Tėbų didvyriu, veda paslaptingai dingusio karaliaus žmoną Jokastę ir su ja susilaukia keturių vaikų: dvynių Polineiko ir Eteoklo bei dukterų Antigonės ir Ismėnės. Išsipildo antroji pranašystės dalis, tik niekas apie tai nenutuokia.

Po dvidešimties metų, karaliaus vaikams paūgėjus, Tėbus užklumpa maras. Delfų orakulas išpranašauja, kad negandos baigsis tuomet, kai iš miesto bus išvarytas buvusio karaliaus Lajo žudikas. Kaip tik nuo čia ir prasideda dramos „Oidipas karalius“, tapusios pirmosios G.Varno spektaklio dalies pagrindu, veiksmas. Mat „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ sumontuota iš keturių skirtingų antikinių dramų, pasakojančių to paties mito atskirus epizodus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.